Įžvalgos

Vidmantas Valiušaitis. Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940–1941-ieji*

Tiesos.lt siūlo   2017 m. rugsėjo 15 d. 1:25

4     

    

Vidmantas Valiušaitis. Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940–1941-ieji*

„Kultūros barai“ | 2017 (7–8)

„Lietuvių tautos istorija teka paslaptinga ir vingiuota vaga. Jos darbai ir kovos dažnai vyksta sunkesnėmis sąlygomis negu kitų tautų. Jos laimėjimai, nedidelių jėgų, tačiau atkaklių pastangų vaisius, yra dažnai apgaubti tylos. Jos aukos, proporcingai nepaprastai aukštos, nepakankamai suprastos ir įvertintos. Daugelis jos gyvenimo svarbių valandų dar nėra reikiamai apšviestos, kad naujosios kartos galėtų jas pažinti, apmąstyti ir suprasti, kokios pareigos joms yra istorijos pavestos.“[1]

Taip straipsnyje „1941 metų sukilimas“ rašė ambasadorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis, neišsipildžiusios Vilties prezidentas, savo gyvenimu ir likimu tarsi patvirtinęs prasmę cituotų žodžių, pasakytų 1971-aisiais, Birželio sukilimo 30-ųjų metinių proga.

Prasminga, kad Adolfo Damušio politinių studijų dienos vyksta tuo metu, kai Lietuva mini Baisiojo birželio įvykius. Birželis neatsiejamas nuo Adolfo Damušio biografijos. Ne vien todėl, kad jis gimė birželio 16-ąją. Ne vien todėl, kad 1944 m. birželio 16-ąją gestapas jį areštavo kaip „Reicho priešą“ ir kalino įvairiuose Vokietijos kalėjimuose, kol karo pabaigoje iš Bairoito kalėjimo Šiaurės Bavarijoje jį išvadavo amerikiečiai. Svarbesnė priežastis kita – 1941-ųjų birželio dienomis Damušis pakliuvo į patį istorinių įvykių Kaune epicentrą ir paliko apie juos svarbių liudijimų.

Minėdami 109-ąjį Damušio gimtadienį, šia konferencija pagerbdami šviesų jo atminimą ir atliktus darbus, neatsitiktinai žvelgiame į mūsų tautos ir valstybės kelią per pastarąjį šimtmetį. Konferencijos pavadinime atsispindi istorinė lietuvių tautos drama – demokratinės valstybės kūrimo, jos ugdymo darbą lydėjo ir tebelydi kažkokia, pasak Lozoraičio, „paslaptinga“ viską ardanti ir griaunanti srovė.

Tą dramą itin išraiškingai atspindi Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje Aleksandro Udalcovo elgesys. Gegužės 8-ąją, Antrojo pasaulinio karo pabaigos dieną, atvykęs į Antakalnio kapines jis pirmąsyk Rusijos valstybės vardu padėjo vainiką prie monumento žuvusiesiems už Lietuvos laisvę, atidavė pagarbą kovotojams dėl šalies nepriklausomybės. Tas įvykis maloniai nustebino – gal tai netiesioginis patvirtinimas, kad Rusija pagaliau ryžosi pripažinti Lietuvos okupacijos faktą?

Tačiau, vos mėnesiui praėjus, paaiškėjo, kad tai buvo nedaug reiškiantis teatrališkas gestas. Ambasadorius pareiškė, kad mūsų šalis gali būti skolinga Rusijai 72 mlrd. dolerių[2] už tariamas Sovietų Sąjungos investicijas po to, kai 250 tūkstančių raudonarmiečių 1940 m. birželio 15-ąją užtvindė Lietuvą. Vadinasi, savo pirmtakę Sovietų Sąjungą, iš kurios šiandieninė Rusija yra perėmusi visas teises ir pareigas, mūsų Rytų kaimynės pasiuntinys Vilniuje ir toliau traktuoja kaip „investuotoją“, bet ne kaip okupantę. Nesvarbu, kad smurtu, teroru, prievarta ir apgaulėmis grįstas diktatūrinis režimas 22 mėnesius buvo Hitlerio sąjungininkas, sutartinai veikė prieš mažesnes ir silpnesnes Europos valstybes, drauge su naciais griovė Europą ir naikino jos žmones.

„Sovietų dalyvavimo kare aspektas – ne šiaip įdomus faktas, – rašo britų istorikas Rogeris Moorhouse’as knygoje „Velniška sąjunga. Molotovo–Ribbentropo paktas 1939–1941“. – Pokariu tie, kurie rašė apie nacių ir sovietų paktą, buvo linkę mechaniškai kartoti anuometinius Kremliaus pasiteisinimus, esą Stalinas, pasirašydamas sutartį, tiesiog tikėjosi išlošti laiko, kad sulaikytų Hitlerį ir parengtų SSRS gynybines pajėgas, turėjusias atremti tikėtiną puolimą. Šis aiškinimas, kurį vis dar pasitelkia sovietinio požiūrio gynėjai, prieštarauja tam, kas įrodyta.“[3]

O įrodyta štai kas: „Hitleris ir Stalinas – du liūdniausiai pagarsėję XX a. Europos diktatoriai – susivienijo bendram reikalui. Abu režimai, kurių vėlesnė konfrontacija tapo lemiamu Antrojo pasaulinio karo Europoje susidūrimu, dvidešimt du mėnesius, beveik trečdalį laiko, kiek truko konfliktas, dirbo ranka rankon. Hitleriui, pasukusiam į Vakarus ir įsiveržusiam iš pradžių į Skandinaviją, paskui į Beniliukso šalis ir Prancūziją, Stalinas siuntė sveikinimus. Užkulisiuose naciai ir sovietai prekiavo paslaptimis, projektais, technologijomis ir žaliavomis, palaikydami vieni kitų karo mašiną. Stalinas ketino išnaudoti nacių puolimą savo tikslams, paspartinti Vakarų žlugimą ir ilgai lauktą kapitalistinio pasaulio griūtį.“[4]

„Abi pusės veikė vienodai, tačiau kaip tik Sovietų Sąjungą ir pasaulinį komunistų judėjimą šis ryšys labiausiai pažeidė. Nacistams 1939 m. buvo likę labai nedaug moralinio kapitalo ir jie netrukus galutinai susikompromitavo, pradėdami Holokaustą, o komunistai mėgo didžiuotis savo moraliniu įvaizdžiu. [...] Paktas su Hitleriu visiems laikams sutepė pasaulinio komunizmo reputaciją, kaip vėliau tai padarė 1956 m. SSRS invazija į Vengriją ar 1968 m. Prahos pavasario numalšinimas.“[5]

Sovietų Sąjunga sulaužė visas sutartis, pasirašytas su Lietuva. Tarp jų 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį, kuria amžiams atsisakė suverenių teisių į lietuvių tautą ir jos žemes, įsipareigojo susilaikyti nuo bet kokių agresyvių veiksmų (str. 3), o galimus nesusipratimus, nepavykus jų išspręsti diplomatiniu keliu, perduoti specialiai sutaikinimo komisijai (str. 4). „Sulaužė 1926 m. pasirašytą nepuolimo sutartį, kur taip pat pasižadėjo visus kilusius konfliktus spręsti taikiomis priemonėmis. Toji sutartis 1934 m. buvo pratęsta ir ta proga sovietų užsienio reikalų komisaras Litvinovas, pasirašydamas protokolą, pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjunktūrų, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išraiška mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindinis elementas yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės išlaikymas.“[6]

