Naujienos, Įžvalgos, Diskusija

Vygantas Malinauskas. Galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą Lietuvoje yra naikintina privilegija?

Tiesos.lt redakcija   2017 m. liepos 13 d. 8:42

6     

    

Vygantas Malinauskas. Galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą Lietuvoje yra naikintina privilegija?

Konstitucinis Teismas nutarė (KT), kad dvasininkų atleidimas nuo karo prievolės prieštarauja Konstitucijai. Šis nutarimas (ČIA) yra reikšmingas ne tik todėl, kad KT priėmė sprendimą ne tuo klausimu, kuriuo jis buvo prašomas pasisakyti, ne tik todėl, kad net du teisėjai (Gintaras Goda ir Danutė Jočienė – Tiesos.lt red. past.) pareiškė nesutinkantys su daugumos sprendimu, bet todėl, kad nutarimas atskleidžia daugumos KT teisėjų poziciją religijos ir tikinčiųjų piliečių teisių bei interesų atžvilgiu.

Kokia žinią Lietuvos visuomenei siunčia KT? Jei trumpai, tai pagrindinė žinia – karinio konflikto atveju tikinčių piliečių poreikis gauti religinius patarnavimus Lietuvos valstybei nėra svarbus. Dar daugiau – de facto visuomenei pasakoma, kad valstybei nėra svarbu, kad karinio konflikto atveju jos piliečiai galėtų laisvai atlikinėti religines apeigas ir praktikuoti tikėjimą.

Kuo grindžiamas KT nutarimas? Pagrindinis KT argumentas yra tas, kad nėra objektyvių aplinkybių, kurios pateisintų dvasininkų atleidimą nuo karo prievolės. KT nuomone, dvasininkų atleidimas nuo karinės tarnybos nėra susijęs su objektyviomis aplinkybėmis ir todėl negali būti Konstitucijos požiūriu pateisinamas. Čia, žinoma, iš karto kyla klausimas, į kurį dėmesį atskirojoje nuomonėje atkreipė ir KT teisėjai D. Jočienė ir G. Goda – kodėl dvasininko statusas negali būti laikomas objektyvia aplinkybe, pateisinančia jo atleidimą nuo karo prievolės atlikimo?

Savo ankstesniuose nutarimuose KT yra konstatavęs, kad „konstitucinė minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra viena iš pamatinių žmogaus laisvių, kuri užtikrina galimybę įvairių pažiūrų žmonėms gyventi atviroje, teisingoje ir darnioje pilietinėje visuomenėje“, ir kad „ši laisvė – ne tik savaiminė demokratijos vertybė, bet ir svarbi garantija, kad bus visavertiškai įgyvendinamos kitos žmogaus konstitucinės teisės ir laisvės“.

Konstitucijos 26 straipsnis nurodo, kad tikėjimo ir sąžinės laisvė be kita ko apima ir laisvę atlikinėti apeigas ir praktikuoti tikėjimą. Nors skirtingose religijose dvasininkų vaidmuo skiriasi, tačiau daugumos religijų išpažinėjai negali pilnai praktikuoti savo tikėjimo be dvasininko patarnavimų.

Katalikai be dvasininko negali patys sau paaukoti šv. Mišių, patys sau suteikti Bažnyčios palaminimo, pašventinti devocionalijų, atleisti sau nuodėmių. Tad dvasininko patarnavimai, kitaip nei teigia KT, nėra subjektyvi tikinčiojo žmogaus užgaida, bet objektyvi būtinybė tam, kad asmuo galėtų laisvai praktikuoti savo religiją. Tuo tarpu KT, savo nutarime ignoruodamas šia svarbią aplinkybę, tuo pačiu ignoravo ir klausimą – kaip dvasininkų šaukimas į valstybės tarnybą paveiktų kitas pamatines piliečių teises bei laisves, konkrečiai – pamatinę teisę į laisvą religijos praktikavimą?

