Demokratija ir valdymas

Vygantas Malinauskas. Ką reikia žinoti apie pranciškonų vienuolyno grąžinimą?

Tiesos.lt redakcija   2017 m. kovo 27 d. 12:40

11     

    

Vygantas Malinauskas. Ką reikia žinoti apie pranciškonų vienuolyno grąžinimą?

Jūsų dėmesiui siūlome teisininko dr. Vyganto Malinausko išaiškinimą apie pastarosiomis savaitėmis atgarsį visuomenėje sukėlusį Vyriausybės sprendimą Pranciškonų vienuolyną grąžinti vienuoliams konventualams, priklausantiems Gdansko provincijai.

Praėjusią savaitę žiniasklaidoje buvo paskelbta publikacija „S. Skvernelis Pranciškonų vienuolyną Vilniaus senamiestyje atiduoda lenkų vienuoliams“, kritikuojanti premjero sprendimą grąžinti Vilniuje esantį Pranciškonų vienuolyno kompleksą vienuoliams konventualams.

Tekste esantis teisininko Liudviko Narcizo Rasimo komentaras yra klaidinantis ir reikalauja atsakymo.

Su tiesa, teisingumu ir logika prasilenkia šios publikuotos žinios:

1. Vienuolynas buvo teisėta Lietuvos valstybės nuosavybė.

2. Vienuolynas turi priklausyti valstybei, nes jo patalpose trumpą laiką veikė į įvairios lietuviškos organizacijos.

3. Neteisėtai nusavintas bažnytinis turtas gali būti negrąžinamas Bažnyčiai, jei jis Lietuvos istorijai turi kokią nors svarbą.

4. Valstybė, spręsdama turto grąžinimo klausimus, neprivalo paisyti religijos laisvės, kuri apima Bažnyčios teisę savo organizacinę struktūrą bei turtą laisvai tvarkyti pagal jos kanonus ir statutus (Valstybė gali nuspręsti, ar turtas turėtų priklausyti Arkivyskupijai ar vienuolijai).

5. Pastatai Vyriausybės sprendimu taps ne Vilniaus konventualų vienuolyno (kaip juridinio asmens), bet Gdansko provincijos nuosavybe.

6. Jei Pranciškonų konventualų ordinas pakeičia savo administracinę struktūrą (provincijų ribas), jis nebetenka teisės į ankstesnėms jo provincijoms priklausiusių vienuolynų turtinių teisių perėmimą.

7. Svarbiausia yra ne tai, kas yra teisėtas turto savininkas (iš kurio turtas prieš jo valią buvo atimtas), bet tai, kas jam grąžino turtą. Jei teisėtam turto savininkui turtą grąžino kokio nors okupacinio režimo administracija, tai laisvę atgavusi Lietuvos Respublika tokių teisių turėtų nepripažinti ir turtą pasilaikyti sau.

8. Bažnyčios laisvė ir teisingumas gali būti ignoruojami, jei tai valstybei yra naudinga.

Norint išvengti šių klaidų ir iš tiesų suprasti aptariamo vienuolyno pastatų nuosavybės klausimą, svarbu žinoti visus istorinius faktus ir bažnytinės teisės normas.

Istoriškai vienuolyno pastatai visada priklausė konventualų ordinui. Viešai prieinami šaltiniai rašo: po 1517 m. Lietuvos pranciškonų konventualų konventai sudarė atskirą vikariatą Bohemijos-Lenkijos provincijoje (nuo 1626 m. – Lietuvos-Rusijos provincijoje). 1686 m. įkurta savarankiška Lietuvos Šv. Kazimiero provincija (centras – Vilniaus konventas). Visi vienuolynai likviduoti po 1863 m. sukilimo. Nuo 1995 m. atnaujino veiklą Lietuvoje.

Konventualų ordinas (kaip dauguma vienuolijų) yra sudarytas iš padalinių (administracinių vienetų). Tie vienetai pagal kanonų teisę turi juridinio asmens statusą. Tad jie gali savo vardu turėti ir administruoti konkretų turtą. Kuriam vienetui tiesiogiai priskiriamas turtas ir kas tai nusprendžia, nustato Ordino vidaus statutai. Pačiam Ordinui ne tiek svarbu, kuriam konkrečiai jo padaliniui priskirtas turtas, bet svarbu tai, kad Ordinas yra visų jo padalinių turtinių teisių perėmėjas. Tad žvelgiant iš bažnytinio taško, nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos tam Ordino padaliniui, kuriam pagal Ordino vidaus tvarką pavedama tą turtą administruoti.

