Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Geroji Naujiena

Vygantas Malinauskas. Kokia Bažnyčia turėtų būti po karantino?

Tiesos.lt siūlo   2021 m. kovo 1 d. 23:08

7     

    

Vygantas Malinauskas. Kokia Bažnyčia turėtų būti po karantino?

laikmetis.lt

Dėl COVID-19 pandemijos ir jos pasekmių įvesto karantino situacijos kaip svarbiausi iškilo klausimai, kurie iki šiol katalikų bendruomenėje nekeldavo didesnių diskusijų. Turiu omenyje klausimus apie šv. Mišių malonės išskirtinumą ir religijos laisvės ribas. Arba tiksliau – tų ribų pateisinimą. Per karantiną įvestas draudimas tikintiesiems tiesiogiai dalyvauti šv. Mišiose atvėrė dar vieną takoskyrą tikinčiųjų bendruomenėje šalia jau egzistavusių, o kilusi diskusija tapo ne tik Bažnyčios, bet ir visos visuomenės diskusijų objektu.

Debatai socialiniuose tinkluose parodė, kad tikinčiųjų bendruomenė nesutaria dėl sprendimo neleisti tiesiogiai dalyvauti šv. Mišiose karantino laikotarpiu, net ir laikantis su kitomis svarbiomis gyvenimo sritimis palyginamų saugumo priemonių, pagrįstumo. O viešajame diskurse dominuojanti sekuliarioji visuomenės dalis aiškiai davė suprasti, kad ji tikinčiųjų teisės į dalyvavimą pamaldose (ši teisė eksplicitiškai įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijoje) nelaiko tiek svarbia, kad ji negalėtų būti paaukota siekiant utilitarinių tikslų (to, kas naudinga daugumai).

Tai, kad laisvės dalyvauti religinėse apeigose nelaiko esmine žmogaus teise, indikavo ir Vyriausybė. Premjerė kelis kartus viešai išsakė pageidavimą, kad vyskupai nepanaikintų draudimo tiesiogiai dalyvauti šv. Mišiose. Visa tai neišvengiamai suaktualino tokius klausimus: kokios yra religijos laisvės, įskaitant laisvę dalyvauti pamaldose, ribos? Kas ir kiek tą laisvę gali apriboti? Ar ši laisvė gali būti aukojama vardan solidarumo ar utilitarinių tikslų?

Tačiau, ko gero, dar aktualesnė karantino įvestų apribojimų pasekmė – poreikis giliau apmąstyti šv. Mišių vietą katalikų gyvenime ir šv. Mišiose gaunamų malonių pobūdį. Per karantiną vyskupai ir kiti dvasininkai pabrėžė galimybę dalyvauti šv. Mišiose stebint transliacijas. Parapijų ir rektoratų kunigai parodė gebėjimą įsisavinti naujausias technologijas ir jas lanksčiai panaudoti sielovadoje. Tikintiesiems šv. Mišių stebėjimas feisbuko paskyrose tapo įprastu reiškiniu ir šiandien nieko nebestebina kunigo pasiūlymas pradedant pamokslą klausytojams patogiai įsitaisyti ant savo sofų.

Tai, kad bent daliai tikinčiųjų toks dalyvavimas šv. Mišiose galėjo pasirodyti ne tik saugia, bet ir patogia alternatyva, liudija ir tai, kad po pirmojo karantino atlaisvinimo tauta užgulė kavines bei barus (prekybos centrų lankytojų ir taip nebuvo pastebimai sumažėję), tačiau nepasiekė ikikarantininio dalyvavimo šv. Mišiose lygio.

Suprantama, kad sielovadininkams, siekiantiems išlaikyti tikinčiųjų motyvaciją stebėti šv. Mišių transliacijas, nebuvo didelio noro gilintis į gyvo ir nuotolinio dalyvavimo šv. Mišių liturgijoje skirtumus. Tačiau klausimas, ar egzistuoja išskirtinės malonės, kurias tikintysis gali gauti tik tiesiogiai dalyvaudamas šv. Mišių liturgijoje, ir yra tas nutylėtas „dramblys kambaryje“.

