Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Vidmantas Valiušaitis. „Mūsiškiai“: estradinis šou – įspūdžiui sudaryti, ne istorinei tiesai atskleisti (VI)

Tiesos.lt siūlo   2016 m. kovo 28 d. 17:18

9     

    

Vidmantas Valiušaitis. „Mūsiškiai“: estradinis šou – įspūdžiui sudaryti, ne istorinei tiesai atskleisti (VI)

„Draugas“

Baigiame skelbti žurnalisto ir istoriko Vidmanto Valiušaičio atliktą Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ trūkumų analizę. Įvadinę dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA, trečiąją – ČIA, ketvirtąją – ČIA, penktąją – ČIA.

Žudikai

Pasakysiu atvirai: kai skaičiau knygą, Efraimo Zurofo pasisakymai apie lietuvius iš pradžių man atrodė, vadinkim, nelabai mandagūs. Sakysim, jam atrodė visiškai normalu atvykus į svečius ramiausiai pareikšti, kad lietuviai žydams yra tiek nusikaltę, kad, dalies jų nuomone, „jeigu ant Lietuvos nukristų atominė bomba, to būtų negana“ (168 p.).

Kokį įspūdį toks pareiškimas sukelia lietuviams? Ir ko tada galima tikėtis iš lietuvių ir žydų santykių, jeigu tokie nusistatymai traktuojami ne kaip nusišnekėjimas, bet kaip tam tikros dalies žydų pozicija, verta pristatyti knygoje, pretenduojančioje brėžti gaires lietuvių ir žydų bendradarbiavimo perspektyvai?

Pats Zurofas čia pat priduria, kad jis manąs kitaip: „nusikaltėliai privalo atsakyti už savo nusikaltimus, bet jų vaikai ir anūkai negali būti kaltinami.“ Aš su juo sutinku.

Sutinku ir su kitu jo teiginiu: „Jeigu norite susitaikyti su praeitimi, turite priimti ją tokią, kokia ji buvo, o ne padailintą, dezinfekuotą jos versiją. Priimti faktus tokius, kokie jie buvo. Tai jūsų pareiga sau, savo šaliai. Ne man.“

Būtent dėl šios priežasties ir ėmiausi šio ilgo straipsnio, ėmusio iš manęs žymiai daugiau laiko ir pastangų, negu paprasta knygos recenzija būtų reikalavusi. Kadangi supratau, kad tokia knyga, kokia parašyta, negali paaiškinti istorinės tiesos nei lietuviams, nei pasitarnauti geresniam žydų ir lietuvių tarpusavio susipratimui. Per daug klaidų, per daug faktų painiavos, per daug neišmanymo.

Bet keistas dalykas: juo toliau skaičiau, juo labiau ėmiau suprasti Zurofo požiūrį. Pamačiau, kad jis tik iš pirmo žvilgsnio atrodo visažinis įžūlus rėksnys, kaip jis prisistato kai kuriose knygos vietose, kartais matomas televizijos reportažuose ar pateikiamas spaudos pranešimuose. Supratau, kad nėra visiškai taip. Kad iš tiesų jis yra pamaldus, nuoširdžiai jautrus savo tautos skausmui, savo tautos aukų atminimui žmogus.

Dar daugiau. Net ir Zurofas žino ne viską. Ir jo garbei reikia pažymėti, kad nebijo to pripažinti: „Aš pats daug ko nežinojau, daug naujų dalykų atradau per šią kelionę. Suvokiau, kokia maža jūsų šalis. Jūs paprasčiausiai nepajėgiate padaryti to, ko iš jūsų reikalavau nuo pat pradžių.“ (282 p.)

Kitur Zurofas sako: „Buvau nustebęs, kiek daug tirdami Holokaustą yra nuveikę Lietuvos istorikai. Istorikai, apie kuriuos net nežinojau. Pasijutau, tarsi būčiau buvęs suklaidintas, tarsi neįgalus.“ (283 p.)

