Kultūros, kalbos, istorijos politika

Vytautas Radžvilas. „Vėluojančios savasties“ dilema: būti lietuviu ar europiečiu?

Tiesos.lt siūlo   2015 m. lapkričio 23 d. 15:04

20     

    

Vytautas Radžvilas. „Vėluojančios savasties“ dilema: būti lietuviu ar europiečiu?

propatria.lt

Kalba, sakyta Rašytojų namuose Vilniuje spalio 28 dieną vykusiame Vytauto Rubavičiaus knygos „Vėluojanti savastis“ pristatyme, kurio metu aptartas ir J.Marcinkevičiaus puolimo viešojoje erdvėje reiškinys.

Pradėsiu nuo to, kad knygos pavadinimas „Vėluojanti savastis“ yra nepaprastai tikslus. Šis pavadinimas įvardijo klausimą, kuris susieja mūsų praeitį, dabartį ir ateitį. Juk pažvelgus į moderniosios lietuvių tautos istoriją, nesunku išvysti, kad kiekvienas iš mūsų jau nežinia kiek šimtmečių yra priverstas kelti griežtai asmenišką klausimą: norime būti savimi ar ne. Faktiškai visa mūsų istorija yra klausimas, kurie iš mūsų norime būti savimi, o kurie sutinkame ar netgi veržiamės būti formuojama medžiaga. Šis klausimas iškilo XIX amžiuje. Jeigu gerai pamenu, ir mūsų klasikas Maironis kalbėjo apie lietuvius, kurie, kaip jis žavingai pasakė „prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas, jį vadinas „gudriai“ – litvomanais“. Klausimas buvo, ar būti tuo, kuo gimei, ar prisišlieti prie tų, kurie atrodė kultūringesni, galingesni, įtakingesni.

Tas pats klausimas sovietmečiu iškilo labai konkrečia forma: kuo nori būti - lietuviu ar ypatingos rūšies naujadaru, besivadinančiu tarybiniu žmogumi. Šiandien šis klausimas vėl atgimsta ir alternatyva yra aiški: lietuviu ar europiečiu. Iš principo europietis yra tokia pati abstrakcija kaip ir tarybinis žmogus.

Man atrodo, kad viso šio svarstymo ir knygos ašis yra atskaitos taškas arba atskaitos bendruomenė, kurios atžvilgiu bet kurios knygos autorius privalo apsibrėžti savo principinę nuostatą. Manyčiau, kad būtent todėl šioje knygoje yra du labai prasmingai susieti skyriai. Vytautas Rubavičius išsiskiria iš daugelio mūsų kultūros tyrinėtojų tuo, kad jis gerai supranta, jog apskritai kultūra ar tarnavimas jai yra gana abstrakti frazė. Jeigu kalbame apie kultūrą ir sakome, kad tarnaujame lietuvių kultūrai, mes neretai užmirštame arba vengiame paprasto klausimo, kam tarnauja pati kultūra. Manau, kad kultūra iš esmės tarnauja tam, kad būtų ugdomas vienoks ar kitoks žmogaus tipas.

Vienoks ar kitoks žmogaus tipas, kurį ugdo kultūra, jau iš esmės yra ir politiškai svarbus klausimas. Kodėl? Todėl, kad bet kuri politinė santvarka nori išsiugdyti jai patogų valdyti žmogaus tipą, kuris tą santvarką priimtų kaip savastį ir nepajudinamą duotybę. Todėl manau, kad šios knygos stiprybė yra ta, kad joje labai subtiliai yra kalbama apie mūsų santykį su kultūra vadinamuoju sovietmečiu. Kita stiprybė yra ta, kad čia nekalbama apie kultūrines abstrakcijas, o pats autorius labai gerai išmano šiuolaikinės kultūros funkcionavimo mechanizmus. Kitaip tariant, jis suvokia, kad vykstantis kultūros, tegul ir lietuviškos, perdirbinėjimas, kuris vadinasi europeizacija ar vesternizacija, irgi yra skirtas tik tam, kad paruoštų tam tikrą žmogaus tipą, kuris pageidaujamas šių dienų pasaulyje.

