Ugdymo politika, Emigracija, imigracija, demografija

Vilniaus forumo rezoliucijos „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“ ir „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. gegužės 9 d. 22:20

26     

    

Vilniaus forumo rezoliucijos „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“ ir „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“

Vytautas Sinica. Vilniaus forumo rezoliucijų prasmė ir politinis kontekstas

Rezoliucijos „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“ ir „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“ yra Vilniaus forumo bandymas padaryti keturis kuklius pirmuosius žingsnius tautos ir valstybės išsaugojimo kryptimi. Pirma, rezoliucijos konstatuoja lietuvių tautos nykimą, ligšiolinį valstybės atsisakymą tai pripažinti ir būtinybę tautos ir valstybės išlikimą iškelti svarbiausiu politiniu tikslu. Antra, rezoliucijos pripažįsta, jog šiandieninė Lietuva, priešingai nei tarpukario Respublika, sukūrė tautinį ir valstybinį tapatumą ardančią bei visapusiškos asmenybės neugdančią švietimo ir kultūros politiką. Trečia, rezoliucijos teigia, jog situacijai pakeisti, būtina grąžinti žiniomis grįstą mokytojo autoritetą, mokinio pareigų viršenybę prieš teises, atsisakyti ideologizuotos „į vaiką orientuoto ugdymo“ doktrinos, „krepšelinio“ mokyklų finansavimo bei kaimo mokyklų optimizavimo ir valstybiniu mastu įgyvendinti modernizuotą tautinės mokyklos koncepciją, rengiančią ne globalios rinkos dalyvius, o šalies piliečius.

Tikėtina, kad tautos ir valstybės kategorijomis mąstantiems piliečiams visa tai gali skambėti net savaime suprantamai. Pagrįstai galima klausti: „kas tokio nauja čia pasakyta?“. Tačiau svarbu suprasti, kad Lietuvoje politinius sprendimus priima, taip pat ugdymo tikslus tvirtina ir visuomenės nuostatas per žiniasklaidą formuoja būtent tautos ir valstybės kategorijomis nemąstantys žmonės. Rezoliucijos, nesileisdamos į detales, meta viešą principinį iššūkį įsivyraujančiam išvalstybintam požiūriui į tautą ir jos narių ugdymą.

Trumpai pažvelkime į kiekvieną minėtą rezoliucijų žingsnį. Pirmiausiai, gali atrodyti, kad lietuvių tautos nykimo niekas neneigia. Seniai populiaru kalbėti apie emigracijos problema, nesėkmingai ieškoma jos sprendimų. Tai sukuria įspūdį, jog problema pripažįstama, tik yra per sunki išspręsti. Tačiau politikai, analitikai ir verslo atstovai demografinę krizę suvokia ir pateikia ne kaip lietuvių tautos išnykimo, o kaip darbo jėgos trūkumo problemą. Lietuva suvokiama ne politiškai, kaip lietuvių tautos valstybė, o ekonomiškai, kaip didelė rinka, kuri turi užtikrinti jos dalyvių aprūpinimą. Atitinkamai ir demografinė krizė suvokiama kaip darbo jėgos trūkumo problema. Praktikoje tai reiškia, kad imigracija svarstoma kaip normalus problemos sprendimas, o gimstamumo skatinimas nelaikomas vienintele išeitimi. Kiekvienas taip mąstantis, Lietuvą suvokia atsietai nuo ją sukūrusios lietuvių tautos, jos nykimą priima kaip neišvengiamą ir nemato būtinybės apgręžti šį procesą. Pirmoji rezoliucija konstatuoja šią pavojingą situaciją ir svarbiausiu politiniu tikslu iškelia lietuvių tautos demografinį prikėlimą. Neapsigaukime, Lietuvoje toks siekis politiniu lygiu nėra iškeltas, o tautos išnykimo grėsmė – politiškai nepripažinta.

Fizinis tautos ir valstybės išlikimas neatsiejamas nuo dvasinio, lietuviškosios tapatybės išlikimo. Priešingai nei tarpukario Lietuvoje, šiandien nesuvokiama arba ignoruojama, kad tik švietimas ir kultūra yra priemonės užtikrinti dvasiniam tautos iškilimui. Todėl antrasis rezoliucijų žingsnis yra žalingos, tapatumą ir patriotizmą naikinančios švietimo sistemos ir į tautos kultūros stiprinimą neorientuotos kultūros politikos sąžiningas įvertinimas. Tai vėlgi ne iš karto atpažįstama naujovė. Rūpestis švietimo būkle visur matomas, tačiau dažniausiai koncentruojasi į mokytojų algų klausimą ir tariamą būtinybę pritaikyti švietimą prie globalios rinkos poreikių. Jokie atlyginimai negali grąžinti orumo ir pagarbos mokytojui, kuris šiandien valstybės yra oficialiai laikomas viso labo mokinio pagalbininku, o ne autoritetu, kuriam mokinys privalo paklusti. Taip pat ir jokios pastangos nepadės švietimo sistemai atspėti ateities rinkos poreikių ir pagal juos paruošti darbuotojus. Ugdymo sistema turi rengti kuo platesnio dalykinio išsilavinimo ir kuo tvirtesnių moralinių nuostatų Lietuvos valstybės patriotus, siejančius savo ateitį su Lietuva ir jos gerovės kūrimu. Tam būtina atsisakyti „krepšeliais“ grįstos švietimo sistemos, kurioje mokytojas yra paslaugų teikėjas, o mokinys – klientas.

Visa tai, žinoma, yra bendro pobūdžio principinės nuostatos. Rezoliucijos autoriai kol kas nepretendavo pateikti detalaus priemonių plano, kaip reikėtų įgyvendinti iškeltus tikslus – tautos fizinį ir dvasinį išsaugojimą. Tačiau, pasikartosiu, šiandien Lietuva yra užstrigusi porą dešimtmečių besitęsiančiame savosios būklės neigime. Išlipti iš šio neigimo, pripažinti egzistencines problemas, ir visiškai pakeisti švietimo ir kultūros politikos kryptį, jau savaime yra milžiniško masto reikalavimas ir pasiryžimas.

Galbūt kam nors gali būti neaiškus rezoliucijų ryšys su šiai konferencijai kertiniu Justino Marcinkevičiaus ir lietuvybės išsaugojimo sovietmečiu vertinimo klausimu. Šis ryšys yra paprastas ir nedviprasmiškas. Justino Marcinkevičiaus puolimas viešojoje erdvėje yra išraiška bendros nuostatos, jog sovietiškumas ir jo sąlygomis puoselėta lietuvybė abu yra atsilikę ir šiandien mūsų tapatumui nebetinkantys pagrindai. Esame provokuojami atmesti visa, kas sukurta sovietmečiu, ir pripažinę prarastą ryšį su tarpukario Lietuva, ieškoti naujo pažangesnio tapatumo Vakarų „atviroje visuomenėje“. Dar daugiau, šiandien tautos nykimo akivaizdoje, keliame lygiai tą patį kaip ir sovietmečiu – lietuvybės išsaugojimo klausimą. Tik pasimokydami iš praeities ir jos vertinimo klaidų, galime jų nekartodami ir neišsižadėdami lietuvybės formuluoti tautos ir valstybės išlikimo viziją bei reikalavimus ją įgyvendinti.