Argi gali tokiems žodžiams lietuviai likti abejingi? Nemanau. Priešingai. Šita prasme jis kaip tik gali būti mums, lietuviams, tinkamas pavyzdys, kaip dera puoselėti savo tėvų ir protėvių atminimą. Taip pat atminimą ir istorinį paveldą tautos, su kuria tiek šimtmečių gyventa drauge, ir kurios vaikų kaulai taip dramatiškai ligi šiol guli užkasti mažai lankomose ar visai nelankomose vietose. Zurofo maldos apleistose nužudytų aukų vietose – skardus atminties varpo dūžis mums visiems. Reikia darbų. Ne žodžių.

Bet štai kuriozas: juo Zuforas darėsi man suprantamesnis, juo didesne mįsle virto man Vanagaitės motyvacija statytis pokalbių su juo istorinėmis temomis partnere. Jeigu svečias iš Izraelio kažką naudingo sužinojo leidęsis į žygį net su Vanagaite, nesunku įsivaizduoti kiek atradimų ji būtų patyręs, jeigu jo pašnekovas ir palydovas po Lietuvą būtų buvęs vienas iš tų istorikų, apie kurių darbus „jis net nežinojo“.

Straipsnio pradžioje ne veltui paminėjau, kad Vanagaitės pokalbiai su Zurofu primena svaičiojimus. Kadangi tai visiškai nelygiaverčių pašnekovų dialogas. Zurofas – apsiskaitęs, puikiai išmanantis dalyką, apie kurį kalba, savo religijos, kultūros, tradicijų, istorijos žinovas. O Vanagaitė? Knygos motto ji ima kažkokio penkiolikmečio Dainiuko žodžius: „Nu, ten Hitleris nekentė žydų ir išvežė juos į Vokietiją. Tada, tipo, suvarė į duobes ir paleido dujas. Taip jų nebeliko.“

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad autorė lietuvių supratimą apie istoriją prilygina mažvaikio išmanymui. Ir tada imasi jiems aiškinti pati. O ką supranta apie tai ji pati?

Pagirtina bent tai, kad negudrauja. Pripažįsta, kad už Dainiuką žino daugiau, „bet ne kažin kiek“: „Esu tipinis tarybų valdžios melo ir laisvos Lietuvos tylėjimo produktas. Homo sovieticus lituanus.“ (9 p.)

Ir štai šios dvi asmenybės savo pokalbiais leidžiasi į, Vanagaitės žodžiais, „istorijos tamsumas“. Kas iš viso to išeina?

Zurofas: „Ką aš turėčiau daryti, kad jūsiškių nuomonė apie mane pasikeistų?“

Vanagaitė: „Duokit mums pinigų. Pasidalinkit.“ (260 p.)

Čia yra atsakymas. Kas yra Zurofas, ir kas – Vanagaitė.

Vanagaitė jam aiškina Holokaustą. Jai atrodo, kad žydai Lietuvoje buvo žudomi todėl, kad lietuviai buvo „beraščiai“. Primityvūs, neišsilavinę seneliai, tokie pat tamsūs ir buki jų vaikai. Jie nesiekė nieko daugiau, tik naudotų žydų lovų, senų laikrodžių ir padėvėtų kelnių. Dėl to ėjo žudyti. Autorė Zurofui kalba: „Būkim realistai: dauguma tų žmonių nebuvo išsilavinę, pusė jų beraščiai ar beveik beraščiai. Jie per daug negalvojo apie moralines vertybes. Kai kurie jų – tiesiog primityvoki kaimo bernai…“ (170 p.)

To negana. Pagal savo homo sovieticus lituanus supratimą autorė toliau įtikinėja Zurofą: „Nepriklausomos Lietuvos valdžia juos kaip ir skatino tai daryti, vadai jiems liepė (lyg būtų buvusi Lietuvos valdžia, kuri būtų sprendusi! – V.V.), Bažnyčia tylėjo (!), visi kiti būryje tai darė ir galų gale Dievas leido, kad tai įvyktų – ką čia žmogus bepadarysi?“ (170 p.) „Lietuvos piliečiai darė tai, kas jiems buvo jų valdžios (!) liepta. Jie žydus saugojo. Konvojavo. Šaudė. Kai kurie su malonumu (!). Kai kurie galbūt ne.“ (220 p.)