Vytautas Rubavičius priverčia prisiminti, kad tarybiniu laikotarpiu santykis su kultūra galėjo būti įvairus ir priklausė nuo to, kokį santykį su kultūra norėjo nustatyti konkretus jos atstovas ar kūrėjas. Manyčiau, kad buvo pakankamai aiškūs šio kultūrininko tipai. Buvo kultūrininko tipas, kuris tai, ką vadiname lietuviška kultūra, uoliai perdirbinėjo į tarybinę lietuvių kultūrą. Buvo kultūrininko tipas, kuris iš tiesų tarnavo kultūrai, mėgindamas nusišalinti arba užimti neutralią poziciją. Tokia galimybė buvo politiškai neutralių temų nagrinėjimas. Buvo žmonės, kurie vis dėlto tarnavo lietuviškai kultūrai, kurių veikloje norėdamas galėjai rasti daugybę problemiškų aspektų.

Tačiau kiekvieno kūrėjo arba kultūros žmogaus veiklos įvertinimo kriterijus yra labai aiškus. Ar jo kultūrinė veikla stiprina, ar silpnina tautos kūrybines galias, tautos atsparumą? To klausiant, daug kas atsistoja į savo vietas. Šioje perspektyvoje aptariamos knygos skyrius apie tarybinę praeitį tampa nepaprastai aktualus nūdienai, nes šį aktualumą įmanoma suvokti tik supratus, kad, deja, lietuvių tautos ir valstybės gyvavimas, į kurį sudėjome tiek vilčių po Sąjūdžio atkūrę Nepriklausomybę, tapo problemiškesnis greičiau negu tikėjomės. Vytautas yra vienas iš tų prieš srovę einančių kultūros tyrinėtojų, kuris nevengia kalbėti aiškia ir tikslia politine kalba. Jis yra iš tų, kurie pripažįsta šią problemą.

Jos priežastis yra daugiau nei banali. Kartais reikia tiesiog atidžiai klausyti, kas yra kalbama. Kuomet buvęs ES Vadovų Tarybos prezidentas pasako, kad tautos ir nacionalinės valstybės yra atgyvena ir jų vieta yra istorijos šiukšlyne, klausiame, ką šita frazė reiškia Lietuvai. Tai iš esmės yra nuoroda, kokia linkme turi būti plėtojama šiuolaikinė lietuvių kultūra. Ji turi būti plėtojama pagal ištautinantį ir išvalstybinantį modelį. Kitaip tariant, kultūra turi praktiškai generuoti naujas, valstybinės ir tautinės sąmonės neturinčių lietuvių kartas. Šiuo tikslu pasiekta labai daug ir rezultatai iš tiesų įspūdingi. Nesunku suprasti, kaip tai atrodo praktiškai.

Čia galime grįžti prie kūrėjų išgyvenimo modelių. Yra tie, kurie kaip ir sovietmečiu, iš tikrųjų nusišalino. Galima tyrinėti vadinamosios kultūros klausimus tiesiog egzotiškai ir su tokia nuostata, kaip istorikas tyrinėja Senovės Egipto istoriją. Galima tyrinėti, kaip gyvena ir kokia yra kultūra kokios nors Afrikos tautelės ar genties, gali užsiiminėti kitais panašiais dalykais, kurie iš esmės yra privataus, politiškai neužkliūnančio hobio tenkinimas, bet kuris mūsų savivokos ugdymui neduoda nieko arba labai mažai. Galima kalbėti apie akiračio plėtimą, bet man kartais atrodo, kad kartais tyrinėjant tolimą ir svetimą kultūrą, daug prasmingiau išsiversti jų pačių autorių tekstus, kurie ją mato iš vidaus, ir taip tą akiratį praplėsti. Visai kitas aspektas yra tokia pati nuostata, kuri buvo vyraujanti ir sovietmečiu – tiesiog pasyvus prisitaikymas prie konjunktūros. Šitą prisitaikymą laiduoja atitinkamai finansuojami projektai, kuriuose yra užprogramuotas tam tikras ideologinis užtaisas. Ramiai, tvarkingai, kad gautum pinigėlius ir pragyventum, vykdai tuos projektus per daug negalvodamas, ką jie duoda tautai, valstybei ir kur jie veda apskritai.

