Įžvalgos

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Tiesos.lt siūlo   2018 m. balandžio 9 d. 12:23

28     

    

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Nepriklausomybės sąsiuviniai 2018 m. Nr. 1

Pirmąją publikacijos dalį skaitykite ČIA.

Kas atsitiko, kad Sąjūdžio branduolys subyrėjo į tokią galybę partijų? Konservatoriai, liberalai, centristai?

Sąjūdis neišvengiamai turėjo sueižėti ir galiausiai subyrėti. Šito galėjo neįvykti tik tuo atveju, jeigu, visiškai atkūrus Nepriklausomybę, būtų buvęs surengtas baigiamasis, t. y. paleidžiamasis, Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame būtų buvę paskelbta, jog didysis tikslas pasiektas ir atėjo metas išsiskirstyti. Estijos ir Latvijos liaudies frontai taip ir padarė – suvažiavimuose j ie b uvo p aleisti. L ietuvoje, k itaip n egu p as k aimynus, V. L andsbergio šalininkai siekė išsaugoti Sąjūdį kaip savo tikslų įgyvendinimo įrankį. Todėl vyko pirmiau minėtas Sąjūdžio gretų „valymas“, kuris buvo iš esmės ne kas kita, o skausmingas, ilgas ir visais atžvilgiais slogus procesas. Parodžius gerą valią ir elgiantis sąžiningai, jo buvo galima išvengti. Neskilti ir nesubyrėti Sąjūdis negalėjo todėl, kad iš pat pradžių jis buvo skirtingas pažiūras, i nteresus i r t ikslus t urinčių žmonių susivienijimas. Juos siejo t ik v ienas t ikslas – atkurti valstybę. Tačiau motyvai buvo labai įvairūs. Nepriklausomybės troško visada laisvos tautos ir savos valstybės idealui buvę ištikimi Antano Terlecko, Nijolės Sadūnaitės, Petro Plumpos, Alfonso Svarinsko, B. Genzelio, R. Ozolo tipo sąjūdininkai. Bet jos taip pat norėjo – žinoma, stengdamiesi nerizikuoti ir gauti ją kuo mažesne savo gerovės kaina, – ir A. M. Brazausko vadovaujami komunistų partijos nomenklatūrininkai. Bet jiems rūpėjo ne lietuvių tauta ir valstybė. Jų tikslas buvo atsikratyti Maskvos prievaizdų ir patiems šeimininkauti atkurtoje valstybėje kaip nuosavame dvare. Nepaprastai svarbus Sąjūdžio bruožas buvo tas, kad jis vis dėlto nebuvo joks spontaniškas pavergtos ir trokštančios laisvės tautos sukilimas prieš svetimą valdžią. Judėjimas kilo ne iš „apačių“, o buvo jeigu ne nuleistas, tai bent jau buvo leista jam rastis iš „viršaus“ paties M. Gorbačiovo valia. Drąsių pirmeivių pastangomis palaužus lietuviškosios nomenklatūros pastangas stabdyti Sąjūdžio plėtrą, jo dalyviai vėliau nepatyrė rimtesnių represijų. Todėl labai greitai judėjimą užplūdo įvairaus plauko konformistai, t. y. karjeristai ir prisiplakėliai. Absoliučiai jų daugumai tautos ir valstybės reikalai niekada nerūpėjo ir apie tai jie niekada nemąstė. Jeigu ne TSRS prasidėjusi „pertvarka“, jie taip ir būtų nugyvenę savo gyvenimus kaip sąžiningi ir uolūs komunizmo statytojai. Tiesa, kad daugelis sąjūdininkų dar turėjo lietuvišką etnokultūrinę savimonę, bet ne politinę tautinę ir valstybinę sąmonę. Tokie sąjūdininkai buvo akivaizdi mažuma. Tai natūralu ir suprantama: po ilgų okupacijos dešimtmečių išlikę tautinės savivokos jausmas ir blankūs prisiminimai apie turėtą savo valstybę savaime negalėjo virsti aiškiomis ir tvirtomis protautinėmis ir provalstybinėmis nuostatomis. Pastarosios susiformuoja per dešimtmečius ar net šimtmečius nuosekliai ir kryptingai ugdant politiškai sąmoningus ir patriotiškus šalies piliečius. Absoliuti dauguma net ir aktyvių sąjūdininkų neturėjo galimybių susipažinti su jokiomis politinėmis doktrinomis ir ideologijomis, išskyrus komunistinę, taigi apie jas nieko neišmanė arba turėjo labai miglotą supratimą. Apibūdinant šią padėtį, trumpai ir kiek tiesmukiškai būtų teisinga pasakyti, kad jie politiškai buvo menkai raštingi. Net valstybės atkūrimą paskelbę Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Kai daugumą rinkimuose laimėjusi Sąjūdžio frakcija pradėjo skilti ir byrėti į mažesnes frakcijas, net jų pavadinimai – Centro, Nuosaikiųjų, Tautos pažangos – iškalbingai bylojo apie politinį mažaraštiškumą: vertinant politologiniu požiūriu, jie buvo visiškai neturiningi ir beprasmiai. Tai paaiškina, kodėl Sąjūdis byrėjo taip lengvai ir sparčiai: jo narių nesiejo jokios bendros politinės p ažiūros a r n ors k iek a iškesnė L ietuvos a teities v izija. V ienintelis j uos t elkęs idėjinis saitas buvo Nepriklausomybės reikalavimas nesigilinant, kokia bus toji atkurta valstybė. Iš esmės apsiribota gana abstrakčiomis ir deklaratyviomis nuostatomis, jog tai bus laisva demokratinė ir teisinė respublika. Teisiškai atkūrus valstybę, neišvengiamai prireikė tą viziją tikslinti ir konkretinti, bet kaip tik tada ėmė ryškėti anksčiau prislopinti pažiūrų ir interesų skirtumai. Jie netruko virsti aršiais ginčais ir nesutarimais, kurie tik skatino ir spartino Sąjūdžio irimą. Be abejo, paskutinė vinis į Sąjūdžio karstą buvo dar net nepaskelbus Nepriklausomybės prasidėjusios aršios įvairių grupuočių kovos dėl valdžios, kurios galiausiai baigėsi triuškinamu Sąjūdžio pralaimėjimu ir tikra politine mirtimi virtusiais išankstiniais rinkimais.

