Istorija, Tikėjimo persekiojimas

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Tiesos.lt siūlo   2019 m. rugpjūčio 15 d. 16:17

1     

    

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Milda Vitkutė | bernardinai.lt

„Aplink mačiau neteisybę, žmonių supriešinimą [...]. Nutariau pats mokytis ir mokyti kitus, kad žmonės tokie nepasidarytų. Aplinka padarė kovotoju“, – pasakoja Panevėžio vyskupas emeritas JONAS KAUNECKAS. Kalbamės apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios pogrindžio veiklą sovietmečiu, evangelizaciją suvaržymo sąlygomis ir drąsą bei įžūlumą veikti grasinimų akivaizdoje.

Kas jus paskatino prisidėti prie pasipriešinimo veiklos sovietmečiu?

Kai 1945 m. pradėjau lankyti mokyklą, netrukus prasidėjo buožinimas, žmones suvarė į kolchozus, iš mano tėvo atėmė žemę. Vieną naktį mums sako: ruoškitės, važiuosit į Sibirą. Tėvas buvo mokytas, žinojo, kad Raudonosios armijos kareivių šeimų negalima išvežti. Mano septyniolikmetį brolį Alponą dar 1944 m. paėmė septyneriems metams į armiją. Mus paliko, bet išvežė kaimyną Kazilionį, tai turbūt nebuvo suplanuota.

Pamenu, kai besimokydamas pradinėje mokykloje buvau didžiuosiuose Krinčino Petrinių atlaiduose. Einame su mama į bažnyčią ir tarpuvartėje guli numesti pusnuogiai, išdraskytais kūnais vyrai. Jais ropoja kirmėlės, baisus dvokas. Visi kiti varteliai uždaryti, kad žmones turėtų per juos lipti. Mama, paėmus už rankos, liepė eiti, aš šaukiu, kad neisiu, nelipsiu ant jų. O ji man sako, kad jei nelipsiu, tai ir mane šitaip numes. Kai mokiausi Krinčine, pro mokyklos langą matėme, kaip žmonės iš vežimų varomi į sunkvežimius, girdėjome raudas. Prisimenu, biologijos mokytoja Kubiliūtė stovėjo prie lango ir verkė. Visa klasė netriukšmavome, tylėjome. Pamoka taip ir neįvyko, o kitą dieną jos nebebuvo, mums niekas net neaiškino, kodėl.

Nors nuo vaikystės buvau beveik aklas, net iš pirmo suolo lentos nematydavau, labai mėgau skaityti. Skaitydamas knygas suradau istoriją apie 1863 m. sukilimą, kuris mane labai uždegė. Aplink mačiau neteisybę, žmonių supriešinimą, skaičiau knygas ir viską supratau. Nutariau pats mokytis ir mokyti kitus, kad žmonės tokie nepasidarytų. Aplinka padarė kovotoju.

Kaip tapote kunigu?

Nuo vaikystės svajojau būti kunigu, prisimenu, kitiems vaikams aukščiau pasilipęs pamokslus sakydavau, bet Panevėžyje baigęs melioracijos technikumą užsivėriau kilpą ant kaklo, nes sovietų valdžia neleido į seminariją priimti specialistų. Kasmet mirdavo apie 20 kunigų, o leisdavo priimti tik 5 seminaristus, nors stojančiųjų būdavo apie 50. Kas kelerius metus bandydavau įstoti, bet vis nepriimdavo. Per tą laiką susipažinau su kun. Sigitu Tamkevičiumi, kitais kunigais, kurie jaunimui vesdavo rekolekcijas, kuriose ir pats dalyvaudavau. 1970 m. padėjau rinkti parašus Lietuvos tikinčiųjų Memorandumui už tikinčiųjų tikėjimo laisvę. Memorandumas Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje sušvelnino.

Žinojau, kad esu sekamas, tad laiškuose tyčia rašydavau, jog galvoju apie seminariją, bet akys silpnos, kas iš manęs bus. Tuo metu mokiausi universitete, buvau kurso seniūnas, rašiau, kad net jei į seminariją priimtų, vis tiek nepalikčiau mokslų. Matyt, laiškus sekė ir staiga į seminariją priėmė.


Katalikų teisių gynimo komiteto nariai: iš kairės kun. S. Tamkevičius, kun. V. Vėlavičius, kun. J. Zdebskis, kun. A. Svarinskas, kun. J. Kauneckas. Arkivysk. S.Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip buvo renkami parašai Memorandumui?

Tuo metu dirbdamas inžinieriumi surinkau tris su puse tūkstančio parašų. Kai kurie kunigai, jei pajausdavo, kad prie jų bažnyčių renkami parašai, drausdavo. Jei saugumas pagaudavo, net tik atimdavo parašus, bet ir suimdavo, tad turėjome būti labai atsargūs.

