Politika, Žmogaus teisės, Krikščionių pilietinis veikimas

Vygantas Malinauskas: „Nepasiduokime iliuzijai, kad nebūtina turėti atsakymų į esminius klausimus“

Tiesos.lt siūlo   2019 m. sausio 4 d. 20:04

2     

    

Vygantas Malinauskas: „Nepasiduokime iliuzijai, kad nebūtina turėti atsakymų į esminius klausimus“

„Ateitis“ | 2018 (9)

Pokalbis su ateitininku, neseniai disertaciją „Žmogaus teisių ir viešojo intereso pusiausvyros užtikrinimo teoriniai bei metodologiniai aspektai“ Vytauto Didžiojo universitete apgynusiu teisininku dr. Vygantu Malinausku.

Vygantai, Jūs esate šeimos tėvas, katalikas, ateitininkas. O kas tiksliausiai apibrėžia jūsų identitetą? Kaip jį suformuluotumėte?

Šiandien populiaru kalbėti apie identitetą. Net atsirado terminas „identiteto liberalizmas“ (angl. identity liberalism), kuris nurodo į ideologiją, teigiančią, kad identitetas yra asmens pasirinkimo reikalas. Kai kurie JAV universitetai, pasidavę šiai ideologijai, net leidžia studentams pasirinkti kreipinį, atspindintį identitetą pagal pageidavimą. Bet tikrasis identitetas, tiek žmogaus, tiek bendruomenės, tiek tautos, yra lemiamas jų istorijos. Kad ir kaip norėčiau, aš negaliu išsižadėti savo istorijos. Galiu tik iš jos pasimokyti. Kaip ir kiekvienoje istorijoje, yra dalykų, kuriais džiaugiuosi ir už kuriuos dėkoju Dievui, ir yra dalykų, kurių geriau būtų nebuvę. Visi gyvenimo atsitikimai ir nutikimai, iššūkiai, sutikti žmonės ir patirtos Dievo malonės, kuriomis džiaugiuosi ir už kurias dėkoju Dievui, ir sudaro mano identitetą.

Jūsų tėvelis buvo tremtinys. Tėvo palaiminimas yra labai svarbus kiekvienam vyrui, sakykite, kokias vertybes tėvas jums perdavė ir koks jūsų santykis su tėčio tremties patirtimi?

Trėmimo į Sibirą metu mano tėtis buvo jauniausias iš penkių vaikų. Jam tebuvo penkeri metai. Galbūt pagrindinė pamoka ir patirtis man buvo ta, kad Sibiro tremtis neprivertė tėčio bijoti totalitarinės sistemos ar su ja susitaikyti bei nesumažino jo patriotiškumo. Veikiau priešingai. Tėtis net ir gūdžiausiu sovietmečiu buvo nuoseklus „antitarybininkas“, nebijojęs garsiai ir viešai kalbėti apie tai, jog esame okupuoti ir išnaudojami „darbininkų“ valdžios. Man, vaikui, tai buvo lemiama pamoka ir vertybinis orientyras.

Gal galėtumėte pasidalinti, kokie kiti autoritetai ir kokiu aspektu Jums padarė didžiausią įtaką?

Didžiausi autoritetai man lieka mano tėvai. Tėtis, nepaisant to, kad nebuvo baigęs aukštojo mokslo, buvo mano pirmasis tikėjimo ir istorijos mokytojas, išugdęs tiesos, tikėjimo ir Tėvynės meilę. Tėtis paskatino pamėgti rimtas knygas. Tėčio dėka paauglystėje mano labiausiai skaitoma knyga buvo enciklopedija. Mama buvo didžiausias praktinės artimo meilės, kantrybės, ištvermės sunkumuose ir ištikimybės šeimai pavyzdys.

