Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Propagandos ir ideologijos analizė, Kultūros, kalbos, istorijos politika, Liustracija ir desovietizacija

Vidmantas Valiušaitis. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?

Tiesos.lt siūlo   2017 m. lapkričio 28 d. 18:06

4     

    

Vidmantas Valiušaitis. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?

DELFI.lt

„Tai kaip bus su ta Škirpos alėja? Visiems jau atrodo aišku, kad šitas Hitlerio šuo buvo pagrindinis žydų žudynių Lietuvoje šauklys ir bet kokie jo kiti nuopelnai Lietuvai dėl to nebetenka prasmės“, – savo Veidaknygės paskyroje paskelbė beletristas Marius Ivaškevičius.

Ir „užtaginęs“ pridurė: „Remigijus Šimašius, Saulius Skvernelis, Viktoras Pranckietis, Ramūnas Karbauskis, Dalia Grybauskaitė – ar kas nors jūsų gali išspręsti šį klausimą? Ar yra kažkas šeštas, kuris viską sprendžia?

Šitas pareiškimas daugiau pasako apie M. Ivaškevičių negu apie K. Škirpą.

Kadangi tai ne epitetas. Tai prisipažinimas. Prisipažinimas, primenantis janyčaro ištikimybės sultonui patvirtinimą. Janyčarai, priminsiu, buvo Osmanų impertijos nuožmūs pėstininkai, karo metu į nelaisvę paimti ir į islamą atsivertę krikščionys.

M. Ivaškevičius kreipiasi į aukščiausius mūsų valstybės pareigūnus, nelyginant iš kalėjimo paleistas draugas Sniečkus į savo pastumdėlius to meto „vyriausybėje“ ir „prezidentūroje“, kai tapo NKVD vietininku, Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą 1940-aisiais: kodėl, girdi, šie delsia ir neduoda jam paaiškinimų?..

Čia – santykis su istorija ir dabartimi autoriaus, kurio kūriniai įtraukti į mokyklines programas ir jaunimas yra verčiamas iš jų „mokytis“.

„Mirę žmonės negali apsiginti“, – apžvalgininkas Marius Laurinavičius neseniai priminė KGB dezinformacijos tėvo „sparnuotą posakį“. Jis vėliau tapo KGB veiklos orientyru ir fabrikatų gaminimo kryptimi, puolant jiems nepasiduodančius ir bolševizmui besipriešinančius ideologinius bastionus: sunaikinti ir apdergti mirusiųjų atminimą, kad dezorientuoti, demoralizuoti ir išsigandę gyvieji pasiduotų patys.

Manieringu stileiviškumu save eksponuojantis charakteris šituo pasisakymu įsilieja į Ostapo Benderio moralinį paveldą įsisavinusių visuomenės veikėjų chorą, atgaudžiantį nelyg iš garsiojo Džiuzepės Verdžio „Nabuko“. Neatsitiktinai šitų choristų taikiniai – mirusieji. Juos pulti – saugu. Šantažo aukos – tyli. Visuomenės dauguma detalių nežino. Mokyklos vadovėliai, skirtingai negu apie M. Ivaškevičių, apie juos nerašo. Galima kalbėti bet ką. Ir jokia atsakomybė už tai negresia.

Romanu „Žali“ M. Ivaškevičius anksčiau už R. Vanagaitę faktiškai išsityčiojo iš pokario lietuvių kovos už laisvę. Dramoje „Madagaskaras“ – lėkštai išjuokė vieną ryškiausių XX a. lietuvių asmenybių profesorių Kazį Pakštą.

K. Pakšto palikimo tyrinėtojas ir jo ekspertas Silvestras Gaižiūnas pastebėjo taikliai: „Ivaškevičius „Madagaskare“ vos ne kiekvienu sakiniu Lietuvą ir lietuvius atitveria nuo universalių dimensijų, lyg pabrėždamas: žiūrėkit, kokie mes, lietuviai, juokingi ir neverti rimto diskurso. Kolumbai, odisėjai ir prometėjai – tai kitų tautų prerogatyva, mūsų idėjos ir mintys – tik pokštas. [...] Bulvarinė literatūra – kaip ir spauda – vadovaujasi taisykle: kuo primityviau, tuo geriau.