Žvelgiant iš pasaulietinės teisės taško, teisių atkūrimą reglamentuojantis Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas nustato, kad prašymus atkurti nuosavybę gali pateikti tik religinės bendrijos (ne bendruomenės). Religinė bendrija pagal įstatymą yra religinių bendruomenių susivienijimas (vienijanti ne mažiau, kaip dvi bendruomenes). Katalikų Bažnyčioje religinė bendrija atitinka – vyskupiją, o vienuolijų atveju – provinciją. Todėl, tam, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į konkrečios bendruomenės (pvz., parapijos, vienuolyno) turėtą turtą, prašymą atkurti nuosavybę turi rašyti atitinkamai vyskupija arba provincija. Sprendimas atkurti teises irgi priimamas bendrijai, o ne bendruomenei. Techniškai, atskiras vienuolynas (kaip ir atskira parapija) negali kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Konventualų atveju tai galėjo padaryti tik provincija. Atgavusi vienuolyną provincija toliau pagal savo vidaus teisę spręs, kuriam jam priklausančiam juridiniam vienetui registruoti nuosavybės teises. Tad formalia prasme Vyriausybės sprendimas negali būti kitoks, kaip tik atkurti nuosavybės teises provincijai. O faktiškai turtą atgaus tas juridinis asmuo, kuriam turtas bus priskirtas administruoti pagal Ordino vidaus tvarką. Žinoma, tokia situacija, kylanti iš pačios Lietuvos Respublikos įstatymų, sudaro prielaidas spekuliuoti tautiniais jausmais – „istorinį vienuolyną atiduoda lenkams“. Bet tai nėra pirmas turtas, kuri konventualai atgavo. Jie jau yra susigrąžinę Pranciškonų bažnyčią ir, kiek žinau, kai kuriuos šalia esančius pastatus.

Viešai keltas klausimas, kad Vilniaus arkivyskupija turėtų patvirtinti, jog konventualų ordino Gdansko provincija yra Lietuvos provincijos teisių perėmėja. Tačiau teisėje galioja principas – akivaizdžių dalykų įrodinėti nereikia. Kaip ir nereikia įrodinėti dalykų, kurie jau buvo įrodyti. Niekam nekyla klausimas, kad Vilniuje veikiantys Konventualai priklauso Pranciškonų konventualų ordinui ir nėra kokie nors apsišaukėliai. Beje, jiems, kaip konventualams, jau anksčiau yra atiduota bažnyčia ir pastatai. Būtų keista, kad jie iš naujo turėtų įrodyti, kad jie yra tikri konventualai ir turi teisę į turto perėmimą. Beje, Vilniaus arkivyskupija gali tik patvirtinti, kad jie yra tikri konventualai, o kas pagal Pranciškonų konventualų ordino vidaus tvarką yra nuosavybės teisių perėmėjas, konstatuoja ne arkivyskupija, o pats Ordinas. Pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą (2 str.) „teisę [atkurti nuosavybę] turi religinės bendrijos, pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis. Šis statusas turi būti aprobuotas atitinkamos religinės bendrijos vyriausiosios vadovybės“. Arkivyskupija nėra konventualų bendrijos „vyriausioji vadovybė“. Tad ji ir negali už pačius konventualus spręsti, kas yra buvusios Lietuvos konventualų provincijos teisių perėmėjas.

