Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Vidmantas Valiušaitis. „Mūsiškiai“: estradinis šou – įspūdžiui sudaryti, ne istorinei tiesai atskleisti (V)

Tiesos.lt siūlo   2016 m. kovo 24 d. 16:15

4     

    

Vidmantas Valiušaitis. „Mūsiškiai“: estradinis šou – įspūdžiui sudaryti, ne istorinei tiesai atskleisti (V)

„Draugas“

Baigiame skelbti žurnalisto ir istoriko Vidmanto Valiušaičio atliktą Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ trūkumų analizę. Įvadinę dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA, trečiąją – ČIA, ketvirtąją – ČIA.

Šaltiniai

Prie to, kas jau buvo pasakyta apie Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, belieka pridurti pastabų dėl jos naudojamų šaltinių, medžiagos atrankos, „lietuviškojo antisemitizmo“ ištakų, taip pat mąstymo etikos, kuria grindžiamas pasakojimas. Tai susiję su pirmajame straipsnyje paminėtais 6, 7, 10, 12 punktais.

Pradėkime nuo šaltinių, kurie naudojami knygoje. Pagrindiniai – autorės ir Efraimo Zurofo kelionių po Lietuvą pasikalbėjimai su sustojimo vietose sutiktais žmonėmis, pluoštas atsitiktinių žmonių prisiminimų, KGB tardymo bylos iš Lietuvos ypatingojo archyvo, šiek tiek citatų iš knygų ir laikraščių, pačios autorės pasvarstymai, pastabos bei replikos knygoje plėtojama tema.

Centrinę vietą užima autorės pasikalbėjimai su svečiu iš Izraelio. Jiedu kaskart aptaria kylančius įspūdžius kiekvienoje vietoje, kai tik sustoja pagerbti kadaise ten gyvenusius ir per Holokaustą išžudytus Lietuvos žydus.

Arsenalas nedidelis. Išvadoms daryti – aiškiai nepakankamas.

Juo labiau, kad autorė su archyvine medžiaga nedirbo ta prasme, kuria dirba su ja istorikai ir tyrinėtojai. Jie ieško faktų. Naujų, nežinomų, nepanaudotų. Patikimų. Atradę – juos tikrina. Gretina su kitais. Lygina su kontekstine informacija. Tada daro vertinimus ir išvadas.

Vanagaitė eina kitu keliu. Ji nesirūpina faktus tikrinti. Nepaiso ko vertas pats šaltinis, iš kurio tuos tikrus ar tariamus faktus ima. Bet ima ir deda į knygą. Kiek tai patikima, rodo Laimono Noreikos, Justo Paleckio žento, atsiminimai apie „Lietūkio“ garažo įvykius.

Tai buvo pirmasis nacių agentūros suorganizuotas pogromas Kaune, ką yra įrodęs istorikas Arvydas Anušauskas ir savo tyrimą pristatęs Holokausto muziejui Vašingtone. Spaudoje ne kartą rašyta apie nevienodus, prieštaringus to įvykio liudijimus, apie suklastotas nuotraukas, kas irgi abejonių beveik nekelia.

Bet Vanagaitė dėmesio į tai nekreipia. Noreikos liudijimus pateikia be komentarų, kaip šaltinį: „Grįždami namo posūkyje iš Vytauto prospekto pamatėm stovinčią minią žmonių. Gal kokių penkiasdešimt, nedidelė minia, ant šaligatvio sustoję jie ten sutilpo.

<...> Tai buvo „Lietūkio“ garažas. <...> Mačiau dvi grupes. Vienas vieną muša, kitas kitą. Klaikus siaubas. Kitur net nežiūrėjau… ir tas žmogus paskui nukrenta ir nebepasikelia. <...>

O tuo metu kitoj pusėj Vytauto prospekto buvo Kauno miesto centrinės kapinės ir ten vyko baltaraiščių laidotuvės. Grojo gedulingi maršai. Klaikuma. Čia tos žudynės, čia tas maršas.“

Užsienio šaltiniuose dar nurodoma, kad po šios kraujo puotos kažkas atsinešė akordeoną ir užgrojo Lietuvos himną. Epizodas yra virtęs beveik folkloru, literatūroje apie Holokaustą daug kur pristatomas kaip „lietuviškojo antisemitizmo“ vizitinė kortelė. Iki kelionės į Kauną tuo buvo įsitikinęs ir Zurofas. Laimei, nuomonę čia pakeitė.

