Kultūros, kalbos, istorijos politika

Vladas Terleckas. Atsargiai! Nardo paskvilių apie partizanus kūrėjas (apie M. Ivaškevičių)

Tiesos.lt siūlo   2018 m. gruodžio 18 d. 23:00

5     

    

Vladas Terleckas. Atsargiai! Nardo paskvilių apie partizanus kūrėjas (apie M. Ivaškevičių)

propatria.lt

Lietuvos Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė, kad Europos lygiu išskirtinę partizanų kovą už Lietuvos laisvę romane „Žali“ paniekinusiam rašytojui Mariui Ivaškevičiui skiriama 2018 metų nacionalinės kultūros ir meno premija. Šio itin gėdingo ir dėl Lietuvos laisvės gyvybę paaukojusių partizanų atminimą žeminančio sprendimo akivaizdoje siūlome prisiminti dar 2003 metais išspausdintą, bet aktualumo vis dar nepraradusį tekstą, kuriame gausiais pavyzdžiais iliustruojamas sistemingas antivalstybinis M. Ivaškevičiaus veikimo pobūdis.

Tarp rašytojų cecho narių nepralenkiamas paskvilių apie Lietuvą kūrėjas – Marius Ivaškevičius. Vos įkopęs į 30 metus, baigęs lietuvių filologijos studijas. Taigi dar tik įžengiantis į kūrybinės brandos amžių, bet jau įtikėjęs savo intelektualumu, visažinyste. Antraip filologas nesigraibstytų Lietuvos istorijos temos, kuri jam pažįstama, geriausiu atveju, iš vadovėlių. Na, gal iš E.Gudavičiaus, A.Nikžentaičio publikacijų.

Vien pastaruoju metu Ivaškevičius „išgarsėjo“ romanu „Žali“ ir kai kuriomis publikacijomis. Išreklamuotas romanas – tai dar vienas bandymas išniekinti, apjuodinti partizanų vadus, jų kovas. Daug ką pasakantis vien šios knygos viršelis. Jame nupiešta prapjauta dėžutė, iš kurios liejasi žali dažai. Partizanų vadai jam – girtuokliai, mergišiai, žmogžudžiai, iškrypėliai. Kęstučio apygardos pirmajam vadui Juozui Kasperavičiui apibūdinti tesudaro tokią „meninę“ metaforą: „snarglius nuogu priekiu ir užpakaliu“. Užtat partizanų žudikai ir kankintojai – tai geraširdžiai, daug kenčiantys, bandantys tapti žmonėmis. Ivaškevičiaus adoratoriai tokią jo „meninę“ tiesą vertina kaip naują požiūrį į partizanų karą, netradicinį jo interpretavimą. Atsiprašau, šie dalykai seniai pagaminti KGB virtuvėje. Dar šioje istorijoje stebina pasipriešinimo kovų dalyvių organizacijų visiškas abejingumas jų bendražygių išniekinimui. Negi jų vadovams svarbiau surengti paradą, pastovėti sargyboje prie mirusiųjų?! O gal valia pagraužta gerai žinomų jėgų?

Ivaškevičiaus paskvilyje „Ketvirtas kartas, arba lietuviškos metamorfozės“ („Šiaurės Atėnai“, 2002 12 07) Lietuva – tai keturis kartus išniręs dinozauras. Jame iš mūsų tautos istorijos tyčiojamasi be saiko. Pavyzdžiui, jam 200 metus trukusi vokiečių ordino nuožmiausia agresija prieš Lietuvą tėra žnaibymas, nekrikštas gigantas akivaizdžiai stabdė Vakarų kultūros plitimą į Rytus (tiesa, nepadėkoja E.Gudavičiui už „atradimą“), XIX a. pabaigos mūsų nacionalinis judėjimas – grupelės entuziastų žaidimas lietuvius, nes šių nebuvo, 1941 metų masinis trėmimas – tai tik lietuvių iškeliavimas į Sibirą, nes: „Šis maršrutas per keletą dešimtmečių lietuviams jau buvo tapęs įprastas ir gerai pažįstamas“, lietuvių kalba (vartojamoji) skurdi, o žodžių lobynai – be gyvybės. Ko čia jam bėdoti! Dabar įmanoma net pakeisti lytį (girdžiu sakant, kad tai – tapsmo genijais laidas), tad Ivaškevičiui nebūtų sudėtinga lietuvišką žodį iškeisti į „kultūringą“ ar „didžiąją“ kalbą. Tokio veiksmo neapsunkintų jo mentalitetas. Čia norėčiau pacituoti žymaus dailininko Stasio Eidrigevičiaus žodžius apie lietuvių kalbos daromą įspūdį daugelio garsiausių pasaulyje parodų lankytojams. Štai jo mintys: „Keliaudamas dažnai į publiką prakalbu lietuviškai. Visi paprastai nutyla ir klausosi, o paskum stebisi: kas per dainingumas tos kalbos?!“ („Diena“, 1996 10 10).

