Demokratija ir valdymas, Liustracija ir desovietizacija, Žmogaus teisės, Piliečių akcijos ir iniciatyvos

Vytautas Radžvilas. Išsigelbėjimo Europai ieškokime su Višegrado šalimis

Tiesos.lt siūlo   2017 m. balandžio 7 d. 0:46

27     

    

Vytautas Radžvilas. Išsigelbėjimo Europai ieškokime su Višegrado šalimis

Pirmojoje interviu dalyje (ją rasite ČIA) prof. Vytautas Radžvilas teigė, kad Europos Sąjungai išbristi iš krizės padėtų ne vadybinių ateities scenarijų nagrinėjimas, bet tikrųjų krizės priežasčių pripažinimas. Vis dėlto Europos Komisijos suformuluoti scenarijai bus nagrinėjami valstybėse narėse. Tęsiame interviu su prof. V. Radžvilu apie jų perspektyvas.

* * *

Ar kuris nors iš Europos Komisijos prezidento Jeano-Claude‘o Junkerio pristatytų scenarijų Jums atrodo galintis būti priimtinas Lietuvai?

Manyčiau, kad Lietuvai yra priimtina vienintelė alternatyvi galimybė – ją siūlo Vidurio Europos šalys. Tai nėra scenarijus ta prasme, kad negali būti nė kalbos apie skirtingų greičių Europos Sąjungą ar žaibišką voliuntaristinį vadinamosios federacijos įkūrimą. Kiekvienas iš šių vadinamųjų scenarijų reikštų greitą ES projekto pabaigą, nes bet kuriuo atveju sukiltų kai kurios šalys. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip federalizacijos scenarijui pritartų, pavyzdžiui, Nyderlandai, kurie ką tik aiškiai parodė sparčiai atgimstančius tautinės savimonės ir nacionalinio saugumo jausmus.

Vidurio Europos šalių siūlomas variantas kviečia ieškoti visiškai naujo ES performatavimo idėjinio taško. Kitaip tariant, turi būti atsisakyta antikrikščioniškos, tautas ir valstybes siekiančios asimiliuoti liberalmarksistinės ideologijos. Šis kelias ne iš karto virstų apčiuopiamu projektu, tačiau jis galėtų greitai pasiūlyti gana praktiškų politinių sprendimų. Atsisakius minėtų ideologinių nuostatų, būtų laiko galvoti apie galimą politinės sąjungos modelį ir vykdyti politiką, leidžiančią spręsti tai, ką vadinčiau gyvybiniais prioritetiniais uždaviniais. Pavyzdžiui, multikultūralistinės ideologijos atsisakymas leistų įgyvendinti iki šiol dėl ideologinių, o ne techninių priežasčių neįgyvendintą dalyką – ES sienų kontrolę.  Tai, kad šitokie dalykai yra realūs, rodo Vengrijos pavyzdys: šalis valingu veiksmu pasiekė to, kad joje pabėgėlių antplūdžio nėra.

Žinoma, pirmiausiai tokius pokyčius įgyvendinti reikia intelektualiniame lygyje, t.y. pradėti ryžtingą kovą su minėta demagogija. Migrantų atveju akivaizdžiai žaidžiama vadinamojo izoliucionizmo ir uždarumo korta. Sąmoningai yra painiojami skirtingi dalykai. Jokia šalis negali būti uždara, ir tam tikra gyventojų migracija yra savaime suprantama. Tačiau visai kas kita yra tokio tipo migracija, kurios liudininkais tapome pastaraisiais metais. Migracija, kuri faktiškai yra tautų kraustymasis, negrįžtamai pakeičia ištisų šalių demografinį ir kultūrinį veidą. Juk šitokią demografinio ir kultūrinio šalių keitimo politiką vykdė ir Sovietų Sąjunga. Manyčiau, kad ypač šalys, turinčios sovietinio eksperimento patirties, turėtų vieningai ir darniai tai pasakyti dabartinei ES vadovybei, bet kol kas apie šiuos dalykus atvirtai kalba tik Vengrija.

Apsaugojus ES nuo skubių pavojų būtų galima imtis ir kitų žingsnių. Pavyzdžiui, kol kas pastangos kurti vieningą europinę užsienio politiką yra juokingos, kadangi nėra konceptualiai susitarta net dėl tokių esminių klausimų kaip, pavyzdžiui, požiūris į Rusijos geopolitines ir karines ambicijas. Noriu pasakyti, kad pagrindinis ir svarbiausias darbas šiuo metu turi būti atliekamas intelektualinėje plotmėje. Ir mes, Europos senbuviai, dėl unikalios istorinės patirties galėtume turėti esminį pranašumą ir lemti daugelio diskusijų baigtį. Tačiau, ar išdrįsime tai padaryti, yra atviras klausimas.

