Geopolitika, Europa, Ukraina, Rusija

Vytautas Radžvilas. Strateginė kova dėl Eurazijos: Vidurio Rytų Europos geopolitinio tapatumo dilema

Tiesos.lt siūlo   2015 m. rugsėjo 30 d. 8:09

18     

    

Vytautas Radžvilas. Strateginė kova dėl Eurazijos: Vidurio Rytų Europos geopolitinio tapatumo dilema

propatria.lt

Visuotinai sutariama, kad iš pirmo žvilgsnio lokalus konfliktas dėl Ukrainos yra gilėjančios ,,globalios sumaišties” valstybių tarptautiniuose santykiuose požymis. Jis liudija, kad sparčiai irsta prieš 70 metų įtvirtinta geopolitinė pasaulio tvarka. Prielaidas jai byrėti sukūrė XX a. paskutiniajame dešimtmetyje įvykęs TSRS dominuojamos pasaulinės komunistinės sistemos žlugimas. Tada buvo pakirstas geopolitinę pasaulio tvarką laidavęs dvipolis jos modelis.

Tarptautinės tvarkos raidai po Šaltojo karo apibūdinti gerai tinka ,,nelauktų padarinių efekto” terminas. Užuot judėjus, kaip buvo laukiama, prie JAV dominuojamos ir laiduojamos stabilios vienpolės pasaulio tvarkos radosi vis didėjantis chaosas, kuris jau darosi nevaldomas. Visuminį ,,nelauktų padarinių” efektą galima apibrendrinti kaip trejopą: žlunga Jaltoje ir Potsdame nustatyta tarptautinė pasaulio tvarka, baigiasi ES plėtra, išsisėmė ir nebeveikia neofunkcionalistinis ES integracijos modelis, dėl ko gilėja idėjinė ir struktūrinė Sąjungos krizė.

Ukrainos krizė, o tiksliau, Vakarų valstybių elgesys jos metu, rodo, kad VRE regionui kyla nauji geopolitiniai iššūkiai ir rimtos tapatumo dilemos, reikalaujančias adekvataus teorinio jų formulavimo ir veiksmingo sprendimo. Tačiau globalinę sumaištį tarptautinėje politikoje lydi didėjanti teorinio geopolitinio mąstymo sumaištis ir krize. Auga atotrūkis tarp laikotarpiu nuo 2000 m. susiformavusių naujų pasaulio geopolitinių realijų ir pasenusio bei neadekvataus, tačiau akademinėje literatūroje toliau vyraujančio konceptualaus jų aiškinimo. Šį aiškinimą apskritai galima vadinti fukuyamišku, nes įvairios jo versijos iš esmės yra šio politologo tezės apie ,,istorijos pabaigą” variacijos.

Geopolitinis konfliktas dėl Ukrainos taip pat interpretuojamas daugiausia remiantis fukuyamiška schema. Aiškinama, kad Ukrainos krizė kilo todėl, kad Rusija mėgina sutrukdyti ukrainiečių tautai laisvai ir savanoriškai integruotis į demokratiško Vakarų pasaulio civilizacinę ir geopolitinę erdvę. Tai reiškia, kad pradėjusi agresiją prieš šią šalį Rusija stengiasi sustabdyti ar net apgręžti fukuyamos nubrėžtą neišvengiamą pasaulio istorijos raidą galutinio jos tikslo – globalios liberalios demokratijos link.