O pokalbiai su Zurofu galėjo būti vertingi. Kitaip nei Vanagaitė, jis turi ką pasakyti. Tačiau reikėjo istorijoje nusimanančio ir Zurofo kompetenciją atitinkančio pašnekovo. Dalis Zurofo teiginių gali būti suprantami kaip abiems tautoms bendras tikrovės suvokimo pagrindas: „Trečiasis reichas sukūrė tikrovę, kurioje moraliai pasielgti galėjo tik nedaugelis, tik patys stipriausi.“ (221 p.)

Jam pritaria ir Barry Rubinas: „Vertinant visuomenių laikyseną prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jam prasidėjus, reikia suvokti, kad konkrečios valstybės nebuvo nei fašistinės, nei komunistinės – tose valstybėse buvo jėgos, rėmusios arba fašizmą, nacizmą, arba komunizmą. Vokietija, pasak jo, finansuodavo įvairių kraštutinių dešiniųjų judėjimų veiklą užsienio valstybėse, nors kartais gali atrodyti, kad įvairios nacistinės idėjos skverbėsi natūraliai. Lietuva taip pat buvo ne išimtis – joje buvo fašistuojančių jėgų, bet tai nebuvo valstybinė laikysena. Tačiau esminis dalykas, kuris išskiria Lietuvą ir kitas mažas valstybes iš kitų šalių – sovietų invazija, kuri kiek paaugino visuomenės paramą kraštutinėms dešiniosioms jėgoms.“

Tačiau Vanagaitei buvo per sunku palaikyti su Zurofu prasmingą, abiejų tautų susipratimui naudingą pokalbį. Autorės istorijos žinių spragos tiesiog „skandina“ patį Zurofą ne istorijos, bet Vanagaitės spėlionių „tamsumose“, užuot padėję Wiesentalio centro direktoriui geriau suprasti tai, kas vyko Lietuvoje 1940–1941 m. Gaila, bet šita knyga tikriausiai neprisidės prie Zurofo reputacijos pagerinimo Lietuvoje. O jis vis dėlto, mano nuomone, vertas daugiau.

Kita vertus, Zurofą iš dalies galima suprasti. Kodėl jis turėtų geriau galvoti apie lietuvius, jeigu pati Vanagaitė, užuot jam paaiškinusi kaip veikė Lietuvoje „reicho sukurta tikrovė“, kurioje, Zurofo žodžiais, „moraliai pasielgti galėjo tik nedaugelis“, vien tik svaičioja?

Žydšaudžių „motyvacijos“ ji ieško psichoanalitiko Ericho Fromo darbuose. Nesvarbu, kad ji ką tik tvirtino, jog dauguma žudiku buvo „beraščiai ar beveik beraščiai“, „apie moralines vertybes negalvojo“. Dabar taiko Fromo metodiką ir „randa“, kad tai turėjo būti „konformistinė agresija“, „grupinis narcisizmas“ (137 p.). Bet vis tiek tai buvo „normalūs žmonės“, „tokie pat kaip mes“.

Imperatyvas stiprus. Raudona gija driekiasi per visą knygą. Bet lieka klausimas: arba mes esam beraščiai, arba Fromo metodika kelia įtarimų?

Istorikai tą „motyvaciją“ aiškina ne taip sudėtingai.

Augustinas Idzelis: „Labai gerai pažinojau Joną Dainauską. Jis buvo nuostabus asmuo. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo saugumo valdininkas.

