Istorija, Demokratija ir valdymas, Intelektualų vaidmuo

Vidmantas Valiušaitis. „Valstiečiai“: tie patys ar kiti?

Tiesos.lt redakcija   2016 m. lapkričio 6 d. 22:05

16     

    

Vidmantas Valiušaitis. „Valstiečiai“: tie patys ar kiti?

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) šiandien yra žiniasklaidos dėmesio centre.

Susidomėjimas suprantamas. Ne vien todėl, kad jie – rinkimų laimėtojai. Ne mažiau svarbi priežastis yra ta, kad daugelis nežino, kas jie yra iš tiesų – atsitiktinių žmonių susirinkimas, laimingai pataikęs „ant politinės bangos“, ar į Lietuvos politinę areną sugrįžusi rimta politinė jėga, turinti istoriją ir laiko patikrintus vertybinius orientyrus?

Tai netruks paaiškėti. LVŽS, pradedančios politinę veiklą jau valstybės mastu, palyginimas su tarpukariu veikusios Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos raiškos aspektais ir jos vadovų politiniais siekiais, gali būti pravartus lengviau suprasti, kuria linkme judės šiandieniniai „valstiečiai“.

Verta kai ką prisiminti.

Praeitis saisto

Pamenu savo senelių ūkininkų posakį: „Ar žemę pabučiuosi, ar mūkelę, tai lygūs bus atlaidai“.

Žemės šventumo kultas mūsų žmonių sąmonėje buvo natūralus ir savaime suprantamas. Motina maitintoja, iš kurios žmogus kyla ir kurion sugrįžta, prie kurios glaudžiasi visa esybe, visa būtim, kurioje per kartų kartas susigėrę prakaitas, ašaros ir kraujas, yra šventa. Todėl gerbiama, branginama ir mylima. Todėl ir ginama, dėl jos aukojamasi, nes ji – žmogiškosios egzistencijos pamatas. Ne veltui savanoriai ir partizanai beveik plikomis rankomis už ją ėjo, ne veltui popiežius, atkilęs į svečią šalį, pirmiausiai bučiuoja žemę, ne tiesia ranką jos laikiniems valdovams. Žemės kultas ir lietuvių tautoje išliko gyvas net ir po to, kai kelios kartos tapo nuvarytos nuo žemės.

Valstiečiai liaudininkai yra ta autentiška politinė jėga, kuri yra ne atneštinė, bet kilo iš šios žemės, iš pačių lietuvių tautos gelmių, iš švarios kultūrinės versmės. Jos ištakos – Vinco Kudirkos sumanyto ir jo asmenišku pasiaukojimu leisto „Varpo“ (šviesuomenei) ir „Ūkininko“ (valstiečiams) puslapiuose.

„Varpe“ iš pradžių buvo ryškinamos tuometinio okupanto pragaištingos užmačios, bet netrukus imta nagrinėti ir lietuvių tautos ekonominio, o ypač socialinio gyvenimo klausimai. Esminį dėmesį varpininkai skyrė pagrindiniam tautos luomui – valstiečiams, kovojusiems dėl savo būvio. Srovės programą parengė Varšuvos studentų, vadovaujamų Vinco Kudirkos, „Lietuvos“ draugija. Varpo sąjūdis, prasidėjęs nuo 1888 metų, turėjo apie 10,000 neregistruotų savanorių ir tęsėsi iki 1905 metų, t.y. 17 metų.

Mažai Lietuvos partijų, kurios turi tokias gilias ir natūralias istorines šakinis. Bet nedaug ir žmonių, kurie supranta istorinio paveldo, raidos tradicijos, politinės minties tęstinimo svarbą ir reikšmę nūdienos politinei kultūrai. Tai viena iš priežasčių, kodėl šiandien tiek daug politinių perbėgėlių, neršiančių po įvairias partijas, jas traktuojančių vien kaip įrankį politinei galiai siekti, bet ne pasaulėžiūrinio integralumo ir moralinio įsipareigojimo išpažįstamoms vertybėms bendriją.

Daugelio politikoje veikiančių žmonių istorinė atmintis sekli, politinės minties raida, ją sąlygojusieji veiksniai nežinomi, nepažįstami. Kaip nepažįstami ir nežinomi anksčiau už juos gyvenusieji žmonės, jų atlikti darbai. Tada lieka tik akimirkos diktuojamos aplinkybės: veikiu taip, kaip man šiuo momentu atrodo naudinga, nes praeitis manęs nesaisto.

O praeitis, kai ji atsimenama, – saisto. Ji padeda išgryninti ir įprąsminti socialinę ar politinę grupę, išryškinti vertybes ir prioritetus, kurie nėra vien momentinė užgaida, bet saistantis imperatyvas, besidriekiantis iš kartos į kartą. Tada ir pati grupė tampa žymiai stabilesnė, kai ji nėra „vakar atsiradusi“, bet už savo pečių turi stiprių moralinių autortitetų, veikusių prieš dešimtis, šimtą ir daugiau metų ir atlikusių Lietuvai istorinių darbų. Tada ir nusigręžimas nuo tokios grupės reiškia šį tą daugiau negu vien nusigręžimą nuo tų, kurie atsirado „vakar“. Bet apie tai – truputį vėliau.

Nesidrovėjo sodžiaus žmonių

Čia nėra vietos leistis į detalų Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos istorinės raidos ir ją sąlygojusių politinių procesų Lietuvoje aptarinėjimą. Tegalima trumpai paminėti iškilesnius žmones, svarbesnius, valstybinės reikšmės darbus.

Nekalbėsiu apie Vincą Kudriką – ir dėl laiko stokos, ir dėl to, kad jo darbai, bent jau iš mokyklinių vadovėlių, daugeliui žinomi. O štai prie jo draugo ir artimo bendradarbio, vėliau – Lietuvos prezidento dr. Kazio Griniaus minčių norėčiau kiek stabtelėti. Ne todėl, kad šiemet minime jo 150-ąsias gimimo metines. Kur kas svarbiau tai, kad jis buvo asmenybė, visiškai priešinga Lietuvoje nusistovėjusiam politinės raiškos „etalonui“.

