Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienio Geroji Naujiena: Kryžius yra ir pergalės galimybė

Tiesos.lt redakcija   2020 m. balandžio 5 d. 2:13

45     

    

Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienio Geroji Naujiena: Kryžius yra ir pergalės galimybė

Mesijas įžengia į Jeruzalę

Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas:
„Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilą su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man.
O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis“.
Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai:

Pasakykite Siono dukrai:
štai atkeliauja tavo karalius.
Jis romus, jis joja ant asilės,
lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio
.

Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta.
Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus.
Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.
Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė:

„Osana Dovydo Sūnui!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Osana aukštybėse!“
Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“

O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“. (Mt 21, 1–11)

* * *

Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo: aš žinau, kad nebūsiu sugėdintas

„Viešpats DIEVAS man davė iškalbų liežuvį,
kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.
Kas rytą jis žadina mano ausį,
kad klausyčiausi tarsi mokinys.

Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis;
aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.

Atsukau nugarą mane plakantiems,
atkišau žandus raunantiems man barzdą,
nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.

Viešpats DIEVAS man padeda,
todėl aš nesu pažemintas.
Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas,
žinau, kad nebūsiu sugėdintas. (Iz 50, 4–7)

* * *

O Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?

Visi, kas mane mato, iš manęs tyčiojasi
ir šaipydamiesi kraipo galvas.
„Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tegelbsti jį, –
tegu išvaduoja, jei juo gėrisi!“

Juk mane šunys apgula iš visų pusių,
nedorėlių gauja mane apspinta;
jie drasko man rankas ir kojas;
galiu suskaičiuoti visus savo kaulus.

Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi,
dalijasi tarp savęs mano drabužius
ir dėl mano apdaro kaulelius meta.

Betgi tu, VIEŠPATIE, nesitolink nuo manęs!
Mano stiprybe, skubėk man padėti!
Tada aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims,
šlovinsiu tave jų sueigose.

Jūs, pagarbiai VIEŠPATIES bijantieji,
jį šlovinkite!
Jūs, visi Jokūbo palikuonys,
garbę jam duokite!
Jūs, visi Izraelio vaikai,
prieš jį drebėkite! (Ps 22, 8–9. 17–18a. 19–20. 23–24)

* * *

Jis nusižemino, todėl Dievas jį išaukštino

Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 6–11)

* * *

  Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto Judas ieškojo progos išduoti Jėzų.
  Pirmąją Neraugintos Duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
  Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais’“. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.
  Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių užėmė vietas prie stalo. Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.
  Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
  Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti“.
  Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“
  Jis atsakė: „Taip, tu!“
  Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, laimino ją, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas – naujosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui. Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“.
  Pagiedoję psalmes, jie išėjo į Alyvų kalną.
  Tada Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Užgausiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys’. O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“.
  Petras atsiliepė: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“
  Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“.
  Bet Petras tvirtino: „Jei man net reikėtų mirti kartu su tavimi, vis tiek aš tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.
  Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“.      Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“.
  Dar truputį paėjęs, Jėzus parpuolė kniūpsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“
  Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, kūnas silpnas“.
  Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“ Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos. Tuomet, palikęs juos, Jėzus dar kartą nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės… Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus bus atiduotas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.
  Dar jam tebekalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“  Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus, tarė: „Sveikas, rabi!“, ir pabučiavo jį.
  O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė.
  Ir štai vienas iš Jėzaus palydovų išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal į jo vietą, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, žus nuo kalavijo. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų? Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!
  Tą valandą Jėzus tarė būriui: „Atėjote manęs suimti su kalavijais ir vėzdais, tarsi plėšiko. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte. Bet viskas šitaip dedasi, nes turi išsipildyti pranašų Raštai“.
  Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo.
  Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.
  Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: „Šitas yra sakęs: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti’“.
  Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?! Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“
  Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai. Bet aš jums sakau: jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“
  Tuomet vyriausiasis kunigas perplėšė savo drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?“ jie atsakė: „Vertas mirties!“
  Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“
  Tuo tarpu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“.
  Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai“.
  Einantį link vartų, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu“.
  Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“
  Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda“.
  Tuomet jie ėmė keiktis ir prisiekinėti: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.
    Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai padarė sprendimą, kad Jėzus turįs būti nužudytas. Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.
  Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują“.
  Tie atsakė: „Kas mums darbo? Tu žinokis!“ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.
  Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują“. Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva.
  Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: „Ir paėmė trisdešimt sidabrinių – įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų,– ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs“.

–  –  –

Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“
  Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai“. Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas, jis niekaip neatsiliepė.
  Tuomet Pilotas paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“ Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją.
  Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabą. Taigi, žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“    Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo.
  Pilotui sėdint teismo krasėje, jo žmona atsiuntė įspėjimą: „Nieko nedaryk šiam teisiamajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau“.
  Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. Tuomet valdytojas jiems tarė:    „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“
  Jie šaukė: „Barabą!“
  Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“
  Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“
  Jis bandė klausti: „O ką gi pikta yra padaręs?“
  Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“
  Pilotas, pamatęs, kad nieko nepasiekia ir kad sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“
  O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“ Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.
  Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą. Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste.    Nupynė vainiką iš erškėčių, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“ Spjaudydami jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą. Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.
  Eidami jie sutiko vieną žmogų iš Kirenės, vardu Simoną. Tą privertė panėšėti jo kryžių.
  Atėję į vietą, vadinamą Golgotą (tai yra: „Kaukolės vieta“), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą; ir ten pat susėdę sergėjo jį.
  Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“. Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.
  Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! jei tu esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“
  Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, kalbėdami: „Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti.  Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime… Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus’“. Taip pat jį užgauliojo ir kartu nukryžiuotieji plėšikai.
  Nuo šeštos iki devintos valandos buvo sutemę visame krašte. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „Eli, Eli, lema sabachtani?“, tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“
  Kai kurie iš ten stovinčių, tai išgirdę, sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti. Kiti kalbėjo: „Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti“.
  Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.
  Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsidarė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“

–  –  –

Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos. Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.
  Vakarui atėjus, atvyko vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. Jis nuėjo pas   Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti. Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į tyrą drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.
  Kitą dieną, kuri yra po Prisirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar tebegyvendamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’. Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją“.
  Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba – eikite ir saugokite, kaip išmanote“. Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą (Mt 26, 14–27, 66).

* * *

Minėdami Kristaus mesijinį įžengimą į Jeruzalę pradedame švęsti Didžiąją savaitę: garbingą Jėzaus įžengimą Jeruzalėn ir atstūmimą, kai minios, ką tik Jį šlovinusios, rinksis piktadarį, bendrystę, patirtą per paskutinę vakarienę, ir čia pat sumąstytą vieno mokinio išdavystę, kito – išsižadėjimą, teismą, kuris nors ir klaus, kas yra Tiesa, bet Jos neieškos…
Šio sekmadienio Evangelijoje nuo kryžiaus ataidintis „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mk 15, 34 ir Ps 21 (22) 2) atveria neaprėpiamą Jėzaus, Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, kančią ir tos kančios paslaptį – beribę Jo meilę „iki galo“ kiekvienam žmogui, deja, greitam garbinti šlovės valandą ir silpnam išbandymuose: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kurį jis tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
Jėzaus pakartotas psalmisto skundas yra ir mūsų visų šauksmas, kai pasijuntame apleisti, susiskaldę, sukaustyti baimės, išgyvename sielos sausrą, suklumpame po priklausomybių, ligų, išdavysčių naštomis, netenkame vilties… Dievo atsakas į šį sielvartą – Kryžius, atperkamoji Jėzaus kančia, „kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią“ (Žyd 2, 14).
Per Jėzaus kančią suvienyti su Tėvu ir išpažinę jį „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“, junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: kad ir kaip skaudžiai sukluptume nuo savojo kryžiaus svorio, kelkimės, kelkimės ir sekime Jėzų – Kryžius yra ir pergalės galimybė.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Kristaus Kančios sekmadienis
Homilija

Evangelistas Matas pasakoja apie Jėzaus žengimą į Jeruzalę. Jėzus žino, kad Jeruzalėje jo laukia nukryžiavimas, ir sąmoningai eina į kančią ir mirtį; jau atėjo metas, ir jis kaip mesijas žengia pasitikti savo mirties.

Kas nulėmė šitokį Jėzaus pasirinkimą? Atsakymas vienareikšmis: meilė žmonėms ir pasiryžimas išgelbėti juos nuo amžinosios mirties. Nuodėmė nutraukia meilės santykį su Dievu ir neša mirtį. Sunaikinti nuodėmės šaknis ir prikelti žmogų iš mirties į gyvenimą galėjo tik Jėzaus kryžiaus auka. Tik dėl to Jėzus atėjo į žemę, įsikūnijo, paskelbė Dievo karalystės evangeliją ir dabar užbaigs savo misiją ant kryžiaus.
Nuo dabar Kristaus kryžius iškalbingai skelbs, kokia stipri yra Dievo meilė mums ir kaip stipriai mes turime priešintis nuodėmei, o jei per nelaimę suklumpame, kuo greičiau turime keltis, apkabinti kryžių ir pasinerti Dievo gailestingume.
Verbų sekmadienį Mišių evangelija pasakoja apie Jėzaus kančią nuo Judo išdavystės iki mirties ant kryžiaus. Esame kviečiami išgyventi dvasia tai, ką Jėzus realiai išgyveno nuo Alyvų kalno iki Golgotos.

Šiomis dienomis sekti paskui kenčiantį Jėzų tikriausiai bus lengviau, nors ir negalėsime dalyvauti nei Verbų sekmadienio, nei Didžiojo penktadienio liturgijoje. Koronaviruso epidemija sustabdė mus nuo bėgimo ir įsivaizdavimo, jog esame beveik kaip dievai. Staiga pajutome, jog esame be galo trapūs, bejėgiai, ir dar kartą suvokėme, jog reikia glaustis prie to, kurio rankose yra mirtis ir gyvenimas.

Šiomis dienomis ne vienas klausė: kodėl Dievas leidžia žmonėms patirti tokį didelį išbandymą? Atsistokime prieš kryžių ir užduokime šį klausimą Nukryžiuotajam Jėzui: kodėl taip atsitiko? Jėzus neaiškina, bet kenčia ir miršta už mus, kad suvoktume nuodėmės pragaištingumą ir nepamestume kelio, vedančio į amžinąjį gyvenimą. Jėzus neaiškina kryžiaus slėpinio, tik kiekvienam iš mūsų sako: „Sek paskui mane!“ Išsižadėk nuodėmės, imk savo kryžių ir sek paskui mane! Dėk savo kryžių prie Jėzaus kryžiaus.

Šventasis Jonas Paulius II kalba: „Žmogui, paėmusiam savo kryžių ir dvasiškai susivienijusiam su Kristaus kryžiumi, palaipsniui atsiskleidžia išganingoji kentėjimo prasmė. Jis randa šią prasmę ne savo žmogaus, bet Kristaus kančioje. Tačiau tuo pat metu išganingoji kančios prasmė iš Kristaus lygmens nusileidžia į žmogaus lygmenį ir tampa asmeniniu žmogaus atsaku. Būtent tuomet žmogus randa savo kančioje vidinę ramybę ir netgi dvasinį džiaugsmą“ (Salvifici doloris, 26).

