Kultūros, kalbos, istorijos politika

Vytautas Radžvilas. Lietuvos jaunimo mankurtinimas

Tiesos.lt siūlo   2019 m. sausio 10 d. 16:56

9     

    

Vytautas Radžvilas. Lietuvos jaunimo mankurtinimas

propatria.lt

Kalba 2017 metų gegužės 27 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vykusioje konferencijoje „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be ateities?“

Mūsų valstybės ateities perspektyva, be abejo, priklausys nuo to, kaip mes sugebėsime blaiviai, realistiškai vertinti Lietuvoje susiklosčiusią situaciją jaunosios kartos tautinio, valstybinio ir patriotinio ugdymo srityje. Tai padaryti būtina. Turbūt nereikia niekam įrodinėti, kad mūsų geopolitinė situacija per pastarąjį dešimtmetį iš esmės pasikeitė. Faktiškai pirmą kartą nuo to laiko, kai atsikovojome nepriklausomybę, yra pagrindo būgštauti, kad su ta nepriklausomybe gali tekti atsisveikinti. Tokia išvada grindžiama labai paprasta įžvalga: kad ir kaip tai atrodytų grėsminga Lietuvai, mes privalome žiūrėti tiesai į akis ir matyti, kad, pirma, Vakarai silpsta, antra, vyksta Europos Sąjungos dezintegracija, kurios padariniai yra nenuspėjami. Kad tokie procesai prasidės, buvo galima suprasti po Rusijos – Gruzijos karo, kai Europa iš esmės nieko nepadarė Gruzijai padėti. Dabartinėje situacijoje Lietuva vis dar kliaujasi pasenusia strategija, kuri gal buvo pateisinama prieš keletą metų: mes kliaujamės tuo, kad iškilus reikalui, kažkas mus gelbės ir mums padės. Aišku, tai yra labai svarbu. Bet iš tiesų brandi tauta ir valstybė turėtų vadovautis nuostata – pirmiausia pasirūpinkime savimi patys, o tada, jeigu bus pagalbininkų – juo geriau.

Tai reiškia, kad turi būti daroma visa, kas būtina, siekiant konsoliduoti tautą, spręsti ekonomines, socialines ir kitas problemas, ir, žinoma, ugdyti piliečių patriotines nuostatas. Tačiau kokia yra reali padėtis, parodė Žmogaus studijų centro skelbti apklausų mokyklose rezultatai: 90% mūsų 15-19 metų amžiaus mokinių pasiruošę pirma proga emigruoti. Tai reiškia, kad Lietuvos, ir ypač jaunosios kartos, ištautinimas ir išvalstybinimas faktiškai pasiekė katastrofinį mastą. Labai svarbu suprasti, kodėl tai įvyko.

Joks sveiko proto žmogus neabejoja, kad Lietuvos integracija į Vakarų struktūras – į ES ir NATO – buvo gyvybiškai svarbi. Tačiau šito siekiant nebuvo net mėginta rimtai apmąstyti ir įvertinti – o kas vis dėlto vyksta ten, Vakaruose, ir pirmiausia toje pačioje Europos Sąjungoje? Mes kažkodėl ir šiandien nesuprantame, kad po 1992 metų ES raida pasuko kita linkme, kai pasirašius Mastrichto sutartį pradėta judėti politinės sąjungos link. Ir šitos politinės sąjungos esmė, jos tikslai ir pobūdis yra labai aiškiai įvardijami aukščiausių ES pareigūnų – nuo Rompuy iki Junckerio – visiškai atviruose pasisakymuose. Pasak jų, Europos tautos, valstybės yra atgyvena. Tai reiškia, kad ES pasirinktas integracijos modelis de facto, patinka tai mums ar nepatinka, savo esminiais bruožais primena sovietinį modelį. Jo esmė yra likviduoti tautas ir nacionalinių valstybių suverenumą.