Apie Kazį Grinių parašytos dvi monografijos: Alfonso Eidinto – 1993 ir Gedimino Ilgūno – 2000. Bet ten prezidentas pristatomas labiausiai kaip atgimimo veikėjas, kairiųjų pažiūrų visuomenininkas, politikas valstybinkas. Ir vos prabėgomis – kuo Grinius rūpinosi labiausiai: mokslinės medicinos populiarinimu, tautos švietimu ir sveikata.

Man asmeniškai daug įspūdingesnis K. Grinius kaip pavyzdys šviesuolio ir aukšto politiko, kuris neskyrė dėmesio savo socialinės grupės gerovei, bet rūpinosi pirmiausiai plačiosios liaudies interesais ir kuris nesidrovėjo, Albino Rimkos žodžiais, „draugauti ir viešai rodytis su paprastais sodžiaus žmonėmis kaip lygus su lygiais“.

„Prezidento postas vainikuotų bet kokio politiko karjerą, tačiau Kazys Grinius buvo neeilinis politikas, – sako prof. Kęstutis Skrupskelis, šiuo metu rašantis monografiją apie Kazį Grinių anglų kalba. – Štai 1926 m birželio 8 d. naujasis Seimas išrinko jį prezidentu, o birželio 26 d. Kaune jis dalyvavo „Draugijos kovai su tuberkuliozu“ skyrių atstovų suvažiavime, bet ne kaip garbės svečias, o kaip savo pareigas toliau einantis laikinosios centro valdybos pirmininkas. Pristatė draugijos veiklos planą ir sąmatą. Beje, renkant naują centro valdybą, jis laimėjo vos vienu balsu – 16 už, 15 prieš. Sunku įsivaizduoti prezidentą Smetoną be frako, be uniformuotų palydovų, dar sunkiau – svarstantį, kaip efektyviau paskirstyti kuklų, vos 8 000 Lt draugijos iždą.“

Skurstame, nes liguisti

„Jei vartotume terminą, kuriuo piktnaudžiavo sovietų propaganda, – toliau rašo K. Skrupskelis, – Grinius buvo liaudies sūnus. To negalima pasakyti apie daugelį kitų kaime augusių inteligentų. Einant mokslus ir gyvenant mieste, liaudiškumas dažniausiai išsitrina, juo labiau kad sąmoningai siekiama nuslėpti visus kilmės iš prasčiokų pėdsakus. Jeigu akcentuotume ne kilmę, bet galvoseną ir manieras, dauguma komunistų vadų nebuvo liaudies sūnūs, sociologiškai žvelgiant, jie užaugo kaip buržujai. O Grinius daug ką iš kaime praleistos jaunystės išsaugojo iki pat mirties.“

Vienas iš jų – žodynas, kuris yra tikra aukso gysla lietuvių kalbos išraiškos gurmanams ir kalbos istorikams. Grinius suprato, kad jo raštus skaitys nedidelio išsilavinimo žmonės. Bet jis nežiūrėjo į juos iš aukšto. Rašė taip, kaip galvojo ir jautė žmonės, kurie jį skaitė. Be menkiausios užuominos apie platesnį savo akiratį ar didesnį žinojimą, kuo puikuojamasi šiandien, kartais pabrėžiant, kad kaimiečiams gal geriau nė neaiškinti. O Grinius elgėsi priešingai. Jis liaudiškai aiškino ne vien medicinos laimėjimus, bet taip pat ir mokslo teorijas.

1912 m. būsimasis prezidentas rašė: „Sveiki vaikai yra ne vien tėvų, bet visos tautos turtas.“ K. Skrupskelis mano, kad tai nuoroda į pagrindinį jo gyvenimo darbą: politikas jis buvo iš reikalo, o gydytojas – iš pašaukimo.

Kodėl lietuviai skursta? Sodiečiams Grinius aiškina (1927): „Daug randama priežasčių, kodėl mums namie duonos nepritenka. Verčiama bėda ant tingumo, tamsumo, nerangumo, blogo valdymo sutvarkymo, ant žemės reformos ir dar ant ko kita. Bet maža kam ateina galvon tai, kad mes esame neturtingi, nedarbštūs ir nedarbingi dėl to bent ne iš mažos dalies, kad esame per daug liguisti, jog per dažnai ir per ilgai sergame, jog sveikatos reikalai pas mus yra labai užmiršti.“

Vadinasi, skurstame, nes nesuprantame švaros, tyro oro, švaraus vandens, higienos ir apskritai sveikos gyvensenos reikšmės. Tai atsiliepia kūdikių mirtingumui, kuris, palyginti su pažangesniais kraštais, Griniaus manymu, galėtų būti perpus mažesnis.

Skatino sveiką gyvenimo būdą

Jis nurodo, kad būtina sveikos tautos sąlyga yra žindančios motinos: „Tos tautos pralenks kitas, kuriose bus daugiau motinų, savo krūtimis maitinančių kūdikius.“ Skrupskelis mini skaitęs ne vieną prigimtinių teisių sąrašą, bet tik vienas Grinius vaiko teisę į motinos pieną vadina prigimtine: „Motinos pienas yra kūdikio savastis ir niekas neturi teisės jos atimti.“

Griniaus argumentas logiškas: tautos gerovė priklauso nuo žmonių darbingumo, darbingumas – nuo sveikatos, sveikata – nuo ugdymo, o ugdymas – nuo to, kaip maitinami kūdikiai.

Jis įsitikinęs, kad žindomi naujagimiai auga sveikesni, ir daro išvadą: „Dėl to kiekvieno patrioto yra reikalas tarp kita ko neužmiršti, kad iš mūsų kūdikių nebūtų atimamas natūralinis jų maistas.“ Jau anais laikais pastebėta, kad į Lietuvą iš Europos skverbiasi mada krūtimi vaikų nebemaitinti. Grinius tęsia: „Tai liūdni mūsų tautai reiškiniai. Tokias motinas galima išvadinti nukrypėlėmis, išdykėlėmis. [...] Čionai darosi plati dirva patriotams, kunigams, gydytojams ir šiaip susipratusiems žmonėms.“

Grinius skatino saikingą ir sveiką gyvenimo būdą, propagavo blaivybę. Jo apskaičiavimu, lietuviai persivalgo ir per metus kraštui padaro 125 milijonus rublių bereikalingų išlaidų. Laimingesni „mūsų žydeliai“, mažiau valgantys, bet tokie pat darbingi. Retoriškai klausia: „Ar jie yra atsinešę iš karštos Palestinos mažesnių skilvių, ar brangus košerio valgis privertė per ilgus amžius jų skilvius susitraukti?“ Žydus Grinius laiko sektinu pavyzdžiu, iš kurio dera mokytis švaros ir sveikos gyvensenos.