Apaštalas Paulius apie šį dvasinį džiaugsmą Laiške kolosiečiams rašo: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24). Apaštalas gerai suprato, kad tik kantriai pakeldamas savo kentėjimus ir juos dėdamas prie Jėzaus kryžiaus jis labiausiai susivienys su Jėzumi.

Šiuo sunkiu Lietuvai ir visam pasauliui laikotarpiu nedejuokime, bet elkimės kaip apaštalas Paulius: visa, ką teks patirti, dėkime prie Jėzaus kryžiaus; kur reikia pasikeisti, keiskimės; išbraukime iš mūsų gyvenimo savimeilę bei savanaudiškumą ir pastebėkime žmones, kuriems galbūt reikia mūsų dėmesio bei pagalbos. Jei šių dienų nelaimė išmokys mus būti geraisiais samariečiais, tuomet kada nors galėsime pasakyti: ačiū, Viešpatie, už šį išbandymą, atvėrusį mums akis. Ir neduok, Dieve, kad per šią nelaimę taptume tik dar piktesni ir labiau susiskaldę.
Melskimės vieni už kitus, kad Kristaus kančia padėtų mums ne tik atsilaikyti dabartinių išbandymų akivaizdoje, bet ir tapti geresniems, pastebintiems šalia savęs kenčiantį žmogų.

Kardinolas

Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pamąstykime       2020-04-9 16:59

Popiežius Pranciškus sako: ...“popiežius jam paprasčiausiai pasiūlė atlikti savo kunigišką pareigą, vyskupas atsakė: „Ačiū, supratau“. Ir jis jau drąsiai teikė žmonėms Dievo malonės paguodą, kurios kitaip jie nebūtų galėję gauti.

„Kitaip tariant, ypač dabartinės krizės metu, matome, kas iš tiesų yra Bažnyčia. Bažnyčia – tai Dvasios laisvė, o ne uždara institucija“, – sakė Pranciškus….”
  Dvasinė laisvė privalo nugalėti bet kokią baimę ir ligas ir tai tiesa

Popiežius Pranciškus       2020-04-9 16:48

Davė interviu britų rašytojui ir žurnalistui Austinui Ivereigh. Pokalbį paskelbė britų savaitraštis „The Tablet“, JAV žurnalas „Commonweal”;

Pokalbis pradėtas nuo to, kaip pats popiežius gyvena ir vykdo Bažnyčios ganytojo pareigas šiuo ypatingu metu. „Daugiau meldžiuosi. Turiu daugiau melstis, galvoti apie žmones“, – sakė Pranciškus. Galvojimas apie tai, kas bus vėliau, ką turi daryti Bažnyčia, Romos vyskupas, padeda jam užmiršti egoizmą. „Turiu savo egoizmų“, – sakė popiežius, – „tačiau kiekvieną antradienį ateina nuodėmklausys ir bandau su savo egoizmais dorotis.“

„Mano didžiausias susirūpinimas – kaip būti arčiau žmonių, kaip palydėti Dievo tautą.“ Kaip vieną šito susirūpinimo išraiškos būdų Pranciškus paminėjo kiekvieną rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukojamas Mišias, tiesiogiai transliuojamas į pasaulį, kad žmonės galėtų jausti popiežiaus artumą.

Klausiamas apie valstybių ir tarptautinės bendruomenės reakciją į pandemijos sukeltą krizę, popiežius sakė, kad dauguma vyriausybių priėmė gerai apgalvotus sprendimus, siekdamos apginti žmones. Vis dėlto konstatuojame, kad daugiausiai dėmesio skiriama ekonominiams aspektams, kurie determinuoja mąstymo formą. Tačiau negalima užmiršti, kad ši krizė slegia visus, turtingus ir vargšus. Popiežius norėtų, kad dabartiniai sunkumai pabudintų pasaulio vadovus iš veidmainystės. Juk tai tikra veidmainystė, kai kalbama apie bado pasaulyje problemos sprendimą, o tuo pat metu gaminami ir parduodami ginklai. Šiandien metas liautis veidmainiavaus ir atsiversti. Šiandien taip pat metas rimčiau pamąstyti apie mūsų visų bendrą atsakomybę už aplinką. Popiežius pacitavo ispanų priežodį, kad Dievas visada dovanoja kaltes, žmonės – kartais, o gamta – niekados.

Toliau buvo kalbama apie Bažnyčią, kuri turėtų būti mažiau institucinė, kuriai reikia daugiau misionieriško kūrybingumo. Bažnyčia yra institucija, sakė popiežius. Tačiau jos institucinis pagrindas yra ne jos susikurtos struktūros, bet Šventoji Dvasia. Ji Bažnyčios nariams suteikia įvairias charizmas, tačiau Šventosios Dvasios kuriama įvairovė – tai ne chaosas, bet harmonija, ne anarchija, bet tikra laisvė.

Popiežius pasakojo, kad šiomis dienomis jis sulaukė vieno italo vyskupo skambučio. Vyskupas papasakojo, kad jis norėjo duoti bendrą išrišimą ligoninėje gulintiems koronavirusu užsikrėtusiems žmonėms, kurie negali atlikti išpažinties, o jų gyvybei galimai gresia pavojus, tačiau jį sustabdė kanonų teisės specialistas, aiškindamas, kad sakramentiniam išrišimui duoti būtinas tiesioginis kontaktas, kad negalima jo suteikti per atstumą. „Ką man daryti?“, – klausė vyskupas. O kai popiežius jam paprasčiausiai pasiūlė atlikti savo kunigišką pareigą, vyskupas atsakė: „Ačiū, supratau“. Ir jis jau drąsiai teikė žmonėms Dievo malonės paguodą, kurios kitaip jie nebūtų galėję gauti.

„Kitaip tariant, ypač dabartinės krizės metu, matome, kas iš tiesų yra Bažnyčia. Bažnyčia – tai Dvasios laisvė, o ne uždara institucija“, – sakė Pranciškus. „Žinoma, tai nereiškia, kad kanonų teisė nereikalinga. Ji reikalinga ir naudinga, turime jos laikytis. Tačiau paskutinis kanonas sako, kad visos teisės prasmė ir tikslas yra sielų išganymas. O tai ir yra atviros durys, pro kurias galime išeiti nešdami žmonėms Dievo paguodą sunkiais laikais.“ (JM / VaticanNews)

Br. Michelis de Meulenaer        2020-04-9 12:46

Didysis ketvirtadienis, arba Meilė, kuri man teikia gyvybę.
Evangelijoje mane visada paliečia tai, kad Jėzaus mokymas – tai ne ilgas ir sudėtingas pamokslavimas, bet ženklai ir palyginimai, paimti iš kasdienio žmonių, į kuriuos Jėzus kreipiasi, gyvenimo. Jau daugiau kaip 20 metų, kasdien skaitydamas ir medituodamas Dievo Žodį, įsitikinau, kad Jėzus turėjo nepaprastą talentą kalbėti žmonėms, vartodamas jiems suprantamą kalbą. Jėzus – oratorius, mokėjęs prisitaikyti prie žmonių, jų lygio, o tai reiškia, kad pirmiausia Jis atidžiai juos stebėjo, klausėsi jų, norėjo sužinoti apie jų gyvenimus ir rūpesčius.
Jėzus norėjo nusileisti iki savo auditorijos: jei būtų kalbėjęs su jais iš savo dieviškumo viršūnės, žmonės tikriausiai net nebūtų klausęsi. O jei ir būtų – ar šis mokymas nebūtų jų priimtas kaip kokia sudėtinga poezija, kurią būtų supratę tik pusiau?
Bet Jėzus troško, kad kiekvienas mokinys Jį galėtų suprasti. Pamesta drachma, paklydusi avelė, gerasis samarietis ir daug kitų Jėzaus įvaizdžių tiesiogiai kalba tuometiniam žmogui ir jo širdžiai. Senasis Pakartoto Įstatymo knygos žodis iš tiesų pildosi: „Nėra tas Žodis toli…“ (Įst 30, 11–14).

Br. Michelis de Meulenaer        2020-04-9 12:44

II. Du ženklai, kurie byloja apie mus mylintį Dievą
Didžiojo ketvirtadienio liturgija mums kalba apie du ženklus. Evangelija mums parodo, kad kojų plovimas ir duonos laužymas nebuvo atsitiktiniai Jėzaus gyvenime. Šie du veiksmai kaip tik atskleidžia visą Jėzaus asmenybę, parodo, ką Jis labiausiai norėjo mums pasakyti, kuo norėjo mums būti. Šie ženklai, perimti iš kiekvieno tuometinio žydo buities, yra iš tiesų be galo paprasti. Tačiau Jėzus jiems suteikia naują prasmę: šie ženklai tampa Jo buvimo ir veikimo vieta. Kojų plovimas ir duonos laužymas – tai visas Jėzus, visas mums apreikštas Dievas.
Kai kuriose liturginėse giesmėse sakoma, kad duonos laužymas ir kitos švenčiant sakramentus naudojamos regimos priemonės (galima pridėti ir kojų plovimo apeigas) uždengia dievystę – tačiau, atidžiai skaitant Evangeliją, norisi su tuo nesutikti. Mano manymu, kojų plovimas ir duonos laužymas kaip tik apreiškia dievystę – ir būtent tokią, kokią Dievas troško mums parodyti. Galbūt šios liturginės giesmės turėjo omenyje, kad šie ženklai uždengia tą galingąją ar baimę keliančiąją dievystę, nieko bendro neturinčią su tikruoju Dievu? Tuo metu tikroji dievystė atsiskleidžia per Jėzaus ženklus. Dievas aukojasi dėl mūsų mirdamas ant Kryžiaus, prieš tai apie Jo begalinę meilę žmonėms byloja kojų plovimas ir duonos laužymas.
Žmogus siekia kilti ir kopti
Visi svajojame apie gyvenimo aukštumas. Net ir pasaulio istorija yra susijusi su troškimu būti pirmam, nugalėti ir pasiekti vis naujų rekordų. Jau darželyje vaikai matuojasi savo ūgį ar batų dydį lygindamiesi su kitais… Mes šypsomės tai matydami, tačiau elgiamės lygiai taip pat – tik mandresniais ir mandagesniais būdais, mes geriau mokame užsimaskuoti. Bet iš esmės norime to paties. Tuo tarpu Jėzaus reikia ieškoti kitur – ne kylant, o leidžiantis nuo mūsų trokštamų viršūnių, leidžiantis, kad jis galėtų mus pasitikti pakeliui.
Tiberiados bendruomenė