Nepuolimo sutartis 1933 m. buvo papildyta. Abi šalys, pasirašiusios užpuoliko sąvokos apibūdinimo konvenciją, sutarė agresoriumi (užpuoliku) laikyti tą valstybę, kuri ginčo atveju pirmoji paskelbtų karą arba okupuotų vieną iš konvenciją pasirašiusių valstybių, karo jai nepaskelbusi. Konvencijoje pažymima: „Jokie sumetimai, t. y. nei ekonominiai, nei politiniai, nei militariniai, negali pateisinti agresijos akto, numatyto str.1.“

Sulaužiusi pasirašytas sutartis su Baltijos valstybėmis ir paneigusi pagrindinius tarptautinės teisės principus, Sovietų Sąjunga įvykdė tarptautinį nusikaltimą. Todėl Baltijos šalių aneksiją nuo pat pradžios pasmerkė beveik visos pasaulio valstybės.

Jungtinių Valstijų, kurios niekada nepripažino Baltijos valstybių okupacijos, prezidentas Franklinas D. Rooseveltas, 1940 m. spalio 15 d. Baltuosiuose rūmuose priėmęs Amerikos lietuvių piliečių delegaciją, kuri įteikė jam memorandumą dėl Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos, pareiškė: „Jūs kalbate apie Lietuvos nepriklausomybės praradimą. Lietuvos nepriklausomybė neprarasta. Ji tik laikinai užgniaužta.“[7]

Kodėl šiandien pasaulis nepripažįsta Krymo aneksijos? Todėl, kad tai brutalus nepriklausomos Ukrainos valstybės teritorinio vientisumo pažeidimas ir tarptautinės teisės sulaužymas, kurio negali pateisinti jokie politiniai išvedžiojimai. Vadinamasis „referendumas“ dėl pusiasalio prijungimo prie Rusijos surengtas tada, kai rusų ginkluotosios pajėgos jau buvo atėmusios Krymą iš Ukrainos ir visiškai kontroliavo šią teritoriją.

Iš neteisės teisė nekyla. Tiek plebiscito Kryme, tiek ir vadinamųjų „liaudies seimų“ karnavalinių rinkimų 1940 m. liepos 14–15 d. Baltijos valstybėse, kurių teritorijose jau šeimininkavo daugiau kaip pusė milijono raudonarmiečių, rezultatai buvo ir yra niekiniai, nes juos lėmė ne žmonių pasirinkimas, bet neteisėtai įsibrovusios svetimos šalies ginkluotosios pajėgos ir slaptoji policija.

Tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, jau yra „matyta“. 1939 m. pabaigoje dėl visko „kalti“ buvo „lenkų ponai“, „suomių imperialistai“, „rumunų išnaudotojai“, „Pabaltijo fašistai“. Dabar – „ukrainiečių nacionalistai“.

Stalino ir Hitlerio pokerio partijoje Baltijos valstybėms ir Suomijai buvo numatytas statisčių vaidmuo, jų likimą Molotovo–Ribbentropo susitarimu pavedus bolševikų malonei. Prezidentas Antanas Smetona, pasitraukęs iš Lietuvos dėl sovietų okupacijos ir 1941 m. kovą atvykęs į Jungtines Valstijas, pokalbyje su dienraščio Draugas korespondentu, sakė: „Rusai būtų anksčiau puolę Pabaltijo kraštus, jei ne jų karas su suomiais. Rusų klasta, ruošta Lietuvai, buvo mūsų jaučiama aiškiai dar prieš birželio 15 d. ir jų pažadai gerbti Lietuvos suverenumą mums rodėsi abejotini. Visi rusų kaltinimai, pateikti Lietuvai, buvo be jokio pagrindo. Jų ultimatumo reikalavimai buvo paremti pramanytais dalykais. Lietuva visą laiką buvo korektinga Sovietų Rusijai. Priekaištas, kad kai kurie raudonosios armijos kariai buvo lietuvių administracijos organų išvilioti, pagrobti ir tik vėliau ištrūkę pro kanalizacijos vamzdžius, yra ne tik pramanytas, bet ir juokingas. Vilniuje niekur nebuvo tokių vandentiekio ar kanalizacijos vamzdžių, kuriais iš kiemo žmogus galėtų išlįsti.“[8]

Tokiais pačiais pramanytais kaltinimais Stalinas grindė pretenzijas ir kitoms savo aukoms.

Kai Suomijos vyriausybė, skirtingai nuo Baltijos valstybių, atmetė Sovietų Sąjungos reikalavimus ir ministras pirmininkas Kajenderis, aiškiai suprasdamas, kad Stalinas dabar neišvengiamai pasiųs prieš Suomiją raudonąją armiją, kreipėsi į suomių tautą, prašydamas jos paramos, kompartijos ruporas Pravda 1939 m. lapkričio 26 d. vedamajame šaipėsi iš kaimyninės šalies premjero ir jam grasino: „Suomijos vyriausybė bijojo Sovietų pasiūlymą apsvarstyti parlamente. Bet už tai ministras pirmininkas [...] suruošė cirką. Kajenderis stojo ant galvos, vaikščiojo ant rankų [...] ir koja spyrė Sovietų Sąjungai, neva norėdamas tuo būdu apginti Suomijos nepriklausomybę [...] Kajenderis apraudojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikus, kurie pasirodė trumparegiai, nes pasirašė sutartis su SSSR. Žinoma, toks toli matantis politikas, kaip Kajenderis, kuris yra Mošcickio ir Becko[9] politikos tęsėjas, kitaip pasielgti ir negalėjo. Tačiau Kajenderis galės greitai įsitikinti, kad toli matantieji politikai yra ne Suomijos marionetės, bet dabartiniai Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikai, kurie sudarė tarpusavio pagalbos paktus su Sovietų Sąjunga.

Kas bus iš viso to Suomijos politinio balagano? Mes tikimės, kad suomių tauta neleis toliau savo marionetėms vairuoti valstybės laivo į pražūtį vedančiu keliu.“

Po šio straipsnio Sovietų Rusijoje pratrūko „darbininkų ir valstiečių“ mitingai, nukreipti prieš Suomiją, pasipylė rezoliucijos. „Rezoliucijų tonas esąs toks aštrus,pranešė dienraščio XX amžius korespondentas, – kokio dar Sovietų Rusijoje nebuvo pavartota nė prieš vieną valstybę. Kai kuriose rezoliucijose tiesiog atvirai reikalaujama Suomiją sudrausti ginklu.“[10]

Po keturių dienų, gruodžio 1-ąją, jau buvo bombarduojamas Helsinkis. Prasidėjo žūtbūtinis suomių karas su sovietais.

