Prieš trisdešimt metų sužlugdytos Pietryčių Lietuvos autonomininkų svajonės atskirti kraštą nuo šalies tampa tikrove. Taikoma šliaužiančios aneksijos taktika. Iš pradžių siekiama žingsnis po žingsnio atkurti šio regiono tariamą nelietuviškumą turinčius pagrįsti įrodymus. Įtvirtinant asmenvardžių ir vietovardžių rašybą valstybine Lenkijos Respublikos kalba ruošiama dirva pareikalauti iš pradžių administracinės-teritorinės savivaldos, o atėjus „geresniems laikams“ – ir laikinos politinės autonomijos, kurią įkūnys koks nors „Vidurio Lietuvos“ seimelis. Viskas nuostabiai primena tarpukario Klaipėdos krašto istoriją.
Tik šį kartą ji kartojama ir jos scenarijus įgyvendinamas pačių LR Seimo narių rankomis. Visoms frakcijoms su TS-LKD priešakyje (vienintelė išimtis – LVŽS frakcija) entuziastingai pritarus asmenvardžių rašybai oficialiuose dokumentuose ne lietuvių abėcėlės raidėmis tai buvo teisingai įvertinta kaip servilizmo ir kapituliacijos ženklas. Ir žalia šviesa skubiai naudotis proga ir ryžtingai eiti toliau keliant reikalavimą jau be jokių išlygų naikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą. Pradžiai užsimota šalyje įvesti neoficialią dvikalbystę ir lenkų kalbos statusą prilyginti formaliai dar valstybiniam lietuvių kalbos statusui. Vienas svarbiausių Sąjūdžio siekių ir didžiausių laimėjimų – lietuvių kalbos valstybinis statusas – tuojau bus sunaikintas ne svetimųjų o „tautos atstovų“ valia.
Parašyk komentarą
Komentarai
ant Dobrovolskos Pilsudskis puikuojasi.
Daug kas eiliniam zmogeliui yra sunkiai suprantama, nes jis tingi pasukti smegenis.
dabar visi sulenkinti lietuviai puls rasyti savo pavardes lenkiskai. O valdzia tokiu budu sutinka, jog lenkai nebuvo okupave Lietuvos ir per jega nebruko savo lenkiskos tvarkos. Stai ir sulaukem!
Eiliniam žmogeliui yra sunkiai suprantama Radžvilo skelbiama “tragedija ir valstybingumo praradimas” šiandiena papildomai leidus lenkams rašyti savo vardus ir pavardes originaliai, lenkų ir kitose europinėse kalbose esančiomis keliomis lotynų raidėmis q,x…, kurių nėra šiandieninės lietuvių gramatikos abėcėlėje. Šiandieniniams lietuvių gramatikos ir raidžių abėcėlės “patriotiniams saugotojams” nekyla “patriotiniai jausmai- valstybė ir tauta pavojuje” pažiūrėjus į nežinia iš kur paimtas č....ir kitas raides( 16a. su tuometinių rusų pagalba kuriant savo raštą, lietuviškiems rašybos kūrėjams labai nenorėjus lietuviškų žodžių rašybai pasinaudoti lenkiškais atitikmenimis, rusų kalbos specialistai pasiūlė pasinaudoti čekų rašyboje esančiomis raidėmis). Pasekoje toks Mažvydas 16a. savo Katekizme parašytame lietuviškai įkišo kaip “lietuviškas” raides č...., kurių lotynų kalbos abėcėlėje neegzistuoja. Taip kad Lietuvos “valstybė dėl savo rašto buvo visuomet pavojuje”, nes ne vieną šimtmetį rašė lietuviškus žodžius tai naudodami rusišku raštmenis, tai lenkiškus, tai nepilnus lotyniškus su čekiškų raidžių priemaiša…. Tik tūkstantmečią civilizaciją, savo raštą ir valstybingumą turinčioms tautoms kaip Lietuva kelių papildomų raidžių atsiradimas abėcėlėje ar jų iš abėcėlės “išnykimas” “gali sukelti valstybingumo ir valstybės griūtį” dėl ko sektų visos lietuvių tautos “pražūtis be pėdsakų”...Neliktų nei sunečiotų kaliošų, nei tapkių, nei ubago lazdų, nei ubago suplyšusių krepšių...
Pagarba, ir labai didelė, straipsnio autoriui. (habilitās).
Čia net komentuoti nėra ko!
....
„Taikoma šliaužiančios aneksijos taktika“.
...
„Vienas svarbiausių Sąjūdžio siekių ir didžiausių laimėjimų – lietuvių kalbos valstybinis statusas – tuojau bus sunaikintas ne svetimųjų o „tautos atstovų“ valia“.
Kokia kapituliacija, jei tarpukario Lietuvoje jos buvo sėkmingai vartojamos?