Šitų intencijų laiku neįvertinome. Dar Sąjūdžio laikais, kai tekdavo susitikti su vakariečiais politikais, vis išgirsdavome tą patį įtarų klausimą: ar jūs – ne nacionalistai? Šitas klausimas kiek trikdė, nes jis atrodė visiškai nenatūralus, bet tada nesupratome tikrosios jo potekstės ir svarbos. Stebėdamiesi šiuo įtarumu neįžvelgėme, o ir negalėjome įžvelgti, kad vakariečiai mūsų tautines valstybines aspiracijas vertino iš esmės tik instrumentiškai – kaip priemonę sudoroti Sovietų Sąjungą. Ir vėliau, verždamiesi į Europos Sąjungą, dar nesugebėjome perprasti, kad tuo metu jau pasirinktas naujas integracijos modelis iš esmės skyrėsi nuo tos suvienytos Europos, apie kurią svajojo didieji vieningos Europos tėvai kūrėjai – krikščionys demokratai Schumanas, De Gasperis, Adenaueris. Jų projektą, kuris Europą numatė tapsiant demokratiška tautų ir laisvų valstybių konfederacija, pakeitė vadinamoji neofunkcinė Jeano Monnet strategija, siekianti sukurti multikultūrinę Europą, kurioje tautas pakeistų vadinamosios multikultūrinės pilietinės visuomenės, o valstybes – ribotą savivaldą turintys teritoriniai dariniai.

Štai šitos slinktys labai esmingai veikė ir mūsų patriotinį ugdymą.  Kad ir kokia graži buvo tautinės mokyklos idėja, turime suprasti, kad vos atkūrus Nepriklausomybę pradėjo veikti galingos globalios jėgos, kurioms tautinę valstybinę savimonę turintis pilietis yra nepageidautinas. O kodėl nepageidautinos – paaiškina kad ir šis paprastas pavyzdys. Antai Prancūzijoje, Amjene buvo nutarta nuo 2018 m. birželio uždaryti koncerno “Whirlpool” gamyklą ir perkelti ją į Lenkiją – tik tam, kad būtų galima 10% sumažinti gamybos išlaidas. Tai tas pats motyvas, apie kurį JAV išdrįso atvirai prabilti Europoje demonizuojamas prezidentas Trumpas, atkreipęs dėmesį į gerai žinomą, bet iki tol nutylimą faktą: besivaikančios kuo didesnių pelnų korporacijos deindustrializavo ir susilpnino šalį paversdamos anksčiau klestėjusias ištisas pramonines sritis „rūdžių juosta“ iškeldamos gamybą į tokias pasaulio vietas, kur darbuotojams galima mokėti daug menkesnį ar net elgetišką atlyginimą. Ir kaip neiškels, jeigu (atmintyje iškyla apytikriai, bet proporcijas iš esmės tiksliai atspindintys skaičiai) 2000-aisiais metais tekstilės pramonėje žmogui už valandą kur nors trečiojo pasaulio šalyje, kaip kad Bangladeše, buvo galima mokėti 50 ct, Meksikoje – berods tarp 2,5-4 USD, JAV – reikėjo mokėti apie 12 USD. Visa tai reiškia, kad globalistinis tautų naikinimo projektas turi savitą ekonominę logiką. Susiformavo transnacionalinis globalus elitas, kuris dėl savo pelnų tiesiogine šio žodžio prasme siaubia ištisas šalis. Taip, lenkams gamyklos perkėlimas į jų šalį būtų sėkmė. Bet tie “Whirlpool“ darbuotojai, kurie Amjeno gamykloj dirbo keliasdešimt metų, faktiškai paliekami likimo valiai. Ir tokių atvejų daugybė. (Tiesa, Amjenui pasisekė tapti išimtimi, nes uždaroma gamykla atsidūrė pagrindinių pretendentų į Prancūzijos prezidento postą Makrono ir „ekonominio patriotizmo“ idėją kėlusios Le Pen rinkiminės kovos židinyje: kažkaip atsirado galimybė gamyklą įsigyti vietinei verslo grupei, kuri pažadėjo išsaugoti daugumą darbo vietų).

Apie tą patį iš esmės ir kalba Trumpas amerikiečiams. Minėta ekonominė logika leidžia suprasti, kodėl XX a. paskutinio ketvirčio socialiniuose moksluose įsivyravo vadinamasis radikalus liberalistinis individualizmas, neigiantis tautą. Todėl, kad tautos neigimas ir grovimas yra būdas sutraukyti žmonių socialinius ryšius ir atomizuoti visuomenę, ją paversti tik šia diena gyvenančių ir tik savo interesais besirūpinančių individų mechanine sankaupa.

