Užsienio politika, Europa

Vytautas Radžvilas: „E. Macrono partija laimės, bet tai ves Prancūziją prie revoliucijos“

Tiesos.lt siūlo   2017 m. birželio 13 d. 1:17

17     

    

Vytautas Radžvilas: „E. Macrono partija laimės, bet tai ves Prancūziją prie revoliucijos“

Pro Patria

Jūsų dėmesiui siūlome profesoriaus Vytauto Radžvilo įžvalgas apie būsimus Prancūzijos rinkimus, išsakytas Aikštės TV birželio 10-ąją, pirmojo rinkimų turo išvakarėse, ir paskelbtas propatria.lt portale.

Rytoj vyksiantys Prancūzijos prezidento rinkimai yra labai svarbūs Europai ir pasauliui. Numatyti jų baigtį gana lengva. Šie rinkimai tik dar labiau išryškins dabar visame pasaulyje ir ypač ES vykstančius milžiniškus pokyčius. Galima neabejoti, kad vyks ginčas, kaip interpretuoti jų rezultatus. Nesunku numanyti, kad ES vadovai ir vadinamoji pagrindinė žiniasklaida skubės pasveikinti Macroną ir skelbs, kad štai sustabdyta dar viena populizmo banga.

Iš tikrųjų viskas bus truputėlį kitaip.

E. Macrono skubiai suburta „partija“ iš tiesų laimės daugiausiai vietų Prancūzijos parlamente. M. Le Pen partija „Nacionalinis frontas“ tikrai padidins savo vietų parlamente skaičių, bet jos rezultatus bus nesunku pavaizduoti kaip pralaimėjimą. Tikrasis jos pasiekimų rodiklis gali būti tik rinkimų metu gautų balsų, o ne vietų parlamente skaičius. Taip yra todėl, kad Prancūzijos rinkimų sistema tokio tipo partijoms kaip „Nacionalinis frontas“ nepalanki – net surinkusios daug balsų tik labai sunkiai gali prasibrauti į parlamentą. Nepaisant formalistinių rinkiminių barjerų, šitos partijos atstovų skaičius parlamente smarkiai išaugs.

Vis dėlto pagrindinis rezultatas, kuris ir lems viską, jau šiandien yra aiškus. Iš tikrųjų šie rinkimai tik užfiksuos tai, kas jau įvyko per Prancūzijos prezidento rinkimus. Konkrečiai tai, kad Prancūzijos tradicinė partinė sistema nebeegzistuoja ir yra nušluota. Faktiškai tai įvyko per prezidento rinkimus, tačiau kol posėdžiauja prieš ketverius metus išrinktas parlamentas, gyvuoja iliuzija, kad ta partinė sistema dar gyva. Rytoj bus formaliai patvirtintas jos išnykimas.

Būsimas rinkimo rezultatų interpretavimo ginčas suksis apie klausimą, ką reiškia E. Macrono partijos pergalė. Tik nedidelė dalis sąžiningų analitikų ir žiniasklaidos atstovų teisingai atkreipia dėmesį, kad apibūdinimas „populistinė“ vienodai tinka tiek E. Macrono, tiek M. Le Pen partijai. Taip yra, nes E. Macrono judėjimas yra aiškios ideologijos neturinti, paskubomis surinkta organizacija, šiuo atžvilgiu atitinkanti vadinamosios nesisteminės partijos požymius. Šiuo požiūriu M. Le Pen partija yra netgi kur kas mažiau populistinė.

Šių dviejų partijų kova galutinai nužymės svarbiausią Prancūzijos visuomenės takoskyrą. Ji yra tikrai ne tarp tradicinių ir populistinių partijų. Takoskyra eina per visą Prancūzijos visuomenę, kuri yra absoliučiai nusivylusi esama politine sistema. Antra vertus, šis nepasitenkinimas yra nevienodas. Didelė prancūzų visuomenės dalis, nors ir nepatenkinta, gyvena palyginti gerai ir pageidauja išlaikyti tam tikrą stabilumą. Kalbant paprasčiau, jie turi ką prarasti ir sudaro daugumą Prancūzijos visuomenėje. Jie yra E. Macrono ir jo partijos rėmėjai. Būtent dėl to ši partija tiesiog pasmerkta laimėti rinkimus.

