Vytautas Radžvilas. Tarptautinė sistema grimzta į chaosą

Tiesos.lt siūlo   2015 m. balandžio 16 d. 1:01

14     

    

Vytautas Radžvilas. Tarptautinė sistema grimzta į chaosą

propatria.lt

Marijos radijo laidoje „Laisvė ir atsakomybė“ Juozapas Labokas apie dabartinę tarptautinių santykių situaciją ir ateities perspektyvas kalbino prof. Vytautą Radžvilą.

Ne paslaptis, kad gyvename labai įtemptu ir dramatišku laiku. Matome įvairias antraštes, televizijos reportažus, interneto tinklapiai taip pat knibžda informacijos apie situaciją Ukrainoje, apie politinę padėtį mūsų didžiojoje kaimynėje Rusijoje, įvairius joje vykstančius prieštaringus procesus. Mus pasiekia informacija ir iš Azijos šalių – Sirija, Islamo valstybė, tolydžio kylanti terorizmo grėsmė ir visa kita, kas mūsų žmones verčia jaustis, švelniai tariant, nesaugiai. Daugeliui rūpi, daugelis ieško atsakymų ir nori suprasti, kas vyksta su šiandieniniu pasauliu, iš kur tiek daug įvairiausių tarptautinės politikos sunkumų ir žaizdų, iš kur tas besaikis brutalumas ir karai. Žmonės skęsta tarp įvairiausių komentarų, apžvalgų bei pasisakymų, bet galiausiai stokojama kritinio žvilgsnio į šiandieninę tarptautinės politikos realybę ir į mūsų šalies ateitį joje. Taigi klausiu Jūsų, profesoriau, kaip asmeniškai jaučiatės matydamas šiandieninę tarptautinių santykių situaciją?

Tarptautinių santykių vaizdas tikrai nenuteikia šviesiai, tačiau tas vaizdas ir nešokiruoja. Tai, kas vyksta, jau seniai žinoma ir įvardinta, pakanka prisiminti garsiojo Zbignewo Bžezinskio knygą iškalbingu pavadinimu „Globalinė sumaištis“. Kai esi susipažinęs su tokiomis įžvalgomis, gali sakyti, kad dėsningai prieita tai, prie ko buvo artėjama jau daugelį dešimtmečių, o galbūt net šimtmečių. Tad nors kankina žmogiškas nerimas, laimi šaltas analitiko žvilgsnis, mėginantis suprasti to, kas vyksta, gelmines priežastis ir įsivaizduoti, ar dar įmanoma ką nors padaryti siekiant pakeisti tas pavojingas tendencijas.

Užsiminėt apie pavojingas tendencijas. Kas jas išduoda? Kokia yra ta tarptautinių santykių situacija?

Be jokios abejonės, grimztama į chaosą ir kiekvienas bent kiek istoriją išmanantis žmogus tiesiog negali nematyti paralelių su tuo, kas vyko 1-ajame arba 4-ajame XX amžiaus dešimtmečiuose. Tada visi blaiviai mąstantys žmonės juto, kad pamažu yra slenkama į didelį karą. Kalbant apie mūsų dienas, didžiausias nerimą keliantis ženklas yra gausėjantys incidentai, kuriuos bent laikinai stengiamasi užglaistyti ir siekti kažkokių tai kompromisų, tačiau kitaip negu daugiau ar mažiau saugiais ir neramiais laikais, visų konfliktų gelminės priežastys nepašalinamos. Tik laikinai nuimami simptomai, taip buvo ir minėtais XX amžiaus dešimtmečiais, tą pačią padėtį pasaulyje matome ir dabar.

Jei trumpai, tai galima pasakyti, kad reikalinga nauja ir daugiau ar mažiau visiems priimtina galios santykių konfigūracija, kuri leistų išlaikyti galios balansą, taigi ir laiduotų daugmaž stabilią taiką. Tačiau šiandien mes nematome tikrųjų tos galios šaltinių, nes reikia suprasti, kad kitaip nei klasikiniais laikais, netgi lyginant su Antruoju Pasauliniu karu, šiandien anaiptol nėra aišku, kas yra tikrieji tarptautinės politikos žaidėjai. Reikalas tas, kad visa pasaulio saugumo sistema rėmėsi vadinamaisiais Vestfalijos principais, o tai reiškia, kad saugumo sistemos atrama buvo nacionalinių valstybių sistema. Tos valstybės galėjo tarpusavyje konfliktuoti, kartais net aršiai kariauti, tačiau bent jau buvo aišku, kad iš tikrųjų karus pradeda būtent valstybės.

