Religija ir filosofija

Vidmantas Valiušaitis.  Kapitalistinės dvasios žymė – kiekio meilė ir prisirišimas prie krūvos

Tiesos.lt siūlo   2020 m. sausio 28 d. 14:51

13     

    

Vidmantas Valiušaitis.  Kapitalistinės dvasios žymė – kiekio meilė ir prisirišimas prie krūvos

tv3.lt | 2008.01.22

Šiemet minėsime šimtmetį nuo dviejų itin ryškių, Lietuvai išskirtinai nusipelniusių ir vis dar iki šiol tinkamai visuomenei neatskleistų asmenybių, kurių gyvenimo pavyzdys ir pasiūlytos idėjos iki šiol tebėra reikšmingas visuomeninio atsinaujinimo ir valstybės sąrangos tobulinimo išteklius.

Kalbu apie vieną didžiausių visų laikų lietuvių filosofą Antaną Maceiną (1908-1987), kurio šimtmečio sukaktis bus minima sausio 27 d., ir inžinierių, antinacinio bei antisovietinio pasipriešinimo organizatorių, jaunimo ugdytoją, socialiniu teisingumu grindžiamos valstybės modelio vieną kūrėjų Adolfą Damušį (1908-2003). Jo šimtmetis bus pažymėtas birželio 16 d.

Šias asmenybes prisimenu čia ne vien todėl, kad tai kilnūs, taurūs, Lietuvos mokslui, kultūrai ir visuomenei didžiai nusipelnę žmonės, kad artėja jų sukaktuvinių minėjimų renginiai, bet labiausiai dėl to, kad jų keltos visuomenės ir valstybės tobulinimo idėjos šiandien vėl iškyla kaip gyvenimo aktualios, o jie patys, nelyginant bibliniai ugniniai stulpai, tebešviečia mūsų nuskurdinto socialinio gyvenimo tyruose ir rodo kryptį tautai.

„Jei mes nebūsime mūsų tautai lygūs tiems ugniniams stulpams, kurie kadaise žydų tautai rodė kelią tyruose… ką mes nuveiksime? Ir kokia mūsų vertė?“ – kadaise klausė rašytoja, Steigiamojo Seimo atstovė ir pirmojo jo posėdžio pirmininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Būti ugniniu stulpu – tai eiti su savo tauta, vesti ją iš nelaisvės namų į Pažadėtąją žemę, kuri, faktiškai, yra ne kas kita, kaip niekad galutinai nepasiekiamas idealas. Egiptietiškoji nelaisvė – tai ne tik bolševikinės Rusijos okupacija, ne tik nacių Vokietijos priespaudos nedalia, ne tik prievartinis Sovietų Sąjungos režimas, brutaliai eikvojęs krašto išteklius ir žmonių potencialą. Egiptietiškoji nelaisvė buvo ir tebėra visa, kas skatina lietuvybės susvetimėjimą bei jos užgožimą, kas gena mūsų žmones iš savo namų į svetimus pasviečius, kas trukdo čia pasilikusiųjų daugumai gyventi oriai ir garbingai, neleidžia džiaugtis savosios tėvynės dangum, didžiuotis jos dabartimi, naudingai darbuotis krašto gerovei ir jaustis čia reikalingam.

Šitokį laisvės idealą prieš akis turėjo tiek A. Maceina, tiek A. Damušis, jį formulavo konkrečiomis socialinėmis ir politinėmis programomis. Abu jie buvo signatarai 1936 m. „Naujosios Romuvos“ žurnale paskelbtos deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kuria, regėdami pavojingai besiklostančią tarptautinę situaciją ir didėjančią socialinę atskirtį šalies viduje, bandė siūlyti būdus reformuoti autoritarinį tautininkų režimą, valstybės žlugimo išvakarėse palikusį be deramos politinės atramos visuomenėje ir tesilaikiusį valstybinių jėgos struktūrų galiomis.