Tuo tarpu M. Le Pen „Nacionalinio fronto“ šalininkai yra ne tik kad nepatenkinti politine sistema, bet ir nebeturi ką prarasti, todėl drąsiai telkiasi aplink M. Le Pen partiją. Paradoksalu, jog E. Macrono šalininkai žiniasklaidoje propagandiškai vaizduojami kaip žvelgiantys į ateitį, nors būtent jie yra labiausiai įsikibę į praeitį, kurios jau nebėra. Stabili ir klestinti Prancūzija, kuri buvo jų šalis ir kuria jie buvo patenkinti, šiuo metu nebeegzistuoja. Tačiau šie žmonės vylėsi, kad būtent E. Macronas sugebės ne tik išgelbėti, bet ir pagerintą tą jų jau prarastą gyvenimą – buvusiąją Prancūziją. Tuo tarpu M. Le Pen šalininkai vaizduojami įsikibę į praeitį, nors kaip tik jie nori tikrų pokyčių. Kitas klausimas, kad jie praktiškai neįsivaizduoja, kokie turi būti tie pokyčiai ir Prancūzijos ateitis.

Galima sakyti, kad visa Prancūzijos visuomenė yra užstrigusi dabartizmo spąstuose. Ši šalis jau nebe ta, kuri buvo, jaučia permainų poreikį, bet nežino, kur eiti ir sukti. Šiuo požiūriu abi kylančios stovyklos yra lygiavertės. Tačiau žvelgiant strategiškai, M. Le Pen pozicija yra neabejotinai perspektyvesnė. Ji bent suvokia, kad nacionalinė prancūzų valstybė yra ta tautos organizacijos forma, kuri leido suklestėti Prancūzijai ir kurią sugriovė vadinamieji globalizacijos ir integracijos procesai. Tie žmonės bent realistiškai suvokia pavojus, gresiančius Prancūzijai dėl didėjančios imigracijos ir multikultūralizmo, taip pat mato grėsmes, kurias kelia pasaulio ekonomikos globalizavimas. Šiuo atžvilgiu jų pagrindinė nuojauta, kad kažkokiu būdu reikia atkurti Prancūziją kaip prancūzų tautai tarnaujančią nacionalinę valstybę, yra teisinga.

Kai stebimasi M. Le Pen partijos laimėjimais arba baisimasi vadinamojo nacionalizmo atgimimu, iš tikrųjų tiesiog vengiama įvardyti tikrąsias šio reiškinio priežastis. Viską paaiškina dar per prezidento rinkimus žiniasklaidos plačiai parodyta garsioji scena Amjeno mieste esančioje gamykloje. Ten M. Le Pen susitiko su darbinininkais, kurių gamyklą savininkai ruošėsi iškelti į Lenkiją vien todėl, kad Lenkijoje ją išlaikyti būtų dešimčia procentų pigiau. Mūsų kaimynams lenkams tai, be abejo, būtų naudinga, bet dešimtmečius ten pradirbę žmonės būtų paliekami likimo valiai. M. Le Pen pasaulėžiūra labai tiksliai atspindi pagrindinę šiuolaikinio globalizmo keliamą dilemą. Vadinamoji kova su tautiškumu ir nacionalinėmis valstybėmis visų pirma yra priemonė įtvirtinti iš pažiūros globalistinę, o iš tiesų radikaliai individualistinę gyvenimo filosofiją. Ja besivadovaujantis žmogus nesijaučia atsakingas ir atskaitingas jokiai bendruomenei. Kaip parodė gamyklos pavyzdys, jei tik gali sutaupyti keletą procentų kaštų jos išlaikymui, savininkas šaltakraujiškai perkelia ją į kitą šalį palikdamas vietoje gyvenančius žmones likimo valiai.

Todėl tai, kas vyksta šiandieninėje Europoje ir net pasaulyje, yra iš esmės antiglobalistinė revoliucija. Daugelis politologų ir politikos apžvalgininkų kaip tik šito pamatinio fakto nepripažįsta ir neįvertina. Jie mėgina reikalą vaizduoti taip, tarsi vyksta įprastiniai parlamento rinkimai dar vienoje Europos šalyje. Iš tiesų nuo visų įprastų rinkimų šie skiriasi tuo požiūriu, jog tai nebėra rinkimai stabilios politinės sistemos sąlygomis. Iki šiol visos Europos valstybės buvo tautinės valstybės, o tautos principas numatė tam tikrą jos narių solidarumą. Šio solidarumo išraiška buvo vadinamoji socialinės gerovės valstybė, kuri buvo grindžiama būtinybe išsaugoti tautos vienybę ir solidarumą. Būtent globalizacijos ir europinės integracijos procesai tokią valstybę išardė ir atvėrė kelią neoliberaliai revoliucijai, įtvirtinusiai minėtą individualizmą.