Tuo tarpu šiandien situacija yra pasikeitusi iš esmės, nes nacionalinių valstybių sistema po truputį yra, nacionalinė valstybė ir jos vaidmuo menkėja, o didžiausias paradoksas čia tas, kad nesiliaujama džiūgauti dėl vadinamųjų globalizacijos procesų. O juk iš tikrųjų tų globalizacijos procesų rezultatas yra tas, kad kuriasi naujos globalaus valdymo sistemos, pavyzdžiui, Europos Sąjunga. Daugiau nei naivu būtų Europos Sąjungą laikyti kokiu nors valstybių ar tautų susivienijimu. Tai yra visiškai naujo tipo globalaus valdymo sistema, ir esminis dalykas, kuris ją skiria nuo, pavyzdžiui, kadaise Europoje egzistavusio nacionalinių valstybių koncerto, yra tas, kad nacionalinės valstybės jau praradusios daugelį savo galių, jų vyriausybės iš esmės nebežino, kam jos yra atskaitingos – savo tautoms ir valstybėms ar tų globalių struktūrų vadovams. Tad turime padėtį, kai konkrečiai niekas už nieką nebeatsako. Dar pridėkime tai, kad dėl globalizacijos procesų vis reikšmingesnį vaidmenį įgyja didžiosios politikos užkulisiuose žaidžiantys veikėjai – milžinišką įtaką turintys ekonominiai klanai, didžiosios korporacijos, kurios siekia savo dalinių tikslų.

Nacionalinės valstybės iš vienos pusės silpninamos ir spaudžiamos šitų neoficialių veikėjų, o iš kitos pusės jų veiksmus varžo globalių valdymo sistemų sprendimai ir galia. Tokiu būdu randasi chaosas, kurio akivaizdžiausia išraiška yra vadinamasis hibridinis karas. Jis, mano supratimu, yra daugiau nei vien militarinė sąvoka ar karinis vaizdinys. Šita sąvoka iš tikrųjų reiškia daug daugiau. Juk išblunka ir tampa sunkiai apibrėžiamos net kariaujančios šalys. Visiškai akivaizdu, kad jeigu atsiranda ginkluoti žmonės be atpažinimo ženklų, toli gražu nėra aišku, kas ir kokiais motyvais juos pasiuntė. Tipiškas pavyzdys yra ir dabartinis konfliktas Ukrainoje. Formaliai yra labai lengva pasakyti, kad tai Rusijos siųsti žmonės, bet šis konfliktas yra ypatingai pavojingas net ne todėl, kad Rusija puola Ukrainą ir pradeda prieš ją agresiją. Iš tikrųjų jis yra daug pavojingesnis tuo, kad galiausiai nėra aiškūs net geopolitiniai pačios Rusijos tikslai. Panašu, kad išskyrus trumpalaikio ir vienadienio tikslo nepaleisti Ukrainos bet kokia kaina, Rusija pati nežino, ką su šita Ukraina daryti. Nes akivaizdu, kad jeigu Krymo užgrobimas yra suprantamas žingsnis, tai lygiai taip pat matyti, kad juos pačius baugina perspektyva išlaikyti vargšus Donecką arba Luhanską. Tuo tarpu konfliktas sklinda į milžiniškus plotus, jis toli išeina už konkrečių karo veiksmų zonos ir gali destabilizuoti ne tik Europą, bet ir visą pasaulį.

Taigi, pirmas veiksnys yra nacionalinių valstybių sumenkėjimas ir pačios sistemos žlugimas, kas reiškia, kad išnyko galios pusiausvyra. Kitas nemažiau reikšmingas dalykas yra tas, kad nors nacionalinių valstybių sistema pradėjo irti jau XX amžiuje, ypač po Antrojo pasaulinio karo, tačiau pasaulį geopolitiškai dar struktūrino dvi ideologijos ir du galios santykių centrai – vadinamosios Vakarų ir Rytų sistemos. Įdomiausia tai, kad paaiškėjo, jog komunizmui pralaimėjus Šaltąjį karą, šitas pralaimėjimas prisidėjo prie pasaulio situacijos destabilizacijos. Nes žlugus komunistinei sistemai, buvo prarastas esminis dvipolės pasaulio sistemos teigiamas elementas – kad ir kokia buvo kieta Rytų ir Vakarų konkurencija ir įtampa, kad ir koks bjaurus buvo tarptautinis klimatas, tačiau buvo aiškios žaidimo taisyklės. Kitaip tariant, abi didžiosios supervalstybės gerai suprato, kad tarpusavyje kovoti galima tik netiesiogiai, kažkur trečiojo pasaulio šalyse ir svetimomis rankomis. Buvo aišku, kad yra du galios centrai ir jų šerdys, kurių tiesioginis konfliktas būtų pražūtingas visiems. Tuo tarpu šiandien nėra netgi globalių šitokių pasaulinių galios centrų ir todėl neatsitiktinai tampa nebeaiški fronto linija. Sąjungininkai, priešininkai – visos šitos sąvokos tapo reliatyvios ir prarado savo prasmę.