A. Maceina buvo vienas iš tų nedaugelio Lietuvos asmenybių, kurios nuosekliai domėjosi socialinio teisingumo klausimais, į juos gilinosi, filosofiškai pagrindė krikščioniškąją socialinio teisingumo doktriną ir ją nuosekliai vystė. 1938 m. jis išleido veikalą „Socialinis teisingumas“, pirmąjį tokio pobūdžio lietuvių kalba, o 1940-aisiais – „Buržuazijos žlugimas“. Pastarojo veikalo pasirodymas simboliškai sutapo ne tik su prasilukštenusios „lietuviškosios buržuazijos“, bet, deja, ir su nepriklausomos valstybės žlugimu.

Tiek A. Maceina, tiek A. Damušis veikiai įsijungę į rezistencinio pasipriešinimo okupaciniams režimams gretas. A. Maceina buvo pagrindinis autorius serijos straipsnių,  išspausdintų nacių okupacijos metais (1943-1944) pogrindyje ėjusiame leidinyje „Į Laisvę“, apie būsimą Lietuvos santvarką. Tos mintys, aktyviai dalyvaujant ir A. Damušiui bei kitiems jaunosios kartos katalikų intelektualams, vėliau buvo išplėtotos ir 1958 m. paskelbtos Lietuvių fronto bičiulių leidinyje „Į pilnutinę demokratiją. Svarstymai apie valstybės pagrindus“. Pagaliau 1978 m., Adolfo Damušio inicijuotas ir didžiąja dalimi jo parengtas, pasirodė Lietuvių fronto bičiulių „Credo“, kuriame pristatomos pagrindinės vertybės, teikiančios pagrindą žmogaus laisvę ir socialinį teisingumą branginančiai valstybei. Idealui, kurio ir A. Damušis, ir A. Maceina visą gyvenimą siekė, už kurį kovojo ir kuriam aukojosi, bet prie kurio Lietuvai per savo istoriją niekad nepavyko net priartėti.

Kovo 11-osios Lietuva, stokodama politinės patirties, ypač socialinėje srityje, turėjo retą progą pasinaudoti sukauptu turtingu intelektualiniu paveldu ir kurti nepriklausomą valstybę ant sveikų, teisingumu bei socialine partneryste grindžiamų pamatų. A. Maceina nepriklausomybės paskelbimo laiko nesulaukė, tuo tarpu A. Damušis – grįžo. Sugrįžimui jis ruošėsi ir tam ištvermingai dirbo. Laiške žurnalistui Juozui Kojeliui jis rašė: „Socialinė sritis yra pats pagrindinis dirvonas, kuris turi būti suartas. Mūsų visuomenė, ypatingai jaunuomenė, tegali būti paveikta bei pajudinta naujomis moderniomis socialinėmis idėjomis. Jos turės būti svetimos prievartinei politikai bei politikai be moralės. Socialinis teisingumas, bendrasis labas, demokratija politinė, ūkinė, socialinė, kultūrinė ir tarptautinė – tai ateities gairės. Mūsų lietuviškoji visuomenė yra keista ir lėkštai buržuazinė. Ji tegali būti sukrėsta naujų socialinių idėjų nukreiptų prieš smurtu vykdomą komunizmą ir anemijoje sukritusį liberalizmą.“

Kas yra „lėkštai buržuazinė“ lietuviškoji visuomenė – A. Damušis žinojo ne vien iš savo patirties Varnių koncentracijos stovykloje. Savo veikaluose buržujaus dvasią – jos atsiradimą ir artėjančio žlugimo priežastis – giliai buvo išnagrinėjęs ir A. Maceina, kuris kritikavo ir atmetė K. Markso teoriją, tvirtinančią, kad socialiniai ekonominiai santykiai lemia žmogaus sąmoningumo laipsnį.