Todėl ir šie rinkimai yra ne ginčas, kiek pasikeis politikos niuansai, o ginčas dėl to, kokios socialinės ir tautinės grupės lems būsimą Prancūzijos ir galiausiai Europos politinę ir socialinę sanklodą. Tai nėra rinkimai pagal įprastas taisykles, o galios kova, kur sprendžiamas klausimas, kas nustatinės būsimosios gyvenimo tvarkos taisykles. Šiuos rinkimus Lietuvos piliečiams galima vardan aiškumo palyginti su SSRS 1989 metais vykusiais rinkimais į vadinamąjį Liaudies deputatų suvažiavimą. Kaip dabar ES ir jos šalyse vyksta „braškėjimas“, taip ir braškant Sovietų Sąjungai visoje jos sudėtyje į politinę areną išėjo naujos nesisteminės jėgos, viena kurių, kaip žinome, buvo ir Sąjūdis.

Tokiame kontekste M. Le Pen partiją reikia suprasti ne tiek kaip politinę partiją, kiek kaip sąjūdinio tipo politinę organizaciją. Dėl šios priežasties įprastinis rinkimų vertinimas „kas kiek vietų laimėjo parlamente?“ ilgalaikėje perspektyvoje neturi reikšmės, nes, nors E. Macrono partija neabejotinai laimės rinkimus, jau vidutiniuoju laikotarpiu ši pergalė virs Pyro pergale. Taip yra, nes žadantis Prancūzijos atsinaujinimą ir įsipareigojęs atkurti jos piliečių gerovę, E. Macronas visų pirma atstovauja globalistinėms jėgoms, kurios tą pačią Prancūziją ir nustekeno. Todėl sunku įsivaizduoti, kad jis galėtų vykdyti kokias nors tautos daugumai naudingas reformas. Priešingai, jau jo rinkimų retorika išdavė, kad bus vykdomos neoliberalios reformos, kurių pakaks akimirksiu prarasti didžiąją dalį savo šalininkų. Tai, kad daugelis prancūzų dar patiki jo retorika apie ekonomikos atgaivinimą, yra savaip natūralu, nes neoliberalių reformų savo kailiu nepatyrę žmonės tiesiog negali įsivaizduoti jų žiaurumo. Kitaip nei lietuviai, prancūzai tokių reformų patirties neturi ir tai yra giliausia priežastis, kodėl jie šį paskutinį kartą balsuos už E. Macroną.

E. Macronas turės spręsti ir kitus klausimus. Pavyzdžiui, jis žada stiprinti Europos Sąjungą, tačiau su sąlyga, kad Vokietija labai stipriai parems Prancūzijos ekonomiką. Tačiau ne paslaptis, kad Vokietija yra vienintelė ES šalis, kuri šiuo metu pelnosi iš Europos integracijos. Neatsitiktinai yra dabartinę integracijos stadiją vadinančių ketvirtuoju Vokietijos reichu. Visa Europos ekonomika iš principo aptarnauja Vokietijos ekonomiką. Tą suvokiant, sunku suprasti, kaip E. Macronas galėtų įgyvendinti savo pažadą stiprinti ES, kai jam gyvybiškai būtina Vokietijos parama Prancūzijos ekonomikai kertasi su Vokietijos visuomenės interesais. Kitais žodžiais, kaip A. Merkel gali daryti nuolaidas E. Macronui, jeigu žino, kad tai pareikalaus milžiniškų lėšų ir atsilieps jai pačiai per artėjančius rinkimus. E. Macronas yra atsidūręs sudėtinguose spąstuose.