Kaip sovietų įsibrovimą sutiko kitos Stalino aukos? Štai mažai žinomas faktas. Okupuotos Lietuvos laikraščiai apie tai jau nerašė, nes ji, pirmoji iš Baltijos šalių, tapo sovietų agresijos auka, čia jau šeimininkavo GPU cenzūra. Čikagos Draugas 1940 m. birželio 20-ąją pranešė, kad Latvijos sostinėje Rygoje žuvo daugiau kaip 30 asmenų, „kai Rusijos karininkai įsakė policijai šaudyti į protestuojančius prieš Rusijos okupaciją žmones“.

Riaušės, pasak dienraščio, prasidėjo, „kai rusų kareiviai pradėjo marširuoti Rygos gatvėmis. Civiliai gyventojai surengė demonstraciją, išdaužė krautuvių langus ir apmėtė akmenimis centrinę policijos būstinę, kur Rusijos karininkai įsakė Latvijos policijai šaudyti į žmones. [...] Rygoje uždrausta žmonėms susirinkti didesnėmis grupėmis negu keturi. Prezidentas Ulmanis per radiją prašė žmonių laikytis ramiai ir „gerbti“ Rusijos kareivius“.[11]

O štai pranešimas apie sovietų kariuomenės veiksmus Besarabijoje: „Būriai Rusijos orlaivių atskrido Besarabijon ir nusileido vietos aerodromuose, kur iškėlė raudoną vėliavą.
Pirmiausia Rumunijon atvyko sunkieji tankai, paskui lengvieji tankai, artilerija, motorizuota kariuomenė ir pėstininkai. Dėl labai mažo skaičiaus maisto sunkvežimių, spėjama, jog rusai tikisi gyventi iš vietos žmonių maisto.“

4 milijonai gyventojų, kurių tautinė sudėtis labai marga, Draugo pranešimu, „okupaciją sutiko labai įvairiai. Šimtai tūkstančių žydų, kurie prieš kelias dienas nuogąstavo dėl artėjančio persekiojimo, sakoma, okupantus sutikę labai nuoširdžiai. Rusų sluoksniai tvirtina, kad ir ukrainiečiai, kurių yra apie 1,000,000, sveikinę atvykstančią rusų kariuomenę.
Bulgarai, kurių yra apie 2,000,000, ir vokiečiai, kurių yra apie 100,000, nežinojo kas jų laukia. Milijonams rumunų [tai] buvo juoda diena. Įvyko susišaudymų tarp rusų, ukrainiečių ir rumunų.
Didelė dauguma Rumunijos pareigūnų iš Besarabijos išvyko su dokumentais ir pinigais [dar] prieš rusų okupaciją.“[12]

Kodėl svarbu ir šiandien prisiminti tai, kas vyko Europoje ir Lietuvoje daugiau kaip prieš 75-erius metus? Todėl, kad šitas istorijos tarpsnis iki šiol naudojamas kaip propagandos įrankis, siekiant paveikti dabarties visuomenių raidą, politinę jų orientaciją.

Lietuvos kariuomenės analitikai atkreipia dėmesį, kad Rusijos žiniasklaida iškraipo Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių istoriją, bandydama sukompromituoti pačią šių šalių valstybingumo idėją.

Pagrindinės žinutės vidaus vartojimui ir aktyviam platinimui pasaulyje yra šios:

• Baltijos šalių dabartinė valdžia esą stengiasi „perrašyti“ istoriją savo naudai ir kaltina Sovietų Sąjungą, kuri tariamai nebuvo šių šalių okupavusi; neva jos pačios „prašėsi“ į SSRS, į tai buvo „atsižvelgta“, jos „priimtos“; sovietai daug čia investavę, sustiprinę pramonę, pakėlę kultūrą; kai pabaltijiečiai „apsigalvoję“, užsinorėję „išeiti“ – demokratinė Rusija juos „išleidusi“; kas nepatinka?..

• posovietinės šalys neva viską, kas netinka vietiniams režimams, laiko Kremliaus propaganda;

• Baltijos šalyse Antrojo pasaulinio karo išvakarėse atseit egzistavę pusiau fašistiniai režimai, kuriuos dabar jos stengiasi „atstatyti“; dabartiniams politikams paranku tvirtinti, kad Baltijos šalys nukentėjusios nuo Molotovo–Ribbentropo pakto, nors Sovietų Sąjunga ilgus dešimtmečius jas „šelpusi“;

• Lietuva, Latvija ir Estija, kalbėdamos apie „nepriklausomybės atkūrimą“, iš tikrųjų kalba apie „nacizmo atkūrimą“ ir visa tai vyksta XXI amžiuje!..

Tokios ir panašios indoktrinacijos tikslai nėra pasikeitę nuo Sovietų Sąjungos laikų – falsifikuoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos istoriją, pulti, šmeižti dabartinę valdžią, kaltinti ją istorijos perrašinėjimu, nacizmo aukštinimu bei jo pateisinimu, kad būtų užmiršta ir nutylima pačių sovietų kruvina praeitis, imperialistinė politika, gėdingas Sovietų Sąjungos glaudaus bendradarbiavimo su nacistine Vokietija puslapis.

Matyt, tai viena iš priežasčių, kodėl Rusija, kurios vadovaujantys sluoksniai ir dalis visuomenės neslepia savo palankumo buvusiam totalitariniam režimui ir asmeniškai diktatoriui Stalinui, taip atkakliai bando apkaltinti Baltijos šalis, neva jos gyvena fašistinėmis, net nacistinėmis nuotaikomis. Tai išbandytas, daug metų taikomas būdas sėti nepasitikėjimą Baltijos valstybėmis, esą tai piktos, agresyvios, priešiškai, rusofobiškai ir antisemitiškai nusiteikusios šalys, toks įvaizdis tariamai nulemtas jų „istorinės raidos“.

Stasys Lozoraitis rašė: „Kas šiandien atsimena, kad Lietuva atsisakė sudaryti sąjungą su galinga nacių Vokietija ir pulti Lenkiją? Kuriame Europos rezistencijos puslapyje paminėta, kad lietuvių tauta, atsispirdama didžiuliam vokiečių spaudimui, niekad nesudarė SS dalinių? Ir pagaliau kas šiandien mena, kad lietuviai yra vienintelė tauta Europoje, kuri net aštuonerius metus ginklu priešinosi Rytų okupantui? Atrodo, lyg lietuvių tauta gyventų užuovėjoje nuo didžiųjų įvykių ir jos žemėje istorija būtų jau nuo senų laikų sustojusi. Štai kodėl šiandien mes turime prisiminti ir kitiems priminti, kad 1941 metais lietuvių tauta sukilo prieš savo krašto pavergėją, tuo būdu išreikšdama valią būti laisva ir nepriklausoma.“[13]

Pažvelkime į Europą, kaip ji atrodė tuo metu, kai Lietuva, kuri šiandien kaltinama vos ne zoologiniu antisemitizmu ir Holokausto pramonės „išradimu“, išgyveno savo egzistencinę dramą.

Vokietijos fiureris 1939 m. sausio 30 d., dar iki Klaipėdos krašto atplėšimo, Reichstage pasakė kalbą, kurioje be kita ko pažymėjo, kad jeigu „tarptautinei finansininkų žydijai pavyktų dar kartą pastūmėti tautas į pasaulinį karą, tai jo pasekmė būtų ne pasaulio subolševikinimas ir žydų laimėjimas, bet žydų rasės išnaikinimas Europoje“.