Dažnai su ES susijusius klausimus Lietuva sprendžia paskubomis, jų nederina su visuomene ir priima sprendimus, kurie, spėjama, patiks ES vadovybei. To viršūnė buvo Konstitucijos Europai ratifikavimas. Ar įmanoma, kad vėl sulauksime panašaus elgesio, ar šį kartą galima tikėtis demokratiškesnio sprendimo?

Viskas yra visuomenės rankose. Rimtai galvojant apie Lietuvos ateitį, reikia aiškiai įvardinti, kad būtent sovietinis palikimas gali mus pražudyti. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, politinis elitas iš esmės liko sudarytas iš tų pačių žmonių, kurie anksčiau buvo lojalūs Sovietų Sąjungai ir nemąstė tautos bei valstybės interesų kategorijomis. Liūdnai pagarsėjęs taip ir nepriimtos Konstitucijos Europai ratifikavimas jos net neskaičius Lietuvos Seime rodo tai, kad iš esmės dabartinių politikų ir tragiškai pasibaigusio 1940 metų Liaudies Seimo narių mentalitetas nesiskiria. Tą pačią problemą turime ir intelektualinėje erdvėje.

Laikas prabilti apie tai, kad mes beveik neturime naujiems iššūkiams atliepiančios politinės minties. Politikos mokslas Lietuvoje susiformavo ideologizuotų disciplinų – mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos – kadrų pagrindu. Šie žmonės iki paskutinės akimirkos nemąstė kritiškai ir iš esmės iš inercijos aptarnavo sovietinį režimą. Kritiškai nepermąstę savo praeities, jie neišsiugdė įpročio kitaip suprasti pasaulį ir pirmiausiai jį matyti iš Lietuvos perspektyvos, bei, dar blogiau, senuosius savo įpročius ir inerciją perdavė jaunesniajai politikos tyrinėtojų kartai.

Dėl to šiandien turime situaciją, kai Lietuvai gresiančių iššūkių akivaizdoje yra mechaniškai kartojamos iš Vakarų perimtos ideologinės klišės apie autoritarinio nacionalizmo ir populizmo grėsmes, falsifikuojami net paprasčiausi empiriniai faktai. Pavyzdžiui, ką reiškia terminas radikali dešinė, taikomas Geerto Wilderso Laisvės partijai Nyderlanduose, partijai „Alternatyva Vokietijai“ ar Marine Le Pen vadovaujamam Nacionaliniam frontui Prancūzijoje? Susipažinus su šių partijų programomis, akivaizdu, kad tai yra paprasčiausios tautinės partijos, įžvelgiančios tokias grėsmes, kokias mūsų visuomenė matė sovietmečio pabaigoje. Grėsmės, kad jų šalys praras kultūrinį tapatumą, o galiausiai žlugs ir politiškai, yra realios.

Niekas Lietuvoje net nemėgina apmąstyti fakto, kad tuose pačiuose Nyderlanduose arba Austrijoje atsirado imigrantų politinės partijos, keliančios iki šiol neregėtus reikalavimus. Jos teigia, kad neprivalo integruotis naujose gyvenamosiose šalyse. Taigi, aiškiai pasakoma, kad imigrantai neprivalo mokytis kalbos, perimti kultūros ir jiems turi būti suteikta teisė laikytis savo gyvenimo būdo ir papročių, kiek tai viešumoje neprieštarauja šalies įstatymams. Žvelgiant politiškai, tai reiškia viena: šios partijos jau atvirai sako, kad tos šalys yra nebe šimtmečiais jose gyvenančių tautų nuosavybė. Nuolaida viešumoje nerodyti kai kurių savitumų su sąlyga įsivesti savą tvarką imigrantų bendruomenėse reiškia, kad kol dar netapo dauguma, jie sutinka išoriškai prisilaikyti gyvenamų valstybių taisyklių. Faktiškai šis tariamas geranoriškumas yra laikina neapibrėžta nuolaida, kuri nustos galioti, kai šios bendrijos virs gyventojų dauguma. Visa tai rodo, kad yra pereita į visiškai naują politinės organizacijos lygmenį.

Koks tas naujas lygmuo?

Būtent aptariamo pobūdžio situacija sukūrė tai, ką šiandien regime pas kaimynus latvius: nors nuo Latvijos nepriklausomybės atkūrimo praėjo beveik trys dešimtmečiai, vis dar regime egzistuojančią įtampą tarp jos latvių ir rusų bendruomenių. Šios įtampos šaltinis yra potekstėje slypintis klausimas – kieno šalis.