Jeigu grįžtume prie „populizmo“, suprasti ir teisingai interpretuoti šiuos rinkimus įmanoma tik apskritai atsiribojus nuo bet kokių neigiamų populizmo sąvokos reikšmių. Iš tiesų populizmo sąvoka reiškia tai, kad tam tikrais bet kuriuos visuomenės ar valstybės gyvenimo momentais žlunga tai, kas vadinama egzistencine visuomenės interpretacija. Šio žlugimo esmė ta, kad dėl vienų ar kitų priežasčių politinė sistema nebesugeba atstovauti ir ginti piliečių interesų. Visuomenei iškyla egzistencinė grėsmė. Politikams nebesusistvarkant tokioje situacijoje į areną išeina vadinamosios masės, kurias veda savisaugos instinktas ir troškimas išsigelbėti. Būtent tokios egzistencinės reprezentacijos žlugimas buvo tokių didžiųjų XX amžiaus sukrėtimų kaip 1917 metų Rusijoje ar 1933 metų Vokietijoje priežastis. Kuomet valdantysis politinis elitas nebesugeba spręsti šalies problemų, žmonės tai pradeda daryti patys. Beje, panašiai savo valstybės ir savo pačių likimą į rankas paimti pamėgino ir lietuviai 1989 metais.

Šie procesai prasidėjo ir Prancūzijoje, todėl norint juos tinkamai pasitikti, reikia nepasiduoti iliuzijoms aiškinant, kas laimės ir kas pralaimės. Prancūzija pakilo į kovą už savo išlikimą. Tauta supranta, kad visos gražios kalbos apie multikultūralizmą, globalizacijos naudą ir svetimšalių integraciją yra tokios pačios pasakos, kaip mums atrodė pasakos apie SSRS laimėjimus vėlyvuoju jos gyvenimo laikotarpiu. Prancūzijoje beveik niekas nebetiki oficialiąja propaganda, todėl ir turime tas dvi didžiules netradicines stovyklas. Ir šiuo požiūriu situacija stulbinamai panaši į buvusią Lietuvoje 1988 metų vasarą.

Mažesnioji visuomenės dalis suvokė, kad reikia kažką daryti, įsteigė Sąjūdį. Tuo tarpu visuomenės dalis, kuri buvo nepatenkinta tuometiniu gyvenimu, bet dar manė, kad turi ką prarasti, tiesiog pasyviai rėmė sistemą iki ją sugriovusio lūžio. Taip ir Prancūzija per šiuos rinkimus išgyvens tai, ką Lietuva išgyveno 1988 metais ir, tęsiant analogiją, ruošis 1989-iesiems. Tai reiškia, kad E. Macrono partijos pergalė pasirodys trumpalaikė ir efemeriška, politinė krizė gilės, o Prancūzija kaip ir prieš 200 metų taps dar vienos europinės revoliucijos avangardu.

Tai absoliučiai neišvengiama, nes E. Macrono pažadai yra neįgyvendinami jam neatsisakant savo pagrindinių politinių nuostatų ir giliausių pasaulėžiūrinių ir politinių įsitikinimų. E. Macronas yra globalistas ir tiki globalizmo idėjomis kaip sovietmečiu Lietuvoje koks nors M. Burokevičius tikėjo komunizmu. Tai žmogus, sugebėjęs pasakyti, kad nėra tokio dalyko kaip prancūzų kultūra, nors puikiai žinome, kad tai viena didingiausių kultūrų pasaulyje. Pati jo pasaulėžiūra pasmerkia jį pralaimėjimui. Vienintelė teorinė išlikimo galimybė yra ta, kad spaudžiamas politinio gyvenimo realijų jis praregėtų ir pradėtų radikaliai keisti savo dabartines nuostatas. Be jokios abejonės, pasaulio istorijoje tokių atsivertimo pavyzdžių yra tikrai mažai. Tai visada gali nutikti, bet naująją Prancūzijos valdžią prie to gali privesti nebent ik dar baisesni teroro aktai ar prancūzų masinis išėjimas į gatves reikalaujant keisti migracijos politiką, kaip jie sugeba išeiti į gatves reikalaudami socialinių ir ekonominių teisių.

Atsižvelgiant į jauną amžių ir intelektualinį guvumą, toks stebuklas įmanomas, bet menkai tikėtinas. Nepamirškime, kad jis turės įsipareigojimų tiems, kas jį iškėlė ir iš nieko padarė Prancūzijos prezidentu, taip pat, kad patirs milžinišką tarptautinį spaudimą. Todėl visiškai įmanoma – nors niekam to nelinkėčiau – kad E. Macronas baigs savo valdymą kaip prieš 200 metų baigė būtinų reformų įgyvendinti nesugebėjęs Liudvikas XVI.