Hitlerio propagandos ministras Goebbelsas savaitraštyje Das Reich aiškino: „Žydų pažymėjimas žydiška žvaigžde“ reikalingas todėl, kad „visi žydai pagal savo gimimą ir rasę priklauso prie tarptautinio sąmokslo prieš nacionalsocialistinę Vokietiją. Jie pageidauja, konstatuoja autorius, Vokietijos pralaimėjimo ir pražūties ir daro, ką tik galėdami, norėdami prie to prisidėti.“[14]

Iki tol, kol Jungtinės Valstijos įstojo į karą 1941 m. gruodžio 8 d., hitlerinė Vokietija, dar iki minėtosios fiurerio kalbos užėmusi Austriją ir Čekoslovakiją, 1939 m. kovą iš Lietuvos atėmė Klaipėdos kraštą, balandį užėmė Albaniją, rugsėjį nukariavo Lenkiją, 1940 m. balandį okupavo Daniją ir Norvegiją, gegužę – Beniliukso šalis, birželį privertė kapituliuoti Prancūziją, lapkritį satelitėmis pavertė Vengriją ir Rumuniją, 1941 m. kovą Hitleriui nusilenkė Bulgarijos karalius, o balandį pasidavė Jugoslavija ir Graikija.

Hitlerinė Vokietija tuo metu jau buvo paklupdžiusi beveik visą Europą, vienintelė Anglija, atkirsta nuo žemyno, bombarduojama ir spaudžiama jūrinės blokados, dar priešinosi naciams.

Taigi, Hitleris nelaukė, kol tautas į pasaulinį karą pastūmės, anot jo, „tarptautiniai sąmokslininkai“. Šio vaidmens ėmėsi pats, o užkariautos teritorijos Europoje ir Šiaurės Afrikoje pranoko plotus, Napoleono užvaldytus XIX a. pradžioje.

Nesnaudė ir Stalinas. 1939 m. rugsėjį atplėšęs Lenkijos gabalą, 1940 m. žiemą nusilaužęs keletą dantų Suomijoje, bet vis tiek atsikandęs jos teritorijos dalį, birželį okupavo Baltijos valstybes, užgrobė Rumunijos Besarabiją ir Bukoviną.

Pridursiu šiek tiek statistikos: Suomija neteko 10 proc. dirbamos žemės, 10 proc.  tekstilės, chemijos ir metalo pramonės, 11 proc. miškų, Hanko pusiasalį buvo priversta 30 metų nuomoti sovietų karinei jūrų bazei. Apie 400 tūkstančių Suomijos gyventojų per 12 dienų turėjo išsikelti iš prarastų teritorijų.

***

Koks buvo Lietuvos požiūris į tautines mažumas, kai ji buvo nepriklausoma valstybė, ir kas atsitiko po to, kai šalį okupavo sovietai?

Atskaitos taškas galėtų būti Vilniaus krašto dalis, atitekusi Lietuvai pagal Savitarpio pagalbos 1939 m. spalio 10 d. sutartį su Sovietų Sąjunga. Nauja 6909 kv. km teritorija su 490 tūkstančių gyventojų, tarp kurių 50–55 tūkstančiai žydų, tautiniu atžvilgiu buvo margaspalvė, ypač sostinėje. Reikšmingą visuomenės dalį sudarė lenkai, gudai, kitos tautinės bendrijos.

Kaip su jomis elgėsi Lietuva?

1940 m. sausio 3 d. Elta pranešė, kad sudarius mokyklų tinklą „Vilniuje ir Vilniaus krašte įsteigta 392 pradžios mokyklos su 1,033 mokytojais“. Įskaitant privačias, išlaikomas įvairių draugijų, Vilniaus mieste ir srityje buvo daugiau kaip 400 mokyklų su maždaug 1350 mokytojų. Mokyklas leista steigti ir gudams, žydams, kitoms mažumoms. Pranešime nurodoma, kad „Lenkijoje buvo leista tik lenkiškos pradžios mokyklos, į kurias buvo verčiami eiti ir kitų tautybių vaikai“.[15]

„Vilniuj jau eina penki laikraščiai“, – tų pačių metų sausį informavo Elta. Vienas lietuviškas – Vilniaus balsas, du lenkiški – Gazeta Codzienna ir Kurjer Wilenski, vienas gudų – Krynica. „Dabar pradėjo eiti ir žydiškas Vilnens Tageblatt, kurio redaktorius yra žymus Vilniaus žydų veikėjas dr. Vygodskis. Vedamajame pareiškiama, kad Vilnius bus Lietuvos Jeruzalė ir kad Vilniaus miesto ir srities žydai bus lojalūs Lietuvos piliečiai.“[16]

Tų pat metų sausio 3 ir 4 dienomis Kaune vyko visos Lietuvos, įskaitant Vilniaus kraštą, rabinų suvažiavimas, kurį sveikino Kultūros reikalų departamento direktorius dr. Soblys ir Kauno miesto burmistras Rusteika.[17]

Per pirmą ir paskutinį tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje iškilmingą Vasario 16-osios minėjimą, kuris vyko Vilniuje, greta Vyriausybės narių prezidiume sėdėjo žydų ir stačiatikių rusų vyriausieji dvasininkai, totorių vyriausiasis dvasininkas-muftis.[18]

Ne veltui Maxas M. Lazersonas straipsnyje „Žydų mažumos Baltijos šalyse“ 1941 m. rašė: „Vienas iš istorijos paradoksų yra tas, kad žydams trijose Baltijos valstybėse mažumų teisės buvo laiduotos žymiai didesniu mastu nei kitose Europos dalyse. Ironija juo labiau pabrėžtina dar ir dėl to, kad šios vyriausybės, skirtingai nei Lenkijos ir Rumunijos, nebuvo susaistytos sutartimis, teisiškai įpareigojančiomis suteikti mažumų teises jų žydų populiacijai. Baltijos valstybės paskelbė šias deklaracijas laisva valia (Lietuva 1922 m. gegužės 12 d., Latvija 1923 m. liepos 7 d. ir Estija 1923 m. rugsėjo 17 d.), netiesiogiai patvirtindamos jų mažumų teises švietimo ir kultūros srityse. [...]

[Lietuvos] vyriausybė išlaikė specialią ministeriją žydų reikalams, įskaitant ministrą ir įstaigos personalą sostinėje bei provincijos miestuose. Žydų reikalų ministro politinė veikla buvo kontroliuojama [žydų] nacionalinės tarybos. [...] Šiuo atžvilgiu Lietuvos žydai džiaugėsi didesnėmis teisėmis už tas, kurias turėjo lenkai, vokiečiai ir baltarusiai, nekalbant jau apie tai, kad jie neturėjo savo ministerijos. [...] Niekur kitur už Palestinos ribų hebrajų kalba nepadarė tokios milžiniškos pažangos kaip Lietuvoje per tuos dvidešimt metų. Net po diktatūros įvedimo (1926 m.) šios žydų mokyklos ir toliau veikė, išlaikomos vyriausybės.“[19]

O kaip tuo metu gyveno žydai kitose valstybėse?

