Demokratija ir valdymas

Vytautas Radžvilas. Anti-sausio 13-oji

Tiesos.lt redakcija   2022 m. vasario 6 d. 19:53

28     

    

Vytautas Radžvilas. Anti-sausio 13-oji

VU profesorius, Lietuvos Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Jau matyta reakcija

Stebint buvusių ir esamų valdžios žmonių, politikos komentatorių, į propagandininkų vaidmenį įsijautusių žurnalistų ir „visuomenėje žinomų žmonių“ reakcijas į sausio 13-osios įvykius savaime kyla „tai jau matyta“ jausmas. Prieš šiek tiek daugiau negu trisdešimt metų Lietuvos radijuje ir televizijoje, „Tiesoje“ ir „Komjaunimo tiesoje“, kituose leidiniuose ritosi švento pasipiktinimo ir smerkimo bangos dėl „saujelės atplaišų“, „buržuazinių nacionalistų ir klerikalų“, „reakcionierių ir tamsybininkų“, „radikalų ir ekstremistų“ „tarybinės santvarkos nekentėjų ir šmeižikų“ surengto mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo. Tokios pat bangos ritasi po Laisvės gynėjų dienos minėjimo – nieko nesiaiškinant ir net nemėginant gilintis į šio anaiptol ne kasdienio įvykio priežastis visi jo dalyviai urmu apšaukti baubiančia minia. Jiems klijuojamos iš anų laikų propagandininkų arsenalo ištrauktos ir dažnai tiesiog pažodžiui kartojamos tos pačios niekinančios etiketės. Nors atrodytų, kad vien paviršutiniškai pažvelgus į susirinkusiuosius Nepriklausomybės aikštėje būtų apie ką susimąstyti.

Tiesa, kad visuose protesto mitinguose šmėžuoja gana pastovi ir nedidelė grupelė dalyvių, kurių elgesys, kalbėsena, skelbiamos pažiūros, ligšiolinė viešoji veikla kelia klausimų. Tačiau žvelgiant į šio mitingo vaizdus buvo akivaizdžiai matyti, kad vyravo šviesūs geranoriškų, kultūringų ir mandagių žmonių veidai. Bet kuriam nors kiek mąstančiam ne tik politikos ir visuomenės gyvenimo tyrinėtojui, bet sveikos nuovokos nepraradusiam žmogui turėtų kilti klausimas: ką reiškia ir kokią žinią siunčia – pirmiausia šalies vairininkams – toks margas Nepriklausomybės aikštėje susirinkęs piliečių sambūris? Kokia priežastis ar motyvas skatina burtis ir susirinkti drauge visai skirtingus žmones?

Būtini aiškūs atsakymai

Tūžmingai koneveikiantys mitingą ir kokčiai besityčiojantys iš jo dalyvių propagandininkai ir jų vaidmenis atliekantys „įtakotukai“ nesupranta to, ko kadaise nesuprato ir jų sovietiniai pirmtakai. Margas mitinguotojų sambūris reiškia tai, kad negrįžtamai baigėsi palaimingi laikai, kai mąstančius apie Lietuvos padėtį ir keliančius rimčiausius klausimus apie jos ateities perspektyvas asmenis buvo galima lengvai marginalizuoti vien priklijavus radikalų ir ekstremistų etiketes. O viltingai nuteikia tai, kad iš smerkiančiųjų choro pamažu išsiskiria gausėjantys ir garsėjantys balsai tų, kuriuos keisti požiūrį į „radikalus“ ir raginti valdžią megzti dialogą su visuomene skatina ne tik suvokimas, jog kadaise lygiai taip pat buvo pravardžiuojami su komunistiniu režimu kovoję sovietmečio disidentai, bet ir tiesiog ore tvyranti didelio pavojaus nuojauta. Šie balsai dar nevirto konkrečiais ir dalykiškais klausimais, bet jie yra prasidedančio atsitokėjimo ir sveikos nuovokos budimo ženklai.

Smerkiantį moralizavimą ir pamokslavimą kuo greičiau turi pakeisti politinis ir analitinis požiūris į sausio 13-osios įvykius. Nešališkai ir objektyviai vertinti abiejų Nepriklausomybės aikštėje susidūrusių stovyklų atstovų kalbas ir veiksmus įmanoma tik aiškiai supratus, kas iš tiesų buvo ten įvykęs protesto mitingas. Jo organizatoriai privalėjo numatyti, kad ant tokią dieną vykstančio renginio iš anksto kris pavojingos dviprasmybės šešėlis. Sausio 13-oji visada skirsis nuo kitų valstybinių renginių tuo, kad nors buvo apginta atkurtoji Nepriklausomybė, tai buvo ir liks dėl jos žuvusių didvyrių žūties diena. Pergalės džiaugsmą visada lydės mirties ir gedulo šešėlis. Minint tokią dieną absoliučiai būtina išsaugoti valstybinį orumą ir pilietinę rimtį. Nerangūs pasiteisinimai, kad buvo triukšmaujama tik kalbant dviem valdžios pareigūnėms, nėra labai įtikinami ir geriausiu atveju tik iš dalies sušvelnina minėtą dviprasmybę.

Tai nereiškia, kad tą dieną nebuvo galima protestuoti ir išsakyti požiūrį į tai, kas vadinama atgautąja laisve. Tik tai derėjo daryti kitaip – deramu moraliniu, intelektualiniu ir politiniu lygiu. Bėda ta, kad tokiame mitinge tai padaryti buvo neįmanoma, nes šis renginys iš esmės buvo tik visuomenės nepasitenkinimo ir stichinio protesto išraiška. Dalyvių šūksniais ir kalbomis buvo išsakytas nusivylimas, nuoskauda ir pyktis dėl su valstybės atkūrimu puoselėtų, bet smarkiai nuviltų piliečių svajonių ir lūkesčių. Jeigu šie lūkesčiai būtų buvę išsakyti aiškia ir tikslia politinių argumentų ir reikalavimų kalba, mitingas būtų buvęs pakylėtas į iš tiesų pilietinio ir valstybinio tos didingos ir tragiškos dienos minėjimo lygmenį. Tokia kalba oriai ir prasmingai išsakyti Lietuvos piliečių troškimai ir jausmai būtų buvę sukilninti ir virtę Laisvės idealo ilgesio išraiška. Tačiau toks žuvusiųjų aukos įprasminimas pranoko renginio organizatorių ir kalbėtojų galimybes. Todėl nevykusiai įgyvendinta iš principo pagrįsta ir teisėta iniciatyva iš dalies buvo sumenkinta ir išjudino dar vieną nepamatuotos kritikos ir ciniškų patyčių iš pačios pilietinio protesto idėjos laviną. Iš tikrųjų politiškai neįprasminti ir vien troškimais, aistromis bei jausmais grindžiami protestai yra kelias į niekur. Jie veda tik į aklavietę, kuri jau prieita ir po šio renginio tapo kaip niekada akivaizdi.

Ne žmonių Lietuva?

Šalimais, atsitvėrusi tvora, sausio 13-ąją minėjo valdžia. Jos požiūrį į valstybingumą, jo gynėjus, laisvę ir šalies piliečius atskleisti labai padėjo plačiai nuskambėję V. Landsbergio žodžiai apie kitapus tvoros stovėjusius „ne Lietuvos žmones, jedinstveninkus ir fašistus“. Maža to – tarsi prikeliant iš užmaršties sovietmečio disidentams dosniai dalintą psichiatrinę diagnozę „vangioji šizofrenija“ – dar ir pamišėlius. Stebėtinas nuoširdumas ir atvirumas, kokio negalėjo sau leisti net aukščiausio rango LSSR nomenklatūrininkas. Viešai pasakius ką nors panašaus kaip mat būtų nuskambėjusi frazė „draugas išpuiko“ ir toks drąsuolis kaip mat būtų atsisveikinęs su pareigomis. V. Landsbergio išsakyti apibūdinimai nėra atsitiktiniai, todėl labai svarbūs. Jie ne tik atspindi didžiosios valdančiojo sluoksnio dalies nuostatas, bet ir apnuogina giliausias Lietuvos visuomenėje trisdešimt metų rusenusio, o dabar rimtai įsiliepsnojančio socialinio ir politinio konflikto šaknis.

Pirmiausia šio triuškinančio apibūdinimo autoriui derėjo apsispręsti, kas vis dėlto yra tie žmonės: fašistai ar komunistuojantys „proletariniai internacionalistai“, kokiais skelbėsi esąs Nepriklausomybę siekęs sugriauti antivalstybinis gaivalas. Dar naudingiau būtų buvę prisiminti, kad Jedinstvos nėra dėl paprastos priežasties: dabar ne 1991, o 2022 metai. Nepriklausomybės aikštėje stovėjo paprasti ir daugiausia valstybei lojalūs Lietuvos piliečiai. Jų mokesčiais yra išlaikomi tiek tą dieną kalbėję apie laisvę valdžios atstovai, tiek kitoje tvoros pusėje stovėjusius žmones nuolatos žeminantys propagandininkai ir visa šalyje neapsakomai išsikerojusi „ideologinio fronto kareivių“ armija. Tapatinti mitinguotojus su seniai neegzistuojančiu Jedinstvos judėjimu yra negarbinga, o sparčiai blogėjant Lietuvos geopolitinei ir saugumo padėčiai darosi ir itin pavojinga. Tiesa, kad prie visuomenės protestų mėgina šlietis V. Putinui simpatizuojantys asmenys, nuo kurių mitingų organizatoriai kartais nenori arba nesugeba aiškiai atsiriboti. Bet tai yra šių dienų šalies viešojo gyvenimo problema, kurios neleistina spręsti dirbtinai ir primityviai priešinant visuomenę ir šitaip silpninant valstybės saugumą.

Ir vis dėlto svarbiausias yra V. Landsbergio teiginys, kad tai nėra Lietuvos žmonės. Jeigu šalyje gyvenantieji nėra Lietuvos žmonės, belieka paklausti – kieno dar žmonės tokiu atveju jie yra arba galėtų būti? O jeigu niekieno – tai ar jie apskritai yra žmonės? Nepakenktų pagaliau suprasti: šie iš V. Landsbergio samprotavimų logiškai kylantys klausimai gali išsprogdinti teritorinį-administracinį darinį, vadinamą Lietuvos valstybe. Mitingo dalyviai tokių klausimų neformulavo ir nekėlė. Bet šis tautos pa(si)dalijimo į žmonių ir ne žmonių kastas jausmas yra šalyje stiprėjančių protestų varomoji jėga ir darosi vis garsiau tiksinčia uždelsto veikimo bomba po valstybės pamatais.

