Propagandos ir ideologijos analizė, Demokratija ir valdymas

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

Tiesos.lt siūlo   2020 m. spalio 5 d. 9:38

19     

    

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

LRT.lt

Baltarusijos įvykių baigtis nuo pradžių buvo aiški, tačiau tik nuslūgus daugelio emocijoms galima rašyti ir būti suprastam. Kaip ir kuždėjo nuojauta, Europos „lyderiai“ išsiplepėjo.

Vokietijos krikdemų pirmininkas P. Ziemiakas atlapaširdiškai išklojo Baltarusijos dramą įkvėpusią svajonę ir didįjį jos režisierių tikslą: „Europos Sąjunga ir Rusija galėtų kartu paruošti kelią Baltarusijos perėjimui į demokratiją – ir taip sukurti naują tarpusavio pasitikėjimą“, – tokia yra visiškai atvira ir tobulai tiksli šios dviejų žaidėjų sukurtos dramos geopolitinio turinio esmės ir prasmės formulė. Jam Lietuvoje paantrino E. Macronas, teigdamas, kad reikia dialogo su Rusija ir įtraukti ją į Baltarusijos demokratizacijos procesą.

Sakytum, vaidenasi: Rusija – Baltarusijos demokratizavimo laidas? Iš pirmo žvilgsnio – neįtikėtinas absurdas. Tačiau šis absurdas įgyja gana aiškią prasmę atkreipus dėmesį į visur NATO erdvėje masiškai tiražuojamą frazę, kad A. Lukašenka esąs paskutinis Europos diktatorius. Kodėl ne priešpaskutinis? Ar V. Putinas taip pat nėra visagalis autokratas? Ar pabrėžiant A. Lukašenkos ir nutylint V. Putino valdymo ypatumus nėra tyliai peršama mintis, kad pastarasis, palyginti su Baltarusijos vadovu, yra kone demokratijos švyturys ir etalonas? Toks tinkamas susitarimams?

Tai klausimai, kuriuos vengia gvildenti profesionalią įvykių Baltarusijoje analizę paskubėję iškeisti į ideologinę „laisvės ir demokratijos“ retoriką „politologai“. Jų naivūs „scenarijai“ Lietuvai brangiai kainuos.

Atsiribodami nuo ideologinio pasakojimo, verčiau paklauskime savęs: o ką mes iš tiesų žinome apie Baltarusiją? Ogi žinome ne taip jau daug. Iš tiesų šioje šalyje vyksta kol kas plačiausios protesto prieš jos diktatorių akcijos. A. Lukašenkos vienvaldystė didelei baltarusių visuomenės daliai pakyrėjo iki gyvo kaulo ir skatina reikalauti permainų. Bet čia ir kyla esminis ir būtinas klausimas – kokių?

Toli gražu ne kiekvienas laisvės šūkius skanduojantis sukilimas prieš tironišką valdžią yra tikra kova už laisvę. Ne veltui 13 a. gyvenęs Tomas Akvinietis traktate „Apie valdžią“ įžvalgiai įspėjo, kad sukilti prieš tironiją yra be galo pavojingas užmojis, ir paaiškino šią savo įžvalgą pasakojimu apie sirakūzietę senutę, kuri meldėsi už tirono Dionisijo gyvybės ir valdžios išsaugojimą, nes per savo gyvenimą net du kartus spėjo įsitikinti, jog nužudytą tironą pakeičia dar žiauresnis.

Istorija daugybę kartų patvirtino Tomo išmintį. Pakanka prisiminti vien Rusijos bolševikus, kurie, kovodami prieš caro despotizmą ir darbo žmonių išnaudojimą, skelbė Laisvės, Lygybės ir Brolybės šūkius, bet tai jiems nesutrukdė, užgrobus valdžią, sukurti šeštadalyje pasaulio tokią „laisvės karalystę“, palyginti su kuria carinis režimas atrodė beveik kurortas.

Atitinkamai su viešumo ir demokratizavimo šūkiais didžiuosiuose miestuose vykusios Rusijos demokratų demonstracijos žlungant SSRS trumpam sukūrė iliuziją, kad ta šalis greitai taps demokratiškų valstybių bendrijos nare. Nepraėjus nė dešimtmečiui Rusijos prezidentu tapo – įsidėmėtina – taip pat flirtavęs su vieno iš „demokratų“ lyderių – A. Sobčako – aplinka V. Putinas, o daugelis Lietuvai po Sausio 13-osios paramą reiškusių „demokratų“ vėliau neslėpė, kad nebūtų šitaip elgęsi, jeigu būtų žinoję, jog Baltijos šalys sieks visiškos nepriklausomybės ir nesitenkins autonomija „demokratizuotoje“ Rusijoje.