Įsiklausykime į žodį „reikalavimas“. Abi rezoliucijos baigiasi ketvirtuoju žingsniu – raginimu reikalauti iš esamos valdžios pripažinti rezoliucijose išdėstytas tiesas ir įsipareigoti siūlomai reformų krypčiai. Tai atspindi visų mūsų, susirinkusiųjų čia ir pasklidusių po Lietuvą, faktinę padėtį. Kaip tautos likimui neabejingos šviesuomenės nariai, turime pilietinę pareigą siūlyti sprendimus ir valstybės gelbėjimo kryptis. Tuo pačiu metu kaip piliečiai, turime galią ir pareigą reikalauti iš bet kurios valdžios mūsų bendrą valstybę stiprinančių sprendimų priėmimo. Vilniaus forumas yra ne kartą deklaravęs, jog neturi rinkiminių iliuzijų ir faktinės institucinės politinės valdžios. Tik nuo piliečių, o visų pirma inteligentijos aktyvios arba pasyvios laikysenos priklausys šių ar kitų pokyčių projektų likimas. Įsipareigodami paviešinti šiuos dokumentus ir supažindinti su jais politines partijas, mes ir visi, kas jiems pritaria, galime ir turime sukurti pilietinį spaudimą, leisdami suprasti, jog būtent tokios pozicijos yra laukiamos ir gali susilaukti palaikymo rinkiminėje kovoje. Taip pat, sukurti spaudimą kartą nutarus įtraukti šias nuostatas į savo programas, jų besąlygiškai laikytis gauto mandato atveju. Vilniaus forumas siūlo platformą tokiam valstybinio mąstymo piliečių telkimuisi ir valdžios – nesvarbu, kurios – spaudimui. Tik priversta ir piliečių bijanti valdžia gali iš tiesų dirbti dėl tautos ir valstybės išsaugojimo. 

Vilniaus forumo rezoliucija „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“

Lietuvių tautos sukurta Lietuvos valstybė kelis kartus buvo išnykusi iš pasaulio politinio žemėlapio ir vėl atgimdavo. 1990 m. atkūrus Lietuvos Respubliką ir jai 2004 m. tapus visateise transatlantinės ir europinės bendrijos nare puoselėtos viltys, kad lietuvių tauta ir jos valstybingumas pagaliau įgis tvirtas saugumo garantijas ir klestėjimo galimybes.

Šios viltys dūžta: Lietuva sutiko nepriklausomybę turėdama 3,7 milijono gyventojų, tačiau dabar jų yra jau mažiau nei 3 milijonai. Per ketvirtį amžiaus dėl masinės emigracijos praradusi beveik ketvirtį gyventojų Lietuva virto viena sparčiausiai nykstančių Europos šalių ir šios grėsmingos tendencijos išlieka. Toks spartus tautos nykimas taikos sąlygomis yra didžiausias visoje valstybės istorijoje. Jis reiškia, kad būdami nepriklausomi ir iš pažiūros saugūs, kaip valstybė ir tauta vėl atsidūrėme būklėje, vedančioje visiško išnykimo link.

2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą kaip suvereni ir lygiateisė valstybė. Nuo tada faktinės narystės ES sąlygos pakito neatpažįstamai. ES viršnacionalinėms institucijoms nuolat didinant savo galias Lietuva ir kitos valstybės narės palaipsniui praranda didžiają savo suverenumo dalį. Judant ES viršūnių pasirinkta eurofederalistinės raidos kryptimi, artėja momentas, kai iš Lietuvos valstybingumo liks tik formalūs atributai.

Tačiau tikrasis grėsmių šaltinis yra ne būtina Lietuvos priklausomybė Vakarų pasaulio geopolitinei ir civilizacinei erdvei. Didžiausią grėsmę tautos ir valstybei ateičiai kelia tai, kad jų nykimas, panašiai kaip sovietmečiu, ne tik nėra apmąstomas, įvertinamas bei pripažįstamas, bet ir neigiamas ar ignoruojamas fasadiškai besikeičiančių politinių sprendimų priėmėjų. Tarnavimo Maskvos okupaciniam režimui patirtį turintys Lietuvos valdantieji sluoksniai išlaikė pokolonijinę savimonę ir šiandien pirmiausia vadovaujasi ne tautos ir valstybės, o ES elito bei siaurais partinių ir verslo grupuočių interesais. Todėl jie nesunkiai susitaiko su tautos ir nacionalinės valstybės išnykimo perspektyva. Tokie valdančiųjų priimti dokumentai kaip 2011 m. „Globalios Lietuvos“ programa ir 2012 m. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ iškalbingai liudija pasirinktą susitaikymo kelią. Jos formuluotė „globali Lietuva“ savo esme yra tik europeizuota sovietinės formuluotės „Lietuva be lietuvių” versija.

Kad ši vizija nėra atsitiktinis nesusipratimas ir ji jau nuosekliai įgyvendinama, akivaizdžiai rodo ir Vyriausybės paskelbta „Lietuvos šimtmečio jubiliejaus šventės koncepcija“. Šioje koncepcijoje sąmoningai nutylima, kad 1918 m. gimusi Lietuvos Respublika buvo XIX a. pabaigoje atgimusios ir gresiančio išnykimo sugebėjusios išvengti lietuvių tautos sukurta valstybė. Joje taip pat neužsimenama, kad šios valstybės paskirtis ir prasmė pirmiausia buvo įtvirtinti jos kūrėjos – lietuvių tautos – lygiavertę padėtį tarp kitų tautų bei laiduoti jos istorinį ir politinį tęstinumą. Ši aukščiausiu politiniu lygmeniu pasiūlyta politiškai išprasminto – išvalstybinto ir ištautinto – valstybės jubiliejaus minėjimo koncepcija tobulai atkartoja ir įkūnija europeizuotą sovietinę Lietuvos istorijos aiškinimo schemą. Pasak tokios istorijos interpretacijos, Mindaugo sukurta valstybė ir visa Lietuvos istorija buvusi tik kryptingas žygis į aukštesnę, tautinę valstybę peržengiančią būtį. Sovietmečiu šis mėginamas įteigti Lietuvos istorijos „galutinis tikslas“ buvo komunistinė, o atkūrus nepriklausomybę – europinė multikultūrinė „vienovės įvairovėje“ utopija. Tačiau šiandien, gilėjančios ES krizės ir kitų grėsmių kontekste, šios koncepcijos teiginiai apie „europinę Lietuvos ateitį“ aiškiai liudija valdančiųjų nesugebėjimą orientuotis sparčiai kintančioje situacijoje ir prisiimti atsakomybę už tautos ir valstybės likimą.

Sparčiai blogėjant demografinei ir geopolitinei šalies padėčiai vadovaujantis šalies valdančiųjų sluoksnių parengta „globalios Lietuvos“ koncepcija darosi iš principo neįmanoma išsaugoti tautą ir valstybę. Todėl lietuvių tautos ir valstybės istorinės ir politinės būties tęstinumas gali būti užtikrintas tik ryžtingai atsisakius šios doktrinos.

Europa yra atsidūrusi kryžkelėje. Multikultūralizmo ideologija įtikėjęs ES elitas naikina tautų ir nacionalinių valstybių Europą. Tai daroma net fizinio ES piliečių saugumo kaina, dirbtinai kuriant sąlygas nekontroliuojamai imigracijai. Kaip atsakas į tai daugelyje ES šalių kyla „tautų pavasaris“, ypač ryškus komunistinę tautų naikinimo patirtį išgyvenusiose Vidurio Rytų Europos valstybėse. Tai teikia vilčių, kad Europos tautos bunda ir stoja ginti savo teisę išlikti istorijos arenoje kaip savitos ir atpažįstamos laisvų žmonių bendrijos. Mes taip pat neturime teisės būti pasyvūs šios kovos stebėtojai.