Todėl manau, kad yra daugiau nei paviršutiniška manyti, jog didžiausia grėsmė Europos šalims yra terorizmas. Tikroji grėsmė yra politinis islamas, o terorizmas – tik viena jo išraiškų. Matome tai, kas ne kartą įvyko ne vienoje Europos šalyje: viskas prasideda nuo smurtinės teroristinės veiklos, bet tokio tipo organizacijose anksčiau ar vėliau susiformuoja politinis sparnas, kuris savo tikslų pradeda siekti išoriškai taikiomis teisinėmis ir demokratinėmis priemonėmis. Teroristai yra tik ledkalnio viršūnė. Jie bus naudojami ir turės reikšmę tik ypatingais momentais, kai reikės destabilizuoti padėtį, siekiant išgauti daugiau politinių nuolaidų imigrantų bendruomenėms. Išaugti iki to supratimo yra nelengva, nes reikia turėti iš tiesų politinį mąstymą; kultūrinis mąstymas tam nėra tinkamas. 

Ne taip seniai skaičiau vienos lietuvių rašytojos, gyvenančios Londone, mintis. Savo straipsnyje ji nuoširdžiai aiškina, kokie jai gražūs Londone esantys įvairių tautų kvartalai. Grynai žmogišku pavidalu galėčiau pasakyti, kad man jie irgi gražūs. Bet mąstant ne buitinėmis, o politinėmis kategorijomis, reikia pasakyti, jog negalima žaisti sveiko proto korta ir nuolat kartoti „ne visi musulmonai – teroristai“. Aišku, kad jie visi nėra ir negali būti teroristai.

Šiuo atveju esminė yra pasaulėžiūra, kurioje glūdi ir politinė dimensija. Londone ar kur kitur kebabus pardavinėjantis išeivis iš bet kurios šalies gali visiškai nesidomėti politika. Bet kažkur mečetėje darbuojasi žmonės, kalbantys apie šventą džihado reikalą ir musulmono pareigas. Ir atėjus momentui x, pas tą tik savo versliuku besidomintį asmenį ateis toks žmogus ir primins jam jo kaip musulmono pareigą dalyvauti šventajame kare. Galbūt pirmiausiai paragins skirti dalį savo pajamų šiam reikalui, galbūt augant tokių išeivių kritinei masei ateis metas, kai reikės ir tikrų kareivių. Todėl atėjus momentui x, apolitiški, savo privačiais užsiėmimais ir šeimos reikalais besidomintys žmonės bus sutelkti kovai. Visa tai yra ne teoriniai svarstymai.

Neturintys politinės nuovokos humanistai tiesiog neišmano politinės istorijos. Jie neprisimena, kad, pavyzdžiui, carinėje Rusijoje vadinamoji bolševikų partija iš pradžių buvo palyginti negausi grupelė žmonių. Bet būtent ji parodė, kad gerai organizuota ir savo siekį žinanti mažuma gali nuversti kalnus. Ta grupelė užgrobė milžinišką valstybę ir dešimtmečiams įvedė vieną žiauriausių totalitarinių režimų pasaulio istorijoje.

Galų gale, aš turiu teisę kalbėti ir iš asmeninės patirties. Sąjūdžio laikais teko lankytis Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, taip pat kitakalbių dominuojamose Vilniaus gamyklose. Pokalbiai kartais būdavo šiek tiek įtempti, bet visai draugiški. Kiekvienu atveju jie buvo taikūs ir nepranašavo jokios grėsmės. Tuose susitikimuose dalyvavę žmonės buvo lygiai tokie patys kaip šiandien Londone ar kur kitur gyvenantys musulmonai. Jie buvo toli nuo politikos, jiems nelabai rūpėjo Sąjūdis, bet vis dėlto reikėjo jiems paaiškinti mūsų tikslus. O kas nutiko, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę? Tie puikūs žmonės sausio 5 dieną atsidūrė prie Lietuvos Aukščiausios Tarybos ir ją šturmavo. Tie puikūs žmonės rengė tūkstantinius protesto mitingus prieš Lietuvos nepriklausomybę Vilniaus širdyje, prie Sporto rūmų.

Politinis diletantizmas pirmiausiai ir yra nesugebėjimas suprasti, kas yra politinė mobilizacija ir kaip iš visiškai taikaus žmogaus galima padaryti pavojingą priešą. Tai, kad net aukščiausio rango Europos politikai nesugeba to suprasti, yra neįtikėtino intelektualinio nuosmukio apraiška. Manau, kad viena svarbiausių šio nuosmukio priežasčių yra ne tiek išsilavinimo ar žinių stoka, bet ideologinis aklumas. Ideologinio mąstymo skiriamasis bruožas yra aklumas akivaizdžiausiems tikrovės faktams.

Taigi, turėdami tokią patirtį ir mąstydami, lietuviai privalėtų ta patirtimi dalintis su ES partneriais ir, bendradarbiaudami su Vidurio Europos šalimis, padaryti viską, kad būtų sugrįžta prie sveiko proto ir atgimtų bent savisaugos instinktas. Problema tame, kad tam nėra pasirengta nei moraliai, nei intelektualiai.