Todėl turėtų skambėti klausimas: už kokią laisvę ir kokią demokratiją? Liberalią, suverenią, valdomą ar dar kitokią demokratiją? Juk „demokratijos apskritai“ nėra, tad prieš postringaujant apie Baltarusijoje prasidėjusią „demokratinę revoliuciją“ vertėtų pa(si)aiškinti, kokį turinį ir prasmę suteikia šiam žodžiui jei ne OMONO lazdomis dosniai vaišinami sukilėliai, tai bent jau maišto prieš diktatorių vadai.

Ne revoliucijos, o būtent maišto, nes maištas, kitaip negu revoliucija, yra stichiškas ir neturi nei ideologijos, nei politinės programos. Labai simboliška ir liudija tvirtos lyderystės stoką tai, kad „revoliucijos“ vėliavneše tapo politinės nuovokos neturinti butaforinė figūra. Viskas pernelyg dirbtina, kad nekiltų abejonių, jog vyksta ne laisvę ir demokratiją nešanti išsivaduojamoji revoliucija, o kažkas kita.

O kas vyksta – pasakė ta pati apie „demokratinę revoliuciją“ skelbianti ir kartu visai priešingą žinią pranešusi žiniasklaida: Rusijos vykdoma hibridinio karo operacija, kuria siekiama iš pagrindų susilpninti A. Lukašenkos valdžią Baltarusijoje. O prireikus – bet kurią akimirką galutinai nutrenkti jį nuo valdžios sosto.

Būtent ta pati žiniasklaida informuoja, kad maišto lyderiai – kuo tikriausi „krymnašistai“ ir V. Putino gerbėjai. Beje, tai ne dabar išryškėjęs iškilių Baltarusijos opozicionierių bruožas: net pirmasis nepriklausomybę po SSRS subyrėjimo įgijusios valstybės vadovas „demokatas“ S. Šuškevičius yra prašęs V. Putino nei daug, nei mažai, o… įvesti į šalį Rusijos armiją!

Iš tiesų galima gėrėtis Minsko gatvėse protestuojančių prieš režimą baltarusių drąsa ir pasiaukojimu, tačiau demonstrantų gretose pastebėti ir stuomeningi vyrukai, kuriuos žinovai mano esant ne kuo kita, o iš Rusijos atsiųstais puikiai parengtais gatvių kovų meistrais. Pabrėžtina, kad iš pat pradžių buvo akivaizdu, jog Baltarusijos „revoliucija“ gali baigtis arba paskutinių suverenumo likučių praradimu ir dar didesne priklausomybe nuo Rusijos, arba net formalia šalies aneksija jai tampant fiktyvios „sąjunginės valstybės“ provincija.

Tad visuminis įvykių Baltarusijoje vaizdas įsakmiai verčia klausti: už kokią laisvę didvyriškai kovoja baltarusiai, jeigu, net atsikratę A. Lukašenkos režimo, jie tikrai netaps nepriklausomos ir demokratiškos valstybės piliečiais? Ar vis dėlto jie mano, kad bus laisvesni tapę V. Putino mėginamos atkurti imperijos valdiniais? Lietuvoje tarp entuziastingų sveikinimų baltarusiams tokių klausimų nėra, priešingai, daroma viskas, kad paradoksalus Baltarusijos „revoliucijos“ dvilypumas liktų nepastebėtas.

O norint suprasti, kas vyksta, būtina politologiškai kalbėti apie autokrato A. Lukašenkos vaidmenį naujausioje Baltarusijos istorijoje. Savo kilme, išsilavinimu ir pažiūromis šis politikas buvo ir iš esmės tebėra gryniausias homo sovieticus – istorinės atminties ir tautinės bei valstybinės savimonės neturintis mankurtas. Teigiama, kad jis buvo vienintelis Baltarusijos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, balsavęs prieš Belovežo girioje sudarytus susitarimus „paleisti“ imperijos respublikas, ir kad būtent jis, o ne V. Putinas pirmasis pasakė frazę, jog SSRS žlugimas buvo didžiausia 20 a. geopolitinė katastrofa.

