Vietovaizdis po mūšio

Liudvikas Jakimavičius   2012 m. lapkričio 1 d. 10:16

1     

    

Vietovaizdis po mūšio

Viešumoje netilsta kalbos, kad per visą atkurtos Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį neturėjome tokių „nešvarių“ rinkimų. Pats juose dalyvavęs prisižiūrėjau tos nešvaros į valias, bet anoks malonumas toje maitoje kapstytis: kažkas balsus pirko, kažkas kažką girdė, dar kažkas sukčiavo skaičiuodamas. Fonas koktus ir įžeidžiantis pilietį, tikintį, kad jis gyvena demokratinėje valstybėje ir kad jo išreikšta valia gali kiek nors lemti jo paties, jo vaikų ir valstybės ateitį. Bet kam tas jautrus pilietis rūpi, kai kalbama apie kur kas skaitlingesnius statistinius dėmenis – tūkstančius rinkėjų, nulėmusius garsiąją „dviračio šou“: formulę „turim, ką turim“.

Prezidentė ir Konstitucinis teismas sukūrė precedentą, panaikinę Zarasų-Visagino rinkiminės apygardos balsavimo rezultatus. Galėjo panaikinti ir daugiau, bet neišdrįso, nes tai būtų jau tikras skandalas. Balsų pirkimas – šlykštus reikalas, bet nemanau, kad šis „ šmugelis“ buvo lemiantis rinkimų rezultatų kompoziciją. Galima paskaičiuoti. „Klaipėda“ atliko žurnalistinį tyrimą. Balsas už vienmandatininką Klaipėdoje prie šiukšlių konteinerio kainavo apytikriai 7–10 litų. Norint vienmandatininkui išeiti į antrąjį rinkimų turą teoriškai pakako surinkti apie 2000 balsų. Taigi, reikia 20 tūkstančių litų investicijos, o paskui jau antrąjį turą žiūrėkis. Seimūnas, per ketverius metus prabuvęs Seime, legaliai užsidirba apie pusę milijono. Investicija apsimokanti, nors aš abejoju, ar yra Lietuvoje tokia rinkimų apygarda, kurioje būtų toks skaičius balsą parduodančių bomžų. Aišku, kai balsų skirtumai nedideli, pirkimo – pardavimo machinacija galėjo ir suveikti, bet tai tik žiedeliai. Ne tai svarbiausia ir ne tai lėmė rinkimų rezultatus bei aukščiausių valstybės pareigūnų nuogąstavimus bei psichologines parodomąsias reakcijas. Lietuvoje būtina buvo surasti pažeidimų, reikėjo anuliuoti rezultatus, kad šiandien galėtume pasauliui pasakyti, jog mes nesovietėjame ir nesame kaip kokia Baltarusija, kur jokių pažeidimų per rinkimus nebūna ir būti negali – mes demokratinė šalis ir mūsų rinkimų tvarka jokiems laisvojo pasaulio stebėtojams neturėtų kelti jokių abejonių. Beveik tobulai Prezidentūros ir Konstitucinio teismo suvaidinta apygardos rinkimų rezultatų panaikinimo mizanscena. Tačiau visoje šioje rinkimų operetėje yra daugybė „bet“.

Pirma: tarptautiniai rinkimų stebėtojai tyrinėti mūsų demokratiškų rinkimų paprastai atvyksta prieš dieną ar kelias iki pačių rinkimų. Jei apylinkėse niekas nesukelia riaušių ar muštynių, tie grįžę į savo šalis raportuoja, kad rinkimai vyko demokratiškai, ramiai ir kultūringai. Mes laimingi, džiaugiamės pozityviais mūsų demokratijos pasiekimais bei prašalaičių vertinimais. Tačiau jie nemato ir nesuvokia, kaip ir kas vyko iki tos akimirkos, kai rinkėjas paleidžia savo biuletenį į urną.