Br. Michelis de Meulenaer        2020-04-9 12:43

III. Tavo vertė užtikrinta! Tavo gyvenimas nuostabus!
Susitikdamas su jaunimu klasėse dažnai užduodu tokį klausimą: „Ar tikite, kad esate stebuklai? Ar tikite, kad jūsų gyvenimas yra nuostabus ir kad jis turi neįtikėtiną vertę?“ Užduoti šį klausimą man reikia tam tikros drąsos. Taip pat pastebiu, kad jaunuoliai yra mažiau „apsišarvoję“ nei suaugusieji. Jie labiau išdrįsta būti tiesoje, atsakydami į tokius asmeninius klausimus. M. Buberis apie tai rašė: „Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių paskirtis – saugotis… kiekvienas iš mūsų nešiojame šarvus, prie kurių priprantame ir ilgainiui net nebepastebime. Tik trumpi akimirksniai juos pralaužia ir pažadina mūsų sielos jautrumą.“ (M. Buberis, Dialogo filosofija II. Katalikų pasaulis, 2001). Atrodo, kad jaunimas yra drąsesnis šiuo požiūriu.
Uždavęs šį klausimą, iš karto siūlau paaugliams būti atsargiems ir nepatekti į lyginimosi su kitais spąstus. Mes gyvename tokioje visuomenėje, kurioje, norėdami įrodyti savo vertę , nerandame kitų būdų, tik kaip pažeminti kitus… Po kelių akimirkų asmeninio apmąstymo jaunimo atsakymai daugiau ar mažiau kelia liūdesį. Išgirstu šaltą nuoširdumą, su kuriuo jaunimas atsako: „Ne, mūsų gyvenimas nėra nuostabus!“ Tuomet atkreipiu dėmesį į gana keistoką paradoksą, su kuriuo susiduria šie jauni žmonės (tačiau jie iš esmės visiškai reprezentuoja mūsų visuomenę): socialiniuose tinkluose jie stengiasi priversti kitus patikėti tiesa (jų gyvenimu verta domėtis, jis yra nepaprastai cool…), kuria patys netiki ar kuria geriausiu atveju bando įtikinti patys save!
Jėzaus meilės gestas, nesvarbu, ar tai būtų nusižeminimas iki tarno, ar dovanojimasis kitiems duonos ir vyno pavidalais, mums yra tarsi priešnuodis prieš šią pasitikėjimo savimi ir savivertės krizę, kuri visais laikais buvo aktuali, o dabar ypač slegia mūsų vakarietišką pasaulį. Aršios konkurencijos amžiuje Dievas nori man pasakyti, jog tiki manimi, net kai aš pats netikiu savimi. Jis tiki manimi labiau, nei aš kada nors galėčiau patikėti savimi. Tikėti Dievu, Jo buvimu ir meile man – reiškia išgirsti Jį sakant: „Ar tu tiki savimi taip, kaip aš tikiu tavimi?“ Tokia yra žinia, kurią Dievas nori mums garsiai šaukti ateidamas į pasaulį.
Nihilistinis ir neaiškumų kupinas pasaulis, kuriame gyvename, mus sužalojo, o lengvomis aukomis tapo jauniausieji iš mūsų. Šiame neapibrėžtumų pasaulyje Kristus parodo vienintelį tikrumą, kuris iš tikrųjų yra svarbus: „Tu turi vertę mano Tėvo akivaizdoje ir tau suteikiu savo dieviškąjį gyvenimą.“ Jei pats Dievas pasilenkia numazgoti žmogaus kojų ir jeigu Jis Save dovanoja dėl jo, vadinasi, žmogaus vertė Dievo akimis yra tokia didelė, kad niekas pasaulyje negalės sugriauti to žmogaus orumo. Mes neprivalome savo darbais ar savo pasiekimais įrodyti, kad esame kažkas, taip pat nereikia sugniuždyti kitų, kad įrodytume, jog esame verti meilės. Ne, mes esame Dievo meilės objektas vien todėl, kad egzistuojame. Tikėti Dievu nereiškia tikėti abstrakčia tiesa, o priimti meilę, kuri kviečia mane tikėti savimi ne tiek dėl atliktų darbų, o paprasčiausiai todėl, kad esu.
Tiberiados bendruomenė

Br. Michelis de Meulenaer        2020-04-9 12:42

IV.  „Tik meilė mus gelbsti“
Prieš keletą metų skaičiau baltarusės Svetlanos Aleksijevič, 2015 metais gavusios Nobelio literatūros premiją, knygą Raudonojo žmogaus pabaiga. Nusivylimo metas (Rusų k.: Время second hand – конец красного человека). Ją skaityti nėra lengva, ši knyga pasakoja apie Sovietų Sąjungos žlugimą išgyvenančius žmones. Jie bando rasti naują gyvenimo prasmę po to, kai sugriuvo gyvenamoji aplinka ir politinė santvarka, kuria jie tikėjo.
Glebas – vyras, 15 metų praleidęs lageryje Sibire. Jį išdavė geriausias draugas, parašęs slaptą skundą KGB, kad išvengtų savo paties deportacijos, ir taip Glebą išsiuntęs į priverstinio darbo stovyklą. Grįžęs iš Sibiro Glebas suserga vėžiu, tačiau žmona jį globoja ir juo rūpinasi. Būdamas prie mirties slenksčio, Glebas taip atsako žmonai, kuri jo klausia: „Kaip tau pavyko ten išlikti gyvam?“ – „Vaikystėje buvau labai mylimas. Gautas meilės kiekis yra tai, kas mus gelbsti, tai yra mūsų stiprybės rezervas. Gelbsti tik meilė. Meilė yra vitaminas, be kurio žmogus negalėtų gyventi, kitaip kraujas sukrešėtų ir širdis sustotų.“ (Svetlana Alexievitch, La fin de l’homme rouge ou le temps du désenchantement (Actes Sud, 2013), p. 261, Autoriaus vertimas iš pranc. k.).
Meilė, kurią Kristus parodo nusižemindamas dėl mūsų, siekia atkurti mūsų tikėjimą, jog esame mylimi, ir to tikėjimo dėka mes galime gyventi, kad ir kas nutiktų. Dievas visada pasitiki mumis. Turime meilės rezervus!
Tiberiados bendruomenė

Ka man reiskia kitam mazgoti kojas...       2020-04-9 7:03

Visu pirmiausia, tai atsisakymas saves. Taip, tai vyksta tik nusizeminus. Sunkus savojo As paminimas. O dar geresnis budas’ kai kas nors tave neteisingai izedzia, pasiepia. Jei sitoki dalyka priimsite, kaip malone, tai jus jau netoli Dievo karalystes, nes tokiai sielai telieka istiesti rankas i Jezu ir paptasyti Jo meiles, kuri, toliau, pati daro visus isganymui reikalingus darbus jusu sieloje.

Mąstymas       2020-04-9 4:58

Prašyti nuolankumo, priimant Jėzaus meilę, ir širdies išlaisvinimo iš puikybės

Įeisiu kartu su mokiniais ir Jėzumi į Paskutinės vakarienės kambarį. Atsisėsiu už stalo. Nukreipsiu žvilgsnį į Jėzų, kuris „parodė savo meilę iki galo“. Jis atėjo į šį pasaulį, kad dėl manęs išgyventų šią dieną. Jis grįžta atgal pas Tėvą ir nori, kad aš būčiau ten kartu su Juo, ir už tai moka pačią brangiausią kainą.

*

Prisiminsiu, kad kiekvienoje Eucharistijoje Jėzus išpažįsta man, jog „parodo man meilę iki galo“. Jis atiduoda save kaip auką už mane. Jėzus sėdasi su manimi už stalo ir sako man: „Trokšte trokštu su tavimi valgyti šią Velykų vakarienę“.

*

Įsmeigsiu savo žvilgsnį į Jėzų ir su meile stebėsiu kiekvieną Jo gestą: kaip pakyla nuo stalo, persijuosia rankšluosčiu, įsipila vandens į praustuvą. Ilgesnį laiką žvelgsiu į šią sceną, skonėdamasis nuolankia ir tylia Jėzaus meile.

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinių elgesį, ypač į pasimetusį Petrą, kai Jėzus plauna jam kojas. Įsivaizduosiu, kaip Jėzus prieina prie manęs, pasilenkia, atsiklaupia, nuplauna mano kojas ir jas nušluosto. Susitiksiu su Jėzaus žvilgsniu…

*

Žvelgsiu į Jėzų, suklupusį prie mano kojų. Kokie jausmai pabunda manyje, kokia yra pirmoji mano širdies reakcija, kokios pirmos mintys? Ką norėčiau pasakyti Jėzui? Ką galiu pasakyti Jam apie savo nusižeminimą tarnaujant kitiems?

*

„Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi…“. Kokia yra mano vidinė būsena Didžiąją savaitę? Priminsiu sau, kad Jėzus yra pasiruošęs numirti už mano širdies tyrumą. Ar trokštu širdies tyrumo taip, kaip jo trokšta man Jėzus?

*

Išlaikysiu savo širdyje Jėzaus, plaunančio man kojas ir žvelgiančio į mano širdį, paveikslą.

Šiandien dažnai kartosiu:

„Jėzau, duok man tyrą širdį ir išmokyk mane tarnauti“.

Kasdienapmastau.lt.

Evangelijos komentaras        2020-04-9 4:57

Komentaro autorius – kun. Vladimir Solovej

Pirmųjų amžių krikščionys, švęsdami Didįjį Ketvirtadienį, plaudavo vieni kitiems kojas, ir tai buvo vienintelė tos dienos liturgijos apeiga. Nepaprastai svarbu, kad Eucharistijos įsteigimo dieną Bažnyčioje šv. Mišių metu būtų atliekama kojų plovimo apeiga. Šią dieną pravartu yra iškelti sau tokius klausimus: Koks galiausiai turinys slypi Jėzaus ištartuose žodžiuose: „TAI darykite mano atminimui?“ Ar tik tai, kad mes aukotume šv. Mišias? Ar, kad Eucharistija pažadintų mumyse tai, kam buvo įsteigta? Ar kalbama yra tik apie apeigas? Jei taip, kodėl tuomet evangelistas Jonas nepateikė įprastinių Perkeitimo žodžių, kuriuos randame pas kitus evangelistus?

Akivaizdu, kad čia slypi kur kas daugiau nei apeigos. Eucharistija turi įgalinti žmogų radikaliai naujam santykiui su artimu – tarnystės santykiui. Jei nėra tokio perkeitimo, jei nėra tarnystės – nėra Eucharistijos, nėra Viešpaties Atminimo, Mišios tampa karikatūra. Apie tokias Mišias rašo apaštalas Paulius pirmame laiške Korintiečiams (plg. 11,20–34): Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės. Suprask, tai, ką jūs švenčiate, nėra Eucharistija. Yra konsekruota duona, yra konsekruotas vynas, bet Eucharistijos nėra.

Sakramentai, tame tarpe ir Eucharistija, nėra magija. Dievas neprievartauja mūsų valios; Jis veikia tiek, kiek mes Jam atsiveriam. Privalo būti ryšys tarp sakramentų ir juos švenčiančių žmonių gyvenimo. Todėl evangelistas Jonas potencialiems Eucharistijos dalyviams liepia įsiminti ne Perkeitimo žodžius, bet kojų plovimo ženklą.

Ar suprantate, ką jums padariau?
Bernardinai.lt

Didžiojo ketvirtadienio Evangelija        2020-04-9 4:55

(Jn 13, 34)

      „Aš jums duodu naują įsakymą, – sako Viešpats, – kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“.

Evangelija (Jn 13, 1–15)

  Tai buvo prieš Velykų šventę. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.
  Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.
  Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“
  Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“.
  Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“
  Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi“.
  Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą!“
  Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.
  Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“.

  Katalikai.lt

Didžiojo ketvirtadienio Dievo žodžio       2020-04-9 4:55

II skaitinys (1 Kor 11, 23–26)

  Broliai!
  Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Tuo pačiu būdu po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“.
  Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.