Iš vėliau gyvenime sutiktų žmonių negaliu nepaminėti kun. Arvydo Žygo ir kun. Jono Juraičio. A. Žygas man, jaunam studentui, padarė neišdildomą įspūdį. Jo bičiulystė ir charizma įkvėpė meilę ir ištikimybę ateitininkijai ir jos idealams. O pažintis su kun. J. Juraičiu buvo iš tiesų sukrečianti dvasinė ir intelektualinė patirtis, atvėrusi iki tol nepatirtas filosofinės minties, pažinimo ir kalbos gelmes. Jo dėka pamilau filosofiją. Na, ir negaliu nepaminėti savo kasdienio moralinio autoriteto, padedančio išlikti tiesos santykyje su savimi ir pasauliu – žmonos Virginijos.

Kiekvienas žmogus savo gyvenime stengiasi atrasti autentišką gyvenimo ritmą, tam tikrą kasdieninę discipliną. Koks yra jūsų dienos ritmas, kaip paskirstote savo maldos, mokslinės ir visuomeninės veiklos bei poilsio laiką šeimoje?

Pavydžiu žmonėms, kurie sugeba atrasti ir palaikyti gyvenimo ritmą. Teisininko darbas ar visuomenininko veikla dažniau primena gaisrininko ar kario tarnybą nei gyvenimą pagal tiksliai sustyguotą dienotvarkę. Gyvenimo ritmą diktuoja teisinės ir visuomeninės problemos, kurios verčia nuolat peržiūrėti savaitės darbų planus. Tad tenka gyventi pagal dinamišką dienotvarkę. O pagrindinis iššūkis – nepasiduoti pagundai pateisinti „rimtomis priežastimis“ savo didesnius ar mažesnius apsileidimus ir rasti laiko visų svarbių pareigų vykdymui. Žmonos atkaklumo dėka retai kada pavyksta išvengti vakaro maldos. Ryte stengiuosi rasti laiko bent trumpai maldai ir, jei tik leidžia galimybės, per pietus kalbėti Viešpaties angelą. Na, o rožančiui dažniausiai atsiranda laiko keliaujant tarp Kauno ir Vilniaus.

Inteligentų katalikų gyvenime visuomeninė veikla yra susijusi su rūpesčiu dėl savo valstybės ir atsakomybe dėl bendrojo gėrio puoselėjimo. Pats esate buvęs bene vieninteliu moksleivių delegatu Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime. Tada katalikų indėlis buvo labai reikšmingas, o šiuo metu krikščionys sulaukia daug kritikos, kad lyg bando primesti savo gyvenimo būdą ar vertybių sistemą visai visuomenei. Kokia, jūsų manymu, turėtų būti kataliko pozicija išgirdus, kad jis neturi teisės primesti savo vertybių visai visuomenei?

Reikėtų patikslinti, kad buvau vienintelis moksleivis, išrinktas Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatų, atstovavusių Panevėžio sąjūdžio dalyviams. Turbūt buvo moksleivių, kurie dalyvavo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime su balso teise ir iš kitų miestų. Iš tiesų tuo metu buvo tarsi savaime aišku, kad atkuriama Lietuvos valstybė remsis krikščioniškomis vertybėmis.

O šiuolaikinė kritika, kad krikščionys bando primesti savo gyvenimo būdą ar vertybių sistemą visai visuomenei, yra glaudžiai susijusi su pastaruoju metu įsivyravusia politinio liberalizmo doktrina. Vienas iš pamatinių šios doktrinos principų – „neutralios“ valstybės principas, tai yra tokios valstybės, kuri su vienodu rūpesčiu ir pagarba turi atsižvelgti į visus piliečius nepriklausomai nuo jų tikėjimo, pažiūrų ar vertybių. Toks principas daugumai šiuolaikinių žmonių atrodo patrauklus ir teisingas. Todėl visi „kovotojai už vertybes“ šio principo šviesoje atrodo šališki ir nepaisantys teisingumo bei pagrįstų sugyvenimo visuomenėje reikalavimų.