Apskritai kalbant apie Lietuvos vaizdą, man jis stulbinamai primena tai, kas vyko prasidėjus Michailo Gorbačiovo perestroikai iki Sąjūdžio. Tuo metu, kai centrinėje sovietų spaudoje virė karštos diskusijos dėl perestroikos prasmės ir tikslų, buvo kalbama apie aštriausias šalies problemas, Lietuvos žiniasklaida ir socialiniai mokslininkai toliau mechaniškai kartojo sovietinės ideologijos frazes. Ir šiandien nors didžioji Vakarų žiniasklaidos dalis sovietiniu stiliumi švaistosi nacionalizmo, populizmo ir panašiomis ideologinėmis etiketėmis, tikrai galima rasti straipsnių, kurie objektyviai ir pakankamai giliai nušviečia dabartinės krizės priežastis. Tuo tarpu Lietuvoje nėra bent kiek gausesnių tokių straipsnių vertimų. Mūsų žiniasklaidoje netgi galima įžvelgti tendenciją slėpti gyvybiškai svarbią informaciją – elementariausius faktus apie tai, kas vyksta Europos šalyse. Skaitydamas apie Donaldą Trumpą, M. Le Pen, G. Wildersą, kitus tautiškai nusiteikusius politinius lyderius, pasijauti sugrįžęs į sovietmetį – net žodynas beveik nesiskiria. Jį papildė tik vienas kitas žodis, kaip ksenofobija, o visa kita – ekstremistai, radikalai, nacionalizmas – jau girdėta. Sąjūdis irgi buvo ekstremistai, radikalai, nacionalistai, šovinistai, netgi – fašistai.

Grįžtant į Europos kontekstą, po konflikto Nyderlanduose Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Nyderlandams apibūdinti pavartojo žodyną, vartojamą Europos kairiųjų jėgų. Tad galima kalbėti apie agresyviojo islamo, turinčio aiškių politinių tikslų Vakarų pasaulyje, ir šį pasaulį siekiančių sugriauti marksistinių jėgų pačioje Europoje sąjungą.

Baigdami grįžkime prie J.-C. Junkerio siūlomų scenarijų. Iš ES vadovų retorikos Brexito atveju galima manyti, kad pasirinkus dviejų greičių Europos kelią, antrojo greičio šalims veikiausiai būtų sudarytos kuo nepatogesnės sąlygos. Kita vertus, dauguma valstybių narių nepritaria federacijos steigimui. Taigi ar nėra tikroji Baltosios knygos dėl Europos ateities intencija išlaikyti status quo, kurį valstybės neva pačios išsirinktų?

Visiškai teisingai. Deja, vėlgi turiu sugrįžti prie sovietinių laikų. Tai yra pažįstamas šantažas, kurį M. Gorbačiovas taikė atsiskyrusiai Lietuvai. Kai tik prasidėjo respublikų atsiskyrinėjimas, buvo žaibiškai priimtas Išstojimo iš Sovietų Sąjungos įstatymas, kuris pagrįstai buvo vadintas Neišstojimo įstatymu. Jo esmė buvo ta, kad teoriškai išstoti buvo įmanoma, bet išstojimas buvo apipintas tokiomis sudėtingomis sąlygomis, kad praktiškai jis nebuvo įmanomas. Tai, kad ES politinis elitas griebiasi tokios pačios spaudimo ir net šantažo taktikos, yra vienas grėsmingiausių, desperaciją liudijančių ženklų. Rezultatas būtų tik vienas – paspartėtų Europos Sąjungos byrėjimas.

Apskritai šis kelias yra išsisėmęs, nes tai yra logiška minėtos taktikos pabaiga. Atkreipkime dėmesį, kad kiekvieną kartą, kai Europos tautos demokratiškai atmesdavo kokias nors integracijos iniciatyvas, pavyzdžiui, Konstituciją Europai, kiekvieną kartą buvo griebiamasi užkulisinių manevrų, tų pačių projektų stūmimo kitomis formomis, net – pakartotiniais referendumais. Tokiais veiksmais saujelė žmonių mėgina lemti Europos šalių likimą be jų tautų valios. Jeigu bus mėginama eiti šiuo keliu, tas valstybių narių sukilimas įsižiebs tik dar greičiau.