Tačiau šitokia interpretacija yra neadekvati – ne tik paviršutiniška, bet ir smarkiai ideologizuota ir todėl klaidinanti.  Maža to, fukuyamiška schema stebėtinai primena sovietinę marksistinę istorijos ir ją grindžiamą pasaulio geopolitinių procesų interpretaciją. Pasak jos, kapitalistinių Vakarų konfrontacijos su SSRS varomoji jėga buvo beviltiškos pastangos sulaikyti pasaulio istorijos judėjimą į galutinį tikslą – komunizmą. Taigi pamatinė interpretacijos schema ta pati, tik apversti vertinamieji tų pačių veikėjų ir įvykių ženklai, tai yra kovojančios šalys keičiasi vaidmenimis. Todėl Ukrainos konflikto interpretacijose Putinas tiesiog užima KPSS generalinių sekretorių vietą. Įsidėmėtina, kad iš vakarietiškų pozicijų aiškinant putiniškos Rusijos santvarkos prigimtį ir paties Putino veiksmus remiamasi ta pačia mechaninės inversijos logika ir plačiai naudojamas Sovietų Sąjungoje Vakarams apibūdinti ir smerkti vartotas žodynas: Putino režimas ir jo politika apibūdinami kaip ,,imperialistinė”, ,,totalitarinė”, ,,nacionalistinė”, ,,fašistinė” ir net ,,nacionalsocialistinė”.

Taigi, kaip ir Šaltojo karo laikais, šiandieninis Vakarų ir Rusijos geopolitinis mąstymas paklūsta cirkuliarinei logikai ir sukasi užburtu ratu pagal tą pačią ,,judėjimo istorijos pabaigos link” schema, kurioje tie patys veikėjai pakaitomis tampa Gėrio ir Blogio personifikacijomis. Norint ištrūkti iš šios cirkuliarinės schemos spąstų būtina aiškiai suprasti jos kilmę ir prigimtį. Šaltojo karo metais aršiai kovoję tarpusavyje sovietinis komunizmas ir vakarietiškas liberalizmas buvo tik dvi to paties Apšvietos projekto įgyvendinimo strategijos ir skirtingos versijos. Jų konkurencija dvipoliame Šaltojo karo epochos pasaulyje iš esmės buvo tik dviejų pasaulį užsimojusių pertvarkyti revoliucinių tradicijų – lokiškos ir marksistinės – kova dėl globalaus viešpatavimo. Tačiau spėjęs įsitvirtinti dviejų iš pažiūros nesutaikomų priešininkų – totalitarinio komunizmo ir demokratinio kapitalizmo – žūtbūtinės kovos vaizdinys iki šiol tebėra gyvybingas ir veikia kaip ideologinė skraistė ar net retorinė klišė, trukdanti suvokti tikrąjį jų priešpriešos pobūdį ir mastą. Sutelkus dėmesį tik į dviejų socialinių ir politinių sistemų konkurenciją ir kovą lengvai išleidžiamas iš akių dabartiniu metu kur kas svarbesnis kitas jų tarpusavio santykių aspektas, būtent kad toji kova pirmiausia buvo šeimyninis geopolitinis dviejų bendros kilmės saistomų ideologijų—liberalizmo ir komunizmo – kivirčas. Kaip tik ,,šeimyninis” konflikto pobūdis gerokai jį švelnino ir, tikėtina, buvo vienas svarbiausių veiksnių, padėjusių išvengti ,,karštojo” karo. Taigi dėl pasaulinio viešpatavimo aršiai kovojusios kapitalistinės ir komunistinė sistemos buvo susaistytos neišardomu ryšiu. Jų ,,dialektinės”  tarpusavio kovos įtampa palaikė kiekvienos iš jų gyvybingumą. Tai, kas žvelgiant per ideologinius akinius atrodo esanti tik beatodairiška komunistinės ir kapitalistinės sistemų kova, iš tikrųjų buvo tos pačios globalios pasaulio tvarkos sistemos dviejų posistemių konfliktas.