Kaunietis Chaimas Bargmanas, sąžiningas žmogus ir rūpestingas kraštotyrininkas, jam paaiškino: „Nieko panašaus.“ (264 p.) Nuo geležinkelio stoties, „ėjo pro šalį du benamiai. Vienas iš jų turėjo armoniką. Kažkuris iš sargybinių paprašė: „Sugrok jiems Slobodkos žydų maršą.“

<...>

Taip, po pasaulį keliauja legenda, kad po žudynių minia giedojo Lietuvos himną. Žydai ir paskleidė tą legendą. Jie Slobodkos žydų maršo nežinojo, tai buvo antisemitinė Kauno prastuomenės dainuška.“ (265 p.)

Gaila, kad Chaimas nebuvo prieš tai perskaitęs Noreikos atsiminimų. Jis būtų paaiškinęs Vanagaitei ir Zurofui, kad tai, ką aktorius Noreika papasakojo apie vienu metu vykusias žudynes ir sukilėlių laidotuves, irgi yra iš „liaudies folkloro“. Kadangi sukilėliai buvo palaidoti birželio 26 d., o „garažo“ pogromas įvyko birželio 27 d.

Čia pavyzdys kiek patikimas šaltinis yra atsiminimai. Žinoma, jie yra šaltinis. Tačiau šaltinis, kurį būtina tikrinti ir paremti papildomais įrodymais. Lygiai svarbu yra ir kompetencija bei patikimumas asmens, kuris tuos atsiminimus perduoda. Priešingu atveju, o ypač kai užrašinėjami praėjus dešimtmečiams, ir dar iš žmonių, kurie neva „bijo“ (189 p.), patys nesugebėdami įvardyti ko, neprisistatydami ir neatskleisdami savo tapatybės, tokie atsiminimai vertės neturi. Iš Vanagaitės ir Zurofo kelionės metu sutiktų ir kalbintų žmonių dėmesio verti, mano supratimu, tik Eugenijaus Bunkos ir Chaimo Bargmano liudijimai.

Apie KGB šaltinius tenka kalbėti panašiai. Negalima paneigti, kad ir tardymo protokoluose galima rasti naudingos tiesai atskleisti informacijos. Tačiau šį šaltinį reikia vertinti ypač atsargiai. Todėl, kad jį rengė totalitarinės valstybės profesionalūs represijų vykdytojai. Jie nebuvo suinteresuoti išaiškinti tiesą. Jie buvo suinteresuoti savo auką sukompromituoti, išgauti prisipažinimus, tuo pat metu nepalikti pėdsakų kokiu būdu tie prisipažinimai buvo išgauti.

Jokiuose protokoluose nerasime patvirtinimų, kad žmonės buvo kankinami. Bet vargu ar kam nors kyla abejonių, kad sovietų slaptoji policija žmones kankino ir persekiojo. Nuo brutalių formų, kai jie būdavo žalojami, luošinami ir žudomi Stalino laikais, iki švelnių Sovietų Sąjungos saulėlydžio išvakarėse. Vengiant politinius-ideologinius priešus teisti atvirai, už „netinkamas“ pažiūras jiems buvo fabrikuojamos kriminalinės ar ekonominės bylos, vykdomas psichologinis teroras, šmeižimas ir persekiojimas spaudoje.

