Naujienos

Vytautas Radžvilas. Valdo nematoma baimės ranka

Tiesos.lt siūlo   2017 m. lapkričio 12 d. 23:01

17     

    

Vytautas Radžvilas. Valdo nematoma baimės ranka

respublika.lt

Skandalinga istorija, nutikusi mūsų dienomis VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kai studentai įskundė profesorių filosofą Vytautą Radžvilą, kad jis kalba ne taip, „kaip reikia“, sugriovė mitą, kad Lietuvoje galima laisvai kalbėti. Tada griuvo ir kitas mitas, kad Lietuvoje itin gerbiamos žmogaus teisės: net akademinei etikos komisijai pripažinus, kad tai politinio pobūdžio konfliktas, žmogaus teisių gynėjų, paprastai užsiplieskiančių dėl vičvienaičio žodžio „negras“, jo pusėn stojo nedaug. Labai nedaug.

Galbūt jūsų persekiojimo atvejis išduoda ir tam tikrą globalistų desperaciją, nes jų įtaka tiek Europoje, tiek Lietuvoje akivaizdžiai slopsta?

Mano istorija yra tik šitos bendros problemos atskiras atvejis ir šiek tiek visuomenei plačiau žinoma jos iliustracija. Nesu politiškai naivus žmogus, kad nesuprasčiau, kad dabartiniame pasaulyje, kuris darosi vis pavojingesnė vieta, Lietuvai priklausomybė ES arba NATO yra egzistencinė būtinybė, tačiau pagrindinis mano pažiūrų atskaitos taškas yra supratimas, kad nors šitos struktūros mums laiduoja daugelį gerų dalykų, jos nėra, kaip mėgdavo sakyti Sovietų Sąjungoje, broliškų tautų ir valstybių klubas, – visi kovoja už vietą po saule ir visi gina savo interesus. Todėl supratau, kad jeigu mes ten nueisime su tuo pačiu vergišku mentalitetu, koks buvo skiepijamas mūsų dabartiniam vadinamajam politiniam elitui Sovietų Sajungoje, t.y. įpročiu nuolankiai vaikštinėti Kremliaus koridoriais ir melsti vadinamojo centro malonės, tai su tokiais pat įpročiais Briuselyje nieko iš to nelaimėsime. Visada laikiausi nuomonės, kad šitoje sąjungoje reikės mokėti kietai ginti savo tautos ir valstybės interesus, bet juo toliau, juo labiau aiškėjo daugybė neigiamų bailios ir prisitaikėliškos politikos apraiškų. Vis dėlto būdamas šioks toks ES tyrinėtojas ir žinovas ir matydamas, kad dedasi joje negeri dalykai, kurie gali ją sužlugdyti ir kartu baigtis mums katastrofa, negalėjau giedoti ditirambų ES ir nepaisant akis badančių nemalonių faktų įrodinėti, kad mes pergalingai žengiame į šviesią ateitį. Kuo akivaizdesnis darėsi neatitikimas tarp propagandiškai deklaruojamų teiginių apie ES pergalingą integracijos žygį ir niūrios realybės, tuo žmonės, kurie vis dėlto nori blaiviai kalbėti apie esamus dalykus, tampa nepatogesni, vis labiau trukdo ir todėl visiškai natūralus siekis, kad studentams jų tiesos liktų nesuprastos, – tai reiškia, kad tokiu atveju mokslas, tyrinėjimai ir studijos ideologizuojami tiek, kad nieko de facto nesiskiria nuo sovietinių laikų mokslinio komunizmo, kompartijos istorijos ir kitų vadinamųjų sąmoningumą žadinančių disciplinų. Viena didžiausių ne tik Lietuvos, bet ir ES problemų neabejotinai yra nenoras kalbėti apie tikrąją dalykų padėtį.

Kuo tai paaiškinti?