Didžiojo ketvirtadienio Dievo žodžio       2020-04-9 4:54

Psalmė (Ps 115, 12–13. 15–18)

P. – Laiminimo taurė yra bendravimas Kristaus kraujyje.

  Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu
  už visa gera, ką man padarė?
  Išganymo taurę pakelsiu,
  Viešpaties vardą kartosiu. – P.

  Viešpaties akyse didžiai brangūs
  mirštantys jo teisieji.
  Viešpatie, aš tavo tarnas,
  tavo tarnas – sūnus tavosios tarnaitės. – P.

  Tau padėkos auką aukosiu,
  šauksiuosi Viešpaties vardo.
  Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
  prieš visą jo tautą. – P.

Didžiojo ketvirtadienio Dievo žodžio       2020-04-9 4:53

Skaitinys (Iš 12, 1–8. 11–14)

  Viešpats kalbėjo Mozei ir Araonui Egipte: „Tegu šis mėnuo jums pradeda mėnesių eilę, tegul jis būna pirmasis metų mėnuo. Paskelbkite visai Izraelio bendruomenei:
  ‘Dešimtą šio mėnesio dieną kiekvienas tegu parūpina savo šeimynai, savo namams, avinėlį. Jeigu šeimyna būtų per maža avinėliui suvalgyti, jį tegul ima susidėjęs su savo namų artimiausiu kaimynu, žiūrėdamas, kad pakankamai būtų asmenų avinėliui suvalgyti. Tasai avinėlis privalo būti be ydos, patinėlis, vienmetis – ėraitis arba ožaitis. Jį palaikykite iki keturioliktos šio mėnesio dienos. Tada susirinkusi visa Izraelio bendruomenė pavakare avinėlius tepapjauna. Reikia paimti avinėlio kraujo ir juo patepti šonines ir viršutinę durų staktas namų, kuriuose avinėlis bus valgomas. Tą naktį reikia suvalgyti mėsą. Iškeptą ant ugnies reikia suvalgyti ją su nerauginta duona ir karčiomis salotomis.
  O valgyti avinėlį turėsite šitaip: susijuosę strėnas, apsiavę kurpėmis kojas, laikydami rankoje lazdą. Jį valgykite paskubomis! Bus gi Viešpaties Pascha – perėjimas. Tą naktį aš eisiu per Egiptą ir išžudysiu visus jo pirmgimius – žmonių ir galvijų. Įvykdysiu teismą visiems Egipto dievaičiams; aš – Viešpats. O kraujas ant staktų namų, kur jūs gyvenate, bus saugantis ženklas; pamatęs kraują, pro jus aš praeisiu, ir jūsų neištiks ta nelaimė, kuria nubausiu Egiptą. Šią dieną privalote kas metai minėti. Ją švęskite amžiais, kartų kartomis, kaip iškilmę Viešpaties garbei’“.

Popiežius Pranciškus       2020-04-8 15:00

Kad nebūtų išdavysčių
Didžiojo trečiadienio Evangelija kalba apie Judo išdavystę. Aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje popiežius meldėsi ir prašė kartu su juo melstis, kad Viešpats mus saugotų nuo Judo likimo, kad ypač dabartiniu sunkiu metu nebūtų išdavysčių, kad žmonės atsispirtų pagundai siekti savo naudos, kad neišnaudotų patekusiųjų į nelaimę.

Pradėdamas Mišias popiežius sakė, kad, deja, yra žmonių, kurie pandemijos sąlygomis išnaudoja kitus į bėdą pakliuvusius žmones. Šventasis Tėvas prašė melstis, kad Viešpats paliestų nusikaltėlių, palūkininkų širdis ir kad jie atsiverstų.

Didysis trečiadienis yra vadinamas išdavystės trečiadieniu, nes tai diena, kurią Žodžio liturgija kalba apie išdavystę, apie Judą, kurs parduoda savo Mokytoją. Šiais žodžiais pradėjęs Mišių homiliją, popiežius sakė, kad išdavysčių, prekybos žmonėmis šešėlis dengia visą mūsų istoriją. Gana atsimini prekybą vergais, iš Afrikos gabentais į Ameriką, ar visai neseniai matytą jazidžių mergaičių, parduodamų Daesh kovotojams Sirijoje, tragediją. Ir šiandien judai parduoda žmones išnaudodami juos darbe, nemokėdami teisingo atlyginimo, pamindami jų teises.

Mes nežinome, koks buvo Judo gyvenimas. Jis galbūt buvo visiškai normalus jaunuolis, nes juk Viešpats jį pašaukė būti savo mokiniu, sakė Pranciškus. Tačiau jis tikru mokiniu taip ir netapo. Evangelijoje sakoma, kad Judas mėgo pinigus. Jis netgi pavadintas vagimi. Jį pražudė meilė pinigui. Nuo vagystės iki išdavystės tėra tik mažas žingsnelis, sakė Pranciškus. Kas labai mėgsta pinigus, tas, siekdamas vis daugiau jų turėti, išduoda kitus žmones. Šią taisyklę patvirtina faktai. Judo istorija baigėsi tragiškai. Velnias niekada netesi gundymo metu duotų pažadų. Jis sugudo, o kai žmogus nusideda, palieka jį neviltyje.

Pagalvokime apie šio pasaulio judus, kurie išnaudoja žmones, sakė Pranciškus. Pagalvokime apie mažąjį Judą, kuris yra mumyse. Atsiminkime jį, kai turėsime rinktis tarp sąžiningumo ir savanaudiškumo. Visiems mums gresia tapti išdavikais, parduoti, rinktis tai, kas mums naudinga. Visiems gresia pavojus susigundyti pinigais, gėrybėmis, geresniu gyvenimu ateityje. „Judai, kur esi?“ Kiekvienas savęs klauskime: „Judai, manyje esantis mažasis Judai, kur esi?“ (JM / VaticanNews)

Mąstymas       2020-04-8 4:53

Prašyti vidinio sąžiningumo pildant pašaukimo pareigas

Savo meditaciją pradėsiu nuo susitikimo su Judu. Matas pristato man tragišką šio mokinio istoriją. Pabrėžia, kad „vienas iš Dvylikos“ – vienas iš artimiausių parduos Jėzų.

*

Kokius jausmus sužadina manyje susitikimas su Judu? Kas man yra skaudžiausia jo pašaukimo istorijoje? Ką Evangelija pasako per Judo istoriją mano gyvenimui?

*

Judas ieško progos sunkiai nuodėmei. Ar aš esu laisvas nuo prisirišimo prie nuodėmės? Ar neieškau nuodėmingų progų? Atversiu Jėzui savo širdį.

*

Mokiniai paruošia vakarienę – išskirtinį susitikimą su Jėzumi. Paklausiu Jėzaus: „Kur nori su manimi susitikti? Ko tikiesi iš manęs Didžiąją savaitę? Ką turiu paruošti?“

*

Pažvelgsiu į Paskutinės vakarienės aplinkybes: vakaras, visi kartu sėdi prie stalo. Kontempliuosiu Jėzų, kuris kenčia dėl to, kad Jo paties mokinys ruošiasi Jį išduoti. Priglusdamas prie Jėzaus, paklausiu apie tą skausmą.

*

Išgirsiu skausmo kupinus žodžius: „Vienas iš jūsų mane išduos“. Kokius jausmus sužadina manyje tie žodžiai? Už ką labiausiai norėčiau Jėzaus atsiprašyti?

*

Ilgiau įsimąstysiu į Jėzaus žodžius: „Vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų“. Karštoje maldoje prašysiu, kad Jėzus apsaugotų mane nuo ryšių nutraukimo su Juo.

Dažnai kartosiu:

„Jėzau, myliu Tave. Neleisk man Tavęs įžeisti“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-8 4:50

Komentaro autorius – kun. Vladimir Solovej

Paskutinės Vakarienės metu Jėzui ištarus nerimą žadinančius žodžius: Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos, visi apaštalai manė galėsią Jėzų išduoti. Nejaugi aš, Viešpatie? Tokios baisios įtampos metu, kaip rašo A. Romanò, tikėjimas krenta kaip miręs lapas ir kiekvienas jaučiasi vienišas kaip plynoje jūroje stūksanti sala perskrodžiama vėjo ir šviesos, kurios apnuogina pačius slapčiausius veidmainystės užkaborius. Mokinių atmintis pabudo tarsi saulės pažadintas gyvatynas. Jie prisiminė visas savo niekada neišsakytas juodas mintis, neišpažintas nuodėmes, tamsius pasirinkimus, šlykščias intuicijas. Tegu kiekvienas Jėzaus mokinys įsisąmonina, jog turi pakankamai purvo ne vienai, o šimtams išdavysčių. Nieko netrūksta: yra puikybė, godumas, gašlumas, nepasitikėjimas, liūdesys, abejonės, smurtas… (Plg. A. Romanò, Chi è costui che viene?)

Niekšiškumas, išdavystė, panieka, abejingumas, nejautrumas kaupiasi ir skaldo žmogaus kevalą tol, kol surandą jame silpną vietą, pro kurią išsiveržia į paviršių. Judas buvo tokia silpna vieta. Ar kas gali būti tikras, kad šis vardas, tapęs išdavystės sinonimu, neslepia savyje ir mūsų vardo?

Kristaus Kūno Bažnyčios agonija tebesitęsia iki amžių pabaigos. Kristus nuolat yra išduodamas. Trisdešimt sidabrinių neša palūkanas ir sukaupė didžiulį kapitalą. Todėl ir kraujo dirva įgavo milžinišką mastą.

Nejaugi aš, Viešpatie? Taip, tai aš. Judo kišenėje žvangančiuose sidabriniuose yra ir mano dalis. Tai buvo ne tik aukštųjų kunigų, bet ir mano užsakymas. O Judas yra tik daugybės mano išdavysčių įrodymas. Tai, kas mane gelbsti iš nevilties ir depresijos, – tai Jėzaus ištartas Bičiulio vardas, kurio atsikartojantis aidas neutralizuoja išdavystės bučinio atgarsį.
Bernardinai.lt

Didžiojo trečiadienio Evangelija       2020-04-8 4:49

  Sveikas, mūsų Karaliau! Tik tu pagailėjai mūsų, paklydėlių

A r b a:

  Sveikas, mūsų Karaliau!
  Paklusdamas Tėvui, daveis tu vedamas kryžiuoti, kaip romus avinėlis – papjauti.

Evangelija (Mt 26, 14–25)

  Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto Judas ieškojo progos išduoti Jėzų.
  Pirmąją Neraugintos Duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
  Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais’“. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.
  Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių užėmė vietas prie stalo. Pradėjus valgyti jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.
  Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
  Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnaus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti“.
  Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“
  Jis atsakė: „Taip, tu!“
Katalikai.lt

Didžiojo trečiadienio Dievo Žodžio       2020-04-8 4:48

Psalmė (Ps 68, 8–10. 21–22. 31. 33–34)

P. – Mane išklausysi, nes tu didžiai geras, jau metas tau, Viešpatie, būt maloningam.

  Dėl tavęs man tenka kentėti užgaules,
  turi raudonuot veidas.
  Esu savo broliams svetimas tapęs,
  nebe giminė vaikams tos pačios močios.
  Kadangi uoliai rūpinaus tavo šventove,
  mane niekina tie, kurie tave užgaulioja. – P.

