Dienos aktualija, Istorija, Demokratija ir valdymas

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pertvarka ir nomenklatūrinio valdymo restauracija (ii)

Tiesos.lt siūlo   2019 m. gruodžio 29 d. 19:28

29     

    

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pertvarka ir nomenklatūrinio valdymo restauracija (ii)

Kiekviena visuomenė ir valstybė, kiekvienas žmogus, siekiantis reformų ir permainų, turi apmąstyti ir suvokti nueitą istorinį kelią ir problemų priežastis.  Be to neįmanomas joks atsinaujinimas. Mėgstantiems teorinę politinę mintį apie šalies aktualijas siūlome tęstinį Vytauto Radžvilo įžvalgų ciklą. Tekstas publikuotas 2013 m. „Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ Nr.2 (4).

Tęsinys. Pradžią žr. ČIA.

Tikėtina, kad pradėjus rimčiau kelti ir gvildenti panašius klausimus būtų paklebenti ar net susvyruotų prieš du dešimtmečius suręsti tranzitologijos studijų idėjiniai pagrindai ir prireiktų iš esmės tikslinti jų pamatines prielaidas bei iki šiol prieitas svarbiausias įžvalgas. Nebūtų nieko nuostabaus, jeigu jau gana netolimoje ateityje paaiškėtų, jog didelė ar net didžioji dalis pokomununistinės transformacijos tyrimų tėra pseudomokslinės povo plunksnos, kuriomis apkamšomas mažai ką bendro su tikrove turintis ideologiškai konstruojamas išsilaisvinimo mitas. Tačiau nėra būtino reikalo pernelyg žvilgčioti į ateitį. Kol kas visai pakanka tik pradėti mintinį eksperimentą ir pasmalsauti, kokius pokomunistinės laisvės tikrovės bruožus galima išvysti sukant tokio abejojančio klausinėjimo keliu.

Iš karto aiškėja, kaip svarbu vengti dabartiniu metu itin paplitusios intelektualinės ir politinės painiavos, kai vartojant sąvokas pilietis ir pilietiškumas neleistinai suplakamos dvi skirtingos piliečio ir pilietiškumo sampratos. Reikia aiškiai skirti dvi pilietiškumo atmainas – individo kaip vadinamosios pilietinės visuomenės nario, arba bourgeois, ir individo, kaip valstybinės politinės bendrijos nario, arba citoyen, pilietiškumą. Griežta teorinė ir praktinė šiu sąvokų skirtis leidžia geriau suprasti totalitarinių režimų prigimtį, ypač – totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykio specifiką.

Kaip minėta, pilietinė ir politinė visuomenė yra saviti tarpusavio santykių organizacijos moderniojoje visuomenėje būdai. Tokios visuomenės individas vienu metu priklauso dviem atskiroms ir skirtingoms bendrijoms, kurias saisto glaudus, jokiomis aplinkybėmis neišnykstantis ryšys. Jam apibūdinti kuo puikiausiai tinka ir šiek tiek šabloniškas Siamo dvynių vaizdinys. Tačiau šis ryšys gali būti sveikas arba iškreiptas. Sveikas jis būna tada, kai jam esant kartu išlieka aiški valstybės ir pilietinės visuomenės skirtis ir jos kuriama natūrali įtampa, laiduojanti dviejų sociumo organizacijos plotmių autentišką tapatumą ir konstruktyvią sąveiką. Kai šis ryšys pažeidžiamas taip, kad išsitrina skiriamoji riba tarp politinės ir pilietinės visuomenių, randasi iškreiptos, tai yra neautentiškos ir nevisavertės politijos, kurių ryškiausias pavyzdys, be abejo, yra vadinamieji totalitariniai režimai. Jie susiformuoja ir įsitvirtina tada, kai išnykus minėtai ribai politinė ir pilietinė visuomenės susilieja į vieną amorfišką darinį. Kaip tik tada visa jėga pradeda veikti tai, ką galima pavadinti Siamo dvynių efektu. Susijusioms ir kartu atskirtoms valstybei ir pilietinei visuomenei susilydžius į samplaiką jos ne liaujasi egzistavusios apskritai, o gyvuoja iškreiptais ir karikatūriškais pavidalais. Iki tol buvusi normali, valstybė tampa kvazipolitiniu, o pilietinė visuomenė – kvazipilietiniu dariniu.

Būtent ši gelminė abiejų darinių transformacija ir yra tikrasis Siamo dvynių efektas. Jį tiksliau apibūdinti būtų galima pasakant, kad išnykus jungties–skirties dialektine žaisme grindžiamai valstybės ir pilietinės visuomenės sąveikai, jos pradeda nuosekliai ir metodiškai naikinti viena kitą. Tai yra svarbiausias ir pražūtingiausias minėto efekto pasireiškimas, kurį reikia aiškiai suvokti ir deramai įvertinti jo ypatingą svarbą. Kaip tik nenoras ar nesugebėjimas įžvelgti ir pripažinti valstybės ir pilietinės visuomenės abipusio su(si)naikinimo reiškinio lėmė, kad mokslinėje literatūroje ir viešojoje nuomonėje paplito ir įsitvirtino vienpusiška, budelio ir aukos vaizdiniais grindžiama totalitarinio valdymo bei režimo samprata. Esą atsiradus tokiam režimui „bloga“ totalitarinė valstybė sunaikino arba suvarė į gilų pogrindį „gerą“ pilietinę visuomenę, kuri, kęsdama režimo priespaudą, jo nekentė ir tik laukė progos sukilti. Toks supaprastintas ir iškreiptas valstybės ir pilietinės visuomenės santykio totalitarizmo sąlygomis aiškinimas faktiškai yra ne kas kita, o pamatinis ir praktiškai nekvestionuojamas šiuo metu vyraujančios ideologinės paradigmos branduolys. Šia mąstymo schema grindžiamas pokomunistinėse šalyse įtvirtintas ir kryptingai palaikomas ideologinis, arba didysis, pasakojimas apie pilietinę visuomenę kaip apie tikrosios laisvės tvirtovę ir karalystę.