Įdomiausia parašus buvo rinkti Pivašiūnuose. Pastatai davatkėlę bažnyčios gale, bobinčiuje, kad niekas už jos nestovėtų, slapta įduodi lapus ir po vieną pasiimdamas eini rinkti parašų. Pripildžius lapą, jai atiduodi ir pasiimi kitą. Jei kas būtų pagavęs, aš parašų nebūčiau turėjęs, tad ir atimti nebūtų ką, o kad moteris ką nors turi, niekas nežino. Namo keliavau be parašų, juos man perdavė tik po savaitės. Parašus rinkdavome ir su bičiuliais, su kuriais dalyvavome pogrindžio rekolekcijose.

Po Memorandumo paskelbimo vyskupai buvo priversti liepti kunigams perskaityti raštą, kad Memorandumas fiktyvus, kad parašai buvo renkami ant tuščių lapų ir vėliau sukurtas tekstas, taip pat, jog jame rašoma netiesa, kad visi norintieji gali laisvai eiti į bažnyčią.

S. Tamkevičius, A. Svarinskas ir kiti parašė atsišaukimą kunigams: „CIC (codex iuris canonici, tai reiškia: bažnytinės teisės kodeksas) neįsako kunigams klausyti vyskupų, jeigu žinoma, kad vyskupai valdžios priversti ko nors reikalauja.“ Kunigai buvo raginami bažnyčiose vyskupo laiško tikintiesiems neskaityti. Manęs paprašė jį platinti. Nuvežiau keliolikai kunigų, sakiau, kad pats rinkau parašus Memorandumui. Deja, tik keli išdrįso neskaityti valdžios išprievartauto Memorandumo „paneigimo“.


17 tūkst. tikinčiųjų Memorandumas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Arkivysk. S. Tamkevičius prisiminimuose rašo, jog jus buvo pamokęs dirbti su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, kad jo suėmimo atveju galėtumėte darbus perimti. Dėl to, kad buvote stipriai sekamas, „Kronikos“ leidimo perimti negalėjote, bet aktyviai jai rinkote informaciją ir net esate ją perdavęs Rusijos disidentams. Ar galite daugiau apie tai papasakoti?

„Kronika“ gaudavo daug medžiagos iš Žemaitijos. Prie to prisidėjo vyskupas A. Vaičius. Kai buvau vikaras, jis man pranešdavo, kad koks nors kunigas atvežė medžiagos. Tyliai persirašęs kurijoje rastą medžiagą, ją kuo greičiau perspausdindavau dažniausiai pačioje Telšių katedros zakristijoje.

Renkant medžiagą reikėdavo ypatingo atsargumo. Pavyzdžiui, kartą moksleivė Rita Bumblauskaitė pasiguodė, kad per istorijas pamoką mokytoja ją išstačius priešais klasę tyčiojosi: „Papasakok mums visiems, kokias ten pasakas bažnyčioje pasakoja tas jūsų kunigėlis.“ Iš Ritos draugų sužinojau, kokioje mokykloje ir kokioje klasėje ji mokosi, kitų paklausiau, kokia istorijos mokytojos pavardė, ir tik surinkęs tikslią informaciją perdaviau „Kronikai“. Negalėjau vieno vaiko visko išklausti, nes kitaip iškart suprastų, kad tai mano darbas. Kai „Kronikoje“ paskelbė žinią apie tą mokytoją, Telšių saugumiečiai ją išsikvietė išbarė, jog blogai dirba, nes reikia dirbti taip, kad nepakliūtum į „Kroniką“. Mokytojų kambaryje ji garsiai pasiskundė dėl išpeikimo sakydama, kad taip už gerą darbą atsilygina tarnybų valdžia: „Jei taip dirbčiau Bažnyčiai, būčiau garbinama.“ Tai irgi pateko į „Kroniką“, vėl ištransliavo užsienio radijo stotys.

Keletą kartų teko nufotografuotą „Kronikos“ mikrofilmą vežti į Maskvą Rusijos disidentams, kurie ją perduodavo užsienio ambasadoms. Prieš kelionę buvau įspėtas nesėsti į tiesioginį traukinį ar lėktuvą, nes ten visi keleiviai registruojami. Tad keliaudavau priemiestiniais autobusais, keisdavau kelis kartus, kol nuvykdavau į Maskvą. Mus įspėdavo neišsaugoti disidentų pavardžių, adresų ar telefonų, tad jų pavardžių ir neatsimenu. Būdavo – atvyksti ir paskambinęs pasakai, kad atvežei linkėjimų, nes ir jie galėjo būti sekami. Tada perduodi „Kroniką“ su adresu, kur užsienyje turi nukeliauti, o jie, supakavę į šokoladą ar dantų pastą, perduodavo į ambasadą. Su Rusijos disidentais ryšius buvo užmezgę S. Tamkevičius ir A. Svarinskas.