Trečias ir paskutinis be galo pavojingas veiksnys yra ideologijos viešpatavimas. Atkreipkime dėmesį į slegiantį panašumą tarp to, kas nutiko Sovietų Sąjungos saulėlydžio laikotarpiu, kuomet sovietai įsiveržė į Afganistaną, ir to, ką padarė Busho JAV Vyriausybė įsiveldama į karus tame pačiame regione. Retai susimąstoma, kokią pragaištingą įtaką tarptautinei politikai daro ideologijos dominavimas. Kaip žinome, sovietai tikėjosi pasaulinės komunistinės revoliucijos ir skleidė komunistinę ideologiją, tad nors jie turėjo gausybę agentų tame pačiame Afganistane ir žinojo, kad tai yra feodalinė šalis, bet pasirodė, kad net išsamiausia informacija yra bevertė, jeigu ji keliauja per galvas žmonių, kurie kažkodėl gyvena ideologine fikcija, kad toje šalyje esąs kažkoks proletariatas, kuris tik ir laukiąs išvaduotojų. Įdomus dalykas, kad tą pačią klaidą kartoja ir JAV, kurios irgi gyvena vaizdiniu, kad islamo pasaulyje esama kažkokių tai tautų, žmonių ar net šalių, kurios tik ir svajoja apie vakarietiškos demokratijos modelio įtvirtinimą. Ir paaiškėja, kad tokiomis sąlygomis net pati išsamiausia ir objektyviausia informacija tampa visiškai bereikšmė dėl sprendimus priimančių politikos veikėjų vaizduotę užvaldžiusių ideologinių vizijų, o tiksliau – utopinių fikcijų. Šis beatodairiškas ideologijos viešpatavimas irgi prisideda prie to, kad griūna paskutiniai pasaulio stabilumą palaikę atramos stulpai.

Taigi, apačioje nėra galios pusiausvyros, nėra aiškiai apibrėžtų tarptautinės politikos veikėjų, o dėl ideologijos viešpatavimo dar ir atsirado visiškas atotrūkis nuo realybės. Todėl tarptautinė politika šiuo metu tapo savotiškos rūšies jokių ribų neturinčiu okeanu, kuriame siaučia akla savivalė. Bžezinskis teisingai pavadino tai globaline sumaištimi, bet kol kas nesama jokių požymių, kad iš šitos sumaišties galima būtų kaip nors išeiti, kol kas netgi nesiseka jos valdyti. Priešingai, šita situacija gilėja ir darosi vis dramatiškesnė.

Kokias galėtumėte įvardinti galios pusiausvyros praradimą lėmusias priežastis? Kas lėmė, kad dingo galios centrai ir atsirado ideologiniai motyvai, kurie privertė Jūsų minėtu būdu elgtis valstybes?

Gelminė tos dvipolės pasaulio struktūros suirimo priežastis buvo ta, kad abi didžiosios sistemos, kapitalistinė ir komunistinė, iš tikrųjų rėmėsi dvejomis Apšvietos ideologijomis: viena įkūnija vadinamojo liberalizmo, o kita – komunizmo principus. Šitokia situacija reiškia, kad liberalizmas ir komunizmas iš tikrųjų vedė šeimyninį ginčą, nes išskyrus tam tikrus palyginus nereikšmingus skirtumus, šitos yra vienodos tam tikrais pamatiniais savo principais: pirmiausia jos yra antikrikščioniškos, taip pat radikaliai sekuliaristinės ir materialistinės. O tai reiškia, kad palyginti su klasikine politika, šitų sistemų vykdomoje politikoje praktiškai jokios reikšmės neturi religinis ir moralinis dėmuo. Šis dėmuo, be abejo, iš moderniosios politikos pradėjo nykti jau nuo XVI amžiaus, o šis nykimas reiškia, kad nėra jokių valstybių veiksmų ribojančių stabdžių, išskyrus grynąją jėgą. Kitaip tariant, moderniosios politikos tendencijos rodo, kad nyksta bet kokie vidiniai stabdžiai. Tokioje terpėje kiekviena valstybė beatodairiškai siekia įgyvendinti savo interesus remdamasi grynąja galia. Ir visa tarptautinė taikos sistema, kaip jau minėjome, rėmėsi šios galios pusiausvyra. Principas yra labai paprastas – kiekvienas stengiasi įtvirtinti savo interesus jėga, o jį sustabdyti gali tik kita jėga. Šitų kovų susidūrimo ir kovos išvestinė ir buvo savotiška pasaulio tvarka.

Tad galima sakyti, kad kuomet abi sistemos, kurios visiškai ignoravo pamatinius religinius ir moralinius principus, visais parametrais buvo daugmaž apylygės, pradedant karine ir baigiant ekonomine galia, tol viskas ėjosi palyginus sklandžiai. Tačiau vienas iš milžinų subliūško, šiuo atveju ta bėda ištiko komunizmą, ir kitas priešininkas tapo vienvaldžiu padėties šeimininku. Štai kodėl garsusis Fukuyama po sovietinės sistemos žlugimo sugebėjo net parašyti knygą „Istorijos pabaiga“, kurioje iškėlė provokuojančią tezę, kad apskritai baigiasi pasaulio istorija ir nuo šiol visoje žemėje ir visiems laikams stos vadinamoji globali demokratija ir tokia pat globali ekonominė rinkos tvarka. Tačiau paaiškėjo, kad buvo visiškai neįžvelgta ne tik tai, kad tuo pat metu augo kitos potencialios galybės kaip Kinija, bet ir tai, kad tą pačią akimirką, kai išnyko didysis priešininkas ir viena galia tapo kone absoliuti, ji akimirksniu tapo akla. Ji tapo galia, kuri nežinojo, ką su savimi daryti ir ką galima nuveikti. Tad joks atsitiktinumas, kad praėjo vos dešimt metų po sovietinės sistemos žlugimo ir tiesiog pasipylė iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių, bet tragiškų klaidų virtinė, turiu omenyje JAV politiką Artimuosiuose Rytuose. Dabar aiškėja, kad net ir didžiausia pasaulyje galybė, o šiuo metu kiekvienas žino, kad JAV galia yra nepalyginamai didesnė už bet kurios kitos valstybės galią, yra bejėgė dėl banalios priežasties – neturėdama išorinio atskaitos taško, t.y. stabdančios jėgos, kokia buvo Sovietų Sąjunga, ji tiesiog nesugeba pasiūlyti pasauliui naujo galios santykių modelio. O kadangi jo negali pasiūlyti, tai nėra aiškūs ir tarptautinės teisės principai.

