Dienos aktualija, Istorija, Demokratija ir valdymas

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pertvarka ir nomenklatūrinio valdymo restauracija

Tiesos.lt siūlo   2019 m. gruodžio 27 d. 19:28

40     

    

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pertvarka ir nomenklatūrinio valdymo restauracija

Kiekviena visuomenė ir valstybė, kiekvienas žmogus, siekiantis reformų ir permainų, turi apmąstyti ir suvokti nueitą istorinį kelią ir problemų priežastis.  Be to neįmanomas joks atsinaujinimas. Mėgstantiems teorinę politinę mintį apie šalies aktualijas siūlome tęstinį Vytauto Radžvilo įžvalgų ciklą. Tekstas publikuotas 2013 m. „Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ Nr.2 (4).

Gyvename modernioje valstybėje, kuri apskritai nėra natūralus žmonių kūrinys. Kitaip negu antikos ir viduramžių politijos, moderni valstybė yra ypatingas mechanizmas arba dirbtinė mašina. Ji sukonstruota vadovaujantis principais, kuriuos jau prieš keletą šimtmečių apmąstė ir atskleidė modernioji politinė filosofija. Šie principai buvo sėkmingai įgyvendinti praktiškai ir šiandien grindžia mūsų politinę būtį. Modernios valstybės sampratos ir praktinio jos konstravimo išeities taškas yra mintis, kad žmonės gali būti suvokiami ir laikomi abstrakčiais individais – būtybėmis, kurių svarbiausias tikslas yra visomis įmanomomis priemonėmis grumtis dėl ribotų išteklių. Todėl modernioje politinėje teorijoje kalbama apie hipotetinę prigimtinę būklę, kurioje vyksta visų karas su visais. Šioje būklėje esančios žmonių bendrijos bekariaudamos tarpusavyje iš principo galiausiai turėtų susinaikinti. Nuo tokios lemties jas gali išgelbėti tik valstybė, nes ji vienintelė geba laiduoti bent jau sąlygišką bendruomenės vidaus gyvenimo tvarką ir jos narių taikų sambūvį.

Tokia valstybė atsiranda, kai pereinama į civilizuotą, arba vadinamąją pilietinę, būklę. Tačiau pastaroji sąvoka yra dviprasmiška ir potencialiai klaidinanti, nes lengvai sukuria gerokai suprastintą ir iškreiptą paties perėjimo į minėtą būklę vaizdą. Kone savaime susidaro įspūdis, kad, pereidami į pilietinę būklę, žmonės tiesiog „civilizuojasi“ visais atžvilgiais „sužmogėdami“ ir sukurdami pilietinę visuomenę. Iš tikrųjų modernios politinės teorijos postuluojamas perėjimas iš prigimtinės į civilizuotą pilietinę bendriją yra gerokai sudėtingesnis ir sunkesnis nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Mat, tokia bendrija išsiskleidžia ne viengubu judesiu kaip vientisas darinys, o iš karto organizuojasi dviejose iš esmės skirtingose ir, kaip pamatysime vėliau, nelengvai sujungiamose ir sutaikomose struktūrinėse plotmėse.

Randantis civilizuotoms žmonių bendrijoms, neretai gana lengvai, bet, deja, klaidingai tiesiog tapatinamoms su pilietinėmis visuomenėmis ir šitaip vadinamoms, iš tikrųjų atsiranda ne viena, o dvi visuomenės arba bendruomenės, įkūnijančios du „civilizuojamų“ ir „civilizuotais“ tampančių individų santykių organizavimo ir reguliavimo būdus. Pirmąją standartiškai vadinkime pilietine visuomene, kurios skiriamasis bruožas yra ypatingi jos narių santykiai – jiems būdinga iš prigimtinės būklės perimta ir paveldėta konkurencija bei kova dėl įvairiopų išteklių. Šitaip organizuota konkurencinė pilietinė visuomenė iš esmės yra grynai privačių tikslų siekiančių egoistiškų individų sambūris. Nuo prigimtinėje būklėje esančių bendrijų ji skiriasi tik tuo, kad visų kova su visais joje vyksta pagal tam tikras aiškiai apibrėžtas taisykles. Tačiau tokiai visuomenei išlikti vien taisyklių nepakanka.

Individo troškimas laimėti konkurencijos karą pernelyg stiprus, kad nekiltų pagunda šias taisykles pažeisti arba ir visai jų nepaisyti. Todėl pilietinės visuomenės nuolat tyko pavojus žlugti – panirti į konkurencinės anarchijos chaosą ir sugrįžti į prigimtinę būklę. Tokia tarpusavyje kariaujanti visuomenė gali išlikti tik tuo atveju, jeigu pajėgia būti savo pačios sargu ir išlikimo garantu. Tai reiškia, kad ji gali egzistuoti tik tuo pat metu būdama ir visai kito pobūdžio bei lygmens sambūriu, sugebančiu laiduoti, kad jo nariai bent minimaliai laikysis bendrų, visiems vienodai galiojančių konkurencinės kovos taisyklių. Būtent iš čia kyla prigimtinis moderniosios visuomenės dvilypumas. Ją iš tiesų sukuria dvigubas struktūrinantis judesys, ir tokia visuomenė išsiskleidžia ne tik kaip pilietinė, bet kartu ir kaip politinė visuomenė. Pastaroji yra absoliučiai būtina pilietinės visuomenės atsiradimo ir išlikimo sąlyga.

Pilietinė visuomenė yra savanaudiškų tikslų siekiančių individų, arba tiesiog biurgerių, konkurencinės kovos arena, kurią struktūrina vadinamasis sąžiningos konkurencijos principas. Politinę visuomenę grindžia bendras jai priklausančių individų tikslas išsaugoti pamatinę visos bendruomenės egzistavimo sąlygą, todėl tokią bendruomenę struktūrinantis principas yra jos narių solidarumas. Jo išraiška yra atskira ir savita politinės visuomenės organizacijos forma – modernioji valstybė. Kiek individai pajėgia susieti save su valstybe, tiek jie nebėra tik biurgeriai, bet tampa piliečiais griežta šio žodžio prasme – valstybės kaip politinės bendrijos nariais. Pilietinės visuomenės ir valstybės sąveikos ir santykio klausimas jau keli šimtmeciai yra svarbiausia, bet ir sunkiausiai sprendžiama moderniosios politinės teorijos ir praktikos dilema, spėjusi ne kartą tapti didžiulių modernybės epochos sukrėtimų ir net tragedijų šaltiniu.

Viena vertus, pilietinė ir politinė visuomenės yra dvi neatskiriamai susijusios ir viena kitą papildančios modernios visuomenės organizacijos formos. Antra vertus, jos yra visiškai skirtingos ir sunkiai suderinamos tos visuomenės egzistavimo plotmės. Šiuolaikinės visuomenės organizacijos ir funkcionavimo būdą bei režimą pavadinę senovišku apibendrinančiu vardu politija galėtume pasakyti, kad moderniosios politijos nuo pat savo atsiradimo yra pasmerktos nuolatos spręsti titanišką uždavinį. Jos gali išlikti ir normaliai gyvuoti tik tiek, kiek pajėgia suderinti ir sutaikyti du jas vienodai grindžiančius, bet kartu vienas kitą neigiančius – konkurencijos ir solidarumo – organizacinius principus. Kitaip sakant, konkrečios politijos veidas lemiamai priklauso nuo jos sugebėjimo vykusiai išspręsti pilietinės visuomenės ir valstybės santykio klausimą.

Moderniųjų laikų istorija negailestingai atskleidė, kad tinkamai jį išspręsti pavyksta anaiptol ne visoms politijoms, nes tai padaryti trukdo daugybė veiksnių, pirmiausia – politinės visuomenės, taigi ir valstybės, pamatus išplauti nuolat besikėsinantis pilietinės visuomenės, arba biurgeriškasis, pradas. Kaip minėta, išsiskleidusios politinės visuomenės organizacijos forma yra valstybė, kuri turi būti valdoma, tad natūraliai reikalauja valdžios. Tačiau valdžia pati savaime taip pat yra arba lengvai tampa vienu iš resursų, dėl kurio kovoja pilietinės visuomenės nariai. Taip įvyksta tais atvejais, kai pilietinės visuomenės pradas ir jame glūdinti individų arba jų grupių kovos dėl išteklių logika užgožia ir nustelbia politinės visuomenės pradą ir šią visuomenę konstituojantį pagarbos bendrajam interesui ar bent jau minimalios atožvalgos į jį principą.

Atrodo, kaip tik čia glūdi pamatinės ir niekada visiškai neįveikiamos įtampos tarp pilietinės ir politinės visuomenių gelminis šaltinis. Tam tikromis sąlygomis politinę visuomenę, arba valstybę, tiesiogine šio žodžio prasme gali „praryti“ dėl valdžios kaip resurso beatodairiškai kovojanti pilietinė visuomenė. Kai noras ir gebėjimas laikytis politinės visuomenės sambūvio principų, arba bendrų žaidimo taisyklių, smarkiai sumenksta ar net visai išnyksta, prasideda modernios visuomenės slinktis antrinės, arba jau „civilizuotos“ prigimtinės būklės – anarchijos – link. XX a. Rusijos ir Vokietijos patirtys aiškiai atskleidė tokios slinkties kryptį: tai, ką galima pavadinti pilietinės visuomenės hipertrofija politinės bendruomenės arba valstybės sąskaita, išpurena dirvą visiškai naujam, pasaulio istorijoje precedento neturėjusiam žmonių valdymo tipui – totalitariniam valdymui. Toks valdymas randasi tada, kai pilietinės anarchijos sąlygomis kuri nors pilietinės visuomenės grupė perima į savo rankas valstybės aparatą ir tampa valdžia, o visos kitos grupės nugrūdamos į pogrindį. Atsiranda visagalė valstybė, kurioje tariamai supolitinamas visas viešasis, taip pat ir privatus piliečių gyvenimas.