Kapitalizmo ir buržuazijos dvasia bei mentalitetas, pasak lietuvių filosofo, susiklostė dar prieš kapitalistinius visuomeninius santykius. Dvasiniai buržujai gyvena visuomet, kadangi tai amžinas žmogaus dvasios tipas, kuris, susiklosčius atitinkamoms socialinėms sąlygoms, itin išryškėja. Buržuaziškumas pasižymi dvasiniu lėkštumu, materialinių gėrybių suabsoliutinimu ir naudos veiksnio iškėlimu į aukščiausią vertybių rangą. Buržujum, anot A. Maceinos, tampama tuomet, kai žmogus „prikimba prie medžiagos paviršiaus ir kai medžiagos idėją jis iškeičia į medžiagos duodamą naudą“.

Naudingumo apskaičiavimas, racionalizmas, gamtos pasaulio apvaldymas, gyvenimo sutechninimas, taupumas yra būdingos kapitalistinės dvasios žymės, tačiau charakteringiausioji jų, lakiu A. Maceinos pastebėjimu, yra „kiekio meilė ir prisirišimas prie krūvos“.

Nenuostabu, kad A. Maceina vienodai kritiškai vertino ir kapitalizmą, reikalaujantį, kad „žmogus savo asmenybę paaukotų ekonomikos pažangai ir ekonomikos reikalavimams“, ir komunizmą bei nacionalizmą, kurie prievartauja žmogų nusilenkti „klasės ar tautos psichologijai ir josios instinktams“. A. Maceinos įsitikinimu, žmogaus, kurio asmuo „krikščionybėje turi absoliutinės vertės“, nedera palenkti ūkio, technikos ar klasės poreikiams. Priešingai – tiek ūkis, tiek technika, tiek socialinių grupių raiška valstybėje turi tarnauti taip, kad susidarytų sąlygos asmeniui išlaikyti savo vertingumą bei išvystyti prigimtines galias, kadangi „asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas“.

Todėl ir Adolfui Damušiui socialinės demokratijos idėja, greta tėvynės laisvės, atrodė svarbiausia „socialinės veiklos kryptis, kuri demokratiją praplečia į socialinę ir ūkinę sritis. Tuo yra siekiama, kad tikrovėje kiekvienas krašto gyventojas būtų ir krašto ūkinės gerovės dalininkas“, – sakoma LFB pareiškime „Credo“. Socialinė demokratija vienodai atmeta ir komunizmą, ir kapitalizmą.

Ji pasisako ne už kapitalizmą, vien pelnu ir nauda paremtą kapitalo viešpatavimą, bet už socialinį teisingumą visiems, už bendruomeninę bei asmeninę iniciatyvą, pripažįstančia bendrosios gerovės principą. O jis būtinas „išlaikyti pusiausvyrai tarp atskirų skirtingo intereso grupių. Bendroji gerovė yra aukščiau už atskiros grupės, atskiros profesijos, atskiros privilegijuotos unijos ar atskiro luomo gerovę.“

Nuo 1989-ųjų Adolfas Damušis nuolat lankėsi Lietuvoje. 1997 m. birželio 12 d. grįžo į Lietuvą. „Laisvosios Europos“ radijo paklaustas, kokie motyvai lėmė jo apsisprendimą sugrįžti, kai nusivylimo apstu tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, dr. Adolfas Damušis tąsyk atsakė: „Meilė Lietuvai. Aš tikiu Lietuva, tikiu tauta. Esam perėję ugnį ir vandenį. Išlikom. Ir tie, kurie išlikom, galim susiburti ir statyti savo kraštą. O tauta gali keistis. Ir keistis į gerąją pusę.“

Tačiau būdinga tai, kad nei po 1990-ųjų, nei vėliau, kada rinkimus laimėjo konservatoriai su krikščionimis demokratais, A. Damušiu nei jo socialinėmis idėjomis dešinieji nesidomėjo. Kiek man žinoma, jis tai jautriai pergyveno.