Dar Šaltojo karo įkarštyje iškelta abiejų sistemų konvergencijos teorija rodo, kad jų bendra kilmė ir giminystė vis dėlto buvo žinoma ir pripažįstama. Po Šaltojo karo toji teoriškai numatyta konvergencija buvo įgyvendinta, kai vyko ir Rusiją palietęs bei pakeitęs pokomunistinės transformacijos procesas. Atrodo, kad tokia Vakarų-Rusijos dabartinio geopolitinio konflikto aiškinimo prielaidų rekonstrukcija padėtų ne tik išvengti vienpusiškų ir supaprastintų Rusijos santvarkos ir veiksmų aiškinimų, bet ir leistų sumažinti atotrūkį tarp šiandieninių pasaulio geopolitinių realijų ir neadekvačių ideologizuotų jų interpretacijų. Remiantis ja galima teigti, kad dabartinis konfliktas dėl Ukrainos yra liberaliųjų Vakarų ir komunistinių Rytų geopolitinės kovos tęsinys ir aidas, ideologiškai įpakuotas kaip ,,vakarietiškos demokratijos” ir ,,rusiškojo autoritarizmo” konfliktas.

Tačiau atsiribojus nuo ideologizuoto ,,demokratijos” ir ,,autoritarizmo” kovos vaizdinio matyti, kad tikrasis – geopolitinis – šios kovos turinys yra strateginis mūšis dėl dominavimo Eurazijoje. Jo auka ir tapo į šio mūšio sūkurį įtraukta Ukrainos valstybė. Trumpai primenant šio mūšio istorines ištakas ir genezę pakanka pasakyti, kad tokių mąstytojų kaip A. de Tocquille ar D. Corteso jau XIX a. pirmoje pusėje išsakytos pranašystės apie neišvengiamą Europos nuosmukį visiškai išsipildė XX a. viduryje. Po II Pasaulinio karo Europa buvo okupuota ir pasidalyta. Vakarų Europa tapo JAV, VRE – buvusios TSRS protektoratu. TSRS žlugimas ne tik leido VRE šalims atkurti valstybinį suverenumą, bet ir atvėrė naują geopolinę perspektyvą Europos integracijai. Išsiplėtusi į VRE regioną, ES įgijo galimybę pretenduoti ir į savarankiško geopolitinės galios centro vaidmenį. Tačiau netruko paaiškėti, kad ji pernelyg silpna, kad galėtų viena ir savarankiškai tapti tokiu centru. Visiškai tokioje pačioje padėtyje atsidūrė Rusija, tapusi pagrindine žlugusios TSRS teisių ir geopolitinių pretenzijų perėmėja. Greitai paaiškėjo, kad ji viena taip pat nepajėgi susigrąžinti TSRS turėtos pasaulio geopolitinio centro galios ir įtakos.

Abipusis besivienijančios Europos ir žlungančios TSRS geopolitinio silpnumo suvokimas buvo ta intelektualinė ir politinė dirva, kurioje baigiantis Šaltajam karui gimė ,,vieningos Europos nuo Lisabonos ir Vladivostoko” idėja, vėliau virtusi ,,ES ir Rusijos strateginės partnerystės” vizija. Iš pat pradžių ji buvo grindžiama neapmąstytomis, todėl aiškiai neįvardytomis prielaidomis. Tad šią viziją galima ją laikyti tipišku fukuyamiškos mąstysenos įkvėptu ideologiniu konstruktu, ignoravusiu geopolitines realijas. Susvyravus fukuyamiškai vienpolės pasaulio tvarkos perspektyvai ši vizija nežlugo. Priešingai – įgijo naują gyvybę ir jėgą. Po 2001 rugsėjo 11 d. sparčiai didėjant ,,globalinei sumaiščiai” perspektyva paversti Euraziją vieningu ir savarankišku geopolitinės galios centru darėsi dar aktualesnė ir patrauklesnė. Tačiau kaip tik todėl ji tapo Vakarų, pirmiausia ES, ideologinio aklumo ir iš jo kylančio geopolitinio trumparegiškumo šaltiniu.