Rusijos imperijos statistika rodė, kad Lietuvos gyventojai yra tarp blaiviausiųjų, bet Grinius tai vertina kritiškai: „Bet čia turbūt parodydavo mus geresnėj šviesoj, negu verti buvom. Mat mes turėjome apie 14% žydų, kurie yra labai blaivūs žmonės ir maža monopolinės gerdavo.“ O antai okupantai vokiečiai, save laikantys aukštesnės kultūros atstovais, „gyvuliškai maukdavo tą pačią mūsų naminę degtinę“.

Ragino steigti draugijas

Liaudies papročius ir tikėjimus Grinius vertino praktiškai ir įžvalgiai: „Negalima sakyt, kad liaudies prietarai visada sveikatai būtų absoliučiai blogi. Kai kurie jų net daro žymios naudos žmonių sveikatos užlaikymui.“ Jis aiškina, kad žodis prietaras „dabar yra kiek sukompromituotas“. O kilęs jis iš veiksmažodžio pritirti: „Tai būtų prityrimo išvados, padarytos iš ilgų metų pastebėjimų.“ Pavyzdžiui, lietuvių paprotys prie šaltinių statyti kryžius: „Juk tai tikriausias esamomis aplinkybėmis apsaugojimas vandens nuo užteršimo: niekam neateis galvon prie kryžiaus […] dasileist kokio nešvarumo.“

Švietėjiškas Griniaus darbas liudija šių laikų „aukštuomenei“ sunkiai besuvokiamą bruožą – gilią pagarbą paprastam žmogui. Būsimasis prezidentas supranta, kad išsimokslinusiam lietuviui dera ne džiaugtis ir puikuotis savo išsilavinimu, bet privalu šviesti beraščius, kad jie gebėtų tvarkytis savarankiškai. Juo žmonės bus šviesesni, juo greičiau kils visas kraštas.

1915 m. vasarą jis aiškina, kaip po karo reikėtų atstatyti sugriautus trobesius: „Sveikas gyvenamas butas turi būti sausas, šviesus, lengvai išvėdinamas, šiltas, neankštas, tyras.“ O senieji trobesiai buvo ligų židiniai. Štai kaimo virtuvė: „Molinė asla, kampe statinė su pelais, kitame kampe taip vadinamas „myžupis“, t. y. pažliugusi, pamazgomis kasdien laistoma vieta. […] Virtuvėje turi prieigą vištos, antys, paršiukai, ėriukai, kartais ir veršiukas. […] virtuvė, kur gamina svarbiausius mums dalykus, turėtų būt švariausia bute vieta.“

Griniaus rašinys „Kai statysime namus, tai žiūrėkime, kad jie išeitų sveiki“ įdomus tuo, kad smulkiai pasakojama, kaip kaime statyta iki karo ir kaip, atsigaunant po jo, derėtų statyti. Autorius supranta, kad pažangi statyba – sandarus būstas, dideli langai, apsauga nuo drėgmės, medinės grindys – brangi. Bet siūlo išeitį – reikia steigti draugijas, kurios teiktų ilgalaikes paskolas.

Politinė atrama – darbo žmonės

„Nuo anų laikų mus skiria didžiulė tiek medicinos, tiek tautos pažanga, – sako Kęstutis Skrupskelis. – Bet prisiminkime, kad Grinius, populiarindamas modernią mediciną, turėjo derintis ne prie išprususių miestiečių, o prie mažaraščių kaimo žmonių. Jis puikiai suprato, kad lietuviai imperijos užkampyje skurdo ne vien dėl diskriminacinės caro politikos, bet ir dėl to, kad įvairūs luominiai, tautiniai barjerai trukdė šviesuomenei bendrauti su liaudimi. Lietuviškai nemokantys, lenkuojantys aristokratai, valdininkai ir mokytojai rusai, miestiečiai žydai nesugebėjo, gal ir nesistengė plačiau paskleisti modernaus mokslo žinių, kurios yra būtina sąlyga užtikrinti tautos gerovei. Pabrėžiu: čia kalta ne vien pikta valia ar nevykusi imperinė politika, dar kaltesnė pati socialinė padėtis, neleidusi, kad svetima, dažnai lietuviškai nemokanti šviesuomenė bendrautų su krašto žmonėms. Tokiame socialiniame fone iškyla savos, nepriklausomos valstybės būtinybė. Esame pratę pabrėžti politines savo valstybės ištakas, pavyzdžiui, pasipriešinimą spaudos draudimui, visi esame girdėję ir apie didingą Lietuvos praeitį, Žalgirio pergalę, ir t. t. Griniaus veikla išryškina kitą, manau, svarbesnį – būtent socialinį aspektą: nepriklausoma Lietuva buvo ne romantikų svajotojų kūrinys, ją sukūrė darbštūs, tokie kaip Grinius, žmonės, supratę, kad sava valstybė yra būtina jų gerovės sąlyga.“

Ką nuveikė valstiečiai liaudininkai susikūrus Lietuvos valstybei?

Tarp Vasario 16-osios akto signatarų buvo du „valstiečių“ srovės žmonės – adv. Jonas Vileišis ir dr. Jurgis Šaulys.

Nepriklausomos Lietuvos metais Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga vadovavosi tomis pačiomis vertybėmis ir tradicijomis, kurios grindė „Varpo“ sąjūdžio raišką: demokratijos, valstybingumo, tautiškumo, socialinio teisingumo, privačios nuosavybės, pažangos, dorovės.

Socialinis gyventojų sluoksnis, kuriuo valstiečiai liaudininkai rėmėsi tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, buvo darbo žmonės. Jų aptarimas pateiktas 1914 m. „Varpo“ Nr. 3. Darbo žmonėmis buvo laikomi bežemiai, mažažemiai ir vidutiniai ūkininkai, darbininkai ir visi, kurie savo rankų arba proto darbu užsidirba sau pragyvenimą, įskaitant įvairių įstaigų tarnautojus, valdininkus ir laisvųjų profesijų žmones.