<...>

Dainausko darbas buvo sekti vokiečius, jų „penktąją koloną“ Lietuvoje. Jis turėjo agentą, jo vardas buvo Richardas Schweizeris. Jis buvo infiltravęs vokiečių „Kulturbund“ organizaciją Lietuvoje. Kai sovietai okupavo Lietuvą, Schweizeris pabėgo į Vokietiją, į Rytprūsius. Grįžo jau su Franzu W. Stahleckeriu, nacių saugumo policijos vadu. Stahleckeris nusileido lėktuvu Kaune trečiadienį, birželio 25 dieną. Ir jau trečiadienį vakare susitiko su Dainausku.

Dainauskas grįžo į saugumą pirmadienį, birželio 23 d., kada Laikinoji vyriausybė paskelbė, kad visi tarnautojai turi grįžti į pozicijas, kuriose jie buvo iki okupacijos. Paaiškėjo, kad jis yra aukščiausias saugumo departamento pareigūnas, kuris liko Lietuvoje.

<...>

Taigi, J.Dainauskas per tuos įvykius dieną naktį gyvena tuose saugumo rūmuose. Ir staiga – į jo kabinetą įeina Stahleckeris su Schweizeriu. Schweizeris dėvi SS majoro uniformą. Taip jie susitinka pirmą kartą po to, kai dar Dainauskas buvo Schweizerio viršininkas. Iki tol Dainauskas nežinojo, kad Schweizeris buvo dvigubas agentas.

Stahleckeris bandė Dainauską įtikinti, kad jis įsiveltų į žydų likvidavimą. Dainauskas kategoriškai atsisakė. Tada per Schweizerį jis susitiko su majoru Jonu Pyragiumi ir jie, drauge su kitais voldemarininkais, organizavo grupę, kuri šaudė žydus liepos 3–4 d. VII forte.“

Laikinosios vyriausybės atstovas buvo Dainauskas. O Pyragius buvo gestapo kolaborantas. Drauge su naciais ir kitais lietuvių nacionalistais, jis kenkė Laikinajai vyriausybei nuo pat pradžių, kol pagaliau įvykdė prieš ją perversmą. Tuo metu Dainauskas jau liepos 8 d. pats buvo įkištas į kalėjimą, nepaisant to, kad jo vyriausybė vis dar posėdžiavo. Tačiau Pyragius Vanagaitės knygoje net nepaminėtas.

Kai keliamas klausimas kodėl Laikinoji vyriausybė neapgynė žydų, pirmiausiai reikia pagalvoti, kodėl ji neapgynė savo saugumo viršininko Dainausko, kuris žydus šaudyti atsisakė?

Laikinoji vyriausybė Dainausko apginti negalėjo todėl, kad jokių realių galių pasipriešinti vokiečių prievartos jėgai neturėjo. Išskyrus siaurą teisės sritį. Paskubomis leisdama labiausiai ūkio ir švietimo sritis liečiančius potvarkius, Laikinoji vyriausybė bandė gelbėti tai, ką dar buvo įmanoma bent iš dalies gelbėti nuo atgriuvusio ir be ceremonijų šalyje šeimininkaujančio nacionalsocialistinio molocho.

Vokiečių slaptosios tarnybos „žydų klausimą“ savo „žinion“ perėmė iš karto po to, kai tik Stahleckerio lėktuvas nusileido Kaune. Ir ne Laikinosios vyriausybės ar Lietuvos vyskupų galiai buvo tuos įvykius kaip nors pakreipti.

Zurofas Vanagaitės klausia: „O kaip pavadinsit žmones, kurie buvo šio proceso užnugaris – Lietuvių aktyvistų frontas arba Lietuvos laikinoji vyriausybė?“

Atsakymas: „Šie žmonės gal ir nenorėdami pakeitė Lietuvos himno žodžius. Vietoj „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ jie savo veiksmais tarsi teigė: „Vienybė be žydų“... (216 p.)