Šios knygos autorius yra vienas iš tų, kurie eina prieš įsivyravusią srovę, ir kalba apie esminę problemą, konkrečiai, kad jeigu mūsų kultūros žmonės vis dėlto nesuvoks padėties rimtumo ir nieko nedarys, tai kyla grėsmės iš esmės tokios pačios, apie kurias mąstydavome ir tyliai kalbėdavome tuo pačiu sovietmečiu. Kitaip tariant, gražus ir nepastebimas išsitrynimas kaip tautos nuo žemės veido. Tai yra labai aiški tendencija ir apie tai yra kalbama knygoje. Kalbama labai kvalifikuotai, nes autorius puikiai išmano kultūros suprekinimo mechanizmus, žino, kas yra žmogaus suišteklinimas. Jo pozicija nuo daugelio kultūrininkų skiriasi tuo, kad tai nėra pavojų jaučiančio žmogaus nevilties šauksmas, savotiškas išsirėkimas, kad mes žūstame. Tai yra dalykiška, tiksli naikinimo mechanizmo analizė. Tai yra gelminis graužiančios ligos arba vėžio pažinimas, kuris yra konstruktyvus tuo, kad savaime atveria galimybę ieškoti vaisto ar priešnuodžio.

Galiausiai, tenka atsakyti į situaciją, besivystančia Justino Marcinkevičiaus vertinimo klausimu. Viskas atsistoja į vietas, jeigu suprantame, kas vis dėlto nutiko, ypatingai prieš 10 metų, kai įstojome į ES. J. Marcinkevičiaus klausimą galima suvokti supratus vieną pamatinį dalyką. Pasipiktinimas SSRS, netgi daugelio žmonių noras atkovoti Lietuvos nepriklausomybę nebūtinai tarnauja tautos ir valstybės interesams. Todėl, kad ištrūkti iš Sovietų Sąjungos buvo įmanoma turint visai kitą tikslą, negu tapti nepriklausoma tauta ir valstybe. Buvo ir kita galimybė. Paprasčiausiai tautą, atkovojusią Nepriklausomybę, su jos valstybe perduoti kitam šeimininkui. Todėl savaime, netgi ir dabar kai kalbama apie propagandą, į akis krenta įdomus fenomenas – kas visuomenėje labiausiai kelia J. Marcinkevičiaus klausimą. Ogi labiausiai susovietinta karta, sovietmečio jaunoji karta. Tai logiška, nes slenkant okupacijos dešimtmečiams vyko metodiškas ir nuoseklus tautinės ir valstybinės sąmonės išplovimo procesas. Vadinasi, kuomet mes atgavome nepriklausomybę, jau buvo daugmaž subrendusi karta, kuri šios tautinės ir valstybinės sąmonės turėjo daug mažiau – ir tai didžiausias paradoksas – negu mano amžiaus ar dar vyresnė vadinamoji sovietinė nomenklatūra. Sovietinė nomenklatūra, kuri valdė Lietuvą ir nedviprasmiškai buvo kolaborantai, paradoksaliu būdu dar turėjo vidinius stabdžius, nes buvo gyvenę anoje Lietuvos Respublikoje ir jos atmintis pristabdė jų antitautinę veiklą.

Štai kodėl nėra jokio atsitiktinumo, kad sovietmečiu J. Basanavičius negalėjo būti pavadintas psichiniu ligoniu, o V. Kudirka - nevykėliu. Ne todėl, kad buvo bijomasi tautos pasipiktinimo, bet todėl, kad dar buvo supratimas, kad net jeigu šie žmonės yra politiniai priešai ir kovoja už kitokį Lietuvos modelį, jie vis dėlto buvo tautos ir valstybės tėvai-kūrėjai. Tuo tarpu sovietinės indoktrinacijos dešimtmečiai pasiekė, kad šitokio supratimo nebėra ir tai yra natūralu. Todėl sakyčiau, kad sovietmečiu diegta nuostata, kad modernioji lietuvių tauta ir valstybė yra istorinis nesusipratimas, kaip tik labiausiai įstrigo būtent labiausiai susovietintoje kartoje – devintojo dešimtmečio jaunime. Europos integracijos sąlygomis jie gavo galimybę šią visišką tautinės ir valstybinės sąmonės atrofiją realizuoti pačiu pragmatiškiausiu būdu. Kalbant labai paprastai – tarnauti naujiems šeimininkams. Juk ko reikia naujiems šeimininkams? Jau sakiau apie ES „prezidento“ Hermano Van Rompuy kalbą. Jiems nereikia tautų ir nacionalinių valstybių, bet juk to paties nereikėjo ir sovietinei imperijai. Todėl pasakyčiau, kad šitokio tipo vakarietiškai įpakuota tautiškumo kritika įkūnija fantastinį mentalitetą, kurį sau aš įvardinu kaip euroburokevičinį.