Apskritai, tiek Prancūzijos, tiek ir visos Europos elitui egzistuoja dvi pagrindinės nuostatos ir strategijos. Viena jų yra toliau priešintis tautinių judėjimų bangai, ir tai ves prie vienos ar kitos formos revoliucijos. Kita strategija yra taikoma Austrijoje ar Nyderlanduose, kai dominuojančios politinės jėgos paprasčiausiai perima dar vakar niekintų ir pašieptų, neva populistinių judėjimų programines nuostatas. Ypač ryškus to pavyzdys yra Austrija, kur Laisvės partijos kandidatas nelaimėjo prezidento rinkimų tik todėl, kad Austrijos valdantieji pradėjo vykdyti griežtą imigracijos politiką ir patys savo rankomis įvykdė Laisvės partijos reikalavimus. Vėl grįžtant prie Lietuvos patirties, lygiai taip pat dar okupacijos sąlygomis sovietinė valdžia ir komunistų partija jau buvo priversta vykdyti Sąjūdžio politinius reikalavimus. Visoje Europoje tad vyksta mums absoliučiai pažįstamas procesas.

Grynai formalistiškai ir aritmetiškai po rinkimų atrodys, kad niekas nepasikeitė. E. Macronas laimės daugumą, teoriškai įmanoma, kad net ir absoliučią. Tačiau, pirma, tai nėra tradicinė partija, tad jos pergalės negalima vadinti stabilumu. Antra, jos pergalė bus Pyro pergalė ir iš esmės ją galima traktuoti kaip tam tikrą būsimos Prancūzijos revoliucijos raidos etapą. Toliau ši revoliucija tik tęsis ir plėtosis. Vienintelis dalykas, kuris retais atvejais priverčia pasikeisti protingus ir įžvalgius politikus, yra sugebėjimas drąsiai pažvelgti į politinę tikrovę.

Jūsų dėmesiui – visas Aikštės TV komentaro įrašas. Reportažo autorė – Aušra Gabalytė:

propatria.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2017-06-15 22:31

Mano lygis yra tik mano lygis, nei daugiau, nei mažiau.
Kada nors ir barbarai sužinos apie tai:
“Dievai nei sukuria blogį, nei leidžia nuodėmę ar maištą. Potencialus blogis egzistuoja laike aprėpdamas tobulumo reikšmių ir vertybių skirtingus lygius visatoje. Nuodėmė yra potenciali visose sferose, kur netobulos būtybės yra apdovanotos sugebėjimu rinktis tarp gėrio ir blogio. Būtent pats susikertantis tiesos ir netiesos, fakto ir falsifikato buvimas sudaro potencialą kilti klaidai. Sąmoningas blogio pasirinkimas sudaro nuodėmę; sąmoningas tiesos atstūmimas yra suklydimas; atkaklus nuodėmės ir suklydimo siekimas yra piktybinis blogis.” ...
“Karas yra ankstyvojo evoliucinio žmogaus paveldėjimas, bet normaliai besivystančios civilizacijos pasauliuose fizinis mūšis kaip rasinių nesusipratimų sureguliavimo metodas jau seniai yra tapęs nešlove.”
——
Neatstumk tiesos ir nesiek suklydimo, Letai, nes suklydimo siekimas virsta piktybiniu blogiu. To nesuprato senieji fariziejai, naujieji taip pat nepajėgūs suprasti…

Marginalas Vaidui       2017-06-15 18:46

Čia diskutuojama ne apie islamą, nors matau, kad Paties lygis matyt nenusileidžia Džamaliuiu ir gali sau urantijų pagrindu skelbti bet ką. Tavo reikalas.

Avis       2017-06-15 15:16

Gak mes ir avys, bet p-ats esi arba avinas, arba ožys.