Autorė būtų padėjusi Zurofui geriau suprasti procesus Lietuvoje Birželio sukilimo įvykių metu, paskaičiusi jam tiesiog iš knygos, vietoj spėliojusi apie dalykus, kurie jai akivaizdžiai skendi miglose. Knyga, tarp kitko, išleista LTSR laikais, vadinasi „Masinės žudynės Lietuvoje“. Ten skelbiama ištrauka iš Stahleckerio raporto. Nacių saugumo policijos vadas savo viršininkams Berlyne praneša:

„Užėmus miestą (Kauną – V.V.) jau pirmosiomis valandomis buvo stengiamasi sukurstyti žydų pogromus. Nors ir gana sunkiai sekėsi sukelti vietines antisemitines jėgas. Saugumo policija (vokiečių saugumo policija – V.V.), vadovaudamasi įsakymais, buvo pasiryžusi išspręsti žydų klausimą visomis galimomis priemonėmis ir kuo griežčiausiai. Bet pravartu buvo, kad ji bent iš pradžių veiktų užkulisyje, nes nepaprastai žiaurios priemonės neišvengiami būtų sukėlusios nerimą ir vokiečių sluoksniuose (vokiečių kareivių, kurie pražygiavo pro Lietuvą į frontą – V.V.). Todėl viešai viskas turėjo atrodyti taip, tarytum vietiniai gyventojai viską būtų darę savo iniciatyva, natūraliai reaguodami į ligšiolinį komunistinį terorą, žydų priespaudą.

Vienas saugumo policijos uždavinių buvo skatinti apsivalymo tendencijas ir nukreipti jas teisinga vaga, kad valymo operacijos pasibaigtų kuo greičiau. Ne mažiau svarbu buvo sukurti neginčijamą faktą, kuriuo vėliau būtų galima įrodyti, kad išlaisvinti gyventojai patys savaime griebėsi griežčiausių priemonių prieš bolševikinius ir žydiškuosius priešus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių įstaigų nurodymai.

Lietuvoje tai pavyko pirmiausiai Kaune, panaudojus partizanus. Netikėtai paaiškėjo, kad suorganizuoti didesnio masto žydų pogromą išsyk gana nelengva. Čia visų pirma pasitelkėme minėtą partizanų vadą Klimaitį, kurį tuo reikalu instruktavo veikęs Kaune mūsų nedidelis priešakinis būrys. Klimaičiui pavyko taip parengti ir pradėti pogromą, kad aikštėn neiškilo nei mūsų nurodymai, nei mūsų iniciatyva.

<...>

Kauno pavyzdžiu panašios akcijos, tik mažesnio masto, vyko ir kituose Lietuvos rajonuose. Jos palietė ir likusius tose vietose komunistus. Apsivalymo akcijos praėjo be komplikacijų, kadangi wermachto instancijos, painformuotos apie tai iš anksto, visiškai pritarė tiems veiksmams. Tačiau iš pat pradžių buvo aišku, kad galimybių daryti pogromus bus tik pirmomis okupacijos dienomis. Kaip Kaune taip ir Rygoje, filmuojant ir fotografuojant, buvo pagal galimybę užfiksuota, kad pirmuosius stichinius žydų ir komunistų žudymus vykdė lietuviai.“

Nenoriu kartotis. Apie žudikus esu ne kartą rašęs.

Jie tikrai ne „maniškiai“. Neabejoju, kad ir ne „mūsiškiai“. Absoliučiai Lietuvos piliečių daliai. Nepriklausomai nuo tautybės.

Etika

Vis dėlto vieną svarbų dalyką, kurio iki šiol nebuvau pakankamai aiškiai įsisąmoninęs, supratau. Lietuvių ir žydų pasakojimai apie 1940–1941 m. Lietuvą ištikusią katastrofą yra labai skirtingi. Žydams nesvarbūs lietuviai, jie domisi tik savo netektimis. Lietuviai irgi galvoja labiau apie save, nelabai gilinasi į žydų praeitį. Nepakankamai vertina tai, kas jiems atsitiko. Abiems pusėms dėl to skaudu, abi pusės nepatenkintos.