Šv. Mišių malonės unikalumo klausimas glaudžiai susijęs su religijos laisvės klausimu. Religijos laisvė yra saugoma kaip viena iš pamatinių žmogaus teisių ne todėl, kad asmuo religijos pretekstu galėtų elgtis savo nuožiūra nepaisydamas bendrojo gėrio. Religijos laisvės svarba kyla iš suvokimo, kad religija žmogui nurodo į jo egzistencijai būtinus gėrius, kurių siekti jis turi moralinę pareigą.

Religijos laisvės prasmė – užtikrinti tikinčiam žmogui egzistenciškai būtinų ir nepakeičiamų gėrių prieinamumą. Jei tiesioginis dalyvavimas šv. Mišiose nėra unikalios malonės unikalus šaltinis ir Dievas tą pačia malonę teikia tikinčiajam ir kitais būdais, tuomet nėra pateisinamos priežasties, argumentuojant religijos laisve, reikalauti galimybės tiesiogiai dalyvauti šv. Mišiose karantino laikotarpiu. Ypač, jei tai bent kiek apsunkins likusios visuomenės padėtį.

Bet, jei šv. Mišios yra unikali ir nepakeičiama Dievo dovana, kurią gali gauti tik gyvai dalyvaudamas liturgijoje, tuomet tikinčiųjų noras gyvai dalyvauti liturgijoje yra ne užsispyrimas, bet gerbtinas moralinis reikalavimas, kylantis iš egzistencinės būtinybės. Kaip ir kitų teisių atveju, teisės į religijos laisvę niekas negali atimti ar paaukoti dėl kokių nors kitų asmenų ar visuomenės daugumos interesų.

Ši teisė gali būti tik apribota dėl itin svarių priežasčių. Ir ne daugiau nei būtina. Tai yra pamatinis šiuolaikinės teisinės valstybės principas, dar vadinamas proporcingumo principu. Vadovaudamiesi juo, tokių sekuliarių valstybių, kaip JAV ir Prancūzija, pasaulietiniai teismai nusprendė, kad vykdomosios valdžios per karantiną įvesti draudimai bei ribojimai tikintiesiems dalyvauti religinėse pamaldose buvo pertekliniai ir neproporcingi. Tai yra peržengiantys būtinumo ribas, net ir atsižvelgiant į pandemijos situaciją.

Karantino pabaiga reikš ir apribojimų gyvai dalyvauti šv. Mišių liturgijoje pabaigą. Tačiau nenustos būti aktualūs klausimai: kas yra šv. Mišių malonė, ar ji unikali ir nepakeičiama? Ar tam, kad „pasiimčiau“ šią begalinės vertės dovaną, kurią tikinčiajam dovanoja gyvybės ir mirties Viešpats, turiu tiesiogiai dalyvauti šv. Mišiose? Ar galiu tą dovaną gauti nuotoliniu būdu? Ir tai nėra šiaip klausimai smalsumui patenkinti.

Nuo atsakymo į juos priklausys ne tik religijos laisvės ribos vis labiau sekuliarėjančiame pasaulyje, bet ir pačios Bažnyčios ateitis. Dažna proga mėgstamas cituoti populiarus Karlo Rahnerio SJ pasakymas – ateities krikščionis bus mistikas arba jo visai nebebus – šiame kontekste įgyja nauja prasmę. Mistikos širdis Bažnyčioje yra Kristaus tikro Kūno ir Kraujo aukos slėpinys.