Būtina sukurti ir įtvirtinti ne į globaliąją kosmopolitinę utopiją vedančią, bet iš tiesų konstruktyvią ir Lietuvos kaip suverenios valstybės išlikimą Europos Sąjungoje užtikrinti galinčią jos ateities viziją. Todėl kreipiamės į šalies visuomenę ir kviečiame reikalauti iš valdančiųjų, kad būtų valstybiniu lygmeniu atsisakyta pražūtingos, pačią Lietuvos būtį neigiančios globalios jos plėtros vizijos ir imtasi skubiai kurti lietuviškosios nacionalinės tapatybės išsaugojimo uždavinius formuluojančią valstybės raidos strategiją.

Vilniaus forumo rezoliucija „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“

Atkūrus Lietuvos valstybę tikėtasi, kad nepriklausomybė užtikrins sąlygas atkurti okupacijų pažeistą tautinę ir valstybinę atmintį bei tapatumą. Šie lūkesčiai neišsipildė. Pirmosios atgimstančio Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo apraiškos piliečių ugdymui svarbiausiose kultūros ir švietimo srityse pasidarė pastebimos jau praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje. Neatkūrus tautinės ir valstybinės sąmonės, pasiekta narystė ES ir ją sekusi Lisabonos sutartis leido ištautinimo ir išvalstybinimo tendencijoms tapti sistemine valstybės politika.

Kultūra ir švietimas tarpukario Lietuvoje suvokti kaip tautinės ir politinės lietuviškosios savasties formavimo ir stiprinimo įrankiai. Kryptingai ugdytas visapusiškai išsilavinęs ir patriotiškas – sąmoningai savo likimą ir asmeninius gyvenimo siekius su tauta ir valstybe siejantis bei joms dirbti įsipareigojęs pilietis. Tik šios nuostatos leido išsaugoti tautos gyvastį sovietinės okupacijos sąlygomis ir buvo Sąjūdžio pastangų atkurti Lietuvos valstybę pamatas.

Deja, atkūrus Nepriklausomybę šios lietuvybės sampratos atsisakoma, ji sąmoningai diskredituojama ir griaunama. Kaip ir sovietmečiu, tai daroma vykdant Lietuvos išlikimui abejingų ir juo nesuinteresuotų užsienio galios centrų politinę valią. Lietuva yra įtraukta į visose ES šalyse vykdomą ištautinimo ir išvalstybinimo procesą. Nors esama tam tikrų ideologinių ir praktinių skirtumų, šis procesas iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo sovietų vykdytos ištautinimo ir išvalstybinimo politikos. Įgyvendinamo europeizacijos projekto tikslas yra sukurti „naująjį europietį“ – išvietintą, nuo savo tautos ir valstybės atsaistytą ir joms neįsipareigojusį, kosmopolitinėmis nuostatomis besivadovaujantį globalios darbo jėgos rinkos dalyvį. Dabartinio europeizuojančio ugdymo siekiamybė yra būtent toks išsilavinimu, profesiniu parengimu ir vertybėmis pritaikytas „lanksčiai“ globalios darbo rinkos poreikius tenkinti individas.

Lietuvos kultūra ir švietimas šiuo metu yra pajungti ugdyti šį naująjį „verslaus“ individo tipą. Ypač neigiamų padarinių sukėlė bendrojo ugdymo mokykloms primesta konkurencija dėl mokinių atnešamų „krepšelių“. Ši konkurencija mokyklas pavertė „švietimo paslaugų“ teikėjomis, o mokinius – „klientais“, tuo galutinai pakirsdama mokytojo autoritetą. Aptarnaujančiu personalu paverstam mokytojui, vietoje visais laikais ir visose visuomenėse pagrįstai rodytos pagarbos, diegiama orumą žlugdanti „pridėtinės vertės nesukuriančios“ profesijos atstovo savimonė. „Krepšeliais“ grįstas finansavimas lėmė galutinį provincijos bendrojo ugdymo mokyklų, kaip vienintelių išlikusių kultūros židinių mažose gyvenvietėse, tinklo žlugimą.

Lietuvos kultūrinė ir politinė savastis, tapatumas ir politinis tęstinumas gali būti išsaugoti tik iš esmės keičiant valstybinės kultūros ir švietimo politikos pamatines nuostatas. Kad ši politika tarnautų tautos ir valstybės išlikimui, būtina pakeisti jos ilgalaikės plėtros kryptį, imantis šių žingsnių:

 Būtina sukurti ilagalaikę kultūros ir švietimo raidos strategiją, kurioje būtų įtvirtinta pagrindinė kultūros ir švietimo misija – laiduoti visapusišką asmens ugdymą ir tautos bei valstybės istorinį bei politinį tęstinumą – ir aiškiai įvardyti prioritetiniai kultūros ir švietimo uždaviniai bei valstybės paramos jų įgyvendinimui sąlygos, kriterijai ir formos.

 Valstybė turi susigrąžinti atsakomybę už Lietuvos kultūros plėtrą, kuri neoliberalių „reformų“ keliu buvo perduota kultūros surinkinimo ir kosmopolitinio europeizavimo ideologija besivadovaujančioms ir valstybės vardu veikiančioms privačių asmenų grupėms. Kertinis valstybės kultūros politikos tikslas – sukurti kuo palankesnes sąlygai lietuvių kultūros plėtrai ir sklaidai pasaulyje. Būtina įtvirtinti skaidrią ir atskaitingą kultūros srities plėtojimo, valdymo ir finansavimo tvarką; kultūros srities valdymo institucijas turi sudaryti lietuvių kultūros išlikimu ir plėtra suinteresuoti asmenys. Sprendžiant kultūros finansavimo klausimus prioritetas turi būti teikiamas kvalifikuotai parengtiems ir tautinės kultūros plėtrą skatinantiems projektams.

 Siekiant laiduoti tautos ir valstybės istorinį bei politinį tęstinumą, švietimo srityje būtina grįžti prie pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais apleistos tautinės mokyklos koncepcijos. Jos branduolys turi būti ne Lietuvos pasaulyje, bet pasaulio Lietuvoje paradigma, vienintelė leidžianti įveikti Lietuvos mokykloje dėl ilgos sovietizacijos ir europeizacijos įsitvirtinusią nuostatą, kad lietuviai yra ,,atsilikusi“ tauta, reikalinga „švietėjų“ globos ir turinti suprasti, kad ilgalaikis nepriklausomybės išsaugojimas yra „naivi neįgyvendinama svajonė“.

 Atgaivinti ir praktiškai įgyvendinti tautinę mokyklą įmanoma tik atkūrus mokytojo autoritetą. Tam būtina atsisakyti dviejų mokytojo autoritetą žlugdančios neoliberaliosios ideologijos dogmų – nuostatos, kad mokykla yra tik „švietimo paslaugas“ teikianti „verslo įmonė“ ir kad ji yra suabsoliutintų „mokinio teisių“ besąlygiško realizavimo vieta. Siekiant atkurti mokytojo profesijos prestižą ir mokytojo autoritetą būtina vadovautis principine nuostata, kad mokykla yra tautos švietimo ir kultūros židinys bei aiškiai formuluoti jai keliamus mokymo ir ugdymo tikslus ir uždavinius. Mokytojo autoritetas turi būti grindžiamas puikiu dalykiniu pasirengimu, tvirtomis dorovinėmis nuostatomis, atsakomybe už savo tautos ir valstybės ateitį bei kryptingai ugdoma mokinių pagarba mokyklai ir mokytojo profesijai.

