Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Vidmantas Valiušaitis.  „Mūsiškiai“: estradinis šou – įspūdžiui sudaryti, ne istorinei tiesai atskleisti. 12 esminių Rūtos Vanagaitės knygos klaidų

Tiesos.lt siūlo   2016 m. kovo 19 d. 17:44

10     

    

Vidmantas Valiušaitis.  „Mūsiškiai“: estradinis šou – įspūdžiui sudaryti, ne istorinei tiesai atskleisti. 12 esminių Rūtos Vanagaitės knygos klaidų

„Draugas“

Kai parašiau atsiliepimą apie Rūtos Vanagaitės prisistatymą su savo nauja knyga „Mūsiškiai“ (Išsigimėliai – nėra „mūsiškiai“, „Draugas“, 2016 m. sausio 30 d.), savo ‘Facebook’ paskyroje sulaukiau imperatyvių klausimų: kam apie tai kalbėti, kam daryti reklamą?

Iš dalies žmonės buvo teisūs: čia tas žanras ir tas atvejis, kai bet kokie atsiliepimai – teigiami ar neigiami – dirba autorės naudai. Kadangi projekto esmė – ne tiek pristatyti to meto įvykius, kokie jie buvo, kiek susigrąžinti populiarumą, patraukti visuomenės dėmesį. Labiausiai – į asmenybę. Asmenybę žmogaus, kuris aukšta oktava imasi teisėjauti klausimu, apie kurį, kaip knygoje prisipažįstama, dar tik „prieš metus beveik nieko nežinojo“ (221 p.).

Per metus parašyti dėmesio vertą veikalą sudėtinga tema, keliančia diskusijas ir tarp istorikų, būtų iššūkis profesionalui. Bet autorė suspėjo. Ir ne tik parašyti. Ji praleido ilgas valandas Ypatingajame archyve, analizavo KGB tardymų bylas, apvažiavo 15 miestų, pabuvojo 30 masinių žudynių vietų Lietuvoje, aplankė net Baltarusiją ir jos egzekucijų vietas! Našumas – pavydėtinas. Rezultatas?

Rezultatas yra priežastis, kodėl nusprendžiau eiti dar kartą „sukasti daržą“ Rūtai Vanagaitei. Ne tai, kad „už dyką“. Turėjau dar ir „apsibilietuoti“ – atiduoti beveik 12 eurų už „teisę žinoti“. Nemokamai ji tik televizijoje. Bet ten nepateksi, jeigu nesi „teisinguose sąrašuose“. Todėl naudojuosi tribūna, kuri lojalumo pasižadėjimų redaktoriaus skoniui iš manęs neprašo.

Dar kartą pasisakyti apie „Mūsiškius“ – knygą jau perskaičius – galutinai įtikino mane Tomas Dapkus. Jį vis dėlto laikau gebančiu kritiškai mąstyti, atsakingai žurnalisto profesiją suvokiančiu žmogumi. Televizijos laidoje jis su tam tikro pietizmo doze asistavo knygos autorei pakartotinai keldamas klausimą: kaip galėjo atsitikti, kad Lietuvos piliečiai galėjo atkreipti ginklą į kitus Lietuvos piliečius?

Jeigu tai nėra suprantama žmonėms, pagalvojau, turintiems tikriausiai aukštesnį nei vidutinis supratimą apie Lietuvos istoriją, ką tuomet galvoti apie kitus? Paaiškinimų, tariau sau, reikia. Juolab, kad populiarumo – nebepridėsiu. Viešinimo kampanija sustrateguota gerai, matomumas – didelis, perkamumas – taip pat. Jei ko stinga, nebent – ne inertiško žvilgsnio į prekę, noriai perkamą ir su ugnele aptarinėjamą.

