Visuomenės pokyčių analizė, Europa

Vytautas Juršėnas. Dvi Prancūzijos saulėlydžio vizijos

Tiesos.lt siūlo   2016 m. liepos 28 d. 20:26

5     

    

Vytautas Juršėnas. Dvi Prancūzijos saulėlydžio vizijos

„Šiaurės Atėnai“

2015 m. pasirodžiusi Michelio Houellebecqo knyga „Soumission“ (mano skaitytas vertimas į lietuvių kalbą pavadinimu „Pasidavimas“ išleistas leidyklos „Kitos knygos“) aptarta jau daugsyk. Nevienareikšmiškai interpretuotinas žinomo prancūzų rašytojo kūrinys (gal net primenantis atsargų knebinėjimą Günterio Grasso „Krabo žingsniu“), kuriame nutapoma netolima šalies ateitis įsigalėjus islamiškai partijai, sulaukė nemažai dėmesio, pakurstyto dar ir 2015-ųjų negatyvo – „Charlie Hebdo“ atakos, lapkričio išpuolių Paryžiuje, migrantų krizės Europoje (vienas jos skausmingųjų taškų taip pat iškilęs Prancūzijoje, Kalė uoste). Apžvalgose knyga lyginama – nesunku nuspėti – su Orwello distopija, Huxley utopija, tačiau tai, kad panašios idėjos vėžėmis prieš dešimtmetį jau buvo važiuota, paprastai nenurodoma arba paminima tik prabėgomis.

2005 m. išleista rusės Jelenos Čiudinovos „Мечеть Парижской Богоматери“ („Paryžiaus Dievo Motinos mečetė“, toliau – „Mečetė“) greitai tapo bestseleriu jos gimtojoje šalyje, tačiau leidimo kitomis kalbomis teko gerokai palaukti, pavyzdžiui, prancūzų kalba – iki 2009 m., anglų – iki 2015 m. (pastarąjį vertimą, „The Mosque of Notre Dame“, išleistą leidyklos „The Remnant Press“ Minesotoje, JAV, ir skaičiau). Prie knygos populiarumo tuometinėje Rusijoje taip pat prisidėjo negandos – daugiabučių sprogdinimai, karai Čečėnijoje, „Nord-Ost“ ir Beslano tragedijos, padidinusios visuomenės jautrumą, be to, ekonominės krizės nualinta šalis jau rodė aiškius gręžimosi nuo vakarietiškų politinio korektiškumo standartų ženklus. Bent jau kontinentinėje Europoje tuomet buvo ramiau – su islamo radikalais siejamo teroro ar karo bombos daugiausia griaudėjo kur nors aplink. Prancūzijoje antiislamiškos nuotaikos ilgai atrodė puoselėjamos atkaklios, bet palyginti negausios gyventojų dalies. Didžiumos gyventojų požiūrį iškalbingai rodė 2002 m. Prancūzijos prezidento rinkimai, kai tolesnėn kovon prasprūdus kraštutinių dešiniųjų lyderiui Jeanui-Marie Le Penui jo oponento Jacques’o Chiraco palaikymas šoktelėjo nuo 20 proc. pirmajame ture iki 82 proc. antrajame. Reikšmingesni pažiūrų pokyčiai pradėti justi po 2005 m. spalio ir lapkričio riaušių Prancūzijos miestuose.

Nuo pat išleidimo „Pasidavimas“ pateko į didelę kritikų ugnį – nuolat svarstyta, ar knyga rasistinė, ar skatina fobijas visuomenės grupių atžvilgiu. Pastabų jo autoriui negaili ir Čiudinova, interviu žurnalui „Chronicles“ šnairuodama į siužeto panašumus į jos knygą, pridurdama, kad liberalų antiislamišką protestą laikanti bestuburiu. Dėl jos kūrinio įžeidumo vargu ar išeitų diskutuoti: čia protagonistai žaismingai (juk kas atsakys mažai mergaitei, ir dar turinčiai stigmas?) musulmonams prilipdo pašaipią pravardę, kunigas teologinėje paskaitėlėje atskleidžia priešų klaidatikybės šaknis (dėl netinkamų maldos metodų dauguma jų girdį ne Dievo, o velnio komandas); musulmonai, perėmę valdžią virtinėje pažangių Vakarų šalių, moksle (suprask, intelektualiai) pasirodo tokie netikę, kad embargą patiriančio islamiškojo bloko technologinis lygis 2048 m. tesiekia 2010-ųjų lygį, – jie net pragano Prancūzijos turėtą branduolinį arsenalą. Užtat tai atleidžia autorę nuo užduoties tekstą prisodrinti mokslinės fantastikos detalių (Houellebecqas išsisuka veiksmą įkurdindamas netolimoje ateityje, 2022 m.).