Apskritai netruko paaiškėti, kad daugelis valstybę atkūrusios Aukščiausiosios Tarybos narių savo politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais buvo, o ir dabar tebėra, tarybiniai žmonės. Prabėgę trys dešimtmečiai nepaneigiamai rodo, kad jie skelbė Nepriklausomybę patys jau neturėdami tautinės ir valstybinės sąmonės. Tik nedaugelis jų – B. Genzelis, R. Ozolas, A. Sakalas, Narcizas Rasimas, Zita Šličytė, Egidijus Bičkauskas ir kai kurie kiti – drįso atvirai ir principingai pasisakyti aktualiausiais Lietuvos gyvenimo ir ateities klausimais. Kiti tylėjo. Pasinaudodami signatarų autoritetu, jie galėjo prabilti apie šalies ekonomines ir socialines piktžaizdes, tautos išsivaikščiojimą, neatsakingai ir nusikalstamai prarandamą taip sunkiai atkurtos valstybės suverenitetą ir būti bent iš dalies išgirsti. Tačiau dauguma tyli. Vieni – dėl nesupratingumo ir abejingumo, kiti galbūt bijo supykdyti valdžią ir prarasti signatarų pensijas. Toji tyla yra iškalbinga. Ji rodo, kaip okupacijos laikotarpiu buvo suniokota ir sumenkusi net lietuviškosios visuomenės elito tautinė ir valstybinė sąmonė. Sąjūdžio atkurtos valstybės idėjiniai pamatai buvo ir tebėra labai trapūs, ir tai galiausiai virto tragedija. Visavertės Lietuvos valstybės sukurti taip ir nepavyko, atsidurta prie istorinės ir politinės nebūties slenksčio.

Ar labai skyrėsi jūsų ir R. Ozolo partinės politikos vizijos, kad reikėjo atskirų partijų?

R. Ozolas – vienas svarbiausių ir brangiausių gyvenime sutiktų žmonių. Laikau ir visada laikysiu jį didžiausiu savo mokytoju. Mūsų pažiūros buvo gana artimos, išskyrus vieną aspektą – jis gerbė krikščionybę, bet vadovavosi kitokia pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Sąjūdyje dažniausiai buvome bendraminčiai ir glaudžiai bendradarbiavome. Tačiau po rinkimų mūsų keliai pradėjo skirtis. Taip nutiko ne todėl, kad dėl ko nors būtume nesutarę ar susipykę, tą lėmė didžioji viso Sąjūdžio bėda: išrinkti į AT jo atstovai paniro į savo darbus ir vis labiau tolo nuo judėjimo. Takoskyra nuolatos didėjo ir radosi kažkas panašaus į savaiminį susvetimėjimą. Dėl to silpo ir menko pats Sąjūdis, o kartu tirpo į valdžią nuėjusių sąjūdininkų svoris ir įtaka. Politiniai keliai išsiskyrė savaime jau vien todėl, kad paprasčiausiai retai susitikdavome. Todėl mes būrėmės į liberalų partiją, o skilinėjant Sąjūdžio frakcijai Aukščiausiojoje Taryboje susikūrė Centro frakcija, vėliau, prieš rinkimus, virtusi Centro judėjimu. Ozolas buvo jo idėjinis ir politinis vadovas.

Šis iškilus žmogus buvo pagrindinis Sąjūdžio ideologas ir neabejotinai įžvalgiausias ir toliaregiškiausias jo vadovybės narys. Tačiau ir jis neišvengė klaidų, faktiškai sužlugdžiusių jo politinę karjerą. Ko gero, lemiamas ir dramatiškas šios karjeros posūkis buvo klastingas jo pašalinimas iš valdžios. Turėjęs visas galimybes tapti Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, Ozolas atsisakė pretenduoti į šį postą užleisdamas jį V. Landsbergiui, kuris pažadėjo paskirti jį vienu iš savo pavaduotojų. Tačiau buvo klastingai – joks kitas žodis čia netinka – apgautas. V. Landsbergis jame įžvelgė konkurentą ir šitokiu būdu atsikratė. Nors netrukus jis tapo ministrės pirmininkės K. Prunskienės pavaduotoju, jo politinė įtaka sumenko, rankos veikti buvo surištos. Ir tai nutiko sunkiausiu ir pavojingiausiu atkurtai Lietuvai momentu. Ozolas skausmingai išgyveno patirtą klastą ar veikiau išdavystę ir savo bejėgiškumą. Dėl to labai krimtosi. Tuo metu Lietuvos visuomenėje ir viešajame gyvenime išryškėjo dvi politinės srovės – kairė ir dešinė, arba tiesiog A. M. Brazausko ir V. Landsbergio šalininkų stovyklos. Jų priešprieša buvo labai arši ir potencialiai pavojinga atkurtai valstybei. Šiomis aplinkybėmis R. Ozolą užvaldė mintis sutelkti trečią – centro – politinę srovę, kuriai būtų galėjusios priklausyti visos kitos su tomis stovyklomis nesitapatinusios politinės jėgos.