Kiek patikslinant galima sakyti, kad utopinis civilizacinis ir geopolitinis projektas, pavadintas ES-Rusijos strateginės partnerystės vizija, iš pat pradžių buvo sąmoningo geopolitinio pragmatizmo ar veikiau cinizmo ir beveik nereflektuojamo ideologinio aklumo ar naivumo keistas lydinys. Remtasi ir iki šiol vadovaujamasi nežinia kuo grindžiamas tariamai pragmatiška, o iš tiesų iliuzine, viltimi, kad būsimojo geopolitinio Euroazijos darinio branduoliu ir centru bus ES. Tuo pat metu šis siaurai, ar veikiau iliuziškai pragmatiškas geopolitinis tikslas ilgai buvo dangstomas iš Fukuyamos arsenalo paimta ideologine iliuzija ar mitologema,  kad Rusija anksčiau ar vėliau pradės remtis vadinamosiomis ,,europinėmis vertybėmis”, t. y. bus įtraukta į Vakarų civilizacijos orbitą ir taps euroatlantinės geopolitinės erdvės dalimi. Minėtas geopolitinis interesas buvo toks stiprus, kad delsta išsižadėti šios iliuzijos net po Rusijos-Gruzijos karo.

Ukrainos krizė kaip tik ir atskleidė šios sąmoningai nesąmoningo savęs apgaudinėjimo strategijos dvilypumą – joje glūdintį prieštaravimą tarp pragmatinio Vakarų ir ypač ES intereso Rytuose ir jį dangstančios vertybinės retorikos. ES Rytų partnerystės programa yra geopolitinės plėtros projektas, o ketinta pasirašyti Asociacijos sutartis su Ukraina – konkretus šio projekto įgyvendinimo žingsnis. Rusijos agresija prieš Ukrainą yra mėginimas sustabdyti šią plėtrą ir pačiai tapti eurazinės integracijos svarbiausia veikėja. Tačiau abi konflikto šalys šito negali atvirai įvardyti. Todėl geopolitinis mūšis dėl Ukrainos neišvengiamai turi būti ideologiškai interpretuojamas vertybiniais terminais. Iš Vakarų perspektyvos jis turi būti aiškinamas kaip vakarietiškos ,,demokratijos” bei ,,europinių vertybių” ir rusiškojo ,,autoritarizmo” bei ,,rytietiškų vertybių” konfliktas.

Todėl vykstant mūšiui dėl Ukrainos pasikeitė Vakarų pragmatinio intereso raiškos būdai ir vertybinės retorikos akcentai. Vis dar rusenančios viltys įgyvendinti Eurazijos geopolitinį projektą lemia nenuoseklią ir prieštaringą Vakarų šalių poziciją dėl Ukrainos konflikto. Šios pozicijos esmė— didžiųjų ES valstybių pragmatiškas ir net ciniškas nuolaidžiavimas Rusijai, kurio naujausiu simboliu tampa Ukrainos ir VRE šalių interesus paminantis Šiaurės srauto-2 projektas.

Antra vertus, šio pragmatizmo nebeįmanoma pateisinti ideologiškai toliau palaikant ,,demokratėjančios” ir ,,vakarėjančios” Rusijos, kaip ,,vertybiškai artimos” ES strateginės partnerės vaizdinį. Tačiau jį mėginama propagandiškai nuslėpti puolant į kitą kraštutinumą viešojoje erdvėje skleidžiant jau minėtas ideologizuotas, taigi neadekvačias Rusijos ir Putino režimo interpretacijas bei vertinimus.  Rusija propagandiškai pradėta vaizduoti kaip griežta Vakarų pasaulio antipodė ir priešininkė. Šitaip ignoruojamas faktas, kad po Šaltojo karo ji tapo Vakarų dominuojamos neoliberalios pasaulio tvarkos dalimi. Iš tikrųjų jos konfliktas su Vakarais yra toks pat šeimyninis ginčas dėl dominavimo Eurazijos erdvėje, koks buvo globalus liberalizmo ir komunizmo konfliktas dėl viešpatavimo pasaulyje arba komunistinių SSRS ir Kinijos varžybos dėl vadovavimo pasauliniam komunistiniam judėjimui. Lygiai taip pat nėra ir negali būti neperžengiamos vertybinės takoskyros tarp Rusijos ir Vakarų, nes Rusija yra seniai ir giliai europeizuota šalis. Juk TSRS vykdytas komunizmo kūrimo eksperimentas buvo grynai europinės kilmės marksistinis šalies revoliucinio pertvarkymo, taigi jos ,,vesternizavimo” ir ,,europeizavimo”, projektas. Rusijos santvarkos ir režimo apibūdinimai kaip ,,nacionalistinio” ar net ,,fašistinio” yra netikslūs, nes jos užsienio politika grindžiama eurazizmo ideologija. Pastaroji tikrai nėra nacionalistinė ir šiuo atžvilgiu iš esmės nesiskiria paneuropeizmo ideologijos, kuria grindžiama ES plėtra.