Ir vis dėlto, kaip yra pažymėjęs neprilygstamai įžvalgus ir toliaregiškas R. Ozolas, būtent šiam kolchozo pirmininkui buvo lemta tapti šiuolaikinės baltarusių tautos ir nacionalinės valstybės kūrėju. Kaip ir kodėl galėjo padaryti tokį stebuklą tobulas homo sovieticus, net menkiausios tautinės ir valstybinės pajautos neturėjęs fanatiškas komunistinis „internacionalistas“, jautęs begalinę panieką net gimtajai kalbai?

Staiga tapęs atsiradusios valstybės prezidentu, jis pamažu iš patirties suprato, kad būti net ir vasalinės šalies prezidentu ne tas pats, kas provincijos gubernatoriumi. Prezidentauti jam patiko. Todėl neišvengiamai turėjo galvoti, kaip išlaikyti titulą ir kėdę, o tai vertė mąstyti, ir kaip išsaugoti tuos dalykus laiduojančią valstybę. Todėl naujai iškeptas prezidentas pradėjo intuityviai nujausti, iš dalies gal net sąmoningai suprasti: jeigu baltarusiai nėra „tikra“ tauta, o tik šiek tiek savita didžiosios rusų tautos etninė grupė, arba „subetnosas“, tai Baltarusijos valstybė yra negalima. Ji būtų kažkoks paprasčiausiai nereikalingas darinys, nesusipratimas. Bet tokiu atveju būtų nesusipratimas ir jos prezidentas.

Štai kodėl A. Lukašenka, sukandęs dantis, buvo priverstas ne tik toleruoti jo trokšto išrauti su šaknimis baltarusių nacionalizmo apraiškas, bet ir vykdyti tam tikrą tautinės ir valstybinės sąmonės gaivinimo programą. Jos akivaizdžiausiu liudijimu tapo valstybės lėšomis atstatinėjamos LDK pilys.

Be abejo, ši valstybinė istorinės atminties politika buvo priverstinė, nenuosekli, net šizofreniškai dvilypė, bet ji davė tam tikrus rezultatus. Išaugo karta baltarusių, kurie pradeda suvokti save kaip atskirą tautą ir jau apsipranta su mintimi, kad vis dėlto yra šiokios tokios valstybės, o ne Rusijos gubernijos gyventojai. Jų ir prezidento interesas tam tikra prasme sutapo. Nors dėl visai kitokių paskatų, A. Lukašenka vis dėlto gynė ribotą savo valstybės suverenitetą, kurį atidavinėjo labai nenoromis ir kurį V. Putinui teko po gabalėlį plėšti iš savo „draugo Aliaksandro“ rankų.

Dviejų autokratų stumdymasis tęsėsi ilgai, kol V. Putinui trūko kantrybė. Pastatyti į vietą suįžūlėjusį vasalą yra pradėtos unikalios istorinės hibridinio karo operacijos prieš Baltarusiją tikroji priežastis. Rusija pirmą kartą taip atvirai ir meistriškai savo geopolitiniams tikslams įgyvendinti pasitelkė ES šalyse, taigi ir Lietuvoje, veikiančių profesionalių „demokratijos vertybių“ skleidėjų į Rytus pajėgas – tiek kaip jos įgyvendinimo įrankius, tiek kaip respektabilią jos tikrojo pobūdžio ir tikslo priedangą.

Tai pavyko tik dėl Vakarų visuomenių ideologinio aklumo, nulemto Vakaruose įsišaknijusios globalistinės „pasaulio be sienų“ ideologijos. 1991 m. buvo kone visuotinai patikėta, kad Vakarai nugalėjo komunizmą, tačiau šis pamažu išplito ir įsitvirtino savo gimtinėje – vakarietiškose visuomenėse. 21 a. sąlygoms pritaikytomis „Komunistų partijos manifesto“ idėjomis šiandien vadovaujasi tiek JAV Demokratų partijos, tiek Europos Sąjungos viršūnės.

Labai simboliška, kad Europos Sąjungos vadovai atidengia paminklą K. Marksui – žmogui, kurio sukurta politinė doktrina ir ideologija, dėl kurios buvo nužudyta daugiausiai žmonių istorijoje, uoliai studijuojama laisvojo pasaulio universitetuose ir masiškai skleidžiama žiniasklaidoje.