Šis sumanymas buvo neįgyvendinamas. Jis negalėjo pavykti dėl akivaizdžios priežasties: centrą teoriškai galėję sudaryti politiniai sambūriai buvo pernelyg skirtingi tiek savo pažiūromis, tiek interesais ir tikslais. Panašiai kaip ir Sąjūdžio, jų nesiejo jokios bendros idėjos ir programinės nuostatos, o antipatija kairei ir dešinei buvo negatyvus ir todėl efemeriškas vienijimosi pagrindas. Susitarti trukdė ir naujųjų politinių jėgų rinkiminės ambicijos – nuožmi kova dėl geresnių vietų hipotetiniuose bendruose rinkimų sąrašuose buvo neišvengiama. Todėl R. Ozolui siūliau aiškiau apibrėžti jo vadovaujamo Centro judėjimo politinę ir ideologinę tapatybę. Tai būtų susiaurinę idėjinę vienijimosi platformą, bet užtat ji būtų buvusi „neišplauta“ ir todėl kur kas tvirtesnė. Jeigu, užuot kūręs dirbtinę ir politiškai miglotą centrizmo ideologiją, Ozolas būtų įvardijęs savo vadovaujamą judėjimą kaip tautinę partiją, – tą pavėluotai padarė po daugelio metų, – Centro judėjimas ir Liberalų sąjunga būtų galėję susivienyti. Būtų atsiradusi liberaliai konservatyvi tautinės pakraipos partija. Deja, centrizmo vizija buvo užvaldžiusi Ozolą pernelyg stipriai ir ilgai. Kai jis suvokė ir pripažino, kad ji teoriškai efemeriška ir praktiškai neįgyvendinama, buvo per vėlu. Vis dėlto prieš rinkimus mėginome susivienyti. Vyko sunkios ir ilgos derybos. Norėdami žūtbūt susitarti, žengėme desperatišką žingsnį ir pateikėme centristams itin dosnų pasiūlymą: atidavėme jiems pirmąsias penkias vietas bendrame rinkimų sąraše. Pasiūlymas buvo iš tiesų dosnus, nes abi partijos buvo lygiavertės. Buvome panašūs narių skaičiumi. Tiesa, centristai turėjo keletą AT narių, bet tarp mūsų buvo kur kas daugiau akademinio pasaulio žmonių. Kurį laiką derybos vyko sklandžiai ir atrodė, kad susitarsime. Tačiau paskutinę akimirką jos žlugo. Dėl neaiškių priežasčių į baigiamąjį pasitarimą neatvyko Ozolas, kurio žodis turėjo būti lemiamas. Centristams atstovavę Mečys Laurinkus ir Vidmantas Staniulis derybas gana tiesmukiškai nutraukė nepaaiškinę, kodėl šitaip elgiasi. Visos viltys žlugo. Šios centristų klaidos – ir šiandien nesu tikras, ar tai buvo tik klaida, o ne politinė diversija, – kaina buvo milžiniška. Abiem partijoms. Sunku pasakyti, ar būtų pavykę peržengti rinkiminį barjerą ir patekti į Seimą, bet, kiek prisimenu abiejų partijų gautų balsų skaičių, šitoks stebuklas galėjo įvykti. O jeigu ir nebūtų pavykę, vis vien būtų atsiradusi gana solidi vidurio politinė jėga – liberali tautinė partija.

Centristų sprendimas nesijungti jiems neįtikėtinai palankiomis sąlygomis man ir šiandien tebėra neįmenama mįslė. Galbūt jie, o pirmiausia pats Ozolas, nenujautė gresiančio sąjūdinių jėgų triuškinimo rinkimuose, gal pernelyg kliovėsi ar net puikavosi savo gretose buvusiais keliais AT nariais ir iš aukšto žvelgė į mūsų partiją laikydami liberalus nelygiaverčiais partneriais. Apie tai galiu tik spėlioti. Mėginau išklausti Ozolo, kodėl šitaip nutiko, bet šia tema jis kalbėti vengė. Tikrai žinau tik tiek, kad jis pats gerai suvokė, jog padarė milžinišką ir neatitaisomą klaidą, kurios padariniai Lietuvos partinei sistemai juntami iki šiol. Netiesiogiai, bet gana aiškiomis užuominomis pokalbiuose keletą kartų šią klaidą net pripažino. Bet niekada taip ir nepaaiškino, kodėl tą lemtingą dieną nepasirodė derybose ir netarė savo svaraus žodžio, galbūt galėjusio pakreipti Lietuvos politinio gyvenimo ir partinės sistemos raidą palankesne linkme.

Ar tarp to meto liberalų apskritai buvo daug Sąjūdžio žmonių?

Liberalų sąjungoje buvo iš tiesų daug sąmoningų ir veiklių sąjūdininkų. Pakanka paminėti Angonitą Rupšytę, Aleksandrą Dobryniną, Arvydą Šliogerį, Marių Povilą Šaulauską, Rimgaudą Bubelį, Rimvydą Rimdžių, Vidą Dauderienę, Ramunę Vosylienę, Tomą Čyvą, Imantą Melianą – visų neįmanoma išvardyti. Tačiau kūrimosi ir ankstyvuoju partijos veiklos laikotarpiu ypač svarbu tai, kad su mumis glaudžiai bendradarbiavo daug formaliai nepartinių, bet artimų pažiūrų inteligentų, ypač mokslininkų. Tarp jų galima paminėti ekonomistą Arvydą Kostą Leščinską, sociologą Kęstutį Černiauską, iškilius teisininkus Stasį Stačioką ir Zenoną Namavičių, nemažai kitų humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų. Savotiška šio bendradarbiavimo viršūnė ir ryškiausias pavyzdys turbūt būtų Liberalų sąjungos parengtas Konstitucijos projektas, kurį rengiant šių ir kai kurių kitų teisininkų indėlis buvo didžiulis ir neįkainojamas. Šitaip pamažu susiformavo liberalų kaip intelektualiausios šalies partijos įvaizdis, kurį iki šiol mėginama palaikyti dirbtinai jį pučiant. O iš tikrųjų išvardytiems ir kitiems asmenims vėliau nutraukus ryšius su partija, pastaroji prarado turėtą intelektinį potencialą ir patyrė tokį nuosmukį, kad net nepajėgia sukurti nors kiek solidesnės – neideologizuotos ir neprimityvios – politinės programos. Dabartinis jos įvaizdis yra melagingas ir neturi nieko bendro su tikrove.