Štai XX amžius 1939 m. lapkritį, praėjus vos porai mėnesių po Lenkijos kapituliacijos, kai šalį pasidalijo naciai su bolševikais, cituodamas švedų laikraštį Socialdemokraten, pranešė: „Žydų padėtis Lenkijoje, rašo laikraštis, esanti klaiki, nepalyginti klaikesnė kaip lenkų, kurie taip pat nesidžiaugią. Perkeliant iš vienos vietos į kitą, žydams teduodama 15 minučių laiko pasiruošti, ką per tą laiką jie gali pasiimti, tą gali išsivežti, visas kitas turtas liekąs vietoje.“[20]

Bolševikai buvo „humaniškesni“ – užimtoje Karelijoje suomiams išsikraustyti davė 12 dienų...

1940 m. sausį Lenkijos žydai susidūrė su naujais suvaržymais: „Neprijungtų Vokietijon buvusių Lenkijos teritorijų visiems žydams, nuo 14 iki 60 metų amžiaus, paskelbtas dviems metams privalomasis darbas. Minėto amžiaus visiems žydams įsakyta su darbo įrankiais susirinkti į nurodytas vietas, pasiėmus porai dienų maisto.“[21]

Vokiečių „užkariautose Lenkijos teritorijose žydai gyvena baisų skurdą, o ypač Liublino srityje, kur naciai palaipsniui žydus sutraukia ir įgyvendina, neteikdami nė kokių jų gyvenimui priemonių. Daugelis žydų norėtų apleisti Liublino sritį ir kitas buvusios Lenkijos teritorijas. Bet Vokietija nusprendė jų niekur neišleisti. Sako, žydai gyvenimą gali pasidaryti darbu. Esą darbo pakankamai ir jie tedirbą.“[22]

Tuo metu, kai žydai Kaune gyveno laisvi, posėdžiavo rabinų suvažiavime, leido laikraščius, mokė vaikus gimtąja kalba, jų tautiečiai, pavyzdžiui, Slovakijoje šlavė gatves: „Slovakų laikraščiuose paskelbtos taisyklės, kuriomis žydams uždrausta lankyti valgyklas ir kavines Bratislavoje, kadangi „jie slovakams atrodo provokuojantys“, t. y. nepakenčiami. Be to, ten žydams įsakyta dukart per savaitę į paskirtas vietas susirinkti gatves valyti.“[23]

Vengrijoje nacių partijos pastangomis priimtas įstatymas, draudžiantis žydams kelti šalies vėliavą, vairuoti automobilius, pirkti bet ką iš ūkininkų, pasirašinėti teisinius dokumentus, žydėms neleista dirbti akušerėmis… Siekiant apriboti žydų prieauglį Vengrijoje, suteikiama teisė kurti šeimas tik vyriausiems žydų šeimų sūnums ir dukroms.

Įstatymas nustato, kad „žydams leidžiama pirkti, parduoti ir skaityti knygas tik hebrajų ar idiš kalba. Svetimšaliams žydams nebus duodama vizų. Žydams neleidžiama samdyti ne žydžių, jaunesnių kaip 40 metų. Visos prekybinės įstaigos, kuriose dirba vienas ar daugiau žydų, bus laikomos žydų įstaigomis.“[24]

Rumunijos karalius Karolis, dar labiau suartėdamas su Romos–Berlyno ašimi, paskelbė „visą seriją antisemitinių įstatymų, kuriais suvaržomi žydai“. Uždraudė žydų vedybas su ne žydais, neleido jiems užimti pareigų viešajame sektoriuje – „būti advokatais, knygų leidėjais ar nejudamo turto savininkais“. Sklandė gandai, kad iš žydų „bus atimtos nuosavybės, jei jie nepasiskubins jų parduoti rumunams“.[25]

Net rafinuotieji prancūzai, patekę po vokiečių padu, traukė tą pačią giesmę, kaip visa nacių pavergtoji Europa. Grenoblio laikraštis Le Petit Dauphinois pranešė, kad naujoji Prancūzijos konstitucija, kurią parengė Petaino vyriausybė, išnaikins „parazitus, favoritizmą ir plutokratiją, kurie padarę tiek blogo kraštui“. Pranešime iš Vichy laikraštis nurodo, kad naujoji konstitucija būsianti autoritarinė, nors „respublikos konstitucijos rėmuose ir grąžins valstybei autoritetą, suverenitetą ir prestižą“. Prancūzijos žinių agentūra Havas pranešė, kad Prancūzijos vyriausybė šaukianti nacionalinį susirinkimą, kuris „sudarytų Prancūzijai naują konstituciją pagal maršalo premjero Henri Philippe Petain autoritetą“.[26]

Netrukus Vichi vyriausybė paskelbė įstatymą, suvaržantį pilietines žydų teises. Jiems buvo „draudžiama eiti aukštas pareigas valdžioje, teisme, mokslo įstaigose. Jiems nevalia būti kariuomenės vadais, karininkais. Žydai taip pat išskiriami iš vadovybės spaudoje, radijuje ir kine.“

Tačiau spauda pažymi, kad prancūzų įstatymas vis dėlto nėra toks „žiaurus kaip Vokietijoje ar Italijoje. Pavyzdžiui, nedraudžiamos moterystės santuokos su nežydais“. Tiems žydams, kurie jau yra pasiekę tam tikrų pareigų kariuomenėje ar mokslo srityje, įstatymas numatė išimtis. Apskaičiuota, kad įstatymas palies apie pusę milijono Prancūzijos žydų.[27]

Žinomas prancūzų filosofas Jacques’as Maritainas, buvęs Katalikų instituto Paryžiuje profesorius, tuo metu skaitęs paskaitas Amerikos universitetuose, savo pareiškime žmogaus teisių gynimo komitetui Catholics for Human Rights pabrėžė, kad Vichy vyriausybė, priėmusi antisemitinius įstatymus, visų pirma nusikalsta „senoms prancūzų tautos tradicijoms ir tautos dvasiai“. Antra, tie įstatymai priimti, „pildant vokiečių užgaidas“. Trečia, „prancūzų tauta nėra antisemitiška, bet šiandien yra bejėgė atsispirti pašėlusiam Vokietijos nacių spaudimui.“[28]

Tai – to meto Europos politinis kontekstas, kurio aplinkoje veikė ir bandė išlikti iš pradžių nepriklausoma, o paskui jau okupuota, terorizuojama ir naikinama Lietuva. Jeigu net Prancūzija tada buvo „bejėgė atsispirti pašėlusiam Vokietijos nacių spaudimui“, kodėl šiandien kai kas mano, kad Lietuva, būdama okupuota, „galėjo“ ar net „privalėjo“ tai padaryti? Tai geriausiu atveju naivus, istorines aplinkybes ignoruojantis, „kavalieriškas“ istorijos traktavimas. Vis dėlto net ir okupuota, net ir desperatiškai gindamasi nuo pavergėjų, bandydama pareikšti savo teises ir jas apginti, Lietuva, nieko panašaus į tai, ko griebėsi kitos valstybingumo dar nepraradusios, nors nacių jau stipriai prispaustos Europos šalys, nesiėmė.

