Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Vidmantas Valiušaitis. „Mūsiškiai“: estradinis šou – įspūdžiui sudaryti, ne istorinei tiesai atskleisti (II)

Tiesos.lt siūlo   2016 m. kovo 22 d. 9:51

10     

    

Vidmantas Valiušaitis. „Mūsiškiai“: estradinis šou – įspūdžiui sudaryti, ne istorinei tiesai atskleisti (II)

„Draugas“

Įvadiniame straipsnyje apie Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ V. Valiušaitis įvardijo 12 esminių knygos trūkumų, pažadėjęs kitame straipsnyje juos pagrįsti. Taigi – pradedame skelbti išsamesnę knygos „Mūsiškiai“ trūkumų analizę.

Užgrobimas

Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių pavergimas ir pavertimas Sovietų Sąjungos dalimi, skirtingai nuo vokiečių okupacijos, kuri įvyko karo sąlygomis ir žaibiškai, vyko etapais.

Politinė dirva parengta slaptaisiais Molotovo ir Ribentroppo 1939 m. rugsėjo 23 d. Maskvoje pasirašytais susitarimais.

„Nors abu diktatoriai niekada nesutiks, sutartis, kurią jie tą dieną sudarė, pakeis pasaulį“, – teigia britų istorikas Rogeris Moorhouse’as.

Šiuo dokumentu Stalinas atrišo rankas Hitleriui pulti Lenkiją, laidavęs jam saugumą ir užtikrinęs, kad antras frontas prieš Vokietiją atidarytas nebus. Quid pro quo (paslauga už paslaugą) Hitleris „paliko“ Suomiją, Rytų Lenkiją, Besarabiją (dabartinę Moldovą) ir Baltijos valstybes Stalino nuožiūrai – jo „interesų sferai“, kaip tai įvardijama slaptuose susitarimuose.

Lietuva iš pradžių palikta Vokietijos „interesų“ lauke. Bet po to, kai drauge su vokiečiais nesiryžo pulti Lenkijos, kad atsiimtų pagal 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį Varšuvos jai pripažintą Vilniaus kraštą, Lietuva nacių imta traktuoti kaip Reicho „neverta“ partnerė ir pagal papildomą slaptą 1939 m. rugsėjo 28 d. protokolą „išmainyta“ į nacių užimtas lenkų teritorijas.

Po vokiečių 1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkijos užpuolimo, kuris reiškė Antrojo pasaulinio karo pradžią, Baltijos šalių ir Suomijos atstovai – visi atskirai ¬– buvo išsikviesti į Maskvą. Sovietų lyderiai įteikė jiems reikalavimus įsileisti karines bazes jų teritorijose.

Tose „derybose“ tvyrojusią atmosferą būdingai atspindi Estijos Respublikos pasiuntinys Maskvoje Augustas Rei: „Molotovas daug kartų naudojo posakius „aš prašau jus neversti tarybinės vyriausybės naudoti kitus, žymiai radikalesnius metodus, užsitikrinti savo saugumą“ ir „jeigu Estijos vyriausybė atmes Sovietų Sąjungos pasiūlymus, tai SSSR pasieks savo tikslų, panaudodama kitas priemones“. Ypač kontekste padėties, susiklosčiusios to pokalbio išvakarėse, nebuvo galima Molotovo pareiškimų interpretuoti kitaip, kaip tik grasinimus panaudoti jėgą, kad būtų primesti sovietų reikalavimai.“

Baltijos šalių vyriausybės nusileido sovietų spaudimui ir sudarė Savitarpio pagalbos sutartis su Sovietų Sąjunga. Sovietams garantuojant, kad karinės bazės bus įkurdintos tik karo laikotarpiui ir kad Baltijos šalių suverenitetas bus be išlygų gerbiamas (sutarčių 5 str.), jų teritorijose buvo išdėstytas Sovietų Sąjungos karinis kontingentas (25 tūkst. karių Estijoje, 30 tūkst. – Latvijoje ir 20 tūkst. – Lietuvoje).