Unikalus atrodo filosofų vaidmuo: kaip reta daug žinomų filosofų matyti to meto partijos struktūrose. Kaip toks intelektinis užtaisas galėjo susiformuoti ir kodėl jis subyrėjo?

Sąjūdžio trisdešimt penkių asmenų Iniciatyvinėje grupėje buvo net septyni filosofai, taigi penktoji grupės dalis. Tuo stebėtis nereikia. Joks politinis sąjūdis negali išsiversti be filosofų paprasčiausiai dėl to, kad visuomenės siekius ir tikslus būtina išsakyti aiškia ir tikslia politinių idėjų kalba. Šitaip būna visur ir visada. O politines idėjas kuria ir plėtoja atskira filosofijos sritis – politinė filosofija. Sovietmečiu filosofai, kaip ir kiti humanitarinių bei socialinių mokslų atstovai, buvo ryškiai susiskirstę į stovyklas pagal santykį su tauta ir valstybe. Vieni uoliai tarnavo okupantui ir nėrėsi iš kailio moraliai, intelektualiai ir ideologiškai naikindami tautą ir valstybę kaip praeities atgyvenas. Kiti turėjo tam tikrų sentimentų tautos kalbai, kultūrai ir istorijai, bet tikėjo, kad priklausyti TSRS yra gėris ir vienintelis „teisingas“ pasirinkimas. Jie nuoširdžiai manė, kad Lietuva gali klestėti tik būdama „broliškų tarybinių tautų šeimoje“ ir kūrė socialistinę, marksistinės ideologijos pagrindu formuojamą sovietinę lietuviškąją kultūrą. Dar kiti nekvaršino sau galvos tokiais klausimais ir buvo pasyvūs režimo rėmėjai ta prasme, kad už algą klusniai darė tai, ką liepdavo valdžia. Galiausiai buvo ir palyginti negausi grupelė filosofų, kuriems rūpėjo tautos ateitis ir kurie svajojo atkurti valstybę. Tam reikėjo nuveikti didelį parengiamąjį darbą – atkurti okupantų nutrauktą ir praktiškai sunaikintą lietuviškosios kultūros ir filosofinio mąstymo tradiciją. Jiems teko pradėti beveik nuo nulio. B. Genzelio, R. Ozolo, Antano Rybelio, Bronislovo Kuzmicko ir kitų šios grupelės narių iniciatyva ir pastangomis išleistos, dažnai įveikiant daugybę kliūčių, filosofijos istorijos chrestomatijos ir būtiniausi klasikinės ir šiuolaikinės filosofijos veikalai leido vėl išplėsti po 1940 m. neįtikėtinai susiaurėjusius Lietuvos v isuomenės i ntelektinius i r k ultūrinius a kiračius. Faktiškai b uvo a tkuriamas Lietuvos intelektinis potencialas ir pamažu, bet nuosekliai grįžtama į Vakarų civilizacijos erdvę. Šie filosofai taip pat reiškėsi kultūrinėje veikloje ir mokė studentus, todėl visuomenė galėjo susipažinti ir su alternatyviomis marksistiniam komunizmui idėjomis. Tiesa, kaip minėta, tos idėjos okupacijos sąlygomis negalėjo pasklisti plačiai. Sustabdyti tautos sovietizavimą galėjo radikalūs politiniai pokyčiai, kurie buvo įmanomi tik atkūrus valstybę. Filosofai kaip tik ir parengė dirvą tokiam lūžiui. Be filosofinės minties atgimimo Sąjūdis vargu ar būtų buvęs įmanomas. Sąjūdžiui priklausė daug Lietuvos šviesuolių, kurių indėlio neįmanoma pervertinti. Visi darė ką galėjo ir sugebėjo. Tačiau nebūtų savigyra pasakyti, kad būtent filosofai dėl gebėjimo konceptualiai formuluoti tautinio ir valstybinio atgimimo lūkesčius bei tikslus tapo idėjiniais Sąjūdžio vėliavnešiais ir intelektine jo smogiamąja jėga.

Atkūrus valstybę, filosofų keliai taip pat pradėjo išsiskirti. Prie to gerokai prisidėjo ir minėtosios k ovos d ėl v aldžios. V ieni t apo V. L andsbergio š alininkais. Tačiau d auguma atsidūrė „nepaklusniųjų“ ir „nepritapėlių“ stovykloje ir susisaistė su kitomis politinėmis jėgomis. Pavyzdžiui, B. Genzelis tapo brazauskinės „socialdemokratų“ partijos nariu, R. Ozolas – Centro judėjimo vadovu. Vis dėlto daugiausia filosofų rinkosi liberalų partiją ir sudarė jos organizatorių branduolį. Tačiau partijai išsigimus, pasitraukė iš jos, o kartu ir apskritai iš viešosios politinės veiklos. Ne tik filosofų, bet ir kitų sričių mokslininkų „pabėgimas“ iš politikos buvo priverstinis: išsilavinę ir padorūs žmonės paprasčiausiai negalėjo pritapti prie nemokšų, grobuonių ir storžievių masės, kuri suplūdo į naujai susikūrusias politines partijas. Sąjūdžio sutelktas didžiulis intelektinis potencialas buvo prarastas, o iš tikrųjų – sunaikintas. Po trumpo sąjūdinio pakilimo Lietuvos politika patyrė neįtikėtiną intelektinį nuosmukį, kuris tęsiasi iki šiol. Jo kaina šaliai buvo ir tebėra milžiniška, bet kiek dar teks ją mokėti – galima tik spėlioti.