Taigi prasidėjus atviram geopolitiniam Vakarų ir Rusijos mūšiui dėl dominavimo Eurazijoje VRE geopolitiniam tapatumui yra iškilę du pagrindiniai iššūkiai ir jų kuriamos dilemos. Teorinėje plotmėje reikia arba toliau vadovautis fukuyamiška istorinio ir geopolitinio mąstymo schema arba vaduotis iš tokio ideologizuoto mąstymo, mėginančio įprasminti vykstančius fundamentalius tarptautinės pasaulio tvarkos pokyčius neadekvačiomis ,,demokratijos” ir ,,autoritarizmo” priešpriešos terminais. Praktinėje plotmėje VRE regionio šalys turi apsispręsti, ar nori toliau būti dviejų kvaziimperinių darinių – ES ir Rusijos – geopolitinių kovų, žaidimų ir slaptų sandėrių objektais, ar jos vis dėlto sieks išlikti tarptautinėje edvėje kaip savarankiški ir savo tautinius bei valstybinius interesus gebantys artikuliuotai reikšti ir valingai ginti geopolitiniai subjektai.

Pranešimas, skaitytas VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute 2015 09 25-26 vykusioje XX Vidurio Europos politikos mokslų konferencijoje ,,Saugumo architektūra Vidurio ir Rytų Europoje: dabarties grėsmės ir bendradarbiavimo perspektyvos”.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Letas Palmaitis       2015-10-1 14:42

Viskas normoje išskyrus siaubingą pasakymą, neva ruskija esanti “seniai ir giliai europeizuota”! Neva todėl, kad marksistinis projektas vakarietiškas! Gal ir kinai su savo konfuciniu marksizmu europeizuoti? Negi Autoriui, panašiai kaip daugeliui ruskijos napažinusių vakariečių, temdo akis ruskių po 1917 m. sunaikinta tikrai europeizuota Sanktpeterburgo imperija finougriškoje Ingrijos žemėje, kada visa ruskija buvo Sanktpeterburgo kolonija, bet vadinosi vienu vardu? Autorius gal nežino tokių sanktpeterburgiečių, kaip garsusis “Mir iskusstva” įkūrėjas Aleksandras Benois, kuris knygoje “Moi vospominanija” sutriuškino vakarietišką Sanktpeterburgo suvokimą kaip neva ruskijos sostinės: jis pabrėžė, kad Sanktpeterburgo santykis su “Rusija” nėra lygus Londono santykiui su Anglija ar Paryžiaus su Prancūzija, bet Londono su Indija! O kaip dar kitaip? Kas buvo šis pomongoliškas konglomeratas, Maksvos Orda, iki Sanktpeterburgo? Kur jo “didžioji rusų kultūra”? Gal “Domostrojus” ir “Choždenije za tri moria”? Gal matas su vandenuku? Kas pasikeitė sugriovus Sanktpeterburgą? Pažvelkite bent į dabartinį žemėlapį, kurį pateikia politologas Avromas Šmulevičius: http://www.turkishnews.com/ru/content/2015/09/29/тему-тюркского-единства-поднимают-в-о/
Tai tik dabar! O kas buvo, kada ne vien Gottorpų dinastija bei kultūrinis Vakarų elitas valdė Sanktpeterburgą bei jo plačią burliokinę koloniją, bet net ir VISUOSE kaimuose aplink ingrišką Metropoliją kalbėta inkerių ir vadžių kalbomis. Net ir po bolševikinio genocido buvę autochtonų kaimai dažniausiai dar tebeišlaiko ingriškus pavadinimus.
Kitas vargu ar atleistinas publikacijos trūkumas - visiškas Kinijos milžino ignoravimas.
Abejoju, ar Ukraina tapusi kovos dėl Eurazijos “auka”. Tikėkimės, kad tai tautos gimimas, žadantis, in šā’a-LLA, didžiules dvasines permainas ir laisvę pokomunistinėje erdvėje.