Kai Telšiuose buvau vikaras, pas mane buvo apsilankę keletas disidentų iš Rusijos. Jie džiaugdavosi, kad Lietuvoje palyginti daug žmonių eina į bažnyčią, kad pas mus daug jaunimo: berniukai kasdien Mišiose patarnauja, kasdien po Mišių mergaitės adoruoja Švenčiausiąjį. Disidentai taip pat atveždavo Rusijoje slapta išleistos literatūros. Prisimenu, kai teisė kun. A. Svarinską, dalyvavo ir disidentas Sergejus Kovaliovas. Palaikėme su jais ryšius.


17 tūkst. tikinčiųjų Memorandumas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Klausant jūsų vis kyla klausimas, kaip sugebėdavote evangelizuoti ir apskritai gyventi tokiomis sąlygomis?

Žinoma, buvau nuolat iškviečiamas saugumo, nes ruošiau vaikus sakramentams, o tai buvo draudžiama. Bet aš juos vedžiodavau už nosies. Daug išmokau iš S. Tamkevičiaus, kuris tarnaudamas Simne nieko nebijodamas Mišiose pasakydavo, kad po sumos vaikai bus ruošiami Pirmajai Komunijai. Nors man prognozavo, kad neišbūsiu vikaru kelių savaičių, išdirbau net šešerius su puse metų.

Turėjau veikimo taktiką. Prašydavau vyskupo, kad jo aukojamose vakarinėse Mišiose nesakytų pamokslo ir perduotų žmonėms, kad jis bus po šventų Mišių. Pažinojau vienuoles, kurios į Mišias atvesdavo sakramentams besiruošiančių vaikų ir po Mišių bažnyčioje juos ruošdavau Pirmajai Komunijai: aš jų paklausinėdavau, jie atsakydavo, rodydavau religinių paveikslų skaidres. Kai mane dėl to apkaltino ir sakė, jog įstatymas draudžia vaikus mokyti, gyniausi, kad nemokau, o pamokslą sakau: negi jūs nežinote, kad šiais laikais kunigas ne tik iš sakyklos gali pamokslus sakyti, jis gali vaikščioti tarp žmonių, jų klausinėti, rodyti atvaizdus.

Kai S. Tamkevičių suėmė, jis buvo kaltinamas Sovietų Sąjungos šmeižimu. Nutariau, kad aš tiesiogiai valdžios nekritikuosiu. Prenumeravau žurnalą „Komjaunimo tiesa“ ir per Mišias smulkiai nusakydavau ten aprašomus įvykius – orgijos, muštynės, gėrimai, kokia nėščia komjaunuolė. Sakydavau, jei būtų tikintys kaip kad mūsų patarnautojai, kurie kasdien ateina, tokių dalykų nebūtų. Kartą per pamokslą sakiau, kad E. Mieželaičio eilėraštyje „Trys kryžiai“ radau, jog lietuvio gyvenimą lydi trys kryžiai: vienas – kryžkelėje, kitas – prie vartų, o trečias – troboje ant sienos. Pamoksle tiesiog šaukiau, kad Lenino premijos laureatas, komunistas skelbia, jog lietuvį turi lydėti trys kryžiai. Tad, jei neturi troboje kryžiaus, tegu nedrįsta savęs lietuviais vadinti. Gavau aštuonis oficialius įspėjimus už tarybinių rašytojų ar tarybinės spaudos tendencingą citavimą. Vis dėlto nesuėmė, tik grasino, greičiausiai negalėjo teisti už jų pačių spaudos citavimą – tai buvo mano ginklas. Net iš kunigų buvau gavęs pravardę: „Vardan Dievo: Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, „Komjaunimo tiesa“ vakar rašė.“

Kai saugumas grasindavo, kad naktį ateis giltinė, nes jie žino, kas yra mano lovoj ir po lova, visada po grasinimų per Mišias pranešdavau: jei dingčiau, kad ieškotų saugume, nes jie sakė žinantys, kas mano lovoj ir po lova. Man taip nieko ir neatsitiko. Prieš saugumą didžiausias ginklas buvo viešumas.

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pagarba Ganytojui       2019-08-16 11:06

Šiandien jaunimui net sunku suprasti kaip aktyvūs anttarybiniai kunigai tarybiniais laikais aukojosi ir kiek drąsos parodė. Ne vienas jųs paaukojo savo gyvybę.


Rekomenduojame

Jonas Burokas. Rezistencijos įamžinimas

NE eksperimentams Žemaitijos gelmėse! Atviras Lietuvos visuomenės kreipimasis dėl Vyriausybės planų statyti anglies dvideginio saugyklą

Liutauras Stoškus. Seimo komitete svarstytas Žemės gelmių įstatymas

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.