 Ne žmogaus ir piliečio ugdytoju, o tik „švietimo paslaugų“ teikėju laikomas mokytojas yra pasmerktas būti „mokinio teisėmis“ sąmoningai piktnaudžiaujančių auklėtinių ir jų tėvų pastumdėliu, savivalės įkaitu ir potencialia auka. Mokykloje pirmiausia būtina atsisakyti ideologizuoto ir žalingo vadinamojo „į vaiką orientuoto“ ugdymo, pervertinančio ir suabsoliutinančio mokinio savarankiškumą, moralinę ir intelektinę brandą bei moralinio, psichologinio ir pedagoginio poveikio mokiniui galimybes. Būna atvejų, kai apeliuoti į mokinio protą ir sąžinę akivaizdžiai nepakanka. Turi būti peržiūrėtos ir tiksliau apibrėžtos juridinio poveikio savo teisėmis piktnaudžiaujantiems mokiniams priemonės, numatant griežtesnę atsakomybę už mokykloje padarytas nederamas arba nusikalstamas veikas, nukreiptas prieš kitus mokinius arba mokyklos personalą.

 Siekiant atkurti mokytojo autoritetą taip pat būtina atsisakyti doktrinų, pagal kurias mokytojas turi tiesiog mokyti, o ne išmanyti konkretų dėstomą dalyką. Mokytojo autoriteto šaltinis yra jo išskirtinis dėstomo dalyko išmanymas. Tam užtikrinti būtina pertvarkyti mokytojų rengimo programas ir sudaryti sąlygas mokytojui nuolat tobulinti savo dalykinį meistriškumą.

 Mokyklos vizija turi remtis nuostata, kad pagrindinis ir aukščiausias mokyklinio ugdymo tikslas yra formuoti ne globalios darbo rinkos poreikiams pritaikytą klajoklį „pasaulio pilietį“, bet visapusiškai išsilavinusį žmogų ir patriotišką savo šalies pilietį, kuris savo ateitį sąmoningai sietų su Lietuva ir save suvoktų ne kaip prekinę vertę turintį „darbo jėgos“ vienetą, bet kaip savo tautos ir valstybės kūrėją. Tokio visaverčio ugdymo pagrindu turi tapti klasikinis Europos ir Lietuvos religinis, kultūrinis ir moralinis paveldas, neatsiejamas nuo mokymo, teikiančio mokslo žinias ir praktinės veiklos įgūdžius, būtinus sklandžiai integruotis į šių dienų visuomenę.

 Deramas Lietuvos istorijos mokymas turi tapti vienu iš kertinių atnaujintos ugdymo sampratos tikslų ir užimti jam deramą vietą per visą mokyklinio lavinimo laikotarpį. Būtina sugrąžinti normatyvinį-vertybinį matmenį į Lietuvos istorijos dėstymą mokyklose, o istorijos dalyką vėl padaryti privalomą visose klasėse. Nuosekliai vadovaujantis nuostata ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje mokyklinėje istorijos programoje ir vadovėliuose vyraujančią „eurocentrinę“ Lietuvos istorijos koncepciją pakeisti „lituanocentrine“, paremta tautos ir valstybės istorijos vertinimu iš tautos interesų perspektyvos. Jai įgyvendinti tikslinga atskirti Lietuvos ir visuotinės istorijos mokymą, pagaliau patvirtinti vieningą istorijos mokymo metodinę medžiagą bei užtikrinti, kad į mokomuosius dalykus būtų nuosekliai integruotos žinios apie lietuviškąją kultūrą. Toks pokytis yra būtina visavertės ir brandžios tautinės ir valstybinės sąmonės ugdymo sąlyga. Tik remiantis moksliškai pagrįstu, tačiau vertybiškai į tautos ir valstybės išsaugojimą orientuotu požiūriu įmanoma pasiekti, kad Lietuvos jaunoji karta savo tautą ir šalį pradėtų suvokti ne kaip pasaulio istorijos atsitiktinumą, o kaip savarankišką, aktyvią ir kitoms šalims lygiavertę pasaulio istorijos veikėją.

  Lietuvos povidurinio mokslo sektoriuje turi būti kuo greičiau įveikti neigiami neoliberaliąja rinkos ideologija vadovaujantis įvykdytų „krepšelinių“ reformų padariniai. Lietuvos universitetai vis labiau specializuojasi ir transformuojasi į studijų paslaugas parduodančias ir pelno siekiančias verslo organizacijas. Brandesnės demokratijos šalių universitetų patirtis rodo, kad įmanoma atsispirti aukštojo išsilavinimo vertimo preke ir vartotojiškumo tendencijoms. Svarbiausia universiteto misija – būti tautos ir šalies intelektinio bei kūrybinio potencialo ugdymo ir nuolatinio stiprinimo vieta. Beatodairiškas universitetų veiklos surinkinimas trukdo šią misiją įgyvendinti ir griauna sveiką mokslinę konkurenciją, kurią pakeičia akademinę bendruomenę moraliai ir profesiškai demoralizuojanti bei žlugdanti kova dėl finansavimo šaltinių tarp universitetų ir jų viduje. Reformuojant unversitetus būtina tinkamai suderinti aukštojo mokslo srityje diegiamus rinkos elementus su klasikiniais universitetinio lavinimo bei ugdymo tikslais ir uždaviniais.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Ironija E.Masiulio gerbėjams       2016-05-13 17:13

Kas Eligijų Masiulį skatina tapti skaidriu, kaip krikštolu? Ogi amoralumo sklaida (ypač pastangos viešąjai pederastijai ir viešnamiams įteisinti); idėja, kad kuo mažiau Lietuvoje valstybės tuo geriau ir netgi pats Lietuvos valstybingumas nėra jokia vertybė. Argi tokiu atveju toks politikas gali imti kyšius ir kenkti valstybei, argi toks politikas gali būti neskaidrus kaip krikštolas?

Raigerdas        2016-05-12 21:08

Įdomi naujiena su liberalais. Kokie įdomūs tie Seimo politikai: E. Masiulis sąžiningas ir t.t. E. Masiulis jau seniai nėra sąžiningas žmogus. Stebiuosi, kaip Eligijus Masiulis sugebėjo tiek ilgai vaidinti sąžiningą žmogų. Įsivaizduokite SĄŽININGĄ SEIMO NARĮ, KURIS RŪPINASI SEIME DĖL PROSTITUCIJOS LEGELIZAVIMO. Na, tai nerealus dalykas. Atrodo, kad LTV vedėjas Edmundas Jakilaitis net nesupranta, kas per daiktas tas sąžiningumas. “Laidos vedėjas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, turintis 17-os metų patirtį naujienų žurnalistikoje, kas vakarą studijoje kalbina svarbiausio ...” Triukšmas, skandalas ir Edmundas Jakilaitis vaidina susirūpinusiu fantomaso veidu, kad “sąžiningas” Eligijus Masiulis, galimai, nekaltai yra apkaltintas. Eligijus Masiulis seniai turėjo būti apkaltintas, bet jį gelbėdavo tai, kad jis yra gana suktas žmogus, kuris sugeba išplėtęs akis įrodinėti melą, kaip tiesą. Būtent tokiam žmogui ir buvo patikėta prastumti Seime prostitucijos legalizavimą. Kaip ten bebūtų, bet Seime vienu nesąžiningu Seimo nariu tapo mažiau. Reiškia Seimas šiek tiek apsivalė. Apsivalė ir liberalų partija. Ką gi, LIETUVOS GILJOTINOS IŠRADĖJAMS LIETUVOJE GALIMAI PATIEMS TEKS PARAGAUTI SAVO IŠRADIMO VAISIŲ.