Jascha       2015-09-30 20:36

Nieko naujo: iš esmės tik pakartojamos tarpukario Lenkijos vadovų – maršalo Jozef Pilsudski ir plk. Jozef Beck – geopolitinės ideogemos apie reikalą kurti Europą „nuo jūrų iki jūrų” 1920–1926 ir „Trečiąją Europą” 1937–1939 pavasarį... Bėda tik ta, kad tos ideogemos pasirodė absoliučiai negyvybingos, nes ta erdvė, kuri čia vadinama VRE labai nevienalytė, prieštaringa, egoistinė, be deramo intelektualinio potencialo. Kitaip tariant, be reikiamos imanentinės jėgos. Juokinnga tik, grįžti prie tokios ideogemos autoriui kažkodėl prireikė nuteisti vargšą Fukujamą. O iš esmės tekstas rodo dar kartą, kad Lietuvoje išties nei politikoje nei akademionėje plotmėje nėra racionaliai politinius/geopolitinius procesus reflektuojančių autorių. Taigi, ratas užsidaro.

Al fukas       2015-09-30 17:00

Iš piršto laužtos tos visos teorinės schemos tiek Fukuyamos, tiek ir Radžvilo. Jomis neįmanoma paaiškinti tokių dalykų kaip Maidanas ar Sąjūdis. nekalbant jau apie dalykus, kurie protu nepaaiškinami, iracionalūs, į schemas nesutalpinami. Tuomet analitikai ar visokio plauko politologai stengiasi pritempinėti, įsprausti faktą į savo schemą, pagrįsti savo veiksmą kokių nors autoritetų citatomis, nors šie savo išvadas darė remdamiesi visai kita tikrove. Todėl koks nors Skerdžius Lapinas man atrodo šimtąkart išmintingesnis už Radžvilą ir Šliogerį kartu sudėjus.

Sara gerai        2015-09-30 16:45
vytautui Ju        2015-09-30 16:20

r aplamai, jei sovietiniai bolševikai išvadavo kolonijas, lai ir savo kolonijas paleidžia. Ko šaukia rėkia, kad Gruzija, Ukraina, pabaltijis, Armėnija yra jų? Bjauru, kai koks diktatorius lipa ant galvos šeimoj ar valstybėj, o dar bjauriau, kai viena tauta lipa kitai ant galvos.

vytautui Ju        2015-09-30 16:16

kalbi nonsensus iš sovietų propagandos.
Kur britų Indija dabar?
kas ją vadavo iš kolonializmo kaip ir visas kitas kolonijas?
Tik nesenai vienas skulptorius atskleidė, kad Rusnėje gyvenęs Simonaitytės gydytojo žydo brolis, emigravęs į Pietų Afriką, kur Cecil Rodes buvo šviežiai atradęs deimantų kasyklas ir už juos nutiesė geležinkelius afrikoj, įsteigė mokyklas ir t.t. už ką net jo vardu net Rodezija buvo pavadinta, taigi, tas brolis buvo idėjinis Gandi vedlys. Bolševikėliai ir Pietų Afrikoje įkūrė savo diktatą, bevaduodami iš britų kolonialiszmo, ir Ganoj, ir visur kitur paliko tik chaosą... dabar ten tvirtinasi komunistinė Kinija.. baisiai jau puiki ateitis, a ne? Pasiilgai bolševikų diktatūros? bolšė..bolšė... tai tie, kuriems niekad negana… žemės jiems per mažai.. 