Kita vertus, Europai užtenka kalbėti apie tariamas autoritarinio ir nacionalistinio sukilimo bangas. Sukilimas vyksta ne prieš Europos Sąjungą, bet prieš nedemokratišką jos santvarką ir struktūrą. Europos tautos per šimtmečius gynė savo laisvę ir yra įpratusios gyventi laisvai. Neįvertinama, kad Europa vis dėlto yra ne Azija, ir čia įdiegti niekieno nerenkamo ir nekontroliuojamo politinio biuro modelį yra iš esmės neįmanoma.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas       2017-04-9 23:33

Iš kur minusai, kas juos deda ir kodėl “minusai” reikšmingi (gal vyksta konkursas kuriai nors premijai?), paliekam spręsti tiems, kurie tuos minusus su plisais sumanė Švč. Demokratijai ir Laisvei pademonstruoti. Man asmeniškai įdomus yra ptas Autorius, daugelį metų kaupiantis bagažą iš pasisakymų A apie aktualias temas, bet niekad neprieidamas (dėl ryžto stokos arba noro sėdėti ant dviejų kėdžių) prie B. Pagaliau šiek tiek ir aš, paskutinis marginaliausias, kartais irgi turiu ambicijų:
juk ne tik kad Autorius padarė nuostabų vingį nuo tariamo noro palaikyti mano iniciatyvą kalbėti apie globalinės žvalgybos lustus, vadinamus “Lietuvos pasais”, kada pamiręs savo pažadą susisiekti persimėtė į populiaresnę zylininkų diskusiją apie W raidę niekam nereikalingame tų “pasų” popieriniame apipavidalinime, bet ir prie VIŠEGRADO privažiavo labai keistai: išskyrus įrašymą matyt paskutiniu momentu į antraštę, niekur tekste tos problemos neaptarinėja, bet panašu, kad pasigavo vos ne korektūroje po neseno mano paties komentaro tiesos.lt, jau neminint dar ankstesnės (tekstas dar neperkeltas iš įrašo) 2017 02 20 diskusijos Algirdo Skaitymuose: http://www.algirdaine.eu/skaitymai.htm
Pone Radžvilai, nors ir esu nukaršęs, kol kas dar nieko nepamirštu!

wwww to Vladas Maželis       2017-04-9 9:40

O didysis profesoriu profesoriau, kuris savo didybe isreiskia niekindamas kitus. Ir kaip tikras totalitarines mastysenos zmogus nuomones reiskimo teise surisa su issilavinumu/socialiniu statusu:) Gal reiketu ivesti nuomoniu reiskimo sertifikatus? O musu galaktikos prote, leiskite sios zemes kirminui, isdristi atkreipti demesi i tai, kad rysys tarp kriscionybes ir socializmo ne ka mazesnis

Stalker > "visokiems stalkeriams ir visiems vla       2017-04-8 21:08

Idijotiskesnio komentaro sugalvot buvo neimanoma.

visokiems stalkeriams ir visiems vladams        2017-04-8 21:00

STULTORUM PLENUM EST, kas išvertus į liet.k. reiškia “su kvailiais nesiginčijama”

Stalker        2017-04-8 20:17

Irano valdimo forma Islamistinis halifatas.
Tai yra islamistinis socializmas, kai valstybes turta valdo religiniai fanatikai.

Vladas Maželis filosofui wwww       2017-04-8 18:26

Nėra tokio dalyko kaip liberalmarksizmas, taigi nėra jokio reikalo kažko vadinti nesamais vardais. Yra liberalinis socializmas ir libertarinis (o ne liberalinis) marksizmas. Išradinėdamas naujas filosofijos teorijas bent jau pateikite savo mokslininko kredencialus. Nėra tokio dalyko ir kaip markuzinis marksizmas. Herberto Markuzės jaunystės laikų darbuose jis nagrinėjo galimybes apjungti Heidegerio fundamentalinę ontologiją su marksizmu, ir tie jos svarstymai yra vadinami Markuzės heidegeriniu marksizmu. Išradinėti nesąmones tikintis, kad visi skaitytojai yra kvailiai visada yra rizikinga.


Ir priešingai, ryšys tarp islamo ir socializmo, tikrai yra. Neketinu plėsti šio savo komentaro iki ištiso straipsnio apimties, todėl siūlau pačiam pasieškoti informacijos apie “Islamic Socialism” bei “Socialism and Islam”, nuodugniai šią temą išstudijuoti ir tik tada reikšti savo pagrįstą nuomonę.


Apmaudu kad save be jokio pagrindo mokslininkais ir įvairių sričių ekspertais laikantys profanai ir diletantai skleidžia masę dezinformacijos, kurią perima ir ja vadovaujasi mažamoksliai tokių komentarų skaitytojai. Taip kvailinama pasaulio visuomenė. Tai suprasdami, visų didžiųjų pasaulio informacinių portalų vadovai komentarų skyrius arba uždarė, arba juos atidžiai moederuoja. Deja, Lietuvoje nesąmonės sklinda kaip iš gausybės rago…:(

wwww       2017-04-8 14:22

Nebevadinciau dabartines mainstreamines ideologijos liberalmarksizmu. Tokia ji buvo pris kokius 15-20 metu. Tai jau grynas marcusinis marksizmas. Ir nera jokios islamo ir marksizmo sajungos. Islamizacija ir musulmonu nevirimas katile yra patiems maksistams netiketas salutinis rezultatas ir jie patys yra pasimete bei issigande. Panasiai kaip atsitiko su marksizmo dar vienu socialines inzinerijos instrumentu- feminizmu, kurio tikslas buvo/yra seimos kaip ‘seno pasaulio’ instituto sunaikinimas, o gavosi taip, kad vaikai nebegimsta. Pazangesni ir maziau ideologizuoti marksistai ta jau supranta, nes faktu jau nebeimano numuilinti jokia propaganda

