Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Propagandos ir ideologijos analizė

Vidmantas Valiušaitis. K. Škirpos atsakymas į šmeižtus apie jį, paskleistus per Maskvos išlaikomą Amerikos lietuvių komunistų laikraštį

Tiesos.lt redakcija   2021 m. vasario 19 d. 23:15

15     

    

Vidmantas Valiušaitis. K. Škirpos atsakymas į šmeižtus apie jį, paskleistus per Maskvos išlaikomą Amerikos lietuvių komunistų laikraštį

Vakar buvo Kazio Škirpos 126-asis gimtadienis. Praėjusiais metais 125-tasis buvo pažymėtas deramai – leidykla „Žara“ išleido jo svarbiausią veikalą „Sukilimas“.

126-ąjį tariausi pažymėjęs keliomis dienomis anksčiau šiek tiek ironišku straipsniu apie K. Škirpą ir L. Girą.

Bet pastebėjęs, kaip pagarbiai Sakalas Gorodeckis parašė apie K. Škirpos gimtadienį, truputį susigėdau ir nutariau, kad ir dieną vėluodamas, parašysiu apie tai rimtai ir aš.

Rimčiausiai apie rimtus dalykus kalba dokumentai. Gal dėl to ne visi istorijos tyrinėtojai dokumentus ir faktus mėgsta. Kadangi jeigu faktai neatitinka jų išankstinei nuomonei – „juo blogiau faktams“. Apie juos tylima ar jie neigiami.

Vienas istorikas Vasario 16-osios proga retoriškai klausė: „Kiek bus verta tiesa, jei ji nebebus tiesa?“ Ir tas retorinis klausimas iliustruotas ant lazdos iškelta Škirpos ir Noreikos nuotrauka.

Pats klausimas yra visiškai teisingas. „Tiesa“ iš tiesų nieko verta, jeigu ji nėra tiesa. Ir tas straipsnis yra puikus pavyzdys, kaip politiniais štampais, vienpusiška ideologine interpretacija orkestruotas moralas, bandomas pristatyti kaip „istorinės tiesos“, „objektyvaus įvykių traktavimo“, „profesionalaus žvilgsnio į istoriją“ standartas.

Toks supratimas ir vertinimas gali būti. Čia jau tyrinėtojo profesinės reputacijos dalykas – jeigu jis ryžtasi skelbtis, nebandymas gilintis į detales ir aiškintis subtilesnių dalykų – jo reikalas. Tačiau pretenzija pozicionuoti tokią nuomonę kaip savotišką „tiesos balsą“ ar „profesionalo“ poziciją atrodo kaip tik mėgėjiškai.

Ne kartą esu rašęs, kad politinės pretenzijos, kurios dabar reiškiamos Kaziui Škirpai, niekuo nesiskiria nuo tų, kurias jam suformulavo dar Stalino politiniai komisarai ir kurios komunistinės propagandos buvo pradėtos platinti išsyk po Antrojo pasaulinio karo, taip keršijant jų nesučiuptam ir neįveiktam priešui, padariusiam jiems tiek daug politinės žalos.

Į tuos šmeižtus K. Škirpa ne vienu atveju konkrečiai ir dalykiškai atsakė pats, dar esant gyvam Stalinui. Todėl ano meto K. Škirpos ir komunistų „diskusija“ yra žymiai įdomesnė ir istoriografiškai kur kas vertingesnė, negu dabartinių ideologų išvedžiojimai, mėginant žūtbūt nuvertinti pulkininko ir diplomato istorinį vaidmenį bei suniekinti jo atminimą.

Štai K. Škirpos 1947 m. atsakymas į šmeižtus apie jį, paskleistus per Maskvos išlaikomą Amerikos lietuvių komunistų laikraštį „Vilnis“ (1920–1990) ir išplatintus angliakalbėje amerikiečių žiniasklaidoje.

Ką naujo pasako dabartiniai K. Škirpos kritikai, ko nepasakė Stalino laikų bolševikai?

Skirtingai negu Jurga Lago, kuri rašo „ne spaudai, ne portalams“, aš elgiuosi priešingai – kviečiu spaudą, portalus imti šitą K. Škirpos paaiškinimą ir jį platinti – dalintis juo, skelbti, ateiti į talką tyrinėtojams, kurie kalba apie K. Škirpą, bet daug ko apie jį nežino. Gal, pavyzdžiui, tas pats LRT portalas (Mindaugas Jackevičius) įsidėtų ir suteiktų tribūną kitai nuomonei”? Ar visuomeninis transliuotojas yra tik “grupės draugų” tribūna?