Turinys yra pakeičiamas išoriniais efektais, dėmesys nukreipiamas į trečiaeilius dalykus, pasitelkiamas popstilius. „Madagaskaras“ konstruojamas kaip bulvarinis vaidinimas, kuriame Ivaškevičiaus nulipdytų kaukių monologai bei dialogai gali tęstis iki begalybės kaip blogame sapne.“[1]

K. Pakštą bandoma karikatūrinti ne pirmą kartą, pastebi S. Gaižiūnas. Iki Ivaškevičiaus jam „kando į blauzdą“ Petras Cvirka, 1944 metais JAV lietuvių-komunistų laikraštyje „Laisvė“ paskelbęs pamfletą „Smetonos kiemo gaidys, arba Pakštas Kazys“, kuriame ciniškai vaipomasi dėl to, kad, „užuot žavėjęsis rusų tauta, Lietuvai siūlo likimą susieti su Afrika“. Cvirka Pakštą laiko „neišmanėliu, kuris neįvertino broliškos rusų tautos nei prieš karą, nei karo metais, – būtent tada, kai profesorius rašė garsiąją „Baltoskandijos konfederaciją“.

M. Ivaškevičiui istorijoje „viskas aišku“. Jam nėra „baltų dėmių“. Yra tik vienintelis klausimas, kuriam jis neturi atsakymo: kas yra tas „šeštas“, kurio jis neatpažįsta? Nežino, kas jis.

Pagelbėsiu. Tas „šeštas“ yra žmogaus sąžinė. Ir kai jos stokoji – neturi instrumento, kuriuo gali tai aptikti.

Sąžinės turintys vyrai, rašytojai iš Dievo malonės, ne iš malonės užnugario informacinio palaikymo industrijoje, kalbėjo ir rašė kitaip. Jie nesityčiojo iš Lietuvos. Nedemonstravo savo „pranašumo“, ne badė arogantiškai pirštais kitus, rodydami jų trūkumus. Jie dėl trūkumų sielojosi, ragino jos taisyti, kvietė žmones kurti geresnę Lietuvą ir patys savo pavyzdžiu taip darė.

Juozas Tumas-Vaižgantas, kurį laiką veikęs ir politikoje, laiške į Paryžių diplomatui Petrui Klimui 1926 m. – gruodžio perversmo išvakarėse – rašė: „Patriotizmo pas mus nebėr. Sako, kad kas dabar iš šalies užkluptų, kepure visus apvožtų, kaip susipešusius žvirblius. Jokiam reikalui nebebūtų galima žmonių į viena suburti! Lietuvos inteligentai baigia Lietuvą demoralizuoti. Dabar Lietuvoje Tau vienam dar ne gėda paduoti ranką, nes iš tolo laikaisi. Trošku.“[2]

Tuo metu Jonas Aistis, seniai užstelbtas M. Ivaškevičiaus rampų šviesos, 1935 m. įspėjo: „Jeigu mūsų šviesuomenė nesusipras, tai kartoju: mūsų kaulai vaitos nelaisvėje“.[3]

O po kelių metų jis jau dainavo:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge, jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –
Liko netesėti mūsų pažadai
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge, jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę
Liko netesėti mūsų pažadai…

Tyčiotis ir šaipytis iš dabartinės nepriklausomos Lietuvos valstybės yra negana. Kadangi didesnė visuomenės dalis vis dar atskiria socialinių ir politinių reiškinių, kuriuos galima ir reikia taisyti, kritiką, nuo pačios nepriklausomybės neigimo. Todėl vystomas tolydžio intensyvėjantis puolimas prieš Lietuvai įsipareigojusius, jai ištikimai dirbusius ar net pasiaukojusius asmenis, kad tos skirties žmonės nebejustų. Todėl juodinama ne tik Lietuvos dabartis, bet ir jos praeitis. Pastaruoju metu – ypač aktyviai.

Kodėl? Todėl, kad pati mintis apie nepriklausomą Lietuvos valstybę jos žmonių būtų instinktyviai atmetama ir keltų šleikštulį. Kad nebūtų į ką lygiuotis. Kad visi pajustų, jog Lietuva – tai nevykėlių žemė. Kad čia nėra vietos garbei, orumui, sąžinei. Kad šios teritorijos gyventojų vienintelis interesas – asmeniškai pralobti. Nesirenkant priemonių.

Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.

[1] Silvestras Gaižiūnas. „Madagaskaro“ džiunglėse, arba Petro Cvirkos pėdomis… – „Literatūra ir menas“, 2005 m. birželio 17 d. – Prieiga internetu: http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LI00/Silvestras_Gaižiūnas._Madagaskaro_džiunglėse,_arba_Petro_Cvirkos_pėdomis.LI1500C.pdf
[2] Vaižgantas, Laiškai Klimams, Vilnius, Vaga, 1998, 64 p.
[3] Jonas Kossu-Aleksandriškis. Dievai ir smūtkeliai, Kaunas, 1935, 8 p.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Rūta       2017-11-29 8:18

Neskaitau ir neskaitysiu nei R. Vanagaitės,nei M. Ivaškevičiaus ‘kūrinių’. Tyčiotis iś tautos didvyrių-kas gali būti šlykščiau.