Kas sieja M. Burokevičių arba platformininkus ir šiuos naujuosius nacionalizmo kritikus? Abejingumas arba neapykanta lietuvių tautos ir jos valstybingumo idėjai. Yra galingas politinis bendrasis vardiklis. Šia prasme, kiek jų mentalitetas yra antitautiškas arba antivalstybiškas, šiuo metu jis turi milžinišką paklausą Vakaruose. Todėl manyčiau, kad tikroji J. Marcinkevičiaus puolimo priežastis yra ta, kad J.Marcinkevičiaus kūrybą ir visą gyvenimą reikia vertinti vienu aspektu – kokį žmogaus tipą jis mėgino teigti savo kūryba. O jis mėgino teigti tradicinėmis vertybėmis besivadovaujantį, tautinę sąmonę ir valstybingumo pajautą dar išlaikantį žmogaus tipą, kad ir netobulai tą darydamas.

Mąstant tokiomis kategorijomis, tas tariamai tiesiog amoralus puolimas iš tiesų yra labai nuosekliai vykdomas politinis užsakymas. Jo prasmė yra išrauti iš atminties ir galutinai diskredituojant pačią tautiškumo idėją. Kaltinimai prisitaikymu prie sovietinio režimo de facto slepia mėginamą įbrukti nuostatą, kad pati tautiškumo ir valstybingumo idėja yra sovietinė atgyvena. Štai kodėl J. Marcinkevičiaus idėjos vadinamos neaiškiais sentimentais, kuriuos reikia dekonstruoti, išardyti.

Naujai politinei realybei, kurioje mes gyvename, tautos nereikalingos. Jai reikalingi pavieniai pragmatiniais ir juridiniais ryšiais susaistyti individai-vartotojai, kurie konkuruoja tarpusavyje. Kitaip tariant, jiems nereikalinga tauta kaip bendrą istorinę atmintį, bendrą kultūrą ir bendro likimo pajautą turinti žmonių bendrija. Nes šie dalykai yra fundamentalūs saitai arba cementas, kuris lietuviškai kalbančius žmones arba pakrikusią jų masę vėl gali paversti politiškai sąmoninga, vadinasi, gebančia pasipriešinti bendrija, politine jėga. Štai kodėl šiandieninės Lietuvos paradoksas tas, kad M. Burokevičius ir panašūs neužkliūna beveik niekam, o labiausiai užkliūna tie, be kurių, tiesą sakant, Sąjūdžio ir šiuolaikinės Lietuvos valstybės tiesiog neįmanoma įsivaizduoti. Juk jeigu nebūtų buvę J. Marcinkevičiaus ir kitų, Sąjūdis ir jo iniciatyvinė grupė būtų išvaikyti per minutes.

Todėl manau, kad tokia tariamai vakarietiška J.Marcinkevičiaus kritika yra iš esmės, griežtai kalbant, antivalstybinė veikla. Tai yra kasimasis po pačiais Lietuvos valstybingumo pamatais, nes tokie žmonės kaip J. Marcinkevičius tuos pamatus ar bent jau prielaidas jiems mėgino išsaugoti. Mes neatsiradome tuščioje vietoje. Kitas dalykas, niekas netrukdo įvertinti, kur tas cementas buvo ne toks stiprus, kur buvo falšo. Bet noriu pasakyti, kad diskredituojant šitą žmonių grupę, sovietmečio tautinę inteligentiją, iš esmės galutinai trinama tautiškumo ir valstybingumo idėja, todėl ši tarsi kultūrinė kova turi milžinišką egzistencinę prasmę ir mūsų ateičiai.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikc       2015-11-25 21:06

