Demokratija ir valdymas

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pilietinė ir politinė visuomenė

Tiesos.lt redakcija   2019 m. lapkričio 21 d. 10:58

20     

    

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pilietinė ir politinė visuomenė

Kiekviena visuomenė ir valstybė, kiekvienas žmogus, siekiantis reformų ir permainų, turi apmąstyti ir suvokti nueitą istorinį kelią ir problemų priežastis.  Be to neįmanomas joks atsinaujinimas. Mėgstantiems teorinę politinę mintį apie šalies aktualijas siūlome tęstinį Vytauto Radžvilo įžvalgų ciklą. Tekstas publikuotas 2013 m. “Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ Nr.2 (4).

Gyvename modernioje valstybėje, kuri apskritai nėra natūralus žmonių kūrinys. Kitaip negu antikos ir viduramžių politijos, moderni valstybė yra ypatingas mechanizmas arba dirbtinė mašina. Ji sukonstruota vadovaujantis principais, kuriuos jau prieš keletą šimtmečių apmąstė ir atskleidė modernioji politinė filosofija. Šie principai buvo sėkmingai įgyvendinti praktiškai ir šiandien grindžia mūsų politinę būtį. Modernios valstybės sampratos ir praktinio jos konstravimo išeities taškas yra mintis, kad žmonės gali būti suvokiami ir laikomi abstrakčiais individais – būtybėmis, kurių svarbiausias tikslas yra visomis įmanomomis priemonėmis grumtis dėl ribotų išteklių. Todėl modernioje politinėje teorijoje kalbama apie hipotetinę prigimtinę būklę, kurioje vyksta visų karas su visais. Šioje būklėje esančios žmonių bendrijos bekariaudamos tarpusavyje iš principo galiausiai turėtų susinaikinti. Nuo tokios lemties jas gali išgelbėti tik valstybė, nes ji vienintelė geba laiduoti bent jau sąlygišką bendruomenės vidaus gyvenimo tvarką ir jos narių taikų sambūvį.

Tokia valstybė atsiranda, kai pereinama į civilizuotą, arba vadinamąją pilietinę, būklę. Tačiau pastaroji sąvoka yra dviprasmiška ir potencialiai klaidinanti, nes lengvai sukuria gerokai suprastintą ir iškreiptą paties perėjimo į minėtą būklę vaizdą. Kone savaime susidaro įspūdis, kad, pereidami į pilietinę būklę, žmonės tiesiog „civilizuojasi“ visais atžvilgiais „sužmogėdami“ ir sukurdami pilietinę visuomenę. Iš tikrųjų modernios politinės teorijos postuluojamas perėjimas iš prigimtinės į civilizuotą pilietinę bendriją yra gerokai sudėtingesnis ir sunkesnis nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Mat, tokia bendrija išsiskleidžia ne viengubu judesiu kaip vientisas darinys, o iš karto organizuojasi dviejose iš esmės skirtingose ir, kaip pamatysime vėliau, nelengvai sujungiamose ir sutaikomose struktūrinėse plotmėse.

Randantis civilizuotoms žmonių bendrijoms, neretai gana lengvai, bet, deja, klaidingai tiesiog tapatinamoms su pilietinėmis visuomenėmis ir šitaip vadinamoms, iš tikrųjų atsiranda ne viena, o dvi visuomenės arba bendruomenės, įkūnijančios du „civilizuojamų“ ir „civilizuotais“ tampančių individų santykių organizavimo ir reguliavimo būdus. Pirmąją standartiškai vadinkime pilietine visuomene, kurios skiriamasis bruožas yra ypatingi jos narių santykiai – jiems būdinga iš prigimtinės būklės perimta ir paveldėta konkurencija bei kova dėl įvairiopų išteklių. Šitaip organizuota konkurencinė pilietinė visuomenė iš esmės yra grynai privačių tikslų siekiančių egoistiškų individų sambūris. Nuo prigimtinėje būklėje esančių bendrijų ji skiriasi tik tuo, kad visų kova su visais joje vyksta pagal tam tikras aiškiai apibrėžtas taisykles. Tačiau tokiai visuomenei išlikti vien taisyklių nepakanka.