Valstybės gynimas yra pamatinė kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. Tačiau, kaip nurodo savo nutarime KT, „pasirengimas ginti valstybę yra gana plati sąvoka“, apimanti ne tik piliečių pasirengimą ginklu ginti valstybę“, bet ir „su ginkluota gynyba tiesiogiai nesusijusias informacines-technologines, gamybines ir kitas panašaus pobūdžio priemones“. Tačiau KT neatkreipia dėmesio į tai, kad valstybės gebėjimą priešintis pirmiausia lemia ne informacinės-technologinės, gamybinės ar panašaus pobūdžio priemonės, bet piliečių dvasinis ir moralinis tvirtumas. Be tvirto nusiteikimo drąsiai gintį Tėvynę pavojaus akivaizdoje ir gamybinės priemonės, ir ginklai yra beverčiai. Tikinčiam žmogui šio tvirtumo šaltinis yra jo religija. Neatsitiktinai įprastas partizanų žeminės atributas buvo kryžius. Tarp karių, išgyvenusių karą, yra populiarus posakis – apkasuose netikinčių nėra.

Dvasininkas, eidamas tiesiogines savo pareigas, padeda kariams ir tikintiems valstybės piliečiams kritinėje situacijoje išlaikyti dvasinę pusiausvyrą bei moralinį atsparumą. Tai šalies gynybai yra ne mažiau svarbu nei KT nutarime minimos technologinės ar gamybinės priemonės. Todėl dvasininkų atitraukimas nuo jų tiesioginių pareigų siunčiant juos ten, kur tarnybą gali atlikti bet kuris kitas pilietis, šalies gynybai jokios pridėtinės vertės nesukurs. Greičiau atvirkščiai – daugybė piliečių konflikto atveju bus palikti be religinės atramos.

KT nutarime nemažai dėmesio skyrė teisei dėl pacifistinių ar religinių įsitikinimų atsisakyti tarnybos su ginklu rankoje. Tačiau sprendžiant dvasininkų atleidimo nuo karo prievolės klausimą, kalbama juk ne apie tai, ar kunigas prieš savo įsitikinimus nebus verčiamas tarnauti su ginklu rankose (tuo labiau kad Tėvynės gYnimas su ginklu rankoje neprieštarauja nei katalikų tikėjimui, nei krikščioniškai etikai). Kalbame apie tai, kas labiausiai atitinka visuomenės ir valstybės interesus karinio konflikto atveju – kunigo sielovadinė tarnystė ar jo tarnyba valstybinėje struktūroje.

Bažnyčia savo kanonuose sako, kad karo tarnyba mažai dera su dvasininko statusu ne todėl, kad katalikų tikėjimas būtų pacifistinė religija, bet todėl, kad tiek kariui, tiek užfrontėje likusiems jo artimiesiems labiau reikia ne dar vieno kario ar papildomo alternatyvios tarnybos tarnautojo, bet dvasininko, kurio patarnavimai religingam žmogui nėra pakeičiami. Ypač žinant, kad karinio konflikto atveju tikintiems žmonėms religinių dvasininkų patarnavimų poreikis nesumažėja, bet priešingai – išauga.

Įsivaizduokime situaciją, kai karinio konflikto atveju parapijos kunigai yra paimami atlikti tikrosios ar alternatyvios karo tarnybos. Parapijiečiai nebegali užsakyti šv. Mišių už artimuosius, kurių gyvybei gresia pavojus kare, sužeistieji gauti ligonių patepimo mirties patale, nuodėmių atleidimo pavojaus gyvybei akivaizdoje ar su kunigu palaidoti žuvusius. Nes, užuot teikęs religinius patarnavimus, jų klebonas arba su šautuvu vykdo kovinius vadų įsakymus, arba nuo ryto iki vakaro kuriame nors savivaldybės padalinyje tarnauja alternatyviojoje karo tarnyboje vykdydamas paskirto viršininko pavedimus. Tai suprasdamos ir pagarbiai atsižvelgdamos į savo tikinčiųjų piliečių poreikius, dauguma civilizuotų Vakarų valstybių (įskaitant tas, kurių Konstitucijose tiesiogiai dvasininkai nepaminėti) atleidžia dvasininkus nuo karo prievolės vykdymo. Todėl šia prasme KT nutarimas Lietuvą priartina ne prie vakarietiškos demokratijos, bet prie sovietinių tradicijų, kurios neigė religijos svarbą asmeniui ir visuomenei.

