Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Oksana Laurutytė | etaplius.lt

Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė at­kur­ta ly­giai prieš 32-ejus me­tus, bet jau prieš ge­rą de­šimt­me­tį pa­si­girs­da­vo pro­gno­zių, kad tos dva­sios, ku­ri bu­vo 1990-ai­siais, ne­be­pa­ju­si­me. Ka­ras Uk­rai­no­je mums su­grą­ži­no Ko­vo 11-osios vie­ny­bę, grį­žo ir Sau­sio 13-ąją iš­gy­ven­tas siau­bas. Is­to­ri­kas pro­fe­so­rius Arū­nas Gu­mu­liaus­kas sa­ko, kad ki­lęs ka­ras pa­ro­dė ap­tin­gu­siai Eu­ro­pai, ko­kie mes jiems esa­me svar­būs: „Da­bar vyks­ta ka­ras dėl ko­ky­biš­kai nau­jos Eu­ro­pos.“

Vos po 32-ejų metų laisvės vėl išgyvename pavojų mūsų valstybei.

Kai yra pavojus, natūralu, kad atsiranda vienijimosi instinktai. Visur pasaulyje tiems, kurie gyvi, šie instinktai ir atsiranda. 1990–1991 metais Lietuva iš tikrųjų buvo vieninga, tiek paskelbiant politinę nepriklausomybę, tiek ją apginant. Visiškai normalu, kad kai išnyksta realūs išorės pavojai, kai imama gyventi demokratijos sąlygomis, išsiskiria nuomonės taktiniais klausimais. Valstybės vystymosi strategija – nepriklausoma valstybė – priimtina daugeliui šalies gyventojų ir politikų, bet kaip tą pasiekti, nuomonės išsiskiria. Natūralu, kad politinės jėgos šalies viduje diskutuoja, kartais peržengia etikos ribas ir net būtų keista, jei visos politinės jėgos būtų vieningos, – tokiomis sąlygomis demokratija mirtų. Šiandien iškyla mūsų valstybės egzistencijos klausimas, todėl matome susivienijusią tautą ir politikus. Kita vertus, net tame susivienijime stebime tokių apraiškų, kaip „raganų medžioklė“ ir pan. Ramiai žiūriu į nesutarimus, kol jie vyksta šalies viduje, Konstitucijos rėmuose. Tam ir yra Konstitucija, kuri yra pirmo būtinumo dokumentas moderniai demokratijai. Nemanau, kad žmonės turėtų bijoti vidaus diskusijų, tai normalios demokratijos vyksmas. Jei dabar nebūtų tokio susivienijimo, tada sakyčiau, kad yra labai blogai.

Nepriklausomoje Lietuvoje ir kitose šalyse matome žmonių, apie kuriuos sakoma, kad jų sąmonė – vergo. Kaip tame anekdote: „Kartą Stalino paklausė, kas yra vergo sąmonė. Jis įsakė atnešti vištą ir čia pat ją gyvą nupešti. Nupeštoji drebanti višta baugiai ėmė glaustis prie to, kuris ją nupešė. „Štai jums ir atsakymas, – nusijuokė Stalinas, – kuo labiau ją peši, tuo labiau ji glaudžiasi prie savo kankintojo.“

Žmonių, kuriems aukščiau visko yra jo gerovė ir kurie be savo gerovės nieko daugiau nemato, yra visose šalyse. Gerovė sukuriama labai įvairiai. Jei kalbame apie totalitarines valstybes, tokias kaip Rusija, Kinija, tai ten kiekvieno žmogaus gerovė priklauso nuo režimo. Natūralu, kad ta višta, kurią peša, glaudžiasi prie režimo ašies. Ji kito varianto nemato. Kai yra demokratinė visuomenė, irgi yra žmonių, kuriems gerovė yra aukščiau visko, bet jie ją sukūrė šiek tiek kitaip. Jie palaiko Putino režimą tam, kad tas režimas neateitų pas juos. Aš tai vadinu „riebaus katino“ sindromu, tokių apraiškų Europoje daug. Nuo ilgo ir tingaus gyvenimo jie nebenori nieko daryti ir visomis išgalėmis nori apsaugoti savo gerovę. Štai kodėl Europai Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurios išsilaisvino iš komunistinės diktatūros, yra tas naujasis kraujas, kuris verčia didinti kraujo spaudimą pačioje ES. Liaudiškai tariant, pravarinėja tą kraują. Mes patys net neįsivaizduojame, kokie esame svarbūs aptingusiems Vakarų europiečiams.

Patyrę visus komunistinio režimo baisumus, mes vakariečiams neleidžiame ramiai būti. Šiame Ukrainos kare didžiulį vaidmenį atlieka tos valstybės, kurios buvo komunistiniame režime, kurios sujudino Europą: Lenkija, Baltijos šalys, Čekija, Slovakija ir kt. Šios šalys į ES pateko vėliausiai, bet jos šiandien labai matomos. Net buvo sujudinta Vokietija, kuri pradėjo kardinaliai keisti politiką. Tačiau svarbiausia, kad Ukrainoje nėra žmonių, kurie palaikytų Putino režimą. Tai rodo, kad tauta yra susicementavusi, manau, kad tiesa yra jos pusėje ir karas jai baigsis sėkmingai.

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

• 
• 
• 
•