Šiandien A. Maceinos ir A. Damušio socialinių programų tęsti ir vystyti Lietuvoje, praktiškai, nebėra kam, nepaisant to, kad dabar jos, galbūt labiau nei kada nors anksčiau, būtų aktualios, kada socialinė atskirtis pasiekė jau atsilikusių valstybių mastą. Tiesa, pastaruoju metu savo veiklą Lietuvoje bando vystyti atsikuriantys Lietuvių fronto bičiuliai, tačiau ar šios pastangos duos vaisių – parodys ateitis.

Natūralūs LFB socialinių koncepcijų paveldėtojai ir aktualūs reiškėjai būtų galėję tapti krikščionys demokratai. Tačiau jie niekada rimtai nesidomėjo šiuo paveldu, o pastaruoju metu pasirašė jau ir susijungimo aktą su liberalų vertybes ir stambiojo kapitalo interesus atstovaujančiais konservatoriais.

Ir tai nebūtų nieko nuostabaus. Abiejų amerikietiškųjų partijų – respublikonų ir demokratų – valstybės vizijos irgi yra liberalinės, t.y. pajungtos didžiojo kapitalo tarnybai. Tokios pat yra ir anglų liberalų bei konservatorių – mūsiškių dvasinių autoritetų – politinės platformos.

Tuo tarpu lietuviškiesiems socialdemokratams pašalinus iš savo gretų Algirdą Paleckį ir dar aiškiau pozicionavus save kaip stambųjį kapitalą aptarnaujančiai patronažinei grupei, akivaizdu, kad ir Lietuvoje formuojasi tos pačios paskirties dvipolė politinė ašis. Visi kiti, pretenduojantys reikštis politiniame lauke ir nesusiprantantys glaustis prie šio dipolio bei pasiieškoti vietos ant laisvų autsaiderių sėdynių, – populistai.

Nenuostabu, kad krikščionys demokratai, šiaip jau labai nedrąsūs parodyti politinę tapatybę, savo vietą apdairiai „atrado“ ir sutiko su jiems pavestu Sančos Pansos vaidmeniu liberalizmui Lietuvoje stiprinti.

Net ir politinės aritmetikos požiūriu šitokios „naudos“ paieškos, kai vertybės keičiamos į tikras ar tariamas kėdes būsimajame Seime, yra didžiai abejotinos. O dabartinės socialinės atskirties akivaizdoje, kada nepateisinamai didelė tautos dalis gyvena socialinio skurdo sąlygomis ir yra paliekama vadinamųjų „kairiųjų populistų“ rinkiminei „pjūčiai“, gali būti vertintinos ir kaip tam tikra moralinė kapituliacija.

A. Maceina yra taikliai pastebėjęs: „ekonomiškai juk visados klaida yra šelpti vargšus arba išdalinti perteklių. Bet kaip tik todėl, kad mes šitokių klaidų vengiame, gyvenimas ir pasidaro nekrikščioniškas. Kas išduoda nekaltą žmogų, kurį turi pareigos ginti, tas nusilaužia moralinį nugarkaulį.“

Todėl pozicijas, kurias apleidžia oportunistiškai nusiteikę krikščionys – dėl merkantilinių paskatų ar dėl nepajėgumo suvokti ir politiškai išreikšti pasaulėžiūrinius principus bei iš jų išplaukiančias socialines vertybes – tučtuojau užima kiti. Ir nuostabiausia, kad jie išradingai remiasi būtent krikščionių socialiniu paveldu, kurio nebeįstengia suprasti, deramai vertinti ir atitinkamai naudoti tikrieji jų įpėdiniai.

Nebepamenu kas taip pasakė: „Patriotizmas – paskutinė nevykėlių priebėga“. Ilgai tuo teiginiu abejojau. Klausydamasis dešiniųjų retorikos vis geriau suprantu, ką norėjo pasakyti šios sentencijos autorius.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

stasys        2020-01-30 8:41

cit.“Patriotizmas yra naudingas tik vienu atveju - kada valstybę užgrobia svetimtaučiai ir ją engia bei trukdo žmogaus moraliniam ir dvasiniam vystymuisi. Bet kada šalys pradės bendradarbiauti ir netgi jungtis dėl tikrų dvasinių idealų, tada patriotizmas bus visiškai nenaudingas…” O ka pasakytų tikintis apie naudą žmogui kuria duoda krikščionybės tikėjimas ateisto akimis .? Turbūt argumentai butu panašus .

