Įžvalgos

Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“

Tiesos.lt siūlo   2018 m. balandžio 12 d. 23:50

13     

    

Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“

Skelbiame prof. Vytauto Radžvilo kalbą, pasakytą balandžio 3 d. Lietuvos Mokslų Akademijoje vykusiame Lietuvos Sąjūdžio 30-mečio paminėjimo renginyje „Vilniaus sąjūdininkai žygyje į Nepriklausomybę“. Teksto apačioje rasite ir kalbos vaizdo įrašą.

Labai smagu matyti tiek daug bendražygių. Pradedame Sąjūdžio minėjimą, kuris tęsis visus metus. Iš tiesų labai prasminga, kad jį pradeda Vilniaus Sąjūdis ir jis prasideda būtent čia, šitoje salėje, iš kurios buvo iškeliauta į laisvės žygį. Tačiau šis minėjimas yra mums svarbus ne tik todėl ir ne labiausiai todėl, kad atsimename, kokie buvome šaunūs prieš trisdešimt metų – jaunesni, žvalesni. Vienas dalykas, būtent, laisvės liepsna neturėtų užgesti.

Kad ir kokia šiandien šventiška nuotaika, turime kai ką suprasti. Jaučiuosi ne tik kaip tą lemtingą birželio dieną, bet apskritai jaučiuosi kaip 1988-ųjų metų rudenį, lydimas jausmo, kad istorija vėl sugrįžta. Istorija vėl sugrįžta todėl, kad nėra pasaulyje tautos, kuri visam laikui galėtų įplaukti į saugų ramų laisvės užutėkį. Laisvė yra tai, ką reikia ginti kiekvieną dieną. Ir mes ją giname panašiomis aplinkybėmis kaip tada. Šiandien mažai kas susimąsto apie vieną labai įdomią paralelę. Sovietų imperija iš esmės išgyveno septyniasdešimt metų ir, koks sutapimas, faktiškai tiek pat metų sukanka kitam viršvalstybiniam dariniui, kuris vadinasi Europos Sąjunga. Matyt, taip jau yra, kad tokie imperiniai dariniai tiesiog gyvuoja mažiau negu šimtmetį, o mums apie tai kalbėti yra labai svarbu ir tiesiog gyvybiškai būtina. Mes sakome, kad Europos Sąjunga, šalia NATO, yra mūsų tautos, valstybės išlikimo garantas. Iš dalies taip yra, bet reikia suprasti vieną esminę aplinkybę – vienas iš tų garantų byra akyse.

Ir šiandien mes gyvename tokioje pat situacijoje kaip 1988-aisiais metais, kai reikia sugebėti labai aiškiai ir tvirtai pasakyti – mes toliau negalime gyventi beviltiškomis iliuzijomis. Didžioji 1988-ųjų metų skirtis, kuri perėjo raudona linija kaip neįveikiama takoskyra per visą Lietuvos visuomenę, labai aiški – buvo tie, kurie ir toliau apsimetinėjo, kad nieko nevyksta, nes jie buvo išlaikomi iš vieno imperinio centro malonės. Kai kas vaizdingai tai vadino „Maskvos ėdžiomis“. Tačiau Lietuvoje buvo ir žmonių, kurie suvokė, kad vis dėlto vyksta kažkas be galo rimto ir padarė svarbiausią darbą. Niekada nepavargsiu kartoti, kad didžiausias Sąjūdžio laimėjimas ir svarbiausias jo indėlis buvo ne nepriklausomybės atkūrimas. Reikia aiškiai suprasti – mes nepriklausomybę atkūrėme tik todėl, kad įstengėme tai padaryti, o įstengėme tai padaryti todėl, kad sugebėjome susiorganizuoti į Sąjūdį ir šitos imperijos griūties nepasitikome kaip pakrika, pasimetusių ir nežinančių ką daryti žmonių minia. Mes buvome tapę tauta.

Ir šiandien mes stovime panašaus iššūkio akivaizdoje. Yra žmonių, kurie ir šiandien sako, kad milžiniški poslinkiai, kurie vyksta Lenkijoje, Vengrijoje, Italijoje, visoje Europoje, yra viso labo autoritarinių nacionalistų siautėjimas. Prisiminkime, labai pažįstama leksika. Maskva irgi sakė, kad Pribaltikoj vyksta kažkokių pavojingų nacionalistų siautėjimas. Kodėl taip yra kalbama apie pokyčius Lenkijoje, Vengrijoje ir kitur? Todėl, kad ES vis dėl to pirmiausia yra eurokomunistinis projektas.