Suomijos vyriausybė atmetė sovietų reikalavimus įsileisti karines bazes ir susilaukė to, kuo Molotovas grasino Estijai (Latvijai ir Lietuvai – taip pat, tik kitais žodžiais). 1939 m. gruodžio 1 d.  Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją. Per daugiau kaip trijų mėnesių vadinamąjį „žiemos karą“, Suomija prarado dalį savo teritorijos – geriausias pietines žemes, – bet apgynė  nepriklausomybę, 1940 m. kovo 13 d. pasirašiusi su sovietais taikos sutartį. Dėl agresijos prieš Suomiją Sovietų Sąjunga 1939 m. gruodžio 14 d. buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos.

Keletą mėnesių klostėsi įspūdis, kad Sovietų Sąjunga, įkurdinusi bazes Baltijos valstybėse, rado tam tikrą modus vivendi šių valstybių nepriklausomybės atžvilgiu. Baltijos šalys griežtai laikėsi neutraliteto Suomijos ir Sovietų Sąjungos karo atžvilgiu. Jos netgi nebalsavo už Sovietų Sąjungos pašalinimą iš Tautų Sąjungos po akivaizdaus Suomijos užpuolimo. Sovietiniai lyderiai ir sovietų spauda tuo metu gyrė SSSR ir Baltijos valstybių santykius, vadino juos „pavyzdiniais“.

Bet padėtis pasikeitė, kapituliavus Prancūzijai. 1940 m. birželio 14 ir 16 dienomis sovietų vyriausybė pateikė Lietuvai, Latvijai ir Estijai ultimatumus, kuriuose buvo keliami visiškos jų okupacijos ir marionetinių vyriausybių sudarymo reikalavimai. Ultimatumai buvo lydimi grasinimo, kad karinis pasipriešinimas bus sutriuškintas. Perduodamas ultimatumą Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui sovietų užsienio reikalų komisaras Molotovas pareiškė: „Nepriklausomai nuo jūsų atsakymo, mūsų kariai rytoj bet kuriuo atveju įžengs į Lietuvą.“ Praėjus 10 valandų nuo ultimatumų pateikimo, sovietų kariai įsiveržė į šias valstybes ir užėmė jas 1940 m. birželio 15–17 dienomis.

Sovietų kariuomenei okupavus Baltijos valstybes, Stalinas nusiuntė savo emisarus Andrejų Žadnova, Andrejų Višinskį ir Vladimirą Dekanozovą vadovauti valdžios užgrobimo procesams Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Marionetinių vyriausybių sąrašai įteikti Estijos, Latvijos ir Lietuvos prezidentams buvo parengti sovietų pasiuntinybėse Taline, Rygoje ir Kaune. Net ir okupavus Raudonajai armijai Baltijos valstybes bei namų arešte laikant Estijos bei Latvijos prezidentus, taip pat Lietuvos prezidento pareigas ėjusį ministrą pirmininką Antaną Merkį, sovietų pareigūnai tikino, kad šalių nepriklausomybė bus gerbiama, valstybinė santvarka nebus keičiama.

Tačiau sovietų prievarta primestos ir tų šalių žmonių valios neatstovavusios marionetinės vyriausybės nedelsiant paskelbė apie 1940 m. liepos mėnesį numatomus rinkimus. Rinkimai turėjo sudaryti „žmonių valios“ išreiškimo regimybę ir suteikti „teisinį“ Baltijos valstybių sovietizavimo pagrindą.

Vadinamieji „liaudies seimų“ rinkimai tebuvo grubus, blogai užmaskuotas farsas. Raudonoji armija ir sovietų NKVD struktūros visiškai kontroliavo Baltijos šalių vidaus gyvenimą. Grubiausiu būdu sulaužytos Estijos, Latvijos ir Lietuvos konstitucijos. Rinkimuose, kurie vyko tariamai pagal tuo metu vis dar nepriklausomų valstybių konstitucijas, buvo nepaisoma galiojusių teisės aktų: paneigti terminai, rinkimų įstatymais numatyti kandidatų iškėlimui ir jų prisistatymui su programomis, neleista registruoti komunistų opozicijos kandidatų, rezultatai nebuvo patvirtinti konstitucine tvarka.

Dar daugiau. Vadinamųjų „darbo liaudies“ kandidatų buvo tiek, kiek buvo „liaudies seime“ vietų. Šių kandidatų paskelbtoje programinėje platformoje nebuvo net užuominų apie valstybinės santvarkos keitimą, juo labiau – šių valstybių įjungimą į Sovietų Sąjungą. Ten buvo minima tik apie „draugiškus santykius tarp nepriklausomų Baltijos valstybių ir galingosios SSSR“. Sovietų valstybinė naujienų agentūra TASS rinkimų rezultatus paskelbė likus 12 valandų iki rinkiminių apylinkių uždarymo.