Tinkama būtų tą puikybės ir abejingumo luobą pramušti. Aš manau, kad taip yra susiklostę ne dėl blogos valios, bet dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių. Abi tautos Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo skaudžiai nukentėjo, buvo atsidūrusios nevienodoje padėtyje.

Žydai, kaip raštinga ir labai išsilavinusi tauta, paliko didelį memuaristikos klodą. Daugelis išgyvenusiųjų Holokaustą ne tik jautė pareigą, bet ir turėjo kvalifikacijų palikti savo vertingus liudijimus. Suprantama, dažniausiai jie yra tamsūs, dėl pergyvento siaubo.

Lietuviai, kurie gyveno tuo pačiu metu, ne tik memuaristikos, bet ir ikonografijos, dokumentinės medžiagos maža teišsaugojo. Daugiausia – kurie pasitraukė į Vakarus. Lietuvoje buvo labai pavojinga. Stalino metais jie ne tik neužrašinėjo. Naikino, jei ką ir buvo užsirašę. Laikmečio nuotraukas taip pat. Kadangi tai buvo įkalčiai. Kelionės bilietas į gulagą. Archyvai Lietuvoje taip pat gerokai praretinti. Pėdsakai matyti. Okupantų 50-ties metų šeimininkavo ženklai.

Žydų atsiminimuose tas laikotarpis aprašytas iki detalių. Suprantama, subjektyviai. Iš žydų, ne lietuvių perspektyvos. Bet žydai mato, lietuviai kol kas neturi jų dėmesį rimčiau traukiančių darbų.

Tuo metu lietuviai (turiu galvoje ne istorikus, plačiąją visuomenę) žydų pasakojimą apie karo metus Lietuvoje pažįsta ribotai. Nepriklausomybės metais, tiesa, išleista daug vertingų šio pobūdžio žydų parašytų knygų lietuvių kalba. Vis dėlto nemažai daliai lietuvių laikotarpis vis dar skendi miglose.

Ypač todėl, kad sistemingai jį nagrinėjančių darbų, balansuotai integruojančių lietuvišką ir žydišką naratyvą, trūksta. Yra gerų darbų nagrinėjančių tam tikrus laikotarpio segmentus, ne visumą. Kitą vertus, parodyti „stebuklus“ per 25 metus, kai 50 metų istorija buvo klastojama, irgi nerealu. 

Sąlygos nesusikalbėti visuomeninėje plotmėje – vis dar yra.

Tačiau politiniu lygmeniu, nepanašu, kad būtų sunkumų kalbėtis Lietuvai su Izraeliu. Su dideliu malonumu išklausiau Izraelio ambasadoriaus Amiro Maimono kalbos Seime kovo 3 d., konferencijoje „Visuomenės atsparumo stiprinimas prieš hibridines grėsmes Baltijos jūros regione“, kurią organizavo Gynybos paramos fondas, kartu su Pulkininkų asociacija ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetu. Ambasadorius – puikus Izraelio reprezentantas. Tokios asmenybės nieko kito, kaip tik lietuvių simpatijų, susilaukti negali.

Kodėl tuomet neplėtoti tautų santykių, grindžiant juos vertybėmis, kurias atspindi ambasadoriaus Maimono raiška ir jo charizmatiška asmenybė?

Ir čia tuomet kyla klausimas: kam naudingos tokio pobūdžio knygos kaip „Mūsiškiai“? Izraeliui? Lietuvai? Nustebčiau, jeigu „Mūsiškiai“ būtų tokie pat populiarūs Izraelyje, kokį pasisekimą turi Rusijoje.

Ko reikia, kad vyrautų konstruktyvus, kuriantis, ne destruktyvus ir santykius ardantis pradas?

Filosofas Povilas Aleksandravičius neseniai parašė puikų straipsnį „Mąstymo etika: sąvoka ir uždavinys Europai“. Jis priminė popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje metu, Vilniaus universitete 1993 m. rugsėjo 5 d. pasakytoje kalboje pavartotą iki tol pasaulyje dar neskambėjusią sąvoką „mąstymo etika“.