O gal jis...       2017-11-28 23:05

O gal jis visai ne ....evičius,o yra ...evič???
Pasiklauskite jo ,ko jis ieškojo Baltarusijoje.Mačiau per kažkurį TV kanalą.Jo
šaknys Baltarusijoje???

Pagarba K. Škirpai-Nepriklausomybės karžygiui...        2017-11-28 22:36

Pagarba didžiavyriui K. Škirpai-Nepriklausomybės gynėjui…  Pagarba Valiušaičiui. Panieka dvasios vargetoms ivaškeviciams,vanagaitėms, venclovoms, kurie parduotų Lietuvą pačią pirmą naujos okupacijos dieną, nes dergia jos herojus ir istoriją jau dabar…Tai nomenklatūrinės-oligarchinės santvarkos juodadarbiai, kurie už nuolankią tarnystę jai yra prileisti prie pajamų ir reklamos ,,lovio” ir ,,garbingų”
valdžiažmogių rankų bučiavimo apeigų ...

 

Elena       2017-11-28 21:25

NA ir menkumėlis to ivaškevičiaus. man bjaurus jo išvarymas ir kitia rašleva. Jis neturi jausmo kažkokių nesamonių pritvinkęs.Gal buvo nemylimas vaikystėje.


Rekomenduojame

Nemokama rinkiminė reklama. „Susipažinkime: mes pirmą kartą ryžomės kandidatuoti savivaldybių tarybų rinkimuose…

Klausimas ES institucijoms: ar LRT vadovės teiginiai, nukreipti prieš Lietuvą, nėra hibridinio karo dalis?

Povilas Gylys. Skelbiu LRT pilietinį boikotą ir kviečiu prisijungti visus vertinančius bendrąjį gėrį

Geroji Naujiena: Viešpaties pagauti

Linas V. Medelis. Kaip mylėti vaikus, kai to moko nemylintys ir nemylimi

Algirdas Endriukaitis. Iš nepriklausomos Lietuvos teismų verdiktų: koloborantai, persekioję „Kronikos“ leidėjus, teisūs, visuomeninkai –  ne

Algimantas Rusteika. Sveikinu visus brangius Lietuvos žmones atvykus į 1939-uosius! (papildyta)

Vidmantas Valiušaitis. Apie Škirpą „visko“ M. A. Haroldas nežino

Suomija nori, kad migrantai grįžtų namo – du kartus padidinta grįžimo išmoka

Iš arti. Seimas Vyganto Malinausko ir Vytauto Sinicos akimis: atrodo, vaikai bus atiminėjami lengvai, dažnai ir ne vien kraštutiniais atvejais

Arvydas Juozaitis. Steikime Tautos iždą

Valdas Vasiliauskas. Kultūra, atskirta nuo valstybės

Vytautas Radžvilas. Šeštoji V. Putino kolona – stipresnė už penktąją

Antanas Maceina. Trys europiečio iliuzijos komunizmo akivaizdoje

Mateo Salvinio atsakas kairiųjų aktyvistui: „Siunčiu tau 20 imigrantų į namus“

Pasirašykime peticiją: Petro Cvirkos paminklas – okupacijos ir kolaboravimo simbolis, jam ne vieta Vilniaus širdy

Vytautas Sinica. Štai šeštoji kolona – visu gražumu

Robertas Grigas. Kunigui Juozapui Zdebskiui: „Tai ne putino uogos ant sniego…“

Raimondas Navickas. Ko moko jaunimą šis keistas filmas? arba Iliustracija VSD ir 2-jo departamento 2018 m. „Grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui..“

Verta prisiminti. Konstitucinis Teismas: Lietuvos valstybė – tai AŠ!

Frederikas Erixonas. Rinkimai pakeisiantys Europą?

Algimantas Rusteika. Miškų kirtimo nusikaltimas tęsiasi

Justas Mundeikis. Ekonomisto komentaras – Ko tikėtis viešojo sektoriaus darbuotojams iš Vyriausybės komisijos?

Nuo bačkos. Dainius Pūras. Viena iš sėkmingiausių sąmokslo teorijų – mitas apie tariamą Norvegijos nesėkmę šeimos ir vaikų teisių apsaugos politikoje

Savivaldos rinkimams artėjant. Kokią Vilniaus viziją rinksimės?

Atėjo laikas: visuomenė turi prisiimti atsakomybę už Lietuvos likimą

Karolis Kaklys. Ar įmanoma demokratiška savivalda be mažumos?

Austrijos Vyriausybė praneša: 62 proc. asmenų, įtariamų 2016-aisiais nužudę moteris, yra „užsienio kilmės“

Audrius Bačiulis. Vokietija ir Prancūzija pasirinko karą su Amerika. Kurioje pusėje Lietuva?

Vytautas Radžvilas. Pirmas žingsnis pokyčių link – nutraukti katės ir pelės žaidimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.