Kokios laisvės siekta ir kokią turime šiandien?

Valdiškame renginyje skambėjo daugybę metų kartojamos trafaretinės frazės apie iškovotą laisvę ir priesaikos ją išsaugoti. Nuostabiai primenančios pusę amžiaus LSSR administratorių rėžtas kalbas apie SSRS išlaisvintą ir broliškoje tarybinių tautų šeimoje visapusiškai suklestėjusią bei laimingiausią per visą jos istoriją Lietuvą. Tačiau atėjo laikas, kai tos kalbos ėmė tilti ir galop baigėsi, nors kai kas iki paskutiniųjų imperijos merdėjimo dienų beviltiškai mėgino tęsti optimistinę mantrą apie nesustabdomą žengimą į šviesų komunizmo rytojų. Šitaip buvo mėginta kalbėti ir valdžios sau surengtame Sausio 13-osios minėjime. Jai vis dar nesusivokus, kad visuomenė pavargo ir nebenori klausytis aptakių samprotavimų apie kažkokią abstrakčią laisvę. Vis dažniau ir aštriau keliamas klausimas, kurio užgniaužti jau nepavyks: kokios laisvės siekė Lietuva prieš trisdešimt metų ir kiek bei kokios laisvės ji iš tiesų išsikovojo ir turi šiandien?

Atsakyti į šį klausimą yra gerokai lengviau, negu gali atrodyti. Mat yra tvirtas ir aiškus atskaitos taškas, galintis tapti patikimu išsikovotos laisvės ir jos tikrumo matu. Šis taškas – sąjūdinė laisvos Lietuvos vizija. Programinis Sąjūdžio tikslas buvo atkurti nepriklausomą nacionalinę ir demokratinę lietuvių valstybę, kuri sudarytų palankiausias sąlygas išskleisti tautos kūrybines galias ir užtikrintų jos išlikimą ir tęstinumą per amžius jos protėvių žemėje. Taigi matas yra tik toks: Lietuva yra laisva tiek, kiek realiai įgyvendinta ši vizija. O kiek ši programa liko prisiminimuose arba gyvuoja tik užrašyta popieriuje – tiek ši laisvė tebėra tik pompastiškose propagandinėse kalbose šmėžuojantis apgaulingas miražas. Ši sausio 13-oji įsakmiai įpareigoja grįžti iš ideologinio propagandinio sapno į tikrovę ir pagaliau pradėti iš esmės kalbėti apie tautos ir valstybės būklę. Pakaks glaustai aptarti, kaip buvo iš tiesų įvykdyti ir yra vykdomi vos keli iškalbingiausiai tikrąją valstybės ir jos piliečių laisvės padėtį atskleidžiantys bei iliustruojantys Sąjūdžio programos punktai.

Milijoninis tautos nukraujavimas

Laisvos šalys paprastai klesti. Todėl teiginys, kad šių dienų laisva Lietuva yra saugiausia ir gyvena geriausiai per visą savo istoriją, faktiškai yra tapęs oficialia dogma, paversta mechaniškai kartojama propagandine kliše. Tačiau šitaip teigti įmanoma tik nepastebint mažiausiai trijų šį teiginį iš pagrindų griaunančių faktų. Nepriklausomybės laikotarpiu šalis prarado beveik milijoną iš jos išvykusių žmonių. Bent jau nuo XVIII a. socialiniuose moksluose įsitvirtino požiūris, kad šalies demografinė dinamika – natūralus gyventojų skaičiaus mažėjimas ar gausėjimas – yra ypač svarbus jos santvarkos ir valdymo bei jų sąlygojamos krašto gerovės arba nuosmukio rodiklis. Šalyje yra šimtai tūkstančių skurstančių žmonių, iš kurių didelė dalis vegetuoja prie absoliutaus skurdo ribos. Turtinė ir socialinė atskirtis Lietuvoje yra viena didžiausių tarp ES šalių. Šie rodikliai nesikeičia dešimtmečiais, bet per šį laiką faktiškai nieko nepadaryta, kad šios tendencijos būtų sustabdytos ar juo labiau apgręžtos priešinga kryptimi. Užuot ėmusis ryžtingų veiksmų stebimasi ir piktinamasi, kodėl protestuojantys piliečiai įžūliai klausia, kam iš tiesų priklauso ir tarnauja 1991 m. sausio 13-ąją jų apginta valstybė.

Tokiame kontekste V. Landsbergio žodžiai apie ne žmones nušvinta kita šviesa ir įgyja iš tiesų grėsmingą prasmę. Darosi visai tikėtina, kad šalies valdantieji nepastebi jų pasakojamą Lietuvos sėkmės istoriją neigiančių ir akivaizdų bei spartų tautos nykimą rodančių faktų tiesiog todėl, jog nepastebi šalia esančių arba išvykusių ne žmonių. Elgiasi ir kalba taip, tarytum šie žmonės jiems paprasčiausiai neegzistuoja ir jų sąmonėje iškyla nebent tik kaip sausos demografinės statistikos vienetai. A. Kubiliaus žodžiai, jog laisvė tam ir buvo iškovota, kad būtų galima netrukdomai išvažiuoti iš Lietuvos, taip pat nėra lengvabūdiškai ištarta sparnuota frazė. Jie atspindi principinę šio politiko ir jo bendraminčių poziciją, kad lietuviai iš esmės yra nesvarbūs ir nereikalingi jų pastangomis atkurtai valstybei ir gali būti pakeisti bet kokiais naujais gyventojais, sutinkančiais tapti pigesne darbo jėga. Ši nuostata yra ne kas kita, o besitęsiantis sovietų valdžios požiūrio aidas. Vadindama okupuotoje šalyje gyvenusius ir geriau ar blogiau prie primestos santvarkos prisitaikiusius lietuvius „naują gyvenimą“ statančia ir į suklestėjimą žengiančią sovietine lietuvių liaudimi, kolaborantai ir visi santvarkos garbstytojai taip pat atkakliai nepastebėdavo lietuvių ne žmonių. Tų, kurie kentėjo ir mire kalėjimuose ir konclageriuose arba tremtyje pusbadžiaudami kirto mišką „plačiosios tėvynės“ taigoje, o sugrįžę į Lietuvą nebūdavo įleidžiami į savo pačių namus. Aplinkybės ir sąlygos yra kitokios, bet įprotis tautą skirstyti į žmones ir ne žmones tebėra gyvas ir šiandien.

Ideologinis teroras tęsiasi

Vienas svarbiausių Sąjūdžio programinių tikslų buvo atgaivinti okupantų naikintą Lietuvos dvasinę, tautinę ir valstybinę savastį bei tapatybę. Religija ir ypač krikščionybė bei iš jos kylantis moralinis kodeksas – Lietuvos vakarietiško civilizacinio tapatumo atraminiai stulpai – buvo paskelbti reakcingomis atgyvenomis. XIX a. pabaigos tautinio Atgimimo metu susiformavusi modernioji lietuviškumo samprata atmesta kaip siaura ir pasenusi. 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Respublika vadinta nacionalistinės buržuazijos primesta istorine klaida ir geopolitiniu nesusipratimu. Atvirai nepriklausomos Lietuvos idėją ir atmintį gynę drąsuoliai ilgai buvo žudomi, kalinami, tremiami. O sąlygiškai ramesniais laikais šalies visuomenė buvo „perauklėjama“ jai prievarta brukant kartu su „saule iš Rytų“ nešamas svetimas pažiūras ir vertybes. Ištisus dešimtmečius siautė nežabotas ne tik politinis-ideologinis, bet ir moralinis bei psichologinis teroras. Įsijautusi į pažangos avangardo ir šviesos nešėjų vaidmenį palyginti nedidelė propagandininkų grupelė – išskyrus retas išimtis, tik „idėjiškai pažangūs ir tvirti“  mažaraščiai – nevaržomai tyčiojosi iš pavergtos šalies žmonių. Absoliuti tautos dauguma – nuo paprastų netroškusių „persiauklėti“ lietuvių iki nežinia keliomis galvomis tuos mažaraščius propagandininkus išsilavinimu ir kultūriniu akiračiu pranokusių inteligentų, mokslininkų, kultūros bei meno kūrėjų – buvo niekinama ir žeminama. Jie buvo vadinami retrogradais ir tamsuoliais arba, įvardijant šių dienų propagandininkų žodžiais, primityviais runkeliais. Atvirai trokšta ir svajota,  kad šios praeities atgyvenos ir visuomenės atplaišos – ne žmonės – kuo greičiau išmirtų ir pačiu savo buvimu netemdytų entuziastingai komunizmo ateitį kuriančios tarybinės lietuvių liaudies šviesaus paveikslo.

Atkūrus Lietuvos valstybę ir ją ginant prie Vilniaus televizijos bokšto ir kitur buvo kovojama ir žūstama už tai, kad šis teroras baigtųsi. Tikėta, kad jį vykdžiusių komunistinių propagandininkų šešėliai pasitrauks iš išsilaisvinusios šalies visiems laikams. Tačiau jie sugrįžo. Kuriam laikui tarsi prislopęs ir beveik užmirštas moralinis ir psichologinis teroras atgimė ir kasdien vis labiau įsisiūbuoja. Maža to, sugrįžusių „auklėtojų“ pirmose gretose kažkodėl vėl šmėžuoja KPSS generalinio sekretoriaus L. Brežnevo genialiajai trilogijai panegirikas rašęs anų laikų propagandininkas arba jaunosios kartos atstovai, kurių pavardės savaime prikelia iš užmaršties tą patį dariusius ir su buržuazinės praeities šmėklomis kovojusius jų senelius ar tėvus. Todėl sausio 13-ąją kiekvienas, neleidęs sau įgyti „neužmirštuoliškos“ tos dienos atminties, žmogus turi ne tik teisę privačiai piktintis, bet ir pareigą viešai klausti valdančiųjų: kur yra vėl apsireiškusių „pažangiųjų“ nūdienos mažaraščių propagandininkų siautėjimo ribos ir kada bei kaip bus stabdomas dabar jau „vakarietiškų vertybių“ skleidimo tarp atsilikusių ir tamsių lietuvių dingstimi vykdomas dar vienas visuomenės ideologinio „perauklėjimo“ vajus ir baigsis šalies viešąjį gyvenimą nuodijantis moralinis ir psichologinis teroras?

