Liustracija ir desovietizacija, Intelektualų vaidmuo

Vilniaus forumas: Vytautas Radžvilas. „Asmens sąžinė tarp sovietizacijos Scilės ir europeizacijos Charibdės: tarp ir anapus gėrio ir blogio“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. gegužės 14 d. 23:15

15     

    

Vilniaus forumas: Vytautas Radžvilas. „Asmens sąžinė tarp sovietizacijos Scilės ir europeizacijos Charibdės: tarp ir anapus gėrio ir blogio“

Prof V. Radžvilo pranešimas, skaitytas gegužės 7 d. Mokslų akademijoje vykusioje Vilniaus forumo konferencijoje „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.

Senokai įsiplieskusi diskusija ir ši konferencija yra nepaliaujamos pastangos ištrūkti iš užburto rato, kuriame šiandien sukasi visi mūsų apmąstymai apie santykį su sovietmečiu. Šis ratas yra kol kas nesėkmingos pastangos suvienyti du šio itin svarbaus ir skausmingo santykio aspektus – moralinį ir politinį. Moralinės nuostatos išsiskiria ir atsiranda priešprieša, kuri sukuria vaizdą, jog vieni yra sovietmečio smerkėjai, kiti – jo teisintojai. Kadangi moralinių argumentų ne visada pakanka, moralinę poziciją reikia sustiprinti. Tą darant tenka kreiptis į sovietmečio politinę tikrovę ir tada lengvai susiduriame su nauja pamatine dviprasmybe. Paaiškėja, kad net ir politiškai apibūdinti gyvenimą sovietmečiu, yra neįmanoma neutraliai, nes mes visada remiamės tam tikromis išankstinėmis moralinėmis nuostatomis ir vertinimais, kurie galiausiai ir lemia mūsų požiūrį į svarstomą praeitį. Neįmanoma vertybiškai neutrali pozicija sovietmečio vertinimo klausimu.

Taip yra, nes galima teisingai nupasakoti visą sovietinės okupacijos siaubą, tačiau priešingos stovyklos žmogus visada galės rasti faktų, kurių pagalba, net iš esmės sutikdamas, kad tai buvo okupacija ir blogis, gins tezę, jog sovietmečiu buvo padaryta ir gerų darbų. Tai iš principo teisinga, tačiau tokiame teiginyje slypi ir didžiulė grėsmė. Jis nenumaldomai veda prie garsiosios frazės „ir tada dirbome Lietuvai“.

Tokia moralinė ir politinė dviprasmybė, kai moralinė ir politinė nuostatos maitina viena kitą, yra tas užburtas ratas, iš kurio mums nesiseka ištrūkti. Praktikoje tai reiškia, kad kaip tauta, toliau būsime susiskaldę, toliau neturėsime esminių ir pamatuotų atsakymų į svarbiausius praeities klausimus. Lieka galvoti, kad arba šis ratas neįveikiamas ir esame pasmerkti juo suktis, arba reikalingas šviežias požiūris į pačią problemos esmę. Ieškodami to naujo atramos taško, privalome atsigręžti į istoriją, bet ne į tokią, kokia ji rašoma šiandien.

Turime atsigręžti į dvasinės kovos istoriją. Visi moraliniai apsisprendimai padaromi sąžinėje ir šia prasme yra subjektyvūs. Tačiau, kaip sakė vienas išmintingas politikos filosofas, „privačios sąžinės yra privačios nuomonės“. Todėl tam, kad net ir patys kilniausi ir į didžiausią universalumą galintys pretenduoti mūsų sąžinės sprendimai įgytų jėgą ir galiotų kitiems, kažkas privalo juos pripažinti. O mūsų dvasios viduybėje vykstantį apsisprendimą pripažinti ir patvirtinti gali tik vienas teisėjas – moralinė atskaitos bendruomenė.

Moralinė atskaitos bendruomenė yra bendrija, kuri laikoma sąžinės vertinimų atramos ir atskaitos tašku. Viena iš tokių bendruomenių neabejotinai gali būti tauta. Tai reiškia, kad tauta nėra tiesiog empiriškai egzistuojantis istorijos kūrinys. Žvelgiant iš šios perspektyvos tenka skirti dvi tautas. Ideali tauta yra per šimtmečius besiformuojanti dvasinė žmonių bendruomenė. Empirinė tauta yra vienos kultūros, kalbos ir kitų objektyvių bruožų vienijama žmonių bendrija.