Tam, kad galėtum suvokti ir vertinti šio slėpinio išskirtinę vertę žmogaus ir viso pasaulio išgelbėjimui, turi būti bent kažkiek mistiku. Tik mistikas gali tarti, kad savanorystė ligoninėje, laikymasis socialinės distancijos ir kitų vyriausybės nustatytų prevencijos priemonių, rūpinimasis kuo didesniu savo ir kitų saugumu nėra didesnis gėris ir didesnė meilė už paties Dievo Kūno ir Kraujo aukos paslaptį. Tik toks mistiškas tikėjimas šiandien gali patraukti žmogų prie Dievo altoriaus. Kai ko nors netenki, arba su tuo apsipranti, arba pradedi tai dar labiau branginti ir trokšti.

Vis tik šios alternatyvos Bažnyčios ateičiai nėra lygiavertės. Po karantino Bažnyčia, jei nori turėti ateitį, neturės kito pasirinkimo, kaip tik tapti Bažnyčia, iš naujo atradusia dalyvavimo Viešpaties tikro Kūno ir Kraujo aukos liturgijoje nelygstamą vertę. Nes tik taip ji gali išlikti mistine tikėjimo bendruomene, pateisinančia ir Dievo pažadus, ir religijos laisvės svarbą. Kitu atveju, kaip sakė Popiežius Pranciškus, kalbėdamas kardinolams savo pirmąją pontifikato dieną, Bažnyčia rizikuoja tapti tiesiog „atjautos nevyriausybine organizacija“.

laikmetis.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

ah1       2021-03-2 15:57

Tiesa jus išlaisvins, moko mokytojas/rabis Jėzus, Biblijoje.  Nori iš tikro melstis ir tikros maldos - eik į savo kambarėlį ir melskis užsirakinęs kad niekas netrukdytų - moko mokytojas/ rabis Jėzus, Biblijoje. Ko bijote melstis savo kambarėliuose?  Ko veržiatės į bažnyčias kur nėra tikros maldos?

Pagaliau       2021-03-2 14:52

kažkas išdrįso sukurti alternatyvų tinklapį sorošo bernardinams.

Žodžio laisvė...       2021-03-2 13:15

Mano a.a.Mama jau solidžiame amžiuje sunkiai susižeidė net du kartus,todėl po kambarį vaikščiojo tik su taburete.Todėl melsdavo kiekvieną dieną neišeidama iš namų.To mokė ir mane mažą.Neidavome miegoti nesukalbėję poterių.Aš taip ir nepripratau vaikščioti
į Bažnyčią.Netapau karšta dievobaiminga Kristaus išpažinėja,tačiau neatsisakau Dešimties Dievo įsakymų.Išmokau per gyvenimą eiti be kito pagalbos rankos,tik Dievo įsakymai padėjo man gyventi,nenukrypti nuo doros kelio ir mokėti kitą užjausti ir
padėti.

ah1       2021-03-2 13:01

ar nelaikas bažnyčioje pradėti dėstyti Jėzaus mokslą  ir bažnyčia paversti mokykla?  Na kiek galima meluoti apie numirėlių prisikėlimą? Jei prisikėlė tai nebuvo miręs.

stasys       2021-03-2 8:10

Pliurpalai žmogaus kuriam mokslai suteikė gausą žodžių o va proto ir išminties
pagailėjo . Bažnyčia išliko stovėti nepakitusi ilgus amžius ir jokios, kur kas didesnės katastrofos, jos nepastumejo būti kitokia .Pastovumas yra jos ilgaamžiškumo pamatas.. ir o ne sekuliarus autoriaus žodžiai ..kas būtų jei būtų . cit. aut. “Po karantino Bažnyčia, jei nori turėti ateitį, neturės kito pasirinkimo, kaip tik tapti Bažnyčia, iš naujo atradusia dalyvavimo Viešpaties tikro Kūno ir Kraujo aukos liturgijoje nelygstamą vertę” ..bla bla bla..

>>>Jei       2021-03-2 5:41

O ar žinai kas yra gėris? Ar gali piktoji dvasia duoti, o tuo labiau skleisti gėrį? Tad yra aiškios gėrio ir blogio sąvokos. Kas ateina iš Dievo yra gėris, o kas ateina iš piktojo yra blogis.