  Paniekos plėšo man širdį, jėgas mano čiulpia.
  Užuojautos laukiu, bet nėr jos ...
  Nerandu, kad mane kas paguostų ...
  Į maistą pila man tulžį,
  actą duoda gerti ištroškus ... – P.

  Šlovinsiu giesme aš Dievo vardą
  ir aukštinsiu jį dėkingai.
  Kelkit galvas aukštyn, nuolankieji, pradžiukit!
  Teatgis širdys tų, kurie Dievo ieško.
  Beturčius Viešpats girdi,
  neniekin savųjų, apkaltų grandinėm. – P.

Didžiojo trečiadienio Dievo Žodžio       2020-04-8 4:48

Skaitinys (Iz 50, 4–9a)

  Štai ką sako Dievo tarnas:
  „Viešpats Dievas man davė iškalbų liežuvį, kad aš sugebėčiau meilingu žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadino mano ausis, kad lyg mokinys jo klausyčiaus. Viešpats Dievas atvėrė man ausį.
  Aš nesigyniau, atgal nesitraukiau. Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo ir spjaudė.
  Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Todėl nutaisau savo veidą, kaip titnagas kietą; žinau, jog nebūsiu sugėdintas.
  Šalia yra tas, kuris mane išteisins. Tai kas panorės su manim bylinėtis? Išeikime vienas prieš kitą! Tai kas mane kaltins? Tegul jis man prisistato!
  Štai man padės Viešpats Dievas: tai kas gi mane bepasmerktų?“

Popiežius Pranciškus       2020-04-7 16:27

Mes esame Dievo išrinktos tautos nariai, mūsų pašaukimas – tarnauti, sakė popiežius antradienio rytą aukotų Mišių homilijoje. Pradėdamas Mišias popiežius prašė melstis už tuos, kurie kenčia neteisingai kitų smerkiami.

„Šiomis gavėnios dienomis matėme, su kokiu piktumu Rašto aiškintojai persekiojo Jėzų. Jis buvo įžūliai užsipultas, nors buvo nekaltas. Šiandien norėčiau melsis už visus žmones, kurie kenčia neteisingai nuteisti.“

Šios dienos pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas kalba apie Mesiją ir apie jo atėjimo laukiančią Dievo tautą, tai yra apie mus visus, sakė popiežius Mišių homilijoje. Pranašas sako, kad savo išrinktąjį tarną Dievas pašaukė jam dar negimus. Dievo tauta buvo išrinkta dar prieš gimimą. Mes visi buvome išrinkti dar prieš gimimą. Nė vienas negalime sakyti, kad mūsų gyvenimas žemėje – tai atsitiktinumas. Visus mus Dievas išsirinko. Visi gimėme tam, kad būtume Dievo vaikai. Visų mūsų likimas – būti Dievo tarnais, visi esame pašaukti tarnauti, kurti, statyti.

Jahvės tarnas Jėzus tarnavo iki pat mirties, tęsė homiliją Šventasis Tėvas. Jo nukryžiavimas ir mirtis iš pradžių galėjo atrodyti kaip visiškas pralaimėjimas, tačiau tai buvo jo tarnavimo būdas. Ant kryžiaus Jėzaus tarnavimas pasiekė savo viršūnę. Jis apiplėšė pats save, priimdamas išvaizdą, bet Dievas jį išaukštino. Jėzaus tarnavime apsireiškė Jo kaip pasaulio Išganytojo šlovė. Jėzus mus moko, kad tarnauti – tai aukotis kitiems. Kas nuoširdžiai tarnauja – nelaukia atlygio ir nesitiki jokios naudos. Kai Dievo tauta liaujasi tarnavusi, ji jau nebe Dievo tauta, bet tauta atsimetėlė, išdavusi Dievo jai suteiktą pašaukimą. Kai žmogus nebetarnauja, jis tolsta nuo Dievo meilės, savo gyvenimą bando pagrįsti kita, stabmeldiška meile.

Šiandien atsiminkime Jėzų – ištikimą tarną. Apmąstykime jo tarnavimą iki pat mirties ant kryžiaus. Galvokime ir apie save pačius, kurie esame tarnauti pašauktos Dievo tautos nariai. Melskime malonės ištikimai tarauti. Neišvengsime paslydimų ir nuopuolių. Kai taip nutiks, sakė Pranciškus, verkime kaip Petras. (JM / VaticanNews)

Mąstymas       2020-04-7 4:50

Prašyti, kad širdis būtų sąžininga ir atvira Jėzui

Įsivaizduosiu save Paskutinės vakarienės kambaryje, artimiausių Jėzaus mokinių būryje. Pamatysiu mokinių pasimetimą, kai staiga išgirsta susijaudinusio Jėzaus žodžius: „Vienas iš jūsų mane išduos“. Kokią reakciją tie žodžiai iššaukia manyje?

*

Mokinių reakcija į tą Jėzaus pasakymą rodo jų pasimetimą. Susitiksiu su Jėzaus žvilgsniu ir kaip Jonas prisiartinsiu prie Jo. Padėsiu galvą ant Jėzaus krūtinės ir prašysiu: „Neleisk man Tavęs išduoti“.

*

Įsižiūrėsiu į Judo veidą. Pamatysiu nerimą, vidinę sumaištį ir skausmą jo akyse. Judas išeina iš Paskutinės vakarienės kambario į nakties tamsą. Tai didžiausios žmogiškos tragedijos paveikslas: Jėzaus artumo atėmimas iš savęs nuodėmės valandą.

*

Žvelgdamas į Judo, išeinančio į nakties tamsą, vienišumą, atkakliai prašysiu Jėzaus, kad nuodėmės ir pasimetimo akimirką neatmesčiau Jo.

*

Kas šiuo metu labiausiai gundo mane užsidaryti nuo Jėzaus? Ar yra manyje tokių vietų, kurių nenoriu ar negaliu atverti Jėzui? Prisiglausiu prie Jo širdies ir prašysiu: „Atverk manyje tai, ko pats negaliu atidaryti“.

*

Įsiklausysiu į jautrų Jėzaus atsivėrimą: „Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis…“. Vienišumas kančioje ir bičiulių apleidimas bus didžiausia Jo kančia.

*

Sužadinsiu savyje pasiryžimą Didžiąją savaitę daugiau budėti prie kenčiančio ir apleisto Jėzaus. Prisimindamas puikybę, kuri suklaidino Petrą, su nuolankumu kartosiu:

„Jėzau, būk su manimi, kad ištverčiau šalia Tavęs“.

Kasdienapmastau.lt

Didžiojo antradienio Evangelija       2020-04-7 4:49

Komentaro autorius – kun. Vladimir Solovej

Pirmosiomis Didžiosios Savaitės dienomis šv. Mišių liturgijoje yra skaitomos evangelijų ištraukos pasakojančios apaštalo Judo Iskarijoto gyvenimo dramą. Judas išduoda Jėzų šventu meilės ženklu – pabučiavimu, o Jėzus į tai atsakydamas jį pavadina bičiuliu. Kas iš tiesų skaito evangeliją, žino tik vieną Judo vardą – tą, kurį jam davė Jėzus. Šis vardas ne tik neturėtų mūsų piktinti, bet priešingai – pripildyti džiaugsmu, kadangi nepaisant daugybės įvairiausių mūsų išdavysčių, Jėzus ir toliau kiekvieną mūsų vadina bičiuliu.

Evangelistas Jonas užrašo siaubingą faktą: įėjo į jį šėtonas. Šėtonas galėjo įeiti į Judą, kadangi jo širdis buvo tuščia – joje nebuvo meilės. Kaip galėjo atsitikti, jog būdamas Jėzaus mokinių bendrijoje jis atsidūrė vidinėje tuštumoje? Nejaugi galima būti Jėzaus mokinių tarpe ir nepatirti meilės? Pasirodo – galima. Jei apaštalų meilė Judui būtų buvusi pakankamai tvirta, ar šėtonas būtų galėjęs prasiskverbti į Judo širdį? Šėtonas turi laisvą kelią tik tuomet, kai meilė pasitraukia.

Tad anas (Judas), nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis. Tuo tarpu visi Jėzaus mokiniai pasisotinę antgamtiniu Jėzaus pagamintu Maistu liko ramiai sėdėti savo vietose. Nė vienam iš jų neatėjo į galvą mintis nuskubėti paskui Judą, bent pamėginti jį sulaikyti. Įdomu, ko iš savo apaštalų tikėjosi Jėzus atlikęs beprotiškos meilės veiksmą – atidavęs jiems savo kūną? Jei bent vienas būtų pajudinęs savo Mokytojo švelnaus gesto ką tik nuplautas kojas ir leidęsis paskui Judą meilės Duonos nuryto kąsnio paakintas… Nejaugi Vienuolikos sutartinė meilė nebūtų galėjusi įveikti vieno mokinio neapykantos? Netgi jei ir visų mokinių pastangos nebūtų palietusios Judo širdies, tuomet visi apaštalai turėjo eiti į aukščiausiojo kunigo kiemą. Žinoma, ne tam, kad kaip Petras pasišildytų prie ugnies, bet kad paliudytų Jam savo atsidavimą ir, jei to reikėtų, kad ant Golgotos kalno būtų paruošta dar vienuolika kryžių.
Bernardinai.lt

Didžiojo antradienio Evangelija       2020-04-7 4:47

  Sveikas, mūsų Karaliau!
  Paklusdamas Tėvui, daveis tu vedamas nukryžiuoti, kaip romus avinėlis – papjauti.

Evangelija (Jn 13, 21–33. 36–38)

  Sėdėdamas su mokiniais už stalo, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ Mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą, spėliodami, kurį jis turįs omenyje.
  Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba“. Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“
Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“. Ir pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas.
  O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ Nė vienas iš sėdinčiųjų už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventei“ ar liepęs duoti vargšams. Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.
  Jam pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save – bematant pašlovins“.
  „Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš einu, jūs negalite eiti“...
  Simonas Petras jį paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“
  Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi“.
  Petras vėl paklausė: „Viešpatie, kodėl aš negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“
  Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“

  Katalikai.lt

Didžiojo antradienio Dievo Žodžio        2020-04-7 4:46

Psalmė (Ps 70, 1–6. 1. 17)

P. – Šlovins mano burna tavo išganymą, Viešpatie.

  Tavo prieglobstin, Viešpatie, bėgu,
  ir niekuomet man neteks kaisti iš gėdos.
  Kaip teisingas esi, trauk mane, gelbėk,
  kreipk į mane savo ausį, vaduoki! – P.

  Tu būk man uola prisiglausti,
  gelbėtis – galinga tvirtovė.
  Tikrai, tu mano uola ir mano tvirtovė!
  Gelbėk, o Dieve, mane nuo nedorėlio rankos. – P.

  Tu, Dieve, man ramstis,
  tavimi aš viliuosi nuo pat savo jaunystės.
  Nuo pat užgimimo mane tu globojai,
  buvai mano sargas nuo pat kūdikystės. – P.

