Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Vidmantas Valiušaitis. Surūdijęs peiliukas, vėliava ir istorinė sąmonė

Tiesos.lt redakcija   2019 m. vasario 16 d. 15:57

3     

    

Vidmantas Valiušaitis. Surūdijęs peiliukas, vėliava ir istorinė sąmonė

partizanai.org | 1999 m.

Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo šventės – proga

Neseniai vienas bendradarbis, istorijos ir senienų mėgėjas, parodė retą praeities relikviją, sukėlusią minčių ir davusią pagrindo šioms pastaboms.

Tai buvo nedidelis lenktinis peiliukas, surūdijusia ir pusiau nulaužta geležte, bet gražiai išsilaikiusiom kriaunelėm. Peiliuko rankenėlė buvo pagaminta iš skaidrios, permatomos medžiagos, tikriausiai, organinio stiklo, pro kurį matėsi gerai išsilaikęs spalvotas piešinys ant metalinio paviršiaus. Piešinys vaizdavo Vilniaus katedrą, kuriai iš abiejų šonų vijosi trispalvės vėliavos – geltona, žalia, raudona – kaspinas. Apačioje – data: 1947 m. vasario 16 d.

Bevartant rankose ir apžiūrinėjant šį labai savotišką nežinomo autoriaus kūrinį, minėtasis kolega ištarė: „Čia busimasis eksponatas, padovanosiu jį tremtinių muziejui. Pagamintas šiaurėje, toli nuo Lietuvos“. Pamaniau sau: ar yra kas bendra tarp to surūdijusio peiliuko ir Vasario 16-osios, tarp to nežinomo tremtinio, po sunkių katorgos darbų, pusbadžiaujant, greičiausiai, kur nors prietemoje, rūpestinga grafika braižiusio metalą, atkakliai grandžiusio, zulinusio ir kniedijusio skardos bei stiklo gabalėlius, ir, tarkime, šiandieninio, ypač jaunesnės kartos žmogaus, nardančio internete, žiūrinčio satelitinę televiziją, geriančio Coca-colą ir besimaitinančio McDonald’s hamburgeriais?

„Žmonėmis tampame – tradicijos turiniu“

Vis dėlto yra plotmė, integruojanti šiuos skirtingus laiko ir istorijos ženklus. Tai žmogaus istorinė sąmonė. Kai tautos praeities buvojimą dabartyje asmuo pergyvena sąmoningai, tuomet kalbame apie žmogaus istorinę sąmonę. Yra žmonių, gimusių turtingą istoriją turinčiose tautose, bet stokojančių istorinės sąmonės. Tačiau yra ir priešingų pavyzdžių: mažų ir nereikšmingų tautų asmenybių su stipriai išreikšta istorine sąmone.

Istorinė žmogaus sąmonė nėra istorinių žinių suma. Istorijos žinojimas ar tyrinėjimas nėra siejamas su paties asmens likimu. Galima gerai išmanyti senovės Graikijos ar Romos imperijos istoriją, bet neįmanoma susitapatinti su jų praeitimi ir išgyventi tai kaip savastį. Svetimo krašto praeitis niekada negali tapti mano paties istoriniu būviu: jo laimėjimai ir pasiekimai - nei šildo, nei džiugina, jo kaltės – nei saisto, nei slegia. Kadangi tai niekaip nėra susiję su mano paties gyvenimu ir likimu. Tikroji žmogaus būvio versmė – jo tėvų krašto praeitis. Savo tautos praeities pergyvenimas kaip mano praeities – ir yra istorinė žmogaus sąmonė, pripildanti kasdienybę prasmės, suteikianti jai svorio ir vertės. Istorinė sąmonė įgalina žmogų jaustis ne atskiruoliu, o nariu, ne užbaiga, o tęsiniu, ne lašu, o srove laiko ir istorijos tėkmėje. Filosofas K. Jaspers yra pasakęs, kad „mes tampame žmonėmis ne biologiniu paveldėjimu, o visados tik tradicijos turiniu“. Tradicija kaip tik ir yra kultūrinių žmogaus laimėjimų pastovumo apraiška, kultūros formomis įsikūnijusi tautos patirtis.

Mirties kultūra – be istorinės sąmonės

Nutraukęs ryšius su savosios tautos istorija ir tradicija žmogus tampa savotišku klajokliu, dvasiniu nomadu. Pasak rusų filosofo P. Čaadajevo, žmogus be istorinės sąmonės, yra tarsi pavainikis. Stokodamas istorinės sąmonės – įspūdžių, kuriuos yra palikę tautos žmonių sielose praėję šimtmečiai ir kurie yra subrandinę jos lyriką, epą, legendas, padavimus, įvairiausias idėjas bei planus, – toks žmogus buvoja taip, tarsi būtų gimęs be teisėto tėvo, o kartu – ir be jam paveldėjimu priklausančio palikimo. Jis nežino, kur apsistoti, jam niekas nėra sava, jo laikas slenka į nebūtį ir ištirpsta be pėdsakų, kadangi istorinės sąmonės jis nėra atkeliamas į dabartį ir joje išgelbstimas. Tai sąlygoja ir tokių žmonių asmenybės išsivystymą bei elgesį visuomenėje.