Bendras teisinis principas yra toks: jei esi nuosavybės teisių perėmėjas, tai ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į turtą, kur jis bebūtų. Bažnytinėje teisėje šiuo klausimu yra niuansas. Tam, kad susigrąžintų turtą, esantį konkrečios vyskupijos teritorijoje, vienuolija turi turėti vyskupijoje veikiantį padalinį (namus, vienuolyną, vikariatą, provinciją ir t.t.). Jei vienuolija nesvarbu dėl kokių priežasčių apleidžia vyskupijos teritoriją, pareiga rūpintis jos turtu pereina vyskupijai. Tuomet vyskupija tampa nuosavybės teisių perėmėju. Todėl tų vienuolijų, kurios neatsikūrė (Pažaislio kamalduliai, Bonifratrai, Laterano kanauninkai ir pan.), turtas arba liko vyskupijų nuosavybe, arba buvo perduotas kitoms vienuolijoms. Visus šiuos klausimus reglamentuoja Bažnyčios kanonai. Bet kuris vienuolių Ordinas, praeityje turėjęs Lietuvoje turto, gali atkurti nuosavybės teises, jeigu Lietuvoje atkuria savo bendruomenę.

Lietuvos Respublika pripažino ir pripažįsta daugybę okupacinio režimo sprendimų dėl įvairių turtinių teisių suteikimo ar pripažinimo. Sovietiniais laikais žmonės įsigydavo įvairų nekilnojamąjį turtą. Taip pat teismuose bylinėdavosi dėl turto. Vadovaujantis išdėstyta logika, visos šios nuosavybės teisės turėtų būti negaliojančios, nes jas suteikė ar patvirtino okupacinės valdžios administracija. Bet tuomet reikėtų anuliuoti visas nuosavybės teises, kokios tik atsirado sovietmečiu. Akivaizdu, kad tai būtų ne tik nesąmonė, bet ir prieštarautų pamatiniam teisingumui. Ne žmonių kaltė, kad jie, atsidūrę okupaciniame režime, turėjo tvarkyti nuosavybės reikalus ir negalėjo išsiversti be okupacinės administracijos sprendimų. Ne Pranciškonų konventualų kaltė, kad jų turtas 1938 metais atsidūrė okupuotoje teritorijoje. Pats okupacijos faktas nepaneigė jų prigimtinės teisės į nuosavybę. Beje, nereikia pamiršti, kad didelė dalis bažnytinio turto (jėzuitai, bernardinai, ne viena bažnyčia) Bažnyčiai buvo sugrąžinta lenkiškos administracijos. Ar tai duoda pagrindą teigti, kad, pvz., jėzuitų bažnyčia Vilniuje neteisėtai priklauso jėzuitams ir į ją neturėjo būti atkurtos nuosavybės teisės? O jeigu galima jėzuitams, kodėl tuomet turėtų būti negalima konventualams? Žodžiu, tie, kurie bando įrodinėti, kad konventualai negalėjo nepriklausomoje Lietuvoje atkurti nuosavybės teisių, nes jiems tas teises prieš tai buvo atkūrusi okupacinė administracija, tiesiog taiko dvigubus standartus ir ignoruoja teisingumą.

Bažnyčios turtas visuomet priklauso konkretiems bažnytiniams juridiniams asmenims – vyskupijoms, parapijoms, vienuolijoms, centrams. Kadangi atskiri bažnytiniai juridiniai asmenys priklauso bažnyčiai, tai ir jiems priklausantis turtas bendrąja prasme yra Bažnyčios.

Kokiam konkrečiam juridiniam asmeniui turi priklausyti bažnytinis turtas bei kas yra konkretaus turto teisių perėmėjai, nustato Bažnyčios kanonai. Pavyzdžiui, jei pasikeičia juridiniai asmenys (panaikinami, sujungiami, prijungiami), kanonai nustato, kas yra jų turtinių teisių perėmėjai.

Pagal Bažnyčios kanonus, popiežiškųjų teisių vienuolijos yra savarankiški bažnytiniai vienetai, savarankiškai tvarkantys savo organizacinę struktūrą ir turtą. Vyskupija negali pasisavinti jų turto be jų sutikimo ar kanonuose nenumatytais atvejais. Vienuolijai nustojus veikti konkrečioje vyskupijoje, pagal kanonus turtas gali pereiti vyskupijai (vyskupo globon). Tačiau, kai vienuolija atsikuria, vyskupas turi jį grąžinti vienuolijai.