T. Dapkaus perspektyvą – žvelgti į Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą ištikusią tragediją per jos piliečių, nesvarbu kokios tautybės jie būtų, konstitucinių pareigų bei lojalumo valstybei prizmę – įsidėmėjau. Išties tai gali būti geras išeities taškas šiai knygai aptarti. Turėtų palengvinti rasti atsakymus į klausimus, kuriuos TV studijoje kėlė Dapkus, o knygoje – Vanagaitė, bet vienas iš jų įtikinamų atsakymų nerado.

Bet pradėsiu nuo gerų dalykų. Kaip ir kiekviename darbe, jų, žinoma, yra. Net tarybiniuose propagandiniuose leidiniuose, skirtuose politiškai ir morališkai naikinti ideologinius priešus, fabrikuojant kaltinimus ir liejant ant jų neapykantą, tokiuose, kaip „Faktai kaltina“, „Vanagai iš anapus“ ir pan., esama dėmesio vertos informacijos. Visa bėda, kad ją atskirti nuo propagandos, falsifikatų ir klastočių – reikia pasirengimo. Vanagaitės knygos atvejis – panašus.

Bene stipriausi „Mūsiškių“ fragmentai – autentiški pasikalbėjimai su Holokausto aukomis, budeliais, genocidą išgyvenusiais žmonėmis. Tie tekstai kalba patys už save. Gaila, jų nedaug. Bet jie dramatiški, išraiškingi, papildomų komentarų nereikalauja. Turiu galvoje kunigo Juozo Baltramonaičio, Lukiškių kalėjimo kapeliono, dienoraščio ištraukas, kur perduodamas jo pasikalbėjimas su mirčiai pasmerkta 24 metų žydaite Šeina Robinavičiūte. Ten – drama. Ir tikri išgyvenimai. Kliudo giliai. Abejingumui vietos nelieka.

Kaip praleidote jaunystę? – klausia kunigas. Šeina: „Jau 12 metų pradėjau rašyti eilėraščius. Į pasilinksminimus neidavau… Daug skaitydavau. Lengvų romanų neskaitydavau. Skaičiau Šilerį, Gėtę, daug klasikų, Kudirką, Maironį, Vaičaitį... Šileris sako, kad ateina laikas, kai žmonės nustoja kūrę, nes tai, ką sukuria, kiti sunaikina… Aš visa norėjau pataisyti, bet ką padarysi, aš tokia menkutė, aš nieko negaliu… Bet kas iš to, kas iš viso to išeina?..“ (108 p.)

Režisierius Saulius Beržinis teiraujasi Antano Impulevičiaus bataliono Antano Gecevčiaus būrio eilinio Juozo Aleksyno:

– Tai jums reikia rinktis – šauti tėvą ar šauti vaiką?

– Tai pirma šauni tėvą. Vaikas nieko nejaučia. Apie save pagalvokit: kaip jaustis tėvui, kai palei jį vaiką nušauna? Ne iš automato šauni, vieną kulką tėvui, paskui jau vaikui.

– Kai jus pasiųsdavo į tą šaudymą, tai kokią jūsų nuotaika buvo?

– Neklauskit. Lieki žmogus toks kaip automatas. Dirbi pats nežinai ką. Klaiku. Vokiečiai šaudė retai, daugiausia fotografuodavo…“ (129 p.)

Autorei to nepakanka. Ji mėgina skaitytoją, lyg tą kambarį priteršusį kačiuką, badyti veidu į nešvarumus. Visą emocinę įtampą, kuri kalba aukų ir budelių lūpomis, iškart numuša anatomija. Vanagaitė atverčia nužudytųjų palaikų ekshumacijos 1944 m. rugpjūčio 23 d. protokolą. Iškart po šio pasikalbėjimo skaitytojui duoda kriminalinių nusikaltimų inventorizavimo detalių.