Kviečiu ir kitas žiniasklaidos platformas pasinaudoti šia galimybe - honoraro nežadu prašyti, mokėti nereikės, bet pasitarnausite tiesai, prie kurios kviečia istorijos žinovas profesionalas. Vaidotas Beniušis, Gitana Markovičienė, Danutė Šepetytė, Juozas Vercinkevičius, Gintaras Visockas, Jonas Vaiškūnas, Ramutė Bingelienė, Vytautas Sinica, Ramune Lapas, Valdas Vasiliauskas, Valdas Rakutis, Kostas Ivanauskas, Vytautas Landsbergis, Gintaras Tomkus, Virgina Šukytė, Laurynas Kasčiūnas, Arūnas Gumuliauskas, Ginas Eugenijus Jovaiša, Audronius Ažubalis, Adas Jakubauskas, Simonas Jazavita, Jonas Vaičenonis, Ramutė Žandarienė, Juozas Skirius, Aušra Jurevičiūtė, Vytautas Budnikas.

K. ŠKIRPOS PAAIŠKINIMAS

Buvusio Lietuvos Ministro Berlyne. Pareiškimas dėl šmeižto, tilpusio Amerikos spaudoje

Sąryšyje su tilpusia š.m. [1947] birželio 19 d. dienraštyje Chicago Daily News klaidinančia informacija, paliečiančia mano asmenį, kurią liepos 29 d. ten pat viešai atitaisiau, „Vilnis“ griebėsi piktos akcijos prieš mano buvusią veiklą karo metu ir prirašė savo birželio 20, 21 27 ir liepos 31 dienos numeriuose nebūtų dalykų, kurie apteršia ne tik mano asmens vardą, bet palieča Lietuvos ir lietuvių tautos garbę, nes tada veikiau ne kaip privatus asmuo, bet kaip Lietuvos Pasiuntinys, gindamas teisę į valstybinę nepriklausomybę.

Kadangi vienu iš pagrindinių kiekvieno patrioto uždavinių yra gynimas savo tautos ir savo krašto garbės, tai skaitau savo pareiga pateikti per spaudą sekančių duomenų atitaisymu „Vilnies“ paskleistų Šiaurės Amerikos lietuvių tarpe neteisingų žinių ir piktų užsipuolimų.

1. Priekaištas būk esu bendradarbiavęs su Vokiečių Gestapo griežtai atmetu kaip piktą insinuaciją. Niekad su sakyta buvusia Vokiečių institucija nesu bendradarbiavęs. Priešingai, visą laiką buvau jos įžūliai persekiojamas: iki 1941 m. birželio 23 d. mūsų tautos sukilimo – už tai, kad gyniau Lietuvos teisę į nepriklausomybę ir davinėjau slaptų nurodymų mūsų veikėjams Sovietų okupuotoje Lietuvoje tą nepriklausomybę paskelbti prieš III-jo Reicho valią; gi po sakyto sukilimo – už reikalavimus, kad Reicho vyriausybė skaitytųsi su Lietuvos atstatymo faktu ir už pasipriešinimą prieš nacių piktas užmačias į mūsų kraštą. Man ne tik nebuvo leista nuvykti į Lietuvą perimti ministerio pirmininko pareigas, kurioms buvau pašauktas sukilusios mūsų tautos, bet net buvau birželio 25 d. izoliuotas naminiu areštu, o spalio 8 d. priverstas pasitraukti iš Berlyno toli į Pietų Vokietiją ir ten išbūti ištisus 10 mėnesių.

2. Prie jokios „5-osios kolonos“ sudarymo Pabaltijo kraštuose, taigi ir Lietuvoje, ne tik nebuvau prisidėjęs, bet man nei nežinoma, kad tokią koloną naciams būtų pavykę ten sudaryti. Lietuvoje tatai buvo jiems visai neįmanomas dalykas, nes mūsų krašte nuo 1941 m. pradžios nebebuvo nei vieno vokiečio. Hitleris juos visus, kaip žinoma, buvo pasiėmęs į III-jį Reichą pagal šio pastarojo susitarimą su Sov. Rusija apie taip vadinamą tautinių mažumų repatriaciją. Kai dėl Lietuvių pogrindžio organizacijos, kuri buvo susidariusi ir veikė laike pirmosios sovietų okupacijos Lietuvoje, tai jos palyginimas „5-jai kolonai“ būtų gryniausias šmeižtas. Šios organizacijos susidarymą iššaukė bolševikų teroras mūsų krašte, ji veikė ne pagal nacių, bet pagal savo lietuviškos vadovybės nurodymus ir siekė tikslo visai priešingo III-jo Reicho politikai, kaip tatai vaizdžiai parodo 1941 m. birželio 23 d. mūsų tautos sukilimas ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymas, kurį naciai iš naujo sužlugdė.

