Istorija

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą: kodėl mes sukilom? 1941 m. Birželio sukilimo 75-mečio paraštėje

Tiesos.lt siūlo   2017 m. birželio 23 d. 20:29

26     

    

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą: kodėl mes sukilom? 1941 m. Birželio sukilimo 75-mečio paraštėje

„Draugas“ | 2016 m. birželio 23 d.

Sovietinė propaganda veik pusę šimtmečio be atvangos skelbė melus, niekino 1941 m. Birželio sukilimą, jo dalyvių atminimą, politiškai juos persekiojo. Negalėjo kitaip. Turėjo pateisinti okupaciją ir savo brutalų įsiviešpatavimą. Kitaip būtų turėję pripažinti, kad Lietuvoje bolševikai tebuvo nekviesti svečiai, kuriems teko paskubomis iš čia dangintis, kai tik neteko ginkluoto Maskvos užnugario.

Totalitarinė imperija 50 metų gyveno užsisklendusi nuo pasaulio. Diskusijų nepripažino. Ką rašė kitur gyvenantys autoriai – tebuvo „buržuazinė propaganda“. Kadangi tiesa jiems buvo viena – „lenininė“. Todėl rašė ką norėjo, kaip norėjo, kad tik pateisintų įvykdytus nusikaltimus: nepriklausomų Baltijos valstybių užgrobimą, jų ūkio ir politinės santvarkos sugriovimą, masines represijas, trėmimus, žmonių kalinimus, sadistiškus kankinimus ir žiauriausias nekaltų žmonių žudynes.

Jie naudojo neatremiamą, iš klasinės naikinimo ir neapykantos ideologijos išplaukiantį argumentą: „Mes kiekvieną akimirką, kiekvienam galim mesti kaltinimą: „Esi liaudies priešas!“ Tegu įrodo, kad jis ne toks!“ – savo galiomis didžiavosi Vladas Niunka, pirmosios sovietų okupacijos meto vyriausiasis prokuroras.

Painioja pasekmes su priežastimis

Tų piktadarybių vykdytojai niekada savo nusikaltimų nepripažino, už juos neatsiprašė, nukentėjusiesiems net moralinės skriaudos neatlygino. Priešingai. Jie ilgus metus vykdė aršią propagandinę kampaniją, siekdami apjuodinti iškiliausius rezistentus Lietuvoje ir užsienyje, paneigti kovotojų už laisvę statusą ir paversti juos paprasčiausiais krauju susitepusiais pašlemėkais, kursčiusiais minias, įsakinėjusiais žudyti ar net asmeniškai žudžiusiais niekuo dėtus žmones.

Iš pradžių tai buvo „tarybiniai piliečiai“, o vėliau, jau po Stalino mirties, įsitikinus, kad antisemitizmo korta galima sėkingai manipuliuoti ir Vakaruose, – liko tik „žydai“. Juolab kad „tarybinio piliečio“ sąvokos turinys palaipsniui diskreditavosi ir neteko prasmės. O vaizduojant rezistentus kaip nuožmius žudikus, neturėjusius kitų paskatų, tik zoologinį antisemitizmą ir nežabotą svetimo turto troškulį, – įspūdis labiau atstumiantis.

Toks nykus sovietinės propagandos trafaretas be perstojo eksploatuotas ilgus dešimtmečius, kabintas iškilesniems Vakaruose gyvenusiems Baltijos valstybių veikėjams, kurie reikšmingiau bandė kelti balsą prieš neteisėtą jų šalių pavergimą. Sovietai iki pat 1989-ųjų rugpjūčio neigė egzistavus Molotovo-Ribentropo paktą ir vadino tai Vakarų „išsigalvojimu“. Lygiai kaip ir už 20 tūkstančių lenkų karininkų išžudymą Katynėje jie pusę amžiaus kaltę vertė vokiečiams.

Nenuostabu, kad pastangos kompromituoti Lietuvą, vaizduoti ją kaip tamsių, nuožmių ir godžių žydšaudžių kraštą nesiliauja. Kadangi išlieka interesas ir „politinis užsakymas“. Ir Rytuose, o tam tikru mastu – ir Vakaruose. Kai dideliais nusikaltimais apkaltinami paraštiniai, tada ir pagrindinių galvažudžių kaltės atrodo menkesnės.