KGB tardytojai nebuvo teisininkai klasikine teisės sampratos prasme, pagal kurią siekiama nustatyti tiesą. Ir tik tiesą nustačius – teisti. Sovietinės teisės esmę nusako Stalinui priskiriamas posakis: „Duokite žmogų, straipsnį parinksime.“

Vladas Niunka, buvęs raudonasis partizanas ir Lietuvos TSR vyriausiasis prokuroras, buvo gerai įsisavinęs savo mokytojo mokslą: „Mes kiekvieną akimirką, kiekvienam galim mesti kaltinimą: „Esi liaudies priešas!“ Tegu įrodo, kad jis ne toks!“

Niunkos stropus darbas tarybiniuose „teisingumo“ organuose buvo įvertintas. „Rasta“, kad jis tinkamas vadovauti strategiškai svarbesniam barui – ideologinei „visuomenės avangardo“ (komunistų) orientacijai. Tapo paaukštintas pareigose. Jam buvo parinktas svarbiausio ideologinio organo, mėnraščio „Komunistas“ vyriausiojo redaktoriaus vaidmuo. Prokurorai, teisėjai, advokatai jo kabinete kalbėdavo plonu balsu ir buvo atidūs „Komunisto“ skaitytojai.

Metu, kai Niunka redagavo „Komunistą“ (1962), Vilniuje ir buvo teisiami žydšaudžiai. Vanagaitė savo knygoje būtent šios bylos ištraukomis ir dalijasi. Cituoja be komentarų. Lyg Asandžas „WikiLeaks“. Lyg priekaištas skaitytojui iš „paskutinės instancijos“. Kadangi „kalba“ – šaltiniai. Išnašose duodama tik su nuoroda į lentyną, kurioje byla Ypatingajame archyve padėta. Norintieji gali nueiti ir įsigilinti į ją patys.

Šį tą paaiškinti vis dėlto vertėjo. Bent jau tai, kad šaltinis – abejotino patikimumo. Juo vienu, mažų mažiausiai, pasitikėti negalima. Todėl, kad KGB tardytojai turėjo užduotį ne aiškintis kaip buvo iš tiesų, bet visų pirma „surinkti įrodymus“. Jei reikia – išmušti ar išgauti kitomis priemonėmis. Kitaip tariant, auką, pasodintą ant kietos kėdės priešais tardytoją, sukompromituoti. Nepaisant netgi to, kad ta šiandieninė KGB auka dar vakar pats galėjo būti budelis.

Tokie šiai įstaigai buvo vertingi. Įklimpęs į nusikaltimus žmogus, organizacijoms, panašioms į gestapą ar KGB, turėjo vertės. Kodėl? Paaiškina Adolfas Damušis, buvęs Laikinosios vyriausybės narys, su kuriuo parengiau interviu 1989 m., kai jis buvo atvykęs į VDU atkuriamąją konferenciją.

Damušis: „Kai įvyko sukilimas, visi išėjo iš kalėjimo – tiek politiniai kaliniai, tiek kriminaliniai. Išlaužė duris arba sargai atrakino. Kriminalistai po to greitai vėl įkliūdavo (kriminalinė policija buvo lietuvių). Gestapo atstovas tuojau juos pasiimdavo. Tai kuriam tikslui jis tokį žmogų pasiimdavo? Jis juk jo nenaikino!... Naudojo savo tikslui.“

Bet Vanagaitė to nesupranta. Ji skaito ypatingo slaptumo KGB bylas, randa parašyta, kad vienas žydšaudys „priklausė agentūriniam tinklui“, kitas buvo „pervestas į agentus“, trečias vadinosi „agentas Jonas“, bet vis tiek kraipo galvą: „Ką jiems KGB pasiūlė? Mažesnes bausmes?“ (117 p.)

Tie klaustukai man kažkaip nedera su knygos pedagoginiu tonu, kuriuo auklėjamas skaitytojas nuo pirmųjų puslapių... Gerbiamoji, tie vyrai gavo naujas tarnybas! Stojo tarnauti organizacijai, kuri ką tik juos tardė!

Nežinau, ar turiu aiškinti toliau? Jie „savo gelbėtojams“ įsipareigojo. Ir įsipareigojo rimtai. Tapo itin pavojingi visuomenei. Tapo nusikalstamos organizacijos valdomais recidyvistais. Su didele žudymo praktika. Naudojamais išskirtinai juodiems darbams. Totalitarinės sistemos priešams persekioti, bauginti, luošinti, jei reikia – ir žudyti. Padugnės tęsė karjerą. Tik pas kitą šeimininką.

Tačiau Vanagaitė jų pavardžių savo knygoje neatskleidžia. Nors tereikėjo iš atverstų bylų pavardes nusirašyti. Bet ne. Ji peikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybę, kaltina, neva ji slepia žydšaudžių sąrašus. Ir dar „susimokiusi“ su Lietuvos vyriausybe.