Šitą nenorą suprasti yra be galo lengva: daugybei žmonių dalyvavimas vadinamajame integracijos projekte tapo įspūdingos gerovės šaltiniu. Kitaip tariant, šiandien susikūrė milžiniška transnacionalinė arba paneuropinė politikų biurokratų, juos aptarnaujančių politikos mokslininkų arba žiniasklaidos propagandininkų klasė arba sluoksnis. Kaip jie gali drąsiai ir atvirai kalbėti apie egzistencinius ES iššūkius, jeigu išdrįsus tai padaryti tektų pripažinti, kad jie, atvedę į šitą būklę, nesugeba realizuoti šito projekto ir jiems derėtų pasitraukti. Ar daug istorijoje žinome pavyzdžių, kai elitas gera valia, vadovaudamasis tik atsakomybės už tos pačios Europos arba savo šalies likimą jausmais, savanoriškai nueitų nuo to, kas populiariai vadinama loviu?

Matyt, pati istorija gimdo vis naujas prisitaikėlių kartas, tačiau kodėl mūsų dienomis diduma sąmoningų piliečių vis dar užsirišę burnas, nors jiems negresia sovietmečio laikų represijos?

Perfrazuodamas garsų posakį apie rinką, pasakyčiau, kad šiandien valdo nematoma baimės ranka. Ir būtent dėl tos priežasties šita baimė yra daug didesnė, nes ji neturi aiškiai įsisąmoninto ir apčiuopiamo baimę keliančio šaltinio, arba jos priežasties. Taigi jeigu lyginame abi baimės rūšis – sovietinių laikų ir dabartinę baimę, – turime pasakyti, kad anais laikais baimės šaltinis pirmiausia buvo pati totalitarinė valstybė, arba jos baudžianti ranka. Šita valstybė, vaizdžiai kalbant, valdė tokiu būdu: kiekvienas jos pilietis buvo pririštas be galo trumpu pavadėliu ir galėjo būti nubaustas už menkiausią nepaklusnumą, todėl jis, žinoma, bijojo valdžios. Tačiau yra ir kitas valdymo modelis, kurį sąlygiškai galima vadinti liberaliu. Norėdami suprasti jo esmę, tęskime palyginimą: įsivaizduokime, tą patį šunelį geraširdis šeimininkas pririša ne penkiolikos centimetrų grandine, kurios kaustomas jis jaučiasi nelaisvas ir nelaimingiausias pasaulyje padarėlis, bet puskilometrio arba kilometro ilgio grandine. Kaip šitas šunelis jausis? Be abejo, jis bus labai laimingas, nes jam atrodys, kad laksto kur nori. Šita laimė truks iki tos akimirkos, kol vieną kartą jis sumanys tą kilometrą ar puskilometrį prabėgti tiesiąja linija ir pasieks tašką, kai grandinė įsitemps. Tada ir paaiškės, kad ji vis dėlto yra.

Kas yra toji metaforiškoji grandinė?

Pati visuomenė. Šiandien valstybinę prievartą pakeičia vadinamasis visuomenės spaudimas: jeigu subtiliai plauni visuomenės nariams smegenis arba, kitaip tariant, jiems formuoji atitinkamas ideologines ir politines nuostatas, jie tampa tokie pat ideologiniai zombiai, kokie buvo sovietinių laikų komunizmu tikėję fanatikai.

Kaip pasireiškia tas mechanizmas kasdienybėje?