KT pranešime spaudai apie priimtą nutarimą pabrėžiama, kad „Konstitucija yra piliečių lygybės, o ne privilegijų aktas“ (pačiame KT nutarime nėra šios frazės). Tuo tarsi Lietuvos visuomenei duodamas suprasti, kad dvasininkai mūsų valstybėje naudojosi nepagrįstomis privilegijomis, o apdairus KT tam padarė galą savo nuožiūra priimdamas sprendimą klausimu, kuriuo pasisakyti net nebuvo prašomas. Tačiau iš tiesų KT susiaurino ne dvasininkų „privilegijas“, bet tikinčiųjų galimybę gauti būtinus religinius patarnavimus krizės atveju. Lietuvos piliečiai, priimdami Konstituciją, sutarė dėl svarbiausių bendro gyvenimo ir sugyvenimo valstybėje principų. Priimdami Konstituciją piliečiai buvo tikri, kad valstybė neignoruos jų pamatinių interesų, vertybių ir gėrių. Vienas iš tokių gėrių – galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Tačiau po šio KT nutarimo tikrumas, kad valstybė ir toliau gerbs savo piliečių teisę laisvai praktikuoti tikėjimą, gerokai sumažėjo. O kai sumažėja tikrumas, jog valstybė gerbia ir saugo jos piliečiams svarbius gėrius bei vertybes, neišvengiamai nyksta ir jausmas, jog Valstybė yra Tavo valstybė.

Konstituciniam Teismui Konstitucija suteikia dideles galias. Pasinaudodamas šiomis galiomis jis gali tiek stiprinti valstybę, tiek skatinti piliečių nusivylimą. Todėl jam tenka ypatinga atsakomybė už jo nutarimus. Ši atsakomybė, be kita ko, apima ir pareigą tinkamai pagrįsti savo nutarimus atsižvelgiant į visas visuomenei reikšmingas aplinkybes. Tačiau, kaip savo atskirojoje nuomonėje pastebi teisėjai G. Goda bei D. Jočienė, KT nutarimui kaip tik ir pritrūko tokio pagrindimo.

KT priėmė nutarimą. potencialiai apribojantį didelės dalies piliečių pamatinę teisę laisvai praktikuoti savo tikėjimą, remdamasis labiau išankstinėmis nuostatomis nei rūpestingai pagrįstomis prielaidomis. Tuo pačiu pasiųsdamas žinią didelei daliai religingų šalies piliečių – galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą modernioje Lietuvos valstybėje yra naikintina privilegija.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

9.45-tam       2017-07-13 21:41

Jūs neteisus-į seminariją įstoti galėjai tik atitarnavęs armijoje arba netinkamas karo tarnybai

Marginalas       2017-07-13 15:34

Malinauskas “pabudo” nesiorientuodamas, kad ne Lietuva dabar sprendžia ideologinius klausimus. Ir iš viso nieko nebesprendžia.

Lisa Bona       2017-07-13 13:07

Lisabonos sutartyje kas pasakyta dėl religijų?  Kam teikiam pirmenybė? Ir kokia pozicija Lietuvos politikų?

VaidasVDS       2017-07-13 10:15

Konstitucinis teismas akivaizdžiai pažeidė Konstitucijos 26 straipsnį, kurio tikriausiai jau pats ir nelabai supranta.
Religinis tikėjimas nėra materialistinis ar tik žmogiška logika paremtas tikėjimas. Religinio tikėjimo negali suvokti tik materialistas, o kartu ir ateistas. O jei negali suvokti, tai negali ir kažką spręsti apie tai.
Pacituosiu tai, ko autorius nepasakė. 26 straipsnyje parašyta:
“Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti…”.
——
Taigi, jeigu tikintysis yra visiškas pacifistas, tai net tam tikrais atvejais jis negali prisidėti prie bet kokio dalyvavimo kariniuose veiksmuose, ypač puolamuose, net ir alternatyviai patarnaudamas puolantiesiems. Jei agresiją suvoki kaip blogį, tai negali niekaip padėti bet kokiam agresoriui, nors tas agresorius ir sakytų, jog jis labai didelę naudą neša žmonijai ar savo Tėvynei (Hitleris puikus to pavyzdys).
Nors pats esu tarnavęs sovietų kariuomenėje (tuo metu iš esmės nieko nesuvokdamas dvasinėse sampratose), bet šiandien mano asmeninis požiūris (konstitucija tą vis dar leidžia), kad pakelti ginklą ar priešintis bet kokiu būdu galima tik vieninteliu atveju - ginantis ir įsitikinus, kad puolantysis yra visiškas beprotis ir tikrai jame nėra jokio tikro dvasingumo. Visiškai leistina nušauti tiek beprotį idiotą ateistą, šaudantį į nekaltus žmones, tiek beprotį religinį fanatiką, nešantį sprogmenis sprogdinti visiškai niekuo dėtus žmones, jei jų negalima nuginkluoti be jokių aukų patyrimo. Bet kokio karo ir bet kokio žudymo reikia stengtis išvengti bet kokiomis priemonėmis…

