Užsienio politika, Socialinės inžinerijos eksperimentai

Vytautas Radžvilas. Kaip visada: Lietuvos pozicija – neturėti pozicijos

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gruodžio 29 d. 14:10

5     

    

Vytautas Radžvilas. Kaip visada: Lietuvos pozicija – neturėti pozicijos

lrt.lt

Komentuodama Lietuvos sprendimą pritarti Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje priimtai rezoliucijai dėl Jeruzalės statuso, šalies URM jį pagrindė tuo, kad šitaip buvo paremta ,,ilgalaikė bendra Europos Sąjungos pozicija“ Artimųjų Rytų konflikto klausimu. Žvelgiant į šią poziciją iš dešimtmečių perspektyvos akivaizdu, kad jos esmė – pasyviai plaukti pasroviui, t.y. nieko nedaryti ir nekeisti.

Prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio valstybės sostinę – pirmas per daugybę metų ryžtingas ir drąsus žingsnis mėginant išjudinti konfliktą iš mirties taško. Be abejo, ir rizikingas. Tačiau prieš skubant kaltinti ir smerkti, derėtų šį žingsnį palyginti su ,,ilgalaike bendra“ ES pozicija. Tai reiškia, kad jį reikia mąstyti ir vertinti dviem atžvilgiais – ES politiką regione grindžiančių ideologinių prielaidų ir pačios Izraelio valstybės sampratos teoriniame ir istoriniame kontekste.

Neveiksminga ES pozicija nenukrito iš dangaus. Norint suprasti jos ištakas, tikrąjį turinį ir galimus ilgalaikius padarinius, pirmiausia reikia aiškiai suvokti ir atvirai pripažinti, kad ją lemia ES ,,ilgalaikės ir bendros politikos“ formuotojams būdingas ideologizuotas ir vienpusiškas multikultūralistinis pasaulio matymas. Tad minėta pozicija yra tik nuoseklus ir neišvengiamas jo įkūnijimas ir atspindys tarptautinės politikos plotmėje. Tokio mąstymo taikymo Artimųjų Rytų konfliktui spręsti tiesioginė ir konkreti politinė išraiška yra ES remiamas dviejų atskirų valstybių su dalijama į dvi sostines Jeruzale projektas. Iš pirmo žvilgsnio solidus – gan įtikinamas ir patrauklus projektas. Bet tik tol, kol lieka nepastebėti jį suprobleminantys povandeniniai akmenys – itin dideli jį trukdantys įgyvendinti kliuviniai.

Siūlomų dviejų valstybių koegzistavimą bent jau šiuo metu galėtų užtikrinti tik jų gyvybingumą ir funkcionalumą palaikanti bendra infrastruktūra. Ją sukūrė Izraelio valstybė. Praktiškai tai reikštų, kad palestiniečiai tiesiog naudotųsi iš saulės išdegintos ir negyvos dykumos atkovotą žemę klestinčiu kraštu pavertusių izraeliečių pastangų ir darbo vaisiais. Maža to, tokiomis sąlygomis faktiškai išnyktų siena tarp formaliai atskirų valstybių. Ji neišvengiamai turėtų būti tokia sąlygiška ir pralaidi, kad iš tikrųjų taptų fikcija.

Tad atidžiau įsigilinus į būtent tokį ES remiamą dviejų valstybių projektą ir pastebėjus šiuos povandeninius akmenis, paaiškėja, kokia prasme jį įkvepia multikultūralizmo ideologija ir kokiu mastu jis grindžiamas būtent atvirai neįvardijamomis jos prielaidomis. Toji ideologija kursto ir palaiko tuščią ir skatinančią laukti nežinia ko viltį, kad Artimųjų Rytų konfliktas savaime išsispręs šiame regione stebuklingu būdu atsiradus atvirai multikultūrinei visuomenei. Ši hipotetiškai turinti rastis visuomenė yra absoliučiai būtina minėto projekto įgyvendinimo sąlyga.

Tačiau ideologinis angažuotumas ir iš jo kylantis aklumas tikrovei trukdo pripažinti lemiamą faktą: atvira, demokratiška ir laisva Izraelio valstybė vis dėlto pirmiausia yra tautinė valstybė. Jai virtus multikultūrine visuomene, šios valstybės steigėjams žydams iškiltų reali grėsmė paskęsti ,,įvairovėje“ – ir net nebūtinai grynai demografiniu požiūriu. Kalbant dar aiškiau – net jei skaičiumi jie nebūtų užgožti arabų musulmonų populiacijos ir netaptų mažuma savo pačių sukurtoje ir išpuoselėtoje šalyje, šiai valstybei sugriauti galėtų pakakti tokiomis sąlygomis joje įsitvirtinančio ir plintančio ,,multikultūrinio“ gyvenimo būdo. Jis pamažu išstumtų ir galiausiai sugriautų dabar vyraujantį vakarietišką gyvenimo būdą. Tai, savo ruožtu reikštų, kad negrįžtamai žlugtų ne tik didžiausia tokio gyvenimo būdo sala Artimuosiuose Rytuose, bet ir pati demokratinė Izraelio valstybė – ne tik civilizacinis, bet ir geopolitinis Vakarų forpostas šiame parako statinę primenančiame pasaulio regione. Šitaip būtų ,,natūraliai“ išspręstas ar veikiau ,,savaime“ išsispręstų konfliktas, jei jis toliau plėtotųsi pagal čia bendriausiais bruožais rekonstruotą ir viešai neįvardijamą ideologinę logiką, kuria faktiškai vadovaujasi ES politikos Artimuosiuose Rytuose architektai ir strategai.

