Įžvalgos

Vytautas Rubavičius: išgyvenu, kad Sąjūdžio dvasia seniai išblėso

Tiesos.lt siūlo   2018 m. kovo 12 d. 14:34

4     

    

Vytautas Rubavičius: išgyvenu, kad Sąjūdžio dvasia seniai išblėso

Birutė Vyšniauskaitė | LRT.lt | 2018 m. kovo 11 d.

„Žmonės, kurie dar Sąjūdžio laikais stojo piestu prieš sovietinę valdžią, patys, vos patekę į kokius nors postus, tuoj pat nėrė į tas pačias privilegijas – buvo dalijamasi geresniais butais, automobiliais ar siekiama portfelių, kuriuos turint galima jau kažką skirstyti, kažkam pavadovauti ir, liaudiškai tariant, veržtis prie lovio“, – Kovo 11-osios išvakarėse pamąstymais apie nueitą Lietuvos kelią per dvidešimt aštuonerius nepriklausomybės metus su LRT.lt dalijosi poetas, publicistas, kultūrologas ir vertėjas Vytautas Rubavičius

Ar jūs dalyvavote Sąjūdžio veikloje?

Nebuvau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. Laisvinimosi idėjas skleidžiau per Rašytojų sąjungą, tuometinėje spaudoje, važinėdamas su rašytojais po Lietuvą. Su Vidmante Jasukaityte, pristatydami jos knygą „Po mūsų nebebus mūsų“, apsukome visą Lietuvą. Kalbėdavomės su žmonėmis apie pokarį, tremtį, apie tikėjimą, apie lietuvybę, būtinybę išsaugoti istorinę atmintį.

Dvejus metus redagavau savaitraštį „Literatūra ir menas“ ir, žinoma, dalyvaudavau visuose renginiuose, kurie vykdavo po Sąjūdžio vėliava. Iš to laikmečio išlikę vieni šviesiausių įspūdžių.

Kodėl su sąjūdininkais nedalyvavote rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą ir nėjote į valdžią?

Nelaikau savęs tinkamu valdžiai ir niekada nenorėjau valdyti.

Ar jūs stebėjote, kaip nuo Sąjūdžio laikų keitėsi Lietuvos valdžia sulig kiekviena Seimo kadencija?

– Nereikėjo nė Seimo kadencijų skaičiuoti. Žmonės, kurie dar Sąjūdžio laikais stojo piestu prieš sovietinę valdžią, patys, vos patekę į kokius nors postus, tuoj pat nėrė į tas pačias privilegijas – buvo dalijamasi geresniais butais, automobiliais ar siekiama portfelių, kuriuos turint galima jau kažką skirstyti, kažkam pavadovauti ir, liaudiškai tariant, veržtis prie lovio.

Praėjus vos keleriems metams po nepriklausomybės paskelbimo, pasimatė, kad nomenklatūrinės valdžios instinktai dar gajūs, o, nepaprastai greitai į Seimą sugrįžus buvusiems sovietiniams šulams, valdymo mechanizmas buvo ištobulintas jau naujomis sąlygomis.

Labai tikėjausi, kad, atėję į valdžią 1996 metais, konservatoriai tą senąją-naująją nomenklatūrą pažabos, pasuks kita linkme, tačiau didžiam nusivylimui jie elgėsi lygiai taip pat. Tuoj buvo pamirštas vienas svarbiausių  priešrinkiminių pažadų –  išsiaiškinti Lietuvos laivyno sunaikinimo aplinkybes ir iniciatorius bei veikėjus.

Ypač mane nustebino konservatorių susitarimas su pramonininkais niekada neperžiūrėti privatizavimo rezultatų. Jokiu būdu nenorėčiau pasakyti, kad reikėjo kažką persekioti, tačiau tie, kas paprastų žmonių sąskaita staigiai praturtėjo, galėjo įkurti keliolikos milijardų litų fondą būsimai pensijų reformai ar švietimui paremti.

Tačiau nieko panašaus nebuvo daroma. Ir tai tik įrodė, kad buvęs sovietinis nomenklatūrinis mentalitetas suklestėjo naujomis sąlygomis. Deja, tam neatsilaikė ir tie, kurie į valdžią atėjo kartu su Sąjūdžiu.

Prieškario Lietuvoje savanoriai buvo gavę iš valdžios žemės, bet jie ją dirbo ir iš jos pragyveno. Po 1990 m. Kovo 11-osios signatarams buvo išdalinti sklypai namams pasistatyti, tačiau ne vienas jų tuos sklypus pardavė ir neblogai uždirbo. Kodėl gi tais sklypais reikėjo įvertinti parašus po nepriklausomybės atkūrimo aktu?

Sklypai sklypais. Man kur kas skausmingiau atrodė ir tebeatrodo kolūkių išardymas. Esą buvo vykdomas istorinis teisingumas ir atkurta nuosavybė žemės buvusiems žemės savininkams. Tačiau kokia buvo iš viso to nauda Lietuvos žemės ūkiui?

Apie tai tada juk niekas nei galvojo, nei kalbėjo.