Liūdnai pagarsėjęs Rusijos istorikas Aleksandras Diukovas, kurio Lietuva prieš porą metų apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, vieną po kito leidžia tikrų ir tariamų dokumentų rinkinius: „Holokausto išvakarėse: Lietuvių aktyvistų frontas ir sovietinės represijos Lietuvoje, 1940–1941 m.“, „Protektoratas „Lietuva“: slaptas bendradarbiavimas su naciais ir nerealizuotas prarastos nepriklausomybės scenarijus, 1939–1940“, „Malonė žuvusiems: sovietinės represijos prieš nacių parankinius Pabaltijy“...

Dokumentai, tarp kurių yra ir netikrų – gestapo bei NKVD klastočių, – orkestruojami čia taip, kad pasekmės būtų supainiotos su priežastimis. Ne veltui knygos pavadinime Lietuvių aktyvistų frontas minimas pirmiau, o NKVD represijos – po to. Nežinodamas nieko daugiau, tik Diukovo knygą perskaitęs, susidarytum įspūdį, kad bolševikai Baltijos šalyse užkūrė kruviną pirtį vien tam, kad „apsaugotų žydus“ nuo visiško išnaikinimo…

O viskas juk vyko atvirkščiai! Pirmiausiai bolševikai įsiveržė į taikią šalį, ją sugriovė, gaudė, kankino ir žudė nieko jiems nenusikaltusius žmones, ir tik tada, užterorizuoti, apgrobti ir nuskriausti žmonės, pasinaudoję prasidėjusio karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos akimirka, pakilo į išsivaduojamąjį žygį iš baisios bolševikinės despotijos!

Vertė prisipažinti

Pulkininkas ir diplomatas Kazys Škirpa, vienas pagrindinių Birželio sukilimo organizatorių ir vadovų, sovietų itin nekęstas ir koneveiktas rezistentas, straipsnyje „Kodėl mes sukilom?“, dar Stalinui gyvam esant, 1951 metais, rašė: „Su šiurpu ir neužgestančio protesto jausmu širdyje mes, lietuviai, prisimename ir niekad neužmiršime to, kaip prieš dešimt metų sovietiškasis okupantas mūsų Tėvynėje Lietuvoje griebėsi naikinti lietuvių šviesuomenę: kaip virš 12,000 asmenų, niekuo nenusikaltusių, – buvusių Lietuvos valstybės vyrų, kilniausių Bažnyčios dignitotrių, tautai daug nusipelniusių visuomenes veikėjų, idealistų – kultūros darbuotojų, mokslo, spaudos ir švietimo darbininkų, nepriklausomybes karo veteranų, patriotinio jaunimo ir t.t. – nugrūdo į kalėjimus, ir – kaip šį savo siautėjimą tas okupantas 1941 m. birželio mėn. antroje pusėje apvainikavo pirmuoju masiniu užpuolimu ant ramių Lietuvos gyventojų – apie 40,000 žmonių – vyrų ir moterų, jaunų ir žilagalvių senukų ir vaikų, inteligentų, ūkininkų ir paprastų darbininkų šeimų, – išplėšė iš mūsų tautos tarpo, sumetė į galvijams vežti vagonus, juos aklinai užkalė, ir, be lašo vandens alptsantiems vaikučiams, išvežė į bolševikinės imperijos tyrus ir kacetus…“ („Dirva“, 1951 m. birželio 21 d.)

Škirpa pastebi, kad iš slaptų sovietinių dokumentų, sukilimo metu patekusių į lietuvių rankas, tapo visiškai aišku, jog prie šio “aukščiausio laipsnio nusikalstamo darbo prieš žmoniją ir jos civilizaciją, Maskvos Vyriausybė pradėjo ruoštis nuo pat to momento, kai užkergė Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. sutartį su Sovietų Rusija, lyg pasityčiojimui pavadindama ją „Draugiškumo ir savitarpio pagalbos“ sutartimi.“

Ši ano meto Kremliaus klasta išryškėjo tik palaipsniui, kai 1940 m. birželio mėn. 15 d. Sovietų Rusija, sulaužydama visus savo iškilmingus įsipareigojimus nepažeisti Lietuvos suverenumo ir jos teritorijos integralumo, jėga ir apgaule, pasak Škirpos, „paglemžė Lietuvos nepriklausomybę ir ėmė be atodairos ir be pasigailėjimo, be saiko ir be galo, vykdyti nekaltų žmonių areštus, ardyti krašto ūkį, išniekinti mūsų tautos šventoves, ir griauti visą kultūrinį ir socialinį gyvenimą, skubėdama išplėšti mūsų kraštą ir mūsų tautą iš civilizuotos Vakarų Europos ir mus nustumti į Sov. Social. Respublikų Sąjungos materialinį ir dvasinį skurdą...“

Lietuvių parodytas pakantumas susilaikyti nuo aktyvaus pasipriešinimo, vengiant suerzinti ir sukelti sovietinio okupanto įniršį, nė kiek neprilaikė jo nuo griovikiškų darbų, nusiaubusių šalį ir sukėlusių tikrą socialinę katastrofą.

