Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Tiesos.lt redakcija   2019 m. rugpjūčio 10 d. 10:03

5     

    

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Kas būtų taip išpopuliarinęs K. Škirpą ir J. Noreiką-Generolą Vėtrą, jeigu ne pasikėlinimas į jų garbę ir atminimą?

Net tie, kurie niekada šių vyrų biografijomis nesidomėjo ir vargu ar kada būtų susidomėję, apie juos nemaža sužinojo. Nekalbant jau apie tai, kad tie išpuoliai paskatino labiau pasigilinti į jų darbus ir palikimą ne vien oponentus, bet ir šalininkus.

Šįsyk noriu atkreipti dėmesį į labai įdomius rezistencijos istorijos tyrimus vykdančio istoriko žygius, besidriekiančius „Vykinto keliais“. Jis užsiiminėja rezistencijos archeologija tiesiogine ir perkeltine prasme – atkasinėja miškuose ne tik partizanų mūšių su sovietų ginkluotomis pajėgomis vietas, renka ten išlikusius tų kovų įrodymus bei liudijimus: šovinių gilzes, granatų ir kovos įrankių liekanas, bet „atkasa“ įdomių faktų bei radinių provincijos muziejuose bei kitose įstaigose.

Vienas iš jų – įdomus paveikslas iš tų laikų, kai dar niekas neabejojo, kokios spalvos vėliavą Gedimino kalno bokšte Vilniuje iškėlė K. Škirpa. Dailininkas tada tas spalvas tiesiog įamžino. Šiandien mums jau kyla klausimų: o gal ten vis dėlto buvo „raudona“ vėliava, ne trispalvė? Gal K. Škirpa „blefavo“?...

Vykintas Vaitkevičius savo rašinyje panaudojo vertą dėmesio metaforą apie „miegančią kariuomenę“. Man atrodo, kad ši metafora labai tinka Škirpos ir Noreikos atvejui įvardyti. Kadangi jiedu irgi savotiškai pažadino „miegančią kariuomenę“ – Lietuvos pilietinę visuomenę, kuri pakilo į garbės žygį prieš neteisingą, vienpusišką, istorinį kontekstą ignoruojančiais aiškinimais pagrįstą šių narsių vyrų politinį pažeminimą.

Kaip parodė šis atvejis – ir mirusieji kovoja! Kovoja drauge su gyvaisiais! Kadangi tautą, pasak prancūzų filosofo Auguste Comte, sudaro gyvieji ir mirusieji.

Mūsų padavimai, kaip rašo Vykintas, irgi byloja apie „piliakalniuose ir pilių požemiuose miegančią ir tuoj tuoj prabusiančią lietuvių kariuomenę“, kuri XIX a. pabaigoje „žadino viltį, kad Tėvynė netrukus bus išvaduota iš svetimųjų priespaudos“.

Dabar šių kritusių Lietuvos karininkų neteisingas nužeminimas pakėlė visuomenę protestui prieš įvykdytą neteisybę. Juo gyvieji yra sąmoningesnė tautos dalis, juo labiau jaučia ir supranta savo egzistencinį ryšį su praeitimi. Jiems natūralu saugoti savo piliakalnius, žyminčius praeities buvimo aukštumas, kitas tautos darbo, kūrybos, gyvenimo vertybes.

Štai ką apie tai sako Juozas Brazaitis, kitas šviesios atminties rezistencinio sąjūdžio herojus: „Sukilimai susiklosto vienas paskui kitą laiko eigoje kaip, sakytum, piliakalniai teritorinėje erdvėje. Ir vieni, ir antri byloja apie žmones, kurie buvo tokie pat kaip ir dabar. Su tais pačiais džiaugsmo, geresnio gyvenimo siekimais. Tačiau atėjo tokios gyvenimo dienos, kada tie žmonės rizikavo savo laime ir savo gyvybe vardan aukštesnio ir bendresnio tikslo – tautos ir tautiečių laisvės. Rizikavo savo laisva valia, nepriversti, nemobilizuoti. Laisvas savęs aukojimas aukštesniam idealui tai aukštesnio prado laimėjimas žmoguje, tai asmens moralinis kilimas, kuris gali vienus nuvesti į šventuosius, kitus – į herojus.“

Tuos 1919 m. sausio 1 d. herojus yra įamžinęs vienas paveikslas, saugomas Pasvalio krašto muziejuje. Kazys Škirpa ten pavaizduotas paveikslo centre.