“niekada neneigiu nei lietuviskos nei europietiskos tapatybes” - o vis dėlto smalsu, kas ta “europietiška tapatybė”, nes, mano galva, pieno su medumi vaikams prieš miegą jai apibrėžti kaip ir mažoka. wink

jei atvirai       2015-11-25 20:48

niekada neneigiu nei lietuviskos nei europietiskos tapatybes, o musu vaikai gyvenantys uzsieniuose, o mes ten dirbantys ar buvojantys daznai, kaip smagu ismokti nauja kalba, pazinti giliau europietiskas saknis, stebiesi, kokie mes europieciai panasus, jau vien tuo , kad pvz. visi vaikams pries miega duodam pieno su medum.Dometis istorija, ieskoti sasaju. Man gyvenimo tikrai neuzteks isnarsyti europa, Lietuva laikau jos dalimi save europiete, ne tik lietuve. Zinau jums skambes mano pasauleziura naiviai, bet man patinka taip gyventi.

> europiečiu ar azijatu?        2015-11-24 21:19

“taip ir gyvename - labiausiai atsilikę europoje - ne tik dvasinėje, bet ir materialinėje plotmėje…”

Apsaugok Dieve, mus nuo tos ištvirkusios Gayropos “dvasinės plotmės”.

Pikc       2015-11-24 19:39

“Vilniuje Rumpui pats paneigė šį apie jį paskleistą gandą. O kai paprašė jį apie tai paklausiusio žurnalisto patikt bent vieną nuorodą į tokį jo teiginį, tas nieko negalėjo atsakyti. Vadinasi ir šis mūsų filosofas vadovaujasi gandais.”
Hmm… Tikrai? http://www.dailymail.co.uk/news/article-1328568/Nation-states-dead-EU-chief-says-belief-countries-stand-lie.html Šiaip jau, gūglėje nėra itin sunku surasti.
P.S. Žiūriu, ir čia užsiveisę veikėjų, juodinančių Ozolą ir Marcinkevičių ir lyginančių juos su probolševikiniais komunistais. LABAI pažįstamas braižas - užtenka prisiminti aiškinimus, kad “tai jo, tie partizanai - tokie patys banditai, kaip ir stribai”. smile Kaip pasakytų V. Sinica - “velniškai pilka”: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-sinica-a-terleckas-kgbistas-valstybes-kurejai-balvonai-j-noreika-tautos-geda.d?id=68629510

Na,pavyzdžiui,       2015-11-24 14:55

gal buitiškas palyginimas,bet griaunant tautą,griaunamos,visi žino, ir jos tradicijos.Kad ir mitybos tradicijos,kurios buvo prieškario žmonų sveikatos pagrindas ir ,kaip rašo delfyje mokslininkas Stukas,tokios širdies ir kraujagyslių ligų rizikos nebuvo.Dabar,kai griaunamos šios tradicijos,žmonės blaškosi tarp mitybos būdų,neturi tradicinės atramos,kad ir tokios,kad dabar artėja Advento pasninkas,apsivalymas ir kūnui,ir sielai.Močiutės to laikėsi,o dabar jau pavieniai…

ha ha        2015-11-24 14:07

juokingiausia, kad žmonės ne tik nežino, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje, bet nežino, jog nežino. smile
Pirmieji mitus paskleidžia užsakyti “ekonomistai” - Nobelių lauriatai, juos kaip papūgos atkartoja studentams “profesoriai”, tada liaudis ‘išrenka” jiems pakištus praplautom smegenim internacionalo vadovaujamų partijų narius į parlamentą. O šie ima kirsti šaką ant kurios sėdi, nes skolinasi pinigus iš TVF ir vykdo jų primestus įsipareigojimus, klauso PPO ekspertų patarimų kaip socializuoti nuostolius ir privatizuoti pelną. Taip nacionalinė valstybė praranda teisę planuoti savo ekonmiką, nes privalo įsileisti tarptautines korporacijas ir monopolijas, o kai iškyla konfloktas tarp korporacijų, jau turi sutelkti “ginybą” išlaikomą iš biudžeto tų korporacijų interesams apginti. Nes čia jau “laisva, atsiprašant, rinka” nebesusitvarko. Tada Sorošas ima rėkti, kad berkiant reik GLOBALIOS VYRIAUSYBĖS, kuri viską planuotų, reguliuotų ir baustų “netikėlius’, kurie trukdo elitinėm korporacijom įsiviešpatauti.Tuo pačiu užbaigiant žaidimus su “laisva rinka”, “atvira visuomene” ir kova su “nacionalizmu”, kur laimėtų tik dar didesnis “bankų tautos” “nacionalizmas” smile Gal tuo ir galima paaiškinnti Sorošo siūlymą Europai kasmet priimti po 1 milijoną pabėgėlių iš Afrikos ir Azijos bei įsteigti tris tranzito punktus Europai pačiai subsidijuojant juos po 10 milijardų?