Mūsų laikai tuo ir ypatingi, kad toks fanatizmas buvo skiepijamas labai brutaliais metodais, o dabar metodai yra kur kas subtilesni. Šiandien mes, pavyzdžiui, nedalyvaujame komjaunimo ar partijos susirinkimuose, kuriuose plūstami ir smerkiami, tarkime, klerikalai arba nacionalistai, bet užtat visiškai laisvoje žiniasklaidoje, ypač pagrindinėse jos priemonėse, eina nepaliaujamas patyčių iš religijos, tautiškumo, šeimos ir panašių fundamentalių dalykų srautas, pateikiamas humoro forma. Sovietmečiu jeigu kažkas buvo atvirai triuškinamai daužoma, pilietis susimąstydavo, o vis dėlto ką tai reiškia, – brutalaus daužymo vaizdas bent kiek turinčiam sveikos nuovokos ir sąžinės žmogui yra nemalonus, tuo metu čia viskas paverčiama pašaipų ir patyčių taikiniais. Humorą skirti nuo pašaipos ir patyčių nėra taip lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio; tai atrodo nekalta pramoga. Kitas veiksnys, kuris yra labai parankus skleisti baimei, be abejo, yra tas, kad šiandien nebūsi apkaltintas ideologinėmis ir politinėmis nuodėmėmis bent jau akademinėje sferoje. Tau niekada nebus atvirai pasakyta, kad tavo projektas idėjiškai neteisingas, kad nukrypsti nuo „teisingos“ ideologinės ir politinės linijos, – paprasčiausiai nematoma ekspertų komisija nieko neaiškindama projektui, kad ir koks jis būtų vertingas, nesuteiks finansavimo, – šita sistema veikia anonimiškai. Susidorojimus su mūsų disidentais matė visi, bet kai nėra akivaizdaus susidorojimo požymių, konfliktas bus pateikiamas kaip paprasčiausias buitinis arba profesinis konfliktas. Šitokia versija yra labai paranki tiems, kurie vykdo tokius susidorojimus, nes ją labai noriai priima visuomenė, kurios didelė dalis, būkime atviri, yra konformistai ir nenori eiti prieš „teisingą“ politinę liniją…

…nes bijo. Ko?

Mūsų laikų situacijoje galima ir kita strategija: jeigu iš tikrųjų yra ideologinis politinis susidorojimas, protestą prieš jį visada galima pateikti kaip žmogaus vos ne psichinio nestabilumo apraišką: neva jis yra nesugyvenamas, isteriškas, nežino, ko nori, kitaip tariant, jam labai lengva priklijuoti štai tokio nesusipratėlio keistuolio, netgi psichologiškai nepakenčiamo ar net patologiško žmogaus etiketę. Jeigu sovietiniais laikais tave mėgindavo sudoroti valdžia, žinojai, kad bent jau dalis žmonių širdyje tau simpatizuoja. Mūsų laikais bejėgiškumo ir kartu baimės jausmas didesnis ir todėl, kad suvoki, kad štai tave sudoros, bet niekas net nesupras, kas įvyko ir, priešingai, patikės brukama versija, kad tu esi pretenzingas, nesugyvenamas ir taip toliau. Šita sistema sukuria daug didesnį vienišumo jausmą. Ir pagaliau dar vienas nepaprastai svarbus baimę didinantis veiksnys. Sovietmečio sistema bent jau teoriškai nekentė veltėdžių, todėl disidentas, išmestas iš universiteto, galėjo tikėtis bent jau bibliotekoje išdavinėti knygas, blogiausiu atveju dirbti šlavėju. Čia, šitoje sistemoje, kai veikia tik darbo rinka ir viską lemia darbdavių valia, žmogus gali apskritai likti be duonos kąsnio, – juk susidorojimai vyksta ne tik dėl ideologinių politinių priežasčių. Štai kodėl virš visos Lietuvos tvyro milžiniška baimė.

Dažnai kultūrininkai nenori, vengia (bijo?) kalbėti apie pasaulėžiūrą ar santykį su valstybe, juolab su tauta. Kiek apskritai tokiu atveju yra pagrindo kalbėti apie laisvę?