„Liaudies seimuose“, greta deputatų, sėdėjo Raudonosios armijos kariai, „išrinkti“ prieš jų pačių valią ir pažeidus nepriklausomų valstybių rinkimų įstatymus. Naujieji „parlamentai“ nedelsiant paskelbė įkurią tarybines Estijos, Latvijos ir Lietuvos respublikas bei kreipėsi į SSSR Aukščiausiąją tarybą, kad jų šalys būtų įjungtos į teritoriją valstybės, kuri dar tik prieš mėnesį jas buvo okupavusi.

SSSR Aukščiausioji taryba, suprantama, nedelsiant patenkino inkorporacijos prašymus. 1940 m. rugpjūčio 3 d. į SSSR sudėtį buvo „priimta“ Lietuvos SSR, rugpjūčio 5 d. – Latvijos SSR, rugpjūčio 6 d. – Estijos SSR. Nepriklausomos valstybės – Estijos, Latvijos ir Lietuvos Respublikos – nustojo egzistavusios.

Nelaimė ir lietuviams, ir žydams

Pereikime prie Tomo Dapkaus kelto klausimo apie Lietuvos piliečių lygybę prieš Lietuvos įstatymus ir konstituciją.

Ką sakė Lietuvos Respublikos teisės aktai apie priešišką Lietuvos valstybei veiklą? „Tautai ir Valstybei saugoti įstatymas“, priimtas 1934 m. vasario 8 d., galiojo 1940 m. birželio 15 – Lietuvos okupacijos – dieną. Štai keletas jo straipsnių ištraukų:

„4. Lietuvos pilietis, kuris ieško užsienyje paramos prieš Lietuvos valstybę, arba eina į tokį santykį su užsieniu, kuriuo laužo savo valstybės ištikimybės pareigą, yra baudžiamas [...]. 5. Lietuvos pilietis, kuris be Lietuvos vyriausybės kompetentingo organo įgaliojimo ar leidimo veda derybas, tariasi arba susižino Lietuvos valstybės, jos autonominio krašto arba kitos viešosios teisės organizacijos reikalais su svetimos valstybės vyriausybe, jos organu ar agentu arba su svetimos valstybės viešosios teisės organizacija, jos organu ar agentu, yra baudžiamas [...]. 6. Lietuvos pilietis, kuris priklauso prie užsienio organizacijos, kurios siekimai ar veikla nesuderinami su Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesu, arba kuris su tokia organizacija susižino, yra baudžiamas [...]. 15. Kas žodžiu, raštu arba bet kuriuo kitu būdu agituoja arba varo propagandą daryti tai, kas gali kenkti Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesui, tas yra baudžiamas [...]. 21. Kas priklauso prie tokios organizacijos, kurios buvimas, santvarka, tikslas ar veikla slepiami nuo valdžios, arba dalyvauja tokios organizacijos veikime, arba tęsia valdžios uždarytos organizacijos darbą ar sustabdytą organizacijos veiklą, tas yra baudžiamas [...]“.

Pažvelkime iš Lietuvos konstitucinės perspektyvos į veikas Lietuvos piliečių, kurie ne tik „ieškojo užsienyje paramos prieš Lietuvos valstybę“, „agitavo ir varė propagandą daryti tai, kas“ ją sužlugdytų, „priklausė prie užsienio organizacijos“, kurios siekimai ir veikla buvo „nesuderinami su Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesu“, bet kurie dalyvavo dar ir svetimos valstybės represinėse struktūrose, kai tos struktūros sekė, sudarinėjo sąrašus, suiminėjo, grobė turtą, kalino, kankino, trėmė ir žudė kitus Lietuvos piliečius, Lietuvos Respublikai niekuo nenusikaltusius. Ar tie piliečiai Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos neišdavė? Nepriklausomai nuo jų tautybės?

Čia nėra gėlių dalijimo sovietų tankistams klausimas. Čia konkretus įsijungimas į Lietuvos valstybės sunaikinimo aktą ir jos piliečių represijas.