O šiais metais vyko štai kas, ir dėl to rinkimų rezultatai turėtų būti naikinami tiek daugiamandatėse, tiek vienmandatėse apygardose. Mūsų rinkimų įstatymo pirmajame straipsnyje yra visiems kandidatams į Seimą garantuojama „lygi rinkimų teisė“. Konstitucinis teismas turėtų išaiškinti, ką reiškia žodžių junginys „lygi teisė“? Ar kandidatų teisės yra lygios, kai vieno kandidato rinkiminė kampanija yra finansuojama iš valstybės biudžeto, o kitas kandidatas privalo į tą biudžetą savo lėšas įnešti, kad už jo pinigėlį būtų apmokamos konkurento rinkiminės išlaidos? Labai ciniška, kai ta pati nepakrutinama valdžia prieš rinkimus pati sau nusprendžia, kas turi būti nepakrutinamoje valdžioje. Liaudiškai šnekant, – mes sau iš jūsų pasiimam pinigus, kad toliau jus valdytume. Visos Seime esančios biudžetinės partijos (pozicijoje ir opozicijoje) šią absurdišką sisteminių partijų finansavimo tvarką laimino, nusivaliusios batus į Konstituciją ir į rinkimų įstatymą. Matėme tik kelis asmenis, kurie titaniškų pastangų dėka sugebėjo šią sistemą įveikti. Seimo peizažas iš esmės liko koks buvęs.

Gana neblogai, mano galva, šiais metais suveikė marketingo technologijos. Nežinomi asmenys tampa žinomi, kai kasdien juos matai besišypsančius dideliausiuose reklaminiuose stenduose važiuodamas į darbą ir namo troleibusu. Bet jei tasai užima tik trečią vietą, kyla negera mintis: „Rupūs miltai, kiek išmesta į orą pinigų... Geriau juk būtų paaukojęs kokiai senelių prieglaudai ar vaikų globos namams.“ Vadinasi, pinigų yra, bet ne žmonėms, o reklaminėms šiukšlėms, kurios po rinkimų suvyniojamos ir išmetamos į konteinerius. Ir tai daro valstybė, kuri svarstydama kitų metų biudžetą nesigėdija aiškinti piliečiams, kad pinigų nėra. Pinigų yra ir dejuojančioms VSD tarnyboms, kurios seka ne kokius nors svetimos valstybės žvalgus, o savo kandidatus į Seimą. Gėda, – nerandu kito žodžio.

Teko pamatyti ir patirti per šią rinkimų kampaniją visokių netikėtumų. Apie kai kuriuos jau esu rašęs, bet vieną politinę nešvankybę norėčiau paminėti kaip išskirtinę. Tai „Lietuvos ryto“ televizijos surengti kassavaitiniai penkių politinių partijų debatai Valdovų rūmuose. Po „Snoro“ banko bankroto jo akcijos buvo nacionalizuotos ir perimtos į valstybės balansą, taigi, 34 procentai „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės akcijų šiandien priklauso valstybei. Išeina taip, kad valdančiosios partijos per šį pusiau komercinį, pusiau valstybinį kanalą organizavo savo rinkiminę kampaniją. Kitaip tariant, naudojosi administraciniu resursu, ką griežčiausiai draudžia rinkimų įstatymas.

Kaip ten bebūtų buvę, niekas rinkimų rezultatų, kurie bus aprobuoti, nepanaikins. Valdžia ir valstybė Lietuvoje yra suvokiamos kaip beveik tapačios sąvokos. Padėti būsimai mūsų valdžiai –reikštų dauginti Lietuvoje sovietizmo. Padorus žmogus taip neturėtų elgtis. Kas belieka piliečiui, kuris savo valstybėje nori gyventi oriai ir garbingai?..

Manau, kad bent keletą metų teks gyventi didelėje gėdoje. Daugių daugiausiai šiai besiformuojančiai daugumai duodu tik keletą metų – tikrai ne daugiau. Mano paskaičiavimai grįsti stebėjimais. Dabartinis būsimos koalicijos lyderis Algirdas Butkevičius nėra charizmatinė asmenybė, aplink kurį galėtų burtis tvari dauguma. Socialdemokratai neturi ir kito raiškesnio asmens, kuris galėtų Premjero vietą užimti, kaip neturi tokių ir jų sąjungininkai. Už dvejų metų vyks Prezidento ir savivaldos rinkimai. Tokio lyderio, kokį turi LSDP į Prezidentus, net neverta siūlyti, ir partija turėtų suvokti savo neįgalumą. Nors ir gavusi daugiausia mandatų ji šiuos dvejus metus bus tik kilimėlis prie aukštesnės valdžios durų.