Globalus elitas, kuris investuoja, kur jam naudingiau, naudodamasis pripažinta kapitalo ir darbo jėgos judėjimo laisve, yra suinteresuotas sukurti ir valdyti tartum klajoklių visuomenę, neprisirišusią prie savo šalies, nejaučiančią įsipareigojimų tautai, negalvojančią apie savo valstybę. Todėl mums negali būti vis vien, kaip mes suprantame ir vykdome švietimo misiją: ar mokome pradinuką suvokdami, kad nuo mokyklos suolo ugdome būsimąjį Lietuvos pilietį, ar turime tikslą vien suteikti jam tam tikrą paketą žinių, net nesukant galvos, ar tas žinias jis panaudos Lenkijoj, Prancūzijoj, Amerikoj ar dar kažkur labai toli nuo Lietuvos. Bet atrodo, ir daug požymių liudija, kad visiškai sąmoningai vykdoma švietimo sistemos išbalansavimo programa; dėl tos priežasties tautinės mokyklos koncepcija, kuri numatė iš tikrųjų tautinį valstybinį patriotinį ugdymą, buvo tyliai nukišta į tolimiausius stalčius. Joje numatytą sąmoningo ir patriotiško piliečio-valstybininko formavimą pakeitė vadinamoji pilietinio ugdymo koncepcija. Pilietinis ugdymas ypatingas tuo, kad jis atsaisto žmogų nuo jo tautos ir valstybės, piliečiu gali būti tiek milžiniškoje imperijoje, tiek bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Turbūt galima pasakyti, kad paskutinis Lietuvos švietimo ministras, kuris mėgino gelbėti tautinio ir valstybinio ugdymo koncepciją, buvo akademikas Zigmas Zinkevičius. Tiesą sakant, būtent todėl jis buvo eliminuotas iš politinio gyvenimo.

Vykstant tokioms transformacijoms, apyvarton įėjo sąvoka – Lietuvos tauta. Lietuvos tauta ir lietuvių tauta anaiptol nėra tas pats. Lietuvos tauta – tai viso labo politinė teisinė kategorija, kuri apima vienodas juridines teises turinčius individus, ar tai bus lietuviai, ar rytoj čia atvyksiantys žmonės, tarkime iš Sirijos, Afrikos ir kitų kraštų. Mokykloje formuojama ir peršama būtent tokios ištautintos ir išvalstybintos „multikultūrinės“ visuomenės samprata. Tai vyksta gana paprastai ir nesulaukiant rimtesnio pasipriešinimo. Kuo, pavyzdžiui, buvo pakeista A. Šapokos istorija, kuri – reikia sutikti – buvo iš dalies pasenusi, nes rašyta prieš daugelį dešimtmečių? O gi iš pradžių – verstiniais užsieniečių parašytais istorijos vadovėliais, vėliau juos rašė vadinamąją „lituanocentrine“ istorijos samprata atvirai besibjaurintys tariamai „eurocentrinės“ orientacijos autoriai. Rezultatas – faktiškai Lietuvos istorijos mokykloje neliko, ji „integruota“ į pasaulio istoriją taip, kad dabar mokinys apie savo tautos istoriją išmoksta turbūt mažiau, negu sovietmečiu. O ką jau kalbėti apie tai, koks yra pats knygose pateikiamas istorinis pasakojimas. Koks jis dar gali būti, jeigu istorijos programų kūrimui ir viešojoje erdvėje įtvirtintos lietuviškojo istorinio pasakojimo formavimui ir sklaidai idėjiškai daugybę metų vadovavo asmuo, galėjęs tiesiai ir atvirai pasakyti: aš nedalyvavau Sąjūdyje, nes „smetoniškoj“ Lietuvoje puoselėta ir išeivijos saugota lietuviškumo samprata, kuria vadovavosi ir Sąjūdis, man buvo svetima… O kokia galėjo būti alternatyva šitai lietuviškumo sampratai, jeigu ne komunistinė burokevičinė? Visa tai reiškia, kad ir atkurtoje valstybėje istorijos mokslui diktuoja bei istorinį pasakojimą kontroliuoja žmonės, kurie anuomet, sąjūdinio atgimimo laikais, tiesiog turėjo apdairumo ir gudrumo patylėti ir slėpti savo antitautines, antivalstybines nuostatas. Tą patį matome ir visose kitose lituanistikos bei kultūrinio gyvenimo srityse.