Viena iš didžiausių ideologinių propagandininkų silpnybių yra ta, kad skleisdami melą, jie nejučia tampa jo aukomis ir patys pradeda tikėti tuo melu.  Nuoširdžiai patiki, kad jų niekinami ir žeminami piliečiai yra tamsuoliai ir kvailiai, tarp kurių nėra išsilavinusių ir išsaugojusių ideologiškai „nesušukuotą“ Laisvės kovų atmintį žmonių. Lengvai atpažįstančių, kad šių dienų Lietuvoje yra prikelti ir vėl plačiai taikomi LSSR administratorių naudoti lietuvių istorinės bei politinės atminties ir sąmonės trynimo bei visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo būdai ir priemonės. Okupacinis režimas trynė iš tautos atminties prisiminimus apie „buržuazinę nacionalistinę“ tarpukario lietuvių valstybę ir nušlavė visus ją galėjusius priminti paminklus ir ženklus.

Tad įdomu ir belieka paklausti, ar dabartiniai šalies valdytojai iš tiesų nesupranta ar tik apsimeta nesuprantantys, jog prisimenantys šį naikinimą žmonės nėra tokie naivūs, kad nesuprastų, ką iš tiesų reiškia ištisus dešimtmečius besitęsiantys trukdymai Vilniuje pagaliau turėti deramai sutvarkytą Valstybės aikštę, galinčią įprasminti susigrąžintą Laisvę ir kasdien priminti už ją sumokėtą kainą? Šie trukdymai randasi vykdant ideologinę direktyvą ir siunčia aiškią žinią: atkurtoji ir Sausio 13-ąją apginta Lietuvos valstybė turės tapti valstybe lygiai tokiu pačiu mastu ir prasme, kokia buvo LSSR, kurią jos anuometiniai valdytojai nesidrovi vadinti „tam tikra Lietuvos valstybingumo forma“. Tai supratus viskas stoja į savo vietas: tik į „tam tikros formos valstybingumą“ galinčios pretenduoti Europos Sąjungos provincijos administraciniam centrui tikrai nedera turėti Valstybės aikštės. Jai ir kitiems valstybingumą reprezentuojančių ženklams trukdoma atsirasti tam, kad plėtojamas pasakojimas apie Vilnių kaip garbingą daugiatatautį ir daugiakultūrį miestą (tuo niekas neabejoja) lengviau ir greičiau užgožtų ir galiausiai išstumtų ideologiškai žalingą atsiminimą, kad šis miestas pirmiausia vis dėlto yra ilgaamžė lietuvių sukurtos valstybės politinė sostinė.

Cenzūros atgijimas ir „įtakotukų“ viešpatavimo metas

Visos laisvos tautos pačios rašo savo istoriją. Okupacijos laikotarpiu Lietuvos ir ypač jos Laisvės kovų istorija buvo klastojama – iškraipoma, menkinama ir juodinama – klusniai vadovaujantis iš Maskvos nuleidžiamomis ideologinėmis ir politinėmis gairėmis. Istorinės tiesos reikalavimas buvo ne tik vienas svarbiausių didžiuosiuose Sąjūdžio mitinguose keltų klausimų, bet ir visos nacionalinio išsivadavimo kovos kelrodis. Tačiau šiandien tai prisimenantys tos kovos dalyviai nustebę ir sutrikę klausia, kodėl vadinančios save suverenia valstybės istorijos politikos gaires nustatinėja užsienio šalių ambasadoriai ir istorikai. Kodėl sprendžiant, kurie kovos už Laisvę epizodai ir įvykiai minėtini, o kurie ne, lygiai kaip aiškinantis, kas yra tikri, o kas tariami tos kovos didvyriai, vadovaujamasi ne savo galva, o iš šalies duodamais patarimais ir nurodymais? Ir šitaip galiausiai prieinama prie to, kad skaitant arba girdint pasakojimus apie tautos pasipriešinimą dviem XX a. totalitariniams gruobuonims ir Lietuvos pavergėjams galima lengvai pasijusti esant laiko mašinos perkeltam net į „priešpertvarkinės“ LSSR laikus. Darosi beveik neįmanoma suprasti, kuo, pavyzdžiui, Nacionalinio transliuotojo skleidžiami pasakojimai skiriasi nuo sovietinės LRT eteryje skelbtų arba šių dienų Kremliaus propagandos visam pasauliui tiražuojamų „tiesų“ apie Lietuvos laisvės kovų istoriją.

Minties, sąžinės, žodžio, žiniasklaidos, akademinės ir kultūrinės veiklos laisvė – prisiminęs šiuos kadaise taip viltingai skambėjusius ir trumpam tapusius tikrove pilietinės ir politinės laisvės pažadus kiekvienas blaiviai mąstantis tą dieną Laisvę gynęs pilietis gali tik liūdnai atsidusti arba ironiškai šypsotis. Jis juk ne aklas ir mato, kuo visų akyse baigia virsti toji žadėtoji ir ginta laisvė. Masinė cenzūra žiniasklaidoje. Neoficialūs į viešųjų diskusijų erdvę neįleidžiamų „neteisingai mąstančių“ kalbėtojų ir tekstų autorių sąrašai. Vis tie patys niekaip nepakeičiami viešosios erdvės korifėjai ir „įtakotukai“, dešimtmečiais politkorektiškai kartojantys nuvalkiotas ideologines klišes ir nepajėgiantys pasakyti jokios savarankiškesnės ir nebanalios ar juo labiau originalesnės minties. Atgrasūs iš anksto surežisuotų „diskusijų“ spektakliai, kai imituojant demokratiją ir pliuralizmą „ideologiškai klaidingam“ požiūriui atstovaujantis dalyvis yra šiukščiai užčiaupiamas arba KGB tardytojo tonu apklausinėjamas net neslepiančio savo šališkumo vedėjo, o jo nuomonė sutrypiama kaip savaime kvaila užgožiant ją „teisingai kalbančių“ oponentų balsais. Nors kiek kritiškiau žvelgiant į vadinančios save laisva ir nepriklausoma žiniasklaidos būklę savaime atmintyje iškyla prisiminimai apie Amerikos balso, Laisvosios Europos ar Vatikano radiją. Šios radijo stotys buvo okupuotoje Lietuvoje neprieinamų žinių šaltiniai, leidę propagandiniu smegenų plovimu sukurtos kreivų veidrodžių karalystės gyventojams susidaryti nors kiek visapusiškesnį ir patikimesnį vidaus ir užsienio gyvenimo vaizdą. Mėginantis susiorientuoti nūdienos tikrovėje dabartinės šalies pilietis tai prisimena, nes norėdamas susidaryti objektyvesnį jos vaizdą jis, kaip ir kadaise, neturi kitos išeities, kaip tik kreipti žvilgsnį į užsienio informacijos šaltinius. Svarbių, bet ideologiškai ir politiškai nepatogių faktų ir įvykių nuolatiniai nutylėjimai arba iškraipymai,  šališki ir supaprastinti jų komentarai dirbtinai spraudžiant į siauras ir primityvias ideologizuoto aiškinimo schemas vėl tapo kasdiene praktika Lietuvos žiniasklaidoje ir šalies informacinės erdvės norma.

Valstybinės ideologijos ir vienos tiesos grįžimas

Atkuriant valstybę siekta ir tikėtasi, kad pasibaigs ir vienos tiesos viešpatavimo laikai. Tačiau vienintelė tiesa ne tik sparčiai mėginama vėl įtvirtinti, bet iš esmės yra ta pati tiesa. Nors Lietuvoje komunistų partija oficialiai uždrausta, milijonų gyvybių pareikalavusi jos išpažinta marksistinio komunizmo ideologija išgyvena tikrą aukso amžių. Pagal pompastiškai vadinamų europinių ir vakarietiškų vertybių standartus ugdoma ir perauklėjama visuomenė iš tikrųjų yra maitinama šiek tiek modifikuotomis ir įmantriau įpakuotomis Markso, Lenino, Sniečkaus ir Burokevičiaus idėjomis. Jau beveik oficialiai pripažįstamas vienintelis pažangus ir teisingas visuomenės gyvenimo aiškinimas vadinasi kritinė socialinė teorija. Iš esmės ji yra ne kas kita, o atnaujinta ir nūdienos realijoms pritaikyta neomarksistinė klasių kovos ir proletarinės revoliucijos teorija, sukryžminta su neoliberalia rinkos permanentinės revoliucijos teorija. Visi jai prieštaraujantys socialinės tikrovės aiškinimai kol kas dar nėra atvirai uždrausti, bet nustumti į akademinio gyvenimo ir viešųjų diskusijų paraštes.

Vadovautis šia teorija grindžiamos ideologijos dogmomis ar bent formaliai prisiekti ištikimybę joms faktiškai yra tapę, kaip buvo ir sovietmečiu, galimybės ramiai užsiimti moksline, kūrybine ir menine veikla, o ypač sėkmingos karjeros būtina sąlyga. Šios ideologijos požiūriu piliečių tautinės ir valstybinės jausenos ir juo labiau patriotinių nuostatų ugdymas yra nepageidautina ir net kenkėjiška veikla. Tiesa, dabar laikoma jau ne „buržuazinio“, bet „antivakarietiško sovietinio“ ir tuo pat metu „fašistuojančio lietuviškojo“ nacionalizmo apraiška. Nepriklausomybę įgalinusi atkurti lietuviškoji politinė tautinė ir valstybinė savimonė nuosekliai ir kryptingai slopinama ir trinama. Ji keičiama kosmopolitine ir apolitiška „pilietinės Lietuvos tautos“ savivoka subtiliai derinant lazdos ir meduolio metodus. Kaip ir sovietmečiu, nacionalinės ir valstybinės sąmonės ugdymas iš esmės paverstas grynai asmeninės iniciatyvos ir pastangų reikalu, nes ją ugdyti trukdoma taikant paprasčiausią „švelniojo poveikio“ priemonę – neskiriant lėšų. Tuo tarpu vyraujančią ideologiją skleidžiantys projektai ir juos vykdančios institucijos bei asmenys dosniai remiami ir skatinami ne tik valstybės, bet taip pat europinėmis ir suinteresuotų užsienio valstybių lėšomis.