Toks krikščionių kaltinimas šališkumu, kėsinimusi į politines ir socialines laisves leidžia lengvai marginalizuoti krikščionis visuomenininkus ar politikus, bandančius nuosekliai atstovauti krikščioniškoms vertybėms. Nemaža jų dalis, siekdami išlikti pagrindinėje politikos ir visuomenės gyvenimo srovėje, ilgainiui pasirenka įvairius kompromisus.

Manau, kad būtina sąlyga šiuolaikiniam visuomeniniam ir politiniam katalikų veikimui yra pagrindinių krikščioniško socialinio mokymo sampratų, tokių, kaip bendrasis gėris, teisingumas, orumas, išmanymas ir, kita vertus, liberalizmo ideologijos trūkumų bei nenuoseklumo supratimas. Kol nekritiškai priimame liberalizmo postulatus, tol neturime jokio įtikinamo pateisinimo įgyvendinti krikščioniškas vertybes politikoje. Neturėdami įtikinamo pateisinimo siekiui įtvirtinti krikščioniškas vertybes visuomenėje, neišvengiamai esame stumiami į privačią erdvę, kuri nuolat siaurėja. Tačiau, jei suvokiame, kad šiuolaikinė „neutrali“ liberalioji demokratija anaiptol nėra neutrali ir proteguoja vienas vertybes kitų vertybių sąskaita, atsiranda pagrindas rimtai diskusijai apie tai, kokioms vertybėms prioritetą turėtų teikti visuomenė. O kartu ir rimtam visuomeniniam bei politiniam veikimui.

Jūs esate tikrai aktyvus visuomeninėje veikloje, dažnai galima išgirsti jus komentuojant Lietuvos politines ir teisės aktualijas, bet siauresniems sluoksniams yra žinoma, kad pastaruosius metus aktyviai vykdėte mokslinį tyrimą teisės teorijos ir filosofijos srityje. Gal galėtumėte pasidalinti, koks buvo jūsų tyrimo tikslas?

Mano tyrimo tikslas buvo kritiškai pažvelgti į šiuolaikinį žmogaus teisių diskursą bei pasiūlyti alternatyvias teorines ir metodologines prieigas, ieškant teisingos žmogaus teisių ir viešojo intereso pusiausvyros.

Kas paskatino imtis šios temos?

Šiandien žmogaus teisės ir laisvės yra laikomos visuotinėmis vertybėmis. Politikai nuolat žada visuomenei daugiau teisių ir laisvių. Tačiau beveik visuotinai ignoruojama aplinkybė, kad jokioje visuomenėje negali vienu metu plėstis teisių ir laisvių apimtis. Teisės ir laisvės vienos kitas riboja. Todėl yra svarbu rasti teisingą balansą ne tik tarp teisių ir viešojo intereso, bet taip pat tarp teisių ir laisvių. Tik žinodami, kaip rasti šį balansą, galime imtis laisvos ir teisingos visuomenės kūrimo projekto.

Nors tikrai nėra lengva trumpai išdėstyti savo pagrindinius teiginius, bet gal galėtumėte atskleisti tas savo tyrimo išvadas, jų aspektus, kurie kiekvienam aktyviam piliečiui galėtų padėti atlikti savo pilietines pareigas?

Taip, iš tiesų nelengva į kelis sakinius sutalpinti pustrečio šimto puslapių. Žmogaus teisės ir laisvės neegzistuoja kaip abstrakcijos. Realiame gyvenime jos visuomet susijusios ir yra priklausomos nuo tam tikrų gėrių egzistavimo. Pavyzdžiui, teisė į mokslą gali egzistuoti tik ten, kur egzistuoja mokslo institucijos, teisė į nuosavybę turi prasmę tik tada, jeigu egzistuoja pati nuosavybė, teisė į teisingą teismą gali būti įgyvendinama tik ten, kur egzistuoja teismai, teisė į sveikatos apsaugą nebūtų įmanoma be sveikatos apsaugos institucijų ir taip toliau.