Tai, kas vyksta Vakarų pasaulyje ir jau vėl pasiekė Lietuvą, yra ne kas kita, o nauja globalistinės revoliucijos banga. Jos esmę ir tikslą puikiai perteikia JAV kairiųjų demonstracijose nuolatos skanduojamas šūkis „No Trump, No Wall, No USA at ALL“. Jis yra „Manifesto“ žodžių, kad proletarai neturi tėvynės, o valstybė komunizmo sąlygomis nunyks, atkartojimas nauja forma.

Globalistinės „pasaulio be sienų“ ideologijos požiūriu didžiausias kliuvinys kurti „naują pasaulį“ yra etnokultūrinės tautos, kaip politinės bendrijos, ir jų sukurtos nacionalinės valstybės. Būtent ši kertinė nuostata leidžia dėl „demokratinių vertybių sklaidos“ Baltarusijoje lengva ranka aukoti šios valstybės suverenumo likučius ir paaiškina iš pirmo žvilgsnio ne tik nesuprantamą, bet absurdišką vokiečių politiko teiginį, kad Rusija kartu su ES turi tapti šios šalies demokratizavimo garantu.

Toks įsitikinimas yra diktuojamas ideologinės nuostatos, kad demokratija apims ir tokias šalis kaip Rusija ar Kinija. Todėl šios valstybės laikomos ne principinėmis ir nesutaikomomis demokratijos priešėmis, o tik laikinais kliuviniais revoliucijos plėtrai. Tad kodėl kuriam laikui nepaaukojus Baltarusijos suverenumo ar net pačios valstybės Rusijos naudai, jei abi šalis išlaisvinsianti pasaulinė demokratizacijos revoliucija vis tiek laimės ir baltarusiai, pakentėję Putino diktatūroje, anksčiau ar vėliau džiaugsis Putino laisve?

Garsaus prancūzų filosofo P. Manento žodžiais, Baltarusijoje kuriamas „demokratijos be tautų“ projektas. Lietuva užsimojusi atlikti jos vedlės vaidmenį. Tai naujas „vieningos Europos nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ bandymas. Jeigu ši vizija laimės, tik laiko klausimas taps ir Macrono–Merkel–Putino paktas, kuriuo Lietuva „paneuropinės vienybės ir taikos“ vardan bus grąžinta į Rusijos įtakos sferą.

Gyvoji grandinė nuo Vilniaus iki Medininkų iš tikrųjų buvo ne Baltijos kelio atkartojimas ir tęsinys. Prieš tris dešimtmečius stoję į Baltijos kelią estai, latviai ir lietuviai aiškiai žinojo, kokios laisvės jie trokšta: tą dieną visam pasauliui buvo pasakyta, kad trys pavergtos tautos reikalauja teisės atkurti prieš pusę amžiaus sunaikintas jų nepriklausomas valstybes. Baltijos šalių laisvės sąjūdžiai savo giliausia esme buvo demokratiniai nacionalinio išsivadavimo judėjimai.

Skiriamasis Baltarusijos „revoliucijos“ bruožas yra tas, kad nors joje dalyvauja ir tautinių sambūrių nariai, ji bent jau kol kas plėtojasi tik kaip pavargusių nuo diktatūros masių maištas, kuriam vadovauja tikslo išsaugoti nacionalinį valstybingumą nekeliantys ir faktiškai Rusijos aneksionistinius planus padedantys įgyvendinti asmenys.

Būtent todėl solidarumą su baltarusių tauta turėjęs pademonstruoti mažasis „Baltijos kelias“ tapo dar vienu mėginimu tęsti daugiau kaip prieš dešimtmetį pradėtą kryptingą Sąjūdžio istorijos klastojimą ir perrašinėjimą, kuriuo siekiama „išrasti“ kitokį – anksčiau niekam negirdėtą –„ne nacionalistinį“, todėl iš tiesų „demokratinį“ – Sąjūdį, kėlusį esą daug aukštesnį ir svarbesnį tikslą, negu atkurti kažkokią varganą Lietuvos valstybėlę.

Nėra jokių abejonių, kad turime būti solidarūs su baltarusių tauta ir remti jos demokratijos bei laisvės siekius. Tačiau tai turi būti daroma vadovaujantis ne abstrakčiais ir utopiniais globalistinės demokratizacijos revoliucijos siekiais, bet ilgalaikais Lietuvos nacionaliniais interesais.