Verta užsiminti ir apie vadinamąją atvirumo ir uždarumo dialektiką: beveik svarbiausiu Lietuvos mokyklos tikslu paskelbta kova su tariamu tautos ir visuomenės uždarumu, vykdoma tos pačios „atviros pilietinės visuomenės“ vardan. Bet pasiaiškinus, kokia to visaip smerkiamo uždarumo samprata, išryškėja pagrindinis kovą su juo grindžiantis teiginys: Basanavičiaus ir jo bendražygių iškeltas ir įgyvendintas modernios lietuvių tautos sukūrimo projektas ir jo pagrindu pasaulio politiniame žemėlapyje atsiradusi 1918 m. Lietuvos Respublika yra istorinė klaida, pasenę ir išmestini dalykai. Šios nuostatos yra visokeriopai palaikomos, įtvirtintos mokymosi programose ir faktiškai paverstos valstybine ugdymo politika. Tokia politika lemia, kad tamsiausiais okupacijos metais tautos istorinę atmintį palaikiusi ir perdavinėjama iš rankų į ranka A. Šapokos istorija buvo ne sumoderninta ir atnaujinta atsižvelgiant į istorijos žinijoje įvykusius pokyčius, kaip kad derėjo padaryti tautiniu ir valstybiniu jaunosios kartos ugdymu besirūpinančioje šalyje, bet tyliai ir slapčia vėl „ištremta“ į viešojo gyvenimo paribius.

Norint nutraukti mokykloje vykdomą jaunosios kartos mankurtinimą – istorinės atminties, tautinės ir valstybinės sąmonės naikinimą – turi rastis plati apie Lietuvos ateitį mąstančios visuomenės santalka. Tik tokia santalka galėtų  valingai pareikalauti keisti Lietuvos švietimo politiką taip, kad būtų padarytas galas jaunosios kartos ištautinimui, išvalstybinimui, ir kad Lietuvos mokykloje būtų ugdomi ne lengvai prisitaikantys „pasaulio piliečiai“ (aš ne už uždarumą, gink Dieve – keliaukim!), bet žmonės, kurie suvokia, kad šita šalis yra jų gimtoji žemė, kad jų pareiga yra ją ginti ir puoselėti. Būtent tokį švietimo ir patriotinio ugdymo idealą kėlė Sąjūdis, bet tai yra visiškai pamiršta.

Tokia iniciatyva yra labai reikalinga ir būtų ypač savalaikė, nes tai, kas šiandien vyksta jaunimo ugdymo srityje, galima vadinti ramiu ir tyliu Lietuvos ruošimu naujai okupacijai ir aneksijai, dangstomu skambia antirusiška retorika. Viena vertus, šaukiama apie Putino grėsmę (jos jokiu būdu nedera nuvertinti), bet tuo pat metu faktiškai naikinama tautinė ir patriotinė sąmonė. Kitaip sakant, dvasiškai ir moraliai naikinami žmones, kurie prireikus Lietuvą gintų nuo to paties Putino, nes jie verčiami susvetimėjusiais savo tautai ir valstybei mankurtais. Būtina aiškiai įsisąmoninti ir tiesiai įvardyti tokio mankurtinimo padarinius. Jeigu 90% moksleivių gali ramiai pasakyti, kad jų svajonė  – pirma pasitaikiusia proga išvykti iš šalies, būtų naivoka tikėtis, kad jie puls ginti Lietuvą.

Vis dėlto patriotizmo dorybės neturintys vartotojai nėra pirmieji, kurie stoja ginti savo šalies, tautos ir valstybės. Iš tiesų kitaip vargu ar gali būti. Jeigu mokinukui skiepijama „globalios Lietuvos“ idėja ir jis nuoširdžiai patiki, kad Lietuva yra „visur pasaulyje“, kokia prasmė ją ginant paguldyti galvą kur nors Vilniaus kalneliuose? Jeigu tas pats mokinukas nuolatos raginamas „mąstyti plačiai“ ir įtikinamas, kad jo tėvynė yra ne kažkoks „Lietuva“ vadinamas pasaulio kampelis, o „visas pasaulis“, kad jis turįs laikyti save pirmiausia „pasaulio piliečiu“, būtų be galo keista, jeigu jis savęs nepaklaustų: ar esanti didžiojo pasaulio kiemo mažuoju pereinamuoju kiemu Lietuva iš tiesų yra kuo nors ypatinga ir privilegijuota to pasaulio vietą? Tėvynė, dėl kurios būtų prasminga sudėti prireikus net gyvybės auką?