Apibūdinimas „tariamai“ čia laikytinas nuoroda, kad šis supolitinimas yra tik menamas, nes totalitarinė valstybė apskritai nėra politinė klasikine šio žodžio prasme. Tokia ji negali būti dėl savo prigimties. Skiriamasis politiškumo ir politinės tvarkos bruožas yra gebėjimas reprezentuoti bendrąjį visuomenės, t. y. visų piliečių interesą, net jeigu šis interesas būtų suvokiamas ne kaip pozityviai apibrėžiamas ir įvardijamas bendrasis jų gėris, kokiu jis buvo laikomas antikoje ir viduramžiais, o „moderniai“, taigi minimalistiškai, – tik kaip siekis įtvirtinti visiems priimtinas konkurencinės kovos taisykles ir priversti šių žaidimo taisyklių laikytis visus bendruomenės narius.

Totalitarinis valdymas yra tarsi politinis būtent todėl, kad jam trūksta šio pamatinio politiškumo bruožo. Savo pagrindu ir giliausia esme jis yra pilietinis valdymas, kuriam esant valdžią kokiu nors būdu įgijusi pilietinės visuomenės grupė ją uzurpuoja ir pradeda ja piktnaudžiauti, totalizuodama savo dalinį interesą ir valią – paskelbdama jį bendruoju interesu ir smurtu priversdama visuomenę priimti jos primestas žaidimo taisykles bei jų laikytis. Tariamai politinis valdymas imituoja reprezentuojąs bendrąjį visuomenės interesą, todėl, kalbant madingu pomoderniosios filosofijos žargonu, jis yra tik tikros politinės tvarkos simuliakras.

Pamatinės reikšmės faktas, kad totalitarinio valdymo galimybė „užprogramuota“ pačios pilietinės visuomenės prigimtyje, skatina atsargiau ir kritiškiau pažvelgti į kai kuriuos įsitvirtinusius ir ideologinio mąstymo klišėmis spėjusius tapti vaizdinius apie totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykį. Nuolatos kartojamas teiginys, kad totalitarinė valstybė sutriuškina ir net sunaikina pilietinę visuomenę, laikomas kone savaime akivaizdžia aksioma. Paviršutiniškai žvelgiant jis skamba gana įtikinamai. Įsigilinus į valstybės ir visuomenės santykio klausimą jis greitai pradeda atrodyti gerokai supaprastintas ir iškreiptas, nes jo pagrįstumą ir įtikinamumą smarkiai sumenkina tik ką aptartas paradoksas, kad pilietinė visuomenė, iš tiesų galinti tapti ir ne kartą tapusi totalitarinio valdymo auka, pati bent iš dalies kuria tokio ją naikinančio valdymo prielaidas.

Tokią kiek nukrypstančią nuo vyraujančios totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykio interpretaciją bent iš dalies patvirtina ir dar visai nesena politinė Vidurio ir Rytų Europos šalių patirtis. Ji taip pat verčia rimtai suabejoti politologinėje ir tranzitologinėje literatūroje spėjusiu paplisti ir beveik nepajudinamai įsitvirtinusiu aiškinimu, neva šių šalių totalitarinius režimus sugriovė ar nuvertė tarsi iš po žemių staiga išdygusios laisvės troškusios pilietinės visuomenės. Toks aiškinimas skamba tarsi įtikinamai, bet tik iki to momento, kai susivokiama, jog tokį žygdarbį sugebėjusios atlikti minėtos visuomenės po „aksominių revoliucijų“ dėl nežinomų priežasčių paslaptingai išnyko. Išsilaisvinus iš komunistinės totalitarinės priespaudos kažkodėl vėl skubiai pulta jas „kurti“, ir štai jau ištisus du dešimtmečius ne itin sėkmingai mėginama tai daryti pasitelkus visą profesionalių kūrėjų armiją. Jau vien tai, kad šis „kūrimas“ tapo šioje srityje besispecializuojančios palyginti mažos profesionalų grupės gerai apmokamu užsiėmimu ir pragyvenimo šaltiniu, savaime yra požymis, jog šitaip konstruojamas pilietiškumas, švelniai tariant, sunkiai dera su klasikinio pilietiškumo samprata.

Pilietiškumo sampratos idėjinis ir moralinis pagrindas visada buvo savaime suprantama nuostata, kad pilietiškumo dorybė pirmiausia yra asmens apsisprendimas ir gebėjimas individualų egoistinį interesą derinti su visos bendruomenės interesu, o ypatingais atvejais – ir dėl jo pasiaukoti. Tai – ne skambi retorinė frazė. Juk vienas labiausiai krintančių į akis ir trikdančių paradoksų aptarinėjant pilietiškumo ugdymo perspektyvas turėtų būti aplinkybė, kad prieš dvidešimt metų daugybė Lietuvos žmonių pasiaukojamai gynė atkurtąją valstybę be jokių tada dar neegzistavusių pilietinės visuomenės kūrėjų paskaitų bei raginimų ir nepraėję jokių pilietinio ugdymo mokyklų, kursų ir programų.

Tačiau pamėginus nuosekliai apmąstyti šia trikdančią patirtį neišvengiamai kyla dar fundamentalesnis klausimas. Jeigu pilietinės visuomenės buvimas yra būtina netotalitarinės politinės santvarkos ir laisvos visuomenės egzistavimo sąlyga ir kartu patikimas jų atpažinimo požymis, tai kokioje santvarkoje iš tiesų gyvena žmonės ir kokia iš tikrųjų yra šalis ir valstybė, kurioje pilietinė visuomenė vis „kuriama“ ir iš esmės yra virtusi „amžinai tampančia“ pilietine visuomene?

Klausimą galima suformuluoti dar konkrečiau ir tiksliau. Ar tai reiškia, kad valstybė vis dar išgyvena politiškai neapibrėžtą ir sunkiai apibūdinamą, neaišku, kiek truksiantį perėjimo į tikrą pilietinę visuomenę, taigi ir į tikrai laisvą politinę santvarką, laikotarpį, ar vis dėlto šis perėjimas jau įvyko, tik jo sukurta nauja santvarka iki šiol nėra deramai suprasta ir juo labiau tiksliai įvardyta? Ar, užuot nekritiškai priėmus ir be perstojo kartojus nuvalkiotas pokomunistinės tranzitologijos mokslo tiesas, nederėtų susimąstyti, kad „aksominių revoliucijų“ laikotarpiu įvykęs istorinis virsmas, ko gero, buvo anaiptol ne laisvės triumfas?

Ar tai nebuvo tik išradingai įgyvendintas senosios totalitarinės sistemos pertvarkymas, jos dereguliavimas, leidęs klasikinę, lengvai atpažistamą totalitarinę santvarką pakeisti modernesniu ir efektyvesniu neototalitariniu valdymu, kurio veikimo mechanizmą ir represyvų pobūdį subtiliai slepia kruopščiai supintas „laisvės“ institucijų iškabų ir „valdomos demokratijos“ formalistinių procedūrų tinklas?

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kis       2020-01-2 0:18

esu savikritiska,bet nuojauta ir ivykiu stebejimas mane vercia suabejuoti Radzvila.Siulau sedeti virtuveje,kaip ir sedejo lyg siol.Kodel?Todel,kad siandiena nereikia filosofofu,reikia zmoniu,kurie supranta ir gali kazka nudirbti.Gal niekas perdaug nesispardys,nes ka pridare sis maziukas muzikologas,mes zviegiame lyg siol ir mums dar mazai,o paskui savo nemoksiskas rankas tiesia Paluckai ir kita valdzios,bei pinigu istroskusi mase.Gana tu pranasu,reikia zmogaus ,kuris nusimanytu ,kaip priversti dirbti valstybes imones ir graza butu ne 3%.Privatininkas senai sabomis islektu.Nepyk Radzvilai,bet tu jau atgyvena atsilikai negriztamai.

R. pražūtingas dvilypumas...       2019-12-30 20:10

Kodėl R.žodžiai ir darbai skiriasi? Jo ,,paklodėse’’ teisingai ir argumentuotai piktinamasi ONS pražūtingu poveikiu tautai ir valstybei, nomenklatūros ir oligarchijos kilpa…Realybėje jis arba veidmainis arba visiškas mėmė, nes neišdrįso net pirstelėti už žemesnę rinkiminę kartelę.Visi,išskyrus V. R.ir jo ,,apaštalus’’ iš VF,  suprato, kad 3 proc. kartelė pavojinga ONS tvirtovei…:):)Tad, VF ir profesūros tyla ,matyt,padeda ONS? Kas drąsiai ir samoningai stos į NS, turės su šakėmis versti R. ir jo profesūrą rengti politinių esminių reformų paketą (žiūr.KF Reformų metmenis..) ir realiai veikti ardant ONS pamatus…Antraip jis toliau paklodėmis ,,kovos’’ su ONS, kuriai nuo to nei šilta, nei šalta…
Tapę partijos kolegomis turėsite dar ir jėga priversti V.R. -šį nenuilstantį Olimpo kalno pamokslininką - susivienyti su kitais demokratais ir nacionalistais į bendrą rinkiminę koaliciją,kad visi 10 procentų dar nesuzombintų ir nesuliberastintų LR rinkėjų balsų subyrėtų į vieną ONS oponentų pintinę...

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2019-12-29 11:32

Dzeikai, nedera toks priedėlis. Arba nesupranti lietuviškų tekstų ir nesipainiok netrukdyk, arba esi tiesiog provokatorius - Tautos bei Lietuvos priešas.