  Šlovins mano burna tavo teisybę,
  tavo pagalbą – per visą dieną:
  nepajėgsiu aš apsakyt jų didumo.
  Kaip mokei, Dieve, mane nuo jaunystės,
  skelbiu lig šiol tavo nuostabius darbus. – P.

Didžiojo antradienio Dievo Žodžio        2020-04-7 4:46

Skaitinys (Iz 49, 1–6)

  Klausykite, salos, išgirskite, toliosios tautos! Mane Viešpats pašaukė, man dar negimus; dar motinos įsčiose man tebebūnant, jis ištarė manąjį vardą. Jis mano burną padarė panašią į aštrų kalaviją ir paslėpė mane savo rankos šešėlyje. Mane jis pavertė smailia strėle ir padėjo į savo strėlinę.
  Jis man pasakė: „Tu, Izraeli, esi mano tarnas, per kurį savo garbę aš noriu apreikšti“. Bet aš kalbėjau: „Veltui aš stengiaus, tuščiai ir bereikal jėgas eikvojau. Tačiau mano teisės Viešpaties rankoje, ir mano atlygis pas manąjį Dievą“.
  Dabar kalba Viešpats, kuris, dar motinos įsčiose man tebebūnant, mane savuoju tarnu padarė, kad aš jam Jokūbą parvesčiau, prie jo Izraelį surinkčiau. Šitaip aš pagerbtas Viešpaties akyse, ir mano Dievas – manoji stiprybė. Jis tarė: „Per maža tau būti mano tarnu tiktai tam, kad pakeltum Jokūbo gimines ir sugrąžintum išlikusius Izraelio žmones. Todėl aš tave padarysiu tautų šviesa, kad mano išganymas žemės pakraščius siektų“.

Popiežius Pranciškus       2020-04-6 14:24

Pirmadienio ryto Mišios. Kaip elgiamės su vargšais?
Pirmadienio ryto šventąsias Mišias popiežius Pranciškus aukojo kalinių ir vargstančiųjų intencija. Šios dvi grupės epidemijos metu labiausiai pažeidžiamos. „Galvoju apie didelę problemą daugelyje pasaulio vietų. Norėčiau, kad šiandien melstumės už perpildytus kalėjimus, kur žmonės susigrūdę. Ten yra rizika epidemijos metu, kad įvyks didelė nelaimė“, – sakė Šventasis Tėvas. 

Homilijoje popiežius komentavo dienos Evangelijos skaitinį (Jn 12, 1–11), kuriame buvo pasakojama apie Jėzaus viešnagę Betanijoje, jo iš numirusiųjų prikelto Lozoriaus namuose. Čia Marija patepė jam kojas brangiu tepalu, o Judas Iskariotas papriekaištavo: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?“. Evangelistas priduria, jog jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. Judui Jėzus atsakė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“. Tame pat Evangelijos epizode priduriama, jog aukštieji kunigai sumanė nužudyti ir Lozorių, mat daug žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.

Popiežius priminė šeštadienio homiliją apie Lozoriaus prikėlimą ir kaip gimė sumanymas Jėzų nužudyti. Pasak Pranciškaus, šeštadienio Evangelijoje regėjome tris gundytojų žingsnius – pasiūlyti blogą dalyką, įtikinti tai daryti ir galiausiai pateisinti, užmigdyti sąžinę. Pirmadienio Evangelijos skaitinyje girdime tęsinį, dar vieną žingsnį: Jėzaus priešai nebegali sustoti, jie eina pirmyn. Jiems nebepakanka Jėzaus gyvybės, jie kėsinasi ir į Lozorių, nes ir jis yra gyvybės liudytojas. 

Komentuodamas Judo žodžius Marijai ir jo godumą, popiežius Pranciškus pastebėjo, jog blogo, neištikimo administratoriaus istorija visada aktuali, jų visada yra, taip pat aukštame lygyje.

„Pagalvokime apie kai kurias labdaringas arba humanitarines organizacijas, kurios turi daug darbuotojų, didelę struktūrą, o vargšams atiduoda 40 procentų gaunamų pinigų, nes 60 procentų skiria savo algoms. Tai irgi būdas pasisavinti vargšų pinigus“, – pasakė popiežius.

„Vargšų jūs visada turite su savimi.“ Kai kuriuos vargšus, tęsė Pranciškus, mes matome. Tačiau tik minimalią dalį. Didžiosios daugumos nematome, bet ji egzistuoja. Šiuos vargšus nuo mūsų paslepia mūsų abejingumo kultūra, kuri neigia ar pateisina. Net jei to nedarome, priprantame matyti vargšus tarsi miesto dalį. Tarsi statulas: šioje vietoje viena senutė prašo pinigų, kitoje kitas elgeta… Tarsi vargšai būtų natūrali miesto dalis. Tačiau didžioji jų dalis yra ekonominės ir finansinės politikos aukos. Daug kur dabar statistiką galima apibendrinti tokiu būdu: daugybė pinigų mažumos rankose, dauguma skurstančiųjų. Šie vargšai yra pasaulinės ekonomikos struktūrinio neteisingumo aukos. Daugybė iš jų gėdijasi, jog negali išgyventi iki mėnesio galo. Daug iš jų priklauso viduriniajai klasei, kurie slapta ateina prašyti pagalbos į Caritas organizaciją, jausdami gėdą. 

„Ar juos matau? Ar jaučiu šią tikrovę? Ypač paslėptą tikrovę tų, kurie jaučia gėdą prisipažinti, jog neišgyvena iki mėnesio galo?“, – klausė popiežius.

Jis prisiminė vieną įvykį iš to meto, kai buvo Buenos Airių ganytojas. Sužinojęs apie apleistą fabriką, kuriame apsigyveno keliolika šeimų su vaikais, Pranciškus nuėjo jų aplankyti. Pasak jo, į akis krito jų pakankamai geri baldai. Šios šeimos priklausė viduriniajam sluoksniui, tačiau nebegalėjo mokėti nuomos ir turėjo išsikraustyti į apleistą fabriką. Tai naujieji vargšai. Tai ekonominio ir finansinio neteisingumo aukos. Su vargšų klausimu susidursime Dievo teisme.

„Pirmas Jėzaus klausimas, kurį Jėzus užduos, bus toks: „Kaip elgeisi su vargšais? Davei jiems maisto? Aplankei kalėjime? Nuėjai į ligoninę? Padėjai našlei? Nes ir aš ten buvau“, – sakė popiežius Pranciškus. Pagal tai būsime teisiami. Ne pagal savo gyvenimo lygį, keliones ir socialinę svarbą, o pagal santykį su vargšais. Jei nusisuksime nuo jų šiandien, Viešpats nusisuks nuo mūsų teismo dieną. Kai Jėzus sako, kad vargšų visada turėsime su savimi, taip pat sako, jog Jis visada bus su vargšais. Tai nėra komunizmas, tai Evangelijos centras: pagal tai būsime teisiami. (RK / Vatican News)

Taip>>> 9:51       2020-04-6 12:31

“Išmintis išgelbėja ir nuo mirties”, bet tik ta išmintis, kuri ateiną per širdį, t.y. iš širdies.
  Šiaip, labai patiko ši ne kartą girdėta išmintis.

Vauuu       2020-04-6 12:19

Kokia vėl buvo nuostabi kun. Povilo Narijausko sakyta Šv. Mišių homilija tiesiogiai transliuojama iš Gailestingumo koplyčios 12 val. Trumpai ir aiškiai pasakė 2 punktus.
1. Nieko naujo pasaulyje. Viena nuodėmė traukia kitą. Ką padarė Judas Iskarijotas šios dienos Evangelijoje. Ką darome ir mes, numodami ranka į “mažą” nuodėmę, tipo, ai, čia tik taip sau gyvenime be to neapsieisime ir t.t. O net nepastebime, kad dar tą pačią dieną padarome beveik mirtiną nuodėmę.
  2. Šios dienos Mortos tarnystė jos sesers vėl pasirinkta nuolankumo buvimas prie Jėzaus kojų su gauta malone nujausti besiartinančios nelaimės žinia. Morta, šį sykį taip pat tarnauja, bet nuolankiai ir be priekaištų. Ji gavo malonę suvokti savo tarnystės esmę ką darome, kam esame pašaukti ir tarnauti per nuolankumą.  Neliko joje bambėjimo, priekaištų, kas duoda ramybę gyvenime. Taip, taip ir aš niekaip neatsikratau murmėjimo ne tik garsiai, bet pastoviai savo mintyse.

Copy-pastintojas Nr. 2       2020-04-6 9:51
Jan       2020-04-6 7:18

  Mano “budėjimo” malda yra Rožančius”, t.y. “Tėve mūsų...”, “Sveika Marija…”, “Garbė Dievui…”.
Esu pajutusi, kad kalbant Rožančių, širdyje randasi gerumas, švelnumas. Supratau, kad kalbant šią maldą, ją lydi pati Šv. Dvasia. Gal todėl Rožančius vadinasi “Galingiausia malda”?  Tik, žinau, kad man ši malda yra svarbiausia. O be to, šv. M. Marijai yra duota galia traiškyti šėtono marmūzę. piktojo puolimo metu, kai pajuntu širdimi piktojo puolimą, tai mintyse tik ir įsivaizduoju, kaip Marija traiško šio gaivalo galvą ir taip įsigyvenu į tai, kad pati iš visų jėgų traiškau ano marmūzę. Padeda, labai padeda atsikratyti nepageidaujamo jausmo ar minties, ypač minčių, kurios ir veda į pagundas, savi graužą, savęs gailestį ir t.t.

Budėti kartu su Jėzumi?       2020-04-6 7:03

Ką man tai duoda? Duoda tai, kad pajuntu piktojo prisiartinimą, t.y. išbandymą mane išmušti iš “vėžių”. Nei iš šio nei iš to širdyje pajuntu nerimą (manau, kad visi tai pajunta). O tai ir yra signalas, kad mintis reikia labai saugoti nuo piktojo. Esu įsitikinusi, kad pati geriausia priemonė tai dėkoti už viską. Gal tuo momentu esu užblokuota ir nieko negaliu sugalvoti “už ką dėkoti”, tad iškart griebiuosi Jėzaus ir dėkoju už Jo meilę ir…., galiausiai už tai, kad Jis prisikėlė iš mirties ir yra gyvas čia, su manimi. Toliau, imu šlovinti Jį ir visą Šv. Trejybę. Rezultatas ne už ilgo būna teigiamas, t.y. širdyje vėl ramu.
Tik, tai yra valios, o gal net didelės valios pastangų rezultatas.

Budėti kartu su Jėzumi?       2020-04-6 6:45

Žinau tokį Judo sindromą - maldą. Tai yra murmėti dėl visko, kuris baigiasi savęs pasmerkimu be išeities.
Žinau Dykumų Tėvų širdies maldą, kuri turi mane be perstojo lydėti visą gyvenimą: “Jėzau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio”.

Kaži, kaži       2020-04-6 6:37

ar ką nors galėčiau savo jėgomis nuveikti gero be Dievo Malonės. Manau, kad svarbiausia yra atsiliepti į širdyje atsirandantį raginimą daryti gerus darbus. Nepasiduoti prote atsirandantį svarstymą už ar prieš, nes piktasis, kaip tik to ir siekia, t.y. “pasvarstyk, o aš pasakysiu, kaip reikia tinkamai pasielgti”. Svarstė, rojuje, ir Ieva su Adomu. Gerai žinime kuo tai baigėsi.