Veikė ryžtingai

Valstiečių liaudininkų žmonės suvaidino ypatingą vaidmenį ypač sunkiu Lietuvai metu, kai trapi, vos deklaruota nepriklausomybė buvo mėginama smurtu užgniaužti išorinių jėgų.

Neeilinius valstybininko gabumus parodė „valstietis“ adv. Mykolas Sleževičius. 1918 m. gruodžio 19 d. jis sugrįžo iš Rusijos į Vilnių. Pasiteiravus apie Lietuvos padėtį, Valstybės tarybos vicepirmininkas St. Šilingas pasakė, kad ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras ir finansų ministras Martynas Yčas prieš dvi dienas yra išvykę į Vokietiją ieškoti finansinės paramos, o Valstybės tarybos pirmininkas Antanas Smetona už dviejų valandų išvykstąs į Skandinaviją, „megzti diplomatinių ryšių“. Sleževičiui paklausus, kodėl nesiruošiama gintis nuo artėjančių bolševikų, Šilingas paaiškino, kad „numatoma gintis iš užsienio“.

Politinės krizės ir pasimetimo valandą Valstybės tarybos vicepirmininkas Šilingas pakvietė Sleževičių sudaryti naują vyriausybę. Gruodžio 23 d. Valstybės taryba ją patvirtino. Gruodžio 29 d. naujoji vyriausybė išleido atsišaukimą į tautą, kuriuo pakvietė visus stoti savanoriais ginti Lietuvos. Pirmasis Lietuvos savanoris karininkas, iškėlęs trispalvę vėliavą ant Gedimino kalno Vilniuje 1919 m. sausio 1 d. ir ėmęsis organizuoti krašto gynimą bei dalyvavęs nepriklausomybės kovose, kai šalies politinė vadovybė pasišalino į užsienį, buvo kitas „valstietis“ Vilniaus karo komendantas pulk. Kazys Škirpa.

Mykolo Sleževičiaus vyriausybės ryžtingi veiksmai buvo pats didžiausias efektas Lietuvos nepriklausomybės gynimo kovose. Stipri Lietuvos vyriausybė ir jai klusni kariuomenė iki 1919 m. rugpiūčio–rugsėjo mėn. baigė vyti iš Lietuvos bolševikų kariuomenę, kuri jau buvo užėmusi apie 2/3 Lietuvos teritorijos.

„Valstiečiai“ tarpukario Lietuvoje

Apsigynus nuo išorinių priešų, teko statyti demokratinę Lietuvos valstybę.

Svarbus darbas buvo sušaukti Steigiamąjį Seimą. Rinkimus į jį 1920 m. laimėjo du didieji partijų blokai – krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų. Jie sudarė koaliciją. Koalicijos blokas turėjo 88 atstovus iš 112 (krikščionys demokratai turėjo 59, valstiečiai liaudininkai – 29). Aleksandras Stulginskis (krik. dem.) buvo išrinktas Seimo pirmininku ir prezidentu, dr. Kazys Grinius (valst. liaud.) sudarė vyriausybę.

Svarbiausi šios vyriausybės atlikti darbai: 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta taikos sutartis su Rusija, fiksuota Lietuvos valstybės teritorija. Susilaukta tarptautinio pripažinimo ir užmegzti diplomatiniai ryšiai su kitomis valstybėmis. Šios vyriausybės daliai teko dar ir kovų su bermontininkais bei lenkais našta, taip pat – Vilniaus netektis. 1921 m. Lietuva nustatė valstybės sieną su Latvija, buvo priimta į Tautų Sąjungą.

1922 m. pradžioje koalicija iširo ir valstiečiai liaudininkai Kazį Grinių atšaukė iš vyriausybės.

1926 m. išrinkus trečiąjį Seimą, valstiečiai liaudininkai iškovojo daugiausia mandatų. Sudaryta koalicija su socialdemokratais, remiant mažumoms. Dr. Kazys Grinius tapo Respublikos prezidentu, dr. Jonas Staugaitis Seimo pirmininku, o adv. Mykolas Sleževičius sudarė vyriausybę. Deja, 1926 m. gruodžio 17 d. grupė žmonių, konstituciniu keliu nepajėgusių užimti valdovaujančių pozicijų valstybėje, įvykdė karinį perversmą.

Kas priešinosi kariniam perversmui? Vėl „valstietis“ generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa.

Po šio perversmo politinės partijos tapo kietai cenzūruojamos ir visiškai bebalsės. 1936 m. jos visos, išskyrus Tautininkų sąjungą, buvo uždarytos.

Užgriuvus Lietuvą tarptautinėms nelaimėms (Lenkijos ir Vokietijos ultimatumai), uždarytose partijose ieškota žmonių naujoms vyriausybėms sudaryti. Pavieniai valstiečių liaudininkų žmonės dalyvavo gen. Černiaus (1939.IV.27) vyriausybėje (Antanas Tamošaitis, teisingumo ministras, ir Jurgis Krikščiūnas, žemės ūkio ministras). Merkio vyriausybėje (1939.XI.22) iki bolševikų okupacijos dirbo A. Tamošaitis ir Juozas Audėnas. Įvairių nepriklausomos Lietuvos vyriausybių ministrais pirmininkais buvo valstiečiai liaudininkai: Mykolas Sleževičius – 3 kartus, Kazys Grinius –2 ir Ernestas Galvanauskas – 4 kartus.

Valstiečiai liaudininkai, vykdydami demokratijos idėjas šalies ekonominiame gyvenime, nuo pat pradžių puoselėjo kooperacijos idėją. Jie labai daug prisidėjo, kad per trumpą laiką visi Lietuvos miesteliai ir kaimai buvo sėte nusėti įvairių kooperatyvų tinklu. Jie tapo Lietuvos ekonominio gyvenimo tvirtovėmis.

Liaudininkai-varpininkai nepriklausomoje Lietuvoje leido gausią periodiką: dienraštį „Lietuvos žinios“, savaitraštį „Lietuvos ūkininkas“, žurnalus „Jaunimas“, „Varpas“, „Moksleivis“ ir kt.

Ieškojo lietuviškų gyvenimo kelių

Baigdamas norėčiau pridurti tik vieną, man regis, svarbų aspektą, kurį yra išryškinęs Jonas Aleksa (1879–1956) – ekonomistas, žemės ūkio politikos formuotojas, mąstytojas, profesorius, žemės ūkio ministras (1920–1923, 1926–1935), šias pareigas, beje, ėjęs ilgiausiai Lietuvos istorijoje – net 15 metų! Jis nebuvo valstietis liaudininkas partine prasme, bet toks buvo savo dvasia.