Nemaža dalis pavardžių, galimai susijusių su nusikaltimais, prieinama internetu. Bet čia nepasakyta, kad tai „žydšaudžių sąrašas“. Kadangi istorikai supranta skirtumą tarp savo pareigų ir prokuratūros.

Vanagaitė, panašu, – nelabai. Ji tik nori sąrašo ir nori kaltinti. Daugelį.

Bet gal ji žino kodėl šio sąrašo mirties bausme nuteistų bataliono karių dalis buvo sušaudyti, o kita dalis ne? Ir kodėl šios bylos per visą sovietmetį buvo laikomos giežčiausioje paslaptyje?

Tačiau atsakomybės reikalaujama iš Lietuvos vyriausybės už nusikaltimus, kurie buvo įvykdyti Lietuvos Respublikai esant okupuotai, šalyje šeimininkaujant įsibrovėlių ginkluotai jėgai ir jų primestai teisėtvarkai? Ir net už tuos nusikaltimus, kurie buvo padaryti ne Lietuvos teritorijoje?

Pagaliau ar į tą sąrašą turėtų būti įtraukti ir Lietuvos piliečiai žydai, tarnavę Vilniaus žydų policijoje ir pasižymėję itin dideliu žiaurumu bei brutalumu, 1942 m. rudenį sušaudę 800 savo brolių Ašmenoje? (Avraham Tory, „Surviving the holocaust. The Kovno Ghetto diary“, 1990, 373 p.)

Nuo Antikos laikų civilizuotų šalių teisėje galioja principas: Poacta juramenta robur non habent, t.y. prievarta duotos priesaikos negalioja. Bolševikai ir naciai elgėsi atvirkščiai: priesaikas išgavinėjo prievarta.

Tai svarbios priežastys, kodėl šaltiniai, kuriais savo kaltinimus lietuviams grindžia Vanagaitė, yra nepatikimi.

Antisemitizmas

Vanagaitė savo knygoje šaunasi nuginkluoti lietuviškąjį antisemitizmą: „Mes kone visi kilę iš kaimų.

<...> Mūsų seneliai ir proseneliai nebuvo labai išsilavinę, tad jie natūraliai perėmė visas Bažnyčios jiems įdiegtas tiesas ir kartu – prietarus. <...> Mūsų antisemitizmą, paveldėtą iš senelių, sustiprino pokarinės sovietinių žydų invazijos. <...>

Mes, lietuviai, taip ir nepažinome savųjų žydų kultūros. Ir kuo mažiau žinome, tuo daugiau vietos prietarams, tuos stipresnis yra mūsų senas geras antisemitizmas.“ (260 p.)

Priekaištai dėl antisemizmo apskritai yra tokio pobūdžio, kai ginčytis dėl to tolygu galynėtis su muiluotu plikiu: nei sugriebt, nei parverst!

Todėl nesiginčysiu. Nekalbėsiu už visus lietuvius. Vanagaitės pavyzdžiu, pasibarstysiu galvą pelenais ir papasakosiu apie Valiušaičių „antisemitizmą“. Juolab, kad neseniai išleidau knygą apie Valiušaičių giminę. Belieka tik pacituoti iš jos mano močiutės Emilijos Valiušaitienės (1881–1973) pasakojimo dalį, kur ji pati liudija apie Bažnyčios įdiegtus „prietarus“, apie tai, kokie „priešiški“ santykiai buvo tarp Valiušaičių ir žydų, ir kaip aplinkiniai žydai prieš Valiušaičius buvo „susimokę“. Čia epizodas iš 1929 m. nuotykių, kai ji rūpinosi išleisti vieną iš savo sūnų studijuoti į Italiją.