Žydų teises Lietuvoje pirmieji ėmė riboti būtent bolševikai. Netrukus po to, kai 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą, Maskvai parsidavę vietiniai komunistai jau liepos 3 d. Kaune surengė didelį „žydų darbo masių mitingą“, kuris „išnešė rezoliuciją“, reikalaujančią „panaikinti hebrajų kalbos dėstymą žydų mokyklose“.[29]

Ta pačia rezoliucija buvo pasveikinta Sovietų Rusija, pareikštas lojalumas komunistų partijai, Paleckio „tautinei“ vyriausybei ir naujajai „liaudies armijai“. Kartu pabrėžtas „žydų masių pasiryžimas kovoti su visais liaudies priešais, su šovinizmu, tautine neapykanta ir su Smetonos agentais žydų tarpe“, pareikalauta „uždrausti visas reakcines žydų organizacijas bei draugijas“.[30]

Į tuos „pageidavimus“, kurie išreiškė ne vietos žydų, bet Maskvos imperialistų valią, marionetinė Paleckio vyriausybė nedelsdama „atsiliepė“. „Smetoninės priespaudos laikais buvo kurstomas antisemitizmas ir bet koks pažangesnis žydų visuomenės judėjimas slopinamas visu žiaurumu, – skelbė jau bolševikų perimta ir Leibos Šauso vadovaujama ELTA. – Reakcingos žydų organizacijos, skleidusios žydų šovinizmą, galėjo laisvai veikti ir mulkinti žydų visuomenę. Dabar, kada imama žiūrėti darbo žmonių, o ne buržuazijos reikalų, dalis tų organizacijų pačios atsisakė veikti, o kita dalis buvo vidaus reikalų ministerio nutarimu uždaryta.“[31]

Šalies atmosferą, kurioje dalis žydų organizacijų „pačios atsisakė veikti“, gerai atspindi tuo metu vartotas bolševikų žodynas: „Smetonos laikais žydų reakcija buvo ištikima lietuvių plutokratų talkininkė. Žydų buržuazija buvo smetonininkų sąjungininkė, jos atstovai laisvai galėjo mulkinti žydų darbo mases, žydų kapitalistai veikė išvien su lietuvių kapitalistais prieš darbo žmones. [...] Žydų reakcija dabar galutinai sutriuškinta. Žydų darbo masės išlaisvintos iš savo išdavikų jungo, broliškoje sąjungoje su lietuvių darbo masėmis kovoja dėl visos Lietuvos liaudies galutinės pergalės.“[32]

Ką reiškia ta „galutinė pergalė“, parodė 1940 m. spalio 1 d. Kaune įvykęs „žydų darbininkų ir tarnautojų“ mitingas. Ten buvo priimta rezoliucija „dėl religinių švenčių“, kuria pareikalauta iš profsąjungų „imtis žygių, kad žydai darbininkai ir tarnautojai dirbtų žydų švenčių metu“. Kodėl? Todėl kad „darbo žmonės“ turi „savo šventes“ ir jiems „nėra reikalo švęsti religinių švenčių“. Rezoliucija baigiama šūkiais: „Šalin klerikalų reakcija! Tegyvuoja Tarybų valdžia! Tegyvuoja Lietuvos komunistų partija (bolševikų)! Tegyvuoja visų darbo žmonių vadas drg. Stalinas!“[33]

Kol komunistai engė, prievartavo tautas, versdami jas vergauti, keliais vaikščioti aplink bolševikų stabus jų pasiglemžtoje Rytų Europos dalyje, nacių okupuotos Europos piliečiai, pasak Rogerio Moorhouse’o, „turėjo registruotis pas nacių pareigūnus ir buvo suskirstyti pagal keturias kategorijas: Reichsdeutsch (Reicho arba Vokietijos vokiečiai), Volksdeutsch (etniniai vokiečiai), Nichtdeutsch (nevokiečiai) ir Juden (žydai). Paskirta kategorija lėmė, koks bus paskirtas maisto davinys ir kur bus leidžiama gyventi. Ištisos bendruomenės buvo ištirtos ir surūšiuotos, buvo galima atimti jų nuosavybę ir ištremti.“[34]

Savo socialinį eksperimentą naciai pirmiausia išbandė okupuotoje Lenkijos dalyje. Žydai buvo įkalinti naujai įkurtuose getuose Varšuvoje, Lodzėje, kitur, o lenkai dažnai buvo iškraustomi iš aneksuotos srities, sudarant sąlygas čia iš Rytų atvykti etniniams vokiečiams (Volksdeutsche). Iki 1941 m. pavasario buvo deportuota apie 400,000 lenkų.[35]

Moorhouse’as rašo, kad sovietų okupuotoje Lenkijos dalyje „NKVD ištobulino savąją „valymo“ strategiją ir sudarė sąlygas imtis „galvų kapojimo“ – siekė išsiaiškinti, kurie lenkų visuomenės nariai gali būti priešiškai nusiteikę sovietų valdžios atžvilgiu“.

O labiausiai nusiteikusi prieš politinį barbarizmą ir valstybinį banditizmą, be abejo, buvo apsišvietusi, išsilavinusi, valstybiškai ir tautiškai susipratusi visuomenės dalis. Nenuostabu, kad sovietai „pradėjo suiminėti mokytojus, verslininkus, kunigus, taip pat tuos, kurie buvo pasmerkti, nes bendravo su išoriniu pasauliu, – filatelistus, pašto viršininkus ir net esperantininkus“.[36]

Represuojant buvo laikomasi maždaug tos pačios procedūros: „Namų šeimininkus iškart po vidurnakčio pažadindavo baladojimas į duris ir įsiverždavo nedidelė rusiškai rėkaujančių žmonių grupė, kuriai priklausė du NKVD puskarininkiai, pora Raudonosios armijos eilinių ir vietos milicininkas. Nukreipę ginklus į šeimos narius, jie stengdavosi apieškoti namus ir rasti nusikaltimo įrodymus, o NKVD karininkas perskaitydavo iš anksto parengtą dokumentą, kuriame būdavo pažymėta nusikalstama veikla ir nurodyta bausmė – deportacija.“[37]

Nesunku suprasti, kodėl abu nusikalstami režimai taip sklandžiai bendradarbiavo tarpusavyje, palaikydami vienas kitą tarptautinėje arenoje. Moraliniai skrupulai nevaržė nė vieno iš jų. Juos siejo išskirtinai merkantilūs interesai – niekas neturi kištis į jų grobio dalybas.