Gal pakaks vardyti koktybes, tarsi ištrauktas iš lenkų ir rusų šovinistų žodyno. Šis dinozauro (pro)vaikaitis išdrįso išnirti net šveicarų spaudoje. Krajovcų liaupsės lydi jį ir Lenkijoje. Ką gi, bendraminčiai. Ko gero, jo pranešimas Minske vykusioje tarptautinėje konferencijoje taip pat susilaukė aplodismentų. Lukašenkai turėjo patikti Ivaškevičiaus mintis, kad „nėra ir prielaidų dideliam intelektualų elito sujudimui“, apskritai jokio reikalo jiems trainiotis aplink valdžios sostą. Ir šįsyk nepamiršo apviduriuoti savo tėvynės: „Tačiau 1926-aisiais šalį jau valdė žmonės, nieko bendra neturintys su intelektualiu elitu“ („Literatūra ir menas-Dienovidis“, 2003 01 31). Na, žinoma, kur ten A.Smetonai, J.Tūbeliui, S.Lozoraičiui, J.Aleksai, B.Masiuliui, J.Krikščiūnui ir kitiems lygintis su nūdieniais intelektualais! Tikrai nedera lygintis, nes, anot Ivaškevičiaus, dabarties intelektualai, kitokie („Mano bičiulis poetas linkęs maištauti vonioje. Intelektualo maišto vieta privalo būti saugi ir komfortabili“). Gaila, neparašė, ar bičiulis „maištauja“ vienas. Tik nepriderėjo į vonią paguldyti Lietuvos intelektualo Nr.1, dar užsigaus. Gryna tiesa, kad prieškario Lietuvos intelektualams buvo ne vieta valdžioje – ministrų kabinetuose nebuvo vonių, juolab komfortiškų. Be to, reikėjo juodai, be poilsio dirbti (pavyzdžiui, kaip dirbo J.Tūbelis), o ne vonioje „maištauti“.

Konferencijos dalyvius turėjo pralinksminti Ivaškevičiaus duotas intelektualumo sampratos papildymas vonios dėmeniu. Dėl to apskritai praturtėjo filosofijos terminija. Juolab kad pažėrė ir tokių sentencijų: „Intelektualas – tai ypatinga gyvybės forma, vilkinti žmogišką pavidalą“; „Intelektualas gali turėti savo pažiūras, gali neturėti“; „Pamatyti intelektualą, kalbantį viešumoje, – blogas ženklas“. Deja, mano neintelektualios smegenys niekaip nesurezga, ar intelektualumui pakanka saugios ir komfortabilios vonios, ar reikia joje šėlti, kokios trukmės ir kiek ši procedūra turėtų tęstis. Manyčiau, jog intelektualumo koeficientas gerokai pakiltų, jeigu „vonininkas“ stipriai burną prasiskalautų geriamąja soda. Turtėja Lietuva! Turime filosofą su plyta, nuo šiol turėsime ir intelektualą vonioje. Labai pritariu jo minčiai apie žmogišką pavidalą. Tik keistoka, savo manifestinėmis tezėmis pats nesivadovauja, lenda į viešumą. Pakaktų savo maištavimą ant vonios sienų įamžinti putomis.

Naudinga buvo skaityti Lietuvos intelektualo mintis, nes man paaiškėjo rašytojų, menininkų atkaklaus tylėjimo priežastis – gulėjimas vonioje. Tik maga sužinoti, už ką jie įsigyja komfortiškas vonias – už vandens prisisėmimą į burnas ar už neapykantos Lietuvai neurozės viešą demonstravimą. Ir kas moka?

Jo rašiniai „praturtino“ ir mano žinias apie neseną Lietuvos istoriją. Pasirodo, kad jo girdėtas gandas, jog V.Putna, pagrasinęs Pilsudskiui ir Želigovskiui neliesti Lietuvos ir šitaip išgelbėjęs likusią jos dalį, nėra visai pramanas, nes „gal ir čia būta tiesos, juk ne taip ir toli nuo demarkacijos linijos (…), už kurios pasiliko Putnos tėviškė“. Taigi nuo dabar turėtume įsidėmėti, kad 1920 metų lapkritį Lietuvos kariuomenė nesumušė Želigovskio kariaunos prie Širvintų ir Giedraičių, Antantės komisija nesustabdė lietuvių žygio į Vilnių, Putna buvo susitikęs su Pilsudskiu, šio kariuomenė nebuvo išvyta už Dniepro, o trainiojosi čia, Lietuvoje, nes rūpėjo tėviškės likimas. Užtat Ivaškevičius laiko likimo ironija, kad paminklas Lietuvos „gelbėtojui“ atsidūrė Grūto parke, o, panašiai kaip Adomo Mickevičiaus paminklas, nestovi kurioje nors gerbiamoje vietoje. Komentuoti šių Rašytojų sąjungos nario pasakų nenoriu. Naujai apsireiškusio istoriko kompetencija ir kryptingumas perdėm aiškus. Verčiau skaitytojams atversiu Ivaškevičiaus internetinį puslapį. Jame rasime tokią ištarmę: „Bet man nereikia anos Lietuvos (prieškario ketvirtojo dešimtmečio – V.T.)“. Mat anuomet neleista niekinti savo tėvynės, o dabar gali bet kaip išsidirbinėti. Man taip pat nereikia tokio rašytojo kaip jis, nes melas nieko bendra neturi su menu, su jo skleidėjais ne diskutuojama, o atmetama. Nėr apie ką diskutuoti! Gal kas išdrįs įsisiautėjusiam blogam paukščiui pasakyti: savo paskviliais atsidūrei už Lietuvos. Panašaus „antiko“ lietuvių literatūros istorijoje nebuvo. Gėdinga ir pavojinga, kai dergliones spausdina ne koks bulvarinis laikraštpalaikis, bet kultūros, literatūros savaitraščiai. Todėl „Šiaurės Atėnams“ labai toli iki bet kokių Atėnų, o „Literatūra ir menas“ tikriausiai nori patvirtinti sovietmečiu Aldonos Liobytės jam nustatytą diagnozę: „Literatūra ne menas“. Kaip čia neprisiminsi Vaižganto duoto pasišlapinimo po savimi vertinimo!