Didžiosios vienuolijos (jėzuitai, pranciškonai, dominikonai) yra suskirstę į namus, vienuolynus, kurie savo ruožtu yra apjungti į provincijas. Kiek turėti namų, vienuolynų, į kokias provincijas juos apjungti, yra kiekvienos vienuolijos vidaus reikalas, reglamentuojamas Bažnyčios kanonų ir vidaus teisės. Amžiais bėgant gali keistis vienuolynų skaičius, provincijų ribos, tačiau dėl to nei pati vienuolija, nei jos teisės perimti ir perduoti jai pavaldiems juridiniams asmenims turtą neišnyksta. Pvz., XX a. pradžioje panaikintos Žemaičių vyskupijos turtas perėjo kitiems Bažnyčios juridiniams asmenims.

Pranciškonų konventualų vienuolynas yra atskiras bažnytinis juridinis asmuo, pagal šiuo metu esantį pranciškonų administracinį pasidalinimą priskirtas Gdansko provincijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautinės Lietuvos pasirašytos sutartys pripažįsta Bažnyčios teisę laisvai tvarkytis pagal savo kanonus ir statutus.

Pranciškonų konventualų vienuolynas visuomet (kelis šimtus metų) buvo pranciškonų konventualų nuosavybė ir jie niekuomet savo valia teisių į vienuolyno turtą neatsisakė. Turtas iš konventualų buvo nusavintas prieš jų valią okupacinių valdžių.

Konventualų vienuolynas niekuomet nebuvo LDK ar Lietuvos Respublikos nuosavybė. Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybė netampa neteisėtai nusavinto turto savininke. Ji gali būti tik valdytoja.

Elementarus teisingumas reikalauja, kad neteisėtai nusavintas turtas turi būti grąžinamas jų teisėtiems savininkams.

Reziumuojant:

1. Primygtinis reikalavimas atsakyti į klausimą, ar LDK veikė Lietuvos pranciškonų provincija, nuosavybės atkūrimo kontekste nėra relevantiškas.

2. Jeigu Vyriausybė priėmė nutarimą atkurti nuosavybės teises Gdansko provincijai, taip yra todėl, kad ji, viena vertus, gerbia Pranciškonų teisę savo gyvenimą organizuoti pagal jų pačių statutus, ir, kita vertus, ji, laikydamasi LR įstatymų, neturėjo kitos galimybės.

3. Žvelgiant iš prigimtinio teisingumo teisės perspektyvos, prigimtinės teisės yra pirmesnės ir svarbesnės už administraciją, kuri tas teises patvirtina.

4. Jei prieštarauji nuosavybės teisių atkūrimui konventualams, tai arba neigi Bažnyčios teisę pačiai spręsti, kas kokį jos turtą gali valdyti, arba neigi prigimtinį teisingumą tuo pat metu taikydamas dvigubus standartus.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nesiginčykit       2017-03-27 19:21

Žemė, žmonės ir visokie namai yra ne jūsų ir ne Lietuvos, o paties Dievo vietininko, kuris gyvena šioje Žemėje ir sėdi Šventajame Soste.

>12:56        2017-03-27 14:00

Kondratjevo argumentacija neprimtina net teisiniu požiūriu
(apie tai, ar ji buvo teisinga, net svarstyti neverta).
Tolesniam emocijų pliūpsniui tinka posakis:
“vienas - apie ratus, kitas - apie batus”.
Beje, dėl Bernardinų bažnyčios Vilniuje nesupratai:
2001 m. oficialiai buvo atkurtas Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolynas bei istorinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija.
2004 m. gruodžio 8 d. Lietuvoje augančiai mažesniųjų brolių bendruomenei buvo sugrąžintas Šv. Kazimiero provincijos statusas. Po 2007 m. provincijos kapitulos provincijos kurija sugražinta į Vilnių.

Klaida       2017-03-27 12:58

Ne Bernardinai, o Pranciškonų.