Atsiverskime to meto spaudą. Būdingas 1940 m. liepos 1 d. „Lietuvos aido“ straipsnis „Krašto demokratizacija“. Likus dešimčiai dienų iki masinių suėmimų, kurie buvo vykdomi „liaudies seimo“ rinkimų išvakarėse, komunistų jau užvaldytame dienraštyje S. Nemunaičio slapyvardžiu prisidengęs okupacinių jėgų įrankis rašė: „Krašto demokratizacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais [...]. Sutriuškintos reakcijos pakalikai dar ne visai išvaryti iš valstybės aparato. Jų dar yra ir kariuomenėje. Įvairūs liaudies priešai, kurių vieta kalėjimuose, laisvai dar vaikštinėja gatvėmis. Tokiam liberalizmui turi būti padarytas galas“.

Nemunaitis žinojo ką rašo. Antanas Sniečkus, okupacinių jėgų pastatytas Valstybės saugumo viršininku, jau liepos 6 d. buvo išleidęs įsakymą, kuriuo nurodė: „Destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką, įsakau vietoje areštuoti ir pravesti tardymą laike 3 dienų“.

Slaptas kominterno agentas ir nelegalios Lietuvoje komunistų partijos narys Sniečkus 1937 m. gegužės 21 d., su keliais kitais komunistais iš Lietuvos, buvo iškviestas ir slapta nuvykęs į Maskvą gauti instrukcijų. 1940 m. vasarą jis jau nustatinėjo kurios Lietuvos piliečių grupės bus likviduojamos pirmiausiai. Liepos 7 d. Sniečkus patvirtino „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt., vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“.

Plane buvo numatyta iki liepos 10 d. parengti suimtinų asmenų sąrašus, pasitelkus SSSR NKVD pasienio kariuomenės dalinius, užkirsti kelią persekiojamiems asmenims pasitraukti į Vokietiją. Operaciją, kaip nurodo Arvydas Anušauskas, organizavo A. Sniečkaus vadovaujami ir VSD įdarbinti Maskvos parankiniai – Lietuvos piliečiai: J. Zdanavičius, A. Gailevičius, I. Demba, F. Krastinis, J. Komodaitė, A. Macevičius, A. Slavinas, E. Rozauskas, D. Todesas. Jų veiksmus kontroliavo ir slapta dirigavo Sovietų Sąjungos NKVD instruktoriai.

A. Sniečkui sunku, reikia manyti, nebuvo. „Aukščiau stovintys draugai“ jau buvo pasirūpinę, kad jų marionetėms Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje nereiktų daug sukti galvos kaip veikti. 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos Savitarpio pagalbos sutartis, sovietams įsipareigojus „gerbti Lietuvos suverenitetą“, o jau kitą dieną, t.y. spalio 11–ąją (!), pasirašytos NKVD instrukcijos dėl „priešsovietinio elemento likvidavimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“.

Pagal tas Maskvos instrukcijas savo įsakymus leido Stalino vietininkai Taline, Rygoje ir Kaune. Be minėtųjų represijoms ir žmonių naikinimui vartus atkėlusių A. Sniečkaus (VSD vadovo iki 1940 m. rugpjūčio 15 d.) potvarkių, panašaus pobūdžio nusikalstamas prieš Lietuvos piliečius instrukcijas leido A. Guzevičius (1940 lapkričio 28), P. Gladkovas (1941 gegužės 17 ir birželio 16), I. Serovas (1941 birželio 4).

Tai veikos, kurios Niurnbergo teismo procese buvo kvalifikuotos kaip karo nusikaltimai prieš taiką ir žmoniškumą, naikinant ir pasmerkiant nežmoniškam gyvenimui ištisas žmonių grupes.

Tačiau Sovietų Sąjunga Niurnberge buvo teisėjas. Nepaisant to, kad faktas – nepaneigiamas: komunistų padaryti nusikaltimai Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse, yra dideli. Juos padarė taip pat ir Lietuvos piliečiai, išdavę savo šalį, nuėję tarnauti okupantui. Tarp jų buvo lietuvių, žydų, lenkų, rusų. Nepaisant tautybės, jų atsakomybė prieš Lietuvą – vienoda.