Tokį tarptautinės teisės principų sunykimą rodo kad ir toks faktas, kuris retai yra apmąstomas. Atkreipkime dėmesį, kad kol egzistavo klasikinė nacionalinių valstybių sistema, egzistavo ir priešo kategorija. Priešo kategorija iš pirmo žvilgsnio skamba labai žiauriai, tačiau tomis sąlygomis tai reiškė, kad karas su priešu būtinai privalo vykti pagal tam tikras tarptautinės teisės ir karo taisykles. Tuo tarpu šiandien turime situaciją, kad nebesant tradicinių tarptautinės politikos veikėjų, o taip pat ir kariaujančių veikėjų, bet kas, kas oponuoja didesnei galiai, akimirksniu atsiduria teroristų sąraše. Kitaip tariant, jau išnyko net įprotis ir gebėjimas įvardinti priešą taip, kad karas su juo galėtų vykti pagal aiškiai apibrėžtas, todėl daugiau ar mažiau civilizuotas, taisykles.

Todėl iš vienos pusės yra kova su terorizmu, o pati ši sąvoka yra stulbinama, nes niekada anksčiau nebūdavo kariaujama su reiškiniais ir priešas buvo įvardijamas aiškiai – juo galėjo būti tam tikra valstybė, kokia nors grupuotė, bet ne sunkiai apibrėžiamas reiškinys kaip terorizmas. O iš kitos pusės, tie, kurie skelbia karą Vakarams, irgi lyg niekur nieko kariauja su „didžiuoju šėtonu“. Kitaip tariant, susidarė situacija, abiem pusėms atrišanti rankas vis beatodairiškesniems veiksmams. Išnyko net pamatinis tarptautinių civilizuotų santykių lygmuo – sugebėjimas priešininką laikyti žmogumi. Manoma, kad prieš tave yra monstras, kurį gali sudoroti bet kokiomis priemonėmis. Ir tas faktas, jeigu jau kalbame apie Vakarų situacijos tragiškumą, yra ypač blogas todėl, kad vadinamajame viešajame diskurse nuo propagandininkų iki, atrodytų, rimtų politologų darbų šitos problemos nėra įvardijamos. Net politologinė tarptautinių konfliktų analizė yra panirusi į nepaprastai didelį ir tirštą ideologijos rūką. Ir tie „užkeikimai“, teigiantys, kad vieni kovoja už demokratiją ir žmogaus teises, o kiti kovoja už kažką kitą, visiškai nepadeda blaiviai analizuoti situacijos, o tai reiškia, kad nėra priemonių rasti vaistą nuo šios ligos.

Jūs minėjote, kad tarptautinė politika prarado moralinį aspektą. Kaip šis praradimas atrodė? Ar įmanoma jį kažkokiu būdu susigrąžinti?

Jį susigrąžinti yra be galo sunku. Koks tai sudėtingas uždavinys, parodė garsioji karikatūrinio žurnalo istorija. Šita istorija rodo, kad ideologinis Vakarų pasaulio aklumas pasiekė kraštutines ribas, o gelminė šito aklumo priežastis yra sekuliarizmas ir tiesiog patologinė neapykanta krikščionybei. Juk jeigu kalbame apie tai, kas įvyko, Vakarų viešoji nuomonė, o ypač jų politinis ir ideologinis elitas, iš tikrųjų atsidūrė spąstuose. Šitų spąstų esmė labai paprasta: jie yra priversti neigti akivaizdų faktą, kad tyčiojimasis iš pranašo giliausiai žeidžia musulmonų jausmus. Šito fakto jie negali pripažinti todėl, kad pripažinus šį faktą, reikėtų pripažinti ir tai, kad tyčiojimasis iš Kristaus taip pat žeidžia krikščionių jausmus.

Pasirodo, jog neapykanta krikščionybei yra tokia akla ir stipri, kad nenorima pripažinti akivaizdžiausios ne tik psichologinės, bet ir moralinės bei politinės tiesos, kad tikinčiam žmogui tikėjimas yra neatimama jo savasties dalis. Jeigu kalbame apie tikėjimą iš esmės, jis struktūrina visus mūsų idealus, vertybes ir lemia net kasdienį gyvenimo būdą. Todėl šnekos, kad įžeisti religiją nėra tas pats kaip, tarkime, įžeisti žmogaus motiną, yra ciniškos ir netgi šventvagiškos. Visiškai akivaizdu, kad iš tiesų tikinčiam žmogui Dievas ir motina tikrai nėra tarpusavyje konkuruojantys dalykai, bet nuostata, kurią stengiamasi primityviai įteikti, kad tikinčiam žmogui gali būti svarbu tik tai, jog įžeidinėjama jo motina, o visiškai gali nerūpėti, kad įžeidinėjamas jo Išganytojas, yra paprasčiausiai absurdiška. Tačiau noras šią nuostatą išlaikyti yra toks stiprus, kad religijos neigimas arba tyčiojimasis iš jos daro Vakarų pasaulį aklu pamatinės reikšmės geopolitiniam faktui – vadovaujamasi nuostata, kad religija yra viso labo kažkoks fundamentalizmas, kažkokia beviltiška atgyvena, kai tuo tarpu blaiviai žvelgiant į šiandieninę tarptautinę situaciją, yra visiškai akivaizdu, kad religija yra lemtingiausius, svarbiausius ir neretai didžiausio masto politinius sprendimus lemiantis veiksnys. Kitaip tariant, kaip žmogus gali priimti adekvačius politinius veiksmus, jeigu iš anksto atsisako analizuoti tų veiksmų priėmimo motyvus?