Individo troškimas laimėti konkurencijos karą pernelyg stiprus, kad nekiltų pagunda šias taisykles pažeisti arba ir visai jų nepaisyti. Todėl pilietinės visuomenės nuolat tyko pavojus žlugti – panirti į konkurencinės anarchijos chaosą ir sugrįžti į prigimtinę būklę. Tokia tarpusavyje kariaujanti visuomenė gali išlikti tik tuo atveju, jeigu pajėgia būti savo pačios sargu ir išlikimo garantu. Tai reiškia, kad ji gali egzistuoti tik tuo pat metu būdama ir visai kito pobūdžio bei lygmens sambūriu, sugebančiu laiduoti, kad jo nariai bent minimaliai laikysis bendrų, visiems vienodai galiojančių konkurencinės kovos taisyklių. Būtent iš čia kyla prigimtinis moderniosios visuomenės dvilypumas. Ją iš tiesų sukuria dvigubas struktūrinantis judesys, ir tokia visuomenė išsiskleidžia ne tik kaip pilietinė, bet kartu ir kaip politinė visuomenė. Pastaroji yra absoliučiai būtina pilietinės visuomenės atsiradimo ir išlikimo sąlyga.

Pilietinė visuomenė yra savanaudiškų tikslų siekiančių individų, arba tiesiog biurgerių, konkurencinės kovos arena, kurią struktūrina vadinamasis sąžiningos konkurencijos principas. Politinę visuomenę grindžia bendras jai priklausančių individų tikslas išsaugoti pamatinę visos bendruomenės egzistavimo sąlygą, todėl tokią bendruomenę struktūrinantis principas yra jos narių solidarumas. Jo išraiška yra atskira ir savita politinės visuomenės organizacijos forma – modernioji valstybė. Kiek individai pajėgia susieti save su valstybe, tiek jie nebėra tik biurgeriai, bet tampa piliečiais griežta šio žodžio prasme – valstybės kaip politinės bendrijos nariais. Pilietinės visuomenės ir valstybės sąveikos ir santykio klausimas jau keli šimtmeciai yra svarbiausia, bet ir sunkiausiai sprendžiama moderniosios politinės teorijos ir praktikos dilema, spėjusi ne kartą tapti didžiulių modernybės epochos sukrėtimų ir net tragedijų šaltiniu.

Viena vertus, pilietinė ir politinė visuomenės yra dvi neatskiriamai susijusios ir viena kitą papildančios modernios visuomenės organizacijos formos. Antra vertus, jos yra visiškai skirtingos ir sunkiai suderinamos tos visuomenės egzistavimo plotmės. Šiuolaikinės visuomenės organizacijos ir funkcionavimo būdą bei režimą pavadinę senovišku apibendrinančiu vardu politija galėtume pasakyti, kad moderniosios politijos nuo pat savo atsiradimo yra pasmerktos nuolatos spręsti titanišką uždavinį. Jos gali išlikti ir normaliai gyvuoti tik tiek, kiek pajėgia suderinti ir sutaikyti du jas vienodai grindžiančius, bet kartu vienas kitą neigiančius – konkurencijos ir solidarumo – organizacinius principus. Kitaip sakant, konkrečios politijos veidas lemiamai priklauso nuo jos sugebėjimo vykusiai išspręsti pilietinės visuomenės ir valstybės santykio klausimą.

Moderniųjų laikų istorija negailestingai atskleidė, kad tinkamai jį išspręsti pavyksta anaiptol ne visoms politijoms, nes tai padaryti trukdo daugybė veiksnių, pirmiausia – politinės visuomenės, taigi ir valstybės, pamatus išplauti nuolat besikėsinantis pilietinės visuomenės, arba biurgeriškasis, pradas. Kaip minėta, išsiskleidusios politinės visuomenės organizacijos forma yra valstybė, kuri turi būti valdoma, tad natūraliai reikalauja valdžios. Tačiau valdžia pati savaime taip pat yra arba lengvai tampa vienu iš resursų, dėl kurio kovoja pilietinės visuomenės nariai. Taip įvyksta tais atvejais, kai pilietinės visuomenės pradas ir jame glūdinti individų arba jų grupių kovos dėl išteklių logika užgožia ir nustelbia politinės visuomenės pradą ir šią visuomenę konstituojantį pagarbos bendrajam interesui ar bent jau minimalios atožvalgos į jį principą.