Tuščia ir pigi demagogija teigti, kad tie, kurie kalba apie ES didėjančias problemas ir galimą griūtį, yra antieuropiečiai. Reikia skirti tris dalykus: Europą, Europos Sąjungą, kaip tam tikrą politinį susivienijimą, ir galų gale Europos Sąjungos valdžią, kuri tiesiai šviesiai sako, kad mes turime būti internacionalistai – jokių tautų ir valstybių Europos Sąjungoje esą nereikia. Ir tai, kas vyksta šiandien Rytų Europoje, yra reakcija į dalykus, kuriuos mes savo kailiu patyrėme, gyvendami sovietmečiu. Tai pirmiausia yra reakcija į valdančiojo elito užmojį niveliuoti, sumaišyti, galiausiai ištirpinti tautas. Būtent todėl šitas pakilimas yra nesustabdomas ir mes jam privalome ruoštis, jei nenorime būti netikėtai užklupti staigių pokyčių.

Nereikia būti įžvalgiam, norint suprasti, kad vokiečiai, britai, prancūzai, didžiulės šalys ir tautos išsigelbės. Mūsų padėtis – nereikia įrodinėti – yra visiškai kitokia. Arba mes tam pasiruošime, arba ne, ir todėl šiandien Lietuvoje iš tikrųjų reikia rimtų permainų. Mums nereikia primityvios propagandos, kad Europą griauna kažkokie niekadėjai, mums nereikia nepabaigiamų savęs drąsinimų, kad NATO mus apgins. Duok Dieve, kad jie apgintų, bet pirmiausia mes turime ruoštis gintis patys. Tai reiškia, kad mes privalome Lietuvoje daug ką keisti, privalome keisti ekonominę-socialinę politiką, kad šitoje šalyje nebūtų šimtų tūkstančių žmonių, kurie laukia išvaduotojo – tokių buvo, deja, ir 1940-aisiais. Kitaip tariant, reikalingi pokyčiai.

Kaip juos pasiekti? Amžinas klausimas: ką daryti? Į šitą klausimą dabar jau galima atsakyti labai paprastai. Teikia vilčių tai, kad vis tik Lietuvoje daugėja žmonių, kurie supranta, jog mes turime valdžioje žmones, kuriems, deja, tautos ir valstybės likimas pernelyg nerūpi. Ir šitie žmonės negirdi nieko. Jie griauna Vilniaus senamiestį, jie kerta mūsų miškus, jie stengiasi ir yra pasiryžę, kaip ir sovietmečiu, padaryti lietuvių kalbą pamote. Atkreipėte dėmesį? Visos problemos pažįstamos iš tada. Ir kada mes jas pradėjome spręsti? 1988-aisiais metais. Tol, kol kovojame pavieniui, nieko negalėjome padaryti. Jiems tai kėlė šypseną. Šiandien irgi yra daug entuziastų, idealistų, bet kovoja pavienės grupelės.

Todėl į amžiną klausimą, ką daryti, galima atsakyti vieno išmintingo žurnalisto straipsnio žodžiais. Jis sako: jeigu ateina mitinguoti ar protestuoti vienas, niekas nekreipia dėmesio ir jį laiko kvaileliu. Jeigu ateina protestuoti dešimt, tas pats. Jeigu ateina tūkstantis, tada pradedama aiškintis, teisintis. Jeigu dešimt tūkstančių, jau iš viso sunerimstama. Jeigu ateina šimtas tūkstančių – jis įžvalgiai pasakė – įvyktų tai, kas kažkada įvyko Vingio parke. Tereikėtų ateiti keliolikai tūkstančių su vėliavomis, tyliai pastovėti ir tie, kurie naikina Lietuvą – o šiandien Lietuva yra negailestingai naikinama, tik kitais būdais – tiesiog suprastų, kad žaidimas baigtas.