Šalyje faktiškai įtvirtinta oficiali valstybinė ideologija laikoma demokratijos idealo istorinės raidos viršūne ir tobulos santvarkos etalonu. Jos idealą įgyvendinanti Lietuva entuziastingai prisiėmė misiją skleisti jį visame pasaulyje ir gviešiasi tapti švyturiu, rodančiu kelią kovojantiems už laisvę, lygybę, brolybę ir žmogaus teises savo autoritariškai besivaldantiems kaimynams. Tačiau vis kalbant apie demokratiją visada kažkodėl nutylima, kokia konkrečiai demokratija turima omenyje. Nėra tokio dalyko kaip demokratija apskritai. Žinomos tik konkrečios istoriškai egzistavusios jos formos. Nors kiek istoriją išmanančio žmogaus nehipnotizuoja ir laisvės, lygybės, brolybės lozungai, kuriuos monotoniškai kartoja šios demokratijos skleidėjai ir vadinamieji žmogaus teisių gynėjų.

Juk nėra taip sunku prisiminti, kad pirmajai šios šūkius paskelbusiai Prancūzijos revoliucijai prireikė skubiai paleisti į darbą giljotiną – mechaninį prietaisą kapoti galvoms, o kartojusi absoliučios laisvės ir lygybės įgyvendinimo eksperimentą SSRS tučtuojau virto totalitariniu Gulagu. Lietuvoje plėtojama ir gilinama demokratija yra keista ir kelia daugybę klausimą, nes spėjo išryškėti ir tapo visiškai akivaizdūs du jos bruožai. Ji žada ir neša tokią laisvę ir lygybę, kuri paneigia šalies piliečio teisę į fundamentaliausias jo žmogiškumo ir tapatumo apibrėžtis. Būtent teisę laisvai, be patyčių ir žeminimo išpažinti savo religiją. Laikyti save lietuvių politinės tautos nariu nesibijant susilaukti smerkiančios nacionalisto etiketės. Atimama teisė klausti ir svarstyti, kas iš tiesų yra valstybė ir kiek suverenių galių praradusi tauta nustoja būti save valdančia politine bendrija. Galiausiai – jau pasikėsinta atimti net teisę ramiai manyti ir viešai sakyti, kad egzistuoja dvi prigimtinės, o ne septyniasdešimt dvi mažaraščių ideologinių šarlatanų išgalvotos „socialinės“ lytys.

Apibendrinant – randasi laisvė ir lygybė, paneigianti asmens teisę būti ir laikyti save tuo, kas visais laikais buvo vadinama žmogumi. Asmuo verčiamas tapti žmogumi be savybių – beformiu moliu, iš kurio žmogaus teisių gynėjai lipdys ką tik panorėję. Tokios visus žmonių skirtumus niveliuojančios demokratijos pasaulio istorijoje dar nebūta. Tačiau ši į Lietuvą jau atėjusi demokratinė laisvė ir lygybė ne tik niveliuoja žmones. Tokia demokratija visiškai paneigia šalies piliečių teisę į sąžinės laisvę ir sveiką nuovoką, todėl gali būti įtvirtinta tik jėga, menkutei saujelės jos nešėjų taikant tironiškiausią prievartą prieš absoliučią šalies piliečių daugumą. Kentę komunistinio totalitarizmo košmarą ir tikėję pagaliau jo atsikratantys, jie šiandien puikiai supranta, ką reiškia pagrindinio žmogaus teisių gynėjo įžūli ir ciniška frazė, kad bet kuriomis priemonėmis įdiegus pažangias naujoves jų netrokštantys krašto gyventojai ilgainiui prie jų pripras ir pradės jas vertinti palankiai.

Ir vėl nieko naujo, nes tai jau matyta: okupuotoje Lietuvoje pradėtais „pažangiais socialistiniais pertvarkymais“ baisėjosi ir jiems nepritarė milžiniška jos gyventojų dauguma. Po kelių dešimtmečių principiniai okupacinio režimo priešininkai jau neabejotinai buvo aiški mažuma. Vieni palūžo ir susitaikė, kiti pragmatiškai prisitaikė ar net tapo sąmoningais ir aktyviais komunizmo statytojais. Žudymai, kalėjimai, lageriai, tremtys, kitaminčių persekiojimais ir ideologinis indoktrinavimas atliko savo darbą. Didelė visuomenės dalis buvo sėkmingai perauklėta. Mūsų dienomis dažnėjantys susidorojimai dėl „neteisingų“ politinių pažiūrų net atleidžiant iš darbo, „įtakotukų“ organizuojamos raganų medžioklės, kai vyksta tikros kitaminčių ujimo ir žeminimo kampanijos, net sovietmečiu privengti vieši raginimai tapti „bildukais“ ir skųsti ideologinius nukrypimus nuo politkorektiškų pažiūrų, kovos su neapykantos kalba dingstimi varžoma žodžio laisvė ir gaivinama cenzūra, kibernetinė minčių policija – iš tiesų manoma, kad šis „pažangai“ nešti ir spartinti skirtų priemonių arsenalas nieko neprimena ir niekas nesupranta, kokios „demokratijos“ link judama?

„Žmoga“ įžengia į gyvenimo tikrovę?

Ideologinis pamišimas savo mastais jau lenkia sovietmečio kvailystes. Jų buvo apstu. Bet tada slapčia skaičiusiems G. Orwello 1984-uosius būtų pritrūkę vaizduotės patikėti, kad kada nors bus įmanomas moraliniu ir intelektualiniu požiūriu pasibaisėtinas lietuvių kalbos prievartavimas ir darkymas verčiant ją orveliška Naujakalbe, kurios vizitine kortele taps išsigimėliškas ideologinis naujadaras „Žmoga“. Išgirdęs pranašystę apie į lietuvių kalbą įsibrausiantį „Žmogą“ net begalę režimo absurdų savo kailiu patyręs skaitytojas greičiausiai būtų atsakęs, jog knygoje aprašyta bekraštė ideologinė beprotybė vis dėlto privalo turėti ribas ir niekada neišsipildys. Tačiau ji įžengė į lietuvių kalbą, o per ją į kasdienio gyvenimo tikrovę visiškai konkrečiu keisto ir niekada neregėto padaro „Žmoga“ pavidalu. Priversti visuomenę šį padarą priimti ir laikyti „savu“ įmanoma tik panaudojus pasaulio istorijoje dar nematyto masto ir nuožmumo prievartos įrankį. Dabartiniai valdantieji jį naudoja atvirai ir vis plačiau. Politologinis to įrankio pavadinimas seniai žinomas. Juo tampa visiškai kita demokratijos forma, sparčiai išstumianti ir keičianti vis nerangiau ir neįtikimiau imituojamą vakarietišką liberaliąją demokratiją. Totalitarinė demokratija – šitaip turi būti vadinamas represyvus ir tironiškas politinis režimas, kurį Lietuvai mėgina primesti dabartiniai valdantieji. Todėl Laisvės gynėjai turi teisę sakyti: kovojome ne už mums nešamą demokratinę totalitarinę vergiją, bet už tikrai demokratišką ir laisvą Lietuvą.

Stovėję prie Aukščiausiosios Tarybos, LRT pastato, TV bokšto ir pasiruošę dėl Laisvės žūti žmonės tikėjo ginantys nepriklausomą ir suverenią savo valstybę. Taip pat ir pačių išrinktą valdžią, kuriai Konstitucija bus šventa ir kuri besąlygiškai jos laikysis. Ką dar, išskyrus nusivylimą, apmaudą ir ironiškas pašaipas gali kelti dabartinių valdančiųjų gražbylystės apie laisvą ir suverenią Lietuvos valstybę, kai nuolankiai paklusdami kitos valstybės reikalavimams jie sąmoningai sulaužo Konstituciją ir panaikina vieną svarbiausių Sąjūdžio siekių ir laimėjimų – valstybinį lietuvių kalbos statusą? Šalies piliečiai pagrįstai klausia, kuo toji valdžia savo požiūriu į tautinį orumą ir valstybinę savigarbą skiriasi nuo savo pirmtakų okupuotos LSSR administratorių, kuriems Kremliaus koridoriuose išsiugdytas įprotis keliaklupsčiauti prieš svetimuosius buvo tapęs besąlyginiu refleksu ir antrąja prigimtimi.

Migracijos paktas – dokumentas, atvėręs valstybių sienas nelegalų antplūdžiui

Taip pat nėra pamiršta, jog atkurtoji valstybė buvo ginama net gyvybių kaina ir tam, kad susigrąžinę politinį savarankiškumą lietuviai vėl galėtų kontroliuoti jos sienas ir patys spręsti, kas turi teisę būti ir gyventi jų šalyje. Vienas svarbiausių Sąjūdžio programinių tikslų buvo padaryti galą komunistinės imperijos vykdytai „internacionalinei“ dirbtinio tautų maišymo ir asimiliavimo politikai. Lietuva ryžtingai atsisakė toliau būti vienu iš SSRS pereinamųjų kiemų, kokiais buvo paverstos kryptingai kolonizuojamos „suvereniomis respublikomis“ vadintos jos pakraščių teritorijos. Siekta išvengti daugelį jose gyvenusių tautų ištikusios tragiškos lemties – jos tapo ujamomis mažumomis ir prašalaitėmis savo pačių žemėse. Net okupuoto krašto valdytojai suprato masinės kolonizacijos padarinius ir jos keliamą pavojų tautai, tad stengėsi išvengti „visasąjunginių komjaunuoliškų statybų“ ir kitų krašto kolonizavimą spartinusių Maskvos „dovanų“. Bet praėjus trisdešimčiai metų „suverenios“ Lietuvos valstybės atstovai aklai pasirašė, o parlamentarai nuolankiai ratifikavo JT Migracijos paktą, sąmoningai pamiršdami SSRS kolonijinės politikos patirtį. Jie apsimetė neišmokę istorijos pamokos ir vaidino nesupratę, kad šiuo dokumentu, skatinančiu tautų kraustymosi laikus savo mastais primenančią nelegalią migraciją, yra tik išplečiamas SSRS sukurtas pereinamasis kiemas paverčiant juo visą pasaulį. Migracijos paktas iš tikrųjų yra pirmasis visiškai atviras mėginimas iš principo paneigti valstybės politinio suverenumo idėją ir teisiškai panaikinti pačią valstybės sienos sampratą. Jis yra politinis ir teisinis tautų ir nacionalinių valstybių naikinimo įrankis.