„Tik po to, kai kalėjimai jau buvo sausakimšai prikimšti nekaltų žmonių, – rašo plk. Škirpa, – kai paaiškėjo, jog kalinamieji yra verčiami prisiimti ant savęs nusikaltimus, kurių jie niekad nebuvo padarę, ir kai vis daugiau ėmė pasitvirtinti, jog jie yra žiauriausiai kankinami ir sadistiškai nužudomi, tada tik visi pradėjo suprasti, kas tai yra ta sovietine santvarka tikrumoje, ir kad tai yra ne kas kita, kaip laukinė, Kremliaus kriminalistų sugalvota ir iš anksto suplanuota, žmonių laisvei ir žmogui, kaip tokiam, naikinti sistema, iš kurios būtų bergždžia tikėtis nors elementarių žmogaus teisių atsižvelgimo, arba laukti paprasto žmogiško pasigailėjimo nekalto žmogaus. […] Savaime pasidarė aišku, jog ten, kur siaučia sovietinis režimas, ten žmogui, mylinčiam savo Tėvynę, prisirišusiam prie Vakarų kultūros, tikinčiam į Dievą ir trokštančiam laisvės, gyvenimo nėra, o tik begalinės kančios; todėl savaime brendo mintis, kad geriau būtų mirti Laisvės kovotojo mirtimi, negu pasiduoti nevilčiai bei leistis sovietinių sadistų žvėriškai nužudomam arba deportuojamam į Sov. Rusijos kacetus sistemingam nukankinimui be pėdsako…“

Nedovanoja iki šiol

Štai kodėl ryžtingesnieji Lietuvos žmonės apsisprendė pavartoti kraštutinę gelbėjimosi priemonę – sukilimą!

Istorikas Augustinas Idzelis: „Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas. Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės – tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, – kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime.

Negaliu suprasti istorikų, kurie taip paviršutiniškai ir primityviai galvoja: propaganda, o ne gyvenimo sąlygos lemia tokį rizikingą apsisprendimą – imti į rankas ginklą! Tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti! Bet tikrai ne tas, kuris vogčia perskaito nelegalų atsišaukimą...“

Štai kodėl sukilėliai, Škirpos žodžiais, „nebebrangindami savo gyvybės, griebėsi plikom rankom nuplėšti šautuvą nuo rusų raudonarmiečių pečių, patys apsiginklavo, ir 1941 m. birželio mėn. 23 d. įstengė pravesti Lietuvių Tautos sukilimą. […] Su ginklu rankoje nublokšdama sovietiškąjį jungą nuo savo pečių, atstatydama Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir pastatydama naują tautinę krašto Vyriausybę, Lietuvių Tauta apnuogino prieš visą pasaulį ir istoriją Maskvos melą apie neva Lietuvos laisvą įsijungimą į Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungą 1940 m. Iš kitos pusės, tuo savo žygiu ji įspėjo hitlerinę Vokietiją, jog Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė, o savo laike sukilimo sudėtomis kraujo aukomis dar kartą parodėme visiems, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus, ir kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus.“

Už šitą pažeminimą, kai bolševikams teko netvarkingai bėgti iš Lietuvos, ir kuris sugriovė jų mitą apie „laisvanorišką“ Lietuvos įsijungimą į sovietinę imperiją, imperialistinių ambicijų žmonės bei jiems atsistuojanti publika, nedovanoja iki šiol. Tą epizodą jie labai suinteresuoti vaizduoti ne kaip lietuvių kovos už laisvę šlovingą valandą, bet kaip kraujo puotą, kuri „dėsningai“ turėjo pratrūkti, pasitraukus iš Lietuvos jos „šeimininkui“. Kadangi potekstė yra paprasta kaip dvi kapeikos: tai turi patvirtinti, kad „antisemitinio gaivalo“ tampoma tauta yra nesuprendusi valdyti valstybę ir nepajėgi tvarkytis pati, jai reikia „prievaizdo“, kad ją prižiūrėtų, sudraustų, nustatytų „elgesio taisykles“. Tada ir to „auklėtojo griežtumas“ tampa tarsi pateisinamas…