Manau, kad pagrindo yra tuo atžvilgiu, kad vis dėlto visais laikais, net ir baisiausiomis sąlygomis, kiekvienoje visuomenėje atsiranda žmonių, kuriems ta laisvė yra svarbi. Mano pagrindinė tezė yra ta, kad žmogus bet kurioje visuomenėje yra laisvas tiek, kiek jis sugeba tos laisvės išsikovoti; nesvarbu, ar tai būtų totalitarinė sovietinė sistema, ar liberali demokratinė vadinamoji vakarietiška sistema, laisvė niekur nėra dovanojama. O kodėl taip yra? Todėl, kad absoliuti mąstymo ir žodžio laisvė yra neįmanoma iš principo ir tai lemia ne gera ar bloga žmonių valia, bet elementarūs valdymo poreikiai. Kad išliktų bet kuri visuomenė, jos narius turi saistyti vadinamasis socialinis ryšys, bent jau minimalaus sutarimo esminiais gyvenimo klausimais palaikomas. Jeigu tokio sutarimo nėra, socialinis ryšys pradeda trūkinėti ir tokia visuomenė irsta savaime.

Tai, ką pasakėte, yra gryna teisybė – dauguma Lietuvos kultūrininkų šiandien labiausiai bijo pasaulėžiūrinių klausimų, – tai reiškia, kad jie yra nupolitinti. Yra sukurtas ypatingas tipas – kultūrininkas baudžiauninkas, kuris turi žinių, jis tam tikra prasme yra išsilavinęs, jis gali turėti didžiulių talentų ir gabumų įvairiose kūrybos srityse, bet jis nėra laisvas žmogus ir tikras pilietis tuo požiūriu, kad jis nedrįsta pats spręsti, kas yra gėris, blogis, tiesa, melas, – kitaip tariant, kam panaudoti jo sugebėjimus ir talentus, už jį nusprendžia kiti. Ir šia prasme, be abejo, Lietuvoje laisvės laukas yra labai labai susiaurėjęs, mes iš tikrųjų esame įbauginta visuomenė.

Bet, kaip sakiau, tas servilizmas (vergiškumas – red. past.) daugeliu atveju yra savanoriškas ir būtų nedora, nesąžininga lyginti dabartinę Lietuvą su sovietmečiu tuo požiūriu, nes ujimas ir stūmimas į paribius vis tiek nėra kalėjimas, tremtis ar net mirties bausmė. Šituo požiūriu, manau, reikia kalbėti kitaip ir galų gale kelti klausimą, kuris XX amžiuje kartą buvo iškeltas: su kuo vis dėlto esate, kultūros žmonės, su savo tauta ir valstybe, su savo istorine atmintimi ir žmogišku orumu ar vis dėlto su tais, kurie nenori, kad tauta ir valstybė išliktų, o jūs patys nebūtumėte laisvi piliečiai ir atsakingi kam nors kūrėjai. Tokia yra negailestinga alternatyva, kurią sprendžia visos visų laikų visuomenės kiekvienoje istorinėje epochoje. Į šitą klausimą kiekvienas atsako asmeniškai, vadovaudamiesi savo protu ir sąžine.

respublika.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nebijokite       2017-11-17 19:24

Gerbiamas Marginale. Pasigilinau dar į Jūsų žodžius ir iš jų matau Jūsų rūpestį apie žmones, apie jų kurtą istoriją. Grynai kaip žmogui, man irgi labai gaila nekaltai žūstančių, tačiau neįmanoma žmogui ar 50 žmonių ar 50000 žmonių kažką tokio padaryti, kad visi išvengtų piktžolės likimo. Tik Dievas gali tai padaryti. Todėl manau, kad mano darymas yra prašymas “pasigailėk” ir ramus žinojimas, kad piktžolių vieta ir yra ugnyje. Nebent yra kažkoks kiekis ar proporcija, kiek tų žmogelių laikų pabaigoje turi išlikt ištikimais? ir dar prašau Jūsų paaiškinti: Jeigu nuo šios dienos iki paskutinės žemės istorijos dienos visi eitume į pragarą ar tiek šventųjų, kurie jau yra danguje -reikštų Dievo karalystės pergalę? Jeigu taip- tai tada tikrai mūsų vienintelė kova - malda, savo asmeninių kūniškų aistrų pažabojimas ir Dievo meilės skelbimas visiems. Dėkoju jei praplėsite mano šiandieninį suvokimą. ir ar tikrai “žmonės atsako ne vien už dabar” Kaip tai suprast. Juk tiek baisybių buvo ir bus. Tai ar įmanoma (žmogiškom jėgomm)  jau įvykdytą blogį nors kažkiek sumažinti?  Klausiu nuoširdžiai to , ko nesuprantu ir neturiu pas ką to paklaust? Jei tokie mano klausimai yra šventvagystė -neatsakinėkite. Ačiū Jums.