Todėl atmintį ir politinę bei teisinę nuovoką išsaugoję šalies piliečiai yra priversti apstulbę stebėti, su kokiu įkarščiu ir užmoju tarsi suverenioje valstybėje yra tęsiama sovietinė Lietuvos kolonizavimo politika. Vyksta sukrečiančio masto ir neįtikėtinai ciniškas nacionalinių interesų išdavinėjimas, kai, uolumu toli pranokdami anuometinius Lietuvos administratorius, net aukšti valstybės pareigūnai skundžia ir šmeižia savo pačių valstybę užsienio institucijoms nesulaukdami jokio atkirčio ir juo labiau atsakomybės už tokią veiklą. Ir jau visai makabriškai atrodo atvirai tautą ir valstybę naikinančių „žmogaus teisių gynėjų“ įžūlumas. Jie ne tik moraliai, politiškai ir teisiškai terorizuoja nuo masinės migrantų invazijos mėginančius Lietuvą apsaugoti politikus ir pareigūnus. Prieita iki to, kad šiems „gynėjams“ save laisva vadinanti Lietuvos valstybė leidžia atvirai ir nebaudžiamai trypti jos įstatymus. Pasirodo, šioje teisine besiskelbiančioje valstybėje galima viešai teikti paramą net ir akivaizdų nusikaltimą darantiems asmenims – neteisėtai sieną kertantiems ir į Lietuvą kaip į pereinamąjį kiemą besibraunantiems migrantams.

Be teisingumo valstybė tik plėšikų gauja

Tačiau gynusiems savo valstybę lietuviams rūpėjo ne tik fundamentalieji egzistenciniai tautos išlikimo klausimai. Jie svajojo apie teisingesnę visuomenę ir geresnį gyvenimą visiems jos nariams, o ne tik išrinktiesiems. Buvo žadama sumažinti išpūstą biurokratinį aparatą ir panaikinti nomenklatūrines „atsakingų partinių ir tarybinių darbuotojų“ privilegijas. Bet šiandien piliečiai mato, kad laisvoje Lietuvoje valdininkų armija tik pagausėjo. Ir šis biurokratinis aparatas vis pučiasi šalyje, kurios gyventojų skaičius sumažėjo beveik milijonu žmonių ir atsirado bei yra plačiai taikomos valdymą teoriškai turinčios supaprastinti ir palengvinti informacinės technologijos. Pačių valdininkų nebaudžiamumas ir savivalė pranoksta sovietmetį, daugelis viešųjų įstaigų faktiškai virto šeimyninėmis politinio ir administracinio verslo įmonėmis. Sovietinė nomenklatūra su jos specparduotuvėmis, medžioklėmis ir pirtelėmis yra tikri vargetos palyginti su nūdienos veikėjais, kurie gali sau leisti už mokesčių mokėtojų pinigus „semtis gerosios administravimo patirties“ Naujojoje Zelandijoje ar autoritetingai ir konstruktyviai reprezentuoti valstybę tropinių drugelių apsaugai skirtose užsienio konferencijose.

Atkuriant valstybę neabejota, kad parodomosios lygybės ir dirbtinai kuriamos lygiavos laikai turės baigtis. Tačiau net neįsivaizduota, kad trokštas įgyvendinti pilietinei santarvei ir valstybės stabilumui absoliučiai būtinas socialinis teisingumas virs jau net ne pašaipą, o pavojingą pasibjaurėjimą savo valstybe ir aklą priešiškumą jai kurstančia teisingumo parodija. Kai dirbančio atsakingą, bet apskritai tik labai vidutinių gebėjimų reikalaujantį darbą kokios nors valstybinės įmonės vadovo mėnesinė alga pranoksta šalies prezidento algą ir prilygsta sunkiai dirbančių ir net ypač didelės kvalifikacijos reikalaujančių profesijų darbuotojo metiniam atlyginimui.

Nuo valdžios pakylos raginantiems džiaugtis iškovota laisvę ir ją puoselėti pamokslininkams vis dar nekyla mintis, ką jaučia tų pompastiškų šnekų klausytojai. Juk tokiomis akimirkomis ne vienas jų pagalvoja, kad tai iš tiesų nuostabiai laisva šalis. Kurioje per dešimtmečius „įsisavintos“ – išgrobstytos ar iššvaistytos – astronominės lėšos, bet faktiškai nėra rimtai nubaustas nei vienas aukšto rango politikas ar pareigūnas, be kurių palaiminimo ir neretai tiesioginio bendrininkavimo suklestėti tokio masto korupcijai ir bendrapiliečių apvaginėjimui būtų buvę neįmanoma. Jie prisimena ir tai, kad tik šitokios savitos laisvės šalyje vis dar veikia tikrai sovietinis ar net blogesnis už jį teisingumas, kai už tokį patį nusikaltimą skiriama bausmė pirmiausiai priklauso nuo jį padariusio asmens visuomeninės padėties, ryšių ir susirandamų užtarėjų galios bei įtakos. Nejaugi šios ir kitos teisingumo grimasos nesuteikia teisės klausti: tai vis dėlto esame viena ir nors kiek solidari tauta ar tik valstybinių švenčių dienomis parodomąją vienybę vaidinantys dviejų – lietuviškai šnekančių žmonių ir ne žmonių – potaučių nariai? Jau skirtingi bei susvetimėję ir antropologiškai, o ne tik socialiniu ir kultūriniu požiūriu kaip LDK laikais, kai buvome pasidaliję net į skirtingomis kalbomis šnekančius mužikėlius ir ponulius?

Kas slypi už valdančiųjų laisvės liaupsių?

Nereikėtų toliau apsigaudinėti ir gyventi propagandinėmis iliuzijomis. Abejingai ir pašaipiai išklausantys metai iš metų mechaniškai kartojamas valdančiųjų liaupses laisvei, kuriose nėra net menkiausio nuoširdaus jausmo ir gyvos minties pėdsako, oficiozinių renginių dalyviai ir stebėtojai viską prisimena ir sugeba palyginti. Jie atsimena atkurtos Lietuvos Pirmąją vyriausybę. Neretai vadintą profesorių vyriausybe, kurią sudarė puikiai išsilavinę, plataus kultūrinio akiračio, mandagūs ir korektiški žmonės. Tikri šviesuoliai ir inteligentai. O kartu puikūs savo sričių žinovai ir nuostabūs praktikai, sugebėję sėkmingai spręsti neįtikėtinai sunkius faktiškai neegzistavusios – nekontroliavusios sienų, neturėjusios savų pinigų, dusinamos SSRS pradėtos ekonominės blokados gniaužtuose – valstybės kasdienio išgyvenimo uždavinius ir kartu kloję tvarius jos savarankiškos ateities pamatus.

Šios politinės ir intelektualinės viršūnės fone – šiurpus kontrastas. Dabartinė Lietuvos vyriausybė. Neabejotinai nekompetentingiausia ir neprofesionaliausia vyriausybė per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Vyriausybė, kurios daugumos narių, išskyrus vieną kitą ministrą, demonstruojamos elementaraus išprusimo spragos, intelektualinis ir akiračio ribotumas, mąstymo kultūros stoka, storžieviškas ir įžūlus elgesys, prasčiokiškai primityvus ir net vulgarus viešo bendravimo ir kalbėjimo būdas tiesiog bado akis. Šios vyriausybės darbo stilius ir priimami sprendimai nepalieka abejonių, kad ji veikia ne kaip suverenios valstybės politinė vykdomoji valdžia, bet kaip pusiau kolonijinės teritorijos administracija. Sovietmečio Maskvos statytiniai vis dėlto dar pripažino esą tautos dalis ir jautėsi šiek tiek atsakingi už jos išlikimą ir ateitį. Dabartinei vyriausybei būdingas vėlyvojo sovietmečio komjaunuolių mentalitetas, kurio skiriamasis bruožas buvo jau visiškas tautinės ir valstybinės jausenos nunykimas. Todėl tai gali būti tik beviltiškai mėginančių politikuoti buhalterių ir naujųjų viešųjų vadybininkų griežta ir tikslia šių žodžių prasme vyriausybė. Jos nariams būdinga kokio nors verslo UAB ar įmonės direktoriaus, vadybininko ar buhalterio mąstysena.

Būdami visiškai laisvi nuo bet kokių tautinių ir valstybinių sentimentų, jie nenukrypstamai vadovaujasi „globalios Lietuvos“ ideologija ir be skrupulų įgyvendina ja grindžiamą lietuvių tautos ir valstybės likvidavimo strategiją. „Globalios Lietuvos“ vizijos esmę tobulai atspindi propagandinis šūkis „Lietuva yra ten, kur yra nors vienas lietuvis“. Šios vizijos perspektyvoje lietuvių tautos ir valstybės paprasčiausiai nėra. Jos neegzistuoja ir šios vyriausybės narių sąmonėje bei vaizduotėje. Todėl ji ne tik neįstengia mąstyti nacionalinių interesų ir Lietuvos išlikimo kategorijomis, bet toks mąstymas jai yra iš principo svetimas ir nesuprantamas.

Todėl atrodo logiška ir neišvengiama, kad ketvirtį amžiaus įgyvendinama M. Suslovo suformuluota „Lietuvos be lietuvių“ programa būna ypač suaktyvinama ir vykdoma uoliausiai kiekvieną kartą, kai į valdžią ateina šiuo metu valdančios partijos. Dabartinė vyriausybė šiuo atžvilgiu pranoksta visas savo pirmtakes. Dar niekada profesinių žinių ir dalykinės kompetencijos nebuvo šitaip užgožęs ideologinis mąstymas. Vyriausybė žino stebuklingą receptą, leisiantį išspręsti sudėtingiausias šalį kamuojančias problemas. Tas receptas stulbinamai paprastas ir trumpas, užrašomas vienu žodžiu – privatizacija. Okupacijos tarpsniu komunistiniai fanatikai mokė, kad privati nuosavybė yra absoliutus blogis. Reikalavo išrauti ją su šaknimis suvisuomeninant viską, išskyrus galbūt privataus naudojimo reikmenis.

