Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Propagandos ir ideologijos analizė, Kultūros, kalbos, istorijos politika, Liustracija ir desovietizacija

Vidmantas Valiušaitis. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?

Tiesos.lt siūlo   2017 m. lapkričio 28 d. 19:06

4     

    

Vidmantas Valiušaitis. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?

DELFI.lt

„Tai kaip bus su ta Škirpos alėja? Visiems jau atrodo aišku, kad šitas Hitlerio šuo buvo pagrindinis žydų žudynių Lietuvoje šauklys ir bet kokie jo kiti nuopelnai Lietuvai dėl to nebetenka prasmės“, – savo Veidaknygės paskyroje paskelbė beletristas Marius Ivaškevičius.

Ir „užtaginęs“ pridurė: „Remigijus Šimašius, Saulius Skvernelis, Viktoras Pranckietis, Ramūnas Karbauskis, Dalia Grybauskaitė – ar kas nors jūsų gali išspręsti šį klausimą? Ar yra kažkas šeštas, kuris viską sprendžia?

Šitas pareiškimas daugiau pasako apie M. Ivaškevičių negu apie K. Škirpą.

Kadangi tai ne epitetas. Tai prisipažinimas. Prisipažinimas, primenantis janyčaro ištikimybės sultonui patvirtinimą. Janyčarai, priminsiu, buvo Osmanų impertijos nuožmūs pėstininkai, karo metu į nelaisvę paimti ir į islamą atsivertę krikščionys.

M. Ivaškevičius kreipiasi į aukščiausius mūsų valstybės pareigūnus, nelyginant iš kalėjimo paleistas draugas Sniečkus į savo pastumdėlius to meto „vyriausybėje“ ir „prezidentūroje“, kai tapo NKVD vietininku, Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą 1940-aisiais: kodėl, girdi, šie delsia ir neduoda jam paaiškinimų?..

Čia – santykis su istorija ir dabartimi autoriaus, kurio kūriniai įtraukti į mokyklines programas ir jaunimas yra verčiamas iš jų „mokytis“.

„Mirę žmonės negali apsiginti“, – apžvalgininkas Marius Laurinavičius neseniai priminė KGB dezinformacijos tėvo „sparnuotą posakį“. Jis vėliau tapo KGB veiklos orientyru ir fabrikatų gaminimo kryptimi, puolant jiems nepasiduodančius ir bolševizmui besipriešinančius ideologinius bastionus: sunaikinti ir apdergti mirusiųjų atminimą, kad dezorientuoti, demoralizuoti ir išsigandę gyvieji pasiduotų patys.

Manieringu stileiviškumu save eksponuojantis charakteris šituo pasisakymu įsilieja į Ostapo Benderio moralinį paveldą įsisavinusių visuomenės veikėjų chorą, atgaudžiantį nelyg iš garsiojo Džiuzepės Verdžio „Nabuko“. Neatsitiktinai šitų choristų taikiniai – mirusieji. Juos pulti – saugu. Šantažo aukos – tyli. Visuomenės dauguma detalių nežino. Mokyklos vadovėliai, skirtingai negu apie M. Ivaškevičių, apie juos nerašo. Galima kalbėti bet ką. Ir jokia atsakomybė už tai negresia.

Romanu „Žali“ M. Ivaškevičius anksčiau už R. Vanagaitę faktiškai išsityčiojo iš pokario lietuvių kovos už laisvę. Dramoje „Madagaskaras“ – lėkštai išjuokė vieną ryškiausių XX a. lietuvių asmenybių profesorių Kazį Pakštą.

K. Pakšto palikimo tyrinėtojas ir jo ekspertas Silvestras Gaižiūnas pastebėjo taikliai: „Ivaškevičius „Madagaskare“ vos ne kiekvienu sakiniu Lietuvą ir lietuvius atitveria nuo universalių dimensijų, lyg pabrėždamas: žiūrėkit, kokie mes, lietuviai, juokingi ir neverti rimto diskurso. Kolumbai, odisėjai ir prometėjai – tai kitų tautų prerogatyva, mūsų idėjos ir mintys – tik pokštas. [...] Bulvarinė literatūra – kaip ir spauda – vadovaujasi taisykle: kuo primityviau, tuo geriau.

Turinys yra pakeičiamas išoriniais efektais, dėmesys nukreipiamas į trečiaeilius dalykus, pasitelkiamas popstilius. „Madagaskaras“ konstruojamas kaip bulvarinis vaidinimas, kuriame Ivaškevičiaus nulipdytų kaukių monologai bei dialogai gali tęstis iki begalybės kaip blogame sapne.“[1]

K. Pakštą bandoma karikatūrinti ne pirmą kartą, pastebi S. Gaižiūnas. Iki Ivaškevičiaus jam „kando į blauzdą“ Petras Cvirka, 1944 metais JAV lietuvių-komunistų laikraštyje „Laisvė“ paskelbęs pamfletą „Smetonos kiemo gaidys, arba Pakštas Kazys“, kuriame ciniškai vaipomasi dėl to, kad, „užuot žavėjęsis rusų tauta, Lietuvai siūlo likimą susieti su Afrika“. Cvirka Pakštą laiko „neišmanėliu, kuris neįvertino broliškos rusų tautos nei prieš karą, nei karo metais, – būtent tada, kai profesorius rašė garsiąją „Baltoskandijos konfederaciją“.