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Vilnietis       2018-12-20 21:19

Na dabar DEBILŲ komisija ruošiasi apdovanoti Vanagaitę.
Ji labai stengiasi apšikti Lietuvą, partizanus.

vanagaitės porininkas       2018-12-19 13:19

Šitam vanagaitės porininkui negalima nei labas sakyti, nei rankos paduoti. Tegu jiedu 2 su vanagaite į savo Tėvynę Izraelį išvažiuoja visiems laikams.

vytautas       2018-12-19 12:49

Man atrodo ,kad pats Vl.Terleckas maudosi toje nesvankioje vonioje.Siaurokakcio straipsnis

Algimantas       2018-12-19 10:49

Užrašykite šitos utėlės adresą, ir aš, kaip ir jo tovariščiai jam nusiūsiu rublių smulkiomis kapeikomis.

Uzsiduokime       2018-12-19 8:46

sau klausima.Kokios tautybes pilieciai(ne is rytu) arsiausiai puole ir puola Lietuva, jos kurejus ir gynejus.Ir gausime atsakymus, kodel Ivaskeviciui, kas Ivaskeviciui.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Rinkiminis pavasaris

Paulas Rowanas Brianas ir Benas Sixsmithas. Apatija, ne ateizmas kelia pavojų religijai

Lenkija suteikė politinį prieglobstį nuo „Barnevernet“ pabėgusiai motinai

Teismas: šūkis „Lietuva lietuviams“ nereiškia diskriminacijos

Arvydas Juozaitis Vyriausioje rinkimų komisijoje įregistravo referendumo dėl daugybinės pilietybės oponentų grupę

Ruta Visocnik. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba vis labiau ir labiau tampa policinės valstybės įrankiu

Vytauto Radžvilo komitetas surinko beveik 20 000 palaikančių piliečių parašų

Prancūzijoje – masiniai Katalikų bažnyčių išniekinimo išpuoliai

Tautos forumo pareiškimas dėl Stanislovo Tomo surengtos provokacijos prieš valstybę

Žengtas pirmas didelis žingsnis šeimoms palankaus teisinio reguliavimo link

Laisvės kovotojų sąjungos kreipimasis dėl antivalstybinio vandalizmo akto

Dėl netinkamos žemės ūkio politikos šeimos ūkiai liko už borto

Chad Felix Greene. Vadinamasis lygybės aktas kelia grėsmę žodžio ir religijos laisvėms bei moterų teisėms

Justas Mundeikis. Šapoka, gal laikas pradėt dirbti savo darbą?

Šiandien, balandžio 11-ąją, 11 val. prie Vrublevskių bibliotekos – Jono Noreikos pagerbimo akcija

Rasos Čepaitienės paskaita „Krikščionybės atsakas didžiosioms ideologijoms sovietmečiu ir šiandien“

Nuo bačkos. Linas Linkevičius: „Jei pralaimime referendumą, ruošiamės kitam referendumui. Kito kelio nėra“

Arvydo Juozaičio rėmėjai protestavo prieš nesąžiningus kandidatų debatus

Ekonomistas: „Sodrą“ išgelbėtų nebent imigracija

R. Šimašius melavo apie Jono Noreikos atminimo lentą?

Stasys Jakeliūnas. Pasiūlymas „Verslo žinioms“ ir kitiems žurnalistams

Williamas S. Lindas. Politinio korektiškumo ištakos

Vytautas Sinica. Dabar bus tikrasis išbandymas

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir Vėtros pamokos (video)

Gintaras Aleknonis. Duoną pažinsi iš plutos, žmogų – iš valdžios

Povilas Gylys. Dvaras telkia visas pajėgas

A. Juozaitis pasirinktinių kandidatų debatus vadina žmonių mulkinimu ir kviečia į protesto akciją

„Kokie mes turtingi Smetonos palikimu“... Kandidatas į LR prezidentus Arvydas Juozaitis dalijasi savo įžvalgomis apie Prezidento A.Smetonos palikimą

Algimantas Rusteika. Turim atrasti ne tik tikrą kelią, bet ir vienas kitą

Geroji Naujiena. Kad mylėtume, kaip Dievas mus myli

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.