Todėl turime daugiau nei stulbinamą vaizdą, kai absoliučioje daugumoje tarptautinės politikos studijų religijos faktorius praktiškai ignoruojamas, nes ji neva beviltiška atgyvena. Tuo tarpu empirija arba kasdienė gyvenimo patirtis rodo visai ką kita – tokių istorijų, kokia įvyko su minėtu žurnalu, Europoje gausėja kasdien. Tad jeigu ideologinio mąstymo skiriamasis bruožas yra aklumas akivaizdžiausiems tikrovės faktams, tai čia jau pasiekta aklumo viršūnė. Juk jeigu reikėtų įvardinti konkrečius kelius, kaip kapstytis iš šios krizės ir bent jau atkurti tarptautinės politikos ryšį su realybe, tai vienas skubiausių veiksmų neabejotinai turėtų būti, jeigu ne religijos statuso atkūrimas, tai bent jau jos svarbos pripažinimas. Kitaip tariant, reikia pradėti nuo banaliausių dalykų ir suvokti, kad šitas sekuliaristinis fundamentalizmas, kuris apskritai ignoruoja religiją ir netgi atvirai stengiasi ją sunaikinti, tapo vienu pavojingiausių visą tarptautinę situaciją destabilizuojančių veiksnių.

Aišku, kad tai savaime ir per vieną dieną neišspręstų tų vadinamųjų musulmonų ekstremistų problemos, tačiau akivaizdu, jog tokiu atveju galėtų po truputį atsikurti kontaktas tarp skirtingų religinių bendruomenių. Europa ir islamo pasaulis turi šimtmečių sugyvenimo patirtį: krikščioniškame pasaulyje Viduramžiais musulmonai neturėjo visiškai lygaus statuso, kaip ir musulmonų pasaulyje neturėjo krikščionys, nes buvo aiškus supratimas, kad tai yra skirtingos religijos ir skirtingos civilizacijos, bet buvo visiškai aiškus ir bendro sambūvio principas – supratimas, kad vieniems ir kitiems yra kai kas šventa, į ką negalima beatodairiškai kėsintis. Štai šito supratimo mums labiausiai ir trūksta.

Iš tarptautinių santykių arenos ir politikos bendrąja prasme nyksta moralinis dėmuo – sprendimai pradedami grįsti grynai techniniais ir ekonominiais išskaičiavimais. Ar moralinio dėmens sugrąžinimas į politiką – misija neįmanoma?

Klausimas yra nepaprastai sunkus ir lengviausia būtų atsakyti, kad misija tarsi yra neįmanoma. Tačiau retai suvokiama, jog nuomonė, teigianti, kad politikoje nėra ir negali būti vietos moralei, yra palyginti neseniai atsiradusi ir didele dalimi įtvirtinta jėga. Kuomet kalbame apie politiką ir lyginame įvairiais epochas, mums dažnai pasako – žmonija visais laikais buvo tokia pati. Kada buvo epocha be karų, kada valdovai arba politikai buvo nesavanaudžiai, kada nebuvo skriaudžiami žmonės? Šis klausimas iš pirmo žvilgsnio gali nesunkiai nuginkluoti – iš tikrųjų tokio laikmečio niekada nebuvo. Tačiau pažiūrėjus atidžiau galime įžvelgti vieną esminį skirtumą – nors niekada žemiškoje tikrovėje nebuvo tobulos būklės, tačiau tai, ką mes vadiname moraliniais principais, vienose epochose vaidino normatyvinį vaidmenį, o kitose – ne. Nors karai ir panašios blogybės niekada nebuvo išrauti, tačiau viskas vyko tegul ir žiauriai, bet tam tikrose taisyklių ribose. Viena yra situacija, kuomet daromas blogas veiksmas ir egzistuoja normatyvinis matmuo, kuris leidžia aiškiai suprasti ir įvardinti, kad tai yra blogas veiksmas ar niekšybė, ir visai kitoks yra pasaulis, kuriame sakoma, kad nėra jokių amžinų, patikimų, aiškių moralinių principų. Tai yra pasaulis, kuriame mes šiandien gyvename ir kuriame vyksta tai, ką pavadinčiau žvejyba drumstame vandenyje.