3. Kalbamas sukilimas įvyko ne Demokratiškųjų sąjungininkų užfrontėje, kaip „Vilnis“ bando tvirtinti, ir ne prieš šiuos pastaruosius, bet užnugaryje Rusų raudonosios armijos ir tik vien prieš Sov. Rusiją, kaip Lietuvos nepriklausomybės paglemžėją ir 1940 m. agresorių prieš mūsų kraštą. Kada sukilimas jau buvo įvykęs, Lietuva vėl buvo pavergta, šį kartą iš nacių pusės, kaip buv. Maskvos-Berlyno ašies antrojo galo. Iš esmės, Lietuvių sukilimas pilnai atitiko Dem. Sąjungininkų paskelbtam tautų laisvės principui ir ėjo jiems tik į naudą, nes prisidėjo prie Maskvos-Berlyno pakto susprogdinimo. To siekė Sąjungininkų diplomatija visomis priemonėmis, tik neįstengė, kol Hitleris jai tame nepagelbėjo, užpuldamas Sov. Rusiją. Lietuvių sukilimo paruošimo vadovybė ir Lietuvių pogrindžio organizacija Lietuvoje per visa savo veikimo laikotarpį 1940-41 metais nėra padariusi nei vieno akto, ar ką paplatinusi slapta, ką būtų galima paskaityti nedraugingu veiksmu Dem. Sąjungininkams, kurie yra pažadėję gražinti mažosioms tautoms, taigi ir mūsų kraštui, valstybinę nepriklausomybę.

4. Jokių Škirpos būrelių prie Vokiečių kariuomenės dalinių, žygiavusių į Lietuvą prieš raudonąją armiją, nebuvo priduota, nes jokių Lietuviškų kovos padalinių Vokietijoje prieš Rusų-Vokiečių karą nebuvo suorganizuota: naciai to jokiam lietuviui neleido padaryti, žinodami, kad lietuviai siekia Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, kas naciams buvo nepriimtina.

Kai dėl Lietuviškų kovos padalinių, kurie pasireiškė pačioje Lietuvoje laike sukilimo ir kurie nušlavė Sovietiškąją santvarką mūsų krašte, tai galiu dabar konkrečiai atskleisti, jog tatai buvo ne kažkokie būreliai, bet stipri Lietuvių patriotų pogrindžio organizacija, kuri vadinosi Lietuvių Aktyvistų Frontas. Jis buvo apjungęs visus ryžtingesniuosius mūsų tautos elementus, seniau priklausiusius prie įvairių politinių partijų, ir turėjo apie 85,000 narių. Paskelbus sukilimą, šis Lietuvių laisvės kovotojų branduolys ūmai išauko į stiprią sukilėlių armiją iš 130,000 vyrų. Griebėsi ginklo visi, kas tik pajėgė jį valdyti ir parodė drąsos, dažnai net plikomis rankomis, jį nuplėšti nuo Rusų raudonarmiečio ar enkavedisto pečių, nes visa Lietuvių tauta buvo vieningai pasiryžusi greičiau nusikratyti Sovietiškojo jungo ir atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, kol naciai dar nebuvo suspėję užplūsti mūsų kraštą. Tai buvo efektingas ir niekad nebeatšaukiamas ir niekieno nebepaneigiamas Lietuvių tautos heroiškas atsakymas į Maskvos melą apie neva laisvą Lietuvos įsijungimą į Sov. Rusijos sąstatą, 1940 m. padiktuota Rusų raud. armijos durtuvų prieš tikrąją Lietuvių tautos valią.

Jokių Lietuvių parašiutininkų, apie kuriuos kalba „Vilnis“, iš Vokiečių lėktuvų nebuvo nusodinta; tebuvo ta prasme Lietuvoje tik plačiai paskleista gandų iš Lietuvių sukilėlių pusės, kad tuo būdu paskatinus Sovietiškuosius okupantus mesti ginklus ir greičiau išsinešdinti iš mūsų krašto.