Kas tuo norima pasakyti? Labiau sukrėsti skaitytoją? Tada reikia cituoti 1941 m. biržely Budavonės miške nukankintų kunigų, Panevėžio gydytojų, Rainių politinių kalinių ekshumacijos protokolus. Ten suregistruoti ne nušautų, bet sadistiškai nukankintų aukų budelių palikti dar baisesni pėdsakai. Bet kokia to prasmė? Iš tragedijų „daryti lenktynes“, kurie kentėjo labiau? Beprasmiška. Žodžiai, kuriais kalba Šeina, – įtaigesni.

Pažintine prasme, įdomus, informatyvus pasikalbėjimas „Žydai – kas jie tokie“ su Simonu (turbūt rabinas, knygoje nepristatytas nei pavarde, nei profesija, nei pareigomis). Paprastais žodžiais paaiškinama, kas žydams yra šabas, kodėl Tora ne knyga, o ritinys, kaip žydai apgaili ir išperka savo nuodėmes, kodėl melsdamiesi linguoja, kodėl dėvi kipas ir pan.

Vertės turi trumpi Antano Kmieliausko, Marcelijaus Martinaičio, Juliaus Šmulkščio atsiminimai.

Bet tai maždaug ir viskas, ką pozityvaus perskaičiau šioje knygoje. Prisimarginau ją pieštuku tiek, kad švarių puslapių – be pastabų ir klaustukų – liko nedaug.

Trūkumai – rimti. Metodologinio, faktografinio, istoriografinio ir netgi etinio pobūdžio. Sakyčiau, darbas žmogaus, stokojančio bazinių istorinių žinių apie laikotarpį, apie kurį bandoma pasisakyti ir jį vertinti. Nenuostabu, kad požiūris vienpusiškas, supaprastintas, pristatomas kaip estradinis šou. Prioritetas – įspūdis, netikėtumas, ne istorinės tiesa.

Paminėsiu 12 esminių Rūtos Vanagaitės knygos trūkumų. Jų yra žymiai daugiau, bet pagrindiniai – šie:

1. Metodologiškai ydinga perspektyva, vaizduoti Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) įvykius Lietuvoje, kaip izoliuotus nuo procesų, kurie vyko visame Centrinės ir Rytų Europos regione.

2. Nacių okupacijos laikotarpis (1941–1944) aiškinamas be supratimo apie istorinį kontekstą, be sąsajų su pirmąja bolševikų okupacija (1940–1941), daugelio įvykių priežastingumo ryšiai pačiai autorei skendi miglose, tad skaitytojui brukamos visiškai nepagrįstos išvados.

3. Stokojant supratimo, kad Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos valstybės, skirtingai nuo daugelio Europos valstybių patirties, karo pradžioje patyrė dvigubą – bolševikų ir nacių – okupaciją, ir kad jų teisinė padėtis 1941 m. vasarą iki šiol tebėra viena didžiausių neišspręstų tarptautinės teisės problemų, autorės pašnekesiai su Efraimu Zurofu atsakomybės dėl Holokausto Lietuvoje klausimu primena svaičiojimus.

4. Nacių okupacijos metų įvykiai knygoje mėginami pristatyti taip, tarsi jie būtų ne pagal karo meto įstatymus valdomų, okupacinės galios kontroliuojamų ir jos reikmėms naudojamų pavergtų žmonių veiklos padarinys, o laisvų individų moralinių pasirinkimų rezultatas.

5. Ignoruojamas istoriškumo principas, mėginant anų laikų įvykius ir žmones vertinti ne pagal jų poelgius bei veiksmus sąlygojusį žinojimo lygį, bet iš šiandieninės moralinių vertinimų aukštumos, grindžiamos jau visiškai skirtingu informaciniu kontekstu.

6. Šaltiniai, kuriais grindžiamos imperatyviai skaitytojui peršamos autorės išvados, yra nepatikimi, mažų mažiausiai – nepakankami (remiamasi KGB tardymo protokolais, atsiminimais, užrašytais praėjus 60–70 metų po įvykių).