Atsiribojus nuo šios schemos iš karto atsiveria kitokia žiūros perspektyva. Žvelgiant per jos prizmę matyti, kad totalitarinė valstybė, pavyzdžiui, Sovietų imperija, apskritai nebuvo jokia valstybė griežta šios sąvokos prasme. Ji buvo tik kvazipolitinis organizmas, turėjęs išorinius valstybingumo atributus. Šitokio tipo darinyje nėra tikros politinės visuomenės, nes neegzistuoja visiems bendros žaidimo taisyklės, kurių atžvilgiu visi piliečiai iš tiesų būtų lygūs. Tokios kvazivalstybės įstatymai taip pat nėra tikri įstatymai, nes jie yra ne politinės visuomenės bendros valios teisinė išraiška, o tik išorinį tariamų įstatymų pavidalą turinčios tvarkos taisyklės, kurias valdžią užgrobusios visuomenės grupės jėga primeta kitiems tos visuomenės nariams ir grupėms.

Šio tipo valstybė neatitinka dviejų fundamentalių klasikinės valstybės sampratos kriterijų: joje neegzistuoja iš tiesų visuotinai ir daugumos jos narių laisvai pripažistama bendrojo gėrio samprata, o valdžią turinti grupuotė ne tik netarnauja bendrajam piliečių interesui, bet valdo kitas visuomenės grupes šioms nesutinkant, t. y. prieš jų valią. Tokias politijas kruopščiai aprašiusi klasikinė, ypač Viduramžių, politinė teorija vadino jas tironijomis, tačiau vartojant šių laikų dvasią geriau perteikiantį žodyną tokias santvarkas labiau tiktų vadinti kvazipolitiniais kriminaliniais režimais. Deja, mokslinėje literatūroje ir viešajame diskurse iki šiol tebėra tvirtai įsišaknijęs keistas vaizdinys, kad sovietinė imperija buvo tikra, nors ir represyvi, valstybė. Kitaip sakant, ji aksiomiškai laikoma iš tiesų politiniu dariniu, o ne tik išoriškai ir tariamai supolitinta milžiniška kriminaline zona, kuriai aiškinti tik iš dalies tinka normalioms politijoms analizuoti pritaikytos teorinės sąvokos ir empirinio tyrinėjimo metodai.

Atsiribojus nuo paplitusio, tačiau klaidingo požiūrio, kad totalitarinis kvazipolitinis darinys iš tiesų yra valstybė, savaime susvyruoja ir ideologiškai suromantintas pilietinės visuomenės kaip laisvės bastiono vaizdinys. Totalitarinio režimo sąlygomis pilietinė visuomenė iš principo negali būti jokia laisvės sala todėl, kad jos paprasčiausiai nėra. Privatūs individų interesai ir natūralus siekis juos patenkinti, be abejo, išlieka. Tačiau šito nepakanka, kad įsitvirtinus tokiam režimui išliktų ir toliau egzistuotų pilietinė visuomenė. Greta individų egoistinių interesų bei jų konkurencinės kovos būtinas antrasis tikros pilietinės visuomenės sandas – šia konkurenciją reglamentuojančios bendros taisyklės, kurių atžvilgiu individai privalo būti iš tiesų, o ne tik menamai lygūs. Garantu, kad tokių taisyklių būtų visuotinai laikomasi, gali būti tik valstybiškai susiorganizavusi politinė bendruomenė.

