Įžvalgos

Vidmantas Valiušaitis. Ką apie Generolą Vėtrą pasakojo jo dukra

Tiesos.lt redakcija   2018 m. liepos 25 d. 23:58

2     

    

Vidmantas Valiušaitis. Ką apie Generolą Vėtrą pasakojo jo dukra

Apie Joną Noreiką–Generolą Vėtrą ketinau parašyti anksčiau, kai jis imtas kaltinti labiausiai dėl Aleksandro Pakalniškio atsiminimuose pateiktų tikrų ar tariamų jo veiklos faktų, kartojant kaltinimus, kurie grindžiami interpretacijomis, bet ne neginčijamais įrodymais.

Vėliau ta diskusija prislopo ir rankos nebepriteko iki šitos temos.

Dabar nuomonių sankirta pakilo į naują pakopą, kai jo vaikaitė Silvija Foti Jungtinių Valstijų spaudoje metė sunkius kaltinimus savo seneliui ir apie tai paskelbė DELFI. Noreikos ginti stojo politologas Dovilas Petkus, o į talką S. Foti suskubo apžvalgininkas Arkadijus Vinokūras.

Šios nuomonės iš esmės neduoda nieko naujo, ko nebūtume skaitę anksčiau kitų autorių pasisakymuose – tiek J. Noreikos kritikų, tiek jo apologetų. Ankstesnės nuomonės, kaip matyti, „pusių“ neįtikino: kritika kartojasi, kaip ir neblėsta atspara gana abstrakčiais kaltinimais grindžiamai kritikai.

Verta pagalvoti ką visa tai reiškia ir kodėl ši akistata tokia atkakli?

Dalia

Pradėsiu nuo savo asmeninio santykio su Jonu Noreika – Generolu Vėtra. Sovietų NKVD jis buvo nužudytas gerokai anksčiau, negu aš gimiau. Sovietiniais laikais nieko apie jį nebuvau girdėjęs, tad, suprantama, negalėjau turėti ir nuomonės. Pirmąsyk jo vardą išgirdau 1995 metais, kai redagavau laikraštį „Kauno laikas“, o į redakciją užsukdavo Damijonas Riauka, vienas iš 1941 m. birželio sukilimo dalyvių ir Generolo Vėtros bendražygių. Per jį turėjau malonumo priimti laikraščio redakcijoje ilgesniam pokalbiui J. Noreikos dukrą Dalią Noreikaitę – Kučėnienę (1939-2000) ir asmeniškai su ja susipažinti.

Tai buvo 1996 m. kovo mėnesį. Filosofijos mokslų daktarė D. Noreikaitė-Kučėnienė, pasižymėjusi solistė ir operos dainininkė Amerikoje, Čikagos Ilinojaus universitete buvo neseniai (1994) apgynusi disertaciją „Zemaite in America“. Jos dokumentuotą studiją „Žemaitė Amerikoje“, išleistą ir lietuviškai (1994), tebesaugau savo bibliotekoje su autorės autografu.

Klivlende leidžiamas savaitraštis „Dirva“ apie D. Noreikaitės-Kučėnienės pirmąjį solinį dainų rečitalį, kurį ji surengė Čikagoje 1969 m. spalio 4 d., ir savo soprano koncertui sudarė programą nuo Händelio ir Donizetti arijų, Schuberto ir Debussy dainų iki ispanų ir lietuvių kompozitorių naujausių kūrinių, rašė: „Solistė turi gražią balso medžiagą, muzikali, nuoširdžiai susieja poezijos posmus su daina, jautri dainos išraiškos priemonėms, moka kukliai ir oriai laikytis scenoje“.

Mūsų pokalbis redakcijoje prie kavos, dalyvaujant ir D. Riaukai, užtruko gal porą valandų. Man darė įspūdį viešnios akiratis, apsiskaitymas, literatūros, muzikos, istorijos žinios. Buvo akivaizdu, kad prieš mane sėdi plataus profilio profesionalė. Tuo pat metu imponavo ir jos įsipareigojimas tėvų žemei, iš kurios ji išvyko dar būdama kūdikio amžiaus, ir nebuvo jos mačiusi iki pat mūsų laikų Atgimimo.

Šveicarijoje prancūzų kalba baigusi pradžios mokyklą, Argentinoje – gimnaziją ispanų kalba, Amerikoje anglų kalba – universitetą, lietuviškai kalbėjo laisvai, švaria, taisyklinga ir turtinga lietuvių kalba, nors jokioje mokymo įstaigoje šios kalbos nesimokė. Vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, anglų ir lietuvių kalbos buvo jos gyvenimo dalis. Iš vokiečių ir prancūzų literatūrų ji buvo įgijusi bakalauro laipsnį, iš ispanistikos – magistro, o lituanistikos žinios buvo įvertintos daktaro laipsniu.