7. Nors „Mūsiškiuose“ tiesioginiai kaltinimai visai lietuvių tautai dėl žydų žudynių Lietuvoje tarsi ir nėra formuluojami, tačiau nuo knygos pradžios iki pabaigos netiesiogiai peršama mintis, kad lietuvių dalyvavimas žudynėse buvęs neišvengiamas, beveik istoriškai užprogramuotas, skaitytojui darant nepaliaujamą spaudimą prisiimti atsakomybę už tariamą „lietuviškąjį antisemitizmą“, kuris esą prasiveržė iš karto, kai tik „susidarė palankios sąlygos“.

8. Iš esmės klaidingai traktuojami Birželio sukilimo 23–28 dienų įvykiai, pristatant karo meto aplinkybėmis įvykusius politinių priešų areštus ar net įvykdytas mirties bausmes kaip žydų persekiojimą dėl rasinių priežasčių.

9. Birželio sukilimo dalyviai, LAF’as, Laikinoji vyriausybė vaizduojami išskirtinai per Holokausto prizmę, klaidingai aiškinant, tarsi jų veiksmai tebuvo masinių žudynių uvertiūra, todėl nedviprasmiškai atsakomybė už žydų likimą verčiama jiems, pat metu tikruosius nacių kolaborantus, tiesiogiai susijusius su žudynėmis, paliekant tarsi šešėlyje.

10. Nutylimas ir užtamsinamas slaptųjų tarnybų – nacių SD ir bolševikų NKVD – vaidmuo kurstant antisemitizmą, inscenizuojant ir vykdant egzekucijas per savo agentūrą bei įveltus į nusikaltimus žmones vėliau naudojant savo reikmėms.

11. Vienpusiškas istorijos autoritetų, kuriais autorė stengiasi paremti savo įtaigaujamas tezes, naudojimas: cituojami tie, kurie daugiau ar mažiau konceptualiai priderinami prie jos proteguojamos krypties (Alfonsas Eidintas, Liudas Truska, Valentinas Brandišauskas, Saulius Sužiedėlis), tačiau tuo pat metu ignoruojama kita didelė ir svarbi šio laikotarpio istoriografijos dalis, kuri jai nėra palanki (Zenonas Ivinskis, Arvydas Anušauskas, Sigitas Jegelevičius, Augustinas Idzelis, Kęstutis Girnius, Kęstutis Skrupskelis, etc.).

12. Teisėjaujantis tonas, apibendrintai traktuojat lietuvius kaip svetimu turtu besinaudojančius ir neatgailaujančius nacių kolaborantus bei „žydšaudžių palikuonius“, yra neproduktyvus, rodo autorės mėgėjiškumą. Šias dvylika savo kritiškų tezių dabar pasistengsiu pagrįsti. Bet tai – jau kito straipsnio uždavinys.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Zigmantas CKB       2016-07-22 9:00

Džiugu, kad Vidmantas Valiušaitis be emocijų, tačiau šaltu protu įvardina p. Vanagaitės pristatytos (bet ne būtinai jos ir parašytos) knygos esminius trūkumus. Tai gero tono pavyzdys - ne niekinant “klystantį”, bet teikiant rekomendacijas ir pažymint vietas, kuriose “rašytoja” turėtų nemažai pasitemti. Ačiū straipsnio autoriui, Vidmantui Valiušaičiui, už lietuviško tono gerą pavyzdį.

arnoldas       2016-03-20 21:34

Įdomu, kodėl autorius visiškai apeina rašytojo Jono Mikelinsko knyga (2004) Kada Kodėl taps Todėl? Juk šis fašytojas Holokausto temai paaukojo beveik dešimtį metų

Audronė       2016-03-20 15:35

  Pagarba Vidmantui.Dėkoju už puikų straipsnį,kurį skaitydama prisiminiau Jūsų tėtį.Mano prisiminimuose be galo drąsų ir tikrą Tėvynės patriotą.

