Visuomenės pokyčių analizė, Europa

Vytautas Juršėnas. Dvi Prancūzijos saulėlydžio vizijos

Tiesos.lt siūlo   2016 m. liepos 28 d. 21:26

5     

    

Vytautas Juršėnas. Dvi Prancūzijos saulėlydžio vizijos

„Šiaurės Atėnai“

2015 m. pasirodžiusi Michelio Houellebecqo knyga „Soumission“ (mano skaitytas vertimas į lietuvių kalbą pavadinimu „Pasidavimas“ išleistas leidyklos „Kitos knygos“) aptarta jau daugsyk. Nevienareikšmiškai interpretuotinas žinomo prancūzų rašytojo kūrinys (gal net primenantis atsargų knebinėjimą Günterio Grasso „Krabo žingsniu“), kuriame nutapoma netolima šalies ateitis įsigalėjus islamiškai partijai, sulaukė nemažai dėmesio, pakurstyto dar ir 2015-ųjų negatyvo – „Charlie Hebdo“ atakos, lapkričio išpuolių Paryžiuje, migrantų krizės Europoje (vienas jos skausmingųjų taškų taip pat iškilęs Prancūzijoje, Kalė uoste). Apžvalgose knyga lyginama – nesunku nuspėti – su Orwello distopija, Huxley utopija, tačiau tai, kad panašios idėjos vėžėmis prieš dešimtmetį jau buvo važiuota, paprastai nenurodoma arba paminima tik prabėgomis.

2005 m. išleista rusės Jelenos Čiudinovos „Мечеть Парижской Богоматери“ („Paryžiaus Dievo Motinos mečetė“, toliau – „Mečetė“) greitai tapo bestseleriu jos gimtojoje šalyje, tačiau leidimo kitomis kalbomis teko gerokai palaukti, pavyzdžiui, prancūzų kalba – iki 2009 m., anglų – iki 2015 m. (pastarąjį vertimą, „The Mosque of Notre Dame“, išleistą leidyklos „The Remnant Press“ Minesotoje, JAV, ir skaičiau). Prie knygos populiarumo tuometinėje Rusijoje taip pat prisidėjo negandos – daugiabučių sprogdinimai, karai Čečėnijoje, „Nord-Ost“ ir Beslano tragedijos, padidinusios visuomenės jautrumą, be to, ekonominės krizės nualinta šalis jau rodė aiškius gręžimosi nuo vakarietiškų politinio korektiškumo standartų ženklus. Bent jau kontinentinėje Europoje tuomet buvo ramiau – su islamo radikalais siejamo teroro ar karo bombos daugiausia griaudėjo kur nors aplink. Prancūzijoje antiislamiškos nuotaikos ilgai atrodė puoselėjamos atkaklios, bet palyginti negausios gyventojų dalies. Didžiumos gyventojų požiūrį iškalbingai rodė 2002 m. Prancūzijos prezidento rinkimai, kai tolesnėn kovon prasprūdus kraštutinių dešiniųjų lyderiui Jeanui-Marie Le Penui jo oponento Jacques’o Chiraco palaikymas šoktelėjo nuo 20 proc. pirmajame ture iki 82 proc. antrajame. Reikšmingesni pažiūrų pokyčiai pradėti justi po 2005 m. spalio ir lapkričio riaušių Prancūzijos miestuose.

Nuo pat išleidimo „Pasidavimas“ pateko į didelę kritikų ugnį – nuolat svarstyta, ar knyga rasistinė, ar skatina fobijas visuomenės grupių atžvilgiu. Pastabų jo autoriui negaili ir Čiudinova, interviu žurnalui „Chronicles“ šnairuodama į siužeto panašumus į jos knygą, pridurdama, kad liberalų antiislamišką protestą laikanti bestuburiu. Dėl jos kūrinio įžeidumo vargu ar išeitų diskutuoti: čia protagonistai žaismingai (juk kas atsakys mažai mergaitei, ir dar turinčiai stigmas?) musulmonams prilipdo pašaipią pravardę, kunigas teologinėje paskaitėlėje atskleidžia priešų klaidatikybės šaknis (dėl netinkamų maldos metodų dauguma jų girdį ne Dievo, o velnio komandas); musulmonai, perėmę valdžią virtinėje pažangių Vakarų šalių, moksle (suprask, intelektualiai) pasirodo tokie netikę, kad embargą patiriančio islamiškojo bloko technologinis lygis 2048 m. tesiekia 2010-ųjų lygį, – jie net pragano Prancūzijos turėtą branduolinį arsenalą. Užtat tai atleidžia autorę nuo užduoties tekstą prisodrinti mokslinės fantastikos detalių (Houellebecqas išsisuka veiksmą įkurdindamas netolimoje ateityje, 2022 m.).

„Pasidavimo“ fabula dėstoma pirmuoju asmeniu – savotišką štilį išgyvenantis vidutinio amžiaus literatūros profesorius Fransua bando stumti dienas pildydamas įprastais, tačiau ilgainiui vis menkiau džiuginančiais dalykais, taip savitai personifikuodamas ir romane vaizduojamos ideologiškai išsekusios, naujos energetinės injekcijos laukiančios Prancūzijos padėtį. Vaizdingai perteikiamus jo santykius su žmonėmis, vidinę būseną, namų ir universiteto buitį papildo samprotavimai apie prancūzų rašytoją J. K. Huysmansą – ar pasukti jo keliu, vėliau įsisvarstys ir pats Fransua. Pradžioje profesorius rodosi kiek apolitiškas, tačiau atmosferos tvankumą išduoda tai viena, tai kita detalė, tarsi lietaus lašas kaptelinti į aplinką, ir tik tada, kai laukti jau nebegalima, imamasi detalaus padėties nagrinėjimo. Netrukus socialiniai pokyčiai visiškai įsuka Fransua gyvenimą.