Viena vertus, ta kolūkių griovimo reforma buvo vykdoma grynai politiniais sumetimais. Kita vertus, ją vykdė miestiečiai, kurie patys pirmieji atsiėmė geriausius žemės sklypus, nesiruošdami ateityje jų dirbti.

O ką anksčiau ir dabar daro Ramūnas Karbauskis ir į jį panašūs vadinamieji žemvaldžiai? Jie panašiai kaip sovietmečiu kuria didelius pramoninius žemės ūkius, nes po 1990 m. buvo atsiradę daugybę ūkininkų, kurie valdė nedidelius sklypelius. Tačiau ką gi juose galima buvo nuveikti?

O kokia apskritai ta Lietuvos žemės ūkio politika?

Kažin, ar ji yra.  O jeigu būtų, tai, matyt, tektų pripažinti, kad ūkiai turi būti dideli, nes jų produkcija – kur kas pigesnė nei mažų ūkių. Tačiau yra ir dar viena skaudi problema, apie kurią kažkodėl nekalbama – likimo valiai paliktos numelioruotos žemės. Kitaip tariant, sunaikinta melioracija.

Prisiminkime, už ką kovojo žemdirbių Sąjūdis? Jis buvo prieš tų trijų hektarų grąžinimą ir buvo už tai, kad Lietuvoje būtų kuo įvairesnės žemės nuosavybės formos, kad žmonės patys apsispręstų, kaip jie nori tvarkytis savo žemėje ir su buvusių kolūkių nuosavybe. Bet visos šios idėjos tuometinės valdžios buvo pamintos. Ir tai lėmė žmonių supriešinimą – vieni siekė, kad būtų atkurta jų nuosavybę į turėtą žemę, kiti jautė nuoskaudą, kad liko be nieko, nors penkiasdešimt metų dirbo kolūkių žemę.

Įvertinus tai, kas vyko Lietuvoje per tuos dvidešimt aštuonerius nepriklausomybės metus, kaip pasikeitė jūsų paties gyvenimas?

Per tuos metus išgyvenau laisvės, nepriklausomybės atkūrimo jauseną. Esminių profesinių pokyčių neišgyvenau – dabar, kaip ir anksčiau, rašau tekstus įvairiomis temomis. Tik galbūt jie tapo labiau pagrįsti, nes pasinėriau į kapitalizmo, mūsų nacionalinio tapatumo, kultūrinės atminties, eurointegracinių procesų mokslinius tyrimus. Visa tai man nebūtų buvę prieinama, jei ne mūsų valstybės išsilaisvinimas.

Tačiau dabar, kaip ir kiti, išgyvenu, kad Sąjūdžio dvasia seniai išblėso, o mes susikūrėme valstybę, kurioje nėra bendrumo, bendro gyvenimo nuovokos ir džiaugsmo. Tai ir lemia tokią didelę emigraciją.

Bet pastaruoju metu dažnai tenka girdėti vertinimus, esą ko čia išgyventi dėl tos emigracijos – visais laikais lietuviai važiavo į svečius kraštus, važiuos ir ateityje.

Deja, ne viską galima išmatuoti pasakymu – „važiavo ir važiuos“. Ar pastaruoju metu iš savo valdžios ką nors girdime apie tautos galių ir suvereniteto stiprinimą? Visa tai palikta tarsi savieigai. Atrodytų, svarbiausia – pinigų paskirstymas, BVP augimas, algų didinimas. Tik ar visa tai – aukščiausios šalies valdžios reikalas? Matyt, tuo privalėtų rūpintis įvairios žinybos, o politikai privalėtų kalbėti apie valstybę, apie nacionalinę politiką ir interesus.

Apmaudu, kad apie tai jau atpratome ne tik kalbėti, bet ir – mąstyti.

Dažnas galėtų pastebėti, ko gi galima tikėtis ir tokio Seimo, koks yra dabar, kai didžioji dalis jo narių neturiu jokio supratimo apie aukštąją politiką.

Taip, daugiau kaip pusė Seimo narių tik kilnoja rankas ir nudavinėja politikus. Tačiau didžiąja politika privalėtų rūpintis tradicinių, patyrusių partijų atstovai. Būtent jiems turėtų rūpėti valstybės raidos gairės ir valstybės likimas.

Ką atsakytų kad ir praprusę žmonės, jei paklaustumėm jų, kokią jie prisimena prezidentės Dalios Grybauskaitės idėją valstybei per beveik dvi jos valdymo kadencijas?

Aš pamenu, kad ji, pirmą kartą kandidatuodama į šalies vadovo postą, žadėjo siekti, kad visuomenė dalyvautų, vykdant teisingumą. Tačiau ši idėja labai greitai buvo užmiršta.

Straipsnio tęsinį skaitykite portale LRT.lt ČIA.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

StasysG       2018-03-12 22:34

Perskaičiau visą interviu. Kalba intelektualas. Tikras. Rinkčiau prezidentu, nes tokio lygio mąstytojų vienetai.