Tąsyk šiek tiek kalbėjome apie muziką ir literatūrą, bet daugiausiai – apie istoriją. Konkrečiai – apie bolševikų ir nacių okupacijų sunaikintą nepriklausomą Lietuvos valstybę ir jos tėvą karininką Joną Noreiką, kuris buvo parengtas tarnauti nepriklausomai Lietuvai, bet kuriam teko Dalia (ir dukrą pavadino būtent šiuo vardu!) gyventi, kentėti ir mirti jau tos kryžiuojamos ir žudomos Lietuvos teroro epochoje. Tada man galbūt pirmąsyk taip ryškiai atsiskleidė šio žmogaus asmenybė ir Lietuvos tragedija, kurią įkūnija Generolo Vėtros likimas ir jo auka.

Baltas balandis

J. Noreika baigė Kauno aukštąją karo mokyklą, tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulke. 1938 m. Vytauto Didžiojo universitete baigė teisės studijas. Dirbo Lietuvos kariuomenės teismo sekretoriaus padėjėju, aktyviai bendradarbiavo karinėje spaudoje, redagavo žurnalą „Kariūnas“. 1939 m. už „Kario“ žurnale išspausdintus rašinius gen. S. Raštikio apdovanotas kariuomenės vado premija. 1939 m. lapkričio 28 d. Respublikos Prezidentas suteikė J. Noreikai kapitono laipsnį.

D. Noreikatė-Kučėnienė viešnagės „Kauno laiko“ redakcijoje metu sakė, kad pirmąsyk į Lietuvą atvyko 1989 m. gegužės mėnesį. „Sakyčiau, viskas tada dar tūnojo pogrindyje ir apie kapitoną Joną Noreiką–Generolą Vėtrą buvo mažai žinoma“, – kalbėjo ji. Motinos išsaugotas šviesus tėvo atminimas, meilė Lietuvai D.Kučėnienę skatino surinkti kiek galima daugiau medžiagos apie Generolo Vėtros gyvenimą ir veiklą.

Tad nuo pirmosios kelionės į Lietuvą iki pastarosios, 1996-aisiais, kai ji atvyko į Vilnių priimti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino už nuopelnus Lietuvai, dr. Dalia Kučėnienė spėjo atlikti nemaža darbų, kurie anksčiau Lietuvoje buvo draudžiami ir net neįsivaizduojami.

„Dabar jau galima plačiau kalbėti ir apie Generolo Vėtros atminimo įamžinimą“, – sakė tąsyk D. Kučėnienė. Sukilimo dalyvio Damijono Riaukos bei kitų jos tėvo atminimą branginančių žmonių padedama surado svarbios medžiagos apie 1941 m. birželio sukilimą ir ją ypač dominusios informacijos apie Generolą Vėtrą.

„Labai daug dokumentų esu gavusi iš KGB archyvų“, – pasakojo viešnia. Mama jai išsaugojusi 80 tėvo laiškų, adresuotų motinai. Lietuvoje suradusi ir daug kitų laiškų, kuriuos išlaikė tėvo draugai, bendražygiai. Pavyko jai Lietuvoje surasti ir J. Noreikos romano „Penki broliai“ rankraštį. Jis buvo užkastas žemėje ir taip išsaugotas nuo sunaikinimo. Romanas buvo skirtas konkursui. Premija įvertintas nebuvo, nes kritiškai rašė apie ano meto Lietuvos gyvenimo aktualijas. Ir sykiu numatė daug būsimų įvykių, lyg nujausdamas ir savo paties ateitį, nepriklausomybės išsaugojimo sunkumus. Literatūrologė stebėjosi to kūrinio brandumu: „Galite įsivaizduoti – 1936 metais jam buvo vos 26-eri?..“

Planavo tą J. Noreikos romaną išleisti sykiu su rankraščio faksimile. „Reikia, kad žmonės patikėtų leidinio tikrumu“, – tvirtino tada ji.

Visa, kas susiję su tėvo atminimu, Dalia saugojo kaip brangią relikviją. Redakcijoje ji citavo paskutinį tėvo laiškelį, rašytą iš Vilniaus kalėjimo per 1946 m. Kalėdas. Tuo metu su mama jos buvo atsidūrusios Šveicarijoje. Ant nedidelės kortelės mažajai savo dukrelei tėvas rašė: „Žiūriu pro langą ir matau ant mano palangės – baltas balandis. Tu kaip tas baltas balandis, tavo nesutepta vaikiška širdelė ir tu dar nepažįsti, kas yra blogis ir gėris šiame gyvenime. Yra gyvenime kova, visą laiką kova. Gyvenimas – grumtynės. Tu nesupranti, kodėl laksto tie dideli plieniniai paukščiai danguje. Bet kada nors suprasi ir sužinosi.“ Ir pridūrė: „Aš noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga“.