„Pasidavimo“ fabula dėstoma pirmuoju asmeniu – savotišką štilį išgyvenantis vidutinio amžiaus literatūros profesorius Fransua bando stumti dienas pildydamas įprastais, tačiau ilgainiui vis menkiau džiuginančiais dalykais, taip savitai personifikuodamas ir romane vaizduojamos ideologiškai išsekusios, naujos energetinės injekcijos laukiančios Prancūzijos padėtį. Vaizdingai perteikiamus jo santykius su žmonėmis, vidinę būseną, namų ir universiteto buitį papildo samprotavimai apie prancūzų rašytoją J. K. Huysmansą – ar pasukti jo keliu, vėliau įsisvarstys ir pats Fransua. Pradžioje profesorius rodosi kiek apolitiškas, tačiau atmosferos tvankumą išduoda tai viena, tai kita detalė, tarsi lietaus lašas kaptelinti į aplinką, ir tik tada, kai laukti jau nebegalima, imamasi detalaus padėties nagrinėjimo. Netrukus socialiniai pokyčiai visiškai įsuka Fransua gyvenimą.

Straipsnio tęsinį skaitykite svetainėje satenai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Oh ta jaunystė ....       2016-07-29 11:06

Prisimenu, jog tadais nič nieko nebuvo galima apskelbti viešai nepaminėjus vieno iš trijų ( kadaise net ir keturių ) klasikų nuomonės tuo klausimu , dabar gi -  jei neužmesi kokį kakutį Rasiejai ir Putinui, tai irgi nelaukia nieko gero .

Svarbiausia intencija.       2016-07-29 8:17

Vakarai sau turi atsakyti į šį klausimą.

Marginalas       2016-07-29 1:59

Ne pasidavimas, bet išdavystė, nuo pat to laiko, kai karaliaus Filipo IV pasiuntiniai sumušė popiežių Bonifacijų VIII 1303 m. Feodalų išdavystė, kuri suskaldė Europą-Bažnyčią XI a. pradžioje į neopagoniškas po krikščionybės iškaba plėšrias tarp savęs kovojančias už grobį nacionalines karalystes ir visiems laikams sunaikino krikščionišką teokratiją, 1303 m. baigėsi popiežių pralaimėjimu bandant klerokratiškai pajungti sau Europos monarchus. Toliau popiežiai tampa bažnyčios monarchais, kol pačios monarchijos pralaimi Europoje masonams, o popiežių vadovaujamai KB tenka kovoti dėl išlikimo su tikėjimą sparčiai prarandančiomis pasaulėtinėmis valstybėmis. Antikristiniam globalizmui (“anglosaksiškai pasaulio federalizacijai”) imus veikti po I pasaulinio karo, KB ardoma iš vidaus ima kapituliuoti iki pat NPT pripažinimo bei valstybės įstatymo pripažinimo virš D-vo įstatymo (“lombardizmas”).
Bažnyčios pasauliečiai atkrinta masiškai, o hierarchai bando “gelbėti Bažnyčią”, t.y. išorinius likučiss, prisitaikydami prie NPT.
“Krikščioniškiems” Vakarams paskelbus sodomitų “santuokas” aukščiausiu (dar Popiežiaus Leono XIII pasmerktos) demokratijos pasiekimu ir nebelikus nė vienos krikščioniškos valstybės, išskyrus Vatikaną, o buvusiems krikščionims pasirinkus antikristinį gyvenimą išmainant vaikus į patogumus, kokie svolačiai gali dabar ką nors gąsdinti islamu? Padėkotų D-vui, jeigu Jis nenušluos išdavikų nuo žemės paviršiaus, bet atiduos valdyti šariatui. Taip, šariatas - jokia krikščioniška vertybė. O kur, svolačiai, Jūsų krikščioniškos “vertybės”? Prekių gausa, išnaudojant gamtos ir žmonių resursus, išnaudojamųjų skurdinimas ir varymas iš gyvenimo, lustinis terorizmas, orvelinė diktatūra, globalinės vergovės ruošimas. Pamišę nutarė nušluoti nuo kelio islamišką kliūtį ir pamanė, kad per provokacijas nugalės. Neišdegė, islamas sukilo.
Jis niekad nebuvo užsibrėžęs krikščioniškų aukštumų, bet nebuvo ir išdavęs D-vo. Šariatas - semitinio monoteizmo vertybė, milijonas kartų aukštesnė nei išdavikų sodomodemokratija.
Jie manė, kad D-vas laimins jų ištvirkimą! Deutschland über alles! -
Neišeis! Jei dar ne pabaiga, o D-vas panorės, musulmonai pamokys, kad Jis negali būti paniekinamas.
O jei pabaiga, tai Mesijui atėjus, visi abraominiai ištikimieji, tiek krikščioniški, tiek judėjiški, tiek islamiški, susigrąžins vieną Jo pageidaujamą religiją. Ir galas tiek Antikristui, tiek Gogui, praryjančiam Magogą.