Kadangi valstybė ir pilietinė visuomenė susijusios nesutraukomu ryšiu, akivaizdu, kad valstybei kaip visuomenės politinės organizacijos formai virtus savo karikatūra – totalitarine tariama valstybe, tokia pat karikatūra neišvengiamai virsta ir pilietinė visuomenė. Tokia deformuota kvazipilietinė visuomenė yra autentiškos, žaidžiančios pagal vienodas ir visiems privalomas taisykles, pilietinės visuomenės surogatas. Ji negali būti niekas kita, tik, kaip pasakytų šv. Augustinas, „plėšikų gauja“ tapusios totalitarinės pseudovalstybės veidrodinė projekcija. Todėl laikyti tokią visuomenę laisvės atrama atrodo mažų mažiausiai keista. Tokioje visuomenėje laisvė išlieka nebent labiausiai sumenkusiu pavidalu – kaip individų spontaniškumas, kurio niekada nepajėgia visiškai užgniaužti net pats griežčiausias totalitarinis valdymas. Toks spontaniškumas reiškiasi kaip individų ir jų grupių gebėjimas ir įgūdis apeiti totalitarinėje politijoje formaliai įtvirtintas bendrabūvio normas bei susikurti privačių, taigi negalinčių pretenduoti į visuotinumą, alternatyvių tarpusavio elgesio taisyklių visetą. Jis skleidžiasi kaip nuolatiniu išsisukinėjimu ir gudravimu grindžiamas elgesys, neturintis nieko bendra su autentiška ir visaverte normalios valstybės piliečio ir tikros pilietinės visuomenės nario laisve. Jeigu politinė ir socialinė laisvė suprantama kaip asmens gebėjimas kartu su kitais žmonėmis protingai kurti bendrą gyvenimo tvarką ir sąmoningai bei valingai paklusti jos taisyklėms, tai totalitarinėje santvarkoje išliekanti spontaniškumo laisvė yra ne tik tokios laisvės priešingybė ar blankus jos šešelis, bet tiesiog karikatūrinis jos atvaizdas. Neatsitiktinai tokią „laisvę“ sovietmečiu įkūnijęs „piliečio“ tipas buvo keistas personažas, vadintas socialistinės nuosavybės grobstytoju.

Kadangi politinė ir pilietinė visuomenės totalitarinėje politijoje sunaikinamos arba neįtikėtinai atrofuojasi bei sumenksta, yra pagrindo tokios politijos atsiradimą laikyti savotiška ikicivilizacinės būklės restauracija, arba grįžimu į tai, ką galima pavadinti antrine prigimtine būkle. Kaip ir kokiu mastu įmanoma išsilaisvinti iš šios būklės – didžiulė mįslė. Juk norint tai padaryti būtina ištrūkti iš užburto rato. Totalitarinis režimas atsiranda tada, kai pakertami normalios valstybės pagrindai totalizuojant, t. y. tariamai supolitinant prigimtinei ikipilietinei visuomenei būdingą bendromis taisyklėmis nereglamentuojamos konkurencijos principą; kitaip tariant, laukinės konkurencijos, arba grynosios jėgos, principą paverčiant kvazipolitiniu stipriojo teisės principu. Tačiau totalitarinių režimų sąlygomis tuo pačiu principu vadovaujasi ir sugriautą pilietinę visuomenę pakeičianti kvazipilietinė visuomenė, kuri faktiškai įgyja daugelį prigimtinės, arba ikipilietinės, visuomenės bruožų. Skirtumas tik tas, kad toje visuomenėje nežabotos konkurencijos, arba grynosios jėgos, principas tampa silpnųjų, t. y. politinės galios neturinčių individų ir grupių tarpusavio santykius bei jų santykius su valstybę reguliuojančiu principu.

Šiuo atžvilgiu totalitarinė „valstybė“ ir jos tariamai užgniaužta „pilietinė visuomenė“ nieko nesiskiria ir yra vienarūšės bei bendramatės. Todėl tampa neaišku, iš kur tokioje „pilietinėje visuomenėje“ galėtų rastis kokybiškai kitoks – laisvės – principas, kuris taptų atspirties tašku ir moralinės bei politinės stiprybės šaltiniu, leidžiančiu tokiai visuomenei sukilti prieš totalitarinės valstybės primestą ir jos ginamą vergijos principą. Atsakyti į ši klausimą ar bent jau jį iškelti yra svarbu bandant praskleisti daugelį sovietinę „pertvarką“ bei jos pažadintas „aksomines revoliucijas“ vis dar gaubiančių paslapčių šydą.

Vidurio ir Rytų Europos veidą pakeitusios „aksominės revoliucijos“ neabejotinai buvo ir tebėra vienas mįslingiausių XX a. istorijos įvykių. Sunku tikėtis, kad įvairiems socialiniams mokslams atstovaujantiems tyrinėtojams kada nors pavyktų atskleisti tikrąsias jų priežastis ir varomąsias jėgas. Kita vertus, jokio galutinio paaiškinimo, ko gero, visai ir nereikia. Kur kas svarbiau suprasti, kaip šios revoliucijos transformavo regiono šalis, būtent kokią naują ekonominę, socialinę ir politinę santvarką jos įtvirtino.

Atsakyti į ši klausimą kur kas sunkiau, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Norint tai padaryti, iš karto iškyla ne viena kliūtis. Viena svarbiausių ir sunkiausiai įveikiamų – ideologinė, trukdanti pastangoms objektyviai analizuoti įvykusius pokyčius ir atskleisti jų priežastis, varomąsias jėgas, mastą, o svarbiausia – istorinę ir politinę prasmę. Ši ideologinio pobūdžio kliūtis yra ne kas kita, o išankstinis įsitikinimas, jog į revoliucijų prasmės klausimą jau atsakyta: esą per „aksomines revoliucijas“ totalitarinių režimų pavergtos pilietinės visuomenės susigrąžino laisvę. Išsilaisvinimas iš komunizmo pančių buvo iš karto ir tiesmukiškai, nesileidžiant į šio epochinio įvykio gelminių ir ilgalaikių padarinių apmąstymus, sutapatintas su „grįžimu į Vakarus“. O pats grįžimo vaizdinys savaime įtaigoja mintį, kad buvo atkurta arba sukurta tokia pat kaip ten egzistuojanti laisvos rinkos ekonomika ir liberali demokratinė politinė santvarka.