Kokio masto ir horizonto tai buvo asmenybė, parodo jo rašto darbų tematika ir problematika. Dar kartą atsiverčiau dvi J. Aleksos knygas: „Lietuvių tautos likimo klausimu“ (1925) ir „Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant“ (1933). Prašau atkreipti dėmesį į problematikos formulavimo mastą: „tautos likimo klausimu“ ir „gyvenimo kelių beieškant“.

Pabandykime įsivaizduoti šiandieninį politiką arba ministrą, kuris tokiu aspektu keltų klausimus ir savo sprendimus priiminėtų atsižvelgdamas į „tautos likimo“ ir jos „gyvenimo kelių“ paieškos prioritetus. Neįprasta, tiesa? Ir ne vien todėl, kad tai klausimai, įkandami ne kiekvienam filosofui, juo labiau – ne kiekvienam žemės ūkio ministrui, bet ir dėl to, kad gamybinis, perdėm materialus, vulgariai utilitarus požiūris į gyvenimą baigia visiškai užgožti žmogaus buvimo pasaulyje prasmę: dėl ko aš esu? ir kokia visos tos veiklos prasmė, jeigu man nebėra vietos savo tėvynėje?

Jonui Aleksai tai rūpėjo. Jis suprato, kad tautos likimas gali būti įvairus. Ir nebūtinai vien rožinių spalvų. Kad būtina ieškoti tokių gyvenimo kelių, kurie atitiktų lietuviškas, ne vokiškas, ne lenkiškas, ne rusiškas gyvenimo reikmes. Suprato, kad jo priimti sprendimai sąlygos ne vienos kartos žmonių būties, jų išgyvenimo savoje žemėje perspektyvas. Kitaip tariant, Jonas Aleksa ne aklai kopijavo tai, ką darė kaimynai, bet sprendė atsižvelgdamas į savos visuomenės istorinės raidos sąlygas, konkrečias ūkininko gyvenimo aplinkybes, ilgalaikes žmogaus perspektyvas Lietuvoje.

Dvi mentalinės kultūros

Profesorius pastebėjo, kad žmogaus savivoka, gyvenimo būdas, kultūrinė tradicija ir elgesio modeliai ateina iš tolimų priešistorinių laikų, tačiau jų įspaudai atpažįstami ir šių dienų žmonių visuomenėse. Jis išskyrė dvi mentalines kultūras. Klajūno, gyvenimo perėjūno elgesio tipui jis priešpastato sėslaus žemdirbio moralinę sanklodą, jo sumanumo ir rankų darbo ištvermingai kuriamą vertę, gyvąjį pasaulį ir aplinką tausojantį prisirišimą prie žemės. Žemdirbio dorovinę kultūrą ir kūrybinį potencialą Aleksa vertina kur kas aukščiau.

Šiaurės Vidurio Europos kaimiečiai ūkininkai, kurio tipui profesorius priskyrė 3-jų Skandinavijos kraštų (Švedijos, Norvegijos, Danijos), 4-ių Baltijos valstybių (Lietuvos, Suomijos, Estijos ir Latvijos), Rytų ir Vakarų Prūsijos bei Šiaurės Vokietijos, iš dalies – Olandijos žemdirbius, anuomet sudarė apie 40 milijonų, arba 2 procentus, bendro bendro pasaulio gyventojų skaičiaus ir užėmė apie 1 procentą bendro sausumos ploto. Šie žmonės, anot J. Aleksos, buvo glaudžiai susiję su gamta, kūrybišku darbu ir iš jo kylančia nuosavybe: „Vietos sąlygos (šiaurės klimatas ir dažniausiai nedidelio derlingumo žemė) reikalauja iš jo gana sunkaus, sistemingo ir patvaraus darbo. Ir tokiu darbu tik per ilgus metus jis gali kiek apčiuopiamiau pakelti savo gerovę. Tad auga jame didelė ištvermė darbe ir juo pasitikėjimas.“

Visai kitaip su darbu ir nuosavybe esti klajūnų, pirklių ir į grobiamuosius karo žygius linkusiose tautose. Aleksa tai vadina nomadine kultūra. „Nuolatinis, patvarus, didelio ir maždaug vienodo įtempimo darbas ten mažai žinomas, – rašo profesorius. – Jie paprastai turi ilgus, pusiau darbo, pusiau poilsio, laikotarpius ir trumpus didelio jėgų įtempimo momentus.“ Jiems dažnai pasitaiko progų staiga gauti didelį turto kiekį. Tad į lėbavimo ar šiaip į vartojimo sritis klajūno prigimtis, autoriaus žodžiais, lengvai linksta.

Ydingi žmonių tarpusavio santykiai, iškreipta, neteisinga ekonominė tvarka, primesta kitiems dažniausiai jėga, brutalumu ar apgaule, sutraukant per šimtmečius nusistovėjusius socialinius ryšius, suardant gyvenimo būdą, nusavinant svetimą turtą ir išblaškant sėslias bendruomenes, liudija aktyvią klajoklinio mentaliteto plėtrą pasaulyje. Akivaizdu, kad šioks mąstymo, veiksenos ir gyvenimo būdas nemaža dalimi lemia jau ir lietuvių tarpusavio sąveikos formas, formuoja charakterį.

Tokie projektai kaip „Leo LT“, visuomeninio turto išgrobstymas per EBSW, „Lietuvos kuro“ struktūras, skandalingi „Alitos“, „Draugystės“ privatizavimai, „flyLAL“ bankrotas, akiplėšišku įžūlumu pribloškiantys žemės sklypų „kilnojimai“ ir daugybė kitų grobiamuosius karo žygius primenančių klajokliškos sąmonės apraiškų sėslaus žemdirbio mentalinėje kultūroje visiškai nebūtų įmanomi.

J. Aleksa rašo, kad toje kultūroje net spynos iki tam tikro laiko nebuvo naudojamos, nes raktą nešiotis buvo gėda – tai buvo suprantama kaip susvetimėjimo, nepasitikėjimo savo artimu ženklas.