Filosofas ją pagrindė ir išryškino turinį. Jis aptaria žmogaus pajėgumą pranokti savąjį ego, kalbantis su kitaip mąstančiu žmogumi. Mąstymo etika gali būti pasitelkiama sprendžiant aštriausias pasaulio problemas, kurios kyla „iš skirtingas vertybes išpažįstančių individų ar jų grupių nemokėjimo susikalbėti“. Tai susiję ne tik su tiesos, bet ir su gėrio principu.

Mąstymo etika ieško ne vien loginio tikslumo, bet „proto veiklai sukuria dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa, garbingumu, pastikėjimu kitais, atvirumu“. Šį visuotinė mąstymo etika „neatpalaiduoja nuo tyrinėjimo pastangų, bet jas palaiko ir padeda“.

Dainiuko „mąstymo etika“ padėti negali.

O štai Rubino, Maimono, daugelio kitų žydų išminčių, neabejoju, kad – taip.

Martyno Buberio apsakyme vienas teisuolis klausia išminčiaus: „Kada tiksliai prasideda nauja diena?“ Išminčius atsako klausimu: „O kaip tu manai?“ Teisuolis: „Kai jau gali atskirti žvėrį nuo medžio.“ „Ne“, – sako išminčius. Teisuolis pasitaiso: „Kai gali žmogų atskirti nuo žvėries“. „Ne, – atsako išminčius. – Ji prasideda tada, kai kitame žmoguje gali atpažinti savo brolį ir seserį.“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

geležinis kardas       2016-04-1 8:27

Autoriui reiktų pasidomėti, ką vadiname asmeniu, ką asmenybe:(

Straipsnių rinkinys -       2016-03-28 18:13

korektiškumo ir erudicijos pavyzdys. Ačiū autoriui.

Libaralė       2016-03-27 11:22

Liberalė Vanagaitė už žydo grąšius rašinėja paskvilius, o kita tokia bendramintė,kuri ir šneka baisiai ir pati yra baisi (gerai pasakyta ne mano), ir kuri turėjo ginti nuskriaustų lietuvių atminimą, yr tokia pati. Paskaitykite vikipedia ir suprasite: kur pinigai, ten Maitvanagaitė.

vygantas       2016-03-25 14:28

pagalvokime musiskiai kaip surinkti ir pateikti informacija panasiame leidinyje apie kitatauciu nusikaltimus okupacijos metais pries Lietuviu Tauta.

Joana       2016-03-25 13:48

Rūtai Vanagaitei ši holakausto tema buvo ne pagal jos pečius - per sunki. Klausimas:  kodėl ji šios temos ėmėsi - ar norėdama “užsidirbti” nešvarių grašių, ar kad išgarsėtų? Aš jai nepavydžiu tokio “išgarsėjimo”. Nežinau, kaip tą knygą vertina žydų tautybės žmonės, bet lietuvius, savo tautiečius ji įžeidė.

Al.       2016-03-25 0:51

+

Tadas to "puikus..."       2016-03-24 21:44

o kodėl jūs manote, jog Valiušaitis rašo Vanagaitei?

pukus, bet beprasmiškas darbas       2016-03-24 21:34

negi autorius toks naivus, kad mano, kad Vanagaitė atsiprašys?
ar kad rusų kgbistai nustos kiršinti lietuvius su lenkais, žydais?

Perskaitęs       2016-03-24 21:30

Ši publicistika verta vadovėlio viršelių. Autorius nusipelnė didžiausios pagarbos.


Rekomenduojame

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

NOKT kreipimasis Dėl R. Šimašiaus ir kitų atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų

Robertas Grigas. Sovietai ir tarybos

Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus homilija per Šv. Mišias tremtinių šventėje Ariogaloje „Su Lietuva širdy“

Nuo antitarybinių eilėraščių iki „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Petro Plumpos istorija

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.