Daugeliui yra tekę patirti, ar bent jau matyti TV ekranuose, kaip nevienodai žmonės elgiasi savo šalies vėliavos – to koncentruoto laiko ir istorijos prasmių simbolio – akivaizdoje. Tai ypač išraiškingai matyti sporto varžybų arenoje. Kylant valstybių vėliavoms ir skambant himnams, kai kurie sportininkai nenuleidžia žvilgsnio nuo savo šalies vėliavos, gieda himną drauge, neretai savo dešiniąją pridėję prie širdies. Kiti – muistosi, žiaumoja kramtomą gumą, bėgioja abejingomis, stiklinėmis akimis prieš TV kamerą. Tai žmonių istorinės sąmonės išraiškos arba jos stokojimo ženklai, skiriantys susipratusius, sąmoningai atstovaujančius ir ginančius savo žemės garbę jos vaikus nuo samdinių – legionierių, kuriuos gal tik užmokestis saisto su atstovaujama vėliava.

Legionieriaus sąvoką čia vartoju nebūtinai svetimšalio, šaknų toje kultūroje neturinčio žmogaus apibūdinimui. Savotišku „legionieriumi‘ tampa ir nuo savosios praeities atitrūkęs žmogus, kuriam dabartis neišvengiamai virsta našta, su kuria jis ima kovoti, mėgina nusikratyti, ją neigdamas įvairiausias būdais. „Tamsioji mėnulio pusė“, „Kauno dienoje“ ar „Penktasis puslapis“ „Lietuvos ryte“ kasdien ir kasdien atidengia lietuviškųjų dvasinių nomadų klajones mūsų žemėje.

Anarchizmas, besireiškiąs kaip pasaulėžiūros, elgesio ir net išvaizdos išraiška, traukimasis į getą įvairių sektų, būrelių, bendrijų ar net gaujų pavidalu, vyresniosios kartos nepakanta, iškrypėliškas vaikų išnaudojimas, pagaliau reketas, terorizmas, sadistiški smurto proveržiai – tai istorinės sąmonės žlugimo, mirties kultūros apraiškos…

Subręsti savo žemei ir bendruomenei

Jautresnės sąmonės žmonės gyvai jaučia šios mirties kultūros alsavimą ir Lietuvoje. Jie nusiskundžia dalies mūsų visuomenės istorinės sąmonės irimu, viena jos apraiškų pastebėdami kartais pasireiškiantį atsainumą, deramos pagarbos stoką tautos ir valstybės simboliams. Tautinių ir valstybinių švenčių metu gali pastebėti, kad ne visų namų gyventojams užtenka sąmoningumo iškelti valstybės vėliavas, nepaisant to, kad tai daryti visus įpareigoja įstatymas. Artėjant paskutinei šiame amžiuje Vasario 16-osios šventei, įvairūs žmonės kreipėsi net į miesto įstaigas, dalydamiesi tuo rūpesčiu ir ragindami tarnautojus „imtis priemonių užtikrinti“, kad mūsų trispalvė besąlygiškai būtų keliama, o ši kilni, mūsų pilietiškumą ugdanti ir istorinę sąmonę brandinanti valstybės šventė nebūtų menkinama nesusipratusių žmonių netvarkingumu, aplaidumu, dėmesio ir deramos pagarbos jai stoka.

Būtų lengva gyventi ir tvarkytis, jeigu išleidus įstatymą galima būtų subrandinti istorinę žmogaus sąmonę. Tačiau taip nėra. Net pritaikius teisėtas griežtesnes priemones (baudas) už šio įstatymo nesilaikymą, vargu ar pažadintume didesnį savo piliečių sąmoningumą. Savo valstybei, savo tautai, savo bendruomenei, pagaliau savo šeimai, istorinei sąmonei reikia subręsti. Subręsti, tyliomis ir kantriomis asmeninėmis pastangomis, įveikiant sunkumus, tenkančius išbandymus, kartais net patiriant kančias ir praradimus. Tik iš šios versmės gali kilti istorinės sąmonės nuskaidrėjimas, savęs suvokimo istorinėje perspektyvoje ir bendrumo su savo tauta pojūtis.