„Stasys jau ruošiasi kelionei. Dar šiek tiek pinigų trūksta. O aš daug žąsų turėjau. Nueinu pas vieną Baisogalos žydą, jis supirkinėjo žąsis. Klausiu: „Perički, jūs perkat žąsį?“ – „O kaipgi, – perkam.“ Tai aš jam ir sakau: „Žinai ką, duok man pinigų iš kalno, o žąsys bus tavo. Kai prieis laikas supirkinėti, tada paimsi žąsis, o man pinigus jau būsi atidavęs.“ – „Na, gerai, gerai. Aš galiu tau ir paskolinti“. Taip ir buvo. Paėmė žąsis, kada atėjo laikas jam supirkinėti.

„Kraitelio, mamyt, reikia – batelių, rūbų“, – sako Staselis. Galvoju sau, tai kur dabar man eiti? Mūsų miestelis buvo Šeduva. Nuvažiuoju pas vieną pažįstamą krautuvininkę. „Ponia Chava, – sakau, – sūnus išvažiuoja į Italiją, ar gali duoti man „ant bargo“?“ – „Oi, kiek nori – chocj pusę krautuvės imk. Reikia, reikia vaiką į užsienį išleisti. Imk ko reikia, aš žinau, kad tu atiduosi.“ Viską gaunu.

Na, dar batelių trūksta. Toks Mirvicas, pažįstamas, krautuvę turi. Nueinu, sakau, sūnus Stasys išvažiuoja. „Imk, – sako, – ko reikia, aš nebijau, jūs geri žmonės, atiduosite.“

Štai tokie „prietarai“ ir tokie santykiai vyravo tarp tų „išsilavinimo stokojusių“ valstiečių ir aplinkinių miestelių žydų. Įdomu tai, kad anksčiau, nei nuėjo močiutė pagalbos pas žydus, buvo užėjusi skolintis pinigų pas du lietuvius. Vienas paskolino, o su kitu buvo tokia kalba:

„Klausia, ką jam pasakysiu? Sakau, atėjau pinigų pasiskolinti. „A–a, pinigų... Taip tai taip, paskolinti tai paskolinti, bet kas juos atiduos?“ – „Na, – sakau, – kas pasiskolins, tas ir atiduos.“ Negaunu, išeinu. Grįžtu ir galvoju: „Kur dabar man eiti?“ Ir eina pas žydus…

Dar kiti jos sūnūs, mokslus ėję Rygoje, Čekoslovakijoje, Kaune, irgi jautė ištiestą draugišką Baisogalos ir Šeduvos miestelių pažįstamų žydų ranką. Niekada žydų atžvilgiu negirdėjau šiurkštesnių, juo labiau – tokių kvailų žodžių (74 p.), kuriuos knygoje cituoja Vanagaitė, nei iš senelių, nei iš tėvų, nei iš dėdžių.

Priešingai. Atėjus žydams atėjus sunkiai valandai, jie darė ką galėdami jiems padėti. Prezidentas Valdas Adamkus, mano dėdės Broniaus Valiušaičio šeimą, apdovanojo (po mirties) „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžium“, kuri, kaip rašoma prezidento dekrete, „nepaisydama mirtino pavojaus sau ir savo šeimai, 1941–1945 metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido“.

„Patys tėvai apie tai su mumis niekada nekalbėjo. Padėjo kuo galėdami kaimynų šeimai ir tai tikriausiai jiems atrodė visiškai natūralus dalykas“, – sako mano pusseserė, Nijolė Valiušaitytė-Misiūnienė, žinoma Kauno kardiologė, medicinos mokslų daktarė, profesorė.

Vanagaitė – inventorizuoja. Skaičiuoja kurių buvo daugiau – žydšaudžių ar gelbėtojų? Gelbėtojų randa 2559 pavardes, o žydšaudžių... atsiprašau, net ne žydšaudžių, o tik asmenų „galimai dalyvavusių Holokauste“ – 2055 pavardes. Pripažįsta: „Taigi gelbėtojų Lietuvoje buvo daugiau. Oficialu.“ (146 p.)

Bet jeigu temą, kurios ėmėsi, „Mūsiškių“ autorė, būtų studijavusi ilgiau negu metus (221 p.), būtų sužinojusi, kad seras Martinas Gilbertas, žymus Didžiosios Britanijos istorikas, aštuonių tomų Winstono Churchillio biografijos ir aštuonių darbų apie Holokaustą autorius, savo studijoje „Teisuoliai. Neapdainuoti Holokausto didvyriai“ („The Tighteous. The Unsung Heroes of the Holocaust“, 2003), skirtoje gelbėtojams visoje okupuotoje Europoje, nurodo, kad „siekiant išgelbėti vieną žydą reikėjo dešimties ar daugiau žmonių“. („Tie, kurie gelbėjo 1941–1944. Žydų gelbėjimas Lietuvoje, 2012, 6 p.)