Įrodymas, kad jaučia kaltę

Kai Vytauto Landsbergio paprašiau pakomentuoti Rusijos istoriko tvirtinimus, esą, bolševikai nežudė ir netrėmė nekaltų žmonių, tik „potencialius nacių talkininkus“, priskirdami prie jų taip pat ir vaikus, moteris bei senelius, politikas taip kalbėjo:

„Čia yra prisipažinimas. Pripažinimas savo nusikaltimo, kurį dabar reikia kokiais nors judesiais užtemdyti, nuslėpti.Užtamsinti kruvinus pėdsakus, užšluoti juos purvina uodega.Nieko kito čia daugiau nėra.

Tie senukai mat būtų tapę „liaudies priešais“. O tie, kurie bėgdami dar ėjo šaudyti politinių kalinių arba tie, kurie organizavo tuos šaudymus, kaip, pavyzdžiui, LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko J. Paleckio pavaduotojas Domas Rocius, buvo „liaudies gynėjai“. D. Rocius ir P. Raslanas organizavo skerdynes Rainiuose.

Tačiau P. Raslano ir D. Rociaus aiškinimai, kad tie žmonės „būtų ėję prieš tarybų valdžią“, todėl juos reikėję nužudyti, negali turėti jokio pateisinimo. Tokie pat buvo įsakymai ir iš Maskvos. Evakuacija. Jeigu evakuacija negalima, tada evakuacija „pagal pirmą kategoriją“: visus sušaudo. Kaip Pravieniškėse. Sukilėliai nespėjo arba nebūtų pajėgę apginti, nors išgelbėjo tūkstančius.

Kai kur pagal asmeninius čekistų polinkius arba kokius nors jausmus buvo vykdomas ne paprastas sušaudymas, o siaubingas sadistinis žudymas. Su pasimėgavimu. Netgi nebijant jau netoli esančios vokiečių kariuomenės. O dar „malonumas“ visą naktį kankinti žmones Rainiuose buvo toks didelis, kad jie nenušovė tų žmonių paprasčiausiai į galvas ir nepabėgo kuo greičiau. Ne. Jie dar pasismagino.

Įtariamas, vadinasi, kaltas! Tai stalinistinė koncepcija. Kiek to esame prisiklausę! Net ir dabar kai kas dar pafilosofuoja, kad „be reikalo“, matyt, ūkininkų ir mokytojų netrėmė.

Nauji valdiškų Maskvos istorikų išvedžiojimai – įrodymas, kad dalykas jiems rūpi, jaučia kaltę. Ir tokiu iškreiptu būdu prisipažįsta.“

Tai paaiškina, kodėl su tokiu įniršiu ir stebėtinu ištvermingumu nenustojami pulti iškiliausi Birželio sukilimo žmonės ir Laikinoji Lietuvos Vyriausybė (LLV). Kazio Škirpos atminimas iki šiol bandomas menkinti kergiant jam nebūtas antisemitines nuotaikas. Škirpa buvo valstietis liaudininkas, prezidento Kazio Griniaus bendražygis, kairiųjų pažiūrų žmogus. Jų šaknys siekia rusų revoliucijos tradicijas, t.y. tų kairiųjų grupių, kurios nebuvo antisemitinės. Pasak prof. Kęstučio Skrupskelio, valstiečiai liaudininkai „kai kuriais atžvilgiais gal net giliau suprato antisemitizmą kaip blogybę nei katalikai“.

Tikroji Škirpos „kaltė“, žinoma, buvo ta, kad jis buvo tiesiakalbis, ryžto ir veiksmo žmogus, kaip pukininkui ir dera. Jis gynė Lietuvos interesą, nepataikavo okupantams. Ir veikė racionaliai tomis istorinėmis aplinkybėmis, kurios Lietuvą tada buvo ištikusios. Kitos jėgos, kuri būtų galėjusi išblokšti bolševikus ir padėti Lietuvai išsivaduoti iš jų užkurto pragaro, tuo metu tiesiog nebuvo – vienintelė Vokietija.