Netikėtai pasikeitus laikams dauguma jų staiga atsivertė į naują ideologinį tikėjimą. Tapo neoliberalais – išvirkščiais komunistais, mechaniškai apvertusiais savo ankstesnę dogmą aukštyn kojomis ir pradėjusiais garbinti anksčiau smerktą privačią nuosavybę. Neoliberalizmo ideologijos fanatikams ji virto naujuoju stabu, ant kurio aukuro turi būti paaukotas – totaliai privatizuojant – bet koks visuomeninis, viešasis ir valstybinis turtas. Neatsitiktinai aklai besivadovaujanti šios ideologijos dogmomis vyriausybė iš karto nusitaikė net į nacionaliniam saugumui strategiškai svarbias valstybės dar valdomas įmones. Pradedant dar vieną privatizavimo vajų užsimota išparceliuoti paskutinius valstybės turto likučius ir kuo labiau nustekenti ar net visai sužlugdyti viešųjų paslaugų sektorių. Ideologinio fanatizmo įkvėptų reformų ekonominiai, socialiniai, demografiniai padariniai ir net poveikis nacionaliniam saugumui šios vyriausybės nedomina, nes jos išpažįstamos ideologijos požiūriu pati valstybė iš principo yra blogis. Juo ji labiau nustekenta ir silpnesnė – juo geriau.

Todėl ši vyriausybė tvirtai tiki, kad gali sau leisti bet kokius eksperimentus ir daryti bet ką, nes žino, jog už visus nuostolius ir praradimus visada apmoka ne žmonės. Tik keli tokios drąsos pavyzdžiai. Nieko gero vartotojams nežadančios tendencijos energetinių išteklių rinkose buvo seniai numatytos ir iš anksto žinomos. Tačiau vyriausybei tai nesutrukdė artėjančio kainų šuolio išvakarėse „liberalizuoti“ elektros tiekimo rinką. Dangstantis kažkokia ES direktyva ir abstrakčiai papostringavus apie mistinę „laisvos rinkos“ naudą, buvo sukurtas vadinamųjų „nepriklausomų“ elektros tiekėjų klanas. Ne pačių gamintos ir tais pačiais laidais tekančios elektros perpardavinėtojai žersis pelną už niekam nereikalingas ir niekieno neprašytas tarpininkavimo paslaugas, kurias privalės apmokėti vartotojai. Kas yra ši reforma, jeigu ne dar vienas piliečių apiplėšimo viduryje baltos dienos atvejis, kai augant tarpininkų apetitams vyriausybė sugebės pasakyti tik tiek, kad ji yra „ne prie ko“, nes elektros kainas nustato laisvoji rinka? Kaip jau ne kartą „nustatė“ šilumos ūkyje ir kitose „liberalizuotose“ srityse.

Pandemijos klausimai

Covid pandemija taip pat tapo rūsčiu ir griežtu deklaruojamos pilietinės ir politinės laisvės ribų patikrinimu. Valdančiųjų požiūris į panademiją ir pasirinkta kovos su ja strategija bei taikomos priemonės kelia virtinę klausimų. Tokių, kurių priskirti tik perkaitusiai antivakserių vaizduotei ir nurašyti į sąmokslo teorijų sąvartyną niekaip neišeina. Valdžios veiksmai nėra ir negali būti tik techninės ligos valdymo priemonės. Pirmiausia jie yra tikrojo santykio su piliečiais konkreti išraiška ir tiesioginis požiūrio į juos atspindys. Čia ir iškyla principinis ir svarbiausias klausimas: kas yra pagrindinė iš tiesų masinio pasipiktinimo įvestais apribojimais bei suvaržymais ir seniai neregėto visuomenės susipriešinimo priežastis? Tie apribojimai ir suvaržymai patys savaime ar vis dėlto tai, kad vėl buvo prikeltas ir bendros bėdos fone ypač išryškėjo tas pats susiskirstymas į žmones ir ne žmones?

Skambūs, bet tuščiaviduriai žodžiai apie būtiną vienybę, susitelkimą ir solidarumą tik dar labiau apnuogino skaudžią ir žlugdančią tikrovę. Kai „prasčiokėliams” sunku patekti į parduotuvę ir nusipirkti duonos, o didžiulės išrinktųjų minios be apsaugos priemonių šėlioja daugiatūkstantiniuose pramoginiuose renginiuose. Laisvos šalies piliečiai taip pat nėra nusikaltėliai, kai primena, kad demokratiška ir atvira bei tautai atskaitinga vyriausybė vis tik turėtų aiškiai atsakyti į visiškai teisėtus klausimus, kiek pandemijoms padariniams švelninti skirtų valstybės skolintų lėšų buvo išleista pagal paskirtį ir atiteko iš tiesų nukentėjusiems verslams paremti, o kiek jų buvo ištaškyta, kad dar labiau klestėtų ir taip pelningai veikiančios įmonės, būtų perkami prabangūs automobiliai arba iššvaistyta tik „įsisavinti pinigus“  leidžiantiems absoliučiai beprasmiškiems pandemijos padarinių „tyrinėjimų“ ir „šviečiamiesiems“ projektams.

Nereikia būti antivakseriu, kad kiltų klausimų ir dėl vykstančio skiepijimo vajaus. Savaime suprantama, kad vakcinų pirkimo sutartys negali būti kavinės meniu, kurį kiek panorėjęs varto ir studijuoja kiekvienas lankytojas. Tačiau vyriausybės įsipareigojimas išsaugoti komercinę paslaptį vis dėlto gali ir turi būti suderintas su jos pareiga įtikinti piliečius, kad atkaklus spaudimas skiepyti net mažamečius vaikus nėra paprasčiausias būdas „iškišti“ ir bet kuriomis priemonėmis priversti gyventojus sunaudoti neapgalvotai ar net ir tokiu ypatingu atveju tik siekiant „įsisavinti“ pinigus paskubomis nupirktų visai nereikalingų ir galinčių sugesti skiepų perteklių.

Nusikaltimas, kurio kaina grįžimas į Rytuose stiprėjančios sąjunginės valstybės glėbį

Vis dėlto vykstančio beatodairiško ir nuožmaus Lietuvos griovimo ir naikinimo viršūne bei simboliu tapo šios vyriausybės vykdoma „vertybinė“, o įvardijant tiksliai ir be užuolankų – primityviai karjeristinė užsienio politika. Tokia politika, kai lenktyniaujantys, kas pirmiau ir labiau įsiteiks šaliai, laikomai svarbiausia Lietuvos globėja ir saugumo garante, užsienio politikos vairininkai pridaro šimtamilijoninių nuostolių valstybei. Tai vyksta kone mirtinoje tyloje, niekam nedrįstant aiškiai ir tiesiai pasakyti, kad padarytas didžiulis, beveik nesuvokiamas protu nusikaltimas, kurį teks apmokėti visiems šalies piliečiams. Ir taip iki ausų prasiskolinusi valstybė bus priversta gelbėti į išties sunkią padėtį avantiūristų įstumtą verslą. Tai bus daroma mokesčių mokėtojų pinigais, sunkmetį išgyvenančios visuomenės, skurdo bei nepriteklių ir taip kamuojamų paprastų šalies gyventojų sąskaita. Sovietmečiu tokių nuostolių pridariusiam pareigūnui būtų nulėkusi galva. Ir ne perkeltine, o tiesiogine šių žodžių prasme. Tačiau postringaujanti apie laisvę ir atsakomybę vyriausybė dangsto tokio masto nusikaltimą ir plauna jį padariusio ministro mundurą taip, kad ši gelbėjimo operacija virsta dar neregėtu pasityčiojimu iš elementaraus padorumo ir net sveiko proto. Su šalies piliečiais elgiamasi kaip su kvaileliais ar net silpnapročiais jiems ciniškai pranešant, kad daugybę metų jokių rūpesčių nekėlęs ir šalies biudžetą pildęs baltarusiškų trašų tranzitas vyriausybės sprendimu staiga tapo grėsme nacionaliniam saugumui. Tikint, kad jie patikės tokiu absurdu. Iš tikrųjų tokio absurdo akivaizdoje turėtų būti keliamas seniai pribrendęs klausimas: ar tikrai tokie nusikaltimai daromi tik iš kvailumo ir savanaudiškumo? Ar vis dėlto skambūs Rusijos stabdymo šūkiai nėra tik širma, kuria dangstoma jau ilgus metus vykdoma visapusiško valstybės silpninimo ir žlugdymo politika, kuria sąmoningai ir kryptingai ruošiama dirva nustekentai Lietuvai be pasipriešinimo grįžti į Rytuose stiprėjančios sąjunginės valstybės glėbį?

Būtinas aiškus politinis įvertinimas

Būtų galima, bet nėra prasmės tęsti. Būtina pabrėžti: šis tekstas nėra „ne tokios Lietuvos, už kurią kovota“ ydų aprašas. Juo siekiama parodyti tai, ką pamiršta arba nutyli „saugiausios ir labiausiai savo istorijoje klestinčios Lietuvos“ propagandininkai. Ištisus dešimtmečius žmonės, kurie mėgina iš esmės kalbėti apie fundamentalias valstybę kamuojančias problemas užuot šnekėję, kaip buvo įprasta sovietmečiu, apie „vis dar pasitaikančius sunkumus ir trūkumus“, yra nuolatinio puolimo taikiniai. Jie vadinami „Lietuvos juodintojais“, pesimistais, apokaliptikais, juodaisiais pranašais, čia pat pateikiant grynai sovietmečio žodynu išsakomą jų kritiškos pozicijos paaiškinimą. Jis stulbinamai paprastas: tai esą vadinamieji pralaimėtojai, arba „lūzeriai“, dėl savo ribotumo ir kvailumo niekaip nesugebėję prisitaikyti ir pritapti prie naujosios Lietuvos tikrovės. Todėl likę amžinai ir viskuo nepatenkintais opozicionieriais ir kritikais. Nėra joks atsitiktinumas, kad lygiai tokiais pat nepritapėliais prie šviesaus tarybinio gyvenimo buvo laikomi ir vadinami ano meto režimo oponentai ir kritikai.