Kaip pažymi Genius Procuta, vokiečių okupacijos metais Lietuvoje „buvo gelbėta ir slepiama nuo 2500 iki 4000 žydų“. Naudojant M. Gilberto formulę, nesunku apskaičiuoti, kad Lietuvoje žydų gelbėjime dalyvavo mažiausiai 25 tūkstančiai žmonių.

Kraštotyrininkas Eugenijus Bunka, Zurofo ir Vanagaitės nustebimui, lankantis jiems Plungėje, atskleidžia: „Tie, kurie gelbėjo žydus, irgi galvojo, kad vokiečiai atėjo ir pasiliks. Jie žinojo, kad slėpdami žydus prisiima pareigą visam gyvenimui. Jie turės slėpti tuos žmones savo rūsiuose iki pat mirties. Jie ne tik patys prisiima tą pareigą, bet ir užkrauna ją savo vaikams. Tai ne drąsa. Tai kur kas daugiau.“ (231 p.)

„Aš nieko apie tai nesu girdėjęs, – sako Zurofas. – Niekas man nepasakojo šitų dalykų.“ (232 p.)

Suprantama. Vanagaitė negalėjo žinoti.

Lyginant proporcingai pagal bendrą šalies gyventojų skaičių ir jos Pasaulio tautų teisuolių skaičių, Lietuva yra antra valstybė Europoje. Daugiau gelbėtojų buvo tik Olandijoje. Lenkija – trečia. Procuta: „Gal dėl šios priežasties (kaip rašo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus vedėja Dalija Epšteinaitė trečiosios knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ įvade) Holokausto tyrinėtojas iš Didžiosios Britanijos (manau, „Teisuolių“ autorius) laiške klausė: „Ar galite paaiškinti neproporcingai didelio Pasaulio tautų teisuolių skaičiaus Lietuvoje priežastis?“ (Ten pat, 7 p.)

Procuta tvirtina, kad jam 1994 m. vasarą lankantis Žydų muziejuje, Michailas Erenburgas, Tolerancijos centro direktorius, keletą kartų pakartojo: „Lietuvoje žydus gelbėjo ne mažiau kaip 10 tūkst. žmonių.“ Jis tvirtino, kad lietuviai turi pasauliui parodyti, kad „jie faktiškai yra žydų gelbėtojų tauta“. Anot Procutos, „daugelis žydų gelbėjimo tyrinėtojų Amerikoje yra priblokšti, jie neranda atsakymo, kodėl gelbėtojai taip rizikavo keldami pavojų ir savo, ir artimųjų gyvybei. Tačiau atsakymas gana paprastas ir aiškus – gelbėtojai buvo aukštos moralės žmonės, jautrūs pavojuje atsidūrusių kitų žmonių kančiai.“ (9 p.)

Kyla paprastas klausimas: kodėl „Mūsiškių“ autorei jos pačios, pavadinkim švelniai, „susipažinimo su tematiką liečiančia literatūra“ spragas reikia dangstyti savo senelių „kaimietiškumu“, „neišsilavinimu“, „prietaringumu“? Knygos asistentas ir kelionės partneris Efraimas Zurofas, pokalbyje su Vanagaite, kėlė klausimą: „Nuo kada neišsilavinimas ar kvailumas atleidžia nuo atsakomybės?“ (170 p.)

O būtų buvę pravartu susipažinti bent su tuo, kam nereikia pastangų net eiti į biblioteką. Užtenka prieigos prie interneto. Neatrodytų „lietuviškasis antisemitizmas“ taip komplikuotai.

Bet nebuvo, reikia manyti, laiko. Reikėjo rašyti knygą.