Aišku, kad moralinės dimensijos nesugrąžinsime į tarptautinę politiką moralizavimu arba tiesiog liepdami politikams pradėti žaisti gražiai, pagal sąžiningas žaidimo taisykles. Šis moralinės dimensijos sugrąžinimas pirmiausia turi ateiti per savotišką moralės sugrąžinimą į konkretų žmogų. Ir kuo kiekvienoje tautoje tokių žmonių bus daugiau, tuo jie turės svaresnį balsą veikdami ir savo politikus. Kalbėdamas apie moralinės dimensijos sugrąžinimą į tarptautinius santykius, aš pirmiausia turiu omenyje krikščioniškų moralės principų sugrąžinimą į vakariečių protus ir sąžines.

Kad ir Ukrainos konfliktas – milijonai Vakarų Europos gyventojų žvelgia į šitą konfliktą visiškai abejingai, maža to – daugybė net piktinasi Rusijai taikomomis sankcijomis argumentuodami tuo, jog tai pakenks jų ekonomikai. Tačiau įsivaizduokime, jog gyvename tradicinėje krikščioniškoje visuomenėje: ar tokioje visuomenėje panašiems žmonės nebūtų galima priminti, kad jie mėgaujasi savo gerove, kai čia pat žudomi žmonės, daugeliu atveju ir to paties krikščioniško tikėjimo broliai?

Žinoma, reikia turėti omenyje Vakarų pasaulio nukrikščionėjimo mastus bei asmeninio atsivertimo keblumus. Nors esama dalykų, kurie tikrai priklauso nuo Apvaizdos valios, tačiau vis dėlto yra senas posakis: „stenkis ir Dievas padės“. Galime pastebėti, kad Vakaruose šimtai tūkstančių, jei ne milijonai krikščionių jau bunda gindami klausimus, susijusius su gyvybe ir šeima. Reikia galų gale suvokti ir pripažinti, jog Vakarų nukrikščionėjimą iš dalies lemia gelminės ir net paslaptingos priežastys, tačiau neįmanoma paneigti ir to, kad tokio masto nukrikščionėjimas yra ir milžiniško spaudimo bei kryptingo smegenų plovimo rezultatas. Ir kai kalbu apie Vakarų pasaulio atkrikščionėjimą, tai aišku, jog viskas yra Dievo Apvaizdos valioje, bet manau, jog krikščionys gali labai daug padaryti siekdami elementariausių dalykų – pavyzdžiui, kad jų mokyklose, bent jau pradžioje krikščioniškose mokyklose, būtų mokoma sąžiningos ir blaivios istorijos, o ne karikatūriškai vaizduojama krikščionybė.

Turi būti pareikalauta baigti tokią ugdymo praktiką, kuomet aptarnaujant laicistinės valstybės ideologinius ir politinius interesus, daugybei žmonių išplaunamos smegenys ir iš jų atimamas krikščioniškas tapatumas. Juk tokio tipo propaganda įrodinėja, kad Vakarų pasaulio nukrikščionėjimas esąs kone natūralus istorinės pažangos dėsnių nulemtas rezultatas, nors tai prasilenkia su tikrove. Taigi, jeigu vis dėlto telksis tos jėgos, kurias aš pavadinčiau „Kovojančia Bažnyčia“, tai galime laukti ir labai svarbių pokyčių viešojoje nuomonėje. Ir kuo daugiau toje viešojoje nuomonėje bus krikščioniško prado, tuo ryškiau keisis ir valstybių ne tik vidaus, bet ir užsienio politika. Nuojauta sako, kad artėjame prie ribos, kai galų gale Bažnyčia, o konkrečiai kažkuris Šventasis Tėvas, turės pasakyti, kad atėjo metas baigti tą tariamai taikų sambūvį ir tiesiai įvardins, jog Europoje šiandien yra puolama krikščionybė, bei paragins stoti į kovą už jos teises. Ir tada pasaulis keisis. Manau, kad tai yra neišvengiama ir priklauso ne tik nuo Apvaizdos, bet ir nuo pačių žmonių valios.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Letas Palmaitis       2015-04-17 3:07

Gal “ne nacionalinė sistema po truputį yra”, o veikia būtent tie realūs pasaulio žaidėjai, kurie nebėra politiniai žaidėjai, nes dabartiniai “politiniai žaidėjai” tėra tik realių žaidėjų marionetės. Jau kelintą kartą bandau atkreipti visų dėmesį į Bilderbergo grupės (be kurios “palaiminimo” neiškyla nė vienas iš vedančiųjų Vakarų politikų) įkūrėjo Davido Rockefellerio klasika tapusius atviravimus (1991 m. grupės susitikimas Badene): quotes.liberty-tree.ca/quote/david_rockefeller_quote_103d
Galų gale apie artėjančią multimilijardierių aristokratų kontrrevoliuciją nuolat kalba ir Lietuvoje mažai žinomas įžymus Rusijos musulmonų mąstytojas Geidaras Džemalis, siejantis pasaulinį chaosą su mūsų religijoms bendra pranašyste apie ateinantį Antikristą. Tik “naują pasaulio konfigūraciją” jis sieja ne su tuo, kas nuvedė į chaosą, t.y. ne su tuo, kas “visiems priimtina” (demokratiniam “Visuomenės Labui”), bet su tuo, kas priimtina pasaulių Viešpačiui (Korane: Rabbu-l-‘alāmīn). Iš chaoso bėdugnės kylanti jėga pasiūlys “visiems priimtiną” “taikdarį” netikrąjį mesiją (NT aram. mšīhā daggālā > arab. Dadžialį), kurį sutriuškins mūsų visų laukiamas JHS Mesijas (vėlgi pagal abi religijas). Nauji Geidaro Džemalio apibendrinimai apie epochos ženklus (http://poistine.org/znaki-konca-epohi#.VTBGL6PLeCk) perkelia sąmonę į katastrofų laikais prisimenamą tikrąją amžiną anapusinę egzistencijos plotmę ir susišaukia su Popiežiaus Pranciškaus 2013 m. lapkričio 29 d. homilja pavadinant draudimą viešai garbinti D-vą “artėjančios Pabaigos ženklu”.
Taigi tikrai pragaištingas yra ateistinės demokratinės ideologijos dominavimas.