Dzeikas       2019-12-29 11:08

Pajegoms:
Pamirsote prideti
“Viena tauta, viena valstybe, vienas vadas! Tegyvuoja pergale!”
O tai reiskia,kad esate tautiskos idejos subproduktas arba renegatas. Ir as nezinau,kas is tu dvieju blogiau.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2019-12-29 10:33

1. Bus su Radžvilu, kai Nacionalinio susivienijimo programoje nebus krikščioniškumo žodžių (krikščioniškas pagrindas, katalikas, krikščionis, krikščionybė, ...), nes nacija (tauta) - ne tik krikščionys.
2. Bus su Radžvilu, kai įpatingas dėmesys bus skiriamas p_r_i_e_ž_a_s_t_i_m_s, kurios jau 30 metų priverčia Tautą dingti iš n_a_m_ų ir gyventi svetur. Todėl, vienijant Tautą, telkiant Tautos i_š_m_i_n_č_i_u_s, antikonstituciniu būdu suėjusiųjų į seimą ir beveik tris dešimtmečius veikusiųjų partijų sunkių padarinių tvarkymui, susirinkimų kalbose, Nacionalinio susivienijimo programoje bei svarbiausių veiksmų plane t_u_r_i būti:
- seimo rinkimų įstatymo keitimas (nes esamasis nedera su konstitucija, nes sąrašinių negali būti seime), kuris vienu ypu išjungtų komunistus (kgb’istus, stribvaikius, ...);
- (konstitucijos visų straipsnių arba tik) 47 konstitucijos straipsnio (dėl teisės į ž_e_m_ę) pirminio pavidalo atstatymas (Ž_e_m_ė piliečiams, o ne užsieniečiams);
- į_p_a_t_i_n_g_o_s_i_o_s (nepaprastosios) padėties paskelbimas (Tautai telkti), sunaikinto ūkio tvarkymui (lito susigrąžinimui, ...);
- okupuoto Karaliaučiaus krašto padėties keitimas su rusų kariuomenės išprašymu bei administravimo perėmimu iš Rusijos (remiantis okupantų Molotovo Ribentropo paktu, bei kitais istoriniais šaltiniais). Jei būtų buvęs išprašytas okupantas iš Karaliaučiaus, tai nebūtų buvęs okupuotas Ukrainos Krymas.
Pakelkim galvas, lietuviai.

To 23:35       2019-12-29 6:28

Tai benski pajegos radzvilo?

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2019-12-28 22:35

Bambekliai, prisijunkit prie Vytauto Radžvilo (Nacionalinio susivienijimo), arba atsipiskit tylėkit netrukdykit.
______________________________
Užvaldytoji Lietuva, 30 metų komunistus dangstančiųjų, komunistinį konclagerinį
režimą sukūrusiųjų bei palaikančiųjų landsberginių, brazauskinių, burokevičininkų grybauskinių, karbauskinių bei panašių.
2019 gruodžio 28

Cha,       2019-12-28 20:53

na, jei trolis staska giria radžvilą, tai nieko gero, juk ans tik savus liaupsina.

stasys        2019-12-28 20:39

Jei žmogus dalinasi savo mintimis o jos sukelia tokį prieštaringą atsiliepimą komentaruose ..  tada jos nėra tokios bevertės ar nieko vertos. Visada lieka tikimybė  kad pav. Prašaliečio gyvenimo filosofijoje tam tikri jo laukai yra apsėti kultūrine “durnarope” .. ir niekam kitam ten vietos daugiau nelieka ,..o kalbant apie Reigardą ir jo filosofinį pamatą  .. senoliai irgi sako sunku ka nors į tokia galvele naujo įdėti ..kai joje elementariai trūksta vietos . V.Radžvilas visada mokėjo plačiai išdėstyti norimą temą .. taip kad tie kas nemoka ar neturi kantrybės jų skaityti turėtu dideliu lanku apeiti. Va šia kita tema kito profesoriaus kurioje reikia Reigardo įžvalgų ..ir Prašaliečio pamokymu ..

Raigerdas        2019-12-28 17:41

Štai jums religinio nepakantumo pavyzdys, kuris yra propaguojamas Rusijoje. Čia yra ištrauka iš knygos “Lotyniškasis Reichas”: “Visa Rusijos ir net TSRS ir Rusijos Federacijos istorija yra nenutrūkstamų karų (šaltų ir karštų), kuriuos išprovokavo judaizmo, nukryžiavusio Kristų, ir Vatikano, išdavusio Kristų, istorija. Jei šiek tiek pakeisite jos matymo kampą, atsivers visiškai netikėtas žinomų įvykių fonas, mes tiesiog žinome istoriją, daugiausia iš sovietinių mokyklinių knygų, kuriose tikėjimo klausimai buvo sąmoningai nutylėti arba jų buvo vengiama. Pasirodo, nieko naujo, stačiatikių Rusijos priešai vis tie patys kaip Kristaus. Šis pasakojimas apie tai, kaip mūsų protėviai stovėjo už Tiesą, ir yra tikroji istorija”. Kaip matome, RPC kursto neapykantą Katalikų bažnyčiai. Todėl būtina mūsų šalyje išlaikyti šimtmečiais egzistavusį pakantumą kitokiems religiniams įsitikinimams. Pacituosiu vieno iš didžiausių XX a.JAV filosofo žodžius apie religijas:“Geriausias patarimas, kurį galite duoti kitiems tuo klausimu yra tiesiog, kad kiekvienas turi teisę pasirinkti savo tikėjimą. Taip pat niekas nedraudžia išreikšti savo tikėjimo ir būti pripažintu. Tačiau rizikuojama, kai siekiama užsipulti kitų tikėjimą, dar blogiau, kai stengiamasi ir bandoma pakenkti kitiems vien dėl jų religinių įsitikinimų”. Manau, jau galime pasimokyti iš istorijos ir pratęsti savo šimtmečiais išbandytą ir istorijos patvirtintą sėkmę - pakantumą kitų tikėjimų atžvilgiu ir LDK buvo tam geriausiu pavyzdžiu.

Raigerdas        2019-12-28 16:14

Pirmiausia, nereikia brukti religijos į tas diskusijas apie valstybės formavimą, nes tose šalyse, kur yra musulmonai, tai jie užknis su savo tikėjimu visus kitus, kurie nėra musulmonai, katalikai užknis visus, kurie nėra katalikais, Rusijos provoslavai užknis tuos pačius katalikus, nes įtikinės, kad tik jie yra tikrieji krikščionys, kadangi kiti krikščionys yra tik beždžionės palyginus su RPC propaguojamu tikrųjų ortodoksu tikėjimu. Bolševikų laikais pilna buvo tokių Lenino ir Stalino fanatikų, kurie gaudė, šaudė visus, kas nebuvo ištikimas bolševikų “reikalui” pastatyti komunizmą.
Štai ir čia matote religinių fanatikų “nuomonę” ir ji yra vienoda visose abraominėse religijose - tai yra nepakanta kitaip mąstančiam žmogui, nepakanta kitos religijos žmonėms ir t.t. Kuo baigsis krikščionims ta nepakanta? Ji baigsis tuo, kad ant dalies krikščioniškųjų bažnyčių plevėsuos vaivorykštinės vėliavos. Taigi, lietuviai randasi tokioje savo valstybės vystymosi stadijoje, kad jie dar nesuvokia, kad religinis fanatizmas, religinis fanatizmas yra psichiškai liguistų žmonių fantazijos į tai, į ką jie yra įtikėję. Pažiūrėkite į Šiaurės Korėją ir jūs galite įsitikinti, kad tiek į religijas, tiek į politiką, tiek į marksizmą-leninizmą, tiek į liberalizmą, papuola šitas trenktas žmogus, kuris ir sugadina visus tuos numatytus tikslus, kurie tampa nebe pasiekiami. Kur čia yra problema? Problema yra tame, kad žmonės niekaip negali atskirti pamišėlio nuo sveiko proto žmogaus. Štai imu pavyzdį. Kristus pasakė:“Juos atpažinsite iš jų vaisių”. Ar yra nors vienas žmogus, kuris gali paneigti šiuos žodžius? Manau, jūs tokio nerasite. Tačiau praėjo 2000 metų. Parodykite man tą valstybę, kurioje šie Kristaus žodžiai būtų naudojami kaip valstybės valdymo pagrindas? Jūs žinote tokią valstybę? Tokios nėra. Kokią vietą mūsų valstybėje užima šie Kristaus žodžiai? Jokios. Tai kokią valstybę jūs norite sukurti? Kokį sodą jūs norite užauginti? Ponas V. Radžvilas kalba apie restauraciją arba apie “tą pačią panelę, tik su nauja suknele”. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje filosofinis mąstymas yra išnykęs be šansų sugrįžti. Ką reikia daryti? Pirmiausia, reikia nuspręsti, ar kvaili revoliucionieriai kurs dar vieną “naują” valstybę, ar mes tęsime tos valstybės, įkurtos prieš 1000 metų, tolesnį vystymąsi. Tai yra esminis klausimas, kuris nulems mūsų valstybės ateitį. Deja, dabartiniai politikai yra nepajėgūs suprasti, kaip yra svarbu išspręsti šį gyvybiškai svarbų klausimą. Antra, mes gyvename XXI amžiuje ir esminiai pasikeitimai visoje planetoje įvyks po 30-50 metų. Ar žino mūsų politikai, kokie tai bus pasikeitimai? Ne, nes jų klasė yra per žema, ir tokioje žemoje klasėje tokie klausimai nėra sprendžiami. Trečia, - pinigų problema. Nenoriu kol kas kalbėti apie šiuos dalykus, nes tai yra esminiai dalykai ekonomikoje. Ketvirtas dalykas yra ypač svarbus, nes šiandien jau yra pakankamai daug sukurtų vadybos sistemų, yra mokslinių atradimų, leidžiančių sukurti gana tobulą visuomenės egzistavimo ir vystymosi modelį. Bet, kad jį įsisavinti, sąmoningumo lygis tų politikų yra itin žemas, todėl Lietuvos visuomenė bus priversta eiti kančių ir praradimų keliu, sumokant už tai didžiulę kainą tame tarpe ir žmonių gyvybėmis. Ir penkta problema yra tame, kad Lietuva su tokiais žemos lygos žaidėjais, kokie yra Lietuvos politikai, nesugebės būti savarankiška valstybe, todėl ji galės būti tik priedu prie ko nors. Problema yra ne mūsų valstybės resursuose, o žemame valdančiųjų sąmoningumo lygyje, kuris yra įteisintas mūsų valstybėje kaip norma. Šita norma nėra normali, todėl pralaimėjimas mūsų tautai yra neišvengiamas dalykas.