Atsirado ir įsitvirtino nauja ideologinė paradigma – tokia pat griežta kaip ir ankstesnioji. Ant jos bėgių buvo pastatyti ir jais iki šiol žvaliai rieda visi socialiniai mokslai, taigi ir „aksominių revoliucijų“ bei pokomunistinio virsmo tyrinėjimai. Kadangi ideologijos tam ir egzistuoja, kad būtų kuo mažiau gilinamasi į jų pačių prigimtį ar abejojama pamatinėmis jų prielaidomis, natūralu, kad tranzitologijos tyrinėjimų srityje įsitvirtino minėto virsmo vaizdiniai, spėję įgyti beveik nepajudinamų tiesų statusą. Storas tokių ideologizuotų vaizdinių klodas nugulė XX a. pabaigos istorijos tyrinėjimų lauką ir kritiškesnį mąstymą gniuždančiu svoriu trukdo kitaip pažvelgti į šio lūžinio laikotarpio įvykius. Norint tai padaryti pirmiausia reikėtų mėginti pagal išgales atsiriboti nuo tyrinėjimų teorinį ir empirinį akiratį gožiančio ideologizuoto išsilaisvinimo pasakojimo įtakos. Mat šis dėl savo indoktrinuojančio pobūdžio iš anksto nukreipia tyrinėjimą politiškai korektiška, bet nebūtinai teisinga ir produktyvia linkme. Įvykdžius šią sąlygą randasi prielaidos išvysti nepastebėtus arba neblogai žinomus, tačiau deramai vis dar neapmąstytus ir neįvertintus „aksominių revoliucijų“ bruožus. Jų yra ne vienas.

Vienas iš dažniausiai pabrėžiamų ir itin palankiai vertinamų šių revoliucijų bruožų yra taikus jų pobūdis. Vertinant įprastiniais humaniškumo ir etikos masteliais, šios taikios ir beveik bekraujės revoliucijos atrodo tikra palaima – menkučiai sukrėtimai palyginti su smurtingomis, daugybės aukų pareikalavusiomis XIX a. ir XX a. pirmos pusės socialinėmis ir politinėmis revoliucijomis. Kita vertus, šis ne pavienėje komunistinėje šalyje, o visur išryškėjęs skirtumas yra pernelyg visuotinis, didelis ir svarbus, kad būtų galima jį laikyti tiesiog atsitiktiniu ar juo labiau savaime suprantamu. Keistai ir net įtartinai lengvas ir greitas totalitarinės sistemos žlugimas ir staigus komunistinių šalių šuolis į naują laisvės režimą reikalingas išsamesnio paaiškinimo, kas gi nulėmė tokį skirtingą ankstesniųjų ir XX a. pabaigos antikomunistinių revoliucijų pobūdį ir padarė įmanomą ši stebuklingą šuolį. Taip keliant klausimą ideologiškai vyraujantis ir visas galimas alternatyvas nustelbiantis „išsilaisvinimo“ bei „grįžimo“ pasakojimas ima blukti prarasdamas savo įtaigumą ir žavesį. Tiesą sakant, kuo labiau į jį gilinamasi iš šitaip keliamo klausimo perspektyvos, tuo labiau jis atrodo neįtikimas ir net įtartinas.

Kritiškai apmąsčius ir įvertinus ši pasakojimą peršasi du galimi „aksominių revoliucijų“ aiškinimai. Pirmasis – jau įsitvirtinęs ir įprastas aiškinimas, jog tai buvo tikros revoliucijos, galėjusios greitai ir lengvai laimėti todėl, kad komunistiniai režimai buvo absoliučiai supuvę ir silpni, o jų nekentę žmonės degė begaliniu troškimu bei ryžtu nusimesti vergijos jungą. Antrąjį aiškinimą kol kas galima pateikti tik abejojančio klausimo pavidalu: ar nėra taip, kad žaibiško ir neįtikėtinai lengvo totalitarinių režimų žlugimo priežastis buvo ta, jog šie „aksominėmis revoliucijomis“ poetiškai pavadinti įvykiai apskritai nebuvo jokios revoliucijos? Vienareikšmiškiau atsakyti į ši klausimą gali padėti tik dar išsamesni ir kruopštesni „pertvarkos“ tyrinėjimai.

[2013]

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Įtakos agentėli dzeikai (2),       2019-12-31 21:21

rašinėjate tai, ko pats nesuprantate:
“Forma kuria Radzvilas pateikia savo “pamislijimus” ydinga. Pirma bezda i vandeni, paskui kai visi prisiuosto duju pareiskia, kad apsiryjo zyrniu - taip as vadinu argumentu isdestyma pradzioj, o pabaigon nukelta isvada.
Tokia destymo forma labai megsta sukciai…
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Dzeikai, tai norėtumėte, kad pirma būtų išvada, o argumentai būtų paskui?
Tuomet iš ko būtų padaryta tokia išvada? Ir kas tuomet yra bezdukas?
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
2020-aisiais linkiu mažiau gadinti orą, ypač Tiesos.lt komentarų skiltyse.