Aciu autoriui        2016-03-20 13:23

aiskinkites , juk esat tautos ziedas , aciu uz pastabas knygai , kurias ir mes tautieciai turime garbes paskaityti jusu garbingu tautos zmoniu deka.

ruta       2016-03-20 9:55

Blogerio ‘zeppelinus’ puslapyje yra Gerb Valiusaicio puiki ir issami apzvalga Vanagaites dezinformaciniu, tendencingu paistalu .

nusikalstama knyga       2016-03-20 9:43

purvina, nusikalstama knyga.
šiaip nieko naujo - nusikalstama- komunistų valdžia, korumpuota, kgbistinė, pedofilinė teisėsauga - nusikaltėlių Lietuva.

Tarabilda       2016-03-20 2:34

Pagarba Vidmantui.

tauragiškis       2016-03-19 23:11

Dar kartą Vidmantas Valiušaitis patvirtina, jog yra vienas iš nedaugelio Lietuvos dabarties intelektualų - pajėgiančių nepasiduoti emocijoms, primityvumui, įvairiapusėms įtakoms. Šis straipsnis taip pat parodo, kad autorius dirbo rimtai, atsakingai, profesionaliai, išlaikant aristokratišką, solidų toną ir plačių pažiūrų poziciją.

Skirmantė       2016-03-19 22:29

Bet, autoriau, nepamirškit, kad tas bevalis, vargšas nelaimingas žudikas vis tiek YRA ŽUDIKAS. todėl postringavimai “Jei kiti žudė, ir aš turėjau žudyti, lyg ir mažiau nusikalstu, aplinka kalta”. man yra nepakankami. Spjaunu aš į tuos postringavimus.


Ir vėl        2016-03-19 21:04

puikus tekstas.
Ačiū autoriui.
Dar ne viskas prarasta, jei galime taip kalbėtis tokiomis skaudžiomis temomis ir aiškintis tai, kas tiek laiko sąmoningai veliama.
Pagarba.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Parodykime tikrų atsivertimo vaisių!

Vytautas Sinica. Sukanka metai, kai Seimas gėdingai ir neteisėtai pritarė Jungtinių Tautų migracijos paktui

Ramūnas Aušrotas. Europos Parlamentas pasmerkė Lenkijos ketinimus kriminalizuoti lytinį mažamečių švietimą

Svarbi žinia: teismas įpareigojo Vyriausybės atstovą S. Buškevičiaus skundą dėl Kazio Škirpos gatvės pervardijimo nagrinėti iš naujo

Rasa Čepaitienė. Atviras laiškas Trakų rajono merei Editai Rudelienei

Liudvikas Jakimavičius. Balsavimo kortelė

Konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“ (vaizdo įrašas)

Gitanas Nausėda per Nacionalinius maldos pusryčius: „Susitelkime maldoje visi kartu prieš Dievo veidą, ir vėl pasijuskime esą broliai ir seserys“

Ramūnas Aušrotas kviečia į diskusiją apie naujausią Šarūno Barto filmą „Sutemos“

Aras Lukšas. Stalinizmo šaukliai: tarp prisitaikymo ir atgailos

2019-ųjų metų Laisvės premija skirta Laisvės kovų dalyviui, žmogui-legendai Albinui Kentrai

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen. Nacionalinė šeimų taryba – rūpestis šeimomis ar inkvizicijos kūrimas?

Veronika Winkels. Ugdyti vaikus… mokykloje ar namie?

Andrius Švarplys. Kas nutrauks bankų vydomą valstybės šantažą?

Liudvikas Jakimavičius. Ką bendra turi šv. Kalėdos ir šachmatai?

Algimantas Rusteika. Ruoškitės pasirinkimams – ‘vsio bus zakonno’

Ramūnas Aušrotas: „Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida“

Neringos Venckienės interviu TV3: „Variantai buvo tik du: arba ginti mergaitę, arba pamiršti, kad tokia gimė. Aš pasirinkau ginti“

Tyrimas palygino santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.