blogasblogas       2016-05-12 20:42

Alvydui:
Norėčiau pritarti Jūsų optimizmui, bet deja jis yra švelniai tariant perdėtas.
Kol kas jokios “revoliucijos” nėra nei paskelbta nei horizonte šmėžuoja.
Geri norai gerai, bet iliuzijos nelabai. Pakanka to, kad 88’jų iliuzijas apie “švedišką” klestējimą dar lig šiol srebiam springdami.
Labai abejoju jog bent pusei procento tautiečių yra aišku koks tas mūsų tikslas, nes likusieji aplamai nesuvokia kas yra Tikslas ir kam jis reikalingas. Nes daugumos tikslai yra perdėm buitiškai praktiški-” išgyventi iki pirmadienio”.
Vilniaus forumas yra dar kol kas neišnešiotas kūdikis kuris nežino- gyvens ar nelabai. Tai individų sambūris be aiškesnės struktūros ir be veiksmų plano.
Be abejo, V.f. yra tikrai protingų ir sąžiningų žmonių, bet greta yra ir labai abejotino plauko veikėjų. Visuomenei nėra motomas šių forumo polių pasiskirstymas.
Kita bėda, forumiečiai niekaip neperlipa iš diagnozių nustatinėjimo lygmens į gydymo planavimo ir paties gydymo proceso organizavimo iniciavimą.
Tikrai negalėčiau nuneigti, jog diagnozių yra paskelbta labai tikslių.
Yra tokių, kokių dar niekad nėra buvę îžvalgų kokybės atžvilgiu.
Mano subjektyvia nuomone V.Radžvilo parašytas veikalas “Lietuvos opozicija. Apžvalga” yra vienas geriausių kada nors atliktų lietuviškos politikos pjūvių.
Tuo pačiu to paties Radžvilo ” Pro Patria” portaliukas yra reto nesusivokimo ką ir kaip derėtų daryti pavyzdys. Tai tiesiog į neviltį varantis neišmanymas ko reikia visuomenei, ko reikia kad visuomenė pradėtų pradėtų darytis brandesne ir aktyvesne.
Ta kritika kurią kartais išsakau Tiesos” portalui yra tik švelnūs paglostymai lyginant to ko nusipelnė Sinicos portaliukas. Gėda ir skaudu žiūrėti kaip ten snobiškai švaistomas intelektulus potencialas.
Pro Patria portalas savo modeliu yra uždaras arogantiškų snobų bokštas, nepatogus svečiui ir nesistengiantis, kad svečių užeitų.
Realiai tai yra penkių-šešių pastovių, beje visai protingų, lankytojų tarpusavio pašnekesių užkladinis būrelis, paraleliai paspardant užpakalius kontoriniams troliams.
Su visuomene, su skaitytojais ten aplamai nevyksta joks dialogas nes ana redakcija yra užsidariusi nuo visuomenės ir verda savo sultyse.
Tad apart šio portalo realiai visuomenė neturi alternatyvių režimo propagandai ir keitimosi idėjomis kanalų .
Ir jeigu ” užsilenks” dar ir ši vieyelė, tuomet Lietuvėlei aplamai bus vamzdec.
Jokiû naujų opozicinio infolauko dalyvių nesigirdi ir net neplanuoja atsirasti.
Tad kokia dar “revoliucija”? Kalafiorų?
Tikiuosi Jūs pajuokavote.

Alvydas       2016-05-12 16:59

Rezoliucijos paskelbtos, veiklos tikslas aiškus, todėl belieka tik pradėti plėsti savo informacinę veiklą. Manau, jog vienas iš pagrindinių “Vilniaus forumo” uždavinių turėtų būti savosios radijo stoties bei studijos įsteigimas. Tikiuosi, kad tokio sumanymo rėmėjų visos Lietuvos mastu tikrai neturėtų pritrūkti. “Vilniaus forumą” turi išgirsti visa Lietuva, o ne tik Tiesos.lt ir Pro Patria.lt skaitytojai.

Letas s.m.       2016-05-12 13:58

Tai kitas atvejis.
Anas humoristas padarė individualų maidaniuką su padanga, nežinau, ar dailininkas. Rodos, informacijos nebuvo, kitaip būčiau atsiminęs. Žinau tik, kad padarė krantinėje: ar Katarinos kanalo (vad. kanal “Gribojedova”), ar Fontankos (atrodo, kad vis dėlto, Katarinos kanalo, nebeprisimenu, deja).

Raigerdas>s.m.       2016-05-12 10:08

Gerbiamas S.M., matote, šiandien ta neoficialioji švietimo sistema yra labai pažengusi. Informacijos srautas yra labai didelis. Pasimokyti tikrai yra iš ko. Šiandien žinios pasiekė jau tokį lygį, kuris nuneša mūsų visus Lietuvos universitetus. Nors ir labai jus gerbiu, tačiau čia jūs ne visiškai teisus:“Pagal klasikine valstybes koncepcija, valdzia niekaip nera virs visuomenes. Jie tik musu tarnai. Tik mes jiems mokame alga is savo sunestu mokesciu”. Matote, čia yra tik gražūs žodžiai, kad jie yra mūsų tarnai. Tarnais mūsų jie jau nebebus niekada arba tiksliau iki sekančios revoliucijos. Sekančios revoliucijos metu, iki patenkant į valdžią, jie vėl pradžioje pažadės, o vėliau vėl prasidės viskas iš naujo. Čia yra uždaras ratas ir tokį ratą perkerta tik kokia nors revoliucija. Kokia čia yra problema? Atskleisiu jums vieną paslaptį arba raktinį dalyką santykiuose valdžios su liaudimi. Tos žinios nėra mano išradimas, bet kad gauti jas, man kainavo ne vienas tūkstantis eurų. Todėl ne viską gali čia rašyti, nes prisiminkit, gerbiamasis, tokią jums žinomą liaudies dainelę: “ir priešas klausos mus”. Nors apie valdžią yra prirašyta daug, bet jeigu atsijoti tą didelę krūvą informacijos, jūs rasite vieną esminį dalyką: kaip valdžia išnaudoja ekonomiką prieš savo liaudį? Čia jums daviau tik vieną pavyzdį. Tačiau yra puikių klausimų, kuriais jus šiandienius mūsų politikus galite pastatyti į kampą, kaip kokius mokyklinukus. Kodėl juos neįmanoma paversti tarnais? Jeigu žmogus yra egoistas, tai jūs jo nepriversite tapti per kelias valandas altruistu. Tokio politiko sąmonė yra apraizgyta egoistinių norų, kuriuos jis kruopščiai slepia nuo žmonių akių. Kad juos įgyvendinti, tam jis apmovė daugybę žmonių. Ir iš šios pozicijos žiūrint, jis tarnu tapti be prievartos nebegali. Ką daryti? Aš jau ne kartą apie tai rašiau, tad pabandysiu pakartoti dar kartą. Čia Letas Palmaitis dažnai kalba apie lustus, t.y., apie totalinę kontrolę. Kontrolė yra galingas instrumentas, todėl labai svarbu, kas valdo šį instrumentą. Jums nereikia, manau, aiškinti, ko siekė KGB. Bet jų kontrolė buvo totali. Taigi, ko siekia valdžia? Tos totalios kontrolės. Taigi, galima keikti demokratiją, tačiau ji neleidžia valdžiai pasiekti tos totalios kontrolės. Kad valdžia pradėtų tarnauti visuomenei, reikia labai nedaug, jeigu kalbėti apie tai grynai teoriškai. Bet, kad tą pasiekti, tam gali praktikoje prireikti ne vienerių metų. Jeigu mūsų visuomenė būtų pakankamai protinga, kompetetinga ir su aukštomis moralinėmis nuostatomis, tai ji galėtų kontroliuoti valstybėje vieną RAKTINĮ dalyką be kurio negali apsieiti valstybė: išsirinktų vieną kontroliuojantį valdžios veiksmus organą ir tada įvyktų stebuklas - valdžia būtų ne tarnai, o patys uoliausi tarnai, apie kuriuos net pasakose dar nėra parašyta. Ta idėja, buvo pasiūlyta ne vieną šimtmetį atgal, ir ne kur nors kitur, o Lietuvoje. Mūsų tauta yra tiek nužeminta, kad ji net supratimo neturi, kokių genijų turėjo savo istorijoje.