Al.       2020-01-30 0:59

Mintys geros, bet kam naudoti marksistines savokas? Mano nuomone, savanaudiškumas vergovėje klesti ne mažiau,nei laisvame ūkyje.

Arija       2020-01-29 13:16

“Vien tik auksui mes tarnaujam. Vien tik auksas valdo mus”.
Čia priėjo Kindziulis (tikroji pavardė žinoma) ir sako:
Šalom, o ką, argi ne taip?

ah1       2020-01-28 21:50

kapitalizmo dvasios esmė  yra tie kurie turi pinigų ir yra tie kuriuos perka už pinigus,  kuo daugiau perka tie tuos kurios perka už pinigus, tuo daugiau pinigų turi tie, kurie perka tuos, kurie neturi pinigų, už pinigus kurie… bet tie kurie turi pinigų,norėdami dar daugiau turėti pinigų, prisimislija visokiausių priežasčių  tų, kurie neturi pinigų, pirkti mažiau arba pirkti už vis mažesnius pinigus ir tada tie, kurie perkami ir neturi pinigų, neturi pinigų  pirkti prekių ir paslaugų iš tų , kurie siūlo prekes ir pasalugas ir tada ateina krizė.

tiek       2020-01-28 20:29

prirašyta daugiau nei sočiai,tačiau esmės - kapitalizme žmogus žmogui vilkas-taip ir ...O juk taip paprasta,bet ....gali “kapeikų” nebegaut už tokias baikas,ania ,Valiušaiti?

stasys        2020-01-28 19:25

visa esmė > laisvė kaip seilė ..visada bėga . Vargiai Dievas čia kuo dėtas .

visa esmė       2020-01-28 19:21

„asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas“.
Ir todėl, kad mes taip toli iki Dievo, tai taip toli ir iki Laisvės.

stasys        2020-01-28 18:36

„Patriotizmas – paskutinė nevykėlių priebėga“!! .. Ne arklys kaltas jog jo kojos šleivos ir Jis nepanašus į ta spindinti ir iškilų Vyčio žirgą , ar reikia arklį kaltinti tuo jog juo nemoka joti šiandieninis gatvės patriotas ? buvo tokiu kurie tam reikalui turėjo autoriau ir bizūną ..  Tamstos pacituota mintis na švelniai tariant naivoka ir be konkrečios teksto minties niekur nepanaudojama . Idealizuojami minimi asmenys tokie pat prieštaringi savo mintimis ir idėjomis kaip ir visas ju nugyventas gyvenimas . Pamatyti tris skirtingas Lietuvas ir išlikti prie savo vienintelio socialinio modelio visuomenei ?  ..gali tik tas SVAJOTOJAS kuris visą gyvenimą siekė svajonės kol galiausiai sparnai patruko ir Jis pats liko užmirštas . Pritariu tai minčiai jog reikia aktyviau įtraukti į diskusija žinomus visuomenės asmenys pirmojoje Nepriklausomoje Lietuvoje , bei platinant jų puoselėtas idėjas ..gal tai padėtu esamoms partijoms vėl atgauti konkrečius veido bruožus o jos taptų įdomios visuomenei .?  Bet čia rizikuojama papulti į populizmo spąstus .. kaip ir arklio su šleivomis kojomis pav. idėjos turi atitikti visuomenės lūkesčius , priešingu atveju tie mastytojai taps tik patogiu įnagiu ar grobiu dar vienam ‚Stalino Saulės‘  HEROJUI . Kaip ir P.Cvirkos atveju naivus pasitikėjimas nuoga pažangia idėja-vizija vis. sugriovė visos tautos likimą o ja pačia nubloškė į gilius..po sovietinio įšalo viduramžius . Kas dabar gali atsakyti kiek prireiks laiko atsirasti naujiems Maceinoms o jie niekuo nebus panašus į A.Paleckį .?  Viskas tik tos visuomenės rankose ir jos supratime jog valdžia tai jie patys tik kitoje veidrodžio pusėje ..