Stalker        2017-04-8 12:21

butu gerai kad padaritume, zinuciu redagavimo galymibe.

Stalker        2017-04-8 11:54

“Nenuostabu - ko dar gali palinkėti nelaisvas žmogus” kodel jus manot kad as nelaisvas?
Tiksliau, as jums ne linkiu, taip yra siandien dienai.
“Beje, ar tikrai sotus davinys? Vertėjo?”
Mato sotumas nuo to visiskai ne priklauso.

stalkeriui       2017-04-8 11:16

Nenuostabu - ko dar gali palinkėti nelaisvas žmogus… kad ir jie savo noru atsisakytų savo teisių ir laisvių...
Beje, ar tikrai sotus davinys? Vertėjo?

Stalker        2017-04-8 11:09

As nedalivauju rinkimuose, man vienodai.
Bet ziurint i zmones kurie raso ir skaito tokius nesamoningus straipsnius, kurie ziuri rusiska propaganda.
As manau kad jums patiems butu geriau netureti pasirinkimo teises.

stalkeriui       2017-04-8 10:54

gal verčiau pasisakykite, kieno išrinktą valdžią savo sprandu patiriate, pats net teisės rinkti neturėdamas?

Stalker        2017-04-8 10:45

“Jūsų komentarai ir yra argumentai.”
Argumentas tas kad komentaras nesutampa su redakcijos nuomone ir to uztenka.
————————————————————————————————————————
Tada nera ko stebetis kad Lietuva tai runkelistanas, o valdzia tai runkeliu ganytojai. 
Jus to verti.

stalkeriui       2017-04-8 10:39

Jūsų komentarai ir yra argumentai.
Kad ir dabartiniai, tiesa juose nėra tualetinės leksikos, bent kol kas

Stalker        2017-04-8 10:34

“Užsiimate š...malyste”  Jusu argumentai?

stalkeriui       2017-04-8 10:32

Užsiimate š...malyste ir dar bandote kitus įtikinti, kad tai kritika?

Stalker        2017-04-8 10:28

Kaip saunu!
Filosofijos ptofesorius nekritikuojamas. O portalo redakcija su cenzuros pagalba skelbia vienitele tiesa.

Vladas Maželis       2017-04-8 5:27

Jau naivumas begalinis, nežinau ar juoktis ar verkti? Negi krikščionybę nekrikščionims grūsit per gerklę? Ir kaip tą darysit?


Patinka prez. Trumpas? Kuo jis konkrečiai jums patinka? Ar kad nesėkmingai bandė atimti sveikatos draudimą pradžioje iš 12, vėliau iš 24 milijonų amerikiečių? Kad įžeidinėja žurnalistus ir žvalgybininkus? Kad ant juodo sako balta, o ant balto - juoda ir aiškina kad tai yra alternatyvi realybė? Kad savo artimiausiais patarėjais paskyrė savo labai liberalių pažiūrų dukrą Ivanką ir žentą J. Kushner’į - senus demokratų ir liberalų Amerikoje rėmėjus? Kad smogė Rusijos sąjungininkei Sirijai?


Gelbėsit Europą? O kas prašo?

Tikrai       2017-04-8 1:04

Iš kur tiek nykščių žemyn prie straipsnio? Matyt, įjungta kažkokia parazitinė programėlė, kuri tų nykščių prigamina.Labai abejotina, ar tai padaryta iš 43- jų kompų su skirtingais ID.