kažkada       2016-05-11 18:32

per pedagogikos paskaitas mums sakė, kad mokinio galva - tai ne puodas, kurį reikia pripildyti, o židinys, kurį reikia uždegti.
Šitoje skiedalynėje, kur tiek daug triedžiama apie švietimą - nė žodelio ta linkme - tik kiekkybė kiekybė kiekybė.
Vadinasi, visi ten susirinkę kalbėtojai - debilai.

Taigi       2016-05-11 18:27

Lozungus kurti mes gabūs.
O kai patenkam prie lovio -
tik lovį tematom.

Kaip dainavo mano tėvas:
viskas valdžiai
viskas tautai
o valstiečiui
gryni pautai

Reikalinga ir kultūrinė veikla       2016-05-11 15:37

Pritariu minčiai, jog tik rezoliucijų tikrai neužtenka, tačiau rezoliucijos tuo pačiu gali būti ir politinės veiklos pradžia. Kadangi rezoliucijos yra politinio - tautinio pobūdžio, tai toji veikla taip pat turėtų būti nukreipta ir į lietuviškos (skatinančios patriotizmą, bet ne popsinio pobūdžio) kultūros skatinimą, pritraukiant į ją kultūros veikėjus bei profesionalinius kūrėjus. Taip pat yra reikalingas ir įvairiais būdais platinams popierinis laikraštis ir žadinantys tautinę savimonę pokalbiai, bei paskaitos su žmonėmis.

s.m.       2016-05-11 13:25

pritariu arnoldo minciai. Gal reikia karta baigti su tais savipasigraudenimais, savinerimais. Beje, o internete ta knyga galima rasti?
Pagal klasikine valstybes koncepcija, valdzia niekaip nera virs visuomenes. Jie tik musu tarnai. Tik mes jiems mokame alga is savo sunestu mokesciu.
Kai ponas pusiaudieniu ateina paveizet ir paklaust samdinio, kaip sekasi siena grebt, - tame nieko nera neiprasto.
Reikia radikaliai keisti ta visuomenes apaciose (visaip juos pravardziuoja, kas netingi - buduliais, varguoliais, etc.) prigijusia kreiva samprata “valdzia bloga, bet nieko nepadarysi”.
Begale pirminiu “padarymo” budu yra isdestes Juozapas, kurio “svietejiskai” krypciai va pritaria ir Raigerdas, nors aniedu ner draugai, bent tokiam pradziai “svietejiskam” judesiui, del kurio nematymo kazkas be pagrindo uzsipuola realiai labai daug daranti Leta “ka padarei asmeniskai” pritariu ir as. Pradziai bent jau sviesti visuomene. Kiek kas isgali. Rasyti ne rezoliucijas sau, o Zigmo Vaisvilos pilietiniu stiliumi paklausimus visuomenes TARNAMS - ka konkreciu klausimu padarei balvone, mes tau alga mokame. Ai, parypausite tradiciskai, - rasyk nerases… Nagi nagi, - paziuresim kai dugna desim.

Raigerdas>Vytautui       2016-05-11 8:57

Taip, gerbiamas Vytautai, jus teisus, tačiau lapės kudakuoja vištos balsais ir mūsų didžioji liaudies dauguma tiki tokiais lapių kudakavimais. Tarp kitko, Švietimo ministerijoje tokių kudakuojančių lapių taip pat yra. Ir aplamai Lietuvoje tai labai populiaru valstybinėse institucijose ir vadinasi tai labai paprastai - PRISITAIKYK PRIE APLINKYBIŲ. Ir tam pas mus yra vadinamas mokslas - PSICHOLOGIJA IR PSICHIATRIJA, kurioms yra vadovaujama iš užjūrio. Kiekvienoje PSICHOLOGIJOS KNYGELĖJE atrasi “genialų” psichologo patarimą - PRISITAIKYK PRIE APLINKYBIŲ. Iš kur “protingasis” psichologas tai paėmė? Psichologas yra ne tik marksistinių idėjų pasekėjas, jis yra dar ir didelis gamtos “mylėtojas”. Štai psichiatras kokiame nors SMEGENŲ INSTITUTE, pragręžia triušiukui kaukolę ir įstato jam į smegenis daviklius. Daromi eksperimentai su žiurkėmis, su šunimis, o kartais netgi su vaikais. Vienas psichiatras net į narvą pasodino savo dukrą, kad atliktų su ja eksperimentus. Ir po panašių eksperimentų buvo padaryta išvada, kad ŽMOGUS PRISITAIKO. Taigi, pagal jų, “genialias” išvadas (o jeigu jūs netikite jais, tai tokiu atveju jūs nesate “genialus”, todėl nesugebėsite įvertinti jų “gilių” ir “nepaprastai vertingų” atradimų, kad žmogus yra gyvūnas. Psicho-logos - tai turėtų būti mokslas apie dvasią, bet jis su dvasia niekaip nėra susijęs, nes tai yra smegenlogija, t.y. yra mokslas apie smegenų veiklą. Ir koks yra viso to dalyko absurdas, kad nei viename universitete mūsų mokslininkai šito nesupranta. Nors Rusijoje iš mokyklų jau atleido apie 3000 psichologų. Mokyklose psichologas yra psichiatrų agentas. Kadangi psichologas nesusigaudo netgi tame, kas yra meilė, tai nelaimingos meilės atveju (kas mokykloje nėra toks retas atvejas), psichologas išsikviečia tėvus ir siūlo paauglį ar merginą paguldyti trumpam į psichiatrinę. Išsigandusi mama sutinka, nes psichologė pasakė, kad jis gali nusižudyti. Ir tas vaikinas sukrėstas tokiu savo motinos (nors pati ji yra katalikė) elgesiu, skambina jai ir sako:“Mama, aš ne beprotis, ką tu padarei?”. Ir bukumo virusu užsikrėtusi Švietimo ministerija bruka į mokyklas psichologus, kurie patys dažnai būna trenkti. Vilniaus Forumas tik pabandė paklibinti visą tą absurdą su mokyklomis. Tačiau iš tikro, tai Spragtuko kova su Žiurkių Karaliumi, kuris patogiai įsitaisė visose Lietuvos mokyklose. Vaikas, paauglys yra pats skaniausias kąsnis psichiatrijai ir tai yra pagrindinė jų viltis, perdirbant ir perorientuojant visą pasaulio visuomenę, kad nuvesti ją PSICHIATRŲ NUTIESTU KELIU Į GYVULIŲ ŪKĮ. Mokinys į mokyklą ateina, pasižymėdamas kortele. Jo niekas nesugeba Lietuvoje išauklėti ateiti į mokyklą laiku ir tvarkingai. Yra paprastesnis kelias - kortelė. Taip vaikai yra pratinami prie gyvenimo GYVULIŲ ŪKYJE. Ir mokykloje turi būti POLICININKAS ir PSICHOLOGAS. “Tokius perspektyvius planus” mokykloms pasiūlys kokia nors liberalų partija.