Ši aplinkybė leidžia suprasti, kad teisių apsauga negali būti atskirta nuo žmogaus visaverčiam gyvenimui visuomenėje reikalingų gėrių apsaugos. Kai tai supranti, pradedi suvokti, kad žmogaus teisės ir viešasis interesas nėra vienas kito konkurentai, bet viena kitą papildančios vertybės. Bandymas plėsti atskirų visuomenės narių teises (ar laisves) gėrių, sudarančių visuomenės bendrąjį gėrį, sąskaita neišvengiamai veda į situaciją, kai vienų piliečių teisės ir laisvės yra įgyvendinamos kitų piliečių teisių ir laisvių sąskaita. Todėl kiekvienas visuomenės narys negali turėti daugiau teisių ir laisvių, nei įmanoma turėti norint išsaugoti visuomenės bendrąjį gėrį. Šiandien mūsų pilietinė pareiga – apsaugoti visuomenėje gėrius, būtinus mūsų visų pilnaverčiam gyvenimui, nuo jų naikinimo prisidengiant „teisėmis“ ir „laisvėmis“.

Gal galėtumėte pasidalinti, kaip aiškinate bendrojo gėrio koncepciją?

Bendrojo gėrio koncepcija yra beveik tiek pat sena, kiek ir pati Vakarų civilizacija. Jau Aristotelis pastebėjo, kad kiekviena bendruomenė atsiranda dėl kokio nors gėrio. Bendriausia prasme – tai, kas duoda mums priežastį priklausyti visuomenei, ir yra bendrasis gėris. Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas bendrąjį gėrį apibūdina kaip sąlygų visumą, reikalingą asmens pilnaverčiam gyvenimui visuomenėje. Negatyviąja prasme bendrasis gėris yra gėriai, kurių netekus neišvengiamai smuktų visų visuomenės narių gyvenimo kokybė, nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai naudojasi tais gėriais, ar ne. Pavyzdžiui, išnykus aukštojo mokslo institucijoms nukentėtų ne tik asmenys, norintys siekti aukštojo mokslo ar jose dirbantys, bet ir tie, kurie neplanavo baigti jokių mokslų, tačiau kurių gyvenimo kokybė priklauso nuo mokslo pasiekimų bei žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, paslaugų.

Kokių konkrečių gėrių apsauga yra kritiškai būtina laisvoje visuomenėje?

Laisvoje visuomenėje yra kritiškai būtina išsaugoti gėrius, be kurių pati pasirinkimo laisvė bei visuomenė nustotų egzistuoti. Manau, vienas iš tokių svarbių gėrių yra laisvė elgtis protingai. Protingas elgesys yra tuomet, kai, turėdami galimybę rinktis alternatyvius dalykus, renkamės tai, kas yra vertingiau. Deja, gyvename laikais, kai valstybė bando sureguliuoti ir sureglamentuoti vis daugiau gyvenimo sričių. Vis dažniau konkrečioje situacijoje esame verčiami elgtis taip, kaip diktuoja smulkmeniškos valdžios nustatytos taisyklės, o ne sveikas protas. Kitaip tariant, esame priversti konkrečioje situacijoje rinktis ne tai, kas objektyviai yra didesnis gėris, bet tai, ką nurodo taisyklės. Tačiau jokios taisyklės negali numatyti visų gyvenimiškų situacijų. Toks smulkmeniškas ir formalus vis didesnio skaičiaus gyvenimo sričių reglamentavimas kelia didžiulį iššūkį mūsų visų laisvei.

Manau, kad daugelį gali šokiruoti supratimas, kad teisės ir laisvės yra atvirkščiai proporcingos vienos kitų atžvilgiu. Gal galėtumėte tai paaiškinti? Kiek teisinga būtų teigti, kad šiuolaikinis žmogaus teisių diskursas iš tikrųjų veda mus prie totalitarinės valstybės, kurioje kiekvienas žmogaus žingsnis bus kontroliuojamas?