Dzeikas       2019-12-31 12:35

Itakos agenteliui:
Jus teisus. Kritika Radzvilo kliedesiams(atkreipkite demesi, NE Radzvilui, o jo kliedesiams. Patriotai neskiria) turi but pagrista.
Visu pirma, jau anksciau minejau, kad forma kuria Radzvilas pateikia savo “pamislijimus” ydinga. Pirma bezda i vandeni, paskui kai visi prisiuosto duju pareiskia, kad apsiryjo zyrniu - taip as vadinu argumentu isdestyma pradzioj, o pabaigon nukelta isvada.
Tokia destymo forma labai megsta sukciai, nes jeigu klausytojas nori isgirsti tai ka kalbantysis pasako(isvada) - tai argumentacija ji patenkina. Tiksliau jis jau bus pamirses argumentacija ir jos silpnuma jis ignoruos.
Taigi, kokia minti kelia Radzvilas. Ziurime i straipsnio pabaiga - “Antrąjį aiškinimą kol kas galima pateikti tik abejojančio klausimo pavidalu: ar nėra taip, kad žaibiško ir neįtikėtinai lengvo totalitarinių režimų žlugimo priežastis buvo ta, jog šie „aksominėmis revoliucijomis“ poetiškai pavadinti įvykiai apskritai nebuvo jokios revoliucijos?”
Pirmaja jo teze necitavau(susiraskite patys), nes tai ne teze , o demesiui , akims dumti triukas. Retorinis pasazas ir nieko daugiau.
Va stai nuo sio teiginio ir reikia organizuot diskusiju vakareli. Stai dabar eikite i pradzia ir nagrinekite Radzvilo argumentus. Tada pamatysite, kad visa tai sumoderninta, akademizuota suokalbio teorijos versija, nes jo argumentai poetinis , verbalinis zodziu sangulavimas. Dubliuojant sinonimus ir kaitaliojant juos vietomis.
———————————-
Ka gi, leiskite siuo komentaru pabaigti 2019m kokie jie bebutu buve paminekime ta gera kuri jie mums atnese.
Geros nuotaikos pasitinkant 2020.

Tvankstas       2019-12-31 1:15

V. Radžvilo ‘vertintojai’ - troliai niršta : šitiek raidžių, šitiek žodžių, dar kiek jų neina suprasti, o kontora reikalauja kuo daugiau ‘komentarų’, ir uždarbis nuo kiekio, tai ir pliekia ‘iš bendro išsilavinimo’, ‘lyginasi’ su V. Radžvilu.

Fantastiškai gili Profesoriaus mintis       2019-12-31 1:03

“Totalitarinio režimo sąlygomis pilietinė visuomenė iš principo negali būti jokia laisvės sala todėl, kad jos paprasčiausiai nėra.”

stasys        2019-12-30 20:47

Man atrodo V.Radžvilui nėra būtinybės prisisiūti ta ONS kovotojo spenį prie kaktos ir taip save identifikuoti , vienam kitam balamutui žiūrėk reikės ir dviejų ir tas procesas gali tapti nevaldomas . Kiek jau tokiu čia varstė duris ? kiek dievagojosi savo šventa misija gelbėti tauta , deja niekas taip nesusiprato tos tautos paklausti ar jei to reikia ir ko ji norį .  Suprantama kad partijai įkurti reikia minimalaus steigėju skaičiaus , bet juk atvirai kalbant žmonės turi bent video pamatyti kas sudaro tos naujos partijos branduolį , kas imsis atsakomybės tikros žodžius verčiant konkrečiomis idėjomis visuomenei .Ilgos ir spalvotos paklodės tinka džiaustyti virtuvėse , o jei tik išneši į lauką  ir žiūrėk viskas ..tai kas atrodė turis spalva dienos šviesoje tampa pilka ir murzina . Jei jau autoriui atrodo kad LAIKAS ..tada reikia visiems lysti į lauką ..ir parodyti kiek apžėlusios tamstu žandenos .

Kodėl R.žodžiai ir darbai skiriasi?        2019-12-30 20:05

Jo ,,paklodėse’’ teisingai ir argumentuotai piktinamasi ONS pražūtingu poveikiu tautai ir valstybei, nomenklatūros ir oligarchijos kilpa…Realybėje jis arba veidmainis arba visiškas mėmė, nes neišdrįso net pirstelėti už žemesnę rinkiminę kartelę.Visi,išskyrus V. R.ir jo ,,apaštalus’’ iš VF,  suprato, kad 3 proc. kartelė pavojinga ONS tvirtovei…:):)Tad, VF ir profesūros tyla ,matyt,padeda ONS? Kas stos į NS, turės su šakėmis versti R. ir jo profesūrą rengti politinių esminių reformų paketą (žiūr.KF Reformų metmenis..) ir realiai veikti ardant ONS pamatus…Antraip jis toliau paklodėmis kovos su ONS, kuriai nuo to nei šilta, nei šalta…
Tapę partijos kolegomis turėsite dar ir jėga priversti V.R. -šį nenuilstantį Olimpo kalno pamokslininką - susivienyti su kitais demokratais ir nacionalistais į bendrą rinkiminę koaliciją,kad visi 10 procentų dar nesuzombintų ir nesuliberastintų LR rinkėjų balsų subyrėtų į vieną ONS oponentų pintinę...

to Pastebėtojui       2019-12-30 19:58

tamstos kvailumui nėra ribų. Matyt, pinigai jums visiškai protelį aptemdė, kad tokias nesąmones rašyti. Pasižiūrėkite į Bernardinai.lt portalą. Prašo ir prašo pinigų, o galiausiai turėjo įsileisti pasaulietišką reklamą. O čia reklama dar proto neknisa ir, tikriausiai, tamstos išsakytos nuomonės nėra persiunčiamos į “saugyklą” ir patupdytos ilgam laikui.