internauts        2015-11-24 12:45

pritariu autoriaus minčiai, kad sovietmečiu dar turėjome tarpukariu išugdytų žmonių, o šiandien jau mums diktuoja sovietmečiu išugdyta nomenklatūra, kuri nebemoka savarankiškai mąstyti. Tai tikta nelaimė visai Europos sąjungai kuomet žmonės iš ekssovietinio bloko su tokiu mentalitetu patenka į ES valdymo struktūras.

Dėkui       2015-11-24 8:57

DĖKUI, KAD ESATE, KAD KALBATE:  „Vadinasi, kuomet mes atgavome nepriklausomybę, jau buvo daugmaž subrendusi karta, kuri šios tautinės ir valstybinės sąmonės turėjo daug mažiau – ir tai didžiausias paradoksas – negu mano amžiaus ar dar vyresnė vadinamoji sovietinė nomenklatūra“.

>europiečiu ar azijatu?        2015-11-24 6:32

kai gyveht vien materialinėje ploymėje dvasinės plotmės nebelieka,todėl kad žmogaus godumas neturi ribų.

europiečiu ar azijatu?       2015-11-23 22:43

daugelis , net dauguma lietuvių nori būti azijatais - garbina komunistus (brazauską, marcinkevičių, ozolą, polikarpovną ir t.t.)
taip ir gyvename - labiausiai atsilikę europoje - ne tik dvasinėje, bet ir materialinėje plotmėje…

Viso to priežastys       2015-11-23 21:44

Manau, jog klausimas “kuo būti: lietuviu ar (tik) europiečiu?” kyla tuomet, kai visuomeniniu mastu yra nuvertinama dvasinė kultūra ir dorovė. Būtent visa tai moderniaisiais laikais vyksta tiek Lietuvoje, tiek visoje Vakarų Europoje. Dvasinės kultūros sunykimas reiškia, kad sunyksta tokios prigimtinės vertybės kaip religija (ypač krikščionybė), tautinė kultūra, šeimos tvirtumas ir, aišku, sava (t.y. tautinė)valstybė. Vietoje to kuriama bedvasė pramoginė - seksualizuota “kultūra”, vedanti visuomenę į visuotinį chaosą. Argi ne tokia yra masinė modernioji Vakarų “kultūra”?

koo       2015-11-23 21:06

Ko JŪS knaisiojatės po mirusiuoju Marcinkevičium? Sąžinės turit?  Palikit mirusius ramybėje.

Ačiū autoriui       2015-11-23 20:56

Kaip visuomet, puikus, paremtas argumentais gerb. V.Radžvilo straipsnis.

va pasakyta       2015-11-23 20:11

“Kitas dalykas, niekas netrukdo įvertinti, kur tas cementas buvo ne toks stiprus, kur buvo falšo.”
O falšo buvo ir tai yra koloboravimas, giesmės leninui ir stalinui, TSKP narystė ir tai niekas neturi trukdyti įvertinti. Tai ko liejam tulžį ant tų, kurie pradeda įvertinti?

Mix       2015-11-23 16:52

Puikus straipsnis! Tikslios įžvalgos. Nepatinka “terybiniam žmogui - moderniajam europiečiui”?

Vytautas Ju.       2015-11-23 16:27

„Todėl, kad bet kuri politinė santvarka nori išsiugdyti jai patogų valdyti žmogaus tipą, kuris tą santvarką priimtų kaip savastį ir nepajudinamą duotybę“.

Nereikia painioti piršto su kuo nors kitu. Politinė santvarka yra abstrakcija, geriausiu atveju — filosofinė kategorija, kuri gali ką nors apibrėžti, o ne išugdyti.