Turime neblogas saknis,       2019-12-28 15:13

Tik reikia i jas sugrizti. Patiko zemiau pateiktos A. Maceinos mintys. Kur kas aktualesnes ir nurodancios, kur mes darome klaidas ir kaip is ju isikapstyti. Ar labai butu sunku sitaipos gyventi ir buti regimu pavyzdziu kitam. ACIU.

Na, taip. A. Maceina       2019-12-28 14:48

yra ir liks vienas žymiausių Lietuvos filosofų. Geras straipsnis. AČIŪ. pasimokykime žodį paversti kūnų, kad kiti sektu juo.

Dzeikas       2019-12-28 14:35

Apacioje esanciam bibelforscher"iui: Ir kaip tai siejasi su Radzvilo “Netikra tikrove”???
Syki siukslinate tai bukite nors lakoniskas. Nes jusu off-topic’o ideja galima sutalpinti i sakini:
“Katalikas apie krikscionybe pasake: Tai - geras!”
Peckelis su rozanciumi nasruose!

Ačiū p. R.       2019-12-28 14:32

kuris negailėdams jėgų ir laiko rašo beprasmes paklodes. Kurias perskaito vos dešimt ar dvidešimt žmogelių. Bet bėda dar ir ta, kad jose daug netikrų faktų, dar daugiau faktų ir reiškinių nesupratimo ir, žinoma, tuščiavidurio nusišnekėjimo. Jei ratelis aplink jį artėjant rinkimams nepabus, tai 2020 rudens rinkimai radžvilininkams baigsis lygiai taip, kaip 2019 rinkimai į Europarlamentą, kada juos aplenkė net vienut vienutėlė konservatyviai liberali rėksnė pliurpė. Pono R. didžioji bėda, kad jis sulaukęs garbaus amžiaus per paskutinius 30 metų taip nieko ir neišmoko. Nei istorijos, nei filosofijos nei logikos nei politikos pradžiamokslio. Labiausiai žmogus nesigaudo politinėje filosofijoje ir de facto išlieka įstrigęs kažkur XVII a. pab. – XVIII a. pirmos pusės politinėje mintyje. Puldamas liberalizmą ir keldamas krikščioniškas vertybes jis stumia šiuolaikinę Lietuvą nuo jos šaknų. nes tik liberalizmas davė progą ir galimybes lietuviams mužikams susiprasti ir atsiskirti nuo lenkų ie Lenkijos bei pasipriešinti Rusdijos šovinizmui. To nepadarę lietuviai būtų likę kokių nors kašubų, ar geriausiu atveju, šiaurės airių padėtyje. Deja, pons to neįkerta. Toliau painiojasi pats ir painioja aplinkinius, ypač jaunimą. Praktiškai savo veikla ne tiek pagelbėdamas visuomenei, kiek ją demoralizuodamas ir stumdamas politinėn neviltin. Taigi p. R. tie 30 metų nelyg 30 sidabrinių, kurie veda ne į politinį turtą, o į politinę savižudybę.

I. Kas yra krikščionybė: žodis ar gyvenimas?       2019-12-28 14:13

Antanas Maceina. Bernardinai.lt “Visi esame girdėję šiuos du garsiu senovės vardu: Demostenio graikuose, Cicerono romėnuose. Abu jie buvo dideli kalbėtojai. Abiejų kalbos žavėjo žmones. Abu jie išliko Vakarų sąmonėje ligi pat šių dienų. Ir vis dėlto koks didelis tarp jų yra skirtumas! Senovinis padavimas pasakoja, kad po Demostenio kalbų žmonės šaukdavo: „Mušt Pilypą“. Mat, jis raginęs graikus išeiti į karą su Makedonijos karaliumi Pilypu. Po Cicerono kalbų, kurias jis sakė Romos senate, klausytojai skirstydavosi kalbėdami: „Kaip dieviškai Ciceronas kalbėjo!“ Sakykime, kad tai legenda. Bet joje glūdi gili prasmė. Ji mums atskleidžia tragišką skirtumą tarp gyvenimo ir žodžio. Tiksliau sakant, tarp žodžio, virtusio gyvenimu, ir žodžio, pasilikusio žodžiu.
Demostenio žodis virto gyvenimu: Graikija išėjo į karą su Pilypu. Cicerono žodis liko žodžiu: Roma nebuvo jo perkeista. Demostenio žodis buvo jėga. Iš jo bylojo dvasia, pridengdama savimi kalbos grakštumą, sąmojų, logiškumą, poetinius posakius, žodžiu, visa, kas vadinama stiliumi ir kuo kalbėtojai taip labai didžiuojasi. Tuo tarpu Cicerono žodis kaip tik stilių pajausdino pirmoje eilėje. Jo kalbų žodiškumas klausytojų visų pirma buvo pergyvenamas ir todėl savaime įvertintas. Demostenio kalbos buvo gyvenimas. Cicerono – retorika. Todėl ir klausytojai Demostenio kalbomis gyveno, o apie Cicerono kalbas tik kalbėjo. Tokia tad mintis glūdi jausta šioje senoje legendoje.
Gyventi ir apie gyvenimą kalbėti yra amžinas žmogaus likimas. Jis pasikartoja ne tik kultūroje. Jis pasikartoja ir religijoje. Pradžioje didelis žodis virsta gyvenimu: jis sukrečia pasaulį. Paskui gyvenimas iš jo išgaruoja, ir jis vėl virsta tiktai žodžiu, tiktai kevalu, tik lukštu, iš kurio išskrido gyvybė. Bet ar iš tikro taip yra? Ar iš tikro žmogus istorijos eigoje nuo gyvenimo nuslysta į žodį – tuščią ir bevertį? Pasklaidykime vieną pavyzdį ir įsitikinsime.
Paskutinės vakarienės metu Kristus kalbėjo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn. 13, 34–35). Iš tikro tai buvo didelis žodis, ir Jo paskelbtas įsakymas buvo naujas įsakymas, ligi tol nepažintas ir nevykdytas. Kaip į šią kalbą atsakė pirmieji Kristaus sekėjai? Atsiverskime Apaštalų darbus ir rasime atsakymą. Ten stovi užrašyta: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtų jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi… Visur įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra… Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd.2, 44–46; 32–35).
Tai buvo artimo meilės žodis, virtęs gyvenimu. Išklausę Kristaus kalbą Paskutinės vakarienės metu ir išgirdę ją vėliau kartojamą apaštalų lūpomis, pirmieji krikščionys suprato ją ne kaip gražų dievišką žodį, bet kaip naujo gyvenimo pradžią, todėl ją įvykdė, parduodami savo lobius ir pasidalindami su kitais visu tuo, ką tik turėjo. Meilė vienas kitam, kurios reikalavo Kristus, turėjo būti ne nuostabus žodis, bet nuostabus gyvenimas, iš kurio visa aplinka turėjo pažinti, kad šiuo gyvenimu gyveną žmonės yra Kristaus mokiniai.
O šiandien? Kaip yra šiandien su ana Kristaus kalba Paskutinės vakarienės metu? Kaip mes ją pergyvename po dviejų tūkstančių metų? Į tai atsako žemiau nagrinėjamas įvykis. Jis yra tikras, mano paties pergyventas, tik jo aplinkybės yra pakeistos, kad nebūtų galima atspėti asmens. ...”