Sąžiningi, plačiai žvelgiantys ir susipratimo, bet ne beprasmiško aistrų eskalavimo siekiantys žmonės, tai supranta: „Aš manau, kad sprendžiant konfliktą, kai žydai Lietuvoje bando diskutuoti, kas kentėjo labiau, tai būtent jų interesas yra dirbti drauge ir pripažinti totalitarinių režimų nusikaltimus, tikrą istoriją ir jos vietą, – sako Barry Rubinas, Izraelio politologas, Tarpdisciplininių studijų centro (IDC) profesorius ir dienraščio „Jerusalem Post“ autorius. – Aš manau, kad juokinga bijoti kalbėti apie komunizmo nusikaltimus, mano nuomone, svarbu kalbėti apie lietuvių patirtas kančias, ypač po 1945-ųjų. Įmanoma, kad yra žmonių su blogomis intencijomis, kurie siekia panaudoti tai pateisinti Holokaustą. Bet didžioji dalis žmonių, mano manymu, neturi tokios intencijos. Aš manau, kad žmonės nėra tokie kvailiai, kad negalėtų tuo pačiu metu kalbėti apie du dalykus“.

Esu tikras, kad tokiai pozicijai pritartų 99,9 proc. lietuvių. Nemanau, kad yra reikšminga visuomenės dalis, kuri siektų neigti ar bandyti pateisinti Holokaustą. Tačiau bandymai neigti atsakomybę tų, kurie vykdė Lietuvos valstybės griovimo darbą ir sukėlė neapsakomas kančias jos piliečiams, tik beprasmiškai kursto priešingą reakciją. Dar kartą Barry Rubinas:

„Komunizmas buvo nelaimė lietuviams, bet tai buvo nelaimė ir žydams. Jeigu žiūrėtume pagal proporcijas, sovietai nužudė tiek pat žydų, kaip ir lietuvių. Aš nekalbu apie Lietuvos teritoriją, bet kalbant apie visą Sovietų Sąjungą dešimtys tūkstančių žydų buvo nužudyti, nusiųsti į Gulag’ą, o, pavyzdžiui, tūkstantis žydų buvo nužudyti Katynės miške kartu su lenkų karininkais. Buvo vykdomos didelės represijos ir kraujo praliejimas. Šitų žmonių buvo mažiau nei tų, kurie patyrė nacių represijas, bet sovietų nusikaltimai taip pat turi būti pripažinti.“

Bus daugiau

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

>Skirmantei       2016-03-21 10:55

kalba eina apie gudročius, kurie vykdo veiklas pasipinigavimo tikslais ir galvoja, kad visi yra kvailiai ir nesusigaudys jų gudriuose projektuose ir jų godžiuose pasipinigavimuose, stengiasi įtraukti į diskusijas pagal jų planus. Nepavyks, nes jų visą biznį sužlugdys XXI a., yra Internetas, google, socialiniai tinklai ir žmonių mulkinimas sunkėja, kaip toj pasakėčioj apie Lapę ir Varną, varna paėmė sūrį iš snapo prispaudė koja ir karktelėjo: XXI amžius DURNIŲ NĖRA.

ruta       2016-03-21 8:08

Matau yra ir infantilu , kurie nesugeba suprasti ano -bolsevikinio kruvino teroro , po tuo nacistinio . Reikejo butu dvasiskai stipriam , kad pasipriesinti . Stai dabar net i taikius mitingus pries valdzios, zalingus , netikusius sprendimus neimanoma surinkti nei tukstncio pilieciu , kas tai ?

Skirmantė       2016-03-21 3:45

Bet, autoriau, nepamirškit, kad tas bevalis, vargšas nelaimingas žudikas vis tiek YRA ŽUDIKAS. todėl postringavimai “Jei kiti žudė, ir aš turėjau žudyti, lyg ir mažiau nusikalstu, aplinka kalta”. man yra nepakankami.
(ir prašom neminusuot: juk nesakau, kad istorinės tiesos neturi būti tyrimuose). Kelkim klausimą, kodėl tai buvo? Ką daryti, kad to nebūtų ateity?

Al.       2016-03-21 2:17

,,Nustatoma šitokia demarkacijos linija tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių [su Vilniumi Lietuvos pusėje], kuri betgi nei kiek dar nesprendžia vienos ar kitos pusės teritorinių teisių”.