[Į repliką iš auditorijos apie europinių ir tautinių vertybių darną:]

Galima atsakyti paprastai: demokratija, atvirumas ir t. t. yra tipiškos modernios sąvokos, o tai reiškia –  abstrakčios, sunkiai apibrėžiamos dažnai realaus turinio apskritai neturinčios sąvokos. Ir net tokie judėjimai, kaip Sąjūdis, buvo Vakaruose remiami pirmiausia todėl, kad jie buvo suvokiami kaip įrankis griauti Sovietų Sąjungai. Tai mums buvo naudinga, ir būtų buvę kvaila tuo nepasinaudoti. Bet kai kalbame apie Europos Sąjungos dabartinį pavidalą, vis labiau ryškėjusį po Mastrichto sutarties ir galutinai išsiskleidusį po Lisabonos sutarties, kyla klausimas: kokiais ideologiniais postulatais grindžiama ES?  Dabartinė ES yra grindžiama vokiškojo marksizmo varianto, kurį sukūrė vadinamoji Frankfurto mokykla, ir liberalizmo samplaika. Ir nėra joks atsitiktinumas, kad, pvz., dar neseniai buvęs Europos Sąjungos Komisijos vadovas Barrosas, kuris dabar tarnauja banke, buvo Portugalijos komunistas, ir net ne sovietinio tipo, o komunistas-maoistas. Ponia Mogherini, kuri yra – trumpai pavadinkime ją ES užsienio reikalų minister – buvo Italijos komunistinio jaunimo lygos, kitaip tariant, Italijos komjaunimo lyderė. Šiandieninis mūsų užsienio reikalų ministras yra buvęs VLKJS Centro Komiteto darbuotojas.

Dabartinės kosmopolitinės, antitautinės nuostatos Europos Sąjungoje įsitvirtino labai pamažu, realiai tai įvyko 1955-1960 m. laikotarpiu. Palaipsniui Alcido De Gasperio, Schumano ir Adenauerio Europos kaip tautų sąjungos projektą pakeitė būtent šitos naujos idėjos ir jas atspindinti simbolika. Ir štai kas: kuomet ponia Merkel buvo nuvykusi vizito į Italiją, ji su Italijos ministru pirmininku aplankė ne Alcido De Gasperio, bet Altiero Spinellio kapą. Kas buvo tas Spinellis? Jis kartu su bendraminčiu Ernestu Rossiu 1941 m. paskelbė vadinamąjį „Ventotenės manifestą“. Jie buvo komunistai, svajoję apie komunistinę suvienytą Europą.

Kai sakoma „Europa“, „Europos vertybės“ ir t. t., esminis klausimas yra, kokia ideologija grindžiamos tos vertybės. Šiandien Europoje viešpataujančioje liberalkomunistinėje ideologijoje tautai, suvereniai nacionalinei valstybei nėra vietos. Štai kodėl tokia skausminga ir pikta reakcija į tai, ką nusprendžia lenkai ar vengrai. Ką jie daro, kad jų vykdoma politika Europai nepatinka? Labai paprasta: lenkai ir vengrai apmokestino šalyje veikiančius bankus ir pradėjo gerinti žmonių gyvenimą. Kitaip tariant, jie pradėjo ginti nacionalinį interesą.  Suprasdami, kad mes privalome stengtis išlikti Vakarų struktūrose, turėtume gerai įsidėmėti vieną dalyką: taip, mus šimtmečiais „virškino“ iš Rytų – tai darė pirmiausia rusai. Bet vokiečiai suvirškino Mažąją Lietuvą daug efektyviau ir greičiau. Taigi narystė Europos Sąjungoje, Vakarų struktūrose savaime nelaiduoja tautos išlikimo.

Ji galbūt laiduoja – ypač, duok Dieve, jei išliks NATO, – kad mūsų negalės vėl prisijungti Rusija, bet tai nereiškia, kad būdami tose struktūrose mes negalime būti suvirškinti greičiau, negu tai įvyktų Sovietų Sąjungoje. Įrodymas – per nepilnus 30 metų yra prarasta beveik milijonas gyventojų. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, anuomet gyventojų nuostoliai buvo mažesni, tauta nyko lėčiau. O dabar nykstame taip sparčiai todėl, kad stokojame tautinės ir valstybės sąmonės.