II. Kas yra krikščionybė: žodis ar gyvenimas?       2019-12-28 14:12

Antanas Maceina. Bernardinai.lt “...Tarnaitės atostogos.
Vienas ištikimas katalikas, nedidelio namelio ir sklypelio savininkas, buvo savo valia bei pažadu viengungis ir turėjo ateinančią tarnaitę, kuri apruošdavo jo butą, sutvarkydavo sodelį, skalbdavo ir adydavo jo baltinius, dirbdama – taip buvo sutarta – po 8 valandas į dieną. Sykį ji pasiprašė vienos dienos atostogų savo tėveliams aplankyti. Ištikimas katalikas jos prašymo mielai išklausė ir atostogų davė. Tuo metu man kaip tik teko jį aplankyti. Radau jį sodelyje ant suoliuko su Evangelija rankoje. Pirmieji jo žodžiai, mane pasitikus, buvo: „Žiūrėk, prieteliau, kokį dievišką įstatymą Kristus mums paliko“ – ir perskaitė kaip tik aukščiau minėtą Paskutinės vakarienės kalbą. Perskaitęs jis ilgai man ją aiškino: kaip labai žmonės nesuprantą krikščioniškos meilės įsakymo, koks šis įsakymas esąs kilnus, koks gražus, kaip labai perkeistų pasaulį įvykdytas… „Kaip dieviškai Kristus kalbėjo tą vakarą“, – užbaigė savo aiškinimus ištikimas katalikas. Ir ašaros pasirodė jo akyse. Taip labai jį žavėjo Kristaus meilės įsakymas. – Vakare grįžo iš savo tėviškės tarnaitė ir užėjo pasakyti, kad rytoj ji vėl ateisianti, kaip paprastai. „Gerai! – atsakė ištikimas katalikas. – O šitas iškritusias 8 valandas išdalinsime keturiom dienom: nuo rytdienos padirbėsi pas mane po 10 valandų. O gal tau patogiau išdėstyti aštuoniom dienom po 1 valandą?“ – „Geriau po dvi!“ – atsakė tarnaitė ir išėjo. Ir keturias dienas ji dirbo po 10 valandų, nes turėjo atidirbti vienos dienos atostogas, kurias jai buvo davęs ištikimas katalikas.
Kas buvo krikščionybė šiam namelio savininkui, sėdinčiam sodelyje ant suoliuko ir skaitančiam Evangeliją? – Ne kas kita, kaip Cicero kalba Romos senate. Jis ašarojo, skaitydamas bei aiškindamas meilės žodžių dieviškumą. Tačiau jis nebepergyveno šių žodžių gyvenimiškumo. Jis nesuvokė jų revoliucinio pobūdžio. Jis juos skaitydamas nė nepagalvojo parduoti savo namelį ir pinigus nunešti prie vyskupo kojų. Dar daugiau, jam nė į galvą neatėjo dovanoti tas 8 valandas savo tarnaitei; dovanoti ne pinigus, ne namelį, bet Viešpaties Dievo duotą visiems mums veltui laiką – trumputį, vienos dienos laiką, kurio jis nebuvo pirkęs ar uždirbęs.
Šis ištikimas katalikas jau viską buvo įkainojęs – net patį laiką. Ir laikas jau reiškė jam pinigą. Todėl ir į savo tarnaitės atostogas jis žiūrėjo kaip į paskolą, kurią buvo davęs, todėl dabar pareikalavo grąžinti dalimis. Kas tad buvo šiam katalikui Evangelija? Kadaise pasakytų Kristaus kalbų rinkinys. Jis ją skaitė taip, kaip mes šiandien skaitome Cicerono kalbas: „Quousque tandem abutore, Catalina, patentia nostra“... Jis ja žavėjosi, kaip kadaise žavėjosi Cicerono klausytojai, išsitiesę po jo kalbų pirčių salėse, vergų šluostomi, masažuojami, vėsinami. „Kaip dieviškai Ciceronas kalbėjo! Kaip dieviškai Kristus kalbėjo! Kaip dieviškai Kristus kalbėjo!“ – argi šie posakiai nedvelkia ta pačia dvasia? Argi anam ištikimam katalikui Kristus nebuvo tiktai gražbylys, tiktai naujų idėjų sakytojas? Jis vertino Evangeliją tik formaliai, teikdamas jai dieviško kilnumo savyje, bet netaikydamas jo savo paties gyvenimui. Tarp jo ir Evangelijos jau buvo dviejų tūkstančių metų tarpas. Ir šie nelaimingi metai jau buvo spėję paversti Evangeliją dieviška kalba Palestinos žemėje. Jie spėjo padaryti Evangeliją kadaise paskelbta. Jie spėjo užmušti jos dabartiškumą. Prieš šimtą dvidešimt metų D. F. Straussas metė didelį klausimą: ar mes dar esame krikščionys? Šis klausimas anuo metu sukėlė beveik pasipiktinimą. Prieš 30 metų R. Euckenas paklausė: ar mes galime būti krikščionys? Šis klausimas buvo sutiktas ramiai ir net liūdnai. Prieš trejetą metų Paryžiaus kardinolas Suhard paskelbė: „Grynos, atskiros krikščionių bendruomenės, saugios nuo stabmeldiškų įtakų, jau nebėra“ (Aufstieg oder Niedergang der Kirche?, 64 p.). Ir šie žodžiai jau nesukėlė jokios nuostabos, nes jie buvo šiurpios tikrovės išraiška. ...”

III. Kas yra krikščionybė: žodis ar gyvenimas:       2019-12-28 14:12

Antanas Maceina. Bernardinai.lt “...Žodžio pergalė.
Kas čia įvyko? Kas pasidarė, kad po dviejų tūkstančių metų nebėra krikščioniškos bendruomenės, kuri būtų saugi nuo stabmeldiškų įtakų? Kas pasidarė, kad ana mažutė Jeruzalės bendruomenė, kurioje „nebuvo nė vieno stokojančio“, virto tiktai svajone, kurią visi laiko netikra ir neįgyvendinama? Atsakymą į šiuos klausimus duoda kitas klausimas: „Kas pasidarė, kad katalikas žmogus, dūsaudamas ant Evangelijos lapų, nedovanoja tarnaitei 8 valandų?“ Sugebėdami atsakyti į šį pastarąjį klausimą, atsakysime ir į visus kitus.
Kas pasidarė? – Labai didelis perversmas žmogaus dvasioje. Perversmas, kurio esmę sudaro žodžio pergalė prieš gyvenimą. Po dviejų tūkstančių metų krikščionybė mums yra gyvenimo vertybė, bet nebe pats gyvenimas. Ji yra priemonė, bet nebe tikslas. Argi ne mes patys nuolatos skelbiame, kad Krikščionybė yra naudinga tautiškumui išlaikyti, stipriai šeimai sukurti, demokratijai pagrįsti, kad būti krikščioniu yra ir gera, ir gražu, ir pelninga, ir net sveika. Tokių minčių šiandien yra pilna mūsų rašiniuose ir kalbose. Bet kas gi glūdi juose visuose? Ne kas kita, kaip slapta prielaida, kad kažkas kitas stovi aukščiau už krikščionybę; kad jeigu šiam kažkam kitam krikščionybė netarnautų, mes nedrįstume apie ją kalbėti ir ją pasauliui piršti. Bet ar tai nėra esminis, dažnai net nesąmoningas krikščionybės paneigimas? Mes laikome krikščionybę tiktai žodžiu. Gyvenimas mums yra kažkas kita, kažkas platesnio ir aukštesnio už krikščionybę. Todėl mes ją pajungiame jam ir net į jį įjungiame. Vietoje krikščioniškai gyvenę, mes tik krikščioniškai kalbame. Ir kiekvienas žodis, kuris mūsų ausims suskamba kiek kitaip, negu esame įpratę jį girdėti mokyklos suole, mūsų yra įtariamas ir net persekiojamas.
Žodžio nuodėmė mums yra pati baisiausia. Tuo tarpu gyvenimu mes per daug nesidomime. Gyvenimo nuodėmės mūsų nejaudina. Prieš jas mes užmerkiame akis ir jas pridengiame neatgailėtas ir neišpažintinas. Pirmaisiais krikščionybės amžiais ne vienas apsivilkdavo ašutine, pasibarstydavo galvas pelenais ir stovėdavo bažnyčios prieangyje. Tai buvo gyvenimo nusidėjėliai, darantieji atgailą. Jeigu šiandien mums reiktų parinkti, kam užvilkti ašutinę ir užpilti pelenų, pastatant bobinčiuje, tai tikriausiai šie mūsų parinktieji būtų žodžio nusidėjėliai. Gyvenimo nusidėjėlių mes nerastume, o jeigu ir rastume, nedrįstume juos šiuo vardu pavadinti. Ar anas ištikimas katalikas atgailos už tai, kad reikalavo iš savo tarnaitės atidirbti vienos dienos atostogas? Ar dar ištikimesnis katalikas atgailos už tai, kad šventųjų Metų atgailos kelionę pavertė linksma ekskursija po Europą? Ar mes visi darysime atgailą už tai, kad užtrenkėme duris prašančiam išmaldos pasiųsdami jį į Raudonąjį kryžių; kad leidome šalia savęs lakstyti apskurusiems ir apšašusiems našlaičiams patys šildydamiesi prieš saulę; kad nepriėmėme pabėgusio brolio ir nepasidalinome su juo vienu kambariu? Ne, už visa tai mes atgailos nedarysime, šių nuodėmių neišpažinsime ir jokio kunigo už tai peikiami nebūsime. Mes ir toliau pasiliksime krikščionys, net geri krikščionys: sėdėsime pirmuosiuose bažnyčios suoluose ir būsime šlakstomi švęstu vandeniu. Mes ašarosime skaitydami Evangeliją ir niekaip negalėsime suprasti, kas čia pasidarė, kad po dviejų tūkstančių metų katalikiškoji Europa virto misijų kraštu, kuriame nebėra krikščioniškųjų bendruomenių. Pasididžiuodami mes kalbėsime: „Socialinis klausimas Evangelijoje jau seniai yra išspręstas.“ Ir niekaip negalėsime pajausti tos nepaprastos gėdos, to tiesiog nebepakeliamo pasmerkimo, kad milijonai žmonių katalikiškose šalyse gyvena nežmonišką gyvenimą. Evangelija mums yra tiktai žodis, nevirtęs gyvenimu. Štai kur glūdi didžiausia mūsų tragedija. Kristus mums yra tik Ciceronas, o mes tik Romos senato nariai. „Kaip dieviškai Kristus kalbėjo“, – sakome išėję iš bažnyčių, iš susirinkimų, iš mokyklų, ir einame į savo pasaulines pirtis nusiplauti prakaito, kurį išspaudė tvankus oras, anų dieviškų kalbų beklausant. Ir tuo viskas pasibaigia. Jokio karo blogiui, nuodėmei, neapykantai, skurdui, persekiojimams mes neskelbiame. Mes juk nesame graikai, kad šauktume „Mušt Pilypą!“ Žodis yra laimėjęs prieš gyvenimą, ir mes svaigstame šios pergalės triumfe. „Pradžioje buvo žodis“, – paskaitome, atsivertę Evangeliją, ir be galo patenkinti ją užvožiame. Kam toliau beskaityti? ...”