5. „Vilnis“ pasakymą neva esu vadovavęs pogromams prieš žydus laike Vokiečių okupacijos skaitau piktu šmeižtu. Ne tik laike sakytos okupacijos, bet ir bendrai niekad savo gyventme jokiems pogromams nesu vadovavęs ar juose dalyvavęs, nes panašiems brutalumams esu priešingas iš principo. Visiems gerai žinoma, jog Lietuvoje žydus išnaikino naciai, vykdydami savo antisemitinę ideologiją. Be to, jie siekė pagrobti turtus mūsų krašte, ypač žydų namus ir įmones miestuose, kad tuos turtus perleisti Vokiečiams kolonistams, kuriuos masiniai gabeno į Lietuvą, pirmoje eilėje suvokietinimui mūsų miestų.

Kada naciški okupantai vykdė suminėtas žydų skerdynes jie jau buvo nušalinę sukiliminę Lietuvos vyriausybę ir likvidavę Lietuvių Aktyvistų Frontą, o aš asmeniškai ne tik tada nebuvau Lietuvoje, bet skaičiausi ištremtas iš Berlyno ir gyvenau toli Pietų Vokietijoje, izoliuotas nuo savo krašto. Apie nacių išnaikinimą žydų Lietuvoje tepatyriau pirmą kartą tik 1942 metų pradžioje, kada dauguma Lietuvos žydų bene jau buvo nacių išnaikinta.

6. Apie pogromus prieš „pažangiuosius Lietuvius“ girdžiu pirmą kartą tik dabar, iš „Vilnies“. Lietuvoje laike sovietų okupacijos, kaip žinoma, nebebuvo nei „pažangiųjų“, nei „nepažangiųjų“, nes sovietiškasis okupantas buvo visas Lietuvių partijas likvidavęs, išskyrus komunistų partiją, kurią okupantas pats buvo suorganizavęs sau į pagalbą mūsų tautos laisvei slopinti.

Birželio 23 sukilimas buvo organizuojamas ne kokiam politiniam kerštui ar žmonių laisvės suvaržymui, bet, priešingai, atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, grąžinti gyventojams politinę laisvę, prikelti teisėtumą ir išvystyti nauja ūkinę ir kultūrinę kūrybą.

Tačiau, numatant, kad sukilimo metu gali įvykti pasikarščiavimų, kurių pasitaiko laike kiekvienos revoliucijos, buvau iš anksto davęs aiškių ir formalių nurodymų LAF veikėjams sovietų okupuotoje Lietuvoje, kad be teismo sprendimo niekas nebūtų baudžiamas ir kad su areštuotaisiais bei paimtais belaisvėn būtų elgiamasi humaniškai.

Jei po žodžiais „pažangiųjų Lietuvių“ reikia suprasti komunistus, tai ši partija buvo okupanto sukurta daugumoje (90 %) ne iš lietuvių, bet kitų tautybių žmonių. Lietuviškų nuklydėlių joje tebuvo vos keli šimtai. Jie dar prieš sukilimą išsislapstė arba pasitraukė su Rusų raudonosios armijos daliniais, prisibijodami tautos keršto.

Svarbesniaisiais iš jų, kaip pav. Kompartijos Centro Komiteto nariais, Vyriausybės Komisarais ir šiaip aukštesniais sovietinio režimo ekzekutoriais pasirūpino pats sovietų Rusijos atstovas Lietuvoje Pozdniakovas. Jis juos visus, dieną prieš sukilimą, supakavo į ilgą automobilių koloną ir, po stipria ginkluota NKVD apsauga, asmeniškai palydėjo iš Lietuvos į Maskvą, tolesnei Stalino nuožiūrai.

Taigi Lietuviai sukilėliai šios rušies „pažangiesiems“ negalėjo nurauti nuo galvos nei vieno plauko, nors, aišku, to nebūtų pasigailėję. Todėl jie, 1944 m., Stalino galėjo būti grąžinti į Lietuvą, kad toliau „pažangiai“ bernautų sovietiškam okupantui, pasiremiant Rusų raudonosios armijos durtuvais.

7. Tvirtinimas neva esu pagelbėjęs leisti Berlyne pronaciškus Lietuvių laikraščius yra „Vilnies“ paimtas iš oro. Jokio lietuviško laikraščio Berlyne iš viso nėra buvę, nei prieš Lietuvių sukilimą, nei po to. Prie tų, kurie ėjo pačioje Lietuvoje laike Vokiečių okupacijos aš ne tik nebuvau prisidėjęs, bet net nebuvau jų išsirašęs, kaip nacių propagandos įrankių prieš Lietuvos nepriklausomybę ir žmonių klaidinimui.