Tai įrodančių pavyzdžių netrūksta.  Štai mes bemat ratifikavome vos pasirašytą laisvos prekybos sutartį su Kanada, dėl kurios visoje Europoje brandesnę valstybinę sąmonę turinčiose šalyse vyksta didžiausios diskusijos. Arba ką rodo Lietuvos „pasižymėjimas“ 2004 m., kai Seimas žaibiškai ratifikavo ES šalims bandytą įpiršti vadinamąją Konstituciją Europai? Kuo tokio Seimo narių mąstysena ir politinė nuovoka skiriasi nuo 1940 m „Liaudies Seimo“  pademonstruoto vergiško mentaliteto? Juk toji konstitucija buvo dokumentas, turėjęs lems tautos ir valstybės likimą dešimtmečiams ar net ilgiau. Ir štai mes pirmieji Europoje ją priėmėm - net neskaitę! Olandai, prancūzai tą konstituciją referendumuose atmetė, ir šis projektas žlugo. Tai rodo, kad mes neturime politinės klasės, mokykla jos neugdo, o ji turėtų mokyti jau pirmos klasės pradinuką: taip, mes esame Vakarų civilizacijos dalis, mes turime ten eiti, bet mes negalime eiti su baudžiauninko mentalitetu. Įprotis šliaužioti Maskvos koridoriuose niekur nedingo, tie refleksai išlikę, o tokie „žygdarbiai“ kaip dorai neperskaitytos konstitucijos ratifikavimas yra tik šio įpročio jėgą rodantis jo neblėstantis aidas.

Taip, gražu, kad būrelio pasišventusių entuziastų dėka apsilankoma mokyklose, kad jaunimui pasakojama apie partizanus, stengiamasi ugdyti tautinę ir valstybinę būsimųjų šalies piliečių ir gynėjų sąmonę. Bet nejaugi rimtai galime manyti, kad įmanoma daug nuveikti, kai tokiam ugdymui abejinga ar net priešiška didžioji žiniasklaida, jam nepalanki visa informacinė aplinka? Dieną naktį sukama propagandos mašina, kad lietuviškumas yra savaime kažkas provincialu, atgyvenę, kad turime greičiau tapti vakariečiais ir europiečiais, be šito esame tamsuolių ir atsilikėlių tauta. Bet juk tai ta pati „išmintis“, kurią kalė į galvas okupantų propaganda. Skirtumas tik tas, kad tada taikinys buvo visa, kas susiję su vadinamąja „smetonine“ Lietuva, dabar stengiamasi naikinti lietuviškumo likučius net tokiais nešvariais būdais kaip kompromituojant iškilius tautos dvasinę gyvastį mėginusius gelbėti žmones. Jiems dosniai dalijamos menkinamos etiketės ir kuriamas homo sovieticus įvaizdis.

Ryškiausias ir geriausiai žinomas pavyzdys – Justino Marcinkevičiaus puolimas, kuriuo itin uoliai užsiėmusi doc. Nerija Putinaitė.  Juk visiškai akivaizdu, kad tokie žmonės kaip Justinas Marcinkevičius stengėsi išsaugoti bent jau tautinės ir valstybinės sąmonės likučius, kurie buvo labai svarbūs randantis Sąjūdžiui. O juos aršiausiai puola vėlyvojo sovietmečio komjaunimo karta. Įdomu, kad ta iš tikrųjų labiausiai susovietinta – nes okupantų propagandos ir vykdyto smegenų plovimo spėta giliausiai paveikti ir labiausiai pagal komunistinės ideologijos kurpalių perauklėta – būsimųjų komunizmo kūrėjų karta, laikams staiga pasikeitus, labai greitai susivokė, ką jai reikia daryti:  ji suprato, kad galima ir naudinga tęsti ideologinį tautos mankurtinimo darbą tarnaujant naujiems šeimininkams. Tam pakako atsisakyti vos keleto ankstesnio ideologinio žodyno sąvokų ir „įsisąvinti“ keletą naujų terminų. Todėl Lietuvoje daug kas susiklostė visai kitaip, negu tikėtasi skelbiant Kovo 11-osios Aktą.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2019-01-12 5:52