Bus daugiau.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Zigmantas CKB       2016-07-22 12:36

Ačiū gerb. Vidmantui Valiušaičiui, už tiesos sklaidą labai oriu būdu. Duok Dieve jam sveikatos ir stiprybės. Tokie žmonės stiprina orų, aukštos moralės ir drąsų lietuviškumą.

Super       2016-03-25 14:29

Nuoširdus Ačiū. Autoriui.

nemeluoja, tikrai - mūsiškiai (kgbistai)       2016-03-24 10:43

kgbistė Rūta Vanagaitė nemeluoja.
žydšaudžiai tikrai buvo kgbistams “mūsiškiai” - prieš karą, ar po karo priėmė juos KGB.

Al.       2016-03-24 1:54

Nepriklausomybės pradžioj Lietuvos Aide kažkas rašė,kad 1941 m. žydų-čekistų žudynėse Kaune dalyvavo Algio Klimaičio-Kliugerio tėvas, lyg tai buvęs sovietų agentu.

Rekomenduojame

Arnas Simutis. Lietuva yra šaltojo pilietinio karo būklėje

Dovilas Petkus. Mažosios Lietuvos diena – nacionalistinė šventė

Mindaugas Karalius. Lietuvių kalbos naikintojai bus įamžinti knygoje

Tautvydas Galinis. Svetimvardžiai asmens dokumentuose, arba apie projektą atšaukti valstybinę lietuvių kalbą

Daugiau nei pusė Airijos katalikų dėl pandemijos pasirinko neiti į šv. Mišias

Vytautas Radžvilas. Žodis Laisvės gynėjų dieną

Vytautas Radžvilas. Autonomininkų svajonės tampa tikrove

Kuriamas precedentas: Kvebeko teisėjas apribojo neskiepyto tėvo teisę lankyti vaiką

Asta Katutė. Ideologinė politika: nuo asmenvardžių keitimo iki vėl grąžintos Stambulo konvencijos

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Naujametinės valdžios dovanėlės Lietuvai

Vytautas Sinica. Su Matu Maldeikiu diskutavome apie valdančiųjų vertybinę užsienio politiką

Dovilas Petkus. Pasipiktinę tautos pasipiktinimu?

Aleksandras Nemunaitis. Dalinuosi profesorės A. Ramonaitės išmintingomis įžvalgomis apie demonizaciją, etikečių klijavimą, demokratiją ir tautos taiką

Linas Karpavičius. Siūlau valdančiajai daugumai idėją!!!!!!

Jolanta Miškinytė. Puiki žinia Lenkijos kovotojams su sanitarine diktatūra, žmogaus teisių pažeidinėjimu ir Konstitucijos mindymu

Pragariška Džo Baideno savaitė

V.Pranckietis privalo trauktis iš užimamų pareigų, jei vadovaudamas Seimo Kaimo reikalų komitetui neatstovauja kaimo daugumai

Abortai vėl tapo pagrindine mirties priežastimi pasaulyje

Ispanija Covidą priskiria įprastam gripui – ragina likusias ES šalis sekti šiuo pavyzdžiu

Linas Karpavičius. Šiandien, kaip niekad mums iškyla Sausio 13-osios aukų įprasminimo iššūkis

Kun. R. Grigas V. Landsbergiui: Profesoriau, galėtumėte būti dėkingesnis

Laisvės gynėjų dienai skirtas minėjimas Lukiškių aikštėje

Šalies visuomenės veikėjai sutaria – valdžia pati išprovokavo žmonių reakciją

Ramūnas Aušrotas.  Atėjo laikas vėl kovoti už laisvę

Sausio 13-ąją – Laisvės dieną piliečiai nušvilpė minėjime pasisakančius valdančiuosius, plojo tik Prezidentui

Dominykas Vanhara. Bet žinot, kas šiandien geriausia?

Lietuvių kalbai – gedulo varpai?

Dominykas Vanhara. Vyriausybė nutraukinės sutartį tarp Lietuvos geležinkelių ir Belaruskali

Aleksandras Nemunaitis. „Vilniaus viešojo transporto“ direktorius miega namie ir sapnuoja 1 mln. eurų pelną, darbuotojai miega prie jo kabineto

JAV mokykloje patvirtintas pradinių klasių moksleivių šėtono klubas po pamokų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.