Laukite tęsinio

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

 

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kas tas Stalinas       2018-04-11 14:46

be Trockio ir Banko? Kai atliko savo vaidmenį ir buvo pats nutručytas, kaip atlikęs darbą ir nebereikalingas.

Apie košę       2018-04-11 8:28

Visi čia šneka, kad beverdant košė prisvilo. O jei ji ir nebūtų prisvilusi ko gero nieko nebūtų irgi išėję, nes košė iš pagedusių produktų. Koks stebukladaris gali pataisyti pašvinkusios košės “ingradientus”. Diskutuokite, kiek norite, bet košė tai pagadinta nuo pat pradžių (dar prieš kokius 1569 m.). Ta košė renkasi Tapiną, Anūką, o ne Ozolą ar Radžvilą.

Al. Raigerdui       2018-04-11 0:20

Radžvilo netildau, tegul pasakoja. Bet Radžvilas pasakodamas atsimena vienaip, Čepaitis (Kultūros baruose) - kitaip. Juozaitis, Vaišvila ar Laurinkus tikriausia irgi savaip. Aš kai ką irgi atsimenu ir dėlioju savo dėlionę. Ir tai turbūt normalu, ar ne ?

Ar išgelbėjo mus stojimas į ES ? Sakykit, o ar išgelbėjo mus stojimas į Lietuvos-Lenkijos uniją ?

Pikc       2018-04-10 23:37

“Ir mus išgelbėjo tik įstojimas į Europą, o vėliau ir į NATO.” - pirma, į NATO buvo įstota anksčiau, negu į eurosajūzą. Antra, NATO vidaus politikos nereguliuoja, ne ne toks organizacijos tikslas, o sajūzui tie vietiniai vadukai visiškai nekliudo. Netgi atvirkščiai - labai naudingi, nes traktuoja Briuselį lygiai taip pat, kaip jų pirmtakai - Maskvą (t.y. kaip Centrą, kurio reikia klausyti - o Briuselis ir jaučiasi tokiu Centru). Tai kur čia kas ką išgelbėjo? smile

$+$       2018-04-10 18:55

“...jie politiškai buvo menkai raštingi”.

Bet valdžios troško, visi be išimties. Todėl ir kūrė partijas, skaldydami Sąjūdį. Niekuo nesiskyrėte nei vienas.

Raigerdui       2018-04-10 17:26

kaip gražu, kad užsistojate profesorių, kaip akivaizdžiai apie barbarus . Bet ar komentaro gale kažkaip pats nepanašus sau į tokį barbarą: pirštu besti į tautą ir piktdžiugiškai pranašauti, kad jie “sumokės” ir priklijuoti nuospredžio lentelę nes jie “tironai”. Kokie mes teisingi tiems kas mums patinka.

Raigerdas       2018-04-10 16:54

Gerbiamieji komentatoriai, jūs be reikalo prof. V. Radžvilą stengiatės nulinčiuoti. Jis, kaip ne kaip, pats skaudžiai išgyvena šitą gaivališką mūsų tėvynės išsivadavimą nuo Rusijos, ir bando suvokti klaidas, kurios buvo padarytos. Už klaidas, o tuo labiau, bandymą jas suvokti ir jas ištaisyti, niekada niekas nepuola civilizuotuose visuomenėse. Atviškčiai, tokį žmogų net padrąsina už tai. Barbariškose visuomenėse yra kitaip, nes tu gali net mažą  klaidą padaryti (kaip žinia, neklystančių nėra), bet koks nors barbaras sušuks, kad jis yra toks ir toks, o kitas barbaras iš karto pradės klykti:“pakarti jį, pakarti”. Ir ta minia pakars. Iš klaidų mes visi mokomės ir nors nesu krikščionis, bet Kristus ir čia teisingai pasakė:“Meskite į mane akmenį tas, kuris nekaltas”. Bet kaltė taip pat turi savo kategorijas. Už klaidą žmogus nėra baudžiamas ir jis negali būti baudžiamas. Už ką jis gali būti baudžiamas? Už pražangą ir nusikaltimą, bet ne už klaidą. Už pražangą yra mažesnė bausmė, už nusikaltimą yra didesnė. Tačiau yra nemažai tokių nusikaltėlių, kurie nesuvokia savo nusikaltimų. Yra ir tokių politikų. Kuo daugiau prof. V. Radžvilas papasakos mums apie tuos laikus, tuo bus geriau mums visiems. Nes nei V. Landsbergis, nei anūkėlis tokių dalykų tikrai neparašys. Mums reikalingas tikslus vaizdas, kaip viskas vyko., ir kas buvo kas. Jeigu mes jo neatgaminsime, tada mes būsime pasmerkti pakartoti panašų scenarijų ne vieną kartą, kaip buki žmonės, kurie nesugeba pasimokyti nei iš svetimų, nei iš savų klaidų. Pažiūrėkite į Rusiją ir jūs pamatysite, kokią kainą ši tauta sumokės už nenorą mokytis iš klaidų. Jie jų nepripažįsta, nes yra neklystantys. Taip yra su visais didesniais ar mažesniais tironais.