Kito kelio nėra ir aš manau, kad šitie metai, šitas minėjimas bus prasmingas tik tuo atveju, jeigu jis padės įsisąmoninti esminę tiesą – laiko nebėra. Pakanka lieti pasipiktinimą interneto komentaruose. Pakanka, nors tai yra prasminga, svarbu ir labai malonu, kaip šiandien sėdėti salėse ir švęsti jubiliejus. Tiesiog dabar jau atėjo metas. Kaip ir tuomet, kaip Sąjūdyje, reikia išeiti ir pasakyti: mes piliečiai, mes tauta ir, galų gale, Lietuva, už kurią buvo sudėtos tokios aukos, yra ne jūsų nuosavybė. Ji yra tautos nuosavybė ir netrukdykite mums ją išgelbėti taip, kaip kartą jau išgelbėjome prieš trisdešimt metų.


propatria.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pirma        2018-04-15 13:00

darykim, galvosim paskui ... Ne, geriau jūs visi pulkit daryti MANO išrastą dviratį ... Neee, geriau rėkaukim, tyčiokimės iš kalbėtojų ...
Neee, pirmiausia mums reikia žirgelio ... Baikit, pirmiausia atkurkim Abiejų tautų Respubliką - lenkai mums padės, pas juos kai kas pigiau ... Ką jūs kalbat niekus, sako rusai puls, bėkim kur akys veda ...

kiekvienam savo       2018-04-13 21:59

>ko nesuprato
O jūs ar suprantate? - V.Radžvilas yra mąstytojas, filosofas, intelektualas, akademikas. Bet kokia politinė veikla turi turėti idėjinį pagrindą, turi būti suformuluota veiklos koncepcija ir tikslai - kaip tai ir yra toji pradžių pradžia, kurią sukuria intelektualai, akademinė visuomenė, filosofai, etikos ir estetikos mokslų atstovai. Tai ir yra intelektualų, filosofų, akademinės visuomenės narių misija- tiesos ieškojimai, jū suformulavimas, apibrėžimai, analizė ir kritika. Pasaulio istorijoje nėra nei vieno politiko, kuris pats savaime, be intelektualų pagalbos svarankiškai būtų tapęs tiesos ieškotoju. F.Rable pastebėjo labai teisingai: ,,Geriausia bus tada, kuomet filosofai karaliaus, o karaliai filosofuos.’‘

Ko nesuprato pats V. R. ?       2018-04-13 13:46

Jis siūlo vėjus (mitingus, į kurios neinama…),  kurie sistemai ,,dzin”...Užuot pakvietęs kurti masinį judėjimą pragaištingam oligarchiniam režimui pakeisti, jis peza niekus…
Radžvilas yra muilo burbulų pūtėjas, nes su kompanija nekuria jėgos,galinčios keisti režimą, o virpina orą teisingais tekstais. Todėl vienas anonimas po V.R. tekstu puikiai parašė, jog:  ,,VF : ,,Užpliurpsime režimą negyvai” ir surinko visus pliusus…

aciu autoriui        2018-04-13 13:24

uz knyga Kiek Kartu Gali Atgimti Tauta.

Raigerdui       2018-04-13 13:00

Gruodžio 13 d., 2005

VYTAUTAS RADŽVILAS. EVOLIUCIJA AR REVOLIUCIJA

    Klausimas, kuriuo – evoliuciniu ar revoliuciniu – keliu toliau žengs mūsų visuomenė ir valstybė, jau darosi svarbiausiu politinės darbotvarkės klausimu. Tuo abejoti neleidžia naujausi sociologinės apklausos duomenys, rodantys, kad jau pusė šalies gyventojų pritartų diktatūriniam „stiprios rankos“ režimui.   
<......>
  valstybę? Argi kovota tik dėl to, kad svetimus tironus pakeistų savi?   

Metas suvokti grėsmingą politinę tokių klausimų potekstę ir prasmę. Kažkada jie žadino troškimą ir viltis nusimesti mus okupavusios valstybės uždėtus pančius, šiandien jie lengvai nukreipiami jau prieš savąją valstybę.   

Vis dėlto tą valstybę tebeturime, tad vis dar galime laisvai apsispręsti dėl jos ateities. Tiesa, neįtikėtina, kad šią ateitį gera linkme sugebėtų pakreipti tie, kurie atvedė šalį prie dabartinio sąstingio ir krizės. Apskritai kalbėti apie vis sparčiau diktatūros link šliaužiančios mūsų valstybės ramią evoliucinę raidą yra neatsakinga ir pavojinga. Lieka revoliucija. Šio žodžio bijoti nereikia, nes tokia revoliucija, esant dabartinei padėčiai, yra bene paskutinis realus būdas stabdyti šią artėjančią diktatūrą. Tai tik sąmoningo, taikaus ir civilizuoto pilietinio pasipriešinimo pavojingiems naujųjų „gelbėtojų“ kėslams kelias.