Lrt komunistuojanti gauja prisegė neužmirštuolę Juozo Jakavonio Tigro atlape ir parodė per televiziją. Tai reiškia, kad komunistinės propagandos dėka partizanas išniekintas, kad Tauta sėkmingai mulkinama iki šiol.
*********************************************************
Veikiam, kad būtų va taip.
Lrt taryba - be partinių gaujų 4 narių.
Lrt taryba - be prezidentūros 4 narių.
Lrt - laisva ir nepriklausoma nuo partijų.
Lrt - Tautą telkianti priemonė pavyzdinei valstybei kurti.
Lrt - Tautos priemonė valstybė tarnautojų politikų priežiūrai.

TAutiskuma pradekime,       2019-01-12 4:43

kad ir nuo Sausio 13! Ne nezabudkes, bet trispalves raginkime segtis prie krutines su Gedimimo stulpais ar Vyciu. Ugdykime paprastais ir prieinamais pavyzdziais, bet ilgais str.

na nepilnai ,nepilnai draugas Radžvilai        2019-01-11 19:47

cituoju:“O dabar nykstame taip sparčiai todėl, kad stokojame tautinės ir valstybės sąmonės” . Kam čia trūksta ? Lietuvė močiutė pergyvena ,kad Lietuvoje lietuvių per daug, ar negali išgyvent ,kadangi ne visi dar su ja kalba angliškai? Juk puikiausiai supranti ,kam čia rimtai ir dėl kokių priežasčių trūksta “tautinės ir valstybės sąmonės ” .Pabandysiu pačiam padėt įvardint : tai tokiems kaip A.Kubilius ,anūkėlis,Linkevičius ir jų aplinka(praktiškai tapusių tuščia vieta kitų buvusių grupuočių ,jų narių tiesiog nebeverta ir prisimint).Didžioji dalis seimerių - tai pat akivaizdus faktas.Na ir ministerijų stumtraukiai ,be abejo ,pirmiausia - tiems tai iš vis svarbiausia laikyti nosį prieš vėją ir uosti ,uosti ,.....O su lietuviais ,net ir labiausiai ant lovio pastumdėlių įniršusiais tai tikrai dėl lojalumo Lietuvai(ne valdžiai), ištikimybės tautiškumui - visumoje visai bėdos nėra .Dar nepaminėjau - vienas didžiausių lietuvybės priešų ,kaip ir visais laikais (gal išskyrus tarybinius ,kai lietuvybei iš vis buvo auksiniai laikai ,kaip jau pripažįsta ne vienas profesionalas)BE KONKURENCIJOS lieka vadinamasis Vilniaus Universitetas :(.

Dzeikas       2019-01-11 9:05

Jums zinomas terminas “negritiudas”?
  Nezinantiems negru rases isskirtinumo ir “ypatingos misijos” neseju teorijos propogavimas. Vienas zymesniu ju lyderiu JAV pavarde Farahanas. Vienzo panasu brieda kaip Radvilas nesa esa juodoja rase(glnk.) visi skriaudzia(ypac slykstus zydai isimtinai jie uzsieme vergu prekyba ir negru medziokle XVII-XIX amz.), nors ji istiesu balta ir pukuota ir siaip Dievo palaiminta.
Tiesa kai ibedi nosimi i paplitusia tarp juodaodziu smurto (ypac pries silpnesni) kultura busi trukteletas teisman, o jeigu konkretu pavyzdi parodysi busi su ismatom sumaisytas, nes tai zydai juos primokino, negrams pedofilija nebudinga ir is prigimties nepriimtina.
Gal sakau pirma sustatykime taskus ant i Mergaites istorijoje,vergija panaikinkime paskui tautisko tapatumo problemomis susirupinkime. Nes negaliu atrasti skirtumo tarp tautines idejos ir negritiudo. Vienodai dvokia.

Labai       2019-01-11 9:02

gerai, kad gerb.Radzvylas deda pastangas sviesti uztamsintas galveles.Tik, ar ne per velai susigriebta.Ir kokios ateites viltys.Supratingai konstatuojant musu padeti, laivo neapgrezim.Matyt, vienintelis kelias bandyti sustabdyti si vola, yra rinkimai.Ir ne tik prezidento.Turime rinkti tuos, kurie issizadetu dabartines politikos ir sektu Vengrijos, Lenkijos pavyzdziu.