JAV prezidento sprendimas pirmiausia svarbus tuo, kad iš ideologinių iliuzijų sapno sugrąžina į čia ir dabar egzistuojančią geopolitinę tikrovę. Juo simboliškai ir kartu valingai pasakyta, kad Izraelio valstybės egzistavimas yra neatšaukiamas geopolitinis ir istorinis faktas, kurį pagaliau derėtų priimti rimtai. Juo taip pat primenama, kad Izraelis gimė kaip tautinė žydų valstybė ir egzistuoja ne tam, kad išnyktų. Etniškai grynų valstybių nėra. Jų niekada nebuvo ir niekada nebus vien todėl, jog tai paprasčiausiai neįmanoma, o pagaliau tokių ir nereikia. Bet tai nereiškia, kad valstybė neturi teisės turėti ir ginti savo nacionalinio tapatumo ir jos steigėjų pasirinkto gyvenimo būdo. Kalbant dar konkrečiau ir taikant šią įžvalgą Izraeliui, atrodo natūralu ir savaime suprantama, kad toje pačioje Jeruzalėje visada buvo ir visada bus įvairios kilmės gyventojų – arabų ir kitų tautų miestelėnų. Bet derėtų suprasti ir tai, kad Izraelio valstybės sostinė vis dėlto turėtų skirtis nuo Bagdado, Kairo ar Tripolio.

Juk ir mūsų Vilnius visada buvo daugiatautis miestas. Bet prisiminkime: okupacijos metais buvo pagrindo nerimauti ir tikrai netrokšta, kad jis nebesiskirtų nuo Kalugos, Tambovo ar Voronežo, kokiu buvo planuojama ir mėginama jį paversti. Deja, Lietuvai balsuojant už JT rezoliuciją, tai buvo pamiršta, ir į svarstomą klausimą žvelgta ne per savos politinės ir istorinės patirties prizmę, bet pro realybę iškreipiančius ideologijos akinius. Todėl nutiko kaip visada – ir šįsyk nesiryžta ir nesugebėta mąstyti savo galva, tad neturėta savos nuomonės ir pozicijos. Pratęsta liūdna plaukimo pasroviui tradicija. Balsuota ,,kaip reikia“, nors radosi šalių, kurios pasielgė kitaip. ,,Ilgalaikė bendra Europos Sąjungos pozicija“ nesutrukdė joms pačioms nuspręsti, kas yra patikimiausi jų draugai ir sąjungininkai ir kokie yra tikrieji Vakarų, Europos, o ypač jų pačių ilgalaikiai nacionaliniai interesai.

Verta pabrėžti, kad minėtas tariamai vienašališkas, o iš tiesų valingas ir galintis išvesti iš dešimtmečiais trunkančio sąstingio D. Trumpo sprendimas iš principo neneigia ir neatšaukia dviejų skirtingų valstybių idėjos. Jis tik sveikai nuleidžia ant žemės ant ideologinių sapnų rožinių debesėlių patogiai įsikūrusius ir įpratusius lengvabūdiškai skrajoti jų padangėje svajoklius, kurie įspėjami, kad neverta laukti lengvų ir malonių derybų dėl dviejų valstybių. Bet tik tokios – kietos ir sunkios – derybos gali atnešti tikrą ir ilgalaikę taiką. Kito kelio į ją tiesiog nėra – tokia yra politinė ir rūsti, bet užtat ne eilinė ideologizuota, pasaulį rožinėmis spalvomis vaizduojanti ir todėl toliau ap(si)gaudinėjanti JAV prezidento pasiųsta žinia visai tarptautinei valstybių bendrijai ir pirmiausia konflikto šalims.

Tokia tiesa yra geriau nei dešimtmečiais trunkantis bėgimas nuo tikrovės, tampantis nuolatinio ir galinčio trukti iki begalybės ideologinio ir politinio melo priežastimi. Būtent toks melas ir juo racionalizuojamas bei teisinamas neveiklumas galiausiai ir gali baigtis didžiausia nelaime – anksčiau ar vėliau atvesti Artimuosius Rytus prie tikros geopolitinės ir karinės katastrofos.