Tautos objektyvacijos forma yra valstybė. Vėlgi reikia skirti valstybės idėją, arba dvasinę valstybę, reprezentuojančią idealiąją tautą, ir empirinę valstybę, kurios būklė gali būti labai įvairi. Kaip rodo Lietuvos istorija, empirinė valstybė gali būti ir išnykusi.

Ši skirtis svarbi, nes leidžia lokalizuoti kiekvieną asmenį tam tikroje dvasinio ir moralinio apsisprendimo perspektyvoje. Ji reiškia, kad kiekvienas atėjęs į šį pasaulį netampa tautos nariu savaime. Juo tampama ypatingu įsitautinimo ir įsivalstybinimo veiksmu – apsisprendimu. Žmogus gali atmesti tautą kaip idealią moralinės atskaitos bendriją ir valstybės idėją kaip savo sąžinės egzistencinius pagrindus.

Ši skirtis kartu leidžia ne tik ištrūkti iš aptarto užburto rato, bet ir iš jo kuriamos milžiniškos praktinės dilemos – atsirandančios pilkosios zonos, kurioje nebeįmanoma nubrėžti ribos tarp kolaboranto ir prisitaikėlio. Be šios skirties yra tik du poliai – akivaizdūs kolaborantai ir akivaizdūs rezistentai. Tačiau jeigu tautą suvokiame pirmiausiai kaip idealią bendruomenę, su kuria galima saistytis arba ne, tampa įmanoma išdiferencijuoti daug sudėtingesnį ir subtilesnį vaizdą, leidžiantį skirti net kelias asmenų santykio su sovietiniu režimu kategorijas. Tipologizaciją galima tikslinti, tačiau ji suderina moralinį vertinimą su politinio veiksmo logika.

• Pirmiausiai reikia skirti žmones, kurie egzistenciškai liudijo tautą kaip idealią bendruomenę, gyvuojančią mūsų valstybėje, ir pačią valstybės idėją pirmiausiai moralinės aukos veiksmu. Tai rezistentai ir disidentai.

• Buvo žmonės, kurie to nedarė, bet gali būti vadinami šitų bendrijų (idealiosios tautos ir dvasinės valstybės) saugotojais. Tai žmonės, kurie nedalyvavo atviroje rezistencinėje kovoje, bet ir vengė bendradarbiauti su okupaciniu režimu, kaip sakoma rašytojų sluoksniuose, „rašė į stalčių“.

• Buvo trečioji kategorija žmonių, kuriuos vadinkime tautos ir valstybės rodytojais. Tai žmonės, kurie ieškojo būdų tautą ir valstybę rodyti viešojoje erdvėje.

• Gali pasirodyti, kad tokia tipologizacija yra judėjimas link naujo rafinuoto kolaborantų ir rezistentų ribų nutrynimo ir grįžimo prie pozicijos, kad visi buvo rezistentai arba kolaborantai. Taip nėra. Už šių trijų pozicijų yra ir ketvirtoji pozicija, kurią įkūnijo daugybės žmonių elgesys. Tai – atsiribojimo pozicija. Ją atstovavo žmonės, kurie prisitaikė taip, lyg tauta ir valstybė jiems neegzistuotų. Šią poziciją vienareikšmiškai vertinu kaip pasyvų kolaboravimą.

• Galima penktoji pozicija, kurią galime vadinti tautos ir valstybės slėpimu. Ją atstovavo žmonės, kurie atvirai neneigė ir nesityčiojo iš tautos ir valstybės idėjos, tačiau aiškino, kad tautai ir valstybei pačioms geriau, jei bus susietos su naująja tapsmo tarybine liaudimi arba pasauline komunistine visuomene perspektyva. Ši pozicija buvo populiari ir aiški.

• Galiausiai egzistavo atviri ir įžūlūs tautos ir valstybės neigėjai.

Remiantis tokiais atskaitos taškais galima gana tiksliai lokalizuoti ir poeto Justino Marcinkevičiaus vietą ir vaidmenį okupuotoje Lietuvoje. Pagal pateiktą tipologiją, jis priskirtinas trečiajai, tautos ir valstybės rodytojų, grupei. Toks vertinimas yra moraliai sąžiningas ir objektyvus, nes žmogus, daręs kompromisus su sąžine ir pats negali būti vadinamas tautos sąžine. Tačiau kita vertus – ir tai svarbiausias dalykas – būtina įsisąmoninti, koks sudėtingas yra ryšys tarp moralinės ir politinės pozicijos. Sąlygomis, kokiomis gyveno Lietuva, radikaliai morali pozicija buvo nepaprastai garbinga, tačiau politiškai minimaliai veiksminga. Politinis poveikis buvo iš tiesų įmanomas tik išeinant į viešąją erdvę moralinių kompromisų ir nuolaidų sąskaita.