Pastebėjimas       2019-12-30 19:44

Vytautas rašo, rašo, rašo. Ar iš to rašymo kas nors gausis jis nesitiki ir nesiekia. TIE, kas išlaiko Bažnyčios leidinius bei tinklapius pinigų turi tik nesigiria ir nesiafišuoja. 
Tekstų autoriams JIE atlygina pagal “spaudos ženklų” kiekį. Štai kodėl Vytautas rašo tik labai ilgus, prokatalikiškus (kad praleistų cenzoriai) tekstus ir tik į katalikų Bažnyčios leidinius.

StasysG       2019-12-30 16:18

profesoriau Radžvilai, ką čia tos politinės ir pilietinės visuomenės. Rašykite kokį kapitalizmą Lietuva sukūrė ir kokį kuria toliau. Galite pasiūlyti kokią nors jo atmainą, siūlykite. Jei ne, Lietuvos žmonės kasdieninėje veikloje pasirinks patys.

Žmogas       2019-12-30 16:16

Nesugebantis apsiginti nuo studenčiokų, nori vadovauti? Kur buvai prieš tai, kai valstiečiai leido kalbėti? Kuo pavirto VU? Pradėkit nuo ten, išvykit grybės statytinį, dalinantį diplomus.

stasys        2019-12-30 15:43

Lietuvoje sunku surasti protaujanti žmogų kuris norėtu užsiimti politika , o čia kai kas siūlo apriboti kadencijas kandidatuojant į Seimą. R.Karbauskio rinkiminis benefisas manau jau Lietuva įtikino ..jog užkrovus Seimo naujokams tokia atsakomybę tikėtis geru ūkiniu rezultatu netenka . Vien Drąsos partijos ‚pirmeiviai‘ kažkada papuolę į Seimą per keturis metus tesugebėjo pratrinti Seimo veliūrinius krėslus ir padoriai prasigyventi valstybės lėšomis .Kvailiu auksas vis dar populiarus tarp tam tikru visuomenės sluoksniu , ta pripažino ir A.Juozaitis sumainęs aukso žiedus su partija kuriai pareikšti įtarimai nusikaltus . Geriau žvirblis rankose nei gulbė danguje .. vieniems ta tiesą suprasti prisireikia daug metu kitiems tik pirmo karto . V.Radžvilas gali būti tas pirmas kuris remsis savo programose ne socialiniais iššūkiais kuri krečia visuomene ,..o būtent tomis tradicinėmis vertybėmis kurios nebūtu mainomos papūtus šaltam rytų vėjui ..Išgryninti partijas trukdo per tiek metu sukaupti tūkstančiai partiečiu kuriu pasaulėžiūrą  deja nemato reikalo keistis. Partijos vadovas tik emblema ir ta V.Radžvilas turi suprasti . Tokiai partijai suburti tie ‚sofkučiu‘ herojai tikrai netinka .

Įtakos agentėli dzeikai 15:42,       2019-12-30 15:13

Tiesos.lt nėra paplavų duobė tavo nepraustaburniškiems kito asmens keiksnojimams - tai būtų Radžvilas ar kuris nors kitas.
Antra, tu bent suvoki, kad ir neapykantos lietuvių tautai apimtas nesi atleidžiamas nuo pareigos čia argumentuoti savo “deklaracijas”,
kad ir kiek jos lėkštos, neskoningos būtų?
Koks Radžvilo ar kurio nors kito teiginys, kurį nori nuginčyti,
kuo remiantis tai darai ir ką išnagrinėjęs atskleidei,
ką pats tvirtini ir kaip tai pagrindi?
Trečia, grubių kalbos ir gramatikos klaidų pasistenk daryti mažiau.

Šiaip,       2019-12-30 14:53

Reikia pripažinti, kad vienintelė mūsų tautos bėda tai, kad kelis dešimtmečius nesikeičianti valdžia. Turi būti išvaryti visi senbuviai seimūnai lauk, kurie buvo daugiau nei dvi kadencijas. Nepakeičiamų nėra, tad, jei nebus leidžiama Seimui kardinaliai atsinaujinti, tai anie ištrins Lietuvą iš istorijos. Rotacija yra prezidentui, tas pats turi būti ir kitose valdžiose. Šventajame Rašte taip pat rašoma, kad gyvas vanduo yra tekančioje upėje, o ne uždaroje kūdroje, kur savi pakeičiami savais.