Avys?       2017-06-15 9:42

LRT, LNK ir TV3 “smegenų plovyklos” daro tą patį, ką nuo 320 metų po Kristaus Bažnyčia darė ir tebedaro katalikų Bažnyčia. Visos be išimties plovyklos “muilina” žmonėms galvas, kol Homo Sapiensai pavirsta ėriukais, avelėm ir avinais. Ko Gerieji ganytojai šašlykų mėgėjai siekia, bandykite spėti patys. Arba klauskite Radžvilo, ar kito Ganytojo iš “Pro Patrijos”, “XXI amžiaus”, ar kitos smegenų plovyklos.
Kuo dažniau muilina, tuo giliau MELAS įsigeria į galvas. Palyginkit: musulmoną muilina 4 kartus į dieną, lenką kas savaitę, švedą 3 kartus gyvenime. Skirtingi receptai - skirtingi rezultatai: švedai IGNORAVO abu pasaulinius karus. Kaip tai jiems pavyko? Paprastai. Kai juos kvietė, švedai atsakė: mes ne AVYS, kad patys savo noru skerdyklon eitume.

VaidasVDS       2017-06-14 20:21

Islamo pagrindas - Mohamedas ir jo vizijos. Kai kurios buvo neblogos, netgi geros, o kai kurios nei į tvorą, nei į mietą.
Kad ir šios:
“Sura 4, ajatas 89: “...Ir neimkite iš jų [kitatikių] draugais, kol jie neatsistos į Alacho kelią; jeigu jie atsisakys, tai stverkite juos ir užmušinėkite, kur juos berastumėte…”; Sura 8, ajatas 39: “ir kovokite su jais, kol nebeliks pagundos ir visa religija priklausys Alachui”; Sura 9, ajatas 5. “...užmušinėkite netikėlius, kur tik juos rasite, imkite į nelaisvę, apsupkite tvirtoves, panaudokite įvairią klastą...” Sura 47, ajatas 4: O kada jūs sutiksite tuos, kurie neįtikėjo [Alachu], tai - smūgis kalaviju per kaklą”;
2:190. Kovokite Allah kelyje su tais, kurie kovoja prieš jus, bet neperženkite leistinų ribų. Išties, Allah nemėgsta tų, kurie peržengia.
2:191. Ir žudykite juos ten, kur juos sutiktumėte, ir išvarykite juos iš ten, iš kur jie išvarė jus. Juk nesantaika bei priespauda - blogiau žudymo. Bet nekovokite prie Šventos Mečetės, kol jie nelies jūsų pirmi. Bet jei jie pradės kovą prieš jus tenai, užmuškite juos. Toks yra atpildas tiems, kurie netiki.”
Džiugu, kad yra taip vadinamų nuosaikių musulmonų. Kaip ir kiekvienoje religijoje tik dogmatizmas neša didžiausią žalą tikram tikėjimui, bet islame dogmatizmas faktiškai privalomas. Tačiau tai kažkaip nesutrukdo gana daugeliui islamo išpažinėjų būti nuosaikiais, o gal tiesiog gyvenimas (aplinkybės) priverčia.
Kaip ir visas misticizmas, vizijos labai dažnai iškraipo net ir didžių mąstytojų protą, tad ten tikrą tiesą surasti nepaprastai sunku…

Marginalas Vaidui       2017-06-14 17:51

Geidaras Džemalis ne per seniausiai mirė (pagaliau nunuodytas?) Alma-Atoje. Suprantama, kad sprogimus Maskvoje gali organizuoti tik profesionalai (skirtingai nuo žmonių badymo peiliais). Džemalio santykis su kova Ičkerijoje nėra visai skaidrus, be to, citata (jei tikrai citata) PER SENA. Šiaip Džemalis visų pirma mąstytojas, kuris be abejo, negalėjo neklysti. Be to, - nuoseklaus islamo mąstytojas, visą laiką turėjęs išlaikyti pusiausvyrą, kad nebūtų sudorotas “pagal veikiančius įstatymus”. Žiūrėjau filmuką, kuriame jis nusodino krikščionį, nemokšiškai kalbėjusį apie savo tikėjimo pamatus. Tai bent lygis! Kas iš mūsų galėtų pakalbėti apie islamo pamatus?
Pamatinė Džemalio idėja, kurią aš visiškai priimu - kad pasaulis rieda naujosios vergovinės monarchinės tvarkos link, kuriai vadovaus su bankiniu elitu suaugę išlikusių dinastijų (kaip Anglijoje) arba naujesnių (kaip Jordanijoje) likučiai.