Lietuva, pirmiausia jos valdžia ir šalies politikos mokslas, taip ir nesugebėjo jų aiškiai įvardyti. Jeigu elgtumės kaip tikra valstybė, seniai turėjo būti pasakyta, kad Lietuvai yra gyvybiškai svarbi nepriklausoma demokratinė Baltarusija. Su ja, Ukraina ir savo interesus mokančiomis ginti Vidurio Europos šalimis turime sukurti tvirtą gynybinę sąjungą, nekartodami tarpukariu padarytų neutraliteto klaidų.

Užuot ištisus dešimtmečius „įsisavinus“ ir beprasmiškiems projektams žarsčius įvairių sponsorių „demokratijos plėtrai į Rytus“ skiriamus pinigus, reikėjo kantriai ir nuosekliai dirbti su tikrų permainų savo šalyje siekiančiais Baltarusijos visuomenininkais ir politikais, atpažinti ir atsirinkti Lietuvai palankius šios šalies patriotus ir demokratus. Jeigu tai būtų daryta, šiandien nereikėtų remti baltarusių tautos kovos už demokratiją ir laisvę stovint vienoje gretoje su V. Putino statytiniais.

Galiausiai, ar nevertėtų pagalvoti ir apie savo valstybės ateitį ir pasirūpinti, kad ji išliktų? Akivaizdu, kad jeigu ši vokiečių ir prancūzų atvirai dėliojama „revoliucija“ pavyktų ir rastųsi išsvajotoji Eurazijos sąjunga, ją sudarytų dvi dalys. Sąlygiškai jas pavadinkime „europine“ ir „rusiškąja“. Jas skirtų ir tiltu tarp jų būtų Vidurio Europos šalys. Tokiu atveju Lietuva kartu su Baltarusija vėl taptų „rusiškosios dalies“ provincija.

Tad kyla klausimas: kada Lietuva turės savą ir pirmiausiai jai pačiai, o ne Berlynui, Paryžiui ir Maskvai tarnaujančią užsienio politiką? Ar tikrai esame pasmerkti nesubręsti nors tiek, kad padėdami broliškai baltarusių tautai neveiktume kaip savo pačių valstybės duobkasiai?

lrt.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Zadalas       2020-10-13 19:45

Kažkaip galvojau, kad Radžvilas yra kažkas. Dabar matau - šarlatanas. Ir gal net parsiduodantis. Jis, kaip ir pigūs propagandistai, kalba apie By revoliuciją, surežisuotą kažkur tarp Berlyno ir Varšuvos.Žmogus nemato, kokie procesai aplink vyksta,o ir viskam ieško sąmokslų.ir vadina save filosofu, atsiprašant, mokslininku. Keista, klausydamas baltarusių, atradau tiek išminties, ir tiek išminčių, o Lietuvoje - vien “realpolitik” ir šarlatanai.

vladivostokas arteja?       2020-10-7 19:32

o kaip kitaip? ar mes gailime savo misku? taip ir musu niekas negailes, gerai, kad bent putinas ruosiasi trauktis

mykolas       2020-10-7 15:49

sunku buvo įkirsti Radžvilo mintis, bet ne mažiau sunku aprėpti čia pasisakiusių logiką. Bandau apjungti (sarkazmas). Ten reikia omono, nes protestuoja narkomanai ir veltėdžiai (tunejadcy),pagal tą jų, pasiskelbusį ponu 80 proc. Pas mus irgi jau reikėjo omono,nes rinkosi patvoriniai ir violetiniai.Taigi, artėjame prie tokios pat “demokratijos”. Radžvilas teisus? Teisus.

stasys       2020-10-7 11:35

Ona ..nori visiems priminti jog pas mus ne mažiau problemu ir tik jas išsprendus , reiktu ar būtu galima, pakritikuoti kaimyninės šalies ‘batka’ .Aš tai imu ir perjungių kanalą kai kokia ‘drasos partijos’ žirgo galva pradeda verkšlenti apie savo sunkia išpuolusia dalia . Mes neprivalome kankintis tik dėl to jog viena ar kita, mums nepatinkanti asm. ,rodo televizija .