Gali šokiruoti tik tuo atveju, jei nebandome įsivaizduoti, kaip atrodytų visuomenė, kurioje visi turi arba absoliučias teises, arba absoliučias laisves. Modernios politinės teorijos pradininkas Tomas Hobsas (Thomas Hobbes) aprašo fantastinę „prigimtinę būklę“, kurioje visi turi absoliučias laisves. Rezultatas – visų karas prieš visus, kuriame niekas neturi jokių teisių. Absoliučių laisvių visuomenėje negali egzistuoti nei teisė į nuosavybę, nei teisė į šeimos gyvenimo neliečiamumą, nei teisė į gyvybę. Todėl, kad visi turi laisvę daryti, ką nori, įskaitant laisvę savo nuožiūra atimti nuosavybę ar net gyvybę.

O teisės visuomet kažkam sukuria pareigą tenkinti reikalavimą, susijusį su teise. Kuo daugiau turiu pareigų, tuo turiu mažiau laisvės elgtis savo nuožiūra. Šiuolaikiniai politikai, besivadovaujantys liberalizmo utopija, yra linkę tam tikroms visuomenės grupėms suteikti vis daugiau teisių. Pavyzdžiui, teisę pačiam nuspręsti, kas esi – vyras ar moteris. Bet jeigu kažkas turi teisę, kiti turi atitinkamą pareigą. Šiuo atveju – pareigą pripažinti asmens pasirinkimą, net jei tai prieštarauja sveikam protui. Tokiu būdu vieniems visuomenės nariams suteikiant teisę reikalauti iš kitų visuomenės narių nepagrįstų pareigų, drauge atimama laisvė elgtis vadovaujantis sveiku protu. Šiuolaikinė totalitarinė valstybė nėra tokia, kurioje niekas neturi teisių. Ji yra tokia, kurioje, pasitelkiant savavališkai išplėstas kai kurių interesų grupių teises, kartu yra uždedama griežta kontrolė likusių visuomenės narių elgesiui.

Įsiminė vienas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame šis pabrėžė, kad kol kas nėra galimybių kontroliuoti žmogaus vidinių įsitikinimų, tuo požiūriu religijos laisvė yra absoliuti. Kita vertus, naujos technologijos jau leidžia sekti ir stebėti žmogų beveik visur, daugelis žmonių pasaulyje yra susirūpinę savo privatumu. Įdomu, ar jūs įžvelgiate galimybes apsaugoti žmonių laisvę, ar turime pripažinti, kad greitai net ir mūsų mintys bei vidiniai įsitikinimai gali būti persekiojami?

Vargu ar žmogaus mintys ir įsitikinimai iš viso gali būti kontroliuojami. Bažnyčia moko, kad net demonas negali kontroliuoti žmogaus minčių ar tikėjimo (gali tik daryti įtaką). Tačiau galima kontroliuoti žmogaus galimybes viešai reikšti savo įsitikinimus ir jais vadovautis. Religijos laisvė negali būti atskiriama nuo laisvės viešai reikšti savo religinius įsitikinimus ir jais vadovautis. Sakyti, kad asmuo turi absoliučią religijos laisvę, net jei jam nesuteikiama galimybė vadovautis ja kasdieniniame gyvenime, pavyzdžiui, atsisakyti dalyvauti aborto procedūroje, yra visiškas nesusipratimas. Kol religijos laisvė apima laisvę viešai reikšti savo įsitikinimus ir jais vadovautis, tol naujos technologijos nekelia didesnės grėsmės. Jos pradės kelti grėsmę tada, kai būsime pradėti diskriminuoti dėl savo įsitikinimų ir dirbtiniu intelektu bus galima identifikuoti mūsų įsitikinimus.

Gal galite šiek tiek plačiau papasakoti apie savo disertacijos tyrimo užkulisius. Kas buvo sunkiausia ir kokie pavojai tyko rengiant disertaciją? Kai kurie iš jų, matyt, yra bendri bet kokio tyrimo eigoje, bet kai kurie yra labiau specifiniai.