Dzeikas       2018-04-13 12:42

Siuo atveju tamstos argumentai visiskai logiski:
Nori autorius revoliucijos - pakartosim 1988-92mm. Tik dabar tas neisdegs - pernelyg daug zmoniu atsimena kaip prasidejo ir kaip baigesi.
Taciau islieka galimybe , kad tas bus pakartota veliau, sakykim po 20 ar dar 40 metu.Kodel? Todel, kad tautos dauguma girdi tai ka NORI girdeti atmesdama bet kokia logine argumentacija.
Taip ir vartomes per Istorija. Ne , ne kaip ismatu gabalas.Kaip ledkalnis vandenyne.Aptirpsta povandenine dalis issibalansuoja, apsiverciam.Po to vel isnaujo.

Raigerdas       2018-04-13 12:24

Na, tiesiog nuostabu, kad gerbiamas prof. Vytautas Radžvilas ne tik pasakė, kad mūsų partijos yra apsirėdžiusios, kaip tas “Nuogas Karalius”, bet ir mestelėjo šūkį:“Tai reiškia, kad mes privalome Lietuvoje daug ką keisti, privalome keisti ekonominę-socialinę politiką, kad šitoje šalyje nebūtų šimtų tūkstančių žmonių, kurie laukia išvaduotojo – tokių buvo, deja, ir 1940-aisiais. Kitaip tariant, reikalingi pokyčiai”. Labai gerai, tiesiog tai, ko reikia dabar. Tik klausimas būtų toks: kokį kelią pasirinksite? Maidano? Auginsite Maidaną? Tiksliau pasakius, ką jūs pasirinksite: evoliuciją ar revoliuciją? Mano manymu, Sąjūdis gali laimėti, jeigu jis eis evoliucijos keliu. Jeigu revoliucijos keliu, tai jis pralaimės. Pralaimės ne dėl to, kad net gali į valdžią patekti arba net ją užimti, o dėl tų pačių priežasčių, kurias jūs aprašėte straipsniuose “Laisvę išdavusieji”. Jūs neapsieisite be išdavikų, be veidmainių, kurie ir padarys savo juodą darbą - sugriauti kokią nors gerą ar vertingą idėją arba net sunaikinti lyderius ir t.t. Toks yra jų Mefistofeliškas pašaukimas ir jie jį atlieka patys nesuvokdami, kodėl jie tai daro, bet jie žino, kad dabar jiems yra gerai. Jeigu jie pabandytų atsakyti į klausimą, kodėl jie tai daro, tai ten iš giliausių vidinių glūdumų, gali ateiti atsakymas:“Tavo idėjos yra beprotiškos”. Todėl, jie sau tokio klausimo neužduoda ir veikia tik taip, kas yra naudinga jiems vieniems. Taip, taip, gerbiamieji, manau, daugelis iš jūsų jau susivokė, kad jie yra priversti užmaskuoti savo tikruosius ketinimus, ir kalbėti, net šaukti visiškai ne tai, apie ką jie yra sumąstę iš tikrųjų:“Tegyvuoja Lietuva”, “Tegyvuoja Dievas”, “Tegyvuoja darbininkų sąjunga”, “Tegyvuoja brolybė tarp tautų”, “Tegyvuoja santuoka tarp visų, kas nori santykiauti”, “Tegyvuoja tikras lietuvis”, “Tegyvuoja Laisvoji rinka, kuri išspręs pati viską”, “Visi gyvuliai yra lygūs” ir t.t. Bet, jeigu Sąjūdis pasirinktų augimo kelią, t.y. evoliucijos kelią, tada tokį projektą laikyčiau naudingu mūsų tautai, bet jis kartu panašus ir į stebuklą. Kodėl į stebuklą? Todėl, kad lyderiai arba lyderis privalo būti pakankamai gerai pasikaustęs ekonominėse žiniose, etikoje ir moralėje, pradedant Aristoteliu, nevengiant ir ankstesnių išminčių, tokių, kaip Konfucijus, žmogaus fenomenuose, tokiuose kaip sąmonė, sąmoningumas ir nesąmoningumas, apie kuriuos kalbėjo Vydūnas, žinios apie žmogaus dvasinius ieškojimus, pradedant Vedomis, tame tarpe ir žmogaus išprotėjimo priežastys, kurios jau išaiškėjo XX amžiuje, bei valdymo sistemos, pradedant Taro kortomis ir kt. dalykais, apie kuriuos dar kalbėti yra anksti. Sąjūdis turi apimti ne vieną dešimtį metų, bet visą likusį laiką, kiek gyvuos Lietuva, nes tai būtų mūsų tautos branduolys, o ne tas išsiskaidymas tautoje, kurį organizavo psichologija ir psichiatrija, to paties VU pagalba ir už valstybinius pinigus, ko pasekoje mes turime individus, kurie elgiasi dažnai panašiai, kaip tai vyksta avių bandoje arba beždžionių bandoje. Bet beždžionės, čia net per aukštas palyginimas, nes ten yra vedlys, bandos vadas, kuris gina savo bandą, ir netgi aukojasi. O mūsų dažnas bosas deda į kojas, prieš tai pasiglemždamas viską, kas įmanoma.