       2017-07-13 9:45

Nemalk šūdo kremliaus vatnike, būtent kunigų seminarijos studentai nebuvo šaukiami į karinę tarnybą.

tarybukai tie KT       2017-07-13 8:49

tarybiniais metais kunigų seminarijos studentai nebuvo atleidžiami nuo karinės tarnybos.
kitų aukštųjų mokyklų studentai - buvo atleidžiami.
——
moralas: KT teisėjai - tikri kolaborantai (nusikaltėliai)


Rekomenduojame

Vincentas Vobolevičius. Tiesa ar Komjaunimo tiesa?

Irena Vasinauskaitė. Raseinių politikai prieš atostogas išsiaiškino, kas cituoja Adolfą Hitlerį, o kas – Vytautą Landsbergį

Laimutė ir Vytautas Kedžiai: Vaiko saugojimas nuo nežinia ko neturi virsti izoliacija – norime savo akimis išvysti, kad anūkėlei viskas gerai

Andrius Švarplys. Tai, kas Vakaruose yra laisvė į religiją, Lietuvos Konstituciniam Teismui yra socialinės privilegijos ir lygybės pažeidimas

Vytautas Sinica. Aukos ant populizmo altoriaus

Kova su korupcija. Algimantas Rusteika: kam griauti, jei galima nacionalizuoti?

Kurioje šalyje mokytojai uždirba 11 820 EUR per mėn.?

Vygantas Malinauskas. Galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą Lietuvoje yra naikintina privilegija?

VU TSPMI baigęs Lietuvos diplomatas V. Radžvilą išplūdo necenzūriniais žodžiais

#tapinizmas ir sveika visuomenė: Raimondo Navicko replika Eglei Samoškaitei

Irena Vasinauskaitė. Ant rezonansinių bylų „siuvimo“ konvejerio – Garliavos byla

Irena Vasinauskaitė. Premjere, ar Jūsų komanda dirba PRIEŠ Jus?

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

LVŽS frakcija apie savo inicijuotą Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymą: „Mažiau privilegijų, daugiau atsakomybės“

Dalia Grybauskaitė: Lietuvoje kova su korupcija įsibėgėja ir jau duoda konkrečių rezultatų

Vytautas Rubavičius. Civilizacinės savipratos svarba šių dienų geopolitikoje

Eurostatas: iš visų ES šalių būtent Lietuva praėjusiais metais neteko daugiausia gyventojų

Prezidentūra: Dalios Grybauskaitės darbai – Lietuvai stiprinti

VU politikos mokslų institute: kova su prof. V. Radžvilo „reakcingomis pažiūromis“

Vygaudas Ušackas: iš diplomatinės tarnybos traukiuosi, ar dalyvausiu prezidento rinkimuose 2019 m., dar nenusprendžiau

Geroji Naujiena: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“

Raimondas Navickas. FAKE NEWS jau ir Lietuvoje

Kaip kurti teisingesnes, broliškesnes ir taikesnes visuomenes? Popiežiaus Pranciškaus laiškas G20 susitikimui Hamburge

Liudvikas Jakimavičius: Ar tokios ir yra naujosios ES vertybės?

Algimantas Rusteika. Konservatoriai be priešų – konservatoriai be ateities

Linas Kojala apie Donaldo Trumpo kalbą Varšuvoje

Kęstutis Girnius. Kada išnyks lietuvių tauta?

Laisvūnas Šopauskas. Liberalmarksistinio revoliucinio teroro pradžia Lietuvoje (II)

Jūratė Sofija Laučiūtė. Kokią valstybę kuriame?

Vidmantas Valiušaitis. Ką rašė spauda 1940 m. liepos 6 d.?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.