Straipsnio tęsinį skaitykite svetainėje satenai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Oh ta jaunystė ....       2016-07-29 12:06

Prisimenu, jog tadais nič nieko nebuvo galima apskelbti viešai nepaminėjus vieno iš trijų ( kadaise net ir keturių ) klasikų nuomonės tuo klausimu , dabar gi -  jei neužmesi kokį kakutį Rasiejai ir Putinui, tai irgi nelaukia nieko gero .

Svarbiausia intencija.       2016-07-29 9:17

Vakarai sau turi atsakyti į šį klausimą.

Marginalas       2016-07-29 2:59

Ne pasidavimas, bet išdavystė, nuo pat to laiko, kai karaliaus Filipo IV pasiuntiniai sumušė popiežių Bonifacijų VIII 1303 m. Feodalų išdavystė, kuri suskaldė Europą-Bažnyčią XI a. pradžioje į neopagoniškas po krikščionybės iškaba plėšrias tarp savęs kovojančias už grobį nacionalines karalystes ir visiems laikams sunaikino krikščionišką teokratiją, 1303 m. baigėsi popiežių pralaimėjimu bandant klerokratiškai pajungti sau Europos monarchus. Toliau popiežiai tampa bažnyčios monarchais, kol pačios monarchijos pralaimi Europoje masonams, o popiežių vadovaujamai KB tenka kovoti dėl išlikimo su tikėjimą sparčiai prarandančiomis pasaulėtinėmis valstybėmis. Antikristiniam globalizmui (“anglosaksiškai pasaulio federalizacijai”) imus veikti po I pasaulinio karo, KB ardoma iš vidaus ima kapituliuoti iki pat NPT pripažinimo bei valstybės įstatymo pripažinimo virš D-vo įstatymo (“lombardizmas”).
Bažnyčios pasauliečiai atkrinta masiškai, o hierarchai bando “gelbėti Bažnyčią”, t.y. išorinius likučiss, prisitaikydami prie NPT.
“Krikščioniškiems” Vakarams paskelbus sodomitų “santuokas” aukščiausiu (dar Popiežiaus Leono XIII pasmerktos) demokratijos pasiekimu ir nebelikus nė vienos krikščioniškos valstybės, išskyrus Vatikaną, o buvusiems krikščionims pasirinkus antikristinį gyvenimą išmainant vaikus į patogumus, kokie svolačiai gali dabar ką nors gąsdinti islamu? Padėkotų D-vui, jeigu Jis nenušluos išdavikų nuo žemės paviršiaus, bet atiduos valdyti šariatui. Taip, šariatas - jokia krikščioniška vertybė. O kur, svolačiai, Jūsų krikščioniškos “vertybės”? Prekių gausa, išnaudojant gamtos ir žmonių resursus, išnaudojamųjų skurdinimas ir varymas iš gyvenimo, lustinis terorizmas, orvelinė diktatūra, globalinės vergovės ruošimas. Pamišę nutarė nušluoti nuo kelio islamišką kliūtį ir pamanė, kad per provokacijas nugalės. Neišdegė, islamas sukilo.
Jis niekad nebuvo užsibrėžęs krikščioniškų aukštumų, bet nebuvo ir išdavęs D-vo. Šariatas - semitinio monoteizmo vertybė, milijonas kartų aukštesnė nei išdavikų sodomodemokratija.
Jie manė, kad D-vas laimins jų ištvirkimą! Deutschland über alles! -
Neišeis! Jei dar ne pabaiga, o D-vas panorės, musulmonai pamokys, kad Jis negali būti paniekinamas.
O jei pabaiga, tai Mesijui atėjus, visi abraominiai ištikimieji, tiek krikščioniški, tiek judėjiški, tiek islamiški, susigrąžins vieną Jo pageidaujamą religiją. Ir galas tiek Antikristui, tiek Gogui, praryjančiam Magogą.

Šmuxshtar       2016-07-29 1:54

Du saulėlydžiai…
Hmmmm
Skaičiuoju ant pirštų...
Nesigauna, tiek saulių nėra.
Neužteks.
Aha, įjungiam logiką:
Pirmas- jau Saulelė vakarop. Tinka. Mokslo įrodyta.
Antras…?
..
Mėnulis!
!!!
Aaaaaaaa!
Eeeeeee…,
Velniop, nesąmonė, bl…,

Ne, “štanga!, - P U S M Ė N U L I S. !  !  !
( IS)
ISIS: ).

Daesh…
Davaj, davaj!
Ibrahim Ivanovič Xotabyč ogly ibn Burliok
.
DAJoŠ!!!

Pikc       2016-07-29 0:12

Pastaba: Graso (Grass) knygos “Im Krebsgang” pavadinimo vertimas yra dvejopai klaidingas: pirma, Krebs - tai ne krabas, o vėžys, o antra, taip dingsta pavadinime užšifruota mintis: judėjimas atbulomis, traukiantis nuo “jautrios” temos. Krabai vaikšto šonu, tad aliuzijos nebelieka.


Rekomenduojame

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.