Jei       2021-03-2 4:58

Kristus ir šėtonas neturi jokio “bendrojo gėrio”, kokį “bendrąjį gėrį” gali turėti krikščionis ir Kristaus priešas?
O jei tas “bendrasis gėris” yra pati egzistencija, ar egzistencija pragare irgi gėris?


Rekomenduojame

Vytautas Budnikas. Ar mūsų Konstitucija yra neutrali idiotiškoms permainoms?

Ramūnas Aušrotas. Konstitucinės tėvų teisės interpretuojamos kuo siauriau, valstybės – kuo plačiau

Jurgos Lago ir Vido Rachlevičiaus pokalbis: Lietuva yra pasmerkta, nes valdžia nežino, kur veda, o mes nežinome, kur einame

Alvydas Jokubaitis: „Liberali demokratinė visuomenė trumpam pasitraukė į šalį“

Vytautas Sinica. Ar Genocido centro direktorių vertę politikai gali įsipareigoti, kad 1941 m. rezistencijos istorija nebus perrašoma? jos bus mokoma?

Valdo Vasiliausko replika. Šventos ateistinės Velykos?

Kardinolas Sigitas Tamkevičius: bijau, kad Bažnyčia liks vienintele institucija, kuri gins demokratiją

Geroji Naujiena: Kristus tikrai prisikėlė! Sveikiname sulaukus Šventų Velykų

Ado Jakubausko spaudos konferencija: Buvau atleistas, nes atsisakiau pasiduoti politiniam spaudimui iš anksto pasmerkti Birželio sukilimo dalyvius

Nida Vasiliauskaitė. Sako, į mūsų tolimus ramius kraštus atėjo maras. Laimei, bus naujų Mokslo dovanų

Šv. Augustino homilija apie Kristaus prisikėlimą

Didžiojo Šeštadienio Geroji Naujiena. Tuščio kapo žinia

Andrejus Gaidamavičius kviečia jungtis prie Nacionalinio miškų susitarimo: Nestovėk po medžiu – stok už medį!

Rasa Čepaitienė. Velykos 2021

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: DELFI panikuoja – propaganda jau neveikia

Nuo bačkos. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Arvydas Anušauskas: paaiškinimas partiečiams, kodėl susidorota su prof. Adu Jakubausku

Mini serialas „Tiesa apie vakcinas“: pirmosios serijos pirmoji dalis

Nuo bačkos. Kubilius Rachlevičiui: konservatoriai kaip „ėjo į Vakarus“, taip ir toliau eis

Didžiojo Penktadienio Geroji Naujiena: „Atlikta!“ (Jn 19, 30)

Šv. Juozapo vyrų judėjimas kviečia šį šeštadienį rinktis Aušros Vartuose melstis rožinį vyrų intencijomis: Už Kristų, už šeimas, už Lietuvą!

Seimo sprendimas neturi analogų Lietuvoje, o galbūt ir visame pasaulyje. Visa Ado Jakubausko kalba Seimo tribūnoje

Vinco Kubiliaus reportažas iš mitingo, surengto šalia parlamento prof. Adui Jakubauskui palaikyti

TAUTŲ KIEMO diskusijų erdvė: Klestinčią valstybę kurti ant dorybės pamato: misija (ne)įmanoma?

Nida Vasiliauskaitė. Uždažyti vėliavą

Geroji Didžiojo Ketvirtadienio Naujiena: Jis parodė mums savo meilę iki galo

Nuo bačkos. Aušra Maldeikienė: „Na, šiaip jau mes Lietuvai neturėtume dirbti. Mes dirbam Europai“

Povilas Girdenis: Sveikinu su naujosios vargo mokyklos metinėmis!

Prof. Ado Jakubausko atsakymai į jam mestus melagingus kaltinimus

Andrius Macas. Krikščionio laikysena Didžiąją savaitę gydytojo akimis

Vidas Rachlevičius. Politinis bankrotas per 100 dienų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.