Vienintelis leidinys, kurį esu paruošęs ir 1940 metų gruodžio pradžioje paplatinęs Lietuvoje, tai buvo brošiūrėlė užvardinta „Iš Bolševistinės Vergijos į Naują Lietuvą“. Ten nėra nei vieno sakinio nukreipto prieš Demokratinius Sąjungininkus. Joje įvertinamos aplinkybės privedusios prie nepriklausomybės netekimo, paduodami Lietuvos Pasiuntinių protestų tekstai prieš Sovietų Rusijos agresiją ir nurodomos gairės kaip pasiruošti prie Lietuvos nepriklausomybės naujo atstatymo.

8. Taip pat „Vilnies“ yra iš piršto išlaužtas tvirtinimas neva aš esu siūlęs naciams suorganizuoti kažkokius sabotažo aktus Rusų raudonosios armijos užnugaryje, kada Vokietijai ėmė nesisekti Rytų Fronte. Buvo visai priešingai. 1943 metų pradžioje, kada naciai, padėčiai Rytų Fronte pablogėjus, buvo užsigeidę sumobilizuoti lietuvius į SS legionus, šiam jų sumanymui ne tik nepritariau, bet jam pasipriešinau ir patariau mūsu veikėjams Lietuvoje sakytos mobilizacijos pravedimą sukliudyti.

Tų pačių metų rudenį asmeniškai pasistengiau paveikti Lietuvių partijas ir požemio organizacijas, kad greičiau susitartų dėl bendros politinės vadovybės (VLIK-o) sudarymo planingesniam Lietuvių pasipriešinimo pravedimui prieš nacius.

Pagaliau, 1944 metų pradžioje, kada Lietuvoje buvo pasireiškęs pasiryžimas pas pačius Lietuvius už savo kariuomenės sudarymą, nelaukiant Lietuvos suverenumo atstatymo, aš griežtai tam pasipriešinau, o Vokiečiams pastačiau Berlyne formalinį reikalavimą, kad atšauktų krašto okupaciją, perleistų krašto valdymą patiems lietuviams, ir atpažintų Lietuvos nepriklausomybę. Skaičiau, jog tik po to būtų įmanoma lietuviams organizuoti savo ginkluotas pajėgas ginti Lietuvos sienas nuo naujo bolševikinio pavojaus.

Už visa tai buvau 1944 metų birželio 10 d. nacių areštuotas antrą kartą ir internuotas už spygliuotų vielų, iš kur tebuvau Amerikiečių išlaisvintas tik 1945 m. gegužės 9 d., kai Hitlerinė Vokietija jau buvo sutriuškinta.

Atgavęs laisvę patyriau, jog naciams buvo pavykę sumedžioti prieš mane visokios medžiagos, sudaryti man visą bylą ir kad buvau jų paskaitytas pagrindiniu Lietuvių pasipriešinimo inspiratorium ir vadovu, nors formaliai šio judėjimo priešakyje, kai žinoma, stovėjo VLIK-as.

9. Yra gryniausia netiesa, kad po išsilaisvinimo būčiau slapstęsis nuo sąjungininkų. Buvo visai atbulai. Pirma, apie birželio 23 sukilimą, kurio paruošime teko man svarbus vaidmuo, esu smulkiai, netrukus po sakyto įvykio, t.y. dar 1941 metais, painformavęs U.S. ambasadą, kuri tada dar tebeveikė Berlyne, ir patiekęs jai svarbių dokumentų, objektyviam orientavimui U.S.A. Vyriausybės apie įvykius mūsų krašte.

Antra, po išlaisvinimo ir išvykimo 1945 metais į Paryžių, buvau suėjęs į kontaktą su Eisenhowerio štabu, U.S.A. ir Britų ambasadomis, o Prancūzų įstaigos parodė man ne tik didelio svetingumo, bet net suteikė materialinės pagalbos, kaip nukentėjusiam kovoje prieš bendrą priešą.

Kai dėl stojimo į Teismą prieš karo kriminalistus tai, tiesa, stoti neteko. Mielai būčiau tai padaręs, jei kas būtų mane pakvietęs. Tai būtų suteikę man geros progos nušviesti sakytam Aukštam Teismui ne tik nacių, bet ir Sovietų piktas užmačias į Lietuvą, kaip ir jų kriminalinius nusikaltimus mūsų krašte, ir bendrai, prieš žmoniją, nes jie niekuo nesiskiria nuo nacių nusikaltimų.