arnoldas       2016-05-10 23:59

Jau ne pirmą kartą akademinės visuomenės sambūriuose,  leidiniuose / knygos “Nerimas”  trys tomai/ akcentuojama katastrofiška Lietuvos valstybės būklė, šį kartą  ypač konceptualiai, tačiau vežimas - nė iš vietos. Sisteminė spauda ir “teisingą informaciją” spausdinantys internetiniai portalai juos ignoruoja.Valdžios viršūnėm tai - tik hibridinio karo su rusais apraiška. Gal užtenka tokius sprendimus vadinti rezoliucijomis, kurios nieko neįpareigoja. Gal reikėtų tokius sprendimus pavadinti memorandumnu, adresuojant jį Grybauskaitei, Butkevičiui, Graužinienei, paprašant dėstomais klausimais jų nuomonės. Susipažinus su jų  /ar jų institucijų/ interpretacijomis, paaiškėtų, kokia linkme rutulioti tolesnę krizės įveikimo koncepciją.Nes kitu atveju mums gresia, regis, Lenino išjuoktas “nusiposėdžiavimo” sindromas - nieko neveikti, o tik posėdžiauti ir dejuoti.

Vytautas       2016-05-10 23:40

Uždavinukas
Į vištidės direktoriaus pareigas vištų savininkai išrinko lapę.Vištų ėmė mažėti,o lapės šeima-klestėti.
Klausimas-kas kaltas? Ar lapė,ar ją išrinkusieji?

s.m. Letui       2016-05-10 23:18

patikslinsiu, ne visai taip buvo, - toks nebutinai ukrainieciu idejas palaikantis, gal tiesiog norejes pabrezti saviraiskos laisve, rusu dailininkas padege KGB (oi, FSB) centrines bustines duris.
Anekdotas, - teismo buvo nubaustas bauda uz kulturos paveldo niokojima. Suprask tos durys labai jau vertingos Russkijai.

Letas Palmaitis LetuiPalmaičiujui       2016-05-10 21:17

Kai Kijeve atsirado Maidanas, kažkoks humoristas Peterburge atitempė į miesto centrą guminę padangą ir padegė. Į dūmus atlėkė gauja mentų ir akimirsniu sutvarkė jo improvizaciją.

Raigerdas       2016-05-10 20:46

Štai imu konkrečią frazę iš Vilniaus Forumo rezoliucijos:“Lietuva sutiko nepriklausomybę turėdama 3,7 milijono gyventojų, tačiau dabar jų yra jau mažiau nei 3 milijonai. Per ketvirtį amžiaus dėl masinės emigracijos praradusi beveik ketvirtį gyventojų Lietuva virto viena sparčiausiai nykstančių Europos šalių ir šios grėsmingos tendencijos išlieka. Toks spartus tautos nykimas taikos sąlygomis yra didžiausias visoje valstybės istorijoje. Jis reiškia, kad būdami nepriklausomi ir iš pažiūros saugūs, kaip valstybė ir tauta vėl atsidūrėme būklėje, vedančioje visiško išnykimo link”. Faktas konstatuojamas gerai, emocijų pakanka, bet kodėl neužtenka drąsos pasakyti tiesą? Bent jau VADYBININKAI turėtų žinoti, kad NETEISINGAI ARBA NEMOKŠIŠKAI VALDOMA ĮMONĖ, ORGANIZACIJA AR VALSTYBĖ MAŽĖJA, BANKRUTUOJA IR IŠNYKSTA VISIŠKAI, O TEISINGAI ARBA MOKSLIŠKAI PAGRĮSTAIS METODAIS VALDOMA ĮMONĖ, ORGANIZACIJA AR VALSTYBĖ PLEČIASI IE EINA KLESTĖJIMO LINK. Tik buduliai nenori matyti ar girdėti apie mažėjimą, nes jiems yra svarbus jų pilvas ir tai, kas yra susiję su jų pilvu. Yra konkrečios grupės, kurios iššaukia Lietuvoje tą negatyvą - tai politikai ir žiniasklaida. Tai labiausiai savo pilvu susirūpinusios grupės, kurios padarė Lietuvai milijardinius nuostolius. Pažiūrėkite kokius tikslus turi partijų lyderiai ir tie, kurie yra šalia jų. Ne tuos tikslus, kurie yra parašyti jų formaliose programose, o jų tikruosius tikslus. O jų tikrieji tikslai, tai kuo daugiau MINISTRŲ POSTŲ ir kuo daugiau savų žmonių per įvairius padėjėjus, kad galima būtų ĮSISAVINTI (matote, gerbiami ponios ir ponai, jie nemėgsta to žodžio pasisavinti) kuo daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, privilegijų ir kitų valstybei priklausiančių gėrybių. Todėl nieko nuostabaus, kai koks nors pažįstamas ar giminaitis paskambina iš užsienio į Lietuvą, ir paklausia, kas geresnio Lietuvoje, tai vietiniai tuoj pat suskumba pasakyti:“Tik nekalbėkime apie politiką, nes man blogą darosi vien tik apie tai pagalvojus”. Tai, kaip žmonės iš tokios valstybės nevažiuos?

Raigerdas       2016-05-10 20:09

Na, ką gi, reikia pasveikinti Vilniaus Forumo dalyvius, kurie ėmėsi iniciatyvos pakeisti esamą situaciją Švietimo sistemoje. Skaitant rezoliuciją man pastoviai kildavo klausimas: mieli ponios ir ponai, nejaugi iš tikro jau atsikandote “laisvos rinkos” teoretikų prikabintų makaronų? Ir kad jūs šiatą suprastumėte jums prireikė 25 metų? Ar ne per daug? O juk mokykloms įbruktos “laisvos rinkos” idėjomis grįstos programos buvo neblogai apmokamos. Kol kas kalbama aptakiai ir kai kurie komentatoriai tą dalyką pastebėjo. Yra konkretūs “krepšelizacijos” autoriai. Tai, gal nuo to ir reikėjo pradėti. Nejaugi garbūs Vilniaus Forumo dalyviai pamiršo, kad visose šalyse po revoliucijų, aukštus postus mokslo srityje dažnai užima tokio tipo, kaip LYSENKO. Prisiminkite Lysenkos vieną iš teiginių:“Genetika yra žaislas, panašiai kaip šachmatai arba futbolas, be jokios praktiškos reikšmės”. Taigi, net pagal šią frazę matosi, kad Lysenko buvo trenktas tipas. Lietuva nėra apsaugota nuo tokio tipo kvailių, kaip Lysenko. Paaiškinkite, gerbiami ponios ir ponai, kaip toks raudonosis G. Steponavičius galėjo tapti Švietimo ir mokslo ministru? Tai, gal užtenka išgerti alaus bokalą su “svarbiu žmogumi” ir tampi Švietimo ir mokslo ministru? O kur buvo mokslininkai? Jų tuo metu nebuvo? Kas yra tas “genialus” Lysenko Lietuvoje su ta krepšelizacija? Jis “genialus” ta prasme, kad pramušė tokį absurdą Švietimo sistemoje. O kur buvo politinės partijos? Ar tai buvo tik lovio klausimas? Vilniaus Forumas tik pabandė pajudinti “Lysenkų” darbus. Kol kas bijoma viešai įvardinti tuos krepšelizacijos autorius. Ir kuo ilgiau bus baiminamasi įvardinti lietuviškų “Lysenkų” darbus, tuo giliau mes klimpsime į priklausomybę nuo jų prikurtų “gėrybių Lietuvai”, o ypač Švietimo sistemai. Lietuva vis dar randasi, kaip ir Bulgarija, KOLEKTYVINIO PROTO spąstuose, kai nėra autorių, bet yra IŠLEISTI PINIGAI.