Atrodo, kaip tik čia glūdi pamatinės ir niekada visiškai neįveikiamos įtampos tarp pilietinės ir politinės visuomenių gelminis šaltinis. Tam tikromis sąlygomis politinę visuomenę, arba valstybę, tiesiogine šio žodžio prasme gali „praryti“ dėl valdžios kaip resurso beatodairiškai kovojanti pilietinė visuomenė. Kai noras ir gebėjimas laikytis politinės visuomenės sambūvio principų, arba bendrų žaidimo taisyklių, smarkiai sumenksta ar net visai išnyksta, prasideda modernios visuomenės slinktis antrinės, arba jau „civilizuotos“ prigimtinės būklės – anarchijos – link. XX a. Rusijos ir Vokietijos patirtys aiškiai atskleidė tokios slinkties kryptį: tai, ką galima pavadinti pilietinės visuomenės hipertrofija politinės bendruomenės arba valstybės sąskaita, išpurena dirvą visiškai naujam, pasaulio istorijoje precedento neturėjusiam žmonių valdymo tipui – totalitariniam valdymui. Toks valdymas randasi tada, kai pilietinės anarchijos sąlygomis kuri nors pilietinės visuomenės grupė perima į savo rankas valstybės aparatą ir tampa valdžia, o visos kitos grupės nugrūdamos į pogrindį. Atsiranda visagalė valstybė, kurioje tariamai supolitinamas visas viešasis, taip pat ir privatus piliečių gyvenimas.

Apibūdinimas „tariamai“ čia laikytinas nuoroda, kad šis supolitinimas yra tik menamas, nes totalitarinė valstybė apskritai nėra politinė klasikine šio žodžio prasme. Tokia ji negali būti dėl savo prigimties. Skiriamasis politiškumo ir politinės tvarkos bruožas yra gebėjimas reprezentuoti bendrąjį visuomenės, t. y. visų piliečių interesą, net jeigu šis interesas būtų suvokiamas ne kaip pozityviai apibrėžiamas ir įvardijamas bendrasis jų gėris, kokiu jis buvo laikomas antikoje ir viduramžiais, o „moderniai“, taigi minimalistiškai, – tik kaip siekis įtvirtinti visiems priimtinas konkurencinės kovos taisykles ir priversti šių žaidimo taisyklių laikytis visus bendruomenės narius.

Totalitarinis valdymas yra tarsi politinis būtent todėl, kad jam trūksta šio pamatinio politiškumo bruožo. Savo pagrindu ir giliausia esme jis yra pilietinis valdymas, kuriam esant valdžią kokiu nors būdu įgijusi pilietinės visuomenės grupė ją uzurpuoja ir pradeda ja piktnaudžiauti, totalizuodama savo dalinį interesą ir valią – paskelbdama jį bendruoju interesu ir smurtu priversdama visuomenę priimti jos primestas žaidimo taisykles bei jų laikytis. Tariamai politinis valdymas imituoja reprezentuojąs bendrąjį visuomenės interesą, todėl, kalbant madingu pomoderniosios filosofijos žargonu, jis yra tik tikros politinės tvarkos simuliakras.