VaidasVDS       2017-04-7 22:01

Noriu atsiprašyti visų Radžvilo minčių gerbėjų už savo komentarus, kurie matau jums nepatinka.
Šiaip man patinka Radžvilo mintys ir įžvalgos. Tačiau jo filosofijai labai trūksta tikrojo idealo, kurio tiek reikėtų, tiek vertėtų siekti.
Kadangi pirmame komentare buvo mažai vietos, tai užbaigsiu šiame komentare, už ką iš anksto atsiprašau tų, kuriems mano komentarai nepatinka, o ypač Apreiškimo, kuris suteikia tikrai dideles viltis, citavimas:
“Šiuolaikinis amžius atsisakys priimti tokią religiją, kuri neatitinka faktų ir nesiderina su tiesos, grožio, ir gėrio aukščiausiomis sampratomis. Išmuša toji valanda, kada reikia iš naujo atrasti šiandien iškraipytos ir kompromisinės krikščionybės tikruosius ir pirminius pamatus – Jėzaus tikrąjį gyvenimą ir mokymus. ...
Mąstantis žmogus visada bijojo to, kad jį kontroliuotų religija. Kada stipri ir jaudinanti religija grasina, kad jį valdys, tada jis nuolat mėgina ją racionalizuoti, sutradicinti, ir suinstitutinti, šituo tikėdamasis pasiekti tai, jog kontroliuotų ją. Esant tokiam veikimo būdui, net ir apreikštoji religija tampa tokia, kad ją ima kurti žmogus ir joje ima viešpatauti žmogus. Šiuolaikiniai protingi vyrai ir moterys Jėzaus religijos vengia bijodami to, ką ji padarys jiems – ir su jais. Ir šitoji baimė yra visiškai pagrįsta. Jėzaus religija savo tikinčiuosius, tikrai, valdo ir transformuoja, reikalaudama, jog žmonės savo gyvenimą paskirtų tam, kad stengtųsi pažinti Tėvo danguje valią, ir nurodydama, kad gyvenimo energijos būtų pašvęstos nesavanaudiškai tarnystei žmogaus brolijai.
    Savanaudiški vyrai ir moterys tokios kainos tiesiog nemokės net ir už didžiausius kada nors mirtingajam žmogui pasiūlytus dvasinius turtus. Tiktai tada, kada žmogų pakankamai nuvils kankinantis nepasitenkinimas, kuris lydi savanaudiškumo kvailus ir apgaulingus siekius, ir vėliau, kada jis pamatys formalizuotos religijos nevaisingumą, tada tikrai jis bus linkęs iš visos širdies atsigręžti į karalystės evangeliją, Jėzaus iš Nazareto religiją. ...
  Kaip prabustų pasaulis, jeigu tiktai jis galėtų pamatyti Jėzų tokį, kaip jis iš tikrųjų gyveno žemėje, ir pažinti, iš pirminio šaltinio, jo mokymus, suteikiančius gyvenimą! Gražius daiktus apibūdinantys žodžiai negali jaudinti taip, kaip pačių tų daiktų vaizdas, taip pat ir tikėjimo žodžiai negali įkvėpti žmonių sielų taip, kaip tas patyrimas, kada yra pažįstamas Dievo buvimas. ...
  Krikščionybė kenčia dėl didžiulio kliuvinio, nes ji viso pasaulio mintyse yra sutapatinama su Vakarų civilizacijos visuomeninės sistemos, industrinio gyvenimo, ir moralinių normų dalimi; ir šitokiu būdu iš tiesų atrodė, jog krikščionybė nesąmoningai remia tokią visuomenę, kuri svirduliuoja nuo tos kaltės, kad toleruoja mokslą be idealizmo, politiką be principų, turtą be darbo, malonumus be suvaržymų, žinias be ugdymo, valdžią be sąžinės, ir gamybą be moralės.”
—-
Kas turi akis, lai pamato; kas turi ausis, lai išgirsta; kas turi sielą, lai pajaučia ...

puslapio administratoriui - rinkėja iš Kauno       2017-04-7 21:16

būtų gerai, kad personažas , pasirašinėjantis Stalker ir darantis būdingas rusakalbiui klaidas, nesisklaidytų taip laisvai šiame portale su savo mužikiškais komentarais ir chamo leksika.Kuri tinkama tik geriant vodką ir ją užkandant “manufaktūra” arba filmuojantis “Naša Raša”.

įsidėmėkit       2017-04-7 18:59

V.Radžvilas yra šviesos spindulys Lietuvos kvailių jūroje. Todėl visokie stalkeriai, džeikai, vienuoliai ir Co kukliai tupėkit savo kamputyje ir patylėkit.

Stalker        2017-04-7 18:42

Minusus deda kremliaus plaukota ranka.

Kaip jums atrodo,       2017-04-7 17:51

kas ir kodėl tuos minusus Radžvilui deda???