IV. Kas yra krikščionybė: žodis ar gyvenimas?       2019-12-28 14:12

Antanas Maceina. Bernardinai.lt “... Įsikūnijimo paslaptis
Taip, iš tikro pradžioje buvo žodis. Bet ar jis žodžiu ir pasiliko? Ar jis suskambėjo ir praėjo, kaip tolimas aidas, kaip neįvykdytas pažadas? Ar krikščionybė yra tik dieviškųjų kalbų, formulių, sakinių ir taisyklių rinkinys? Ar Evangelija yra tas pat, kas Konfucijaus, Zoroastros, Sokrato ir kitų išminčių mokslas? Anaiptol: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14). Štai Evangelijos atsakymas į jos sužodinimą, į tą žodžio įamžinimą, kurį mes esame padarę. Krikščionybė yra pastatyta ant įsikūnijusio žodžio. Todėl ji yra ne teorija, bet gyvenimas; ne idėja, bet tikrovė, Kristaus tapimas žmogumi ir pasilikimas Bažnyčioje, kaip savame Kūne, padaro mūsų religiją būtimi, kurioje mes esame, judame, mąstome, veikiame; vadinasi, gyvename. Taigi ne krikščionybė įsijungia į gyvenimą, kuris būtų už ją aukštesnis, bet visas mūsų gyvenimas telpa krikščionybėje. Kaip Kristaus Asmenyje telpa visas dieviškumas ir visas žmogiškumas, taip viskas telpa ir Jo įsteigtoje religijoje. Krikščionybė yra buvimas. Bet kaip buvimas apima net ir menkiausius mūsų judesius, taip juos apima ir krikščionybė.
Štai kodėl šv. Povilas nesiliaudamas kalba apie krikščionybę, kaip apie naują kūrinį, mums atneštą Jėzaus Kristaus. Jo atėjimas pasaulin buvo tam, kad padarytų „naują žmogų (Ef 2, 15). Todėl Jėzuje Kristuje neturi vertės nei „apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys“ (Gal 6, 15). Krikščionies žymė, kuri jį skiria nuo kitų, kaip tik ir yra šis naujumas, ši nauja būtis, ši nauja kūryba, įvykusi jame per jo susijungimą su Kristumi. „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Ir tai nėra tiktai paviršutinis, sakysime, dorovinis pakeitimas, įvykęs vienoje kurioje žmogiškosios būtybės galioje: jo prote, prisiimant krikščioniškąsias mintis; jo valioje, klusniai vykdant krikščioniškuosius įsakymus; jo jausmuose, giliai pergyvenant krikščioniškąją liturgiją. Ne! Tai yra pakeitimas, įvykęs pačiose žmogaus prigimties gelmėse, pačioje jo būtyje. Galių pakitimas yra tik šio gilesnio, šio būtino pakeitimo išraiška. Todėl šv. Povilo „naujas žmogus“, kuriuo jis vadina krikščionį, iš tikro yra naujas; naujas visu savimi; naujas pačiu žmogiškuoju pradu. Būti krikščioniu reiškia naujai būti. „Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja.“ Krikšto vanduo yra naujo gimimo vanduo. Sutvirtinimo aliejus yra naujos kovos patepimas. Išpažintis yra naujas sutaikinimas su Dievu. Eucharistinė Duona yra naujos gyvybės maistas. Ligonių sakramentas yra naujo apaštalavimo galia. Moterystė yra naujos bendruomenės pagrindas. Visi Kristaus įsteigtieji sakramentai yra ne kas kita, kaip keliai įsrovėti į žmogų anai naujai kūrybai, perkeisti jį pagal Kristaus paveikslą bei panašumą, sukurti jame naująjį Adomą. Todėl jie yra ne formulės, ne apeigos, ne žodžiai, bet gyvenimas, būtis, tikrovė. Krikščionybė yra antrasis žmogaus sukūrimas. Todėl krikščionis nėra paprastas žmogus ir jo gyvenimas nėra paprastas gyvenimas. ...”

V. Kas yra krikščionybė: žodis ar gyvenimas?       2019-12-28 14:11

Antanas Maceina. Bernardinai.lt “... Iš to mes gauname keletą labai svarbių išvadų. – Visų pirma krikščionybė nėra kažkada vieną kartą paskelbta, bet kasdien skelbiama. Būdama gyvenimas, ji visados yra dabartinė. Kaip Kristus nėra tik buvęs, bet nuolatos esąs, taip ir Jo religija. Tiesa, krikščionybė turi savo istoriją. Ji išsivysto ir išsiskleidžia. Bet šitas išsiskleidimas yra ne kas kita, kaip ano Kristaus minimo garstyčios grūdelio augimas. Tai nėra praėjimas, bet nuolatos stiprėjanti ir gilėjanti dabartis. Todėl ir Evangelija nėra duota prieš du tūkstančius metų, bet duodama šiandien, duodama kiekvieną dieną. Jos reikalavimai yra visados nauji, niekad nepasenę ir nepraėję. Kalno Pamokslas yra sakomas ir šiandien. Vyno ir duonos virtimas Kristaus krauju ir kūnu vyksta ir šiandien. Apaštalų siuntimas skelbti gerosios naujienos visam pasauliui atliekamas ir šiandien. O šv. Mišiose Kristus miršta, giliu B. Pascalio posakiu, „ligi amžių galo“. Kaip pirmasis žmogaus sukūrimas yra nuolatinis, nes dieviškoji Apvaizda taip pat yra kūrimas (creatio continua – sakydavo senieji filosofai), taip ir antrasis sukūrimas, arba Atpirkimas, irgi yra nuolatinis. Krikščionybės dabartiškumas yra pagrindinė jos žymė, kuri niekad neturi būti išleista iš akių.
Antra, krikščionybė yra skelbiama ne tik žmonijai, bet ir kiekvienam iš mūsų. Kitaip sakant, ji visados turi ne tik bendruomeninį, bet ir asmeninį pobūdį. Per Krikštą mes esame įsijungę į aną šv. Povilo minimą „naują gyvenimą“ ir jį padarę savo likimu bei rūpesčiu. Mums yra ne vis tiek, ar Evangelija yra vykdoma ar ne; ar mūsų religija teisingai pergyvenama ar klaidingai; ar krikščionybė yra gyvenimas ar jau tiktai žodis. Būdami nauji Viešpaties kūriniai, mes tuo pačiu esame įpareigoti šitą naujumą saugoti ir jį plėsti. Kaip pirmuosius žmones Dievas apgyvendino rojuje, kad jį įdirbtų ir saugotų, taip lygiai jis apgyvendino ir krikščionis, kad jie šį naują kūrybiškumą išplėstų visame pasaulyje. Krikščionybė šaukiasi kiekvieno iš mūsų, nes kiekvienas esame ląstelė ano Didžiojo Kūno, kurio Galva yra Kristus. Kiekvienas esame įjungti į anuos bendruosius atpirkimo uždavinius. Krikščionybė yra kiekvieno mūsų asmeninis reikalas, rūpestis ir uždavinys. Evangelija yra man skelbiama; aš pats esu šaukiamas palikti tinklus ant savo kasdienybės krantų; aš pats esu siunčiamas mokyti ir krikštyti; aš pats esu kviečiamas parduoti, ką turiu, išdalinti vargšams ir sekti Kristumi. Kiekvienas Evangelijos žodis yra man skiriamas. Todėl yra klaida krikščionybę laikyti tiktai bendruomene, tiktai žmonijos religija, tiktai pastatyta ant visumos. Ne! Krikščionybė yra mano religija. Ji yra mane palietusi, todėl aš esu tasai naujas kūrinys, tasai naujas žmogus. Manyje praėjo visa, kas buvo sena. Manyje dabar turi būti viskas nauja: „corda, voces et opera“ – širdis, žodžiai ir darbai“, – kaip sako senas Prisikėlimo himnas. Krikščionybės asmeniškumas yra taip pat esminė žymė, kurios niekados negalime pamiršti ir elgtis taip, tarsi ji mūsų neliestų, tarsi ji būtų ne mūsų.
Trečia, krikščionybė nėra senosios būties pratęsimas, bet visiškai nauja būtis. Tai yra tokia tiesa, kuri turėtų mus persunkti ligi pat gelmių. Kristaus atėjimas pasaulin buvo esmingai naujas žygis, ir Jo įsteigta Bažnyčia yra esmingai naujas dalykas. Išganymo tvarka, į kurią mes įsijungiame per Krikštą, yra Viešpaties dovana, Jo malonė, Jo Valios aktas, kuriuo Jis kaip tik ir pastatė aną naują būtį. Gali šita nauja būtis būti apsupta senomis viršinėmis formomis; gali ji būti apsunkinta senojo žmogaus paveldėjimu. Tačiau savo esmėje ji yra iš senosios būties neišvedama ir jos šviesoje nesuprantama. Krikščionybė yra Naujiena. Todėl ir krikščioniškasis gyvenimas negali būti tiktai senojo gyvenimo tęsinys, tegul ir gražesne forma. Krikščioniškasis gyvenimas turi būti visiškai naujas gyvenimas, ir krikščioniškasis žmogus turi būti visiškai naujas žmogus. Ir vėl: gali šis naujas gyvenimas iš viršaus reikštis ir senais pavidalais; gali šis naujas žmogus dirbti ir senus darbus. Bet ir anų senų pavidalų ir anų senų darbų turinys Krikščionybėje bus visai kitoks, nes pagrindas, iš kurio jie išauga, yra taip pat visai kitoks. Krikščionybė daug ką prisiėmė iš senojo pasaulio. Bet ji šioms senosioms dovanoms davė naują turinį ir naują prasmę. Kas gi pats Kristus atrodė žmonėms? Dailidės Juozapo sūnus iš Nazareto. O savo esmėje Jis buvo Dievažmogis. Taip yra ir su visu krikščioniškuoju gyvenimu. Esminis krikščionybės naujumas yra irgi pagrindinė jos savybė, kurią turime nuolatos atsiminti ir giliai pergyventi. ...”