Pamatinės reikšmės faktas, kad totalitarinio valdymo galimybė „užprogramuota“ pačios pilietinės visuomenės prigimtyje, skatina atsargiau ir kritiškiau pažvelgti į kai kuriuos įsitvirtinusius ir ideologinio mąstymo klišėmis spėjusius tapti vaizdinius apie totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykį. Nuolatos kartojamas teiginys, kad totalitarinė valstybė sutriuškina ir net sunaikina pilietinę visuomenę, laikomas kone savaime akivaizdžia aksioma. Paviršutiniškai žvelgiant jis skamba gana įtikinamai. Įsigilinus į valstybės ir visuomenės santykio klausimą jis greitai pradeda atrodyti gerokai supaprastintas ir iškreiptas, nes jo pagrįstumą ir įtikinamumą smarkiai sumenkina tik ką aptartas paradoksas, kad pilietinė visuomenė, iš tiesų galinti tapti ir ne kartą tapusi totalitarinio valdymo auka, pati bent iš dalies kuria tokio ją naikinančio valdymo prielaidas.

Tokią kiek nukrypstančią nuo vyraujančios totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykio interpretaciją bent iš dalies patvirtina ir dar visai nesena politinė Vidurio ir Rytų Europos šalių patirtis. Ji taip pat verčia rimtai suabejoti politologinėje ir tranzitologinėje literatūroje spėjusiu paplisti ir beveik nepajudinamai įsitvirtinusiu aiškinimu, neva šių šalių totalitarinius režimus sugriovė ar nuvertė tarsi iš po žemių staiga išdygusios laisvės troškusios pilietinės visuomenės. Toks aiškinimas skamba tarsi įtikinamai, bet tik iki to momento, kai susivokiama, jog tokį žygdarbį sugebėjusios atlikti minėtos visuomenės po „aksominių revoliucijų“ dėl nežinomų priežasčių paslaptingai išnyko. Išsilaisvinus iš komunistinės totalitarinės priespaudos kažkodėl vėl skubiai pulta jas „kurti“, ir štai jau ištisus du dešimtmečius ne itin sėkmingai mėginama tai daryti pasitelkus visą profesionalių kūrėjų armiją. Jau vien tai, kad šis „kūrimas“ tapo šioje srityje besispecializuojančios palyginti mažos profesionalų grupės gerai apmokamu užsiėmimu ir pragyvenimo šaltiniu, savaime yra požymis, jog šitaip konstruojamas pilietiškumas, švelniai tariant, sunkiai dera su klasikinio pilietiškumo samprata.

Pilietiškumo sampratos idėjinis ir moralinis pagrindas visada buvo savaime suprantama nuostata, kad pilietiškumo dorybė pirmiausia yra asmens apsisprendimas ir gebėjimas individualų egoistinį interesą derinti su visos bendruomenės interesu, o ypatingais atvejais – ir dėl jo pasiaukoti. Tai – ne skambi retorinė frazė. Juk vienas labiausiai krintančių į akis ir trikdančių paradoksų aptarinėjant pilietiškumo ugdymo perspektyvas turėtų būti aplinkybė, kad prieš dvidešimt metų daugybė Lietuvos žmonių pasiaukojamai gynė atkurtąją valstybę be jokių tada dar neegzistavusių pilietinės visuomenės kūrėjų paskaitų bei raginimų ir nepraėję jokių pilietinio ugdymo mokyklų, kursų ir programų.

Tačiau pamėginus nuosekliai apmąstyti šia trikdančią patirtį neišvengiamai kyla dar fundamentalesnis klausimas. Jeigu pilietinės visuomenės buvimas yra būtina netotalitarinės politinės santvarkos ir laisvos visuomenės egzistavimo sąlyga ir kartu patikimas jų atpažinimo požymis, tai kokioje santvarkoje iš tiesų gyvena žmonės ir kokia iš tikrųjų yra šalis ir valstybė, kurioje pilietinė visuomenė vis „kuriama“ ir iš esmės yra virtusi „amžinai tampančia“ pilietine visuomene?

Klausimą galima suformuluoti dar konkrečiau ir tiksliau. Ar tai reiškia, kad valstybė vis dar išgyvena politiškai neapibrėžtą ir sunkiai apibūdinamą, neaišku, kiek truksiantį perėjimo į tikrą pilietinę visuomenę, taigi ir į tikrai laisvą politinę santvarką, laikotarpį, ar vis dėlto šis perėjimas jau įvyko, tik jo sukurta nauja santvarka iki šiol nėra deramai suprasta ir juo labiau tiksliai įvardyta? Ar, užuot nekritiškai priėmus ir be perstojo kartojus nuvalkiotas pokomunistinės tranzitologijos mokslo tiesas, nederėtų susimąstyti, kad „aksominių revoliucijų“ laikotarpiu įvykęs istorinis virsmas, ko gero, buvo anaiptol ne laisvės triumfas?