Mąstymas       2020-04-6 4:54

Prašyti užuojautos kančiai besirengiančiam Jėzui

Šešioms dienoms belikus iki kančios, Jėzus ateina pas savo bičiulius. Jis nori sunkias kančios laukimo akimirkas praleisti su Jam artimais asmenimis, kurie įvairiais Jo gyvenimo momentais parodė daug meilės ir užuojautos. Jėzus parodo, kad Jam reikia paprastos žmogiškos draugystės.

*

Paprašysiu Šventosios Dvasios dovanos, kad galėčiau budėti kartu su Jėzumi, jaučiančiu savo kančios valandos artėjimą. Sužadinsiu savyje jautrų troškimą būti šalia Jėzaus per visą Didžiąją savaitę.

*

Žvelgsiu į Jėzaus draugus – su kokia meile jie tarnauja savo Mokytojui. „Įeisiu“ į namus Betanijoje, kur yra Jėzus, kad kartu su Morta galėčiau prirengti Jam puotą. Atsisėsiu šalia Jėzaus ir stebėsiu Mariją, kuri su meile tepa Jėzaus kojas kvepiančiu aliejumi ir jas nuvalo savo plaukais.

*

Kokį ypatingą meilės gestą norėčiau parodyti Jėzui, prasidedant Kančios savaitei? Kuriuos iš Gavėnios pasiryžimų man pavyko įvykdyti ir atnešti Jam kaip auką Jo laidotuvių dienai?

*

Matysiu, kaip labai yra priešinga Marijos ir apaštalo Judo elgsena ir laikysena. Marijos išsižadėjimas ir meilės Jėzui gestas nuima nuo jos eikvotojos antspaudą, nes Jėzus užstoja ją. Jis atskleidžia jos gražias intencijas ir pripažįsta jos jautrią meilę.

*

Jėzus, kuris pats yra Gėris, pastebi manyje kad ir mažiausią gėrį ir paprastus meilės veiksmus. Jis pažįsta mano širdį ir žino visas mano intencijas. Vis dėlto turiu panašiai, kaip Jis ir jo draugai, būti pasiruošęs,  kad kiti manęs nepriims ir kritikuos. Ar mano meilė Jėzui yra laisva nuo kitų nuomonės ir įtakos?

*

Karštai prašysiu Dievą Tėvą, kad duotų malonę per šias dienas būti arti kenčiančio Jėzaus ir savo malda dažniau Jį aplankyti.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-6 4:53

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Ilgaamžėje krikščionybės tradicijoje šis Marijos veiksmas buvo pateikiamas kaip maldos pavyzdys. Benediktinai savo svečiams nuplaudavo kojas ir jas patepdavo, kartu melsdamiesi, kad mūsų malda už šį žmogų kiltų į Dievą kaip brangių tepalų kvapas, kuriais Marija patepė Jėzaus kojas. Kartais mums atrodo, kad malda yra laiko eikvojimas. Taip atrodė ir Judui. Tai, ką padarė Marija, jam atrodė brangių išteklių švaistymas. Tuo tarpu Marijos veiksmas buvo maldos ženklas.

Per rekolekcijas vienos tarnaujančios benamiams savanorių grupės nariai buvo paprašyti įvertinti, kas jiems tarnystėje yra svarbiau: auksinė Mišių taurė ar skardinis dubenėlis, iš kurio jie dalindavo benamiams sriubą. Rekolekcijų vadovo nuostabai, jaunuoliai nedvejodami pasirinko Mišių taurę ir paaiškino: jei nei Mišių taurė, mes nematytume savo tarnystės prasmės.

Didžiosios savaitės pradžioje, įžengdami į ypatingą maldos ir liturgijos laiką, turėtume savęs paklausti: ar malda, liturgija, Dievo Žodis mane formuoja, perkeičia, daro įtaką mano kasdienybei? Kas mane verčia elgtis būtent taip, o ne kitaip? Kas man liepia padėti ligoniui, kančios apimtam žmogui? Kas mane motyvuoja dalintis su vargšu? Ar tai yra liturgija, malda? Juk viską galima atlikti tik dėl to, kad taip reikia, taip pridera, taip yra įsakyta, tai apsimoka…

Negalima tarnystės priešpriešinti kultui ar maldai. Mūsų malda yra tiek prasminga, kiek mus ugdo išmaldai. Jei iš maldos gyvenimo neplaukia tarnystės gyvenimas, malda tampa karikatūra. Paauksuoti kryžiai yra karikatūra, jei už jų neslypi iš Kristaus plaukiantis įkvėpimas tarnystei.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-04-6 4:52

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Ilgaamžėje krikščionybės tradicijoje šis Marijos veiksmas buvo pateikiamas kaip maldos pavyzdys. Benediktinai savo svečiams nuplaudavo kojas ir jas patepdavo, kartu melsdamiesi, kad mūsų malda už šį žmogų kiltų į Dievą kaip brangių tepalų kvapas, kuriais Marija patepė Jėzaus kojas. Kartais mums atrodo, kad malda yra laiko eikvojimas. Taip atrodė ir Judui. Tai, ką padarė Marija, jam atrodė brangių išteklių švaistymas. Tuo tarpu Marijos veiksmas buvo maldos ženklas.

Per rekolekcijas vienos tarnaujančios benamiams savanorių grupės nariai buvo paprašyti įvertinti, kas jiems tarnystėje yra svarbiau: auksinė Mišių taurė ar skardinis dubenėlis, iš kurio jie dalindavo benamiams sriubą. Rekolekcijų
Bernardinai.ltvadovo nuostabai, jaunuoliai nedvejodami pasirinko Mišių taurę ir paaiškino: jei nei Mišių taurė, mes nematytume savo tarnystės prasmės.

Didžiosios savaitės pradžioje, įžengdami į ypatingą maldos ir liturgijos laiką, turėtume savęs paklausti: ar malda, liturgija, Dievo Žodis mane formuoja, perkeičia, daro įtaką mano kasdienybei? Kas mane verčia elgtis būtent taip, o ne kitaip? Kas man liepia padėti ligoniui, kančios apimtam žmogui? Kas mane motyvuoja dalintis su vargšu? Ar tai yra liturgija, malda? Juk viską galima atlikti tik dėl to, kad taip reikia, taip pridera, taip yra įsakyta, tai apsimoka…

Negalima tarnystės priešpriešinti kultui ar maldai. Mūsų malda yra tiek prasminga, kiek mus ugdo išmaldai. Jei iš maldos gyvenimo neplaukia tarnystės gyvenimas, malda tampa karikatūra. Paauksuoti kryžiai yra karikatūra, jei už jų neslypi iš Kristaus plaukiantis įkvėpimas tarnystei.

Evangelija       2020-04-6 4:50

Sveikas, mūsų Karaliau! Tik tu pagailėjai mūsų, paklydėlių.

Evangelija (Jn 12, 1–11)

  Šešiomis dienomis belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš grynojo nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.
  Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis, ir, turėdamas rankose kasą, grobstė pajamas.
  O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turėsite savo tarpe, o mane ne visuomet turėsite“.
  Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti Lozorių, nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.
Katalikai.lt

Didysis pirmadienis       2020-04-6 4:49

Psalmė (Ps 26, 1–3. 13–14)

P. – Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano.

  Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano:
  ko man bijotis?
  Viešpats gina mano gyvybę: ko man drebėti? – P.

  Kada mane puola kenkėjai
  ir tyko suėsti, –
  kurie mane vargina, visi mano priešai
  patys sugniūžta, sukniumba. – P.

  Jei prieš mane stotų kariuomenės pulkas,
  širdis mana nedrebėtų.
  Jei ir karas man būtų paskelbtas,
  vilties neprarasčiau. – P.

  Tikiuosi pamatyti Viešpaties gėrį
  toje šalyje, kur gyvybė.
  Tu Viešpaties lauki ir vyriškai elkis,
  turėk tvirtą širdį, Viešpačiu remkis! – P.

Didysis pirmadienis       2020-04-6 4:48

Skaitinys (Iz 42, 1–7)

  Viešpats sako: „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, – mano išrinktinis, kuriuo aš gėriuosi. Įkvėpiau jam savo dvasios, kad neštų tautoms teisingumą. Jis nerėks, nekels triukšmo, ir gatvėje nesigirdės jo balso. Jisai nenulauš palinkusios nendrės, neužgesins rusenančio dagčio; jis ištikimai neš teisybę. Jisai nenuvargs, nepails, kol žemėje įkurs teisingumą. Ir lauks jo nurodymų salos“.
  Štai ką sako Viešpats Dievas, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, kuris įtvirtino žemę ir kas joje auga, kuris žmonėms joje duoda kvapą ir teikia dvasią visiems, kas joje gyvena:
  „Aš, Viešpats, pasišaukiau tave teisingumui, paimsiu tave už rankos ir ginsiu. Tave padarysiu sandora tautoms, šviesa pagonims – neregių akims atverti, belaisviams iš kalėjimo išvesti, tamsoje sėdintiems suimtiesiems paleisti“

Mons. Adolfas Grušas       2020-04-5 13:32

Šią savaitę Kristaus kančios aprašymo klausomės dukart. Tai pasakojimas apie iš meilės mirštantį Dievą. Jame viskas sukasi apie du dalykus, kurie nesunkiai atrandami kiekviename gyvenime: meilę ir skausmą. Tai universali kalba, suprantama kiekvienam žmogui.

Tiesa, tai ant Golgotos pirmas suprato ne vienas iš Jėzaus mokinių, bet pagonis, svetimšalis kareivis. Jėzui mirštant pirmąjį tikėjimo išpažinimą atliko šimtininkas, tas kuris buvo priverstas prižiūrėti mirties bausmės vykdymą: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ Šimtininkui nereikėjo matyti nuo kapo angos nusiritinančio akmens ar spindinčios šviesos, apgaubusios Jėzaus kapą, jis nelaukė išauštančio Velykų ryto, sušvitusio niekad iki tol neregėtai skaidria saule. Tada, apsuptas penktadienio popietės sutemų, matydamas ant kryžiaus skersinio kabantį išniekintą negyvą kūną, šis, jau daug mirčių matęs karys sako: „Jis buvo Dievo Sūnus“.

Tokia mirtis tolygi apreiškimui, nes mirti iš meilės yra dieviška. Mūsų Dievas yra kitoks, negu kiti dievai, į kuriuos iki tol tikėjo žmonės. Jis viską pradeda ne nuo iškilmingo pasirodymo, bet nuo kryžiaus. Jis pats sutiko būti prikaltas ir mirti toje nešlovės vietoje, kad būtų kartu su mumis ir toks, kaip mes, norėdamas, kad mes būtume su Juo ir tokie, kaip Jis.

Ant kryžiaus Dievas parodo, ką Jis iš savo meilės nori duoti žmogui, kuris taip pat yra nuolat kryžiuojamas daugybės rūpesčių ir skausmų. Meilė žino daug įsipareigojimų, tačiau pagrindinė pareiga – būti kartu su tuo, kurį myli, taip, kaip motina budi prie sergančio vaiko ir sutiktų pati susirgti, kad tik jos vaikas pasveiktų. Dievas Kristaus asmenyje žengia į mirtį, nes ten eina kiekvienas Jo vaikas. Dievas miršta, kad per mirtį žmones nusivestų su savimi. Kryžius – tai meilės bedugnė, kur suprantame, kaip Dievas myli.