Lengva nebus

Rinkimai parodė, kad nomadinio mentaliteto Lietuvai diktuojamas gyvenimo modelis žmonėms netinka. Jie nebenori jų apaštalų ir pasiuntinių, kurių triūsas politikos baruose lėmė per šimtmečius negirdėtą lietuvių emigracijos mastą – 1 mln. gyventojų netektį. Žmonės nori gyvenimo formų ir tarpusavio santykių, kurie jiems natūralūs ir turi senas tradicijas.

Rinkimų laimėtojams lengva nebus. Nomadinė galvosena ir veiksena jau turi Lietuvoje praktikos ir pasiekimų. Ekonomikoje, politikoje, žiniasklaidoje. „Suderintu žingsniu“ nepasitenkinimo vilnys iš tos pusės jau kyla. Reikės pastangų jas atlaikyti. Ypač turint galvoje tai, kad politinės patirties pertekliaus LVŽS frakcijoje Seime nėra. Kita vertus, ne šventieji puodus lipdo.

Kiekvienu atveju, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos laukia labai rimtas išbandymas. Jeigu jiems pavyktų įrodyti, kad jie yra tarpukario Lietuvos valstiečių liaudininkų įpėdiniai, ginantys tas pačias vertybes kaip ir jų pirmtakai, parodyti, kad jie tikri prezidento Kazio Griniaus darbų tesėjai, kad jiems irgi rūpi pirmiausiai socialiai mažiausiai apgintas žmogus, kad jie yra sėslaus žemdirbio mentalinės sanklodos, bet ne klajoklių kultūros ir grobiamųjų žygių kariaunos pasiuntiniai, gali jiems ir pasisekti.

Ir kituose rinkimuose švytuoklės principas pirmąsyk gali nesuveikti.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Komentatoriams žemiau        2016-11-8 0:12

Liaudžiai orbita, kuria skrieja tautų likimus siekiančios lemti metafizinės idėjos, deja, nepasiekiama arba tik miglotai nujaučiama, tėra šmėklų karalystė.
Vis dėlto sutinku, kad Richardo Nikolauso Kudenhovės-Kalergio vardo apdovanojimas Vytautui Landsbergiui turėjo būti skirtas, vaizdingai šnekant,
“aukštosiomis orbitomis” skriejančių planetų gyventojų.
Neabejotina, kad ir Jacques Attali vienas jų.
Laimei, “aukštųjų orbitų” planetos su savo gyventojais ir įstatymais
tėra šapeliai Kūrėjo rankose.
Pasitikėkime ir veikime.

Beveik šimto metų reikėjo,kol       2016-11-7 14:26

istorijos svarstyklės ištaisė tada perversmo padarytą neteisybę.Visatai svarbiausia pusiausvyra.

Jungtinių Europos Valstijų vėlliava       2016-11-7 14:26

Dvi mentalinės kultūros - klajojančių nomadų ir sėslių žemdirbių:
sinergija - neįmanoma?
Memorandum from Richard Coudenhove-Kalergi on the European flag (Gstaad,27July1950)
The flag that has been representing ever since 1923, the idea of a United States of Europe, complies to these five conditions: a golden sun on a blue background, with a red cross in the middle of the sun.
This flag combines three symbols: the Sun, the Red Cross the Blue Sky.
Thus it unites the symbols of the Greco-Latin civilization and of Christianity,
the two basic elements of modern Europe.
The Sun is the eternal symbol of light, of spirit, of progress, of prosperity and of truth.
The Red Cross is being recognized by the while world, by Christian and non-Christian nations as a symbol of international charity and of the brotherhood of man. The Cross has been, since the fall of the Roman Empire, the great symbol of Europe’s moral unity. It is but natural that this symbol should figure within the European Flag - just as it appears on the flags of Switzerland, of Great Britain, Sweden, Norway, Denmark and other European nations.
The crushing majority of European Christians will not admit the cross being removed from the European flag - while the none-Christian minority cannot oppose this symbol, inseparable from our history and civilization; as the Christian minorities in the Near East do not oppose the national symbols of the Crescent and the Star of David.
The Blue Sky, the natural background of the Sun, is a symbol of peace. Blue is the bound to be the basic color of the European Flag, since all other colors have at present a special meaning: the red flag = Bolshevism; the green flag = Islam; the yellow flag = quarantine; the black flag = mourning, the white flag = capitulation.
http://www.cvce.eu/obj/memorandum_from_richard_coudenhove_kalergi_on_the_european_flag_gstaad_27_july_1950-en-ad9469d5-d9cf-46ae-95e0-897f96f94195.html

Vis dėlto Pan-Europos judėjimas        2016-11-7 3:55

deklaravo, kad bus nepriklausomas nuo politinių partijų
ir remsis 4 pamatiniais principais:
liberalizmo, krikščioniškųjų vertybių, socialinės atsakomybės ir pro-europietiškumo.
Pan-Europos vėliava:
raudonas kryžius (krikščionybė) auksiniame apskritime (graikų išmintis) mėlyname (taika) fone. Vėliau auksinį apskritimą su raudonu kryžiumi apgaubė 12 žvaigždžių (tapo ES emblemos prototipu).
http://paneuropa.org/

Akmens, tapusio kertiniu, idėjiniai klibintojai?       2016-11-6 20:02

“In December 1921, Richard von Coudenhove-Kalergi joined the Masonic lodge “Humanitas” in Vienna. In 1922, he co-founded the Pan-European Union (PEU) with Archduke Otto von Habsburg, as “the only way of guarding against an eventual world hegemony by Russia.“In 1923, he published a manifesto entitled Pan-Europa, each copy containing a membership form which invited the reader to become a member of the Pan-Europa movement. He favored social democracy as an improvement on “the feudal aristocracy of the sword” but his ambition was to create a conservative society that superseded democracy with “the social aristocracy of the spirit.” European freemason lodges supported his movement, including the lodge Humanitas.
[...] He had already left the Viennese freemason’s lodge in 1926 to avoid the criticism that had occurred at that time against relationship between the Pan-European movement and freemasonry. He wrote his masonic membership in Ein Leben für Europa (A Life for Europe) published in 1966.
[...] Even the Masonic newspaper The Beacon enthused about the thoughts of the higher degree Freemason Coudenhove-Kalergi, and stated in March, 1925: “Freemasonry, especially Austrian Freemasonry, may be eminently satisfied to have Coudenhove-Kalergi among its members. Austrian Freemasonry can rightly report that Brother Coudenhove-Kalergi fights for his Pan European beliefs: political honesty, social insight, the struggle against lies, striving for the recognition and cooperation of all those of good will. In this higher sense, Brother Coudenhove-Kalergi’s program is a Masonic work of the highest order, and to be able to work on it together is a lofty task for all brother Masons.”
https://en.wikipedia.org/wiki/Richard_von_Coudenhove-Kalergi