Ar tai nebuvo tik išradingai įgyvendintas senosios totalitarinės sistemos pertvarkymas, jos dereguliavimas, leidęs klasikinę, lengvai atpažistamą totalitarinę santvarką pakeisti modernesniu ir efektyvesniu neototalitariniu valdymu, kurio veikimo mechanizmą ir represyvų pobūdį subtiliai slepia kruopščiai supintas „laisvės“ institucijų iškabų ir „valdomos demokratijos“ formalistinių procedūrų tinklas?

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

ah1       2019-11-23 0:06

tikra kapitalizmas su kapitalizmo dėsniais.

ah1>iki       2019-11-22 23:50

šunes loja karavanas eina ir niekas nieko nepakeis ir toliau bus kapitalizmas su kapitalisto nuosavybe ir darbininkais parduodančiais savo fizines jėgas kapitalistui kad šis turtėtų, su tarnautojais, policija, armija, armija tarnautojų tranaujančių kapitalistų interesams slopinti darbininkų klasę, su pinigais kaip pagrindiniu gyvenimo tikslu, su reguliariais karais kurie vyksta tarp kapitalistų dėl resursų persidalijimo, su krizėmis dėl perprodukcijos tame tarpe ir finansinės,  su kultūra kišančia vartojimo propogandą,  su bedarbių armija garantuojančia kaitalistui pigią darbo jėgą kuriančią  konkurencingumą ir pelną... Ir toliau bus kapitalizmas nes mes Baltijos kelyje pasirinkom kapitalizmą, ir ESą - kur irgi kapitalizmas.

iki       2019-11-22 21:51

Hmmmm, nebloga pastaba.Tikrai - nėra jokios pilietinės visuomenės.
O tai reiškia, jog nėra ir tautos.
Etnosas tauta gali vadintis tik kai turi politinį dėmenį.
Pusė lietuvių apolitiški, t.y. idiotai, o kita pusė politiniai beraščiai, t.y. mulkiai, saujelė išdavikų yra “valdžia”,  grupelė oligarchų yra savininkai ir 0,01% turinčių sveiką nuovoką- toks apytikris “visuomenės” pjūvis.
Eilinis burliokynas, tik lietuviakalbis. Rašinėk diagnozes, skelbk deklaracijas iki pamėlynavimo - nuo bezdėjimo į vandenį niekas nesikeis.
Reikia pirma keisti visuomenės kokybę, mokyti kritinio mąstymo abėcėlės, ugdyti suvokimą, jog blogiui reika priešintis. Ne žvakutes deginant graudulinguose “piketuose”, o rodant režimo tarakonams kumštį. Ir jokių riaušių tam nereikia. Griežtas pasipriešinimas gali būti ir taikus.
Kol bus tikima, jog kažkokia stebukladarių partija laimės “rinkimuose”, tol padėtis blogės ir blogės. Nes cirke ne stebuklai vyksta. Cirke rodomi fokusai.
Tai ką daryti?
Perimti informacinio lauko kontrolę.
“Taj kat valdčia elertė niaatiduoda!”
Ir neatiduos. Chuntoje irgi kvailiai, bet nesavižudžiai.
Reiškia reikia sukurti režimo nekontroliuojamą, alternatyvų ir dvigubai efektyvesnį informacinį lauką.
O va tam teoretikėlių ne vien klynai per žemi. Zylių gūžta net nesuvokia, jog tai pirmos svarbos uždavinys. O jei ir suvoktų -jie žmonės be fantazijos.
Neturi idėjų. Akademiniai aplepausiai.
Tie nuo realjų atitrūkę plunksnagraužiai neturi ir idėjų apie tai koks turi būti normalios Lietuvos projektas.
Neturi idėjų. Todėl… kurs partiją “Lietuvai atnaujinti”.
Atnaujins. Jeigu ne iki Kalėdų, tai iki Velykų. smile