D. Noreikaitė-Kučėnienė tą laiškelį tada vadino savo tėvo testamentu, kuris apsprendė jos gyvenimo pasirinkimą. Pirmą kartą atvykusi į Lietuvą ir apsistojusi „Neries“ viešbutyje, ant palangės ji išvydo baltą balandį. Ir tai buvęs jai ženklas, tarsi nuoroda į jos tėvo žodžius.

Moralinė korupcija

Ji tada sakė, kad dabar svarbiausias jos tikslas – parašyti gerai dokumentuotą knygą apie Generolą Vėtrą ir prikelti jį istorinės nebūties. Dalia Kučėnienė minėjo, kad rengiasi rašyti ir scenarijų dokumentiniam filmui. Džiaugėsi, kad Kauno miesto savivaldybė vieną iš Aleksoto mikrorajone, Narsiečiuose, esančių gatvių pavadino Generolo Vėtros vardu, planuoja įrengti atminimo lentą su J. Noreikos bareljefu prie Antano Smetonos karo mokyklos sienos. Tokia lenta iš tiesų buvo atidengta 1997 m. balandžio 4 d. Panemunėje, Vaidoto g. 209, su tokiu įrašu: „Čia buvusioje Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokykloje 1934–1939 m. dėstė kapitonas Jonas Noreika – Generolas Vėtra, vienas iš Lietuvos rezistencijos vadų. 1946 m. lapkričio 22 d. bolševikų nuteistas mirties bausme ir nužudytas.“ (Skulptorius – Vladas Žuklys).

Tačiau knygos apie tėvą D. Kučėnienė, minėjo, išleisti neskubėsianti. Kodėl? „Tam yra priežasčių. Šiandien dar yra gyvų žmonių, kuriems daugelis atskleistų faktų nepatiktų“, – 1996-aisiais tvirtino Generolo Vėtros dukra. Dar keletas metų knygos reikšmės istoriškai, pasak jos, nepakeis.

Atsitiko taip, kad ji pati per anksti iškeliavo ir tos knygos parašyti, atrodo, nespėjo. Jos dukra tvirtina, kad motina jau mirties patale prašiusi jos „pabaigti knygą apie jos tėvą“.

Kalbantis su šviesios atminties Dalia Noreikaite-Kučėniene, kuri savo tėvo biografiją, kaip mačiau, buvo ištyrinėjusi lyg nuosavą pirštinę ir jo moraliniu integralumu nedvejojo. Kaip ir J. Noreikos bendražygiai Damijonas Riauka, Viktoras Ašmenskas, kiti. Tada net į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad po motinos mirties būtent dukra imsis rūstaus savo senelio kaltintojo vaidmens. Tai juo labiau yra nuostabu, kai pačiai D. Kučėnienei beatodairiški vertinimai ar vienpusiški smerkimai buvo svetimi. Ji neturėjo užgniaužtos pagiežos ar „revanšo“ troškulio dėl bolševikų nužudyto jos tėvo.

Priešingai. Mačiau jos vidinę savitvardą ir pakantumą. Atkreipus viešnios dėmesį, kad vienas iš tuo pačiu ordinu apdovanotųjų asmenų yra žinomas KGB agentas ir pasiteiravus ką ji mananti apie tokį „nuopelnų Lietuvai“ sugretinimą ir ar tai teisingas visuomeninės santarvės paieškų, moralinio susitaikymo kelias, daktarė D. Kučėnienė į tai atsakė klausimu: „Ką pasiektų žmogus atsisakydamas tokio pagerbimo? Ar tai nebūtų didesnė žala, dar didesnis skilimas tarp Lietuvoje gyvenančiųjų ir išeivijos lietuvių? Aš tai priimu kaip nepriklausomos Lietuvos įvertinimą, – kurį apsvarstė ne vienas žmogus. Mes gyvename atvirame laike, todėl daugelio dalykų paslėpti nebegalime ir yra gan aišku kas ko vertas“, – teigė tada Generolo Vėtros istorijos tyrinėtoja.