Šio teksto paskirtis yra bendrais bruožais ir kuo tiksliau rekonstruoti sąjūdinę laisvos Lietuvos viziją ir apibūdinti, kaip ji buvo realiai įgyvendinta lyg ir išsilaisvinusioje šalyje. Svarbu pabrėžti: tai yra konkreti ir aiški vizija, kuri nėra savavališkas šio rašinio autoriaus vaizduotės kūrinys. Ji buvo išdėstyta fundamentaliame tautos ir šalies likimą pakeitusiame politiniame dokumente. Būtent juo yra grindžiamas šis tekstas. Dokumentas yra ne kas kita, o Steigiamajame suvažiavime priimta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendroji programa. Ji turėtų būti išsamiai aptariama istorijos vadovėliuose, o visas jos tekstas privalėtų rasti vietą kiekvienoje chrestomatijoje ir tapti privalomu skaitiniu šalies moksleiviams. Tačiau jis yra nugrūstas kuo toliau ir vengiama apie jį net užsiminti. Nesunku suprasti, kodėl. Daroma viskas, kad vyresni šalies piliečiai pamirštų, o jaunoji karta net nesužinotų, už kokią Lietuvą buvo kovojama. Vykstant šiai kovai niekas nemanė ir naiviai nesvajojo, kad išsilaisvinusi Lietuva taps žemišku rojumi, kur tekės midaus upės kisieliaus krantais. Tačiau kovota ir ne už tai, kad ji taptų sparčiausiai nykstančia Europos šalimi. Taigi žvelgiantieji į Lietuvą ne per rožinius ideologinius akinius jos kūrėjai ir gynėjai nėra jokie nevykėliai ir lūzeriai. Jie paprasčiausiai atsimena, už kokią Lietuvą ir kokią Laisvę kovojo ir mėgina priminti tiems, kurių atmintį ištrynė Neužmirštuolės kerai. Iš esmės jie sako tik tiek: buvo kovojama už tai, kad išsilaisvinusi Lietuva prisikeltų naujam gyvenimui ir klestėtų, o ne tam, kad išnyktų visiems laikams ir iš jos liktų tik vardas.

Būtent šiurpus atotrūkis tarp fakto ir idealo sukūrė prarają, kurią materializuoja ir simbolizuoja tvora, atskyrusi dvi anti-sausio 13-ąją Nepriklausomybės aikštėje Laisvės gynėjų dieną minėjusias šalies piliečių grupes. Tai iš tiesų buvo anti-sausio 13-oji. Diena, kuri turėjo sujungti ir sutaikyti dvi Lietuvas. Tačiau nesujungė ir nesutaikė. Dėl to dūsauti ir liūdėti yra beprasmiška, o ir vėlu. Tačiau kol dar nevėlu, verta pamėginti nors kiek apmąstyti ir suprasti, kodėl tai įvyko ir, jeigu niekas nesikeis, vyks toliau. Galbūt iki liūdnos pabaigos. Protestavusieji tą dieną iš tiesų nepakilo iki jos moralinės ir politinės aukštumos. Jie išsakė, prieš ką protestuoja ir kovoja. Bet taip aiškiai ir nepasakė – už ką ir vardan ko. Atsitvėrusieji nuo jų siena gražbyliavo apie susigrąžintą laisvę, bet taip ir nutylėjo, kokią laisvę ir vardan ko liaupsina. Tačiau minėjimo metu aikštėje tvyrojo aiškiai neišsakyta nuojauta, kur slypi gelminė šitokio susvetimėjimo ir priešiškumo priežastis.

Daugėja piliečių, kurie vis atviriau ir drąsiau kelią klausimą: ar iš tiesų normalu ir taip turi būti, kad valstybinių švenčių dienomis apie Nepriklausomybės ir Laisvės vertę kalba ir ragina jas branginti, puoselėti ir ginti tie, kurie patys arba jų seneliai ir tėvai buvo nesutaikomi jų priešai ir naikintojai? Kodėl iš aukštų tribūnų oriai postringauja apie Laisvę tie, kuriems žodžiai „Vasario 16-oji“ arba „nepriklausoma Lietuva“ skambėjo kaip keiksmažodžiai, kurie į Trispalvę reagavo kaip buliai į raudoną skudurą, kurių seneliai ir tėvai tardė, kankino ir žudė Laisvės kovotojus, kalino ir trėmė savo tautiečius, persekiojo disidentus, tūnojo Laisvės gynėjų žudikų stovykloje tą tragišką Sausio 13-ąją arba mano turį teisę vadovauti šaliai, kurią sovietiniais tankais „laisvino“ jų seneliai, o tėvai vadovavo specialiai suformuotoms KGB’istų grupėms, parengtoms suiminėti Nepriklausomybės siekusius sąjūdininkus?

Tai apmąsčius pradeda aiškėti, kodėl visas Lietuvos valstybines šventes taip atkakliai persekioja dviprasmybės, dvilypumo ir veidmainystės šešėliai. Kalbantieji iš aukštų tribūnų pernelyg dažnai atstovauja ne tai, o visai kitai Lietuvai. Jie yra pagal M. Gorbačiovo planą sėkmingai pertvarkytos LSSR atstovai. Juk pertvarkos esmė ir tikslas kaip tik ir buvo pakeisti režimo fasadą, politines dekoracijas ir valdymo mechanizmus taip, kad valdžioje išliktų ir net dar labiau įsitvirtintų komunistinės ir kolaborantinės nomenklatūros dinastijos, iškilusios ir giliai suleidusios šaknis ant okupantų durtuvų suręstoje 1940 metų liepos 21-osios Lietuvoje. Jos ir tapo tikrosiomis pertvarkos laimėtojomis ir dabartinės Lietuvos valdytojomis ir šeimininkėmis. Tačiau atėję iš anos Lietuvos ir vis dar mentaliai įstrigę ir pasilikę joje, šių dinastijų atstovai yra priversti kalbėti apie jiems visiškai svetimą sąjūdinę 1990 metų kovo 11-osios Lietuvą. Tą Lietuvą, kurios nekentė ir kurią naikino jų seneliai ir tėvai, ir kurios nesupranta, nebrangina ir nesaugo jie patys. Toji Lietuva jiems svetima, atgrasi ir nereikalinga.

Sausio 13-osios protesto dalyviams būtų užtekę ramiai ir oriai pasakyti tik tiek: sugrąžinkite klastingai pasivogtą ir neatpažįstamai suklastotą tikros Laisvės gynėjų pasiaukojimu ir krauju apgintą Kovo 11-osios Respubliką. Me žinome ir suprantame, kad ši valstybė kol kas gyvuoja tik popieriuje – neveikiančioje Konstitucijoje – tuščiose ir melagingose jūsų kalbose. Ji ir liks tolstantis miražas, kol jūsų valdomi gyvensime pertvarkytoje ir europeizuotoje LSSR. Tačiau toji Respublika gyva mūsų atmintyje ir svajonėse kaip neblėstantis idealas ir pavyzdys danguje, kuris anksčiau ar vėliau nusileis į Lietuvos žemę ir įsikūnys tautos ir valstybės Laisvės tikrovėje. Kalbėkime ir tarkimės, kol nevėlu. Pasitraukite taikiai ir garbingai. Vardan Lietuvos, kurioje užteks vietos ir pagarbos visiems jos piliečiams. Taip pat ir jums. Ir kurioje pagaliau išauš Laisvės diena, kai iš tiesų nebebus žmonių ir ne žmonių.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Tina Singh       2022-02-11 10:16

I’m totally captivated by your article. I love the manner in which you structure this article. Like you for yielding this stunning post to us.
http://www.shalinibangaloreescorts.in/
http://www.bangalorehotescorts.com/
http://www.jasmineescortsbangalore.com/
http://www.femaleescortbnagalore.com/
http://www.escortsinbangalore.biz/

Žodžio laisvė...       2022-02-11 0:06

Autorius,matyt,turi nemažai laisvo laiko darbe,kad sukūrė tokį ilgą tekstą.Matyt kūrė visą savaitę,o mums išmetė tenkintis jo nesibaigiančiomis mintimis.Ilgų tekstų kūrėjai ne lyderiai.

stasys        2022-02-10 12:45

Jei taip Leninas butu masėms postrigavęs bijau dar ir šiandiena ta spalio revoliucija
būtu gyliuose apmastymuose. Vedu mintį prie to jog tekstus trumpinti būtina siekiant tikslo ir ‘mažiau lakstyti po bulviu lauką trypiant pačia mintį’ .
p.s. Sunku tokį str. skaityti susikaupus ..

Al.       2022-02-9 21:08

Stebint šarikovą imi pastebėti, kad tai juk Šarikąs, šuva. Tik aprengtas žmonių drabužiais.

Stiklo valytuvas       2022-02-9 14:10

Autoriui ir skaitytojams.
Kompromisas.
Tokios ilgos ‘paklodės’ yra gerai ir yra būtinos!
Bet.
Reikia, būtinai reikia kartu ir trumpos santraukos:
–– neturintiems laiko ilgai skaityti;
–– negebantiems „virškinti“ ilgų tekstų;
–– eruditams prireikus greitai surasti esmines mintis;
–– autoriui kaip dėmesingumo ir neabejingumo plačiam skaitytojų ratui;
–– portalui, kaip universaliai pateikiamos informacijos skleidėjui;
–– portalo propaguotojams platinant žinią apie tinklapį ‘draugišką skaitytojams’.
.
Visiems malonios viešnagės šiame ‘užutekyje’, tokiais įaudrintais laikais.

Langų majore,       2022-02-9 12:13

aš čia nei vieno komentaro neparašiau, nes neturiu ko pridurti, o tik pritarti prof. V. Radžvilo čia išdėstytai nuomonei ir mintims.

Gaila       2022-02-9 0:26

O gal Lietuvoje nėra hibridinio karo? Ar Jūs to nematote? Ar Jums niekuomet neišsprūdo emocija, dėl kurios atsiprasėte? Gaila, kad Lietuvai tokiu sunkiu laiku Jūs kenkiate tokiais aiškinimais.

švabo pimpiui nuosėdai       2022-02-8 20:54

Lietuvai šiuo metu niekas negresia, kaip negresia ir žlugusiai valstybei Ukrainai. Rusai sutelkė savo kariuomenę prie Ukrainos sienos, nes Putinas pasiuntė aiškią žinią Zelenskiui – nebandykite vėl pulti Donbaso ir rengti ten masinių žudynių, kaip 2014 m.
Žlugus globalistų sugalvotai covid plandemijai, jie pereina prie plano B – sukelti karą, chaosą, suirutę, socialinius neramumus, badą, ekonomikos kolapsą, kad paskui galėtų pasiūlyti išeitį – totalinę kontrolę ir skaitmeninius pinigus. Nuosėda labai kruopščiai atlieka savo vaidmenį šiame plane – skatina karą ir neapykantą Lietuvos kaimynams, fotografuodamasis ant tanko, arba čiupinėdamas šovinius, kurie greitai keliaus į Ukrainą ir jais bus žudomi žmonės.