Diskusijos apie tai, ką iš tiesų padarė Justino Marcinkevičiaus karta, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Ši karta padarė esminį dalyką. Okupuotoje Lietuvoje tikrasis politinio ir dvasinio gyvenimo turinys buvo dviejų valstybių, Lietuvos ir Sovietų imperijos, kova. Reikia suprasti, kad ši kova pirmiausiai vyko mūsų dvasioje. Kiekvienas žmogus, vykstant šiai kovai, privalėjo ir lygiai taip pat šiandien privalo užimti aiškią poziciją. Šiame kontekste, J. Marcinkevičiaus ir jo kartos didžiausias nuopelnas yra tai, kad jie padarė viską, jog lietuvių tautos ir valstybės idėja neliktų vien virtuvinių pašnekesių tema ir nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės. Kad ir kiek kompromisinėmis formomis buvo reiškiamos tos idėjos, neįmanoma paneigti, kad Justinas Marcinkevičius savo veikla ir kūryba teigė Lietuvos valstybės ir tautos, pirmiausiai kaip kalbos gyvasties, galiausiai ir dvasinės pilnatvės idėjas. Nors jo santykis su krikščionybe buvo problemiškas, ir šiuo klausimu jis sakė bent tiek: „žmonės privalo statyti Katedrą ir tai yra prasmingas darbas“.

Kitas dalykas, kurį padarė J. Marcinkevičius ir kurio nelygstamos reikšmės šiandien nenorima pripažinti, yra jo vaidmuo Sąjūdyje. Iš savo patirties galiu absoliučiai autentiškai paliudyti, kad prasidėjus Sąjūdžio grupių steigimuisi ir prireikus važinėti po rajonus, apie Sąjūdį beveik niekas nieko nežinojo. Buvo visiška informacinė blokada. Tokiame kontekste į susitikimus atvykdavo saujelė tiems laikams pakankamai drąsių, bet vis tiek natūraliai išsigandusių žmonių. Pradėjus jiems kalbėti apie Sąjūdį, vienintelė priemonė išvengti žmonių išsilakstymo buvo pradėti vardinti jiems Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių vardus. Pirmasis, nes įtaigiausias vardas, kurį tekdavo ištarti, visada buvo Justino Marcinkevičiaus. Tik tada žmonės pradėdavo klausytis ir Sąjūdžio plėtra Lietuvoje galėjo judėti į priekį.

Štai kodėl vertinant J. Marcinkevičiaus vaidmenį ir indėlį į Sąjūdžio ir Lietuvos istoriją, reikia suvokti, kad pasaulio politinėje istorijoje jokių perversmų ir lūžių neįvykdo vadinamieji žemieji sluoksniai. Visi didieji politiniai pokyčiai būna įgyvendinami aukštosios ar viduriniosios klasės atstovų – pripažintų, turinčių „svorį“, autoritetą ir įtaką žmonių. J. Marcinkevičius, nepaisant problemiškų jo biografijos ir kūrybos aspektų, kai reikėjo lemtingai apsispręsti, jis apsisprendė įsipareigoti idealiai lietuvių tautai, kuriai priklauso visi, gyvenę nuo lietuvių tautos atsiradimo, ir Lietuvos valstybei. Dėl to negali būti jokių diskusijų.

Jokiomis sąlygomis neįsivaizduoju J. Marcinkevičiaus ištariant, kad „nekalbės tol, kol nebus pašalintas šitas skuduras“, kaip pasakė Lietuvoje kažkodėl keistai garbstomas, bet niekada net nemėgintas vertinti Algirdas Brazauskas pirmajame Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje, pamatęs atsinešant Trispalvę.

Galiausiai ši įsitautinimo arba išsitautinimo, asmeninio įsivalstybinimo arba išsivalstybinimo dilema yra tokia pati gyva šiandien. Todėl ir puolamas yra visai ne J. Marcinkevičius. Vyksta daug fundamentalesnis procesas. Sovietmečiu sovietų taikyta tautos ir valstybės naikinimo strategija rėmėsi atviru naikinimu. Todėl kiekvienas žmogus, turėjęs bent minimalią istorinę atmintį ir nuovoką, žinojo, kad reikia apsispręsti tautos ir valstybės atžvilgiu. Dabartinis jų naikinimo principas yra visiškai kitas. Tai nutylėjimo arba neutralizavimo strategija.