10. Yra taip pat netiesa, kad būčiau kada nors atsisakęs grįžti į savo kraštą. Atbulai, netrukus po 1940 m. birželio 15 d. Sov. Rusijos smurto prieš Lietuva, pats buvau surizikavęs nuvykti į Kauną, kad asmeniškai vietoje persitikrinti kaip sovietiškas okupantas ruošėsi baigti užsmaugti Lietuvos nepriklausomybę.

Kada jis tatai įvykdė ir aš, atlikdamas savo, kaip teisėto Lietuvos atstovo pareigą, pareiškiau prieš šią Sov. Rusijos agresiją formalų protestą, man pati „Liaudies vyriausybė“, vykdydama sovietiško okupanto valią, uždraudė visiems laikams grįžti į Lietuvą, net atėmė man Lietuvos pilietybę ir, iš politinio keršto, konfiskavo visą mano ir mano žmonos privatinę nuosavybę Lietuvoje.

Kada visa tai buvo padaryta pasiremiant ne teise, bet plikais Rusų raudonosios armijos durtuvais ir sovietų tankais tai, kol sovietiškas okupantas iš Lietuvos nebus pašalintas, aišku savaime, grįžti į savo kraštą negaliu, nors ir labai norėčiau.

11. Į generolus, juo labiau į fašistinius, niekad nesu buvęs pakeltas ir tesiskaitau paprastu atsargos pulkininku. Visiems žinoma, jog po 1926 metų gruodžio 17 d. karininkų perversmo, kam aš pasipriešinau, buvau ano meto Lietuvos Vyriausybės išsiųstas tarnybai į užsienį, kur buvau išlaikytas 10 metų, kol 1937 metais nebuvau paleistas iš kariuomenės. Paleidžiant į atsarga, net nebuvo suteiktas man sekantis mano ištarnautas laipsnis, kadangi buvau skaitomas opozicionierium.

12. Kai dėl pravardžiavimo manęs kvislingu, į tai tegaliu čia pastebėti tik tiek, kad jokių kvislingiškų įsipareigojimų pas Hitlerį niekad nebuvau prisiėmęs; naciai nei neišdrįso man pasiūlyti jokios vietos laike jų okupacijos Lietuvoje, žinodami mano nusistatymą už Lietuvos nepriklausomybę.

Manau kad kvislingų titulas daugiau tiktų patiems „Vilnies“ redaktoriams, prirašiusiems tiek daug šmeižtų prieš mane ir mano buvusią veiklą, kaip Lietuvos Pasiuntinio Berlyne. Tuo jie pasitarnavo Maskvai ir todėl galėtų save vadinti „raudonaisiais kvislingais“, juo labiau kad tokia spalva, atrodo, yra jų mėgiama.

K. Škirpa

Dublin, Eire
1947 m. rugsėjo 1 d.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

pyzdiečiui       2021-02-24 22:04

prieš kartodamas nkvd kuratorių tau surašytas instrukcijas, putlerio “joršyku” prasivalyk analinę angą (ten dušanskio šampano butelys nuo 1945-ųjų pas tave užsiliko), po to smegenis. Viešai ordos mongolų kalba primenu, kas prieš tai parašyta -ёршик arba tos pačios ordos tiurkų kalba - квач. Aplinkiniams: “raktiniai” žodžiai aktyvavo “prašaliečio” psichoprogramą. “Prochodimce”, riskis už Baikalo. Suirusioje BAM’o linijoje tavęs laukia “didžiojo brolio” likučiai. Vazelino nepamiršk.