,,Straipsnis 5
Dėl sutarties laiko etc.
Šioji sutartis pradeda veikti 1920 m. spalio 10 d. 12 valandą, neliesdama vienok jau įvykinto iki šiam laikui karo veiksmų sustabdymo ir galioja ligi galutinio viso Lietuvos ir Lenkų ginčijamo teritorinio klausimo išsprendimo.”
http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/1920_10_07_Suvalkų_sutartis.IH1508.pdf

vai me       2016-03-21 0:49

Autorius pradėjo gerai, bet paskui ,pridėjo į kelnes ir įjungė atbulinę pavarą.Matyt, gavo Kominterno palikuonių, melynais chalatais, įspėjimą, ar kitokią zinią, iš tvartelio. Manau, kad Vanagaitės opuso pasirodymas tampriai susijęs, su milijardo vagyste, iš valstybės izdo.

Palaikau Rubino poziciją       2016-03-20 23:31

Drąsus vyras.Ne toks kaip Zurofas.

StasysG--->Jašai       2016-03-20 23:27

Paprasčiausia v-pedija rašo: “1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos taikos sutartis su Lenkija, kuri p r i p a ž i n o   Vilniaus kraštą Lietuvai. Sulaužiusi Suvalkų sutartį lenkų kariuomenė okupavo Suvalkus, Seinus, Gibus ir kitus lietuviškus miestelius, kol buvo sustabdyta lietuvių kariuomenės.”

per Svobodą        2016-03-20 22:41

prieš kelias dienas tokie va jashos valandą laiko pasakojo kaip prie 8 metus Lvove buvo išvystę tokį biznį. Įkūrę keletą restoranų, kuriuose, greta maitinimo paslaugų suteikdavo turistams gąsdinimo paslaugas: užgriūdavo “benderininkai”, tipo sukarikatūrinti ukropai, vienžo ...tingiu rašyti, kiek jie ten pasakojo apie savo “veiklą” juodinant, išjuokiant ukrainiečius, jų “žiaurumą”. Tai tęsėsi 8 metus. Dabar sakė tą veiklą kažkodėl nutraukė. O ar ne tokią pat veiklą vystė vanagaitė įkūrusi mokamą blindažą su nkvdistų gąsdinimais. Reiškia tai tipiški projektai primetant tautų žeminimą kartu ir pasipinigaujant

nebūtų jasha       2016-03-20 22:26

tipiškas komuniaga

Jasha       2016-03-20 20:46

Melo kojos trumpos. Melas ra pagrindinis negarbinbgo žmogaus bruožas. Valiušaiti, kuris 1920 spalio 7 d. Suvalkų sutarties straipsnis, kurioje vietoje VILNIŲ PRIPAŽINO LIETUVAI???? Malonėkite nurodyti konkrečiai. Jei nenurodysite, tai kas galės paneigti, kad tokiais ar panašiais „faktais” pagrįstas visas tekstas???


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Europos Parlamentas pasmerkė Lenkijos ketinimus kriminalizuoti lytinį mažamečių švietimą

Svarbi žinia: teismas įpareigojo Vyriausybės atstovą S. Buškevičiaus skundą dėl Kazio Škirpos gatvės pervardijimo nagrinėti iš naujo

Rasa Čepaitienė. Atviras laiškas Trakų rajono merei Editai Rudelienei

Liudvikas Jakimavičius. Balsavimo kortelė

Konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“ (vaizdo įrašas)

Gitanas Nausėda per Nacionalinius maldos pusryčius: „Susitelkime maldoje visi kartu prieš Dievo veidą, ir vėl pasijuskime esą broliai ir seserys“

Ramūnas Aušrotas kviečia į diskusiją apie naujausią Šarūno Barto filmą „Sutemos“

Aras Lukšas. Stalinizmo šaukliai: tarp prisitaikymo ir atgailos

2019-ųjų metų Laisvės premija skirta Laisvės kovų dalyviui, žmogui-legendai Albinui Kentrai

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen. Nacionalinė šeimų taryba – rūpestis šeimomis ar inkvizicijos kūrimas?

Veronika Winkels. Ugdyti vaikus… mokykloje ar namie?

Andrius Švarplys. Kas nutrauks bankų vydomą valstybės šantažą?

Liudvikas Jakimavičius. Ką bendra turi šv. Kalėdos ir šachmatai?

Algimantas Rusteika. Ruoškitės pasirinkimams – ‘vsio bus zakonno’

Ramūnas Aušrotas: „Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida“

Neringos Venckienės interviu TV3: „Variantai buvo tik du: arba ginti mergaitę, arba pamiršti, kad tokia gimė. Aš pasirinkau ginti“

Tyrimas palygino santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.