Galvoju, kad visų doktorantų, kaip ir visų studentų, sunkumai panašūs. VDU prof. Jonas Čepinskis pasiteiravęs, kaip man sekasi rašyti disertaciją, juokais pastebėjo, kad yra buvę apginta labai gerų disertacijų, buvo apginta vidutinių disertacijų ir buvę apginta silpnų disertacijų. Tačiau nebuvo apginta nei viena neparašyta disertacija. Turbūt populiariausias visų studentų pavojus – pasilikti viską paskutinei minutei. Mano vadovė prof. Julija Kiršienė man nuolat primindavo, kad ambicijas gauti Nobelio premiją pasilikčiau po to, kai apsiginsiu disertaciją. Na, o galbūt vienas iš specifinių pavojų rašant – nežinojimas, kad nežinai. Šiais laikais tenka „sukramtyti“ daug literatūros, kad galėtum turėti bent kiek tikrumo, jog „neišradinėji dviračio“. Na, ir labai svarbu nerašyti apie tai, ko pats dar pakankamai nesupranti. Nes jei nesupranti pats, apie ką rašai, negali tikėtis, kad supras skaitytojas.

Gal galėtumėte duoti keletą patarimų, kaip išvengti šių pavojų arba juos įveikti?

Patarčiau pradiniame disertacijos etape kuo daugiau pastangų skirti problemos, kurią ketinate nagrinėti, „gylio“ ir „pločio“ suvokimui. Kuo anksčiau tai išsiaiškinsite, tuo daugiau turėsite laiko rašymui ir teksto „šlifavimui“.

Pasaulio akimis mokslo laipsnis yra didelis pasiekimas. O ką jums reiškia tai, kad jums yra suteiktas socialinių mokslų daktaro laipsnis?

Manau, svarbiau, kuo esi, o ne ką turi. Net jeigu tai, ką turi, yra dr. prierašas prie vardo. Daktaro laipsnis gali skambėti išdidžiai, bet jis neapsaugo nuo pavojaus likti filosofo Juozo Girniaus minimu „išsilavinusiu tamsuoliu“. Man pačiam daktaro laipsnis pirmiausia reiškia kelerių pastarųjų metų pastangų laimingą pabaigą, kurios laukė artimieji ir bičiuliai.

Ar jums neatrodo, kad palyginus su tarpukario Lietuvos katalikų mokslo pasiekimais, šiuo metu katalikai mokslo srityje yra gan pasyvūs?

Šiandien turime daugiau mokslininkų nei tarpukaryje. Ir, manau, kiekybine prasme daugiau mokslininkų pasiekimų. Ir sunku pasakyti, kiek iš jų yra katalikai. Pavyzdžiui, sunku pasakyti, kiek pastaruoju metu yra katalikų fizikų, chemikų, matematikų ir ar jie yra pasyvūs, ar priešingai – labai produktyvūs. Gal tiksliau būtų sakyti, kad šiandien katalikai mokslininkai pasyviau reiškiasi ne moksle, bet viešojoje erdvėje ir viešajame diskurse.

Kokius galėtumėte išvardinti šiandien aktualiausius viešojo diskurso laukus, kuriuose norėtųsi didesnio ateitininkų ir kitų katalikų įsitraukimo?

Jau minėjau, kad šiandien mums, katalikams, itin trūksta atsakymo į klausimą, kaip mes įsivaizduojame šiuolaikinę laisvą ir teisingą visuomenę.

Ar tikite, kad šioje kartoje pamatysime katalikų dalyvavimo valstybės gyvenime atgimimą? Ir kas tai galėtų paskatinti?

Viskas priklausys nuo to, ar sugebėsime likusiai visuomenei įtikinamai paaiškinti, kodėl mūsų laisvos ir teisingos visuomenės vizija yra pranašesnė už tai, ką šiandien siūlo įvairios liberaliosios ar kairuoliškos politinės pakraipos srovės.