Raigerdas>Al        2018-04-10 16:06

Gerbiamas Al, pats parašai neblogus komentarus, bet šį kartą, galimas dalykas, net nesuvoki, ką kalbi. Sąjūdis, tai atsiprašant, ne būrelis žmonių, surinktas į gimtadienį. Kad organzuoti tokį Sąjūdį, mūsų tautai prireikė virš 45 metų. Yra klaikus dalykas, kada žmonės, protestuodami reikalauja iš valdančiųjų, kurie iš jų pinigų yra maitinami, teisingumo, vėliau yra paleidžiami. Neva, jūs padarėte savo darbą, dabar skirstikitės namo, o mes ateisime jūsų valdyti vietoje tų buvusių, t.y. dabar mes gyvensime iš jūsų pinigų. Ačiū, kad padėjote ateiti į valdžią, dabar išlaikysite mus. Aš jau anksčiau rašiau, kad visos revoliucijos užsibaigia tų gyventojų, kurie dalyvavo toje revoliucijoje, gyvenimo pablogėjimu. Dažnai po tokių revoliucijų į valdžią ateina tironai arba diktatoriai. Prancūzijoje - Napoleonas, Rusijoje - Stalinas, Šiaurės Korėjoje ir t.t. Taigi, Sąjūdis galėjo pavirsti judėjimu, tik jo tikslai turėjo kisti po to, kai uždaviniai buvo įvykdyti. O kas įvyko Lietuvoje? Maskvos paskirti vietininkai buvo pakeisti vietiniais vadukais. Ir mus išgelbėjo tik įstojimas į Europą, o vėliau ir į NATO. Jeigu būtų likę tik mūsų vadukai, tai mes būtume turėję panašią situaciją, kokia dabar yra Ukrainoje. Jeigu būtų išlikęs Sąjūdis, kaip judėjimas, tada galima buvo po truputį perorganizuoti tą sovietinį gyvenimą į gyvenimą su žmogišku veidu. Atėję naujokai į valdžią nebuvo pasiruošę valdyti valstybės. Tai mėgėjai, todėl senų komunistų jie buvo išstumti, nes neturėjo nieko naujo pasiūlyti. Tada buvo pasiūlyta ta “Laisvos rinkos” teorija, kuri sukčių grupelės buvo pakišta, kaip praktikoje pasitvirtinusi teorija. Nors tuo metu jau egzistavo gana tobuli mokymai apie ekonomiką. Bet mūsų ta ištroškusi vakarietiškų gėrybių nomenklatūra, pradėjo tempti į Lietuvą pasenusius ir moksline prasme, ir moraline prasme dalykus iš Vakarų. Tragedija buvo jų mentalitete, nes jie nesugebėjo atskirti blogų ir paviršutiniškų visokių mokymų apie ekonomiką nuo aukštos klasės mokymų. Jūs niekaip neišmokysite kokias nors “pupytes” pajausti klasikinių kūrinių kokybę, nes mentalas ne tas. Panašiai atsitiko ir su mūsų “pupytėmis” politikoje, nes irgi mentalas ne tas. Nuvažiuokite į Kubą ir jūs pamatysite, kiek ten niekam nereikalingų stabdžių jų politikoje ir ekonomikoje, nes mentalas ne tas. Rusijoje buvo padaryta revoliucija ir Leninas manė, kad su darbininkais jis padarys stebuklą pasaulyje. Nepadarė, nes mentalas ne tas. Žmogų gali pakeisti tik tikros, o ne klaidingos žinios. Būtent ŽINOJIMAS gali padaryti stebuklus bet kokioje valstybėje. Kaip kurti valstybę? Šito ŽNOJIMO mūsų Sąjūdžio lyderiai neturėjo, nors pasaulyje jis jau egzistavo. O paprastas sovietinis mentalas jiems šnibždėjo, kad dabar reikia GRIEBTI, GRIEBTI, GRIEBTI kol dar galima pagriebti, nes paskiau bus vėlu. Štai tokiu pagrindu ir buvo sukurta šiandieninė Lietuva, nes buvo pasinaudota revoliucija, o joje dalyvavę ir už ją gyvybes atidavę, liko durniaus vietoje. Todėl buvo pasirūpinta rentomis, kad tie buvę signatarai per daug triukšmo nekeltų. Jiems buvo sumokįta tikrai labai gerai, panašiai kaip tai buvo viduramžių Ispanijoje.

VF išduoda judėjimo kūrimą?       2018-04-10 14:48

Tautai ir valstybei galas…
Oligarchinė- nomenklatūrinė santvarka šalį  varo į kapus,o Radžvilo kompanija iš VF bijo kurti visuotinį antisisteminį judėjimą ir nekuria net reformų vizijos..Kaput jau neužilgo, nes apie 10 nuošimčių pilietiškų žmonių neturi juos buriančio drąsių inteligentų būrelio.VF profesūra bijo veikti, tik platina teisingus tekstus…:)

jo, komunistas ozolas...       2018-04-10 8:12

labai keista, kad Vilniaus snobeliai iki šios dienos dievina komunistą ozolą - kuris net aiškiai kalbėti nemokėjo.
ir kurio įkurta centro partija buvo tikra KGBukų irštva.
——-
Klausimas kitas: kaip padaryti, kad Vilniaus snobeliai nors biski praregėtų ir nebūtų akli kačiukai?

Al.       2018-04-10 1:13

Radžvilas, manau, aiškiai pervertina Ozolą. Besiblaškantis tarp dviejų pušų ir nesugebantis kalbėti aiškia žmoniška kalba. Kaip ir pats ankstyvasis Radžvilas. Dabar Radžvilas kalba gan aiškiai, bet vertinimai vis dar migloti. Ir koks skirtumas - Sąjūdis iširo ar ne, jei pats aiškina, kad kitaip būt negalėjo ? Koks skirtumas - ar būt uždarę jį suvažiavimu, ar jis pats išsivaikščiojo natūraliai. Tuometinėmis Lietuvos sąlygomis, veikiantis sąjūdis, manau, buvo geriau už 40 netikrų partijų. Paleist jį buvo galima tik pabaigus liustraciją ir desovietizaciją. Ozolo centristai desovietizacijos pastangas įvertino kaip kraštutinę dešinę, tiek pat kenksmingą, kaip kitą pusę - komunistus. Įsivaizdavo save taikdariais. Tam ir Adamkų kvietėsi į prezidentus. Bet Lietuvos visi vargai būtent dėl neatliktos liustracijos ir desovietizacijos.