Prašalietis       2021-02-21 15:20

Paskaičius Valiušaičio straipsnelyje pateiktą Škirpos “didvyriškumą patvirtinantį faktą”, belieka pridurti dar vieną nemažiau Škirpos “didvyriškumą” demonstruojatį LAF-o popiergalį:
Amžiams išlaisvinsime Lietuvą iš žydiško jungo
Lietuvos broliai ir seserys, greitai ateis ilgai laukta valanda, kai lietuvos žmonės atkurs savo tautos laisvę ir Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Šiandiena visi kilsim į kovą prieš bendrą dvigubą priešą. Tas priešas yra Raudonoji armija ir rusiškas bolševizmas. Mes esam visi įsitikinę, kad šio mūsų priešo didžiausias ir pats paslaptingiausias pagalbininkas yra žydai. Žydai nepriklauso jokiai tautai ir visuomenei. Jie neturi nei Tėvynės nei valstybės. Jie visuomet yra tik Žydai… Rusiškas komunizmas ir jo amžini tarnai žydai yra vienas ir tas pat mūsų visų bendras priešas. Rusiško komunizmo okupacijos ir žydiškos vergovės panaikinimas yra pats Švenčiausias visų reikalas…
Vytautas Didysis suteikė žydams prieglobstį tikėdamas, kad jie įvertins jiems suteiktą svetingumą, bet Izraelitams tai tebuvo galimybė patekti į lietuvių Tautos kūną. Netrukus žydai pradėjo visur plisti kaip sukčiai ir pinigų skolintojai…
Pačiais baisiausiais čekistais, lietuvių kaltintojais ir kankintojais buvo ir yra žydai.. Vienu žodžiu, žydai visur yra patys žiauriausi lietuvių darbininkų, valstiečių ir miestiečių išnaudotojai. Lietuvo Aktyvistų Frontas visos lietuvių nacijos vardu iškilmingai skelbia:
1. Vytauto Didžiojo laikais duota žydams Lietuvoje prieglobsčio teisė yra atšaukiama visiškai ir galutinai.
2. Visi be išimties lietuviški žydai įsakymu yra informuojami nedelsiant palikti Lietuvos teritoriją.
3. Žydai, kurie Lietuvos valstybės bus paskelbti kaip persekioję, išdavę, kankinę lietuvius bus traukiami baudžiamon atsakomybėn atskiru potvarkiu.
4. Visas nekilnojamas turtas priklausęs ar valdomas lietuviškų žydų bus perduotas lietuvių tautos nuosavybėn….....
Naujai sukurtuje Lietuvoje žydai neturės pilietinių teisių ir pragyvenimo šaltinių. Tokiu būdu bus ištaisytos praeities klaidos ir žydų niekšiškumas. Šiuo būdu bus padėti tvirti pagrindai mūsų ariškai tautai būsimoje laimingoje ir kūrybinėje ateityje.
LAF( Laisvės Aktyvistų Frontas).
Kaimo eilinio liurbio šiandieninis „patriotinis valio“ Škirpai ir kitiems su naciais kolaboravusiais „būsimiems buvusiems didvyriams“...

Tikra "TIESA".       2021-02-21 13:36

Dievas lietuviams, deja, yra pagailėjęs ne tik lyderių, bet ir smegenų.

labai gaila,        2021-02-20 19:48

kad buvusiu KGB-istu ir stribu palikuonys vel sugrizo i valdzia. Is cia ir tas sliauziantis perversmas, musu didvyriu ir patriotu puolimas, niekinimas, smeiztas. Istorija kartojasi, KGB-istai islaptinti kitu savo sebru, sedinciu seime.

Paulius       2021-02-20 19:10

apie tai, kad SD norėjo nušalinti Škirpą nuo lietuvių emigrantų judėjimo lyderių tik bolševikams okupavus Lietuvą yra paminėta Stasio Ylos prisiminimų knygoje „žmonės ir žvėrys dievų miške“

StasySG       2021-02-20 16:44

Įdomu dar ir tai, kad Škirpa savo 1947 m Paaiškinime liudija, kad “Jei po žodžiais „pažangiųjų Lietuvių“ reikia suprasti komunistus, tai ši partija buvo okupanto sukurta daugumoje (90 %) ne iš lietuvių, bet kitų tautybių žmonių. Lietuviškų nuklydėlių joje tebuvo vos keli šimtai”.  Kas tos kitos tautybės?  Kaip įrodinėja E.Zingerio tėvas Mykolas Zingeris savo autobiografijoje (A.Rusteikos straipsnis Tiesos,lt),  ir nemažas skaičius žydų buvo komunistai, kurie beveik laisvai veikė prieš Lietuvą. Šaltiniai sutampa. Tai kodėl šiandieninės žydų bendruomenės atstovams taip užkliūna 1941m Birželio 23 d. sukilimas ir paties Škirpos veikla 2 okupacijų metais ir po jų?

Nepasirašysiu       2021-02-20 14:21

Tik tiek? O įvertinti tiesą kiekvieno punkto Lietuvoje nėra pakankamai istorikų?
Kol nėra, tol Grant Gochin prieš tamstas laimi. Dievas lietuviams, deja, yra pagailėjęs ne tik lyderių, bet ir smegenų.

To StasysSD       2021-02-20 13:55

Matyt, Tamstos pensija virš 1000 eurų... Bet, kas su tais, kuriu pensija 200 - 300?

StasySG       2021-02-20 13:41

Erelis teisus     2021-02-20 13:36
——————————————————————
Taip, jau seniai esu pensininkas, bet prašyčiau manim nesirūpinti.

Erelis teisus       2021-02-20 13:36

Uztenka tu skirpu, noreiku ir ramanowskiu…
Yra svarbesniu daliku.
A) Zmoniu sprukimas
B) Svietimas
C) Sveikata
D) Ekonomika
E) Pencininkai
...