Viktoras Uspaskichas porą metų bus gražiai užminta uodega. Jo vietoje pasirūpinčiau, kad teismo procesai kuo greičiau baigtųsi, tačiau, kol mūsų teisminė sistema yra tokia, kokia yra, jokiais pagreitinimais nesirūpinčiau, o laukčiau tiktai senaties.
Valentino Mazuronio ir Rolando Pakso draugija su savo fakelais ir ereliais turėtų nuryti karčią pralaimėjimo piliulę ir eiti tepti alyva malūnsparnių, nes su savo radikaliais nacionalistiniais šūkiais labiausiai netinka nei prie LSDP posovietų, nei prie Viktoro ideologijų. 
Ši koalicija niekaip nesusilipdo, išskyrus tą pagrindą, kuris yra po kilimu. Bet ir kita lygiai taip pat… Todėl ir sakau, kad bet kuri iš jų žlugs netvėrusi dvejų metų.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Beta       2013-09-27 12:51

Viskas tiesa, bet mane labiausiai piktino tai tie “ekspertai” iš Siaurovizijos. Kai po kandidato pasisakymo, kažkoks terbaklynis dar tendencingai tą pasisakymą įvertina. Kas čia per nesąmonė, kodėl tai niekam neužkliūna ir kas jiems suteikė eksperto kategoriją? Tai žmogaus apsisprendimo teisės pažeidimas. Tiesoginis.


Rekomenduojame

Vytautas Matulevičius. Kova už valdžią maro metu

Žmonės serga ir miršta ne tik nuo koronaviruso. Palyginkime (papildyta 2018 m. Lietuvos gyventojų mirties priežasčių apžvalga)

Algimantas Rusteika. Taboras žengia į pragarą

Vytautas Radžvilas. Kokia solidarumo samprata remsimės pandemijos akivaizdoje?

Ekonomistai perspėja dėl laukiančios euro griūties

Romas Lazutka. Milijardai dar tik pažadas verslui, o žmonių skurdas jau čia

Liudvikas Jakimavičius. Galimi paaiškinimai

Algimantas Rusteika. Šitie neramumuose ir riaušėse būtų pirmieji

Vytautas Sinica: Ką daryti su Lietuvos ekonomika? Įgalinti lietuvius pačius kurti darbo vietas

Kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas: Pandemija nėra Šėtono pergalė

Geroji Naujiena: Jėzau, Tu mūsų viltis

Ramūnas Aušrotas. Naujoji Zelandija skubos tvarka liberalizavo abortus

Nijolė Bulotaitė. Kunigas Alfonsas Lipniūnas: lietuviško žodžio ir katalikiškos meilės galia

Kaip karantinas pakeitė lietuvių gyvenimą?

Ramūnas Aušrotas. Net ir katalikiškoje mokykloje apie „Didžiąją Prancūzijos revoliuciją“ dėstoma liberalų propaganda

Povilas Gylys. Nerimas dėl ekonominės krizės suvaldymo

Susipažinkime: Dievo Tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie Cacą ir Kaką

Laimonas Kairiūkštis. Ar visiems verslininkams reikia padėti?

Liudvikas Jakimavičius. Kova su korona iš mano balkono

Jurga Karčiauskaitė-Lago. Ispanija – pavyzdys kaip nedaryti!

Tikintieji kviečiami kasdien drauge melstis šv. Juozapo maldą

Vytautas Rubavičius. Karūnuotasis keičia pasaulį

Rasa Čepaitienė. Karantinas (II): kinų pavasaris. Antroji dalis: politekonominė

In memoriam: Vaclovas Bagdonavičius

„Iš savo varpinės“. Naujausios PSO rekomendacijos: karantinas COVID-19 nesustabdys?

Marius Malakauskas. #LaikykisVeryga

Italija: kunigas, atidavęs kitam pacientui savo plaučių ventiliatorių, mirė nuo koronaviruso

Neringos Venckienės pranešimas spaudai: Ar buvo galima tikėtis kitokios teismo nutarties?

Vytautas Radžvilas. Dagio „krikščioniškos“ frakcijos pavardės

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.