Laisvės simbolis

Žinomas verslininkas ir filantropas Juozas Kazickas (1918–2014) buvo sukilėlis Vilniuje. Paklaustas, kodėl Juozas Brazaitis, Laikinosios Vyriausybės vadovas, neįsipareigojęs naciams, nesutikęs tapti generaliniu tarėju, nors buvo siūloma, o verčiau pasirinkęs rizikingą antinacinio pogrindžio veiklą, kai kurių vertintojų akyse tapo tarsi kaltesnis už tuos, kurie dirbo išvien su naciais, tų įvykių amžininkas atsakė:

„J. Brazaitis buvo simbolis, kurį reikėjo sunaikinti. Kiti buvo antraeiliai žaidėjai. O jis buvo pagrindinis. Nesakyčiau, kad Adolfas Damušis, Pranas Padalis, Vytautas Vaitiekūnas ar daugelis kitų būtų mažiau svarbios asmenybės. Anaiptol. Tačiau vis tiek jos nebuvo tos, kurios būtų turėjusios simbolinės reikšmės. O J. Brazaičio asmenybė būtent tą reikšmę turėjo. Reikia matyti žmogaus intelektą, visą jo vadinamąjį orumą. Jis buvo būtent tas, kuris buvo laisvės simbolis. Bekompromisis laisvės simbolis. Ir dėl to jį reikėjo sunaikinti. Visiems. Ir vokiečiams, ir bolševikams.“

Priekaištaujama, tarsi, J. Brazaitis buvęs nepalankus žydams.Ar buvo jo asmenybės sanklodoje kokių nors šešėlių dėl antisemitinių nuotaikų, simpatijų profašistinėms pažiūroms?

J. Kazickas:

„Absoliučiai jokių. Absoliučiai. Aš jį pažinojau dar Lietuvoje, dar prieš Vyriausybės sudarymą. Po to pažinojau kaip premjerą. Vėliau kaip pogrindininką, besislapstantį nuo gestapo. Labai artimai bendravome čia, Amerikoje. Jis yra mano sūnaus krikšto tėvas. Artimas mano bičiulis. Jis pas mane praleisdavo gana daug laiko. Tad aš jį labai gerai pažinau, galiu liudyti. Ne, ne. Nė mažiausio šešėlio! Niekur. Jokiais atžvilgiais. Absoliuti niekšybė kaltinti jį priešiškumu žydams ar simpatijomis naciams. Jis buvo gilus žmogus, intelektualas, humanistas par excellence. Ta prasme, kad jam kiekvienas žmogus buvo Dievo kūrinys. Nesunaikinamas, nepažeidžiamas. Kiekvienas žmogus jam turėjo stovėti Dievo akivaizdoje ir Jam atiduoti ataskaitą. Ataskaitą Dievui, ne žmogui. Ar juodas, ar baltas, ar katalikas, ar žydas, ar kitos religijos, ar visai be religijos. Jo buvo toks požiūris.“

Tyrė, bet nieko nerado

Kodėl viskas taip, atsako Vytautas Landsbergis: „Spraga – mūsų pačių nepadarytas darbas. Istorijos tyrimų stoka. Turi būti nušviesta visa Laikinosios Vyriausybės veikla. Matoma ne vien per žydų likimo prizmę. Jų likimas buvo baisus. O kas nors lengvai mėto kaltinimus: kodėl Laikinoji Vyriausybė neapgynė žydų? Nerealūs dalykai.

Juk vyriausybė neturėjo tikslo persekioti žydų. Jos tikslas buvo visai kitas – Lietuvos valstybė. Galbūt galime vėl turėti Lietuvos valstybę? Įtvirtinti sampratą: vokiečių kariuomenė atėjo į Lietuvą, o ne į Sovietų Sąjungą. […] Viso to šviesoje kaltinti, kad pati Vyriausybė neva vykdė žydų naikinimo politiką, yra nesąžininga. Arba kai kurie žmonės nieko nežino ir nenori žinoti. Rašo istoriją ne iš faktų, o iš kokio nors gando. Paleistas gandas tampa netikru faktu.“

O faktai tokie, kad į faktus nelabai gilinamasi. Ypač į tuos, kurie prieštarauja išankstinėms kaltinančioms nuostatoms, grindžiamoms sovietine įvykių aiškinimo praktika.