Marginalas Nebijokitei ir TamstaMarginalei       2017-11-17 15:18

Remiuosi Apreiškimu šv. Jonui, nieko savo.
Apie tuos, kurie patys (be abejo, po daugelio smulkių išdavikiškų atsitraukimų iš baimės) visiškai paklus Antikristui, pasakyta aiškiai ir nedviprasmiškai. Gal tai atrodo per griežta, tačiau deja žmonės atsako ne vien už dabar, bet yra visõs savo kurtos istorijos vaikai, o Kūrėjas yra Sodininkas, metantis piktžoles į ugnį.
Dalinuosi tuo, ką pats esu radęs. Jei klaidinga, nurodykite konkrečiai. Matyt tam tikrai organizacijai nepatinka.

Nebijokite       2017-11-16 19:59

Gerbiamas, Marginale, Jūsų erudicija ir intelektas stulbina. Bet…Ar Jūs manote, kad tik Jūs vienas suvokiate kokios jėgos kaunasi šiandienos pasaulyje. ir kad kiekvienas privalo kovoti nenuilsdamas? Juk ta kova - amžina .
Labiau neramina mane, kad, kai sodins ant kuolo mano varganą kūnelį ar kirs galvelę liepdami išsižadėti Dievo, kad tada ištverčiau….ar ištvertume.. ženklus be mano širdies sutikimo tegu kabina, šantažus tegu naudoja. o jei neištversiu ar neištversime, jei išduosiu ar išduosime -tai ar verta mūsų gailėti?

Tamsta Marginale,       2017-11-14 11:52

Jūs Dievo ekspertas ar jo pasiuntinys, prašom patikslinti?

Marginalas       2017-11-13 16:53

Pasakymas “ujimas ir stūmimas į paribius vis tiek nėra kalėjimas, tremtis ar net mirties bausmė” išduoda V. Radžvilo ateizmą. Asmeniui užmetamos elektroninio sekimo visose gyvenimo srityse grandinės neišvengiamai nuves (ir jau nuveda) į išstūmimą ne tik iš šio laikino gyvenimo, bet ir iš amžinojo. Kuriami vergai kiborgai, kurių net ir populiacija bus reguliuojama. Apie jokią “laisvę” ar “teises” nebegali būti kalbos. Apr 13:16-17, kt. ne be reikalo primena, kad net ir priverstinis Žvėries ženklo ėmimas reiškia galutinį asmens žlugimą ir atskyrimą nuo D-vo.
PS www = 666 reiškia ne vien pavergimą aukso veršio valdžiai (“Auksas, kurį Saliamonas gaudavo kas metai, svėrė 666 aukso talentus” 1 Kar 10:14, 2 Kron 9:13), bet tikrai ir “žmogaus” vardą, nes tas žvėris-žmogus yra kolektyvinis kompiuterinis žmogaus protas www tinkle. Šio ženklo mikročipo pavidalu ėmimas reiškia atsisakymą nuo krikšto vardo pakeičiant jį lagerininko numeriu. Asmenys, šantažu įvaryti į šią būseną, nebegali sustoti nuo tolesnio pasidavimo iki pat Kristaus išsižadėjimo. Kaip keista, Vakaruose tai suprato tik pravoslavai graikai. Radžvilas su zylėmis veda į šoną nuo pamatinio pavojaus.

Taigi        2017-11-13 14:03

Jums jau čia atsakė, kas ta ranka? Ko dar nori?