Pagarba       2018-04-13 11:44

Autorius teisus. Kito kelio nera. Spygos komentaruose nepades.

taip, tema rimta, reikia sąjūdžio       2018-04-13 11:24

kad tik žmonės nebeklaustų:
KUR DEIMANTĖ?

Pirmi trys        2018-04-13 11:16

komentatoriai parašė tauškalus. Kodėl? Nejau nematėkad tema - rimta.

 

 

 

 

 

 

Dzeikas       2018-04-13 7:39

Doleriams:
Ne “Lietuva nera laisva”, o lietuvis laisvas nemoka gyvent.Jam be pono “tvarkos nera”.Isvezk mus i Madagaskara, mes ten po keliu kartu palmiu lapais apsijuose aukosime zmones saulei ar dar kokius stabus susirasime.

1988 vs 2018       2018-04-13 7:13

represinės struktūros tos pačios, tie patys žmonės.
valdžioje tie patys kolaborantai.
1988 visi norėjo gyventi teisingiau, geriau, gražiau.
2018 kas to nori - jau vadinami išdavikais, emigrantais ar rusų agentais.

$+$       2018-04-13 6:50

Jūs arba naivius, kaip vaikas, arba visiškas beraštis. Tarybų sąjungą ir ES sukūrė tokie patys pinigai, bet tiksliai buvo skirtingi ir laikmetis kitoks. To Lietuvos mokyklose nemoko, bet tai žino kiekvienas ją lankantis.

Atmetus kai kuriuos asmeniškumus, visi Jūsų tekstai turi išliekamąją vertę, nes tai, kas buvo ketvirtį amžiaus rašoma anoniminiuose komentaruose yra perkelta į  Jūsų straipsnio lygmenį/statusą. Nieko naujo neradome, bet tikrai dėkojame už drąsą, nes Lietuva vis dar nėra laisva.  Už laisvą mintį žmonės lietuvoje yra vis dar persekiojami. Nepamirškite tuos B. Genzelio paminėtus 6337 kagebistų, infiltruotių į Lietuvos valstybės valdymo institucijas.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“

Advokatas Šarūnas Vilčinskas. Galimi sunkumai Čikagoje

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Algimantas Zolubas. Žirgelis Lietuvoje

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (III)

Vytautas Leščinskas. Medžiai, pasmerkti sušaudyti, arba pasivaikščiojimas su žurnalistu ir rašytoju Romu Sadausku po slaunų Vilniaus miestą

Rumunijos piliečių iniciatyva surengti referendumą dėl santuokos apibrėžimo (video)

Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Verta prisiminti. Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis raportuoja: „Pasiekėme istorinių rezultatų“

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (I)

Siūlome prisiminti. Viktoras Orbanas Lietuvoje: 2012-ųjų kalbos ir tyla 2018-aisiais

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: „Lietuva pamažu atsikrato nelaimių šleifo ir patenka tarp ketvirtadalio laimingiausių valstybių pasaulyje“

Kam partijos ištaškė beveik 7 milijonus

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Justas Mundeikis. Sąžiningo atlyginimo skaičiuoklė

Viktoro Orbano partija rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą

Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)

Vytautas Sinica. Apie genderizmą (ilgas)

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Algimantas Rusteika. Durniasklaida

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Vytautas Vyšniauskas. „Konservatoriai“ – antivalstybininkai? R. Juknevičienė ir A. Kubilius – Lietuvos išdavikai?

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje

Gintaras Songaila. Nuo vasario 16-osios į birželio 3-iąją ir visados

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (I)

Algis Krupavičius. Kartų ir vertybių pokyčiai: žvilgsnis per Europos socialinio tyrimo prizmę

Vytautas Radžvilas: „Žaidimas baigtas“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.