tautos balsas       2016-05-10 13:42

Vilniaus Forumas tai ir yra tikrasis musu elitas- tikra priesingybe vadinamajam politiniam"elitui”, kurio pastangomis Lietuva jau beveik sunaikinta.
Sekmes jums, sviesieji zmones, zadinant tauta.

Leila-Rachele       2016-05-10 10:03

deja, deja, perskaičiua ir,,,, pasigailėjau, nes vadinamosios „rezoliucijos” iš esmės tik margaspalviai saldainių popierėliai…. Na, tokie blizgučiai, kuriais džiaugiasi ir žaidžia mažamečiai darželinukai .... . Žodžiu, tik kelių rašyti ir skaityti mokančių asabų pasisakymai, padejavimai, pasiguodimai. Gaila, nes Lietuva (tauta, visuomenė ir valstybė) išties sudėtingoje situacijoje ir jai jau reikia ne entuziastingų postringavimų primenančių konservatorių-krikdemų utopijas a la „Lietuva 2030” ar „Globali Lietuva”, bet realių, konkrečių ryžtingų sprendimų ir darbų. Tad į darbą vyrai ir moterys. Į darbą piliečiai ir lietuviai.

Letui Palmaičiui       2016-05-10 8:02

Užuot visą laiką ir visus kritikavus, ar neatėjo laikas pačiam ką nors pozityvaus veikti. Idėjų turite, tai kodėl nebandote jas realizuoti? Tikriausia rašinėti ir kritikuoti kitus, kurie bando dar Lietuvą gelbėti yra lengviau?

Šių rezoliucijų sėkla nedigs       2016-05-10 7:08

krikščionybės neišdirbtoje Lietuvos dirvoje…Ir ta vakar per LRT apkalbėta iš viršaus nuleista Grybauskaitės susirūpinimo tautos gelbėjimo akcija primena sovietmetį.

Sistemai- galas!       2016-05-10 7:04

Rezoliucijomis sudrebinsime blogio pamatus!

Su kokiu fanatišku užsidegimu       2016-05-10 7:03

Steponavičius per LRT aiškino,kad kuo didesnis mokinių skaičius klasėse,tuo gersni mokymosi rezultatai.Pirmyn į mokyklų naikinimą...O kaip kokčiai skamba tas ponų aiškinimas,kad kaip gerai turėti ir profesinį išsilavinimą,žinoma,tik ne jų vaikams.O kad išsilavinimas svarbiausia kuria asmenybę,tai kam asmenybių reikia juodadarabiais būti ir aptarnauti ponus.Kuo tamsesni,tuo geriau valdyti?

Letui       2016-05-10 6:43

Atiminėjate iš mažvaikių paskutinį saldainį.

Letas Palmaitis       2016-05-10 3:09

Rezoliucijų esmę išreiškia herojiški imperatyvai:
Būtina sukurti ir įtvirtinti!
Turi tapti!
Tik pamiršta pasakyti, kokiu būtent būdu sukurti it įtvirtinti ir KAIP turi tapti.
Gal per vaigauskinį rinkiminį cirką: jau kitą kartą tikrai laimėsime!
Juk iki šiol visi tautos tribūnai ėjo šiuo savo karjerai saugiausiu keliu, niekam nė galvon neateidavo “maidaninti”. Tad ko gi stebėtis, kad su tų pačių ES globalistų žinia bei parama Lituvoje įsitvirtino patyrusi “sovietinės liaudies” kūrėjų nomenklatūra?
Iš teksto matyti, kad tikimasi, jog subyrės ES. Puiku! Tuomet ateis vyresnieji broliai, nes net ir dabartinėmis sąlygomis nėra tikra, ar kas nors Vakaruose panorės “mirti už Narvą”, o kas bus, jei subyrės ES?
Ką daro šie tribūnai atsiradus permainoms Ukrainoje? Ar ragina ukrainiečius eiti nepriklausomu keliu, orientuotu į istorinę LDK, ar ieško kontaktų bendrai veiklai visame Baltijos regione iki pat Suomijos, o gal ploja galimai Ukrainos integracijai į ES?
Ką galima pakeisti niekuo nerizikuojant ir dar surištomis rankomis ir kojomis, kada kiekvieno asmens veikla, kontaktai, telefoniniai pokalbiai, bankinis aktyvumas, perlaidos, sąsakaitos ir mokesčiai, kelionės, interneto lankymas ir susirašinėjimas, net buvimo vieta bet kur ir bet kada, žodžiu - visas gyvenimas jau akylai stebimas ir kontroliuojamas!
Susidaro įspūdis, kad tiek solidaus stažo, tiek jaunučiai tautos tribūnai paprasčiausi plepiai ir bailiai, niekad nesurizikuosiantys mažiausiu pavojumi savo karjerai ir “pozicijai”. Nėra rimtų, protingų ir drąsių politikų, kuriems kiltų ryžtas vienytis prieš VSD ir bankų kontrolę, nedelsiant kelti seime klausimus dėl pasikėsinimo į asmens privatumą, reikalauti atkurti laisvę nuo privalomos bankinės sąskaitos, daryti viską, kad Lietruvoje būtų panaikinta ir pirminė jau išplitusio ir toliau tebeplintančio “orvelinio” sekimo priežastis: Europos Parlamento direktyvos 2006/24/EC galiojimas.
Užtat kaip didinga ir herojiška visiems nusifotografuoti priėmus istorinės reikšmės rezoliucijas: Būtina sukurti ir įtvirtinti! Turi tapti!

Al.       2016-05-10 0:23

Idėjoms įgyvendinti reikia organizacijos,o organizacijai -žiniasklaidos. Jei užtektų tik paskelbti geras idėjas,tikintis,kad kažkas kitas jas įgyvendins, tai ir krikščionims būt nereikėję kurti bažnyčios ir įrenginėt sakyklų. Būtų užtekę paskelbti pagrindines Kristaus mokymo tezes. Be to,valdžia Lietuvą naikina ne šiaip sau dėl neišmanymo - tuo suinteresuotos didžiosios šalys užpaklusnumą atsilygina didžiuliais pinigų srautais. Patriotai turi suprasti,kad iš tiesų jie priversti atsilaikyti prieš jungtinę Vakarų Europos oligarchiją. Ir vieni mes to nepajėgsim. Būtina ieškoti sąjungininkų kitose Europos visuomenėse. O tam,kad juos rastume,būtina sukurti tarptautinę žiniasklaidą.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.