Kaip tai paliudijo anas nežinomas tremtinys, iškėlęs trispalvę vėliavą net Sibiro ledynų sąlygomis ir pasiuntęs savo ženklą į ateitį, mums…

Šaltinis: partizanai.org

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

gerais norais grįstas kelias ...       2019-02-17 22:12

Labai neblogai būtų, kad istorinę sąmonę “transliuotų” valstybės vadovai , ne tik šventinių paradų metu , bet ir savo kasdieniniu darbu, sąžininga tarnyba savo tautai. Bet kada pamatai, kad tai tik kuriamo stropiai įvaizdžio dalis ,atsilankant per šventes Archikatedros mišiose per didžiasias šventes, pamatai skirtumą tarp veiksmų , darbų ir žodžių , pasijauti esąs ne Tėvynėje o iškreiptų veidrodžių karalystėje.

Dar ir Stasys siūlo išmokyti žmogų dirbti sau.. Laikas būtų suprasti, kad žmogui reikia LEISTI suteikti sąlygas dirbti ir užsidirbti valstybėje, tada nereiks ir tokių “mokytojų” siūlymo mokinti žmogų dirbti

stasys        2019-02-17 8:42

Išmokyk žmogų kurti dirbti sau žiūrėk situacija keisis . Ne iš karto ne tuoj pat , bet ta tautinė pasąmonė turi formuoti materialiai matomus ir apčiuopiamus dalykus. Išvažiuoja tie kurie renkasi tarnyste kažkam , pradžioje tai priima kaip neišvengiama –laikina , vėliau supranta kad grįžti jau nėra kur . Kvaila ir kai žmogus bando kaltinti globalizmą .. jis negali ištrinti tai ko žmoguje nėra ar yra labai mažai todėl negali sulaikyti .

ah1       2019-02-16 23:06

istorinė sąmonė yra ta kad Sūduvos vardas paminėtas anksčiau už Lietuvos net 850 metų,  suda - dosni, derlinga, va - tikrai.


Rekomenduojame

Vygantas Malinauskas. Kaip katalikai gundomi balsuoti už Ingridą Šimonytę

Algimantas Rusteika. Gal jau laikas?

Vincentas Vobolevičius. Lietuviai nesirūpina dėl savo pensijų. Ar tai blogai?

Žino, ką sako? „Mus tebesieja bendra konservatizmo pasaulėžiūra“... – suokia Jaunėlis Adomėnui, ir šiam darosi aišku: lauk politinio chaoso valstybėje

Benas Ulevičius. Bičiuliai katalikai, ramiai, ramiai…

Robertas Grigas. Šai ko reikia Lietuvai

Geroji Naujiena: Esame mylimi Dievo vaikai

Joana Noreikaitė. Ir vėl gegužės 17-oji – valstybės gėdos diena

Rūta Visocnik. Vietinė oligarchija ir toliau dusina Kauną su pačių kauniečių palaiminimu

Vytauto Radžvilo pasisakymai LRT radijo debatuose

Britų vyriausybė: „Krikščionių persekiojimas – beveik genocidas“

Nuo bačkos. A. Navickas: I.Šimonytė yra empatiška, išmintinga, turi labai gerą humoro jausmą, su kiekvienu bendrauja labai pagarbiai ir nedėvi kaukių

Algirdas Endriukaitis. „Civilizacijų niekas nesunaikina, jos baigiasi savižudybe“

Rasa Čepaitienė. Apie politinių debatų virtuvę iš vidaus

Darius Kuolys. Vieno vaiko istorija

Liudvikas Jakimavičius. Sofistinis klausimas

Rasa Čepaitienė. Šuniukas Grikis ar Žirniukai?

Tomas Viluckas. Nuo kada įrašai FB ar moralinė parama visuomeniniam judėjimui yra „aktyvus dalyvavimas politikoje“?

Povilas Gylys. Klausimas: ar dvaras tikrai diktuoja Bažnyčiai?

Ramūnas Aušrotas. Truputis džiazo apie krikščioniškas vertybes ir bendrąjį gėrį

Arvydas Daunys. Jei bijotės, kad prezidentas Nausėda gali atimti jūsų pinigus, rinkitės… Nausėdą

Rasa Čepaitienė. Apie krikščionybės santykį su didžiosiomis dabarties ideologijomis

Kandidatai į Europos Parlamentą įsipareigojo remti šeimai palankią politiką

Rasa Čepaitienė, Romas Pakalnis. Istorinio teisingumo klausimas

Rasa Čepaitienė, Romas Pakalnis. Istorinio teisingumo klausimas

Vytautas Radžvilas. Baltijos „tyrimai“ ir užsakovų agonija

Antrieji kandidatų į EP turą debatai LRT: susitinka A.Guoga, V.Mazuronis, A.Paulauskas ir V. Radžvilas

Rūta Visocnik. Atgal į ateitį ar pirmyn į praeitį?

Vidas Rachlevičius. Ar jau įsidiegėte naujausią savicenzūros versiją?

Darius Kuolys. Apie bene didžiausią istorinį Dalios Grybauskaitės palikimą Lietuvai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.