Teisinė argumentacija       2017-03-27 12:56

Ar kas nors blogo buvo Kondratjevo teisinėje argumentacijoje? Tikriausiai ne. O ar gavosi teisinga? Man čia argumentavimas bažnyčios naudai primena argumentavimą biologinės naudai. Juk Bernardinai biologiškai priklauso bažnyčiai, o mes litvinai eikime lauk. Čia ne koks Polendrės kalnelio naujadaras, o Vilniaus centras. Teisiškai jokio skirtumo, o savo esme, kaip čia pasakius. Tiesiog susitaikykime ir manykime, kad viskas bus gerai ir mūsų niekas neskriaus. Ir ypatingai laikykimės teisės, jei tai mus žemina. Tai taip kilnu ir kiti civilizuoti tuo pačiu atsilygins:). Toliau galvokite, kad kaizerinė Vokietija yra blogiau už marksistinį internacionalą su savo mažumomis. Ir niekada negalvokite apie save, tuo pasirūpins taikos nešėjai iš ES.

> 11:21       2017-03-27 12:39

Sprendimas būtų tikrai “antinacionalinis”, jeigu būtų ir neteisingas, ir neteisėtas.
Tautą stiprina tik tai, kas, pirmiausiai, yra teisinga, paskui - teisėta.
Ir tai nėra sentimentas, bet - metafizika.
Antraip nė norima “tautų Europa” tiesiog nebūtų galima:
būtų tik stipresniojo interesas ir jį užtikrinanti teisė.
Tikėtiniausia, vėl būtų proteguojama Vokietijos Reicho ekspansija.

Malinauskas įklimpęs?       2017-03-27 11:21

Jis ruošė tą antinacionaliį  ,,teisėtą” aktą arba yra to autoriaus bičas? Čia jo kolegos dabar jį ,,balina”...smile savo komentarais..

Al.       2017-03-27 10:41

Teisiškai atrodo nepriekaištingas išaiškinimas. Tik sunku įsivaizduoti, kad lietuviškai vienuolijai lenkai atiduotų kokią bažnyčią ar vienuolyną kur nors Seinijoj.

Už teisingumu ir teisėtumu paremtą argumentaciją       2017-03-27 9:55

Puiki teisinė argumentacija,
deramas rėmimasis prigimtinio teisingumo principu.
Ačiū, Vygantai, už prusinimą.

Pilstymas iš tuščio į kiaurą       2017-03-27 8:31

Baudžiauninkai su teisininkų diplomais aptarnauja svetimos valstybės interesus..Turėtų vykti teisminis ginčas, nes pažeidžiami nacionaliniai interesai kitos šalies piliečių naudai..

Šūdamalystė       2017-03-27 7:34

Po tokiu malimu galima bet ką paslėpti. Mūsų baudžiauninkai pripratę lankstytis jau kokius 400 metų viskam kas iš užsienio. Šis “relevantiškas” advokatas irgi iš tų baudžiauninkų padermės.

Gerai, kad parašėte       2017-03-27 4:01

dabar net ramiau


Rekomenduojame

Eglė Mirončikienė. Ryžtingi kovotojai su vėliavnešiais, performeriais ir lipdukų klijuotojais, plečia puolimo frontą

Ramūnas Aušrotas. Sąžinės laisvę apribojo ir šveicarai, referendume sugriežtinę bausmes už seksualinių mažumų diskriminaciją ir neapykantos kurstymą

Pro Patria jaunimas kviečia į eitynes – Vasario 16-osios Liepsnų maršą

Vytautas Sinica. Vyksta stiprus nuprotėjimas

Algimantas Rusteika. Dėl vieno dėdė Marksas buvo teisus: naujieji jo bendražygiai viską verčia farsu

Algimantas Rusteika. Šią dieną

Ramūnas Aušrotas. Norite sumažinti ne(si)skiepijimo keliamą riziką? Nustokime skiepiję konvejeriu

Clotilde Armand. Rytų Europa Vakarams duoda daugiau, nei gauna

Verta prisiminti. Kazys Škirpa: mintys apie valstybę

Kroatijos teismas pripažino tos pačios lyties šeimoms teisę tapti vaiko globėjais

Algimantas Rusteika. O ką daryti, jei šeimos neturi, bet susirgai?

Neringa Venckienė. Apie teismų ir jų sprendimų nešališkumą

Kardinolas V. Sladkevičius siunčiamas į užmarštį?

Andrius Švarplys. Kaip artes liberales galėtų būti salele?

Ramūnas Aušrotas. Statistika kalba už save

SAS antiskandinaviška reklama sulaukė atoveiksmio: ar perlenkta lazda gali virsti bumerangu?

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.