Stalius       2019-11-22 20:41

dėkui už straipsnį.Labai įdomiai viskas išdėstyta.
Tačiau taip ir nesupratau kokiu momentu atsirado (jei darome prielaidą, kad tokia visuomenė yra) pilietinė visuomenė.
Pilietinė visuomenė būtina netotalitarinės valstybės sąlyga.
Totalitarinė valstybė neturi pilietinės visuomenės, ji “praryta”.
Įvykus “aksominei” revoliucjai pilietinei visuomenei vystytis atsiranda sąlygos, bet pilietinė visuomenė vis „kuriama“ ir iš esmės yra virtusi „amžinai tampančia“ pilietine visuomene?”
Prie seimo 90-tais išgirdau eilinio žmogaus iš rajono pasvarstymus, kad “jei Rusija ir išsivaduos kaip nors iš komunizmo, tai jau iš savo šovinizmo neišsivaduos niekada”.Tada nustebino ne šis teiginys, bet taip sakantis žmogus.  Kaip gyvenant tokios kaimynės pašonėje ir matant kas dedasi, galima nesusivokti kas mus valdo? To periodiškai klausinėti, tarsi atsakymas būtų ypač sudėtingas?
Vat tirti ar gali atsirasti pilietinė visuomenė, kai visa šalis ir valstybė gyvena “pod kolpakom”, tai tikrai reikia.

Prašalietis       2019-11-22 18:33

Tik lansberginiame durnių laive gali atsirasti ir egzistuoti “profesoriai"kaip Radžvilas,kuriems realiame pasaulyje pradeda egzistuoti “netikra tikrovė” apie kurios “ištakas” Radžvilas “moksliškai” padėsto tokias pačias"filosofines aukštumas” pasiekusiems"tautiniams intelektualams”... Straipsnelyje išdėstytus “profesorinius filosofinius” tautinės būties ir mirties “gilius samprotavimus, po kokios savaitės Radžvilas vargu ar pats besupras….

tautiškam demokratui        2019-11-22 13:40

Demokratija yra patricijų-vergvaldžių valdymas plebėjų balsavimų cirkais.
Vergų padėties cirkas niekaip nepagerina.
Partijos yra tik cirko klounų būreliai plebėjų kvailinimui.
Kritikuoti kvailumą nereiškia laisvės ir teisingumo neigimo.
Nevykėlių opozicijos politikėlių kritika, dar nereiškia jog nevykėlius kritikuojantys palaiko dabartinį išsigimėlišką režimą.
Nevykėlių garbinimas nepadarys kvailių protingesniais.
Paklydimų parodymas yra pagalba.
Pritarimas paklydimams yra ne draugo, o priešo darbas.

Tautiškas demokratas       2019-11-22 13:27

Labai panašu, kad čia dalyvauja nemažai sistemą palaikančių veikėjų ir jau iš anksto siekiančių rinkėjus nuteikti prieš naujai Propatrijos kuriamą tautinę partiją. Sėkmės V. Radžvilui ir V. Sinicai politikoje už tautinę gyvybę!

pupai       2019-11-22 13:24

pamirsote pora smulkiu menkniekiu- dujas ir nafta. jeigu to nebutu, joks ismintingas valdovas tokiu dalyku nepasiektu. aisku, nesakau, kad visos salys, turincios naftos ir duju klesti:):) bet…
beje, esu buves Omane. ispudinga tikrai. bet ne viskas ten taip jau rozemis klota, kaip kad kai kam atrodo