Galvosūkis       2018-04-9 23:04

Radžvilas sako, kad klydo kurdamas Liberalų partiją. Radžvilas taip pat sako, kad Ozolas padarė neatitaisomą klaidą, kad nesujungė savo klaidingos Centro partijos su Radžvilo klaida - Liberalų partija.
Klausimas: kuri iš tų trijų klaidų būtų buvusi mažiausiai klaidinga?

Raigerdai,       2018-04-9 22:27

ir kaip tas Paksas, atėjęs į Konservatorių partiją, taip greitai iškilo į viršūnę, ar tik jam kas nors iš šono nepadėjo, nekilstelėjo talentingą liočiką į politikos viršūnę ir už ką, už kokį sandėrį ar mirtiną priesaiką? Ar jis kilo per kitų galvas lyg niekur nieko kieno nors stumiamas? Ir pagaliau, kas jį tokį, nesigaudantį politikoje, atitempė į Konservatorių partiją, kai joje nieko neišmanė - nei bė, nei mė? Manote, kad Kutraitė su Vanagaite jį pakėlė į tas aukštumas? Kaip tas Paksas sugebėjo vienu metu būti dvejose partijose - Lietuvos konservatorių ir LDDP, gal jis iš tikro genijus, jei Jurgis jį taip rėmė, ką? Na, o Vagnorka dar ir pridėjo - kilstelėjo tik su vanagaitėmis ir kutraitėmis, tiesa? O kur dar kita kuosa, nemirtinga dainuškininkė, mokanti liaudį balamūtyt, a? Ji irgi prisidėjo prie Pakso pergalių, tiesa?

Raigerdas       2018-04-9 21:51

Labai ačiū, gerbiamam prof. V. Radžvilui už tokį išsamų pasakojimą ir gana įdomią tų įvykių analizę, bei asmeninę patirtį, ir galiu pasakyti, kad skaičiau su dideliu įdomumu. Manau, ne tik man, bet ir daugeliui kitų žmonių rūpėjo atsakyti į klausimą: kodėl subyrėjo Sąjūdis. Asmeniškai aš, įtariau, kad jis buvo numarintas. Jūs dabar šitą dalyką patvirtinote. Bet šitą jūsų papasakotą istoriją, manau, dar teks pakoreguoti. Kodėl taip manau? Štai jūs rašote:“Centristams atstovavę Mečys Laurinkus ir Vidmantas Staniulis derybas gana tiesmukiškai nutraukė nepaaiškinę, kodėl šitaip elgiasi. Visos viltys žlugo. Šios centristų klaidos – ir šiandien nesu tikras, ar tai buvo tik klaida, o ne politinė diversija, – kaina buvo milžiniška. Abiem partijoms”. Aš jau anksčiau rašiau, kad apie liberalus, komunistus, fašistus ir kitas partijas buvo duota gana gera analizė, kuri išlieka aktuali iki pat šiandien, dar prieš 60 metų Amerikoje. Vadovaujantis tuo pačiu autoriumi, galiu pasakyti, kad žmonės, kurie netikėtai pradeda elgtis neprognozuojamai ir sugriauna jūsų suplanuotus renginius, planus ar dar ką nors yra vieni iš blogiausių žmonių tipų, kurių žmonija dar nesugeba atpažinti. Bet jų požymiai jau aprašyti. Liaudyje tokie žmonės buvo vadinami veidmainiais. Kokią žmogaus veiklos sritį nepaimsi, ir ten kur įvyko katastrofos, netgi karai, avarijos, nelaimingi atsitikimai ir kiti labai liūdni dalykai, visur jūs atrasite pėdsakus tos destruktyvios asmenybės. Liberalizmas taip pat buvo paverstas tuo, kuo jis yra šiandien, būtent šitų tipų. Kai perskaičiau, kad šalia R.Ozolo buvo Mečys Laurinkus, tai man jau toliau buvo aišku, kad prof. V. Radžvilas toliau rašys apie žlugimą. Pasidomėkite Mečio Laurinkaus biografija ir jūs pamatysite kiek panašūs sužlugdymo įvykių kartojasi jo gyvenime. Pažiūrėkime į jūsų pavartotą žodį diversija - [lot. diversio — nukreipimas, atitraukimas]:
1. kar. operacija, kuria siekiama atitraukti priešo dėmesį ir pajėgas iš vieno fronto baro į kitą;
2. grupių arba pavienių asmenų veiksmai priešo užnugaryje, kuriais siekiama išvesti iš rikiuotės kar., pram. objektus, sutrikdyti kariuomenės valdymą, sugadinti komunikacijas, sunaikinti gyvąją jėgą ir karo techniką;
3. priešiškų užsienio ar vidaus elementų ardomieji veiksmai, kuriais siekiama susilpninti valstybės ek., kar. galią, sukelti visuomenės neramumus (įmonių, įrenginių naikinimas, epidemijų sukėlimas, gandų ir šmeižiamos informacijos skleidimas). Prisiminkite R.Paksui padarytą poveikį jį šantažuojant ir čia atrasite vėl tą pačią asmenybę. Prisiminkite kitus atvejus ir tą pačią jo “pranašystę” 2013.08.07. dėl N.Venckienės sugrąžinimo į Lietuvą iki Naujų 2014 metų. Jeigu visa materija yra padalinta į dvi priešingas dalis, tai nejaugi žmogus galėjo išvengti to padalijimo? Deja, ne. Todėl žmonės yra padalinti į tas dvi kategorijas, kai vieni stato, o kiti slapta daro viską, kad tik ta statybą sugriauti. Jų yra mažuma, bet jų žala apima milžiniškus maštabus ir yra pagrindinė galimos apokalipsės priežastis. Problema yra tame, kad jie iš tikrųjų nesuvokia savo veiksmų pabaigos, bet teigia ir yra įsitikinę, kad jie tai darė vardan tos Lietuvos. Viduje jų gyvena Mefistofelio dvasia, bet išorėje jie dedasi ir patriotais, ir kovotojais už laisvę ir ypač “JŪSŲ GERADARIAIS”, bet visa tai yra tik jų kaukės. Kas yra blogai šiandien? Kad Lietuvoje tik nedidelė dalis jau išmoko juos atpažinti. Reikės dar ne vieno dešimtmečio, kad dauguma žmonių išmoktų nuo jų nuplėšti kaukes. Todėl, ačiū už jūsų pasakojimą. Norėtųsi, kad ši Sąjūdžio gimimo ir jo mirties istorija būtų suguldyta, vadovaujantis tiesa ir ant galimų, bet neišnaudotų galimybių pagrindo.