Praktiškai ji reiškia, kad niekas lietuvių tautos ar valstybės oficialiai nenaikina. Tačiau panaikinami esminiai valstybingumo atributai, pavyzdžiui, jos valiuta, ir – itin simboliška – iš centų monetų nukaldinamas paminklas lito kūrėjui. Lygiai taip pat rengiamės švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį, tačiau Vyriausybės parengtoje šventės koncepcijoje nėra „mažytės smulkmenos“ – neužsiminta, kas ta valstybė buvo, kas ją įkūrė, kokia jos paskirtis. Taigi ši strategija yra daugeliu atžvilgių rafinuotesnė, sunkiau perprantama ir todėl visuomenei yra kur kas kebliau suvokti, kas vyksta šių dienų Lietuvoje.

Strategija, kai lietuvių tauta ir Lietuvos valstybės naikinama ypatingu būdu, jas simuliuojant, vadintina simuliakro kūrimo strategija. Išlaikomi išoriniai tautiškumo ir valstybingumo atributai, bet jų esmė yra išplaunama. Taip esame stumiami į situaciją, kur reikia pasirinkti nebe tarp gėrio ir blogio. Renkantis tarp gėrio ir blogio, jie būna aiškiai atpažįstami. Tuo tarpu dabar taikoma strategija, kurios esmė yra ištrinti iš mūsų sąmonės vaizdinį, kad esame tarpusavyje susijusi, iš amžių glūdumos ateinanti ir į ateitį kartu žengti žmonių bendrija. Siekiama ištrinti šią idealios tautos sampratą.

Akimirką, kai iš mūsų vaizduotės išnyksta tauta, mūsų moraliniai apsisprendimai irgi netenka atramos. Jie lieka be sankcijos arba bendruomenės, kuri jiems pritartų arba pasmerktų. Atsiduriame padėtyje, kai esame stumiami į pasirinkimą nebe tarp gėrio ir blogio, bet anapus jų, kur nebesuvokiame, kas tie gėris ir blogis yra. Šios strategijos požiūriu, siektina, kad net nebežinotume, jog tokia gėrio ir blogio skirtis gali egzistuoti.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al.       2016-05-17 0:07

Radžvilas gan panašus į jo aprašytą Marcinkevičių.

buvo komunistas...       2016-05-15 20:46

labai labai skeptiškai lietuviai žiūrėjo į komunistus.
ir buvo teisūs - nes komunistas BŪTINAI buvo sielą pardavęs velniui.
tas tinka ir marcinkevičiui - nereikia LIA LIA - nebenuplausi…

Totalitarinis,sovietinis mąstymas       2016-05-15 19:18

liko ir išėjus rusams.Jis ir toliau kelia negatyvumą,priešina brolį prieš brolį,ieško “liaudies priešų”,griauna šeimas…Komunistinis mąstymas labai baisus.

tiesos.lt portalui       2016-05-15 7:50

Ačiū už išspausdintą tekstą.

Konferencijos        2016-05-9 20:49

atidarymas ir Valentino Sventicko pranešimas Visi kolaborantai ir Visi patriotai

https://www.youtube.com/watch?v=JXUzIESYTJo

Jėzusas       2016-05-9 20:38

Radžvilas pasiūlė elementarius kriterijus vertinant reiškinius Lietuvos kaip valstybės ir kaip jos suvereno - lietuvių tautos atžvilgiu. Šie kriterijai tinka visiems laikams.
Ir staiga atsimenu vieną save laikantį tautininku - V.Rubavičių - jo buvo paklausta ar balsuotum už imigrantų kvotas? - Šis atsakė - taip.

Voltero demokratai gyvybės neaukotų       2016-05-9 19:37

Liberal-propagandistų, kaip Leila-Rachele ir :-(, padermė demonstruodama savąjį “pranašumą” labai mėgsta cituoti žymųjį Voltero pasakymą apie demokratiją:
„Aš tūkstantį kartų nesutinku su tavo nuomone, bet esu pasirengęs atiduoti gyvybę, kad tu galėtum ją išsakyti“.
Tačiau pasitaikius menkiausiai progai, tarsi chunveibinai, smerkiančiai puola tą kitą požiūrį (“tavo nuomonę”), jei tik išpažįstama bekompromisinė meilė Dievui ir Tėvynei, jei antikristiniam “naujojo pasaulio tvarkos” projektui ir gundymui priešpastatoma pagarba laiko patikrintai tradicijai ar nekintamai dorovinei tvarkai.