kas valdo?       2019-11-22 13:12

Atsakymas labai aiškus, telpantis viename žodyje:
išdavikai

Almantas>pupai       2019-11-22 11:57

O tai kas Lietuvoje galetu buti tuo “ismintingu karaliumi”???Juk Kabus Ibn Said neatejo i valdzia pats panorejes.Al Bu Saidai valdo Omana atrodo nuo 18 amziaus ir Kabus Ibn Said atejo i valdzia padedant anglams,kurie ir dabar ten turi didziule itaka.Tai[,kad ir Lietuvoje joks “karalius"sugalvojes pats neateis.Uz jo stoves kazkokios jegos.Gal net ne MGbaltik, kazkas dar galingiau.Ir dabar man kazkaip atrodo,kad ne mes renkame seima ir prezidenta,o kazkas uz mus.Kazkaip jau labai sutartinai dirba visi MGbaltik kanalai,LeReTe ir svediska Tele 3.Taip,kad kiekvieniems rinkimams buna paruosta pakankamai didele"buratinu"armija.Juk kaip sakoma<kas valdo isformacijos priemones,tas valdo valstybe>.Tik klausimas KAS MUS VALDO???

psichoterapeutui       2019-11-22 11:25

Taip,psichoterapija yra vienas iš gydymo būdų.
Bet- kiekvienas gydymo būdas veiksmingiausias konkrečiais atvejais, konkrečiomis sąlygomis.
Akivaizdu, jog p. Radžvilo “terapijos” esamoj situacijoje yra tiek veiksmingos, kaip nabašykui ramunėlių kompresas.
Propatrijose susibūrusiųjų veikėjų esminė bėda, yra neadekvatus santykis tarp teorijų ir faktinės realybės.
Antra- yra dar vienas dalykas kuris rodo, kad “terapeutai” yra tiesiog šarlatanai. Tikras terapeutas visada sako KĄ ir KAIP ligonis turi daryti, kaip elgtis kad sveiktų. Nustato ir vykdo gydymo kursą. Paaiškina, koks ligonio gyvenimo režimas turi būti, kad nebesirgtų. Pasiūlo Programą. Labai detalią.
Gi radžvilai ir jų zylės vien diagnozuoja jog “blogaiblogailabaiblogai”.
O kaip atrodo reali sveikata ir kaip sveikti, kalba labai abstrakčiai.
Taip elgiasi tik būrėjos ir vis okio plauko “extrasensai”.
Ir tokie veikėjai kuria mat, “partiją”.
Akivaizdu kokia ten bus partija- Plepalų.
Nes tikras gydymas, sveikimas yra paremtas organizmo pasipriešinimu infekcijai.
Reikia skatinti visuomenę priešintis, mokyti kaip priešintis ir vesti į pasipriešinimą. Reikia duoti visuomenei vektorių, t.y. kuo aiškesnį ir detalesnį tikslo apibrėžimą, t.y. naujos Lietuvos projektą. Ne šamanų vizijėlę, o techninius brėžinius.
Tam propatrijonai yra neįgalūs.
Jie visiški nuliai politiniam veiksmui atlikti ir todėl tik diskredituoja ozicijos vardą. Propatrijonai yra eilinis opozicijos simuliakras.
Ne tyčinis, ne režimo pakiša, ne.
Tiesiog iš įgimto neįgalumo.

-> Norai       2019-11-22 10:46

Pirmasis psichoterapijos vaistas ligoniui yra įtikinėjimas, kad yra sutrikęs jo vertybinis pasaulis. Būtent tą ir daro gerb. V.Radžvilas (o tuo pačiu ir „tiesos.lt“) tik, šiuo atveju, sergančios visuomenės atžvilgiu. Tačiau problema tame, kad priešingai elgiasi didžioji Lietuvos žiniasklaida, 30 metų subtiliai skleisdama dvasinius nuodus į viešąją erdvę. Ne geresnė padėtis ir masinės kultūrinės sklaidos srityje. Beje, jeigu nebus masinės lietuviškos kultūros, istorinėje perspektyvoje palaipsniui dings ir Lietuvos valstybė.
P.S. Laukiu iš tamstos, kada pats atskleisi to savo paslaptingojo vaisto, visuomenei pagydyti, pavadinimą.

Norai       2019-11-22 0:16

pone Optimiste, dar niekas nėra pasveikęs nuo diagnozių.
Pasveikstama nuo vaistų, nuo gydymo.
dr. Radžvilas moka tik diagnozuoti, tad recepto neišrašys, o apie gydymą šis daktaras iš vis nieko nenutuokia.
Jam pačiam jau seniai derėjo gydytis.
Bet dabar,...
Beviltiškas atvejis.