VI. Kas yra krikščionybė: žodis ar gyvenimas?       2019-12-28 14:11

Antanas Maceina. Bernardinai.lt “... Diplomas stalčiuje
Jeigu tad jausime, kad krikščionybė yra dabartinė nauja mūsų būtis, mums nereikės stebėtis ir gėdytis, kad Evangelija pavirto tik žodžiu, nustodama gyvenimiško savo pobūdžio. Ne Evangelija paseno, bet mes nutolome nuo Evangelijos. Ne Evangelija praėjo, bet mes praėjome pro jos šalį. Ne Evangelija sužodėjo, bet mes suformalinome patys save, pasitenkindami tik žodžiais, bet nebesiekdami ligi gelmės to, ką šie žodžiai reiškia. Kada žmogus, baigęs aukštąją mokyklą, virsta gyvenimo specialistu? Tada, kai jis įvykdo gautą savo mokyklos diplomą. Diplomas jam atidaro kelią ir duoda teisę. Bet jis turi būti vykdomas. Jis turi būti paverčiamas tikrove. Žodis, kuris jame įrašytas, turi tapti gyvenimu. Tik tada sakome, kad šis ar anas yra tikras specialistas: gydytojas, advokatas, inžinierius, mokytojas, mokslininkas. Tačiau kiek daug baigusiųjų aukštąsias mokyklas padeda savo diplomus į stalčių ir pasitenkina tik juose įrašytais žodžiais! Kiek daug diplomų pasilieka gyvenime neįvykdytų! Apie tokius žmones sakome, kad jie yra neverti to, kas apie juos jų diplomuose sakoma, nes diplomas visados yra ir įpareigojimas. Taip yra ir su krikščionybe. Krikštas ir Sutvirtinimo sakramentas atidaro mums duris į krikščioniškąjį pasaulį ir duoda teisės jame veikti. Bet mes turime veikti. Mes negalime Krikšto metrikų, dar daugiau – sakramentinio jo charakterio – padėti į stalčių ir pasitenkinti tuo, kad ten parašyta, jog mes esame krikščionys. Krikšto metriką – ir juridinę, ir sakramentinę – mes turime įvykdyti. Kitaip mūsų krikščionybė bus tik stalčiaus krikščionybė, kaip anų žmonių universitetiniai diplomai. O kiek daug yra tokių stalčinių krikščionių! Kiek daug Krikšto metrikų guli užrakinti spintose, pravėdinami sekmadieniais patogiuose bažnyčių suoluose, o paskui vėl uždaromi. Todėl gyvenimas ir pasidaro stabmeldiškas, nes jį krikščionišką gali padaryti ne stalčiniai metrikai, bet tik veiklus sakramentinio pobūdžio vykdymas. Būti krikščioniu reiškia ne kažkada būti pakrikštytu, sutvirtintu, sutuoktu, bet gyventi nuolatos anų palaimintų dienų turiniu, nes nei Krikštas, nei Sutvirtinimas, nei Moterystė, nei Kunigystė, nei kuris kitas sakramentas nepraeina, nepasibaigia su jo priėmimu, bet trunka visą laiką, todėl visą laiką mus kviečia ir įpareigoja. Krikščionybės dabartiškumas apsireiškia ir mūsų gyvenime. ...”

VII. Kas yra krikščionybė: žodis ar gyvenimas?       2019-12-28 14:10

Antanas Maceina. Bernardinai.lt “... Ir nuostabu, kaip lengvai mes tai pamirštame, daug lengviau negu savos profesijos reikalavimus! Jaunas žmogus, baigęs universitetą ir pradėjęs dirbti savoje srityje, sužino, sakysime, kad už šimto mylių bibliotekoje yra jam rūpimu klausimu veikalas, kurio jis jau senokai ieško. Pirmai progai pasitaikius jis važiuoja šimtą mylių, susiranda aną veikalą, parsiveža jį namo arba bibliotekoje studijuoja. Taip darydamas jis žino, kad jis eina tikru mokslinio pašaukimo keliu, kad gautą aukštosios mokyklos diplomą jis vykdo gyvenime. Bet kada ateis laikas, kad jaunas pakrikštytas, sutvirtintas ir sutuoktas krikščionis važiuos bent dvidešimt penkias mylias išgirdęs, kad ten yra žmogus, kuris klysta, kuris gyvena pavojuje savo dorovei, kuris skursta, kuris yra be pagalbos, nusiminęs dėl ištiktos nelaimės? Kada ateis laikas, kad šis jaunas krikščionis nuveš tokiam žmogui paguodos, patarimo, paramos, pataisos, tiesos, meilės, vilties, kurių jis taip gausiai yra gavęs iš Viešpaties per sakramentus? Kada šis laikas ateis? Šiandien krikščionys dar niekur nevažiuoja. Jie ne tik nevažiuoja, bet jie neištiesia net rankos į čia pat esančius ir jų laukiančius krikščioniškuosius darbus. Jie yra panašūs į anuos diplomuotuosius, kurie prisiperka knygų, bet paskaito tik autoriaus žodį, o paskui deda į spintą nė neišpjaustę. Visas pasaulis yra didžiulis krikščioniškųjų darbų laukas; ne, ne laukas, bet dirvonas. Jis šaukiasi įdirbamas. Jis šaukiasi dieviškosios sėklos. O mes vaikščiojame po sausą jo žolę ir nežinome, ką su juo veikti. Mes nežinome, ką veikti su mums suteiktomis dieviškosiomis dovanomis.
Tikėkime, kad bent jaunoji katalikų karta pajaus gyvenimiškąjį Krikščionybės pobūdį ir šias dovanas, išėmusi iš senųjų stalčių, paskleis po pasaulį. Tada ateis žemės atnaujinimas.”
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-03-15-antanas-maceina-kas-yra-krikscionybe-zodis-ar-gyvenimas/59468

to AAA       2019-12-28 13:17

Tik geri darbai puošia žmogų. Vienaip ar kitaip visi mes filosofuojame, bet štai darbų gerų nėra. Atsibodo “tauškimas”, atsiboooooooooodooooooooooo.

AAA       2019-12-28 13:02

Kodėl taip aršiai imame kritikuoti savus žmones (kritikuoti autorių)? Ar ką patys esame geresnio nuveikę ar parašė? Ir neprotinga, ir, svarbiausia, - nepadoru:(

-------       2019-12-28 12:42

Todėl nesuprantu ir ProPatrios ,,užsidarymo” - ProPateia yra ne kartą publikavusi straipsnių, kuriuose kritikuojamas bernardinai.lt pasirinkimas neleisti komentarų - betgi patiProPatria dabar iš esmės daro tą patį.
ProPatria dažnai kritikuoja Lietuvos ,,elitą”, nors iš tiesų koks ten elitas, tiesiog uždaras komunistų ratelis - bet toks užsidarymas iš tikrųju yra nutolimas nuo žmonių ir saviizoliacija. Keista, kad V.Radžvilo pasisakymuose beveik nenagrinėjamas egalitarizmas.

-------       2019-12-28 12:42

Todėl nesuprantu ir ProPatrios ,,užsidarymo” - ProPateia yra ne kartą publikavusi straipsnių, kuriuose kritikuojamas bernardinai.lt pasirinkimas neleisti komentarų - betgi patiProPatria dabar iš esmės daro tą patį.
ProPatria dažnai kritikuoja Lietuvos ,,elitą”, nors iš tiesų koks ten elitas, tiesiog uždaras komunistų ratelis - bet toks užsidarymas iš tikrųju yra nutolimas nuo žmonių ir saviizoliacija. Keista,kad V.Radžvilo pasisakymuose.beveik nenagrinėjamas egalitarizmas.

-------       2019-12-28 12:34

Apskritai labai aukšto lygio straipsnis, šiyo nepaneigsi, tačiau žmonės yra skirtingi ir negali to paties dalyko suprasti visiškai vienodai. Todėl kai kurie komentatoriai ir gūžčioja pečiais. Iš kitos pusės - taip, konceptualusis idėjinis branduolys partijai yra būtinas, tačiau jis turi būti kartu su ,,žemiškais” reikalais, ne be antrojo nebūtų ir pirmojo.

Teisus Prašalietis.        2019-12-28 12:30

Kad ir kaip jis vartytų tiesas, nieko Radžvilui “ne be išdegs” svetimomis rankomis imti valdžią. Ne tie laikai, kai filosofuodami ir rėždami kalbas išvarydavo liaudį į kovą su “cariukų” priešais. Kad ir, kaip vadintume lietuvius, bet jie jau yra nebe avinų banda. Lietuvai reikalingas dvasinis atgimimas. O kas tai per dalykas ir su kuo tai valgoma, čia yra kitas dalykas. Atvykęs popiežius Pranciškus į Lietuvą paliko šią žinią, bet, manau, kad ir tai yra ne kiekvienam suvokiama.

Prašalietis       2019-12-28 12:01

Dzeikai, jei Radžvilas straipsnio pavadinime užsiduoda “filosofinio” nagrinėjimo vieną iš “objektų” kažkokios “NETIKROS TIESOS IŠTAKAS”, kas yra net ir ne filosofui akivaizdi nesąmonė, tai “nemakliavoti apie NETIKRĄ TIESĄ” nepajėgtų net ir tikras filosofas. Na o iš Radžvilo straipsnelyje pavaryto “mokslinio, tautiškai patriotinio filosofavimo” Tamstai išplaukiantis - “Skaitytojau , suprask neapibreztuma ,kuriam mokslas zodziu dar neisrado”... tegali “prašytis” straipsnio autoriaus realaus pasaulio “suvokimo” ne patriotinių ir ne tautinių, bet tikrų psichikos specialistų įvertinimo…

Dzeikas       2019-12-28 11:09

Prasalieciui:
Skaityk nuo galo,ten suformuoluotas teiginys. Taciau silpnas jo pagrindimas nuo kurio autorius pradeda ir makliavoja iki pat galo(kur padaryta isvada).
O makliavoja todel, kad pagrindimui nesurinko ir neapdorojo pakankamai faktu. Todel tenka “reiksmingai” raukt kakta, kilnot antakius, pust zandus , vartyt akis ir atsidust.
Skaitytojau , suprask neapibreztuma ,kuriam mokslas zodziu dar neisrado.