Belieka tikėtis, kad tik ką padaryta dar viena rimta užsienio politikos klaida taps paskata rimtai susimąstyti ir apie tai, ką reiškia ir kur veda tokia trumparegiška ir neveiksminga ES pozicija Artimųjų Rytų konflikto klausimu ilguoju laikotarpiu. O pasiryžus šitaip mąstyti, pirmiausia derėtų peržengti tikrovę supaprastinančias ideologines nuostatas ir blaiviau bei reikliau pažvelgti į ,,ilgalaikę bendrą ES poziciją“ – ją interpretuoti ir vertinti ne įsivaizduojamų, bet esamų geopolitinių realijų kontekste. Pamatinė geopolitinė realija akivaizdi – tai islamo pasaulio stiprėjimas ir didėjantis spaudimas Vakarams bei pirmiausia Europai. Bet apie tai – kita proga.

lrt.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Ignas       2017-12-30 16:14

Kaip visuomet – puikus su giliomis įžvalgomis, įskaitant ir istorinę perspektyvą gerb. Vytauto Radžvilo straipsnis.

Kam negaila,kad       2017-12-30 16:13

išnyko Prūsija.Daugelio vokiečių,o ir kitų svajonė ,kad ji atgimtų.O jei Europa taps tautų kapinynu,ateis laikas kai bus galima plaukus rautis,kad neišsaugojom.

Ekspertas       2017-12-30 13:24

Yra tautos ir yra imperijos. Visada istorijoje virsta viena kitomis, išnyksta ir atsiranda tai tautos (etnosai ir nacijos) tai imperijos. Visa ta pulsacija išskiria tam tikra energija: vyksta karai ir aukojimai, dalis problemu išsisprendžia tik išnykstant ar tautoms ar imperijoms. Radžvilo požiūris į Izraelį kaip į tautinę valstybę - perdėm supaprastintas variantas. Tai labiau projektas, kuriame stichijos yra labai mažai. Šiandienos Izraelis egzistuoja dėka Holokausto, o Holokaustas vis pasikartojantis reiškinys tiesiog lydintis žydus visą jų egzistavimo laikotarpį. Dabartinis Izraelis tikrai neišsilaikys dabartinėmis sienomis, jis turi potencialo tie plėstis, tiek visai išnykti. Radžvilo noras išspręsti konfliktus tiesiog verda naivumu. Konfliktai yra priemonė valdyti imperijų-tautų virsmus ir reikia džiaugtis, kad jie yra toliau nuo namų. Nesvarbu kaip balsavo Lietuva, bet reiktu analizuoti, kad JAV užsimojimas prieš visus, rodo mažėjančią JAV įtaką. Kas naudinga Lietuvai? Lietuvai naudinga JAV “partnerystė” tiek kiek Lietuva sugeba tai išnaudoti balansuojant tarp galybių. Nenoras ar negebėjimas balansuoti yra grėsmė, nes bet kada iš Lietuvos galima padaryti džihadistą su mirties diržu ir pasiųsti žūti į Rusiją.

Labiausiai       2017-12-29 19:12

kiekvieno likimas priklauso nuo Dievo.Bet Dievas veikia per žmones.Trampas parodė išskirtinį palankumą rytų Europai ir tai priimti taip nesvetingai.Negera nuojauta.Kokia kaina bus už tai?Kad tik nereiktų gyvybių.

Tarabilda       2017-12-29 15:25

Abejonių kelia kometaro antraštė. Radžvilas nepasako , nutyli, kas iš tikro vyksta su mūsų užsienio politika, kuri yra daroma vieno žmogaus vienam žmogui (t.y. SAU). Pastarųjų dienų keli užsienio politikos ž-ingsniai rodo, kad Lietuva išsižada strateginio partnerio, pataikaudama Briuselio ir Berlyno protekcionistinei nomenklatūrai. Šio klubo ponai tiesiog nekenčia Trumpo politikos. Jei būtų jų valia, jie seniai būtų atšaukę sankcijas Rusijai ir Ukrainą palikę ant ledo vieną prieš vieną kautis su Rusija. Trukdo Amerika.
Vokietija rėkė dėl Amerikos griežtesnių sakncijų, esą kodėl su ja nesuderino iš anksto. Vokietija išdavikiškai stumia Nord Streem 2 per Rytų Europos valstybių galvas, o mūsų ponia pareiškia naują idėją, esą pasiruošusi gerinti santykius su Rusija. neregėtas viražas, ar ne, žinant ponios ankstesnę isterišką retoriką.
Tai kas vis dėlto lėmė tokį pozicijos pasikeitimą?
Įtariu, kad poniai Briuselis bus pažadėjęs aukštą postą. Už jį reikia atodirbti “po polnoj programie”, ir jokie užsienio politikos lietuviškieji subjektai poniai nė motais, nes mūsų Užsienio politika yra jos rankose, ir jokių racionalių patarimų poniai nereikia. Tai pati tikriausia valstybės nelaimė.


Rekomenduojame

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.