>taip ir nepatekėjo intelekto saulė        2018-04-9 21:22

Regėjimą seniai tikrinotės? - Koks aklajam skirtumas, kada pateka saulė?!

Tai ko       2018-04-9 20:09

neatsakote į klausimą apie drg.Aleksandro Česnavičiaus garsųjį patarėją, ko tylite, bet toliau runkeliokus ir kvailus VDU ar VU studenčiokus tebemedžiojate su “babuškomis”?

abc.       2018-04-9 19:37

pagaliau pripažino,kad sąjūdis buvo nuleistas iš viršaus.pasekmės akivaizdžios.

taip ir nepatekėjo intelekto saulė       2018-04-9 19:30

Po pirmosios dalies atrodė, kad šunytis jau atako.
Po antrosios aišku, kad dar ne.
Tokiame amžiuje tikėtis ne žodžių balos, o proveržio mąstyme jau beviltiška.
Supratimo apie kalbamą laiką jokio, deja.
Dar vienas į raganosių kapines.

Meistras       2018-04-9 19:09

tas Radžvilas, apvertė viską aukštyn kojom ir manydamas, kad nebėra kas prisimena, kaip iš tikro buvo, pateikė kaip ale tiesą. GĖDA. Gerai prisimenu, kaip nepavykus įgyvendinti Gorbačiovo planų, pradėjote kiršinti visus ir drabstytis purvais, o kaltę stūmėte ant gerb. Landsbergio ir jo sekėjų.

božorui jiūlsui       2018-04-9 18:13

fui, kaip negražiai čia apie anūką pasakei… Būsi tatos iškviestas į partkomą ant santykio.

Dabar dar vis tas pats       2018-04-9 15:34

Опять пустые разговоры,
С концами не свести концы...
Нас учат честной жизни воры
И - благородству - подлецыю

to V.Landsbergio era baigiasi       2018-04-9 14:20

Ateina dar plėšresnių CK anūkų era - va tada tai tikrai kauksite nesavu balsu.

V.Landsbergio era baigiasi.       2018-04-9 14:15

Baigiasi gudrių savanaudžių era?

EJ.       2018-04-9 13:56

Aciu uz pasidalinta informacija. Sie straipsniai turi didele reiksme tiems lietuviams, kurie patys nedalyvavo tu laiku politinese peripetijose. O ir interneto nebuvo. Todel geriau veliau, negu niekad.

Laba diena,       2018-04-9 13:33

mes, runkeliukai, norėtume šviesuomenės paklausti ar gerb. R. Ozolas yra dirbęs LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo Aleksandro Česnavičiaus patarėju ideologiniam darbui, ačiū? Na, o Landsbergis, kiek žinome, buvo pianistas, ar tiesa? O jei netiesa, tai kuo dirbo Landsbergis, negi irgi CK referentu? Norėtume gauti aiškų ir logišką atsakymą.

StasysG       2018-04-9 13:11

Kaltas vienas R.Ozolas, o V.Landsbergis buvo nekaltas. Nekaltas ir šiandien.

Žmonės pavargo nuo susvetimėjimo.       2018-04-9 12:57

Žmogus pasiilgo žmogaus.

vien tik komuniagos valdo       2018-04-9 12:42

jeigu V.Radžvila apie komuniagas:
——-
Tik nedaugelis jų – B. Genzelis, R. Ozolas, A. Sakalas, Narcizas Rasimas, Zita Šličytė, Egidijus Bičkauskas ir kai kurie kiti – drįso atvirai ir principingai pasisakyti aktualiausiais Lietuvos gyvenimo ir ateities klausimais.
——-
tai komentarai nebereikalingi….


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“

Advokatas Šarūnas Vilčinskas. Galimi sunkumai Čikagoje

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Algimantas Zolubas. Žirgelis Lietuvoje

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (III)

Vytautas Leščinskas. Medžiai, pasmerkti sušaudyti, arba pasivaikščiojimas su žurnalistu ir rašytoju Romu Sadausku po slaunų Vilniaus miestą

Rumunijos piliečių iniciatyva surengti referendumą dėl santuokos apibrėžimo (video)

Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Verta prisiminti. Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis raportuoja: „Pasiekėme istorinių rezultatų“

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (I)

Siūlome prisiminti. Viktoras Orbanas Lietuvoje: 2012-ųjų kalbos ir tyla 2018-aisiais

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: „Lietuva pamažu atsikrato nelaimių šleifo ir patenka tarp ketvirtadalio laimingiausių valstybių pasaulyje“

Kam partijos ištaškė beveik 7 milijonus

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Justas Mundeikis. Sąžiningo atlyginimo skaičiuoklė

Viktoro Orbano partija rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą

Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)

Vytautas Sinica. Apie genderizmą (ilgas)

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Algimantas Rusteika. Durniasklaida

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Vytautas Vyšniauskas. „Konservatoriai“ – antivalstybininkai? R. Juknevičienė ir A. Kubilius – Lietuvos išdavikai?

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje

Gintaras Songaila. Nuo vasario 16-osios į birželio 3-iąją ir visados

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (I)

Algis Krupavičius. Kartų ir vertybių pokyčiai: žvilgsnis per Europos socialinio tyrimo prizmę

Vytautas Radžvilas: „Žaidimas baigtas“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.