StasySG       2021-02-20 11:13

Na matau tuos metus. 1947.——Tai kur tas Škirpos svarbus ir dabarčiaI laiškas-PAAIŠKINIMAS,kuriame jis išdėstė, ką veikė būdamas diplomatu? Kur jis dabar saugojamas?

stasys       2021-02-20 11:02

StasySG ,.. atkreipkite dėmesį į metus . Žmogus pasidalino nuomonę jau nebūdamas diplomatų .Todėl galėjo likti ir necituojamas .

StasySG       2021-02-20 10:23

Ačiū. Reikėtų to dokumento kopijos. Kodėl anksčiau niekas nerodė jo skaitytojams?

stasys       2021-02-20 6:55

Erelis ne žvirblis pats savimi pasirūpins , o va mire ir apšmeižti gali tik savo senais tekstais liudyti iš kapų . Patiko .

erelis       2021-02-20 1:38

Nusibodote savo tauskalais! Nustojau skaityti. 
Kodel negalvojate, kaip isgelbeti skestanti (Durniu) laiva?
Juk srutuose maudomes…


Rekomenduojame

Dainius Rudzevičius. Stambulo konvencija ir jos ryšys su socialinės lyties ideologija

Ligita Sinušienė. Ar Stambulo konvencijai bebus ką pražudyti Kretingos pranciškonų gimnazijoje?

Rasa Čepaitienė. Kaukių kritimo metas

Brolis Paulius Vaineikis OFM. Šaukiu aš tautą nuodėmės užguitą

Lietuvos gyventojų nuomonių apklausa

Dovydas Norkūnas. Kaip iš tikrųjų atrodo LYTINIS ŠVIETIMAS? Kam iš tiesų reikia Stambulo konvencijos?

Brolis išsižadėjo brolio ar direktorius – pavaldinio?

Alvydas Jokubaitis. Ar Europos Sąjungai reikia šeimos? – Taip ir ne

Algimantas Rusteika. Iliuzijų pabaigos metai

Andrius Švarplys. „Influenceriai-garsenybės“ gali viešai kalbėti apie politiką, o Bažnyčia nebe?

Nuo bačkos. Andrius Kubilius: Tomai, neišsigąsk šios atakos! Tomas Raskevičius: Dėkoju TS-LKD už palaikymą. Pažadu nepasiduoti!

Konstantinas Bogomolovas. Europos pagrobimas 2.0. Režisieriaus manifestas

Pozicija, kurios nenori girdėti LGBT lyderiai. Dovilo Petkaus pokalbis su Eimantu Gudu

Kam tas „šešėlis“? Darius Kuolys: Smurtas – valdžios silpnumo ir baimės išraiška. Kad ir kokia „kieta“ toji valdžia dėtųsi

Nida Vasiliauskaitė apie Stambulo konvenciją:  dabar – trumpai, kone prieš trejus metus – išsamiai

Kun. Robertas Grigas. Kuo blogi „specialioms grupėms“ kuriami įstatymai

Algimantas Matulevičius. Negi valstybės piliečių nuomonė lygi nuliui?

Andrius Švarplys. JAV vyskupų pozicija dėl seksualinės orientacijos ir ‘gender identity’ sąvokų įtraukimas į įstatymus yra blogis

Audris Narbutas. Per Stambulo konvenciją – į melo visuomenę

Kun. Andrius Narbekovas. Stambulo konvencija – Trojos arklys

Elagu Eesti! Tegyvuoja Estija! Vidmantas Valiušaitis: Pagarbos žodis broliams estams

Rasa Čepaitienė. Kvalifikacija

Vytautas Sinica. Kaip iš Toliato pavyzdį darė

Andrius Švarplys. Priešingai – tai jūs puolate Lietuvos Konstituciją, o visuomenė reaguoja ir, beje, labai demokratiniu bei civilizuotu būdu

Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimas – Vasario 16-osios važiuotynės

T. Elijas Leyds. Virusas, hidra ir Bažnyčia

Raimondas Navickas. „Neapykantos kalbos“ kriminalizavimo per ANK afera yra antikonstitucinė ir antidemokratinė

Audrius Bačiulis apie „Coca Cola“ kursus, kaip „tapti mažiau baltaisiais žmonėmis“

Vidas Rachlevičius. Kaukės nusimestos: kada skersime šventąją karvę?

Algimantas Rusteika. Stukačių epocha sugrįžta

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.