Ona       2020-10-7 10:12

Vakar užtikau televizoriuje grubiausiai, kvailiausiai Lukašenką plūstantį Lietuvos “politologą”, Laurinavičių. Jo plūdimosi pasiklausius tenka galvoti, kad tai jis šizofrenikas, o ne Lukašenka, kurio ir išsilavinimas ne blogesnis, nei Vinco Kapsuko universiteto sutvertos partškolos – TSPI – absolventų. Žiūrėkime geriau savo psichinės sveikatos, užuot nustatinėję diagnozes visiems, kurie mums neįtinka

stasys       2020-10-7 7:47

Nors V.Radžvilas ir atvirai klausia str. tai kokia Lietuvos pozicija formuojant jos nacionalinius interesus matant įvykius Baltarusijoje į tokį klausimą nėra lengva va taip paprastai atsakyti . Pirma kaip vertinti beveik dviem mėnesiams praėjus tai ka matome pas kaimynę ? ir ar tame yra nors kruopelė maišto ? pagal žodžio apibrėžimą įvykiuose turėtu vyrauti smurtas iš abieju pusių , bet to nėra pas protestuojančius, reiškiasi teisus tie kurie naudoja pilietinio nepaklusnumo žodžiu sąvoka . Vytautas Radžvilas akcentuoja nurodydamas Lietuvos pozicijos trūkumus , mol visa tai stumia Baltarusiją į Putino glėbį , o ten kokio tai lenko išsakyta mintis Vokietijos bundestage kompromituoja pačia demokratijos mintį , taip kaip leidžia suplaktį vakarietiškas vertybes ir Putiną . Dėl to irgi galima pasiginčyti , Putino demokratija Rusijoje tiek pat turi teisiu gyvuoti Rusijoje kaip ir vakariečiu siūlomos. Aš negaliu A.Rusteikai drausti vartoti savo str. vergo žodį , taip kaip žmogus gal iš tikro jaučiasi įkalintas keturiose sienose ir tai apie ka čia TIESOSE rašo jam išeina automatiškai .  Lietuvos pozicija Lukašenkos atžvilgiu suformuota ano žmogaus požiūrių į smurtą prieš savo piliečius aniems nepaklusus ,nesusitaikius su rinkimu rezultatais . Ar Lietuvoje gali pasikartoti tokia situacija ? vienareikšmiškai NE ir nors dešimtis čia man nepritartu musėt, realaus pagrindo taip teigti nėra. Baltarusija kaip suvereni šalis jos piliečiu valios išraiška rinkimuose turi ir privalo išreikšti savo valia netgi tuo atveju kai toks sprendimas panaikina esmynius tos valstybės suverenumo požymius ir ja atiduoda Putino globai . Visa bėda Lukašenkos jog Jis per silpnas , kaip valstybės lyderis, pasiryžti pakartoti rinkimus ir taip aiškiai pasauliui parodyti jog Jis vis dar lyderis savo valstybėje , jam per sudėtingas sprendimas . Juos pakartojus aš labai abejoju ar juose laimėtu opozicijos jėgos , bet toks sprendimas Baltarusija ,kaip valstybe, išlaisvintu šali nuo jei primetamos ‚etiketės‘ autoritarinė šalis . Manau tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos valdžia , Prezidentas G.Nausėda .

 

Tobulai       2020-10-6 21:37

Kaip iš Baltarusijos KGB vadovėlio savo agentūriniam tinklui.

stasys       2020-10-6 20:44

Ilgas str. bet vertas sugaišto laiko .Vienas idomesniu V.R.

iš kaimo       2020-10-6 20:07

Galima tą Lukašenką vadinti kuo tik patinka Bet kad didžioji dalis baltarusių vis dėl to jį palaiko ir už jį balsuoja tai faktas .Ar kas nors matėte kad protestuotojai Minske ir kitur neštu Cihanouskajos portretus?

Teisingas       2020-10-6 15:20

Protingas, logiškas,giliai filosofinis straipsnis, dėja pro mases jis nepraeina, per daug didelė proto varža, nepramša,  vienetiniai epizodai eina,bet vadinamoje demokrarijoje neveiksmingi.