VaidasVDS       2017-06-14 15:14

to 2017-06-13 20:07
2010 m. Lrytas po sprogdinimų metro rašė:
“„Todėl teroristiniai aktai Maskvoje nukreipti prieš aukščiausią Rusijos vadovybę su D.Medvedevu priešakyje. Norima priversti jį sugriežtinti savo politiką šalies gyventojų atžvilgiu ir sustabdyti modernizacijos ir inovatyvaus vystymosi kursą. Svarbiausia yra sustabdyti Vidaus reikalų ministerijos reformą ir neduoti galimybės atlikti pertvarkymų FST“, – mano A.Perendžijevas.
Ši versija dabar gana populiari Maskvoje. Jai pritaria net dabartiniam režimui lojalus Rusijos islamo komiteto pirmininkas Geidaras Džemalis.
Analizuodamas pirmadienio sprogimus Maskvoje G.Džemalis sakė: „Manau, padėtis – sudėtingesnė. Tokios rūšies operacijų negali įvykdyti mėgėjai, atsitiktiniai žmonės, bukagalviai. Surasti vykdytojų galima visada. Juo labiau kad žmonių grobimus ir žmogžudystes Šiaurės Kaukaze įvykdo ta „žmogiškoji medžiaga“, kurią paskui galima panaudoti veikti aklai. Bet kad ją būtų galima panaudoti, būtinas aukštas infrastruktūros organizacijos laipsnis. Tai yra tai, ką moka tiktai profesionalai…“
——
hm, pasirodo Putinui lyg ir draugas…

Kiek Prancūzija       2017-06-13 21:53

krikščioniška?

Marginalui       2017-06-13 21:07

Kas tas Geidaras Džemalis ir ką jis tokio svarbaus sugalvojo?

Žiaurios neoliberalizmo       2017-06-13 19:11

reformos.

Marginalas Letujui ir Dėdei       2017-06-13 12:52

Autorius kalba ne giliai, bet marazmatiškai. Situacija su kapitalo skirstymu pasaulyje nėra jokia paslaptinga, kas yra Tarptautinis valiutos fondas arba Federal Reserve JAV bei Council of Foreign Relations, jų kilmė (užtenka kad ir čia: http://www.save-a-patriot.org/files/view/whofed.html) nėra jokia “Siono išminčių” paslaptis, o aš nesu Jules, manantis neva “žydai valdo” (jei Rimandas Stonys yra lietuvis, tai nereiškia, kad bent Lietuvoje lietuviai valdo). Be to, valdantieji patys seniai internacionalizuoti, ne Rotšildai apmoka fantastinius dangoraižius Abu Dubajyje. Taigi išmintingas užuominas ir arbatos puodelį siūlykit Jules, ne man: https://sites.google.com/site/theholocaustrevised/home/the-holocaust/holocaust-revised.
Autorius teigia, kad kažkokie oligarchų maitinami politiniai klounai gali “ateiti į valdžią” ir išgelbėti Tautą: mat tas vienas procentas klausys driskių balsų daugumos arba KKKonstitucijų. Ir pamokslauja išmintingas senis ne “Respublikoje”, bet Pro Patrijoje. Mat buvusiems krikščionims būtini stabai, o Tauta - seniai išbandytas ir patikimas, su ja galima ir į seimą patekti bent vienai kadencijai: tada būsi “Tautos vadas”!
Ne be reikalo paminėjau Geidarą Džemalį: nuostabu, kad tokio lygio mąstytojas atsirado Maskolijoje. Mums užtenka marazmatinių paistalų.

Letui       2017-06-13 7:44

Gal Radžvilas ir galėtų su jumis pasidalinti mintimis, ką mano apie Rotšildus ar panašius prie arbatos puodelio, bet viešai rašant negali apie juos pradėti pilstyti, nes ištikrųjų nieko konkretaus faktinio apie juos nežinome, nes jei jie tokie galingi, tai tikriausiai žino, kaip padaryti, kad apie juos būtų mažiau žinoma. Panašu į NSO, jei esi protingesnis ir galingesnis, tai be reikalo neapsišviesi:) Tad neverta smerkti autoriaus, kad nekabina visai giliai. Manau daugeliui užtenka ir tokio gilumo, nes ir tai daug kam suvokti yra sunku po LRT, LNK ir TV3 smegenų plovyklos. Šiaip straipsnyje paminėta, kad Makronas ar Mikronas yra statytinis. Neverta papildomai minėti, kad Rotšildų, ir visi tai supras tarp eilučių. Šiaip gal kas dėl juoko parinko tokius klounus, kad eiliuotųsi: Makronas, Melenchonas ir Filonas (kaip trys paršiukai prieš ES “siaubą” Le Pen).