Julius Puras i Jules       2016-05-9 19:35

Jie yra apsimetėliai konformistai. Jaigu jie neapsimetinėtu tai politikai juos nubaustų. Išvytu iš universitetu. Toje prisitaikėliškumo pasekoje konformistai būdami patys nuskriausti suformavo Lietuvos per amžius skriaudžiamos šalies įvaizdį.

Jules       2016-05-9 14:00

Hm, pone J.Purai, vadinasi, Garliavoje jie stovėjo bojevykų pusėje? Sovietiniai privilegijuotieji nomenklatūrininkai stovėjo oligarchinės jėgos pusėje. Former Bolsheviks tvirtai stovi neosovietinių oligarchų sargyboje.

Propagandistui Leila-Rachele ir :-(        2016-05-9 13:36

Elementari savigarba polemizuojant įpareigoja pasakyti, su kokiais oponento teiginiais nesutinki ir kodėl, kuo remiantis juos kritikuoji.
Komentatoriaus Leila-Rachele, :-( siekimas įveikti oponentą jį apdergiant - “kašperovskis”, “žodžių masė”, “sovietizacija-gėris, europeizacija-blogis”, “lenda skvernai” - tik parodo komentatoriaus sueižėjusią sąžinę ir ideologinį suinteresuotumą.

Julius Puras       2016-05-9 13:23

Daugumai sovietinių“kultūrininkų” įskaitant Marcinkevičiu ir Radžvila Garliavos mergaitė nerūpėjo tuom ir atsiskleidžia jų požiūris į blogi ir į gėri.

Lygis       2016-05-9 12:44

Gaila, kad Tiesos komentatoriams iki Radžvilo lygio taip toli. Kiek mačiau, tai į konferenciją pasiklausyti buvo atsivilkęs ir patriarxas, kuriam iki Radžvilo irgi toloka.

pagarba lektoriui       2016-05-9 11:30

Radzvilas- tai vienas is nedaugelio filosofu, kurio mintys aiskios ir suprantamos eiliniam zmogui. Gerbiu ji uz sazininguma, minciu giluma, isminti. Tai viena is sviesiausiu Lietuvos asmenybiu.

:-(       2016-05-9 10:57

Čia tai bent! Straipsnio pavadinimas kaip koks kašperovskis tiesiog kala į pasąmonę: sovietizacija-gėris, europeizacija-blogis. Ar čia pradėjo lįsti tiesų skvernai?

Leila-Rachele       2016-05-9 10:30

daug, ilgai paviršutiniškai kalbėti ir mažai pasakyti, minties turinį pakeisti žodžių mase irgi tam tikras pasiekimas ..... smile Bet ką tai turi bendro su egzistuojančia realybe? Tiesiog tik subjektyvūs pasvarstymai…


Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Kaip manot, į kurią šalį IT darbuotojai ketina emigruoti nuo prakeiktos Lukašenkos diktatūros?

Prof. Kęstutis Skrupskelis: kaltę privalu įrodyti

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Vytautas Radžvilas. Apie „sociologinę demokratiją“, arba TS-LKD – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė?

Ramūnas Aušrotas. Kas yra ir ko nėra paskutinėje rudens sesijos Seimo programoje?

Audriaus Bačiulio replika: O dabar įsivaizduokime…

Nuomonė: Neringa Venckienė. Lietuva nesiskiria nuo Rusijos

Algimantas Rusteika. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom. Supraskim

Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisiančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Laimonas Kairiūkštis. Olimpo dievai akli: lietuviškas švietimas

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Gintaras Furmanavičius. Nemira Pumprickaitė įgarsino LRT svajones

Ramūnas Aušrotas. Visuomenė turi žinoti, kokia yra Lietuvos švietimo tarybos narių pozicija

Algimantas Rusteika. Iš duobagyvių gyvenimo

Liudvikas Jakimavičius. Revoliucija kaip žaidimas

Neringa Venckienė. L. Stankūnaitės advokatė Grubliauskienė jau aiškina, kad Deimantė kalba su akcentu

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.