Kas yra       2017-11-13 12:41

“baudžiauninkai”? Ogi tie, kam nerūpi Gėris ir blogis, Tiesa ir melas. Jų dauguma. Tai Gamtos dėsnis: avių daugiau, vilkų mažiau. Kai vilkų perdaug, juos būtina retinti.
Pastaba:  avys - brangūs lietuvos žmonės, vilkai - valdininkai. Medžiotojai - avių išsirenkami atstovai.
Moralas: kokios avys tokie ir medžiotojai.   

vai me       2017-11-13 3:00

Puikiai supranta, profesorius, kieno ta “baimės ranka”, o pasakyti bijo. Kultūrininkas baudziauninkas Nr.l ?

Nepasirašysiu       2017-11-13 2:04

“Kultūrininkas baudžiauninkas” - o kitokių Lietuvoje yra? Mieli komentatoriai, lauksiu pavyzdžių - su pavardėmis. Siūlau pradėti nuo Koršunovo ir Varno.

Ir ta       2017-11-13 1:11

nematoma ranka kas? Bankas?

Nepasirašysiu       2017-11-13 0:42

Na kaip čia pasakius… Kai tautą ir valstybę reikia išrasti, iš pasakų ištraukti, daugiausia tam, kad patenkinti užsienio interesus (Vakarų), kartais nutinka, kad kepinys ne tik kad nestingsta, bet net taikosi ištirpti ir nutekėti į visas puses (anglijas, airijas).
Man atrodo, kad su Lietuva baigta. Esu emigrantas, praleidau kelias dienas Vilniuje, baisu - merginos ant kampų rusiškus matus naudoja viena kitai draugiškai vadinti, vyrų beveik nėra (dirba, emigravo arba žudosi).
Kiek pamenu, Lietuvoje padėtis visuomet buvo tragiška. Reikia nutraukti žmonių kančias, juo labiau, kad kankinasi be reikalo. Kas nori, tegul išvažiuoja. Likusieji gyvens ištirpusioje valstybėje, kurią jau dabar matome - angliškais kavinių pavadinimais, kur bet kokia civilizacija - turbūt tik iš sovietinės inercijos. Manau, administruoti savęs lietuviai nesugeba ir jau nesugebės, nes po 40 metų ES net Didžioji Britanija neranda pakankamai biurokratų net derybas su ES vykdyti.
Eksperimentas nepasiteisino?

$+$       2017-11-13 0:12

Visuomenės nieko nesprendžia ir nesprendė, net Periklio amžiuje Atėnuose. Visose epochose buvo paprastas noras pilką masę, besivadovaujančia bandos instinktu, pagražinti, suteikti jai reikšmės, patoso.

Individualiai žmogus galėtų padaryti daug, jei vadovautųsi savo protu, bet tą protą, pirma, reikia turėti, nes kitaip visa kūryba bus tik kova su savo šešėliu. Kova, vedama “nematomos baimės rankos”, kaip gana tiksliai pasakyta straipsnyje (“Savi karai”).

Sąžinės iš vis neliesčiau. Jei jau viešai ir sąžiningai deklaruojame, kad “moralė ne šio pasaulio dimensija” - be komentarų!

>21:40       2017-11-12 23:52

štai ir išlindo Pilypas iš kanapių. Išsiryškino. Ką pavydas bambą graužia? Ar ne gėda? Nežino nieko daugiau tik tykoti ir pulti kaip šunyčiui iš pakampės įkąsti Drambliui.

Prof. Radzivilas       2017-11-12 21:40

ko siekia? Gal tapti kandidatu į Jo Ekscelenciją? Tada reikia pasveikinti. O jei ne, tai ko plušti?

Aplamai,laikas       2017-11-12 21:27

galvoti,kad užteks eiti paskui faktą,kad Lietuva mažėja ir nieko jau čia nebepadarysi.Laikas pradėti kurti Lietuvą.