Hmm       2015-04-16 22:23

Kad nieko naujo. Seniai girdėtos melodijos.

Pralinksmėk       2015-04-16 18:55

garbusis Pikčiurna. Autorius dėsto ne žmonių, o vienos labai turtingos korporacijos problemą: jaunesnės avys visiškai nebeklauso ganytojų ir išsilaksto sprukdamos ten, kur ganytojų lazdos nesiekia. 

Šio pseudofilosofo protas       2015-04-16 15:21

jau seniai nugrimzdęs į chaosą.

>???       2015-04-16 13:51

ne ten grybauji, klaustuk

Kritikas Pikčiurna II       2015-04-16 13:28

Antra. Netiesa, kad su sovietinės imperijos žlugimu išnyko galios centrai. Jie išliko tik persiskirstė ir išnyko buvusi dvipolė pasaulio poliarizacija. Pasaulis tapo daugiapoliarinis, todėl sudėtingesnis. Iki sovietų žlugimo militaristinė, ekonominė ir ideologinė galia buvo poliarizuota tarp dviejų sostinių. Dabar ji pasklido po Pasaulį ir sparčiai evoliucionuoja, todėl Pasaulis iš statiško virto dinamišku, kurį žymiai sunkiau modeliuoti, o statistiniai modeliai yra mažai informatyvūs. Pasaulis virto rusiška rulete.
Tačiau visi uždari savaiminiai procesai turi jiems būdingus nekintamus bruožus, kurie matematikoje vadinami invariantais, o pastarieji yra erdvės charakteringos simetrijos sinonimas (Amalie Emmy Noether teorema apie invariantų ryšį su simetrija). Todėl politikos ir socialiniuose moksluose reikia ryžtingai keisti tyrimo bei veikimo metodologiją, o tuo pačiu ir ideologiją.
Moralė ir religija iš politikos ir sociologijos buvo išguita todėl, kad Bažnyčia, netekusi karinių galių, nebegalėjo konkuruoti ir pralaimėjo informacijos rinkimo kaupimo bei apdorojimo kare. Islamas bando įveikti šį atsilikimą šioje srityje.
Tačiau moralę įmanoma sugrąžinti ir į šiuolaikinį sekuliarųjį, laicistinį, skeptiškąjį pasaulį per individo bazinių vertybių siekį (laisvė, lygybė, brolybė), atskleidžiant moralinio imperatyvo turinį per labai paprastą ir senesnę net už visas religijas sentenciją: “nedaryk kitam to, ko nenorėtum patirti iš kitų”.
Tai yra filologinė matematinio lygybės apibrėžimo formuluotė, kuri apibrėžia žmonių erdvės minėtos simetrijos bazinį elementą. Visos žmonijos raidą nusakanti jau minėta simetrija yra šio bazinio elemento vedinys, kuris sudaro atvirą erdvę, o tai reiškia kad darnai žmonių Pasaulyje nėra ribų, nors bendros darnos formulę surasti darosi vis sunkiau, nes nesilaikome šios pagrindinės sentencijos, ir tai mus išmeta už visuomeninės darnos ribų.
Bet, laimei, pakanka kiekvieno iš mūsų laisvo apsisprendimo ja vadovautis. O praktiškai ja labai lengva vadovautis - prieš ketindamas pasielgti su kitu, surepetuok tai su savo atvaizdu veidrodyje. Jei nesudaužei veidrodžio ir nesusižeidei, gali pereiti prie eksperimentų su kitais…
Tai raktas į paslaptį, kaip nustoti kariauti ir pradėti bendradarbiauti.
O mes vis norime NUGALĖTI, net šeimoje…

Tai tiek šiam kartui pastabų.