Šmuxshtar       2016-07-29 0:54

Du saulėlydžiai…
Hmmmm
Skaičiuoju ant pirštų...
Nesigauna, tiek saulių nėra.
Neužteks.
Aha, įjungiam logiką:
Pirmas- jau Saulelė vakarop. Tinka. Mokslo įrodyta.
Antras…?
..
Mėnulis!
!!!
Aaaaaaaa!
Eeeeeee…,
Velniop, nesąmonė, bl…,

Ne, “štanga!, - P U S M Ė N U L I S. !  !  !
( IS)
ISIS: ).

Daesh…
Davaj, davaj!
Ibrahim Ivanovič Xotabyč ogly ibn Burliok
.
DAJoŠ!!!

Pikc       2016-07-28 23:12

Pastaba: Graso (Grass) knygos “Im Krebsgang” pavadinimo vertimas yra dvejopai klaidingas: pirma, Krebs - tai ne krabas, o vėžys, o antra, taip dingsta pavadinime užšifruota mintis: judėjimas atbulomis, traukiantis nuo “jautrios” temos. Krabai vaikšto šonu, tad aliuzijos nebelieka.


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Kas yra leftizmas?

Vygandas Trainys. Partizanų ir kitų Lietuvai pasiaukojusių žmonių juodintojai nusipelno platesnio komentaro

Raimondas Navickas. Rinkimų naujienos iš ateities

Vitalijus Karakorskis. Atviras laiškas advokatei Fainai Kukliansky

Karolis Venckus demaskuoja: vaikų prievartautojas, ištvirkinęs pasaulio elitą. Lietuvoje to nėra?

Algimantas Rusteika. Dar kartą apie idiotus ir idiotizmą

Neringa Venckienė. Nušautas pedofilo Džefrio Epšteino ir DEUTSCHE BANK bylą nagrinėjusios teisėjos sūnus

Arvydas Anušauskas. Prašau pagalbos – tai gali sustabdyti insinuacijomis ir iš piršto laužtais teiginiais grįstą šmeižto kampaniją

Bronius Puzinavičius. Ar sprendimą dėl Lukiškių aikštės monumento turėtų priimti tik menininkai?

Vytautas Sinica. Užsienio „gerąją patirtį“ reikia įvertinti iš anksto

Rinkimai Lenkijoje – kova ir pramoga

Verta prisiminti. Arvydas Šliogeris. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Vytautas Radžvilas. Remti Bideną – tiesti kelią Merkel-Putino paktui

Jolanta Miškinytė. Dar viena šeima prašosi oficialaus prieglobsčio Lenkijoje

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

240 000 žmonių pasirašė Baltųjų rūmų peticiją raginančią paskelbti George’ą Sorosą teroristu

Vytautas Radžvilas. Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio dėžėje ant didvyrių kaulų…

Raimondas Navickas. Prasideda…, arba „Eikite ... su savo ‘Black lives matter’ afera“

Vytautas Sinica per Marijos radiją. Ką šiandienos žmogui sako istorinės atminties ženklai: paminklai, memorialinės lentos, atminimo aikštės?

Nacionalinis susivienijimas. Apie cenzūrą ir Lukiškių aikštę

Rasa Čepaitienė. Kaltė ir įniršis

Geroji Naujiena: Palikti iki pjūties

Iš propagandos frontų. Užkalnis: pagaliau Lietuva atsiveria imigrantams. Pasitinku su gėlėmis

Raimondas Navickas. Versli moteris – kiekvieno politiko svajonė

Joana Noreikaitė. Liepos 17-toji

Dar viena 17-oji Simono Daukanto aikštėje: kas išgirs ir atsakys, ar dar gyva Deimantė?

Justas Mundeikis. Imituokime socialinį dialogą. Antra dalis

Algimantas Rusteika.Tikras lietuvis viską, kas jam sakoma, užmiršta per savaitę

Vytautas Sinica. Europa, kurios gėdijasi tariami euroentuziastai ir kurią taip mylime mes, ‘euroskeptikai’

Remigijus Šimkus: Labai norėčiau būti neteisus

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.