VaidasVDS       2017-04-7 15:56

Nors autoriaus ketinimai ir yra geri, bet jie nelabai įmanomi.
Autorius siūlo atsisakyti antikrikščioniškos, tautas ir valstybes siekiančios asimiliuoti liberalmarksistinės ideologijos.
Viskas čia būtų neblogai, bet kas gi vietoje tos liberalmarksistinės ideologijos?
Krikščioniška ideologija?
Pasaulis jau turėjo tokią. Kryžių karai, raganų medžioklės, indulgencijos, inkvizicijos ir susiskaldymas į kelias bažnyčias bei daugybę sektų - tokia buvo krikščioniškos ideologijos (sukurtos ne Dievo, o žmonių) pasekmė.
Būtent todėl jokia bažnyčia neturi būti tapatinama su jokia valstybe.
Valstybės paskirtis turi būti ir visada bus - kuo geresnis ir patogesnis jos gyventojų gyvenimas. Tačiau valstybė (valstybių sąjungos) turi turėti ideologiją - idealus. Ir tai turėtų būti dvasiniai idealai, arba Dievo idealai. Negali būti sukurta pasaulyje jokios religijos, kuri tvirtintų, kad tik ji viena atstovauja Dievui. Tačiau niekas pasauliui netrukdo remti dvasinių idealų, apreiškimuose ir religijose ieškant tų tiesų, kurios tikrai turėtų būti Dievo bei atmesti ar abejoti tiesomis, kurios neturėtų būti nuo Dievo. Pasaulis neturėtų sudievinti žmogiškų idėjų ar teorijų, ypač jei jos kyla iš žmogiškų autoritetų.
Dvasiniai idealai yra - tiesa, gėris, grožis (reikia skirti dvasinį grožį nuo materialistinio blizgučių grožio). Ir tikrus dvasinius idealus galima pasiekti tik dieviškos meilės veikimu ir galia.
Krikščioniška religija iš tiesų buvo visų religijų priekyje, kol nebuvo suvalstybinta ir suderinta su 4 amžiaus papročiais bei pagoniška Romos valstybe, įtraukiant į religiją tiek kitus religinius kultus, religijas, net ir pagoniškumą. Nepaisant to ši religija skelbė, kad Dievas yra meilė ir kvietė atsisakyti principo “akis už akį”, kuris visais laikais kėlė beveik visus karus. Dvi didžiosios šio pasaulio religijos, islamas ir judaizmas, šio principo neatsisakė iki šiol. Bet šį principą visais laikais taikė ir taip vadinamos krikščioniškos valstybės.
Tad reikėtų nebijoti ieškoti tikrų dvasinių idealų ir tobulinti pačią žmoniją, visuomenes, atrandant tikrus dvasinius idealus.
Ištrauka iš vieno Apreiškimo:
“Sekuliarizmas niekada negali atnešti žmonijai ramybės. Žmogiškojoje visuomenėje Dievo vietos užimti negali niekas. ...
Be Dievo, be religijos, mokslinis sekuliarizmas niekada negali koordinuoti savo jėgų, suderinti savo skirtingų ir besivaržančių interesų, rasių, ir nacionalizmų. Šita pasaulietinė žmogiškoji visuomenė, nežiūrint savo nematytų materialistinių pasiekimų, iš lėto byra. Pagrindinė išlaikanti jėga, kuri priešinasi šitam antagonizmo byrėjimui, yra nacionalizmas. O nacionalizmas yra pagrindinis barjeras pasaulinei taikai. ...
Sekuliarinis visuomeninis ir politinis optimizmas yra iliuzija. Be Dievo, nei laisvė ir nepriklausomybė, nei nuosavybė ir turtas į ramybę neatves. ...
Bet supagonintai ir suvisuomenintai krikščionybei reikia naujo ryšio su neiškreiptais Jėzaus mokymais; ji vysta, nes jai trūksta Mokytojo gyvenimo žemėje naujo matymo. Naujam ir pilnesniam Jėzaus religijos apreiškimui yra lemta nugalėti materialistinio sekuliarizmo imperiją ir nuversti mechanicistinio natūralizmo pasaulinį viešpatavimą. Dabar Urantija virpėdama stovi ties pačia bedugne vienos iš tų labiausiai stebinančių ir jaudinančių visuomeninio persitvarkymo, moralinio sužadinimo, ir dvasinio apšvietimo epochų.
    Jėzaus mokymai, nors ir labai smarkiai pakeisti, išgyveno ilgiau už misterinius kultus, kurie egzistavo mokymų atsiradimo metu, už viduramžių nemokšiškumą ir prietarus, ir net dabar palaipsniui ima nugalėti dvidešimtojo amžiaus materializmą, mechanicizmą, ir sekuliarizmą. Ir tokie didelių išbandymų ir grasinančių pralaimėjimų laikai visada būna didingo apreiškimo laikai.
    Religijai tikrai reikia naujų lyderių, dvasingų vyrų ir moterų, kurie išdrįs pasikliauti vien tiktai Jėzumi ir jo neprilygstamais mokymais.”
—-
Naujus lyderius surasti visada labai sunku, taip pat sunku tyrinėti ir naujus apreiškimus…

Didžiausiu pasaulio       2017-04-7 15:02

priešu tampa susivienijusi biurokratija,-parazitinis,išlepintų,egoistinių,ištižusių baltų apykaklių klanas.

mintis gera       2017-04-7 11:46

nėra kas realizuoja


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.