M. Ivaškevičiui istorijoje „viskas aišku“. Jam nėra „baltų dėmių“. Yra tik vienintelis klausimas, kuriam jis neturi atsakymo: kas yra tas „šeštas“, kurio jis neatpažįsta? Nežino, kas jis.

Pagelbėsiu. Tas „šeštas“ yra žmogaus sąžinė. Ir kai jos stokoji – neturi instrumento, kuriuo gali tai aptikti.

Sąžinės turintys vyrai, rašytojai iš Dievo malonės, ne iš malonės užnugario informacinio palaikymo industrijoje, kalbėjo ir rašė kitaip. Jie nesityčiojo iš Lietuvos. Nedemonstravo savo „pranašumo“, ne badė arogantiškai pirštais kitus, rodydami jų trūkumus. Jie dėl trūkumų sielojosi, ragino jos taisyti, kvietė žmones kurti geresnę Lietuvą ir patys savo pavyzdžiu taip darė.

Juozas Tumas-Vaižgantas, kurį laiką veikęs ir politikoje, laiške į Paryžių diplomatui Petrui Klimui 1926 m. – gruodžio perversmo išvakarėse – rašė: „Patriotizmo pas mus nebėr. Sako, kad kas dabar iš šalies užkluptų, kepure visus apvožtų, kaip susipešusius žvirblius. Jokiam reikalui nebebūtų galima žmonių į viena suburti! Lietuvos inteligentai baigia Lietuvą demoralizuoti. Dabar Lietuvoje Tau vienam dar ne gėda paduoti ranką, nes iš tolo laikaisi. Trošku.“[2]

Tuo metu Jonas Aistis, seniai užstelbtas M. Ivaškevičiaus rampų šviesos, 1935 m. įspėjo: „Jeigu mūsų šviesuomenė nesusipras, tai kartoju: mūsų kaulai vaitos nelaisvėje“.[3]

O po kelių metų jis jau dainavo:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge, jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –
Liko netesėti mūsų pažadai
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge, jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę
Liko netesėti mūsų pažadai…

Tyčiotis ir šaipytis iš dabartinės nepriklausomos Lietuvos valstybės yra negana. Kadangi didesnė visuomenės dalis vis dar atskiria socialinių ir politinių reiškinių, kuriuos galima ir reikia taisyti, kritiką, nuo pačios nepriklausomybės neigimo. Todėl vystomas tolydžio intensyvėjantis puolimas prieš Lietuvai įsipareigojusius, jai ištikimai dirbusius ar net pasiaukojusius asmenis, kad tos skirties žmonės nebejustų. Todėl juodinama ne tik Lietuvos dabartis, bet ir jos praeitis. Pastaruoju metu – ypač aktyviai.

Kodėl? Todėl, kad pati mintis apie nepriklausomą Lietuvos valstybę jos žmonių būtų instinktyviai atmetama ir keltų šleikštulį. Kad nebūtų į ką lygiuotis. Kad visi pajustų, jog Lietuva – tai nevykėlių žemė. Kad čia nėra vietos garbei, orumui, sąžinei. Kad šios teritorijos gyventojų vienintelis interesas – asmeniškai pralobti. Nesirenkant priemonių.

Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.

[1] Silvestras Gaižiūnas. „Madagaskaro“ džiunglėse, arba Petro Cvirkos pėdomis… – „Literatūra ir menas“, 2005 m. birželio 17 d. – Prieiga internetu: http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LI00/Silvestras_Gaižiūnas._Madagaskaro_džiunglėse,_arba_Petro_Cvirkos_pėdomis.LI1500C.pdf
[2] Vaižgantas, Laiškai Klimams, Vilnius, Vaga, 1998, 64 p.
[3] Jonas Kossu-Aleksandriškis. Dievai ir smūtkeliai, Kaunas, 1935, 8 p.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Rūta       2017-11-29 9:18

Neskaitau ir neskaitysiu nei R. Vanagaitės,nei M. Ivaškevičiaus ‘kūrinių’. Tyčiotis iś tautos didvyrių-kas gali būti šlykščiau.

O gal jis...       2017-11-29 0:05

O gal jis visai ne ....evičius,o yra ...evič???
Pasiklauskite jo ,ko jis ieškojo Baltarusijoje.Mačiau per kažkurį TV kanalą.Jo
šaknys Baltarusijoje???

Pagarba K. Škirpai-Nepriklausomybės karžygiui...        2017-11-28 23:36

Pagarba didžiavyriui K. Škirpai-Nepriklausomybės gynėjui…  Pagarba Valiušaičiui. Panieka dvasios vargetoms ivaškeviciams,vanagaitėms, venclovoms, kurie parduotų Lietuvą pačią pirmą naujos okupacijos dieną, nes dergia jos herojus ir istoriją jau dabar…Tai nomenklatūrinės-oligarchinės santvarkos juodadarbiai, kurie už nuolankią tarnystę jai yra prileisti prie pajamų ir reklamos ,,lovio” ir ,,garbingų”
valdžiažmogių rankų bučiavimo apeigų ...

 

Elena       2017-11-28 22:25

NA ir menkumėlis to ivaškevičiaus. man bjaurus jo išvarymas ir kitia rašleva. Jis neturi jausmo kažkokių nesamonių pritvinkęs.Gal buvo nemylimas vaikystėje.


Rekomenduojame

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.