Juozas Brazaitis rašė: „Nacionalsocializmas ir komunizmas išpažįsta išrinktuosius žmones ir atmestuosius, [...] komunizmo matas žmonių atrankai – socialinė klasė: išrinktoji yra proletariato klasė, ir atmestinos visos kitos. [...] Nacionalsocializmo matas žmonių atrankai – rasė: geriausia germanų, menkiausia semitų. Pirmoji skirta pasaulio progresui, antroji tam progresui kliudo ir dėl to sunaikintina, nebūtinai net sunaudojant ir jos darbo jėgą.“

Vis dėlto nacių ir komunistų taktikos šiek tiek skyrėsi. „Sovietų NKVD suiminėjo, žudė, kalino, deportavo, individualiai ir masiškai, pati ir savo vardu, be jokios priedangos. Tik politinius veiksmus sovietinis režimas stengėsi pridengti svetimu, vietos gyventojų vardu; pvz., sovietizacija, inkorporacija turėjo rodytis vykdoma tariamai laisva liaudies valia. Naciniai okupantai darė priešingai: atvirai darė politinius veiksmus, pvz., tiesiog Hitlerio vardu nuslopino nepriklausomybės ženklus ir siekimus. Tačiau gyventojų eksterminaciją stengėsi pridengti svetimu vardu – vietos gyventojų.“[38]

Dalis Lietuvos istorikų ar šiaip viešosios erdvės komentatorių, pastaruoju metu aktyviai pasisakančių istorijos temomis, bando viename to paties Europos istorijos katilo krašte išvirti „kitokios rūšies sriubą“ – įvykius Lietuvoje paaiškinti išskirtinai „lietuvių būdo savybėmis“, kurias nulėmė neva istoriškai susiklostęs „antisemitizmas“.

Toks požiūris iš esmės nepasako nieko nauja apie tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį Antrojo pasaulinio karo metais, vien agresyviai kartoja sovietinės propagandos naudotus, Rusijos iki šiol kartojamus trafaretus. Teisuoliškai teisėjauja gyviesiems ir mirusiesiems, žvelgdami iš šiandieninio savo žinojimo aukštumos, visiškai ignoruodami ano meto karinį, politinį bei istorinį kontekstą.

Adolfas Damušis nebuvo profesionalus istorikas. Bet, kaip pabrėžė Augustinas Idzelis, jis geriau negu daugelis istorikų suprato dokumentų, kaip istorinių šaltinių, reikšmę ir parašė vertų dėmesio istorinių darbų[39]. Būtent jis atkreipė dėmesį į faktą, kad dokumentų tekstai nebūtinai reiškia tai, kas juose rašoma. Romualdo Ozolo žodžiais tariant, politika yra ne vien tai, kas pasakoma, bet ir tai, kas nepasakoma.

Adolfas Damušis, rezistencinės vyriausybės narys, tuos žodžius patvirtina: „Dokumentai tarnavo kaip priemonės, kuriomis buvo bandoma įgyvendinti tam tikrą politiką. O politikos tikslai ir pobūdis dokumentuose dažnai nėra išreikšti. Tai tegalima nustatyti renkant žinias apie dokumentų kūrėjus, apie jų vidines nuotaikas.“[40]

Damušis pažymi, kad siaura, scholastinė dokumentų interpretacija, ignoruojanti momento aplinkybes, politinę konjunktūrą, galių santykius ir dokumentų kūrėjų tikslus, neretai veda prie klaidingų išvadų.

O būtent taip elgiasi tie, kurie iki šiol aiškina, neva 1940 m. vasarą rinkimai į „liaudies seimą“ „visoje Lietuvoje vyko pakiliai, iškilmingai, šventiškai“,[41] esą teiginys, kad rinkimų rezultatai „buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS, neatlaiko kritikos“.[42] Tad ir „įsijungimas į didžiąją TSRS“ tariamai vykęs „laisvais, demokratiniais pagrindais“.[43]

Anuo metu įvykių liudytojų buvo pernelyg daug, kad būtų galima šitaip mulkinti žmones. Net ir okupantų pakalikai turėjo pripažinti: „Mūsų krašto vidaus padėtį pakeitė Raudonoji armija“ „laisvę“ atvežusi „ant tankų“.[44]

Dalis Lietuvos istorikų dabar bando tą tiesą paneigti.

* Parengta pagal pranešimą, perskaitytą Adolfo Damušio politinių studijų konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ 2017 m. birželio 16 d., Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilnius.

Literatūra:

[1] Stasys Lozoraitis jr. 1941 metų sukilimas. Į Laisvę, 1971 rugsėjis, nr. 52 (89), p. 5.
[2] Vaidas Saldžiūnas. Keisti Rusijos ambasados veiksmai Vilniuje suglumino lietuvius: taip elgiamasi pirmą kartą. – Delfi, 2017 m. gegužės 9 d. http://www.delfi.lt/news/daily/medijos-karas-propaganda/keisti-rusijos-ambasados-veiksmai-vilniuje-suglumino-lietuvius-taip-elgiamasi-pirma-karta.d?id=74590202
[3] Roger Moorhouse. Velniška sąjunga. Molotovo–Ribbentropo paktas 1939–1941. Vilnius: Alma littera. 2015, p. 22.
[4] Ten pat, p. 23, 24.
[5] Ten pat, p. 25.
[6] Mečislovas Mackevičius. Lietuvos gyventojų trėmimai faktų ir tarptautinės teisės šviesoje. – Kn. Lietuviai Sibire. Lithuanians in siberia. – Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla / Lithuanian library press, Inc., chicago, Illinois, 1981. 15 p.
[7] Amerikos Lietuvių Tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje [sudarė Skirius J., Račkauskas J.]. Chicago: Lithuanian Research and Studies Center. 1998, p. 127.
[8] Prez. Smetona pasakoja apie lenkų ultimatumą, bolševikų okupaciją. Draugas, 1941 m. gegužės 21 d.
[9] Ignacas Mošcickis (1867–1946), tuomet jau žlugusios Lenkijos prezidentas, o Juzefas Beckas (1894–1944) – užsienio reikalų ministras.
[10] Pavojingas incidentas Suomių–Sovietų pasienyje. XX amžius, 1939 m. lapkričio 27 d.
[11] Rygoj užmušta 30 žmonių. Draugas, 1940 m. birželio 20 d.
[12] Žadama parama prieš Rusiją. Draugas, 1940 m. liepos 1 d.
[13] Stasys Lozoraitis. 1941 metų sukilimas. Į Laisvę, 1971 rugsėjis, nr. 52 (89), p. 5.
[14] Žydai norėjo karo – dabar jį turi. Naujoji Lietuva, 1941 m. lapkričio 19 d.
[15] Mokyklas steigti bus leista ir gudams, žydams ir kitoms mažumoms. Draugas, 1940 m. sausio 4 d.
[16] Vilniuj jau eina penki laikraščiai. Draugas, 1940 m. sausio 29 d.
[17] Lietuvos žydų rabinų suvažiavimas. Draugas, 1940 m. vasario 7 d.
[18] Draugas, 1940 m. kovo 20 d.
[19] Max M. Lazerson. The Jewish Minorities in the Baltic Countries. Jewish Social Studies. A Quarterly Journal Devote to Contemporary and Historical Aspects of Jewish Life. Volume III, Library University of Wisconsin-Milwaukee, 1941, 273, 275 pages.
[20] Švedų manymu, rimtų pasekmių nebūsią. XX amžius, 1939 m. lapkričio 28 d.
[21] Žydams paskelbtas privalomas darbas. Draugas, 1940 m. sausio 16 d.
[22] Naciai neišleidžia žydų iš Lenkijos. Draugas 1940 m. kovo 29 d.
[23] Slovakijoj varžomi žydai. Draugas, 1940 m. vasario 19 d.
[24]Vengrijos kova prieš žydus. Draugas, 1940 m. liepos 5 d.
[25] Rumunijoj nauji įstatymai prieš žydus. Draugas, 1940 m. rugpjūčio 10 d.
[26] Prancūzijos nauja konstitucija diktatorinė. Draugas, 1940 m. liepos 5 d.
[27] Draugas, 1940.
[28] Prancūzijos žydų nelaimė. Draugas, 1940 m. lapkričio 6 d.
[29] Žydai prieš hebrajų kalbą. Draugas, 1940 m. liepos 6 d.
[30] Žydų darbo žmonių mitingas. Tiesa, 1940 m. liepos 4 d.
[31] Uždarytos reakcinės žydų organizacijos. Lietuvos aidas, 1940 m. liepos 10 d.
[32] Reakcinių ir šovinistinių žydų organizacijų sulikvidavimas. Rytinis Lietuvos aidas, 1940 m. liepos 10 d.
[33] Žydų darbininkų ir tarnautojų mitingo rezoliucija dėl religinių švenčių. Tiesa, 1940 m. spalio 2 d.
[34] Roger Moorhouse, p. 81.
[35] Ten pat. p. 81.
[36] Ten pat, p. 84.
[37] Ten pat, p. 85.
[38] Juozas Brazaitis. Vienų vieni. Vilnius: Į Laisvę fondo Lietuvos filialas. 1990, 132–134 p.
[39] Adofas Damušis. Lithuania Against Soviet and Nazi Aggression. Chicago: The American Foundation for Lithuanian Researchi, Inc. 1998, 342 p.; Adolfas Damušis. Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario (1940-1959) metais. Kaunas: Į Laisvę fondo Lietuvos filialas. 1991, 95 p.
[40] Augustinas Idzelis. Adolfas Damušis – rezistentas ir istorijos gynėjas. Pranešimas konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“. 2017 m. birželio 16 d., Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilnius.
[41] Liudas Truska. 1940 metų „Liaudies“ seimo rinkimai. Lituanistika, 1995, nr. 1(2), p. 19–25; Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, p. 77–88.
[42] Henrikas Šadžius. Tautos drama (1939–1953), II t. Vilnius: Mintis. 2016, p. 49.
[43] Ten pat.
[44] Stasys Dovydaitis. Raudonoji armija mums atvežė laisvę ant tankų. Lietuvos aidas, 1940 m. birželio 24 d.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