Palaikau Ameriką,nors       2015-09-30 14:31

ir parazitas Putinas atlieka kažkokį vaidmenį,jei jis žemėje?O be to,vakarai tik dabar tampa gailestingi,kai Sirijoje jau kelis metus liejasi kraujas ir niekam buvo tai neįdomu.Rytai ir vakarai tampa verti vieni kitų,kai tampa krikščionimis tik priversti.Doras politikas kasdieną pats lipa ant kryžiaus savo noru,nes būti padoriu sunkiausias darbas,sunkesnis nei karas…Kiek tokių?

Palaikau Ameriką,nors       2015-09-30 14:31

ir parazitas Putinas atlieka kažkokį vaidmenį,jei jis žemėje?O be to,vakarai tik dabar tampa gailestingi,kai Sirijoje jau kelis metus liejasi kraujas ir niekam buvo tai neįdomu.Rytai ir vakarai tampa verti vieni kitų,kai tampa krikščionimis tik priversti.Doras politikas kasdieną pats lipa ant kryžiaus savo noru,nes būti padoriu sunkiausias darbas,sunkesnis nei karas..Kiek tokių?

dar...       2015-09-30 14:01

Būtų gerai, jei mums leistų kas nors spręsti ir apsispręsti ko mes norime ir su kuo. Autorius neteisus dėl „kvaziimperinių darinių – ES ir Rusijos“. Esame JAV ir Rusijos kovų įkaitai. Eurazijos planas gimė Z. Bzežinskio kabinete, net žemėlapis su 23 Rusijos valstybėmis buvo parengtas, kurios turėjo tapti Eurazijos dalimi.

Ir Europa buvo pasidalinta ne po II pasaulinio karo, sprendimas pradėti šaltąjį (informacinį karą) buvo priimtas 1943-08-20 Kvebeke, kur susitiko JAV prezidentas ir Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis (pastarojo iniciatyva). Priežastis — buvo aišku, kad Hitleris po Kursko mūšio rusų nenugalės, reikėjo pergrupuoti pajėgas. 

Pirma, nušalinti Hitlerį, vietoje jo pastatyti tokį, kuris būtų pilnai lojalus Britų imperijai.  Nepavyko.
Toliau,  suvienyti Britų, JAV ir Vokiečių pajėgas ir nukreipti prieš TSRS (planas „Valkyrija“). Nepavyko.
Kitas Čerčilio planas —  1945-07-01 pulti raudonają armiją. Tai turėjo daryti 25 vokiečių divizijos, kurios buvo pilnai išsaugotos. Nepavyko.

JAV žvalgybininkas Kennon, taip pat ir pasiuntinybės Maskvoje darbuotojas, parengė „silpnosios grandies“ koncepciją, kurios esmę sudarė valdžios kaita. Keičiantis valdžiai TSRS prasidės anarchija, kuria bus galima pasinaudoti. Šią koncepcija A. Dulasas panaudojo savo „doktrinoje“.

Po Stalino į valdžią turėjo ateiti Panamarienko, bet atėjo Chruščiovas su grupe globalistų.  Tai buvo esminis momentas šaltajame (informaciniame) kare, kuri laimėjo JAV.

Kitas esminis momentas -  Gorbačiovas. Jis į valdžią atėjo su „Consil for foreign relations“ galba ir be abejo, britų M6 (ČŽV – M6 filialas).

GKČP 1991 m. buvo spektaklis arba paskutinis Garbačiovo šansas išsaugoti valdžią. Per 6 jo valdymo metus užsienio skola padidėjo 5 k., aukso atsargos sumažėjo 11 kartų.

Karo metu Rusijos okupuotose teritorijose buvo nužudyta 11 mln. 700 tūkst. žmonių. Britų tikslas – kuo daugiau išnaikinti intelektualinio potencialo Rusijoje.