Ko galėtumėte palinkėti aktyviai katalikų mažumai Lietuvoje?

Nepasiduoti iliuzijai galvoti, kad nebūtina turėti atsakymų į esminius klausimus ir kad tereikia į Seimą išrinkti padorius katalikus, o visa kita išsispręs savaime.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Viena liberalių egoistų       2019-01-5 16:14

grupė nori uždominuoti kitus po liberaliais lozungais.Istorija rodo,kad gali artėti karas.Ar užteks tiek krikščioniškumo,kad jo išvengti?Liberalios vertybės išsigimsta į liberakomunizmą ir liberalfašizmą.

Tampa vieša paslaptimi,kur       2019-01-5 10:20

dingsta vaikų namų auklėtiniai,uždarius vaikų namus.Jie keliauja į užsienį?Liberaliai parduodami?Valstybė nusikrato šių vaikų išlaikymo naštos.Kaip ligoninės atsikrato ligonių,valstybė atsikrato mokyklų,mokytojų?Po tariamo gero mokymo ar gydymo priedanga.Tik laukia sugrįžtančių turtingų emigrantų?Neturtingi šioje valstybėje nepageidaujami?


Rekomenduojame

Europos Komisija: Lietuvoje socialinė nelygybė viena didžiausių ES

Liudvikas Jakimavičius. Skambino Dočys!

Gediminas Merkys. Prezidento vizitas yra labai stiprus ir subtilus signalas teisėsaugai

Ar visuomeniniai teisėjai paskatins teismus dirbti geriau, skaidriau, teisingiau? Povilo Urbšio komentaras

Darius Kuolys. Kas nutylima, kai garsiai šaukiama apie žmogaus teisių būklę šių dienų Lietuvoje

Popiežius pakeliui iš Rumunijos: šiuo metu Europą bombarduoja ne patrankos ir bombos, o ideologijos

Diskusijų ciklas „Iš naujausios Lietuvos istorijos“ apie Lietuvos kelią į Nepriklausomybę

Rimantas Dagys. Ar jau nuolat „linksminsimės“ gėjų eitynėse?

Kun. Juan-Carlos Iscara. Humanistinis pacifizmas

Roberto de Mattei. EP rinkimai „didžiojo pakeitimo“ strategijos šviesoje

Gediminas Merkys. Apie rezonansinį įvykį, arba Kas nutiko mūsų prokurorams?

Kęstutis Girnius. Gabrielius Landsbergis turi atsistatydinti

Gitanas Nausėda. Visi žmonės turi teises

Dykumos tėvai. Kaip apibūdinti tėvystę ir jos praktikavimą?

Algirdas Endriukaitis. Gal nevėlu prašyti atleidimo už tokį savo prigimimą?

Rasa Baločkaitė. Jurbarkas

Algimantas Rusteika. Apie tvarką ir teisingumą

Geroji Naujiena: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“

Vitalijus Balkus ir Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vladimiras Putinas „susiformavo“ Vokietijoje

Povilas Gylys. Įsisteigė dar viena individualistine filosofija besivadovaujanti partija

Darius Kuolys. Citatos (ii)

Rasa Čepaitienė. Kolonizuota valstybė? Lietuvos politinės ekonomijos bruožai (II)

Vidmantas Valiušaitis. Ką gi, turim prezidentą. Koks pozityvas?

Algimantas Rusteika. Apie orumą ir ne apie tai

Audrius Bačiulis. Kuo skiriasi patyręs politikos vilkas nuo kofeininio savimylos

Vytautas Rubavičius. Virš Lietuvos pakibo „tuščio lapo“ politika

Vytautas Radžvilas. Padėkos žodis

Rasa Čepaitienė. L

Arvydas Šliogeris. Ekrano valdoma parazitų civilizacija

Ramūnas Aušrotas. Apie Radžvilo komiteto rezultatus ir perspektyvą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.