SOS baltųjų rasės genocidas       2020-10-6 12:37

Kreipimasis į komentuotojus.
Ei jūs, mižnių gauja…
Ar bent sugebate “įsikirsti” į tai kas čia dėstoma… ar tik Delfio hipnozėmis mintate…
.
Ir dar KLAUSIMAS !
Kodėl nei Propatria.lt nei Tiesos.lt neperspauzdina Lebionkos straipsnių??? Aišku, kad ne visus…
Štai toks “20…” skelbia Lebionkos straipsnį apie ES ir ...
.
Sudėjus šiuos du straipsnius… grynas “Vakarų saulėlydis”, grynas baltųjų kolapsas PAČIŲ BALTŲJŲ RANKOMIS (?)!!!
.
Kadaise (apie 1985 m…), tokiame buvusiame žurnale “Mokslas ir gyvenimas” perskaičiai mažą žinutę apie ateityje išnyksiančią baltųjų rasę... Praėjo keli dešimtmečiai, ir aiškiai matome kaip baltųjų rasė NENYKSTA, BET YRA NAIKINAMA !!!
.
Naikinama:
.
# Brukant baltųjų nepilnavertiškumo kompleksą...
# Brukant kaltės jausmą baltiesiem dėl visokių piktadarysčių (būtų ir primestų), tarsi kitos rasės būtų tyros ir nekaltos.
# Kreivai sureikšminant moterų ir vaikų teises.
# Brukant “modernią” pasaulėžiūrą ir iškreiptą (iškreiptų) vertybių sistemą.
# Genderizmas ir ...
# Iškreiptas seksualinių dalykų propagavimas ir brukimas.
# Švietimas.
# Covid-19 visokiais pavidalais ir visokiais lygiais… palaikant nenusakomą baimę neaišku kam, dirbtinai palaikant realią grėsmę..., dėl, kol kas dar sunkiai suvokiamų tikslų...
# Internetas 5G. LT žiniasklaida praneša apie skubos tvarka pradėtą diegti 5G internetą. Youtube, vienas rusas plačiai komentuoja Rusijos valdžios priimtą kažkokį miglotą įstatymą, kuriame skelbiama kad nuo 2025 m. Rusijoje (!) bus pradėtas (visuotinis) Rusijos piliečių čipavimas. Absoliučiai daugumai žmonių 4G interneto visiškai pakanka…, tai…
# Taip vadinami pabėgėliai. Ar kas girdėjote kad pabėgėlių tarpe (iš Afrikos ar arabų kraštų) būtų krikščionių... tik musulmonai. O jug ten yra ir gausios krikščionių (ir katalikų) religinės konfesijos…
# Tik prasižiok “ne taip”, ir tu jau separatistas, nacionalistas, fašistas, homofobas, ... o štai žydai paskelbė, kad Izraelis bus nacionalistinis…, dar darys savų žydų tikrinimą DNR pagrindu kurie žydai “tikri” ir kurie “ne tokie tikri”. Ir ką? Ogi nieko. Gryniausias žydiškas fašizmas… ir nieko…
# Kvotos dėl lyties, dėl rasės. Matomai greit bus kvotos ir dėl 72… (“apaštalų”).
# Vatikanas. Puola visi kas netingi. Jau seniai galėjo Jį sumaitoti, bet to nepadarė. Kodėl? Matomai, po to Vatikanas, Katalikų Bažnyčia vėl atsikeltų..., bet kai sumurdomas autoritetas ir ..., tada ir naikinti nebereikia, sunyks pats… ir tada tikrai nebebus kam pakilti. Hibridinis karas !? O pats Vatikanas irgi nėra be nuodėmių, iki Islamo arabai buvo krikščionys. Per arabus krikščionybė (katalikybė) išplito iki Indijos… Katalikiškų ženklų dar galima rasti arabų kraštuose ant išlikusiu pastatų ar jų liekanų. Bet Vatikanas suokalbiškai apie tai tyli !.. Kai kas tvirtina, kad Krikščionybė ir tautiškumas nesuderinami, bet tai nemaišo kaip šiuolaikinės Europos pagrindo naikinimui.
# Ekonomika - tokia “šventa karvė”, ant kurios ragų kabinamas visas mūsų gyvenimas “nuo” - “iki”. Atsibuskime !
# Moralė - ne šio pasaulio dimensija. Čia DIMENSIJA kaip matmuo, ar kaip senatvinė silpnaprotystė smile.
# Lyderiai - vedliai, ar lyderiai - py… maitojantys savo tautą (tautas)?
# ...
# ...