kertinis        2017-09-11 10:22

propagandos akmuo senoviškai siaura, scholastinė istorijos interpretacija. Propagandą išrado Bažnyčia, kuri dabar apsimeta esanti ne prie ko.

to Pikc       2017-08-30 21:56

Ieškok geresnių citatų apie Ruzo ir Džo bičiulystę, kur jie buvo tokie vieningi kaip niekas kitas, juk padėjo Sovietiją industrializuoti ir elektrifikuoti kaip Lietuvą dabar grafitizuoti. Visuotina Lietuvos miestų sienų ir kūnų grafitizacija daug ką pasako, ane? Tai ne industrializacija ir ne atominės bombačkos padovanojimas kaip liberalų numylėtiniui Vakaruose dėdei Džo.

nugi       2017-08-30 20:16

Iškastruotas Wilno reikals

Pikc       2017-08-30 18:51

Kad jau Ruzveltas paminavotas, štai vienas įdomesnių jo pasisakymų apie Staliną: “[...] I just have a hunch that Stalin is not that kind of man. Harry [Hopkins] says he’s not and that he doesn’t want anything but security for his country, and I think if I give him everything I possibly can and ask for nothing in return, noblesse oblige, he won’t try to annex anything and will work with me for a world of democracy and peace.” (https://www.cia.gov/library/center-for-the-study-of-intelligence/csi-publications/csi-studies/studies/vol47no1/article02.html).
O štai citata iš šio straipsnio: “Šimtai tūkstančių žydų, kurie prieš kelias dienas nuogąstavo dėl artėjančio persekiojimo, sakoma, okupantus sutikę labai nuoširdžiai.” wink


Rekomenduojame

Nigelas Farage’as Europos Komisijos pirmininkui J.-C. Junckeriui: „Jūs nieko nepasimokėte!“

J.-Cl. Junckeris: „Pernai teturėjom dvi galimybes: drauge parengti konstruktyvią Europos darbotvarkę arba išsiskirstyti. Aš pasirinkau vienybę“

Vengrijos vyskupas: popiežius yra neteisus dėl pabėgėlių, tai invazija

Scott Yenor. Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (I dalis)

Vytautas Sinica. Traukis, Radžvilai!

Algimantas Rusteika. Iš struktūrinių frontų

Skandalas. Norvegijos tarnybos „Barnevernet“ užkulisiai: pelnas didesnis net už naftos įmonių

Jonas Grigas. Akademinė „skelbk arba žūk“ kultūra vertina tik mokslo publikacijas

Kęstutis Navakas. Ąžuolyną pavers disneilendu?

„NE Stambulo konvencijai!“: paraginkime laišku Europos Parlamento narius ryžtingai atmesti Stambulo konvenciją

Naujienos iš propagandos frontų: manevrai „Rinkimai“ prasideda. Pirmieji Algimanto Rusteikos komentarai iš užfrontės

Kodėl tauta negali atleisti Vytautui Landsbergiui „už kolūkius“?

Vytautas Sinica. Apie politikų dviveidystę, arba „Kieno gyvybė brangesnė“?

Romas Lazutka apie tuščias kalbas be faktų: „Jei sovietmetis yra lygiava, Lietuvą tektų pripažinti labiausiai sovietine“

Algimantas Zolubas. LR Seimo kėslas Lietuvoje statyti babelio bokštą

Audrius Bačiulis. Kaip gaminamos Fake News: „Deutsche Welle“ ir „Redaktionsnetzwerk Deutschland“ atvejis

Geroji Naujiena: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu …“, arba Kaip nepralaimėti brolio

Norvegiškasis vaiko teisių apsaugos modelis Lietuvoje jau pareikalavo pirmos aukos – kas dabar prisiims atsakomybę?

Pigių dujų mitas

Algimantas Rusteika. Kalno „darkytojų“ melas ekspertų akimis

Politinis teismų procesas tęsiasi: Kauno apygardos teismas toliau tirs Garliavos šturmo liudytojų bylos įrodymus

Kūdikių kūno dalių pardavimą užfiksavęs aktyvistas laimėjo kovą teisme

Lietuvos vyskupai kviečia melstis už taiką: „Su pasitikėjimu ir viltimi kreipkimės į mūsų Motiną, Lietuvos Globėją ir Taikos Karalienę“

Marius Markuckas. Radžviliada, arba Kas liko iš politikos mokslų Lietuvoje?

Ąžuolyno rododendrizacija (2). Danguolė Liagienė: Dendrologinė klaida būtų fatališka

Ąžuolyno „kraštovaizdiniai kirtimai“: Kauno savivaldybė keičia taktiką?

JK premjerė Theresa May raginama atskleisti nuslėptą tiesą apie imigracijos poveikį atlyginimams

Vengrija: „ES „žagina“ savo pačios įstatymus ir vertybes“

Tomas Baranauskas. Gedimino kalno papėdėje įvykdytas baisus nusikaltimas

Vytautas Vyšniauskas. Vilniaus universiteto naujovės iš filosofijos studijų perspektyvos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.