Aramisas       2018-03-12 21:12

Kažkoks kreivas interviu. Kas per asaba ta Birutė Vyšniauskaitė, gal dar nesam užmiršę. Po Pociūno nužudymo ji visą naktį sėdėjo pas Pocių, kuris per ją paskleidė fake news, kad Pociūnas iškrito besišlapindamas pro viešbučio langą. Tai VSD šliuzas nuleisdinėti iš VSD pamazgas, o ne žurnalistė.
Kitas keistokas dalykas, kad pastraipoj apie Sąjūdį atsiranda vienintelis personažas “sąjūdietis” - Vidmantė Jasukaitytė. Ką ta persona veikė - matėme. Bet kas ji yra iš tikro, niekas nežinome, nors geresnę uoslę turintys užuodžia.

$+$       2018-03-12 17:37

Kam tie pagraudenimai?! Kas buvo puikiai žinome, laiko neatsuksi, bėda, kad nenorime nieko mokytis, o tik ieškome kaltų. O juk kalčiausi esame patys. Prieš kiekvienus rinkimus pasiduodame propagandai ir pagundai, skuodžiame prie balsadėžių net sušilę.

Nepraėjo ir pusantrų metų, kai šis portalas lūžo nuo ūrarininkų gausmo raudoniesiems kolūkiečiams, tas pats bus ir prieš bei po kitų rinkimų. Suprantančių ar norinčių suprasti, kad gerų valdžių nebūna - mažuma. Vagys vogtų nesidalija, štai ir visa Sąjūdžio “dvasia”.

neišblėso, bet susitraukė       2018-03-12 17:19

sąjūdžio dvasios žmonės dabar vadinami patvoriniais, violetiniais, kedofilais, rusų agentais ir t.t. - tame tarpe A.Svarinskas, N.Sadūnaitė, R.Grigas.


Rekomenduojame

Remigijus Šimašius ir vėl demonstruoja savo provincialumą: stotelės prie mokyklų pavadintos „Kiss and Ride“

Vidaus ir užsienio migracija Lietuvoje

Plaukiantys prieš srovę: rumunai sieks Konstitucijoje įtvirtinti vyro ir moters santuokos apibrėžimą

Liudvikas Jakimavičius. Popiežiaus Pranciškaus belaukiant

Rasa Čepaitienė. Silpnumas

Geroji Naujiena: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“

Vytautas Radžvilas: „Da­bar by­ra pa­sau­li­nė neo­li­be­ra­liz­mo sis­te­ma“

Valdas Vasiliauskas. Tauta jau nebeturi kur trauktis

Naujieji barbarai. Jiems niekada nebus gana. O mums?

Vidmantas Valiušaitis. Kurio Lietuvą – Adolfo Ramanausko-Vanago ar Petro Cvirkos – rinksimės kurti?

Algimantas Rusteika. To nemato tik aklas

Nuo bačkos. Aplinkos ministras Kęstutis Navickas: čia elementarus ūkininkavimas, kodėl čia taip surezonavo – sunku pasakyti

Vidmantas Valiušaitis. Žmogus liko toks pats: in memoriam Jonui A. Antanaičiui

Arvydas Juozaitis savo apsisprendimą dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose praneš jau šį pirmadienį

Skirmantas Malinauskas primena: egzistuoja ne tik melo inžinerija, bet ir du BK straipsniai

Jolanta Dambrauskienė: SOS! Kauno Laisvės alėjoje žalojamos liepos

Algimantas Rusteika. Naujausi Sprinter „tyrimai“: Arvydo Juozaičio nebuvo, nėra ir nebus?

Dalai Lama: Europa priklauso europiečiams – kiekvienas turime puoselėti savo šalį

Vytautas Sinica apie didžiausią grėsmę Lietuvai: kai provakarietiški vanagai ima nebesiskirti nuo prokremliškiausių vatnikų, tačiau visi apie tai tyli

Algimantas Zolubas. Pilietinė veikla yra politinė

Aras Lukšas. Išpuolis prieš Generolą Vėtrą: čekistinio žanro klasika

Nuo bačkos. Saulius Skvernelis: kultūros darbuotojų protestams nėra pagrindo

Europos Parlamentas balsavo už sankcijas Vengrijai

Nickas Hanaueris, Davidas Rolfas. Naujasis ekonomikos mokslas: gerovė „nelaša iš viršaus į apačią“ – ji „plečiasi iš vidurio“

Arvydas Juozaitis Ramūnui Karbauskiui – viešas laiškas

Algimantas Rusteika. Tas, kuris juokiasi, yra laisvas net nepriklausomoje valstybėje

Ričardas Garuolis. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ siūlo, kaip stabdyti socialinį dempingą

Bronius Puzinavičius. Estams pasisekė – jie turi alergijai paminklams atsparią ir galvoti apie praeitį nevengiančią Prezidentę

EŽTT: Norvegija pažeidė žmogaus teises byloje dėl vaiko teisių

Liudvikas Jakimavičius. Išeiviai ir mes, arba Gyvenimas Vezuvijaus papėdėje (papildyta)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.