Tai ko nutilo dainos mylimoj...?       2016-11-6 19:42

Žakas Attali yra Richardo von Coudenhove-Kalergi (1894-1972),
Paneuropos judėjimo (International Paneuropean Union) įkūrėjo, idėjų šalininkas.
ES federalizacijos kontekste verta permąstyti ir naujai įvertinti 2015 09 07 žinią apie tai, kad “V. Landsbergis istoriniame Miunsterio mieste Vokietijoje atsiėmė Dainuojančiai revoliucijai skirtą apdovanojimą”
http://tsajunga.lt/v-landsbergis-istoriniame-miunsterio-mieste-vokietijoje-atsieme-dainuojanciai-revoliucijai-skirta-apdovanojima/
“Kudenhovės-Kalergio ženklas už europinės integracijos skatinimą rugsėjo 2 d.
buvo įteiktas pirmajam po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vadovui
Vytautui Landsbergiui, buvusiam Estijos užsienio reikalų ministrui Trivimi Velliste ir buvusiam Latvijos parlamento pirmininkui Dainiui Ivansui.
Jaudinančiu renginio momentu tapo V.Landsbergio kartu su latviu bendruomenės choru dainuojama “Bunda jau Baltija”.
Savo kalboje V. Landsbergis pabrėžė, kad Baltijos Dainuojanti revoliucija prisidėjo prie visos Vidurio ir Rytu Europos išsivadavimo. “Mes užnugaryje taip pat prisidėjome prie Berlyno sienos griovimo”, – pažymėjo Lietuvos politikas.
Kartu V.Landsbergis perspėjo, kad šiuo metu yra daug norinčių sugriauti vieningą Europa. Todėl Europa turi būti ryžtinga ir mokytis iš savo klaidų.
Visuomeninės organizacijos Europos-Sąjunga Miunsterio skyrius šiemet apdovanojimą nusprendė skirti Dainuojančiai revoliucijai ir taip pažymėti Baltijos kelio reikšmę, kuris prisidėjo prie Berlyno sienos griuvimo ir Vokietijos suvienijimo.
Coudenhove Kalergi ženklas įsteigtas 2002 m. ir teikiamas kas du metus.
Tarp jį gavusiųjų – pirmojo 1979 m. tiesiogiai išrinkto EP pirmininkė Simone Veil ir Europos Komisijos pirmininkas Jean‘as-Claude‘as Junckeris.
Ženklu siekiama priminti apie Richardo Nikolauso Kudenhovės-Kalergio iškeltas idėjas dėl Europos suvienijimo.” [LR ambasados Vokietijoje informacija]

Žymiausieji nomadizacijos strategai: Ž. Atali (2)       2016-11-6 17:06

“По мнению Жака Аттали, демократия — это наилучшая политическая система,
торговый строй — двигатель прогресса,
всемогущество денег — самый справедливый порядок правления.
Согласно Аттали, глобализация порождает новую кочевую элиту,
которая необходимо должна быть оторванной от своих национальных корней.
Вместе с тем, общество будущего далеко от утопии. Нищета здесь по-прежнему будет сочетаться с богатством, только уже в глобальном масштабе.
Мондиалистская концепция переустройства мира, — это концепция биороботизации. Распространяется она через Международную академию информатизации.
В этой концепции человек — придаток к кредитно-регистрационной карточке,
кочевник в глобальном разделении специальностей, профессий — без семьи, без Родины.
Оценивая роль K. Маркса, Аттали считает его сторонником глобализации и свободы торговли. При этом Аттали усматривает в революционном пафосе иудейские предпосылки [«Основатель политэкономии почерпнул в иудаизме мысль о том,
что бедность нестерпима» (Карл Маркс: Мировой Дух)]”
https://ru.wikipedia.org/wiki/Аттали,_Жак

Žymiausieji nomadizacijos strategai: Ž. Atali (1)       2016-11-6 16:54

Pretekstas paversti ES “Pasaulinės Vyriausybės” steigimo laboratorija:
“Jacques Attali advocates the establishment of a global rule of law, which will condition the survival of democracy through the creation of a new global order.
He thinks the regulation of the economy by a global financial supervisory institution may be a solution to the financial crisis which started 2008.
The financial institution is a first step towards the establishment of a democratic world government, of which the EU can be a laboratory.”
“Foreign Policy” recognized Jacques Attali
as one of the top 100 “global thinkers” in the world.
Pagarba Vidmantui Valiušaičiui už išsamų straipsnį, o per jį - už tautos interesų, prigimtinės tvarkos gynimą, vadinasi, ir už ištikimybę šios tvarkos Kūrėjui.
NorKūnas

Senolė       2016-11-6 15:20

Ačiū autoriui už priminimą apie Grinių. Prisimenu, vaikystėje tėtis, grįžęs iš
turgaus Širvintose, atsivežė nuotrauką su Griniumi, kuris nuo bačkos sako kalbą ir
rodydamas mums vaikams paaiškino, jog tai prezidentas. Iki šiolei išlikusi ta nuotrauka atmintyje.
Atmintyje per visą gyvenimą išlikę daug įvykių, bet Lietuvos politinis gyvenimas
svarbiausias. Nežinau kodėl? Gal buvau ir esu patriotė, o ne kosmopolitė kaip
rašytoja Sabaliauskaitė ir daugelis kitų Lietuvos veikėjų,kurie tokius žmones vadina nacionalistais ir panašiai…Tai labai skaudina ir žeidžia.

Pagarba Autoriui       2016-11-6 0:10

dar vienas puikus Vidmanto Valiušaičio tekstas.
Kiek šiuolaikiniai valstiečiai sugebės pasimokyti iš savo pirmtakų - atskiras klausimas, tačiau šis priminimas apie vieną svarbesnių mūsų valstybės etapų išties svarbus tautos politinei savivokai.