NE klaidelė       2020-01-28 17:43

Straipsnis skelbtas 2008 metais.

Turėjau        2020-01-28 17:09

vilčių, kad autorius supranta giliau ir plačiau, nei čia rašo. Kita vertus
čia juk katalikų bažnyčios perimta svetainė. Jau seniai ją prižiūri kunigai ir pinigai.

klaidelė       2020-01-28 16:09

Minėsime A. Maceinos 112m sukaktį

klaidelė       2020-01-28 16:08

Jei A.Maceina gimė 1908m, tai šiemet minime 112m (ne 100m) sukaktį.

Labai       2020-01-28 15:24

taiklus straipsnio pavadinimas.Ir straipsnis.Aciu.


Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Apie Europos Sąjungos jungtinius apsaugų nuo Corona viruso epidemijos pirkimus

Algimantas Rusteika. Na, bet kai viskas baigsis, bus gerai

Andrius Švarplys. Demokratija tapo globalistinio valdymo iškamša

Michaelas Cookas. Bijote koronaviruso? Džiaukitės, kad negimėte prieš 400 metų

Povilas Gylys. Dalia Grybauskaitė: asmeninės savybės

Liudijimas. Gydytojas iš Lombardijos: „Džiaugiuosi, kad grįžau prie Dievo, kai mus supa kančia ir mirtis“

Rasa Čepaitienė. Palaikykime SAM ministrą Aurelijų Verygą

Verta prisiminti. J. Tumo-Vaižganto laiškas apie „karantino sąlygas“ Kauno potvynio metu 1926-aisiais

Aurelijus Veryga. #veido_kaukės

Jurga Lago. Štai kaip gerai „tvarkosi kitos šalys“, arba Apie europinius standartus

Neringa Venckienė dalijasi prisiminimais: „Kas išliejo, nutašė, suformavo… mus tokius?“

Rasa Čepaitienė.  Karantinas (II): kinų pavasaris

Mindaugas Skrupskelis iš Kinijos: kovo 24-osios įrašas apie pasaulio atsaką į CoVid-19 iššūkį

Vladimiras Laučius. Koronavirusas rodo tikrąjį mūsų veidą

Ar tikslinga dėvėti namuose pasiūtą kaukę? Užkrečiamų ligų ir AIDS centro informacija

Roberto de Mattei. Nauji scenarijai koronaviruso eroje

Pasaulio sveikatos organizacija: Kas yra COVID-19 ir kaip TU turėtum elgtis (video)

Vytautas Sinica. Tikrai rimtų iššūkių akivaizdoje turime tik save – savo valstybę ir jos galimybes

Dvaro medikas skėlė iš peties. Audriaus Bačiulio ir Vytauto Sinicos komentarai

Nacionalinio susivienijimo pareiškimas „Dėl būtinybės krizės sąlygomis vadovautis konstitucine valdžios ir demokratinio valdymo samprata“

Liudvikas Jakimavičius. Progresas ir jo rogutės

Geroji Naujiena: Akli mes ar kalti? arba Jo Teismo belaukiant

Junkimės į bendrą maldą stebėdami šv. Mišių transliaciją per televiziją, radiją ar internetu

Andrius Švarplys. 4 klausimai

Visuotiniai ypatingi atlaidai tikintiesiems

Tomas Pueyo. Koronavirusas: Kodėl turime veikti žaibiškai?

Vytautas Rubavičius. Civilizacinis Karūnuotojo veidrodis

Verta pamatyti ir ... pasigrožėti: pandeminė Roma

Rimantas Rubavičius. Apie virusus ir Žemaitiją

Nida Vasiliauskaitė. Penketas su COVID-19 susijusių faktų. Išvada?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.