Trdmtis       2019-01-11 0:53

Pagarba gerb. V.Radžvilui, kuris žadina tautą nepamiršti savo šaknų, saugoti jos kalbą, istoriją. Jeigu ne Jūsų aiškūs ir teisingi straipsniai, mūsų jaunoji karta visisškai užmirštų Lietuvos sunkų kelią į laisvę. Ačiū už tiesos ir gero žodžio skleidimą.

tai       2019-01-10 23:06

FUNDAMENTALUS STRAIPSNIS

prioriitetas       2019-01-10 23:01

priklauso Vytautui Radžvilui. Visi kiti tik pasekejai…

Būtinybė       2019-01-10 20:35

Išmintingiems ir patriotiškiems žmonėms būtina surasti būdus ir priemones, kad jų mintys ir idėjos pasiektų plačiuosius sluoksnius, o ne tik siaurą alternatyvios žiniasklaidos skaitytojų ratą. Kada protingos mintys paplinta, jos neišvengiamai paveikia, o tam jau susidarė palanki dirva dabar, kai daugeliui į iki idiotiškumo nusišnekančių agresyvių “pažanguolių” net veidus koktu žiūrėti.


Rekomenduojame

Vygantas Malinauskas. Kaip katalikai gundomi balsuoti už Ingridą Šimonytę

Algimantas Rusteika. Gal jau laikas?

Vincentas Vobolevičius. Lietuviai nesirūpina dėl savo pensijų. Ar tai blogai?

Žino, ką sako? „Mus tebesieja bendra konservatizmo pasaulėžiūra“... – suokia Jaunėlis Adomėnui, ir šiam darosi aišku: lauk politinio chaoso valstybėje

Benas Ulevičius. Bičiuliai katalikai, ramiai, ramiai…

Robertas Grigas. Šai ko reikia Lietuvai

Geroji Naujiena: Esame mylimi Dievo vaikai

Joana Noreikaitė. Ir vėl gegužės 17-oji – valstybės gėdos diena

Rūta Visocnik. Vietinė oligarchija ir toliau dusina Kauną su pačių kauniečių palaiminimu

Vytauto Radžvilo pasisakymai LRT radijo debatuose

Britų vyriausybė: „Krikščionių persekiojimas – beveik genocidas“

Nuo bačkos. A. Navickas: I.Šimonytė yra empatiška, išmintinga, turi labai gerą humoro jausmą, su kiekvienu bendrauja labai pagarbiai ir nedėvi kaukių

Algirdas Endriukaitis. „Civilizacijų niekas nesunaikina, jos baigiasi savižudybe“

Rasa Čepaitienė. Apie politinių debatų virtuvę iš vidaus

Darius Kuolys. Vieno vaiko istorija

Liudvikas Jakimavičius. Sofistinis klausimas

Rasa Čepaitienė. Šuniukas Grikis ar Žirniukai?

Tomas Viluckas. Nuo kada įrašai FB ar moralinė parama visuomeniniam judėjimui yra „aktyvus dalyvavimas politikoje“?

Povilas Gylys. Klausimas: ar dvaras tikrai diktuoja Bažnyčiai?

Ramūnas Aušrotas. Truputis džiazo apie krikščioniškas vertybes ir bendrąjį gėrį

Arvydas Daunys. Jei bijotės, kad prezidentas Nausėda gali atimti jūsų pinigus, rinkitės… Nausėdą

Rasa Čepaitienė. Apie krikščionybės santykį su didžiosiomis dabarties ideologijomis

Kandidatai į Europos Parlamentą įsipareigojo remti šeimai palankią politiką

Rasa Čepaitienė, Romas Pakalnis. Istorinio teisingumo klausimas

Rasa Čepaitienė, Romas Pakalnis. Istorinio teisingumo klausimas

Vytautas Radžvilas. Baltijos „tyrimai“ ir užsakovų agonija

Antrieji kandidatų į EP turą debatai LRT: susitinka A.Guoga, V.Mazuronis, A.Paulauskas ir V. Radžvilas

Rūta Visocnik. Atgal į ateitį ar pirmyn į praeitį?

Vidas Rachlevičius. Ar jau įsidiegėte naujausią savicenzūros versiją?

Darius Kuolys. Apie bene didžiausią istorinį Dalios Grybauskaitės palikimą Lietuvai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.