Priminė        2016-11-5 15:30

“... popiežius, atkilęs į svečią šalį, pirmiausiai bučiuoja žemę”. Šiuo teatrališku veiksmu “Dievo vietininkas” žiūrovams demonstruoja, kad yra vienintelis teisėtas ŽEMĖS valdytojas, o todėl ir teiėtas jos dalintojas savo pakrikštytiems valdovams. Žemes jis dalina su jose gyvenančiais žmonėms - avimis. Kad niekas tuo neabejotų  popiežius paskiria ganytojus - vyskupus su lazdomis riestais galais.

Sveikatos       2016-11-5 13:50

ir ištvermės Jums, Vidmantai. Tai kultūringas kalbėjimas.

Liepa       2016-11-5 12:14

Geras straipsnis. Palankus sveikatai. //Rašoma iš esmės, remiantis Lietuvos istorine patirtimi, konkrečiais įvykiais, tikrom asmenybėm. Kvepia tikra žurnalistika. To,deja, nepasakysi, apie delfių-15min.-lietryčių “asus”, kurie šeria skaitytojus “popkornu”, nes rašomi straipsniai patogūs valdžiai, sisteminėm partijom,atliepiama briuselinei linijai ir pasaulinei"madai”-t.y., apie pabėgelius, sexmažumas, globalizma ir kosmopolitizmą tik gerai arba nieko//O jau visa, kas lietuviška mūsiška yra -“nemodernu, atsilikėliška,kaimietiška, nenormalu” ir t.t.//
Jau seniai padariau išvadą, kad mums iki “smetoniškos” Lietuvos šviesuolių lygio labai ir labai toli. Visokie tapinai,miliūtės,gritėnai,sadauskai,makaraitytės,jakilaičiai bei jų pasekėjai puikiai parodė savo tamsų vidinį turinį, kai po rinkimų dosniai tyčiojosi ir gyvulino laimėjusios partijos atstovus. Dabar tonas keičiasi, pasipylė gausybė straipsnių apie sušlubavusių rinkimuose partijų aroganciją, totalų atitrūkimą nuo realaus gyvenimo ir begalinę panieką paprastam lietuviui.  Koncervatnikų bjaurėjimasis eiliniu žmogumu buvo matyt jau nuo pat pradžių. Keista,kad nemaža dalis to nesuprato.O gal tiesiog buvo patogu nesuprast?//

piliete       2016-11-5 0:44

aciu p.VALIUSAICIUI.Yra apie ka mums visiems pamastyti,bukim mandagus,  netrukdykime dirbti.

delfi spausdina       2016-11-5 0:15

interviu su Ališausku,vakarų šaukliu,kuriam emigracija suprantama,bet nebaisi.

įdomiai, bet...       2016-11-4 23:44

bet A.Maceina lietuviams priskiria per pusę nomadinių ir matriarchatinių sąvybių.
lietuviams būdinga ne tik žemę arti, bet ir kariauti, plėšti, emigruoti.
plačiau: A.Maceina KULTŪROS SINTEZĖ  IR LIETUVIŠKOJI KULTŪRA.
Citata: Mes tautiniu atžvilgiu esame žymiai artimesni rusams ir vokiečiams negu lenkams. Vėliau įrodinėsime, kad lietuviškoji tautinė individualybė yra sudėta iš dviejų pagrindinių pradų: iš nomadinio ir iš matriarchatinio.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Ką reiškia žodis „bėglys (-ė)“?

Saulius Linkus. Įdomus tas teisingumas…

Povilas Gylys. Apie mirtiną pavojų Neringai Venckienei

Algimantas Rusteika. Nebijokite

Verta prisiminti, kaip Garliavos antpuolį 2012-ųjų gegužės 17-ąją komentavo Vytautas Landsbergis ir kaip Gintaras Černiauskas

Geroji naujiena: Kad būtume Prisikėlimo vaikai

Nuo bačkos. Saulius Skvernelis: „Paklauskime apie tai, kiek mūsų universitetų mokslinio potencialo rezultatų yra komercializuota mūsų pramonėje…“

Kaip LRT propaguojamą surogaciją traktuoja „pasenę, neatitinkantys šių dienų realijų“ LR įstatymai

Algimantas Rusteika. Pasaka apie ponus ir runkelius

Neringa Venckienė suimta 2 mėnesiams. „Tai absurdas“, – teigia advokatas Marijus Velička

Ramūnas Aušrotas. Apie konferenciją „Teugdo šeimos laimingus vaikus“ ir tėvų teisę patiems nuspręsti, kaip lavinti savo vaikus

Liudvikas Jakimavičius. Lietuviškoji Dreifuso byla

Aurelija Stancikienė. Apie teisingumą dėžutėse

Visi į mitingą prieš LRT vykdomą politiką. Susitinkame šeštadienį 14 val. prie LRT, Konarskio g. 49

Karolis Venckus. Kaip iš 39 Neringai Venckienei inkriminuotų nusikalstamų veiklų JAV teismas paliko 4

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Kaip TROJKA Graikiją „gelbėjo“

Ramūnas Aušrotas. Laida „Spalvos. Gėjai tėčiai“ pažeidė įstatymą. Teisininko komentaras

Valdas Vižinis. Siaubūnės Neringos neliko, arba Laiškas Karlui

Darius Kuolys. Svarbūs Lietuvos švietimo duomenys

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus tarybos pareiškimas dėl 2020 metų valstybės biudžeto

Vytautas Sinica. Naujam pasauliui naujas žodynas: nuo patriotizmo iki Vyčio

Andrius Švarplys. N. Venckienė atgabenama į Lietuvą. Yra tik dvi išeitys: bloga ir blogesnė. Geros nėra

Apie Neringos Venckienės ekstradiciją JAV žiniasklaidoje

Ar tikrai? Valdas Vižinis. „Neringa grįžta į kiek kitokią Lietuvą...“

Rimantas Jokimaitis. Štandartenfiurerio ir jo laikų istorijos, arba Pasakojimas apie Lietuvos žydų žudiką

Atminties šviesa neišvydusiems saulės šviesos

Ramūnas Aušrotas. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas bus labai svarbus

Alvydas Jokubaitis. Ar religija yra ideologija?

Tėvai reikalauja teisės neleisti vaikų į pamokas apie LGBT santykius

Algimantas Rusteika. Kas darys sistemines reformas?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.