$+$       2017-06-12 23:03

Tiesiog, Leiba Dovidovičius Bronšteinas. Antrasis. Be “revoliucijos” - nė žingsnio.

Jau buvau ir pamiršęs TSRS ir TSKP istorijos vadovėlių svarbą, kaip Rusijos darbo liaudis “pakilo” į kovą su tironais ir kapitaltais.

Ir Pirmas pasaulinis karas, akivaizdu, kad kilo šiaip sau, dėl neatsakingo Gavrylos Principo elgesio su šaunamuoju ginklu. O tai, kad jis prasidėjo praėjus metams po Federalinio Rezervo akto priėmimo JAV Kongrese, tai tik grynas atsitiktinumas.

Ir aplamai, turėjo gi kažkas pasirūpinti, kad doleris užvaldytų pasaulį, o ne kažkokia ten kaizerinė markė ar carinis-auksnis!

Dėdė Marginalui       2017-06-12 20:51

Šis straipsniukas buvo “Respublikai” - ne Jums asmeniškai. Skirtumą jaučiate? Gal kada sulauksit Jums skirto rašinio…

Marginalas       2017-06-12 17:11

Tikrai originalus požiūris į revoliucijas. Panašu, kad dar gyvename 1918 metais arba net Liudviko XVI laikais. Nėra nei globalizmo, kuris remiasi ne idėjomis, bet internacionalizuotu ir pasidalytu tarp keliasdešimt šeimų astronominiu bankiniu kapitalu, sukauptu per 2 pasaulinius karus, nei fakto, kad 1 procentas Žemės gyventoju disponuoja kapitalu, lygiu 99 procentų Žemės gyventojų kapitalui, nei Bilderbergo ir panašių grupuočių, sprendžiančių, kuris klounas kur bus valdžioje, nei tokių asmenų, kaip Sorosas, sugebėjęs vienas sukelti ekonominę krizę Ramiojo vandenyno šalių regione, nei tarpkontinentinių korporacijų su biudžetais lygiais valstybių biudžetams, nei garsios formulės apie laisvą kapitalo, prekių ir darbo jėgos judėjimą, nei puikiai manipuliuojamų tokio judėjimo srautų, nei pasaulinių provokacijų (911 su terorizmais), nei vienodo visų prekių elektroninio sužymėjimo, nei tokio pat daugumos Žemės gyventojų elektroninio sužymėjimo, nei elektroninės beveik jau visos žmonijos kontrolės.
E-e, mat politikai (šie bankinio kapitalo klounai) neva nesusitvarko ir į areną išeina ... masės!
Ačiū Autoriui ir už tokią pat “gilią” bolševizmo ir nacizmo atsiradimo analizę (ignoruojant tuos pačius bolševizmo ir nacizmo fanansuotojus, be kurių nei sifilitikas, nei hitleriukas nieko nebūtų pasiekę) - tikrai “Naujas Žodis”!
Taigi Lietuvoje nebūna Geidarų Džemalių, užtenka Radžvilo.

Todėl šių rinkimų tema       2017-06-12 16:19

per LRT skamba kažkokia desperacinė piktdžiuga.Krikščioniškas žmogus yra įsipareigojęs žmogus,turi tabu,vidinius principus,patikimas žmogus.Kai to nėra,tada vyksta galios žaidimai labai nemalonūs,maskuojami demokratija,atvira Europa…Kelią pinigams?Nors geras sumanymas buvo,kad Europa būtų visų geri namai,bet tokius statyti neatsirado kantrybės.Liko beatodairiškas lėkimas daiktų ,pinigų ir kelionių,t.y.šlaistymosi ,manijai.Asmenybės nykimas.

Neoliberalizmas pats save       2017-06-12 16:14

susinaikins.Tai bus labai skaudus procesas.Ir viskas gali įvykti staiga.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.