Britų imperija ne tik atvedė į valdžią Hitlerį, bet ir padėjo pasirengti karui, jos M6 sudėtyje buvo spec. padalinys dirbęs tam tikslui. Britai turėjo savo agentų ir tarp raudonosios armijos kariškių, kurie padėjo planuoti karo pradžią.

Vytautas Ju.

nonsens        2015-09-30 13:42

GOLYCINAS AIŠKIAI ĮRODO, KAD BĖRA JOKIOS KONKURENCIJOS TARP KOMUNISTINIŲ VALSTYBIŲ.  Yra tik susitarimai, manipuliacijomis mulkinant Vakarus. Kai viena parodo agresiją, kita stengiasi susisemti “paramą” iš Vakarų ir kitų valstybių draugystę, taip didinant savo įtaką pasaulyje ir “trečiosiose šalyse”. Matosi, kad ir mūsų “išminčiai” ya pakibę ant šio kabliuko.

nonsens        2015-09-30 13:35

gerai popiežius mostelėjo Kubos komunistams: UŽTENKA TARNAUT IDEOLOGIJOMS, LAIKAS PRADĖT TARNAUTI VIENAS KITAM.

nonsens        2015-09-30 13:34

Radvilai patarčiau perskaityti buvusio KGB stratego Anatolijaus Golycino knygas “The New lies for old” ir “Perestroika deception”. O taip pat KGB generolo Liubimovo “Golghota ili sekretnij plan perestroiki” originalą, ispausdintą žurnale “Soveršenno sekretno” 1995 Nr2, o ne tą perdirbtą versiją internete. Nes šis išminčius paiso visiškus niekus.

Jos pačios sunkiai       2015-09-30 13:12

apsispręs.Jen žmonių niekas neklausia.O pasaulio didžiųjų politika turi lipti ant aukštesnio laiptelio ir tapti labiau krikščioniška,nes be Tiesos,ten lieka tik interesai.Tai jau žema.Laikas klausyti Popiežiaus.

ruta       2015-09-30 13:11

Tiek Rusijos , tiek JAV ,tiek Europos interesai yra grynas pragmatizmas , tik apvilktas skirtingai .Atbegeliu krize puikei parode Voketijos , Prancuzijos ‘demokratija’ !

www       2015-09-30 12:32

Taip ir prisimeni Irano dvasinio lyderio Chomeinio žodžius, kad JAV - didysis šėtonas, o Sovietai - mažesnis šėtonas.

Būti ar nebūti       2015-09-30 12:15

“šalys turi apsispręsti, ar nori toliau būti dviejų kvaziimperinių darinių – ES ir Rusijos – geopolitinių kovų, žaidimų ir slaptų sandėrių objektais, ar jos vis dėlto sieks išlikti tarptautinėje edvėje kaip savarankiški ir savo tautinius bei valstybinius interesus gebantys artikuliuotai reikšti ir valingai ginti geopolitiniai subjektai”.

Vytautas Ju.       2015-09-30 11:40

„Tačiau atsiribojus nuo ideologizuoto ,,demokratijos” ir ,,autoritarizmo” kovos vaizdinio matyti, kad tikrasis – geopolitinis – šios kovos turinys yra strateginis mūšis dėl dominavimo Eurazijoje. Jo auka ir tapo į šio mūšio sūkurį įtraukta Ukrainos valstybė“.

Paskutinis sakinys viską pasako. O mums plauna smegenis apie vakarietiškas „demokratijas“ ir vakarietiškas „vertybes“, apie Maidano „revoliucijas“.

Straipsnio esmė       2015-09-30 8:51

Neverta tarnauti nė vienam šaimininkui. Reikia būti pačiam sau šeimininku.


Rekomenduojame

Sekmadienį bus minimos 40-osios Kazio Škirpos mirties metinės

Liudvikas Jakimavičius. Paduok, sesule, kardelį

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.