Dzeikas       2019-12-30 14:42

Viska ka cia Radzvilas rasineja tai yra akademinio impotento rasliava. Nes kai nebera ka pasakyti tai ir prasideda: pilietiskumas kaip “bourgeois” ir pilietiskumas kaip “citoyen”.
Jus elementariai nusiimkite suorus nuo akiu, zmogenas jum tarptautiniais zodziais prota zagina (bourgeois, citoyen, o vokieciai naudoja tik viena zodi - burger)o jus issiziojote ir stengiates malonuma pajaust.
Kaip tipiskas nedasimokes apsviestunas Radzvilas pirma mala sh.(o kai prikaisioji prancuzisku zodziu tai isvis proto bokstu kaimams atrodai, nes dazno jo angliskais nebenustebinsi) , po to , uzkaboriuose pakisa miglota isvada iki kurios daznas kaimas pavargsta skaityti.Taciau pritrenktas kaip slapiu maisu zodelyciais “citoyen” ir ju sinonimu kombinacija atsitraukia nuo straipsnio(taip jo ir nesuprates) su pagarbiu atokvepiu: “kongenialu jobsikmatj…”
Jus paziurekite istrauka is “12 Kedziu” kuria pateikiau. Jusu itemptas Radzvilo kliedesiu apmastymas yra 1 prie 1 Benderio “paskaita” Vasiuku sachmatistams. Radzvilas krantus pamete (“Ostapa ponieslo” kaip sake romano autoriai Ilfas ir Petrovas)

ah1       2019-12-30 13:18

“62 Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“, ŠVENTASIS RAŠTAS.  O pragarn mums reikia?

Almantas       2019-12-30 12:11

Matyt profesorius Radzvilas paliete labai jautria komunistams,KGBistams ir ju anukams vieta,nes tokio arsaus dezistu puolimo dar neteko matyti tiesos Lt portale.Belieka palinketi Radzvilui stiprybes ir sekmes

Lietuva traukiasi,       2019-12-30 12:08

iki dviejų trijų miestų.Nelikus kaimo,nesunku atjungti elektrą ir vandenį,kai tie miestai bus paimami plikomis rankomis.Dar Lietuva pradėjo sparčiai mirti.Ir jauni,ir seni.Daktarams mažos algos,tai nors darbo bus mažiau.

Pritariu DDD        2019-12-30 11:34

Liberastas Dzeikas, apmokamas išsimokslinęs, bet banalus trolis
atstovauja vieną tokią krikščioniškųjų Vakarų, lietuvių, jos didvyrių ir kalbos nekenčiančią tautelę,
- tautelę, kurią lietuviai pranoksta dorove, intelektu, išmintimi.
Todėl vis bando dezuoti su savo deklaratyvia, be argumentų propaganda,
bet jam vis nepavyksta, o jo nuvalkioti šmaikštavimai čia verti pasidygėjimo.

Dzeikai,       2019-12-30 11:14

1 variantas - tu tikrai idiotas. Net troliui smegenys nepakenktų - juk čia ne Delfis.

DDD       2019-12-30 11:06

Yra 2 variantai: arba čia rašinėja trolių (Piterio ar “elfų”) chebrytė, arba vaikinai tiesiog nieko neįkerta aukščiau Delfio lygio propagandos. Kaip būt faina - Radžvilas rašo propagandinius intelekto nereikalaujančius straipsnius, net nesistengdamas į nieką gilintis, virsdamas eiliniu “sistemos marginalu”. Nereiktų Valatkai, Valentinavičiui su Gailium atrajoti sovietinių pasakų apie fašystūs - galėtų sau lygiavertiškai diskutuoti jų intelekto lygyje. Tą komiškai bando daryti
tiesos.lt” troliai. Minėta propagandistų šutvė elgiasi gudriau, ne taip troliškai - nebando veltis į VR teiginių komentarus.

Deja       2019-12-30 9:59

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tie teksyai tik kiaurasamtis politikos makaronams

Tikrai       2019-12-30 9:42

gryniausia mitologija su pretenzija į filosofiją

Dzeikas       2019-12-30 0:55

Radzvilas:
“Reikia aiškiai skirti dvi pilietiškumo atmainas – individo kaip vadinamosios pilietinės visuomenės nario, arba bourgeois, ir individo, kaip valstybinės politinės bendrijos nario, arba citoyen, pilietiškumą.”
——————————
Kur as tai jau girdejau?...https://youtu.be/Q12C_MqTQU4?t=14
Vertimas silpniems rusu kalboje:
- Broliai, kas yra debiutas, ir kas yra, draugai, ideja? Kas…?
- Debiutas, broliai, tai quasi uno fantazija.
- O kas, draugai, yra ideja?
- Ideja , draugai, tai zmogaus ideja ikunyta logineje sachmatu formoje!
—————————
Atsakymai galimi tiktai 2:
1) Arba as idiotas.
2) Arba prof. Radzvilas ikunijo vaisinga O.Benderio ideja i sociologijos lauka
Niekada nepagalvojote kad karalius nuogas?
Radzvilas elementarus sarlatanas.Tautiskas O.Benderis ijunkes i VU finansini papa?

> 23:46       2019-12-29 23:46

O kas čia tas aistras kelia? Na, jei buvo tavo seneliai stribokai, tai buvo, ką jau čia bepadarysi.

Artėjant       2019-12-29 22:46

rimtiems apsisprendimams,ar ne nuosekliau būtų  remtis į smetoniškos Lietuvos laikus,nei stipriausią akcentą dėti į vis dar sunkias aistras keliantį partizanų judėjimą?