įbrukti galima bet ką        2017-11-12 21:25

Taip vieną dieną atsiras šūkis “Sportininkai už pedofiliją”, o paklaustos sporto žvaigždės išsisukinės, kad jie - profesionalai. Kitose sferose irgi panašūs procesai vyksta. Pedofiliją pateikiau tik kaip akivaizdų, riebų pavyzdį, vargu ar taip tiesmukai bus einama prie to. Bet sugalvojus, pavyzdžiui, pakeisti korupcijos sampratą ir įteisinti kažkokį atlygį, paguodai jį apmokestinant mokesčiais, tai “Sportininkai už korupciją” šūkis kaip mat atsirastų.

"Ujimas ir stūminas į paribius"       2017-11-12 20:44

turi tokią pačią kainą,kaip kalėjimai,tremtis ar “net mirties bausmė”.Nes taip veikiant žmogų,jis ,jo aplinka žūsta ne iš karto,o vėliau, tada,kai nesitikima.Tai naikinimas “baltomis pirštinaitėmis”.Be įkalčių.Tai daug pavojingiau.


Rekomenduojame

Seimas aiškinsis, kokia jo pozicija dėl ES ateities vizijos: parengti trys skirtingi projektai

Vienas iš šiuolaikinės dvasininkijos veidų..., arba Kai politinis korektiškumas svarbiau negu krikščionybė!

Gintaras Karosas. Vytis

Kavarskas pagerbs laisvės kovotojų, šios parapijos ganytojų mons. Alfonso Svarinsko ir Algimanto Keinos atminimą

Rimantas Jonas Dagys. Kaip gyvensime ratifikavę Stambulo konvenciją, arba Ką reiškia „gender blender“ (video)

Lietuvos medikų sąjūdis kviečia pasirašyti nacionalinį susitarimą

2017-ųjų Laisvės premija skirta laisvės gynėjai, politinei kalinei s. Nijolei Sadūnaitei. Sveikiname!

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ar laisvoje visuomenėje reikalingi draudimai? Atsakymas A. Tereškinui

Andrius Narbekovas. Transseksualizmas – medicininiai ir etiniai aspektai

Dešimtmetį skurdinami aukštųjų mokyklų dėstytojai: padėtis katastrofiška

EP reakcija į „Rojaus popierius“: raudona kortelė padedantiems slėpti mokesčius

Vytautas Radžvilas. Nekalti žaidimai?

Algimantas Rusteika. Apie pasaulį anapus ekrano

Europos Parlamentas griežtina poziciją dėl Lenkijos

Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino

Pirmą kartą Danijos teismas už teroristinius nusikaltimus atėmė pilietybę

Kviečiame paremti Andriaus Švarplio peticiją – apginkime ir krikščioniškų pažiūrų Seimo nario žodžio laisvę

Karolis Kaupinis. Viešas laiškas tiems, kuriems rūpi

1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikus siūloma palaidoti Rasų arba Bernardinų kapinėse

Vytautas Radžvilas. Prigimties pabaiga

Dr. Ignas Kalpokas. Kodėl socialiniai tinklai tapo politikos technologijų dalimi?

Povilas Urbšys. Esu seksistas ir mužikas

Žilvinas Nečiūnas. Kas „gelbėja“ Gedimino kalną

Andrius Navickas. Sutrikusio žmogaus žalojimas nėra rūpestis jo teisėmis ir laisve

Apie Dainiaus Kepenio „lengvatikystę“, arba Kokia argumento „atsimena iš pasakojimų“ vertė?

Savo parašu paremkime Aldonos Jankevičienės peticiją: apginkime tuos, kurie žuvo vardan Tėvynės, pareikalaukime teisingumo

Rita Miliūnaitė. Ar požiūris į kalbą reiškia požiūrį į valstybę?

Mihailas Neamţu. Sorosas ar Tocquevilleʾis?

Kas pagimdė medikų bruzdėjimus?

Giulio Meotti. Naujoji oficiali Europos istorija: krikščionybė trinama, islamas propaguojamas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.