Kritikas Pikčiurna I       2015-04-16 13:28

Labai gilios ir iš esmės teisingos mintys, bet kai kurios iš jų reikalauja patikslinimo.
Visų pirma Pasaulyje vyksta nuolatinis karas - kova už būvį ir tai yra evoliucijos pagrindas. Tas karas vyksta net genų lygmenyje, kur biochemiškai užprogramuotas daugialąsčių individų amžius. Individas tokiu būdu yra evoliucijos proceso instrumentas savimi išbandyti gebėjimą prisitaikyti t.y. pažinti, modeliuoti, sunkiai prognozuojamos aplinkos kitimą. Žmonės, kaip rūšis iš esmės turi tą pačią sandarą bei Pasaulio suvokimą, todėl gali komunikuoti. Tačiau jiems nesiseka komunikuoti pavyzdžiui su delfinais, kurie tarpusavyje komunikuoja ne mažiau tobulai, kaip ir žmonės.
Dar G.Galilėjus atrado principą, kad erdvėje nėra išskirtinių taškų bei krypčių, todėl erdvė yra vienalytė visomis kryptimis. Analogiškas principas, kad žmonių erdvėje nėra išskirtinių žmonių buvo pavadintas demokratija. Einšteino bendroji reliatyvumo teorija ir su ja susiję eksperimentai patvirtino, kad Galilėjaus principas yra tik sąlyginiai teisingas - erdvės vienalytiškumą iškreipia didelė masė.
Taip pat žmonių erdvėje iš istorijos ir net asmeninės patirties gerai žinome, kad žmonės yra labai įvairūs ir žinome asmenybių (pranašų, išminčių, filosofų ir mokslininkų) vertę - jie keičia žmonių ir pasaulio suvokimą. Mūsų suvokimo plytelės (pikseliai) sudaro mūsų vertybių bazę analogiškai, kaip ilgis, laikas, masė sudaro fizikinio pasaulio matavimų bazę. Taip, kaip erdvėje nėra išskirtinės krypties, ją užduodame pasirinkdami Dekarto koordinačių (atskaitos) sistemą, taip ir vertybių bazę užduodame atsiremdami į savo tikėjimus, tame tarpe į religinį tikėjimą, pasirinkdami vertybes.  Tačiau mokslinio pažinimo metodas, bei sukurta technika jau pasiekė tokias aukštumas, kad iš esmės keičia mūsų buitį bei aplinką ir tas kitimas griauna visų religijų istorijos bei Pasaulio sandaros bei raidos pasakojimus (naratyvą), kurių vertę galima išgelbėti tik juos interpretuojant alegoriškai, kaip moralinį imperatyvą. Todėl šiuolaikinis Pasaulis eina paprasčiausiu keliu - sekuliarizuojasi ir taip praranda moralinį matmenį, ką trumpai konstatavo Vitas Vasiliauskas, kalbėdamas apie politikos pasaulį - “moralė nėra šio pasaulio dimensija.” Vytauto viltis pasauliniu mastu grįžti prie vieno bendro religinio tikėjimo analogiškai, kaip tai buvo padaryta įvedant fizikinių matavimo dydžių tarptautine sistema SI yra naivi, nes net ne visos išsivysčiusios šalys prie šios sistemos perėjo, o ir fizikai naudojasi lokaliomis matavimo sistemomis savo siauro profilio tyrimuose, nes taip yra paprasčiau. Todėl kiekviena nacija, kultūra ir kiekviena valstybė turi savo vertybių bazę, tame tarpe ir moralės normas ir nesusikalbėjimo bei karo šioje plotmėje pagrindas visada išliks.
Bandymas vaizduoti Žemės žmoniją, kaip vieną kaimą ar kosminį laivą reikalauja iš asmens atsisakyti dalies individualybės ir visuomenė į tokius bandymus atsako “džiazuodama”, “hipiuodama” ar pan., nes toks bandymas yra individo laisvę įkalinantis globalizavimo totalitarizmas.
Mokslo bei technikos pasiekimai vis dažniau mus verčia pakartoti Pjero Simono Laplaso teiginį, kad kuriant Pasaulio ir visuomenės reiškinių modelius Dievo hipotezės neprireikė...

Jasha       2015-04-16 11:04

eiliniai vieši nusišnekėjimai subjekto nežinančio pasaulio ir Lietuvos istorijos, nesuprantančio politikos, neišmanančio diplomatijos

velnias aukų ir kraujo nori       2015-04-16 8:46

vėl blogis reikalauja kraujo ir žmonių aukų.
prezidentė polikarpovna daro viską, kad tarp tų aukų kuo daugiau būtų lietuvių.

Kunigo pamokslas       2015-04-16 8:23

irgi yra propaganda,bet jis propaguoja šventas tiesas ir vertybes.

Dievas laba mylėjo žmogų,davė jam sąmonę       2015-04-16 7:59

pasąmonę,per kurią maldos pagalba Jis palaiko ryšį su kiekvienu iš mūsų.Tikėjimas ir pasąmonė neatskiriami.Žmogus aptingo ir aukščiau žemiškų interesų,to,kas apčiuopiama,sukramtoma,matoma,girdima,-tingi keltis.Taip žmogus eina atgal,galvodamas,kad viską gerai už jį padarys kiti.Pabudinti bažnyčią?

Šį straipsnį       2015-04-16 7:45

ir ypač paskutinę pastraipą būtina nusiųsti į Vatikaną,Popiežiui.Šis Popiežius tai supras.Nesikuklinkime.Kas galėtų tai padaryti?Mūsų dvasininkai to neišdrįs.

nieko naujo       2015-04-16 7:36

velnias žydukų bei kitų ateistų - materialistų rankomis košę verda.
taip yra Lietuvoje, taip yra pasaulyje.

???       2015-04-16 1:56

Kas dar blogesnio, profesoriau?


Rekomenduojame

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.