Prašalietis       2019-12-28 10:41

Paskaitai straipsnio pavadinime šiandieninio “tautinio pr.” Radžvilo užsiduotą “filosofinio” nagrinėjimo objektą “Netikros tikrovės ištakos” ir lauki kada pačiam kaip ir autoriui” nuvažiuos stogas” tiek, kad “suvoktum”, kas per daiktas gali būti realiame pasaulyje"NETIKRA TIKROVĖ”. Eiliniam skaitytojui, nenuvažiavus jo"stogui iki kondicijos, kai pasidarys aišku kas yra NETIKRA TIKROVĖ”, skaityti Radžvilo straipsnį pasidaro beprasmiška, nes “be tautinės krūminės butelio teisingai suprasi” pagrindinės straipsnyje dėstomą autoriaus mintį nepajėgsi, kad ir ką savo smegeninei bedarytum….

Dzeikas       2019-12-28 10:25

Siela verziasi rojun, bet nuodemes neleidzia.
Panasiai propiesoriui Radzvilui su post totalitarines visuomenes transformacija ir jos kitimo analize: “cuju, cto vrazhyna, a dokazatj nie mogu”(NKVD zargonas).
Kad daryti analizes visu pirma reikia atrinkt analogijas(panasius reiskinius), apdorot juose esancia informacija ir apibendrinus (dar karta APIBENDRINUS) daryti isvadas.
Prapiesorius gi, kaip tipiskas trejetukininkas apsviestunas nusirasinejantis kontrolinius darbus, neatlikes informacijos kaupimo bando daryt isvadas.
Taigi vaikeli, tai JUODAS ir nedekingas darbas su statistika. Kuri pati savaime tik sausas mokslas IR TIK SAJUNGOJE su gyvenymo pazinimu leidzia tyrejui suvokt kur ta statistika meluoja issisiepusi (ir kiek meluoja), o kur rodo “vaizdzeli” toks, koks yra.
O ka aplamai veikia Radzvilas? Partija kuria ir Europarlamenta sturmuoja? Tada veikala “pototalitariniu visuomeniu raida” neparasysi, nes dvieju sunkiu ir SKIRTINGO pobudzio darbu vienu metu neatliksi. Genijui(nenuvertinkime sito zodzio) tas tik imanoma. O Radzvilas pagal tai ka jis cia parasinejo - toks nera.
Tai ir gavosi rasliavele: parankiojo informacija pasislaistes po bohemines “tusofkes” , po gatves, dazniau po Gediminke negu po “Krasnucha”, ir parase a le auksciau mineta “cuju, cto vrazyna…”
T.y. pradzia lyg ir daug zadanti: suokalbininko intonacijom suskyrste totalitariniu visuomeniu kitima i etapus(cia uzdekime pliusiuka, tiek sugebejo) ir pasake, kad nera taip kaip vaizduojama, ir tada pakele klausima, ar reiskinys (virsmas) buvo savaiminis, nes pagal netiketa to virsmo I etapo baigti viskas sustojo, tarsi impulso ne nebuta.
Bukim kritiski Radzvilui, bet nepraraskim objektyvumo: sis aspektas IVARDINTAS. Tai daro straipsni naudingu. Taciau i klausima KODEL autorius , na bando lyg kazkokias uzuominas metyti a la Landsbergis(“kas galetu paneigti”)————
’ Ar,<...>, nederėtų susimąstyti, kad „aksominių revoliucijų“ laikotarpiu įvykęs istorinis virsmas, ko gero, buvo anaiptol ne laisvės triumfas?———
======================================================================
Kelios pastabos del rasymo stiliaus ir BUDO. Radzvilas tipiskas lietuvisko auklejimo ir jo “universiteto” (Vilniaus) produktas. Lietuviams(rusams ir likusiems azijatams) budingas uzuominu laidymas ir pabaigoje(tik) isvada leidzia isvirti kose klausytoju galvose ir paslept analizes pagrindimo(faktu rinkimas ir rusiavimas) silpnuma.
Stai jeigu naudoti amerikieciu metoda - pirmoje eileje isvada, o po to seka jos pagrindimas faktais,skaiciais, ivykiais - tada, JEIGU faktai surinkti ir apdoroti, aisku kas norima pasakyt ir kodel. O jeigu faktai parankioti kaip aklos vistos sen bei ten, tada rasant amerikietiskai pirma kas krinta i akis idejos nebrandumas, pagrindimo trukumas. O Radzvilo straipsnis butent toks ir yra.

-------       2019-12-28 2:23

Beje, Golytsinai kilę iš Gediminaičių.

Žodžio laisvė...       2019-12-28 2:03

Vytautai Radžvilai,manai kad savo filosofiniais išmąstymais suviliosi rinkėjus?Na
tokiais ilgais ir sunkiai visiems suvokiamais teiginiais nepriversi visus skaityti
ilgus tekstus.Ir bendrai,ką bendro turi filosofiniai pasakojimai ir būsimo Seimo
nario veikla.Kitame tamstos tekste sugebėjau perskaityti iki 33 punkto.Kitą dieną būtinai pasistengsiu baigti skaityti,bet tai ką perskaičiau jau senai žinojau ir
supratau,kad Lietuvos visos blogybės sukuriamos ir sudaromos tik sostinėje Vilniuje.
Lietuvos visuomenė jau seniai suprato,kad yra apsukruolių apgauta,apvogta ir pa-
niekinta.Komunistinė nomenklatūra persirengė kita suknele ir vaidina “naują“Lietuvos
valdžią.Tik jos veikimo metodai išlieka nepakitę.

Al.       2019-12-28 1:55

Norint tarti ką nors naujo Perestroikos klausimu, neišvengiamai tenka įvertinti Galicino veikalą:
https://archive.org/stream/AnatoliyGolitsyn/Golitsyn-ThePerestroikaDeception-TheWorldsSlideTowardsTheSecondOctoberRevolution1995_djvu.txt

O po to, autoriui, siekiančiam bešališko tyrimo, derėtų įvertinti savo asmeninę veiklą tuo metu - Radžvilo atveju, Liberalų partijos steigimo reikalą.

Ir jei totalitarinis valdymas yra pilietinis valdymas, tai ar ir atvirkščiai? O jei taip, tai kuo galim remtis? Ar belieka laukti antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo, ar yra dar ir kitų būdų išsigelbėti?

Nobelio verti moksliniai atradimai       2019-12-28 0:14

Profesorius Vytautas Radžvilas apie pilietinės visuomenės siaubą:
“Savo pagrindu ir giliausia esme jis, totalitarinis valdymas, yra pilietinis valdymas, kuriam esant valdžią kokiu nors būdu įgijusi pilietinės visuomenės grupė ją uzurpuoja ir pradeda ja piktnaudžiaut”.

optimizm       2019-12-27 22:52

Užsidariusi akademiniame bokšte Propatrios kompanija tikrai netaps nomenklatūra

Nemanau       2019-12-27 21:55

kad net tuos 3 procentus surinks rinkimuos šis pilosopas su savo chebra .

StasysG       2019-12-27 21:40

Norėčiau žinoti, kokiais naujausiais pasaulinio lygio šaltiniais Autorius rėmėsi, rašydamas šį sudėtingą  straipsnį. Na negali būti taip, kad jis pradžių pradžia.

žinia nežinia       2019-12-27 20:59

Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Kad ieškotume Jo Karalystės ir Jo teisumo

Vytautas Sinica. Kas yra leftizmas?

Vygandas Trainys. Partizanų ir kitų Lietuvai pasiaukojusių žmonių juodintojai nusipelno platesnio komentaro

Raimondas Navickas. Rinkimų naujienos iš ateities

Vitalijus Karakorskis. Atviras laiškas advokatei Fainai Kukliansky

Karolis Venckus demaskuoja: vaikų prievartautojas, ištvirkinęs pasaulio elitą. Lietuvoje to nėra?

Algimantas Rusteika. Dar kartą apie idiotus ir idiotizmą

Neringa Venckienė. Nušautas pedofilo Džefrio Epšteino ir DEUTSCHE BANK bylą nagrinėjusios teisėjos sūnus

Arvydas Anušauskas. Prašau pagalbos – tai gali sustabdyti insinuacijomis ir iš piršto laužtais teiginiais grįstą šmeižto kampaniją

Bronius Puzinavičius. Ar sprendimą dėl Lukiškių aikštės monumento turėtų priimti tik menininkai?

Vytautas Sinica. Užsienio „gerąją patirtį“ reikia įvertinti iš anksto

Rinkimai Lenkijoje – kova ir pramoga

Verta prisiminti. Arvydas Šliogeris. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Vytautas Radžvilas. Remti Bideną – tiesti kelią Merkel-Putino paktui

Jolanta Miškinytė. Dar viena šeima prašosi oficialaus prieglobsčio Lenkijoje

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

240 000 žmonių pasirašė Baltųjų rūmų peticiją raginančią paskelbti George’ą Sorosą teroristu

Vytautas Radžvilas. Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio dėžėje ant didvyrių kaulų…

Raimondas Navickas. Prasideda…, arba „Eikite ... su savo ‘Black lives matter’ afera“

Vytautas Sinica per Marijos radiją. Ką šiandienos žmogui sako istorinės atminties ženklai: paminklai, memorialinės lentos, atminimo aikštės?

Nacionalinis susivienijimas. Apie cenzūrą ir Lukiškių aikštę

Rasa Čepaitienė. Kaltė ir įniršis

Geroji Naujiena: Palikti iki pjūties

Iš propagandos frontų. Užkalnis: pagaliau Lietuva atsiveria imigrantams. Pasitinku su gėlėmis

Raimondas Navickas. Versli moteris – kiekvieno politiko svajonė

Joana Noreikaitė. Liepos 17-toji

Dar viena 17-oji Simono Daukanto aikštėje: kas išgirs ir atsakys, ar dar gyva Deimantė?

Justas Mundeikis. Imituokime socialinį dialogą. Antra dalis

Algimantas Rusteika.Tikras lietuvis viską, kas jam sakoma, užmiršta per savaitę

Vytautas Sinica. Europa, kurios gėdijasi tariami euroentuziastai ir kurią taip mylime mes, ‘euroskeptikai’

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.