Profesoriau,       2022-02-8 17:44

šiais laikais tokią litaniją perskaityti reikia būti nedirbančiu pensininku.
Pilna pasikarotojimų, savimi besimėgaujančio žmogaus. Pamiršote VENI VIDI VICI??? Rašykite be gražbyliavimo. Nepilkite tiek daug vandens. Sutinku su daugeliu Jūsų teiginių, bet…. O, Dieve, paklodėms skaityti neturiu LAIKO.

ah1       2022-02-8 17:20

tai buvo santvarkos keitimas - naikinimas socializmo, liaudies turto privatizavimas

Nemąstantis       2022-02-8 14:46

Puiki kalba .Ilgai trunkantys plojimai.

gerb. Profesoriau,       2022-02-8 13:42

Jus ka tik issakete mano mintis. Pataruoju metu as pajutau ta pati- kazkur jau matyta ir girdeta. Buvau prie seimo ana atmintina Sausio 13-aja, buvau ten ir siu metu ta pacia diena. Bet net kosmare nesapnavau, kad tas, kuri mes gyneme tada, isvadins mus ne zmonemis, jedinstvenikais, fasistais. Skaudu.

Smulkmena       2022-02-8 10:31

,,Žmonės jūs ar ne žmonės- mergaitės klausimas,,. Atsakymą žino Skvernelis,bet jo niekas nepaklausia.Pirma reikia atstatyti valstybę.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2022-02-8 8:43

Dabar, svarbiausia, reikia panaikinti NS programoje esančią baisiausią ir plėšikišką nuostatą, štai šią:
31.1. (...) Atskirų profesinių grupių reikalavimai didinti atlygį už darbą yra visiškai pagrįsti, bet jų neįmanoma patenkinti dėl valdžios nuolatinio vengimo padidinti valstybės pajamas.
31.2. Skaičiavimai rodo, kad pagal dabartinį Lietuvos ekonominio išsivystymo lygį valstybės pajamos iš per metus surenkamų mokesčių galėtų būti mažiausiai dviem milijardais eurų didesnės. (...)

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2022-02-8 8:40

- Ne tokios Lietuvos mums reikėjo po Sausio 13-sios.
- Vytautai Radžvilai, mums reikia laimingos Tautos svajonių v_a_l_s_t_y_b_ė_s.
- Kur mūsų svajonių valstybės - Lietuvos kūrimo planas? Ne NS programa, o v_e_i_k_i_m_o planas. (žinia, planas be pinigų nėra planas)
- Vytautai Radžvilai, mums nereikia tokio Sinicos tarp vadukų, atsistatydinkite ir kartu su baisiu plėšiku Vytautu Daujočiu, su Vytauto Landsbergio padlaižiu Gaudentu Aukštikalniu, su visa vadukų valdyba bei taryba, nes mums nereikia pasikėlusių (erogantiškų) pasipūtėlių vadukų, mums nereikia dar vienų ir dar baisesnių plėšikų kvailam biudžeto didinimui (...). Mums nereikia NS vadukų, kurie net nežino ko Tautai reikia.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2022-02-8 8:26

Štai ką kalba žmonės, Vytautai Radžvilai.
Skrebys: “Sinica - seniai valdžios žmogus”.
Apie tai optv va čia
https://www.youtube.com/watch?v=IYOaaD-ti6U

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2022-02-8 8:16

(atnaujinta, kai buvo ištrinta)
Po BREXIT’o, dabar, JK prekybos centre miltų kaina - 35 eurocentai/kilogramas, kai mažiausia alga ten daugiau kaip tris kartus didesnė nei Lietuvos komunistų respublikoje.
Katastrofa _

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2022-02-8 8:15

(atnaujinta, kai buvo ištrinta)
Po BREXIT’o, dabar, JK prekybos centre saulėgrąžų aliejaus kaina - 1.29 €/litras, kai mažiausia alga ten daugiau kaip tris kartus didesnė nei Lietuvos komunistų respublikoje.
Katastrofa _

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2022-02-8 8:15

(atnaujinta, kai buvo ištrinta)
Po BREXIT’o, dabar, JK prekybos centre 10 kiaušinių kaina - 90 eurocentų, kai mažiausia alga ten daugiau kaip tris kartus didesnė nei Lietuvos komunistų respublikoje.
Katastrofa _

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2022-02-8 8:14

(atnaujinta, kai buvo ištrinta)
Po BREXIT’o, dabar, JK prekybos centre pieno kaina - 60 eurocentų/litras, kai mažiausia alga ten daugiau kaip tris kartus didesnė nei Lietuvos komunistų respublikoje.
Katastrofa

ah.ą       2022-02-7 22:46

cit. “Pasitraukite taikiai ir garbingai” overtono langas - išgelbės gelbėtojas SS? - Neišgelbės.  Nes SS vyriausybė užpirko 16 milijonų  eksperimentinio preaparato ant 2 mmilijonų , nes SS vaikui atsiunė 240. Neadekvatai neišgelbės.

>>>> 2022-02-7 13:47       2022-02-7 17:33

Tai vienas iš Tvanksto gvardijos narių, ir julius Milaitis, ir stasys, ir ah ir t. t. Fsb daunas šioje svetainėje!

Marius       2022-02-7 13:47

Leonai Vainšteinai, jūs kvailys, homo sovieticus ir tikras demagogas. Kam čia grūsti ruskyno mąstymo pavyzdžius. Prie ko čia? ką jūs be rusų kalbos nemokate pažinti pasaulio. Tačiau svarbiausia įterpdamas nuorodą kuri visiškai ne į temą, jūs nukreipiate diskusiją. Tad darau išvadą: jūs arba kvailys, arba Radžvilo nekentėjas.

Še tau, kad nori       2022-02-7 11:48

“Tačiau žvelgiant į šio mitingo vaizdus buvo akivaizdžiai matyti, kad vyravo šviesūs geranoriškų, kultūringų ir mandagių žmonių veidai”.

Pasirodo, su proteliu kartais susipyksta ir giliai mąstantys. Tai blogas ženklas.

StasySG       2022-02-7 10:28

Tačiau šio straipsnio išvadoje galėtų būti įrašytos ir tokios mintys:——“Daugėja piliečių, kurie vis atviriau ir drąsiau kelią klausimą: ar iš tiesų normalu ir taip turi būti, kad valstybinių švenčių dienomis apie Nepriklausomybės ir Laisvės vertę kalba ir ragina jas branginti, puoselėti ir ginti TIE, kurie patys arba jų seneliai ir tėvai buvo nesutaikomi jų priešai ir naikintojai? Kodėl iš aukštų tribūnų oriai postringauja apie Laisvę TIE, kuriems žodžiai „Vasario 16-oji“ arba „nepriklausoma Lietuva“ skambėjo kaip keiksmažodžiai, kurie į Trispalvę reagavo kaip buliai į raudoną skudurą, kurių seneliai ir tėvai tardė, kankino ir žudė Laisvės kovotojus, kalino ir trėmė savo tautiečius, persekiojo disidentus, tūnojo Laisvės gynėjų žudikų stovykloje tą tragišką Sausio 13-ąją arba mano TURĮ TEISĘ vadovauti šaliai, kurią sovietiniais tankais „laisvino“ jų seneliai, o tėvai vadovavo specialiai suformuotoms KGB’istų grupėms, parengtoms suiminėti Nepriklausomybės siekusius sąjūdininkus?”

StasySG       2022-02-7 9:25

Čia mokslinis. Reikėtų trumpinti iki išvadų plačiam skaitytojų ratui. Kas tą padarys?

žmonės jūs ar ne žmonės       2022-02-7 0:19

paklausė viena mergaitė nešama valdžios į nebūtį...

Leonas Vainšteinas       2022-02-6 21:30

789: Что у Путина на уме, то у Байдена на языке
https://www.youtube.com/watch?v=lL0YsiYW1kQ

Rekomenduojame

Teksaso Respublikonų partija priima prieš LGBT nukreiptą politinę platformą, remiasi tuo, kad būti gėjumi yra „nenormalu“

Almantas Stankūnas. Kiek kartų lipsime ant to paties neoliberalizmo stabo - viską atiduoti privačiam kapitalui, grėblio?!

Audrius Bačiulis. Kalbame apie rusų kultūrą kaip pavergimo įrankį

Bidenas kelia nerimą net demokratams

Krikščionis amerikietiško futbolo treneris laimėjo bylą JAV Aukščiausiajame Teisme – atleido iš darbo už maldą

Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmai (V)

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimt šeštoji (birželio 29 diena)

Paulius Markevičius. Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą pasaulyje ir Lietuvoje ( III )

Kanados įstatymo projektas C-11, kenkiantis nepriklausomiems interneto turinio kūrėjams, ką tik buvo patvirtintas Bendruomenių rūmuose

Dėl vakcinos nuo koronaviruso gauta dešimt kartų daugiau pranešimų apie pašalinius poveikius

NATO planas: leisti Rusijai ištrinti Estiją iš žemėlapio

2021 metais 20% kūdikių, gimusių Prancūzijoje, buvo duoti musulmoniški vardai

Jonas Jasaitis. Aktyvistai – kolaborantai – šių dienų lyderiai

Briuselyje milžiniška demonstracija prieš dideles pragyvenimo išlaidas

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimt penktoji (birželio 28 diena)

Pierre Manent. „Santuoka visiems“

Edvardas Čiuldė. Lietuvos homoseksualizacija kaip tautos idėjos ir valstybės pagrindų demontažo sambrūzdis

Briuselio direktyvomis Lietuvos valdžia tik prisidengia?

Vidmantas Valiušaitis. Daugiau ir giliau tyrinėti laikotarpį, kalbėti faktais

Kardinolas Mulleris: J. Martino LGBT propaganda yra erezija

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimtoji (birželio 23 diena)

Vokietijos migracijos ministrė daro spaudimą, kad migrantai gautų pilietybę greičiau, kviečia keisti pilietybės įstatymą

Karas Ukrainoje. Šimtas devynioliktoji (birželio 22 diena)

Vytautas Sinica. Patyčių iš žmonių maratonas tęsiasi

Paulius Markevičius. Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą pasaulyje ir Lietuvoje ( II )

Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmai (IV)

Stokholme dviračių takai atspindės lyčių lygybę

Per Lamanšą atvykę migrantai bus sužymimi ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn

Vidas Rachlevičius. Generolas Patrickas Sandersas: esame karta, kuri turi parengti kariuomenę vėl kariauti Europoje

Japonijos teismas: tos pačios lyties asmenų santuokų draudimas atitinka konstituciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.