Ką nors Išugdyti, gali politinė sistema, turinti konkrečias strūktūras ir aiškiai apibrėžtus tikslus, kokia buvo okupantų primesta bolševikinė sistema. Tai sistemai ir tarnavo visi marcinkevičiai ir miežlaičiai. Tik kiekvienas savaip. M. Burokevičius buvo ne šiaip sau kolaborantas, o kolaborantas-nomenklatūrininkas, tik žemesnio rango nei sniečkai, griškevičiai ar brazauskai, bet norėjęs tokių tapti.

Toks tai ir skirtumas, tarp kolaborantų-nomenklatūrininkų ir jiems patarnavusių kultūrininkų. Tik kad lyginti nėra ko.

tai melas!       2015-11-23 16:25

“jau sakiau apie ES „prezidento“ Hermano Van Rompuy kalbą. Jiems nereikia tautų ir nacionalinių valstybių, bet juk to paties nereikėjo ir sovietinei imperijai”
—-
Vilniuje Rumpui pats paneigė šį apie jį paskleistą gandą. O kai paprašė jį apie tai paklausiusio žurnalisto patikt bent vieną nuorodą į tokį jo teiginį, tas nieko negalėjo atsakyti. Vadinasi ir šis mūsų filosofas vadovaujasi gandais.

Europoje yra jėgų, kurios nori tautų panaikinimo. Tai neokairios partijos ir prokomunistinė SPINELI grupė EP, kuriai priklauso ir mūsų Petras Aušrevičius su Guoga. Ga ir Donskis, dėl jo negarantuoju. Internacionalui priklausančios partijos taip pat mielai atsisakytų tautiškumo, nes jos ir šiandien gina ne piliečių, bet internacionalių kompanijų interesus. Tokių kaip Dalkija/VEOLIJA. O kas priklauso internacionalui? kone visos. Socdemai su Pakso partija - socialinternacional, o Masiulio, Zuoko, Uspakio liberalai - LIBERAL INTERNACIONAL.

to geriausia        2015-11-23 16:14

... kaip Jėzus…
kaip šv.Petras…
kaip šv. Paulius…
kaip šv.Marija…

velniop tą radžvilišką pesimizmą!        2015-11-23 16:12

man europiečiu vadintis ne gėda!
tokie mes esam nuo Jogailos - Vytauto laikų.
jei ne nuo dar anksčiau - nuo Mindaugo.
Ir toks buvo m8s7 LAISVAS PASIRINKIMAS.
Oo sovietizmas - per prievartą, per apgaulę.
tad neleiskim homosovietikus ir iš ES padaryt ESSSR

geriausia būti žydu       2015-11-23 15:35

europietišku žydu:
- kaip landsbergis
- kaip polikarpovna
rusišku žydu:
- kaip butkevičius
- kaip šimašius
- kaip uspakichas
- kaip paksius


Rekomenduojame

JAV spauda apie Lietuvos teismo sprendimą ir suėjus senaties terminui tęsti Neringos Venckienės bylą

Algimantas Rusteika. Auksinės valandos

Andrius Švarplys. Reikia grąžinti vaiko teisių apsaugą prie Konstitucijos standartų

Kritusiųjų slėniui grasina socialistai

Antanas Žemietis. Ar tikrai nereikia ginti lietuvių kalbos?

Algimantas Matulevičius. Ar pagalba žmonėms ir verslui nėra žlugdoma tyčia?

Vytautas Radžvilas. LRT-Ostankino epocha turi baigtis

Vladimiras Laučius. TS-LRT: interesų grupė tapšnoja Lietuvą

JAV kongresmeno Kriso Smito pranešimas spaudai dėl teisėjos Neringos Venckienės bylos

Vytautas Sinica. „Kraupu, kuo virsta viešoji erdvė“

Verta prisiminti. Aurelijos Stancikienės istorinė kalba 2014 m.: „Tai yra prie­sai­kos ir Kon­sti­tu­ci­jos su­lau­žy­mas“

Algimantas Rusteika. „Tai, sakot, socialinė distancija – du metrai?“

Tomas Dapkus. Vyteni Andriukaiti, laikas visų atsiprašyti

Raimondas Navickas. „Gyveni sau žmogus ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!“

Audrys Karalius. Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa Ligos istorija

Neringa Venckienė: „Su Deimante dabar kažkas ne taip…“

Tomas Bikelis. VU fizikas KTU „mokslininkui“ apie 5G: pagrįstos abejonės ir miglota ateitis (autoriaus atnaujinta)

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.