-------       2019-12-29 21:08

Kadangi V. Radžvilas jau formuluoja klausimą, dėl kokių priežasčių buvo įveiktas komunistinis režimas, tai į šį klausimą galma asakyti taip: komunistinio režimo valdantieji iki pat viršūnių propagavo vieną visuomeninėę santvarką - socialsitinę, o patys iš tiesų gyveno kapitalistinėje santvarkoje.
T.y. buvo propagauojamas vienas visuomenės modelis, o realiai buvo gyvenama pagal tokį, kurį oficialioji propaganda ir ideologija neigė.

Žodžio laisvė...       2019-12-29 19:47

Kas buvo-pražuvo…Prisiminimai - laiko gaišinimas.Jei nėra konkretumo ateičiai,tada nereikia virpinti oro.

stasys        2019-12-29 19:44

Truputi į šoną : L.rytas cit.”„Man ne pikta, man skaudu. Kada stengiesi, galvoji, kaip valstybei, žmonėms, savo artimam žmogui, tautiečiui būtų geriau gyventi, kiek aukų padėta už tą idealą, kurio siekėme ir kurį pasiekėme. <...> Ir staiga viską nušluojam ranka, kadangi mūsų grupelei, partijai, o tų partijų turime 25 ar dar daugiau, jau nesuskaičiuoju. Tas, kas mūsų partijėlei – 5-6 sukūrę savo partiją – bus naudinga, nušluoti visus mūsų moralinius įsipareigojimus ir stengtis daryti, ką mes norime“, – sako V.Adamkus.” Aš tiesa sakant neturiu ką čia pridėti tiems žodžiams . Valdas Adamkus tik pridėjo viena tu Tiesų kodėl naujos partijos kuriamos Lietuvoje pasigesta didesnio susidomėjimo pilietinės visuomenės . Kaipo pats manote autoriau ..Jus (nauja partija) esate tu moralinių įsipareigojimu tesėjas .? ar tik dar vienas S.Skvernelis galvojantis kad Lietuva tik parlamentinė valstybė, todėl visos durys jam atviros elgtis kaip norisi .

apsiriko       2019-12-29 19:43

Galėjo profsorius savo partiją pavadinti Diagnozių partija.
Žmgeliai kuria partiją atseit atnaujisenčią Lietuvą, o kalba vien apie praeitį. Tai kuo naujins? Diagnozėmis apie tai kaip kažkada buvo?


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Pagalba Lietuvai. Trojos arklio mechanizmas

Pranašautas skyrybų padidėjimas per COVID neįvyko

Linas V. Medelis. Skaudės, bet privalome eiti

Robertas Grigas. Kas yra tikrasis „seksizmas“ politikoje

„Nu… nu… tai prieš šimtą metų gal net tokių klausimų nebūtų uždavę“

Ramūnas Karbauskis. Neleisime, kad su mumis būtų elgiamasi kaip su „šunauja“

Karolis Venckus. Apie cenzūrą LRT

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja nei Lietuvos konstitucinėms vertybėms, nei piliečiams

Vidas Rachlevičius. Visiškai nesvarbu, kas bus kultūros ministras, nes tai NIEKO nekeičia ir nekeis

Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį...

Audriaus Bačiulio pastebėjimas: konservatoriai nutarė pradėti atvirą karą su Prezidentūra

Joana Noreikaitė ir Vincas Kubilius. Šimtoji „Tie-SOS!“ akcija

Jei dar negirdėjote. Vytautas Bakas klausė. „Gabrieliau, Ingrida: kas Jums yra aukšta politinės kultūros ir etikos kartelė?“

Andrius Švarplys. Facebookas ir Twitteris bendradarbiauja su Vietnamo, Turkijos, Rusijos ir Kinijos režimais

Andrius Švarplys. Čia tas pats, kas mokinių parlamentui suteikti tikrojo parlamento statusą

Algimantas Rusteika. Jie niekada nesikauna iki paskutinio šovinio

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Naujosios koalicijos susitarimas: ko tikėtis?

Nacionalinis susivienijimas: pareiškimas dėl solidarumo su Lenkijos valdžia

Robertas Grigas. Atmintinė lenkų „abortų teisių“ gynėjoms

Vytautas Radžvilas. Konvergencijos svajonė ir tikrovė

Audrius Bačiulis. Tikriausiai vienas labiausiai viešumoje nematomų Lietuvos ministrų

Algimantas Rusteika. Tegyvuoja Didžiosios Tolerancijos Revoliucijos metinės!

Andrius Švarplys. Žinios iš paralelinės visatos

Ramūnas Trimakas. Totalitarizmas grąžinamas septinmyliais žingsniais

Algimantas Rusteika. Apie bukumą ir lavonus

Raimondas Navickas. Nusprendžiau pats pasižiūrėti, ko tie respublikonai nerimsta

Andrius Švarplys. Pagaliau Facebookas bus paduotas į teismą dėl cenzūros

Geroji Naujiena. Mes nepriklausome tamsai

Rasa Čepaitienė. Parazitai

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas paragino naujojo Seimo narius atpažinti Dievo balsą, Tiesos balsą savyje ir jo klausytis

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.