Dėkoju Vykintui Vaitkevičiui už tekstą (paskelbtą dar 2018-ųjų gruodžio 31-ąją!) ir paveikslo nuotrauką, o Aušrai Tallat-Kelpšai – už nuorodą į šaltinį.


Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

vykintokeliai.lt | 2018 m. gruodžio 31 d.

„1919 m. sausio 1 d. [trečiadienį], vokiečiams baigiant kraustytis iš Vilniaus ir 15 val. 30 min. nuėmus nuo Gedimino pilies bokšto savo vėliavą, komendanto pareigas ėjęs [Kazys] Škirpa įsakė komendantūros adjutantui [Petrui] Gužui tuojau vykti į Valstybės Tarybos rūmus, Šv. Jurgio g. 13, ir, išgavus iš rūmų prievaizdo didelę trispalvę tautišką vėliavą, skubiai vykti į Gedimino kalną.

Tuo tarpu Škirpa nuvyko už Žaliojo tilto, į artilerijos kareivines, paimti garbės sargybą iš 7 žmonių. Greitu laiku visi buvo prie Gedimino pilies. Čia pareikalavus, pilies sargas atidarė bokšto duris, kur einantis komendanto pareigas karininkas Škirpa, komendantūros adjutantas Gužas ir savanoris Vincas Steponavičius trise užlipo ant bokšto viršaus. Stipriai pririšę prie vielos vėliavą, pakėlė ją į bokšto stiebo viršų. Iškeltoji vėliava pagerbta šūvių saliutu. Po saliuto visi vėliavos pakėlimo dalyviai triskart sušuko: „Valio, Nepriklausoma Lietuva!‟ – rašė P. Gužas leidinyje Savanoris kūrėjas (Kaunas, 1932, p. 76–77).

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Teisingai       2019-08-14 19:56

Pastebėta, atsiskleidžia ir priešai ir naudingi idiotai, tai labai svarbu ir galima užsiimti geresnes pozicijas.

stasys        2019-08-11 7:29

Tai rodo kad mūsų istorijos raktai žvalgą politiniu neužaugų kišenėse ..

tikrai .       2019-08-10 21:39

svarbiausia dėmesį nukreipt į praeitį. pats geriausias būdas susirgti depresija.

dar kai kas       2019-08-10 16:20

Antpuolis prieš Škirpą ir Noreiką leido atismerkti ir suvokti, kad judošovinistai gyvena ne vien Izraelyje, tame tarpe ir rusiškai rašinėdami: Mano šalis(Izraelis) - nuo Nilo iki Eufrato!
Pamatėme, kad ir Lietuvoje tokiu šūkiu, tik pritaikytu mūsų regionui, besivadovauja didesnė dalis žydų bendruomenės. Pamatėme, kad iš JAV sklinda ne vien sąjungininkiškos saugumo garantijos, bet ir šantažas, kai paliečiami Amerikos žydų kongreso tikslai ir interesai.
Atsimerkėme ir pamatėme, kad nėra ir niekada nebuvo jokio susitaikymo tarp lietuvių ir žydų, o labai didelė dalis Lietuvos politikų ir viešosios erdvės veikėjų yra nesavarankiški ir smarkiai pažeidžiami išorės jėgų.
Pamatėme, kad buvęs Grybauskaitės patarėjas Renaldas Vaisbrodas, net ir Poniai pasitraukus iš pareigų, vis dar yra pakankamai įtakingas ir kaprizingas. Galutinai įsitikinome, kad Šimašius tėra išeiginius treningus į kostiumą iškeitęs bejėgis pliurpalas, kurio nuomonė užsakovams ne ką tereiškia.
Informacija yra bene didžiausia vertybė, o jos labai dideli kiekiai šių įvykių metu atsivėrė labai lengvai ir be didesnių pastangų. Kai kurie anos barikadų pusės “koziriai” buvo panaudoti, ir tapo beverčiais, sudegė. Yra ir daugiau teigiamų pasekmių, apie kurias geriau viešai nekalbėti.
Taigi, išties nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kova tęsiasi.

Jova       2019-08-10 14:30

deja, bet faktų kol kas nėra: joks Vilniaus lenkų, žydų, gudų, lietuvių laikkraštis to kirk žinau nemini… taigi klausimas atviras, o prisiminimai labai jau silpnas šaltinis… Iš serijos, ir mes kovojome už Lietuvą savo mažus karus… “


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Tomas Čyvas „Iš savo varpinės“: „Prasidėjo rinkiminė ruja“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.