Ekspertas       2020-10-6 12:04

Matau, kad Radžvilui reikia suteikti elementarių žinių iš politologijos, nes matau nesusigaudo dėk keleto dalykų. Pradėkime nuo pabaigos - kada Lietuva turės savą užsienio politiką? Mažos šalys kaip Lietuva, o dažnai ir didesnės, kaip Baltarusija ar Lenkija, negali savarankiškai užtikrinti savo valstybingumo formos (ne turinio), todėl jų stabilumas palaikomas iš užsienio tiek finansiškai, tiek ideologine-vadybine prasme. Kalbant apie Lietuvą, tai jos stabilumo kaina yra : 1. minus 1 mln. gyventojų (vietinis ūkis jų negeba išlaikyti minimaliai kad ir dabartiniame lygyje), 2. plius 2 mlrd. Eur per metus ES paramos fondo lėšų, 3. plius valdymo direktyvos iš JAV ir Briuselio, nesigilinant į spec. tarnybų veiklą, Sorošo fondų veiklą ir Skandinavijos bankų dalyvavimą valstybės valdyme. Tai išvada aiški, kai Lietuva išspręs šias 3 problemas ar bent 2,5 iš jų - galės kalbėti apie savo, kaip valstybės ne tik užsienio bet kažkokią politiką.
Teisingai Radžvilas kalba kad pateksime į rusiškąja dalį, arba vidurio europos dalį kuri vistiek bus kažkiek antirusiška. O gal gerai kad Baltarusija bus daroma labiau rusiška, nes priešingu atveju, be lenkų grėsmės dar atsiras Baltarusijos - naujosios Litvos grėsmė?

Norėdama tikros       2020-10-6 11:16

laisvės,Baltarusija,kaip Kristus, turės pati užsilipti ant kryžiaus ir būti nukryžiuota.Kažin ar tai įmanoma derybomis,kai jose dalyvaus Putinas?

Šis maištas neturi kito       2020-10-6 10:46

kelio,kaip peraugti į ukrainietišką revoliuciją.Ir ta kryptimi einama,jei nesustos.Nes kito kelio nėra.Tik Lietuvos vaidmuo būtų padėti susigaudyti baltarusiams,kas yra ši ES,ir kas yra Putino Rusija,o paskui jau reikės daug išminties.Ar geriau buvo laukti Lukašenkos glėbyje,kol kas susbręs savaime,o gal nesubręs?

Karl Radek       2020-10-6 10:45

Tai bu buvo mūsų revoliucija, o ne jūsų. Ar supratai, Radžvilai? Dabartiniai rinkimai irgi bus mūsų.

Luzeriai        2020-10-6 8:58

NS nieko nelaimes. Radzvilas - landsbergistai.

iš kaimo       2020-10-6 7:26

Merkel, Makronas ir Putinas yra super geri draugai .Juos vienija ŽYDŲ pinigai .Ir tos vakarų europos ; sąnkcijos; ir tie karingi šūkiai yra tik spektaklis. Tiek rusija tiek vokietija ir prancūzija puikiai už uždarų duru susitars bet kokiu klausimu ,o mūsų lietuviški politikieriai yra arba debilai ,patys nieko nesuprantantys ir tik lojantys pagal šeimininkų komandą arba slapti agentai darantys viska kad Lietuvos valstybė išnyktu . ps Labiausiai tikėtinas antras variantas.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2020-10-6 6:39

Kas privertė šį tekstą patalpinti Lietuvai pavojingų gaujų užvaldytame (lrt.lt) tinklapyje? Prisipažinkit

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2020-10-6 6:34

Aprašytos problemos - Lietuvoje neišjungtų komunistų (užslaptintų kgb’istų, stribvaikių, ...) padariniai.
Gudija, Lietuva, Latvija, Ukraina (...) yra plėšomos daugiau nei trijų (erelių bei kitokių) - valstybių plėšrūnų. Laikas atsipeikėti ir veikti mums savigynos būdu išvien.
________________________________________________________________
Užvaldytoji Lietuva, 30 metų komunistus dangstančiųjų, komunistinį konclagerinį
režimą sukūrusiųjų bei palaikančiųjų landsberginių, brazauskinių, burokevičininkų grybauskinių, karbauskinių, visokių liberalkomunistų bei panašių banditų.
2020 spalio 6


Rekomenduojame

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.