Visame tame yra kai kas gluminančio. Dievas plauna žmonėms kojas, tačiau jie tokios meilės dar nesupranta, duoda savo Kūną valgyti, tačiau jiems to vis dar negana. Galiausiai matome savo Dievą ant kryžiaus, nuogą ir suniekintą, ir kažkokia gėda verčia sukti žvilgsnį šalin. Vis dėlto, vėl pažvelgę į kryžių, galime matyti išskėstas rankas, kurios kalba mums apie meilę. Meilę kiekvienam iš mūsų… Kraujuojantis Viešpats šaukia, o gal tik šnabžda, kad tik neišgąsdintų manęs, nebūtų įkyrus: „Myliu tave“…

Ar mes suprantame, kad taip gali mylėti tik Dievas?…

Popiežius Pranciškus       2020-04-5 13:25

Popiežius: su Jėzumi Kryžiaus keliu į Prisikėlimą
Po Mišių popiežius Pranciškus kalbėjo „Viešpaties Angelo“ maldą. Šia proga jis padėkojo visiems, kas meldėsi su juo, Verbų sekmadienio Mišias sekdami iš namų per visuomenės komunikavimo priemones.

Ypatingas popiežiaus sveikinimas buvo skirtas jaunimui, Verbų sekmadienį savo vyskupijose mininčiam Pasaulinę jaunimo dieną. Šią dieną Panamos jaunimas būtų turėjęs Šv. Petro aikštėje perduoti Portugalijos jaunimui Pasaulio jaunimo dienų kryžių. Iškilmingas kryžiaus perdavimas nukeltas į rudenį – įvyks lapkričio 22-ąją, Kristaus – Visatos Valdovo – iškilmės dieną. „Raginu jaunuolius“, – sakė Pranciškus, – „kad laukdami tos dienos, liudytų viltį, būtų geranoriški ir solidarūs. Šiais sunkiai laikais, visiems mums to labai reikia“.

„Brangieji, su tikėjimu ženkime į Didžiąją savaitę minėti Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo“, – sakė Pranciškus. „Visi, kas negalės dalyvauti liturginėse apeigose, tesimeldžia namuose, naudodamiesi ir technologinių priemonių teikiama pagalba. Dvasia apkabinkime sergančiuosius, jų šeimų narius, visus, kas pasiaukodami juos slaugo, melskimės už mirusius, prieš akis turėdami Velykų šviesą. Visus atsiminkime, už visus melskimės. Iš Marijos mokykimės vidinės ramybės, meditavimo širdyje, meile degančio tikėjimo, kad ir mes sugebėtume sekti Jėzų keliu, kuris per Kryžių veda į Prisikėlimą. Marija su mumis keliauja ir palaiko mūsų viltį.“ (JM / VaticanNews)

Popiežius Pranciškus       2020-04-5 13:24

Verbų sekmadienio Mišios tuščioje Šv. Petro bazilikoje
Kartu su Šventuoju Tėvu pradėjome Didžiąją savaitę. Šiemet nebuvo tradicinės iškilmingos Verbų sekmadienio procesijos Šv Petro aikštėje. Popiežius aukojo Mišias tuščioje Vatikano bazilikoje, be maldininkų.

Jėzus „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Šie apaštalo Pauliaus žodžiai mus įveda į šventas Didžiosios savaitės dienas, kuriomis dažnai Jėzus bus vadinamas tarnu. Viešpats tapo tarnu iki tokio laipsnio, kad jis dėl mūsų, savo mylimų žmonių, buvo visų apleistas ir išduotas. Ką reiškia būti kitų apleistam ir išduotam? Apie šias dvi Jėzaus patirtis Šventasis Tėvas kalbėjo Mišių homilijoje.

Jėzų išdavė du mokiniai – tas, kuris jį pardavė, ir tas, kuris jo išsižadėjo. Jėzų išdavė minia, kuri dar neseniai šaukė: „Osana!“, o dabar jau šaukia: „Nukryžiuok!“ Jį išdavė religinės institucijos, neteisingai pasmerkusios, ir politinės – nusiplovusios rankas. Pagalvokime ir apie mūsų pačių matytą daugybę didelių ir mažų išdavysčių, sakė popiežius. Kaip skaudu, kai į pasitikėjimą atsakoma apgaule. Tuomet širdį užlieja nusivylimas, viskas netenka prasmės. Taip atsitinka dėl to, kad mes esme gimę, kad mylėtume ir būtume mylimi. Pats skaudžiausias dalykas – būti išduotam žmogaus, kurį mylime. Tad pagalvokime, koks tai buvo skausmas Dievui, kuris pats yra Meilė.

Pažiūrėkime į savo vidų. Būkime nuoširdūs sau patiems ir pamatysime mūsų neištikimybes. Kiek melo, veidmainystės, dviveidiškumo! Kiek neištesėtų pažadų! Viešpats geriau už mus pačius pažįsta mūsų širdis ir žino, kokie mes silpni ir nepastovūs, kaip dažni suklumpame, kaip mums sunku atsikelti, kaip lėtai gyja kai kurios žaizdos. Ir ką gi Viešpats mums sako? „Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi“ (Oz 14, 5). Jis mus pagydė, sau užsikraudamas visų mūsų neištikimybių ir išdavysčių naštą.

Šios dienos Evangelijoje girdėjome iš nukryžiuoto Jėzaus lūpų išsiveržusį šauksmą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Tai stiprūs žodžiai, sakė Pranciškus. Visi išsibėgiojo, jį paliko vieną, tačiau dar buvo Tėvas. O dabar jis ir Dievui šaukia: „Kodėl mane apleidai?“. Iš tiesų tai malda – 22 psalmės žodžiai. Jėzus savo kraštutinę vienatvę pavertė malda. Jėzus patyrė visišką vienatvę, kad mes, kai jaučiame, kad neturime išeities, kai atrodo, kad ir Dievas mūsų negirdi, atsimintume jo patirtį ir žinotume, kad jis mūsų nepaliks.

Ir šiandien, sakė popiežius, matydami pandemijos dramą, matydami, kaip subyrėjo daug dalykų, kurie mums atrodė labai tvirti, kai nepasiteisino daugybė mūsų lūkesčių, kai vienatvė spaudžia širdį,  Jėzus sako kiekvienam iš mūsų: „Drąsos, atverk savo širdį mano meilei ir pajusi Dievo pagodą“.

Kaip turėtume atsiliepti Dievui, kuris dėl mūsų tarpo tarnu, buvo išduotas ir apleistas, patyrė visišką vienatvę? Neišduokime to, kam buvome sukurti, neišsižadėkime to, kas svarbiausia: esame pasaulyje, kad tarnautume Jam ir kitiems. Tik tai išlieka. Visa kita praeina. (JM / VaticanNews)

Deivis        2020-04-5 11:19

Įdomu ar žydiško dievo garbintojai nebus kryžiaus simbolio pasisavinę iš senovės Egipto? Nes ten toks simbolis buvo ir reiškė amžinąjį gyvenimą.

Taip.       2020-04-5 9:46

Sunkiai žmogaus protu suvokiama mirtis. Tai Dievo mirtis dėl mūsų išvadavimo iš amžinosios mirties.
  Liūdna tiems, kurie netiki Jėzaus prisikėlimu. “Šventasis Jonas Paulius II kalba: „Žmogui, paėmusiam savo kryžių ir dvasiškai susivienijusiam su Kristaus kryžiumi, palaipsniui atsiskleidžia išganingoji kentėjimo prasmė. Jis randa šią prasmę ne savo žmogaus, bet Kristaus kančioje. Tačiau tuo pat metu išganingoji kančios prasmė iš Kristaus lygmens nusileidžia į žmogaus lygmenį ir tampa asmeniniu žmogaus atsaku. Būtent tuomet žmogus randa savo kančioje vidinę ramybę ir netgi dvasinį džiaugsmą“ (Salvifici doloris, 26).

Kis       2020-04-5 8:52

Liudnoka…...

Rekomenduojame

Krescencijus Stoškus. Esu apimtas sunkaus nerimo ir skausmo

Virdžinija – sektinas pavyzdys

Dominykas Vanhara. Labai tikėtina valdančiosios koalicijos sudėties kaita

Vygantas Malinauskas. Žmogaus teisių komitetas siūlo ideologizuoti smurto problemą

Privalomi skiepai gali sukelti sveikatos sistemos griūtį

Kęstutis Girnius. Konfliktas su Kinija – strateginė, ne taktinė ar komunikacijos klaida

Vokietijoje mokesčių mokėtojų pinigais remiami filmai atitinkantys „įvairovės sąrašą“

Vytautas Sinica. Valstybinės kalbos atnašavimas

Ar iš tikrųjų Seimo nariai patvirtino buvusių Lietuvos okupacinių režimų teisėtumą?

ES „žalioji darbotvarkė“ nebus taikoma privatiems lėktuvams ir jachtoms

Visuomenininkai lietuvių kalbos naikintojus įamžins knygoje „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikai“

Draudikas atsisako padengti mirtį dėl vakcinos, nes mirusysis neva dalyvavo eksperimente pats prisiimdamas riziką

Vytautas Sinica. Vyriausybės veiklos apžvalga

Jonas Vaiškūnas. Kalba ne apie kalbą – o apie tai, kur eis demarkacinė linija

Eugenijus Jovaiša. Kalbos išniekinimo projekto autoriai įteisins okupacinių režimų primestą rašybą

Pareigose pažemintas arkivyskupas, susijęs su dokumentu, draudžiančiu laiminti tos pačios lyties poras

Sigitas Besagirskas. Kiek mums kainuos kova su Kinija?

Loreta Strom. Norvegijos visuomenės sveikatos institutas (FHI) nerekomenduoja naudoti koronos sertifikato kaip prevencinės priemonės

Peter Kwasniewski. Kodėl gitarų muzika neturėtų skambėti katalikiškose Mišiose

Etikos dalyko mokymas Vokietijoje sumažino religingumą

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Jėzus Kanos vestuvėse – II eilinis sekmadienis

Arnas Simutis. Lietuva yra šaltojo pilietinio karo būklėje

Dovilas Petkus. Mažosios Lietuvos diena – nacionalistinė šventė

Mindaugas Karalius. Lietuvių kalbos naikintojai bus įamžinti knygoje

Tautvydas Galinis. Svetimvardžiai asmens dokumentuose, arba apie projektą atšaukti valstybinę lietuvių kalbą

Daugiau nei pusė Airijos katalikų dėl pandemijos pasirinko neiti į šv. Mišias

Vytautas Radžvilas. Žodis Laisvės gynėjų dieną

Vytautas Radžvilas. Autonomininkų svajonės tampa tikrove

Kuriamas precedentas: Kvebeko teisėjas apribojo neskiepyto tėvo teisę lankyti vaiką

Asta Katutė. Ideologinė politika: nuo asmenvardžių keitimo iki vėl grąžintos Stambulo konvencijos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.