„Man tik gaila, kad yra tokia moralinė korupcija“,  pridūrė D. Noreikatė-Kučėnienė, bet čia pat pasidžiaugė, jog esama Lietuvoje ir gerų pakitimų: „Matau tiek daug šviesių žmonių. Mums įbestas tarsi peilis nugaroje, kurį turime išsitraukti ir užsigydyti žaizdas. Kad ir kaip būtų sunku Lietuvoje, tai nėra blogiau už svetimųjų priespaudą.“

Kaip atsitiko, kad ta pati archyvinė medžiaga, kurią apie Joną Noreiką surinko literatūros mokslų daktarė D. Noreikaitė-Kučėnienė, jai leido pasidaryti išvadą, kad jos tėvo paaukota „gyvybė ant Lietuvos laisvės aukuro [...] nenuėjo veltui“ (M. Lužytė. Tėvo laiškelis – gyvenimo testamentas. „Kauno laikas“/„Garsas“, 1996 m. kovo 22 d.), tuo metu jo vaikaitei Silvijai Foti, mokytojai ir žurnalistei, su ja susipažinus, pasirodė, kad senelis buvo „brutalus nacių kolaborantas“?

Bet apie tai – kitame straipsnyje.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

kiek zinau,       2018-07-27 20:32

dukros ir motinos santykiai nebuvo itin artimi. Gal pinigu troskimas padare seneli ,,negerieciu”?! Kai lietuviskai ne itin supranti, tai ir mintys deliojasi blogo vertimo itakoje. A.a, Dalia V.V. str. idealizuota per aukstai, deja.

Keista.       2018-07-26 13:43

kad toks patyres zurnalistas, kaip Valiusaitis nesupranto to, ka galima lengvai speti.Kodel staiga anuke nutare(o gal kazkas padejo ar priverte?) ismeigti savo seneliui i nugara(mires) antra peili.Pirma parupino okupantai.Ar norime apkaltinti Noreikaite melavimu?


Rekomenduojame

Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (I)

Arvydas Juozaitis reikalauja švietimo ir mokslo ministrės atsistatydinimo

Partizano Juozapo Streikaus-Stumbro baigiamoji kalba Troikos teisme

Vladas Vilimas. Kam reikalinga Konstitucijos pataisa dėl individualaus skundo?

LAT: medžių kirtimui pasipriešinusiems kauniečiams baudos neskirtinos – visuomenė turi teisę reikalauti kokybiškos informacijos apie medžių būklę

Kaip ideologija nugali mokslą: net „Mein Kampf“ galima „prakišti“ už mokslinį straipsnį

Povilas Urbšys. Kas nuoširdesnis: prof. V. Landsbergis ar R. Karbauskis?

Peticija: solidarizuokimės su mokytojais ir pareikalaukime ministrės atsistatydinti – padėkime pasiekti pozityvių švietimo pokyčių

Vytautas Radžvilas. Lietuvos pakasynos – valstybės lėšomis

Andrius Švarplys. Pasaulis, kuriam nesame pasiruošę

„Lithuanian Freedom Fighters“: video pasakojimas apie Lietuvos Laisvės kovas ir kovotojus

Vytautas Rubavičius. Mokytojui – „skaičiuoklę“ į dantis

Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į knygos „Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“ pristatymą

Valdas Vasiliauskas. Konservatoriška svajonė ar klejonė?

Darius Kuolys. Švilpiu ir aš stebėdamas Švetimo ir mokslo ministerijos įslaptintus viešuosius pirkimus

Vytautas Radžvilas. Moj adres – [evro]sovetskij sojuz…

Eglė Česnakavičiūtė. „Atlikęs pareigą Tėvynei“. Skiriama visiems laisvės kovotojams, vis dar neturintiems amžino poilsio vietos

Lietuva palydėjo į amžinąjį poilsį Adolfą Ramanauską-Vanagą

Geroji Naujiena: Visi esame kilę iš vieno ir palaiminti būti viena

Rasa Čepaitienė. Balta

Prieštaraujame vilkų sumedžiojimo kvotos padvigubinimui: miškas be vilko – ne miškas

Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė: „Išsipildė mano svajonė“

Kviečiame spalio 5 ir 6 dienomis pagerbti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą (programa; papildyta video)

Tarptautinės Mokytojų dienos minėjimas Kaune: Danguolė Petrauskaitė-Juodžbalienė. Diena, kai baigiasi kantrybė, arba Kaip man ne gėda

Advokato Sauliaus Dambrausko darbų ginant viešąjį interesą apžvalga: paremkime šias pastangas –  tapkime beprecedenčio proceso dalimi

Kviečiame į Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ pristatymą Šiauliuose

Vygantas Malinauskas. Socialinis teisingumas pagal Trump’ą ir Lietuvą

Arvydas Juozaitis: jei būčiau išrinktas Lietuvos prezidentu…

Nida Vasiliauskaitė. Apie populizmą ir populistus

Andrėjus Gaidamavičius. Spalio 13-oji – diena iškirstai Labanoro giriai apverkti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.