 

Nora       2019-11-21 22:48

Nėra šiandien Lietuvoje svarbesnio klausimo, kaip atskirti pilietinę visuomenę ir politinę tautą. Neduok Dieve, kas nors jas sumaišys - galas Lietuvai. Ačiū Profesoriui, kad paaiškino, apšvietė. Dabar turėtų būti viskas gerai.

gaila,kad       2019-11-21 18:41

šis žmogus-  ne politikas ir juo nebus.

Profesorius       2019-11-21 18:12

ir praktiškai laikosi savo filosofijos apie pilietinę visuomenę. ,,Arba aš, arba niekas”. Jokių koalicijų, jokių kompromisų. Bet tai praeities vizija, ne ateities. Ateities norėtųsi kitokios.

Pupa       2019-11-21 14:28

Neseniai skaičiau apie Omaną (tokia šalis, jei kas nežino) Tai ten va tikras valstybingumas ir tvarka. Tereikėjo vienam išmintingam karaliui užimti sostą ir išvaikyti valstybinius vagis, korupcionierius ir sukčius - ir valstybė per 15 metų suklestėjo fantastiškai. Mums tik pasvajoti.

Ne į temą       2019-11-21 12:28

Nuotraukoje matosi kaulų kabykla Pečeliūnas iš konservatorių šutvės. Geras sutvėrimas. O žmona žurnalistukė su storu balsu gerai savo laiku pavėmusi ant “violetinių”. Ške, sistemos stuburo agentūra sudalyvauja susirinkime, kad žinotų, kas vyksta. Tereikėjo Radžvilui pasukti galvą į kairę.

tiek       2019-11-21 12:14

atsakymas dėl pilietinės visuomenės būklės(tiksliau - pagrindinė priežastis dėl visiems akivizdžios jos vis spartesnės NATŪRALIOS degradacijos Lietuvoje) tiesiog panosėj.Ji ,primityvi ,klasikinė : aplinka formuoja samonę . Lietuvoje sąmoningai palaikomas ir vis “stiprinamas” didžiulis skurdas visuomenėje(didelio proto nereikia suvokt ,kad tai - pagrindinis praturtėjusių ir valdžią kontroliuojančiųjų įrankis palaikyt visuomenę besalygiškai klusnia. Tik išlaikant tam tikrą skurdo lygį pagrindinei visuomenės daliai,pastarosios prioretu visuomet išliks   aplamai išgyvenimo klausimas.Nelieka net laiko pagalvot apie kažkokią pilietinę pareigą , apie piliečio vietą,teises,kai sistema primeta kovą už išlikimą aplmai .Didžiausiai visuomenės daliai,daliai ,kurią visomis priemonėmis bando iškreip savo naudai sistemai tarnaujanti “nepriklausoma” ,pateikdama piktinančiai iškreiptus statistikos duomenis apie faktinį skurdą.  Ir   tai akivaizdu kiekvienam geranoriškai ,patriotiškai nusiteikusiam MŪSŲ piliečiui. Paties ,mokslininko uždavinys ,mano galva, yra žūt /būt rast veiksmingą būdą gražinti bent jau turėtą 90 metais Lietuvos pragyvenimo lygį(tik jau šiuolikiškomis sąlygomis)taip gražinant visuomenei galimybę  vėl tapti tikrai pilietiška,tokia,kuri reikalui esant , nedvejodama ir antrą kart susirinktų į  Baltijos protest ,kovos už savo teises kelią.

o kur krikščionybė?       2019-11-21 11:10

neįvertinti krikščionybės - bevertis rašinys.


Rekomenduojame

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Liudvikas Jakimavičius. Kultūrininkai ar „kultūrininkai“?

Rolandas Kačinskas. Susipažinkime: Graikijos garbės pilietis Zygmantas Mineika – sukilėlis, kuriam motina antrąkart padovanojo gyvenimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.