1970 m. sovietai išleido dokumentų rinkinį „Documents Accuse“, kuriame buvo įterpta ir subtiliai parengtų klastočių, susijusių su kaltinimais Laikinajai Vyriausybei. Šių tikrų ir tariamų dokumentų pagrindu sovietams pavyko pasiekti, kad dienraštis „The New York Times“ 1974 m. paskelbė sąrašą Amerikoje gyvenančių 38 asmenų, kurie buvo įtariami prisidėję prie Holokausto nusikaltimų Antrojo pasaulinio karo metais. Tarp jų buvo ir dviejų lietuvių pavardės – LLV vadovo Juozo Brazaičio ir Vidaus reikalų ministo, generalinio štabo pulkininko Jono Šlepečio. Kongresmenė Elizabeth Holtzman tuo pagrindu iškėlė klausimą Jungtinių Valstijų kongrese.

Prasidėjo didelis tyrimas. JAV Imigracijos ir naturalizacijos tarnyba apkausė per 100 JAV įstaigų bei žydų organizacijų visame pasaulyje, tyrinėjančių Holokausto nusikaltimus. Kaltinimai nepasitvirtino. JAV Kongreso Teismų komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininkas Joshua Eilbergas 1975 m. sausio 13 d. pranešė: „Siunčiu nukopijuotą Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos raštą, kuriame konstatuojama, kad J.Brazaitis ir J.Šlepetys buvo išbraukti iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltimais įtariamųjų sąrašo ir kad jų atžvilgiu vykdyti tyrimai buvo sustabdyti. Tai padaryta remiantis Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos sprendimu, kad nėra šių asmenų antisemitinės arba pronacistinės veiklos įrodymų. Tikiuosi, kad šis dokumentas padės dviem minėtiems vyrams ir jų draugams išsivaduoti iš suspaudimo ir nevilties dėl jiems iškeltų kaltinimų.“

Iš pateiktų dokumentų matyti, jog tyrimą atliko, Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos įgaliotinio žodžiais, „labai kvalifikuoti ir už visų Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltimais įtariamųjų bylų priežiūrą bei vertinimą atsakingi pareigūnai iš kiekvieno mūsų tarnybos veiklos padalinio“. Būtent jie ir konstatavo, kad „tyrimo metu nerasta jokių faktinių įrodymų, kuriais galima būtų pagrįsti pareikštus įtarimus“.

Izoliuoti reikalavo karo komendantas

Amerikos lietuvių kultūros archive (ALKA), Putname, suradau keletą svarbių amžininkų liudijimų, atsiradusių dėl šios bylos, kurie istoriografijos apyvartoje nefigūruoja iki šiol.

Svarbų liudijimą apie žydų padėtį Laikinosios Vyrausybės veiklos metu, kas dabar, nesigilinant į istorinį kontekstą ir to meto aplinkybes, labiausiai eksploatuojama, mėginant kaltinti LLV, yra palikęs Mečislovas Mackevičius – tos Vyriausybės teisingumo ministras, taip pat Valstiečių liaudininkų srovės žmogus.

Trijų puslapių mašinraštyje autorius pažymi, kad netrukus po to, kai vokiečių kariuomenė užėmė Lietuvą, į LLV kabineto posėdį „atvyko pulk. Bobelis ir pranešė gen. Pohl [karo lauko komendantas – V.V.] reikalavimą, būtent: karas tęsiasi, vokiečių armijai yra labai svarbu, kad fronto užnugaris būtų saugus. Reicho vyriausybė žydus laiko nepatikimais, priešingu elementu. Jie turi būti izoliuoti. Trumpai – uždaryti į getto.“

Tą patį liudija ir Kazys Palčiauskas, to meto Kauno burmistras: „Kauno komendantas plk. J. Bobelis atvyko į Rotušę ir burmistrui pranešė, kad gen. maj. Pohl reikalaująs Kauno m. žydų tautybės gyventojus iškeldinti į atskirą miesto dalį gyventojų saugumo sumetimais [išskirta Palčiausko – V.V.]. Žydų bendruomenė esanti stipriai infiltruota besislapstančiais komunistais, kurie galį apšaudyti per miestą pražygiuojančius vokiečių karius ir tuo būdu išprovokuoti keršto-baudimo akciją prieš nekaltus miesto gyventojus. To meto sąlygomis motyvas atrodė įtikinantis. Žydų tautybės gyventojų koncentracija veiktų preventyviai: išsišokimas prieš vokiečių karius sudarytų tiesioginį pavojų patiems žydams. Todėl savivaldybė turinti pasiūlyti miesto dalį, į kurią žydų tautybės gyventojai turėtų persikelti. Buvo parinkta Vilijampolė, nes ten nuo seno tirščiausiai žydų gyventa.“ (K. Palčiauskas, Pastabos apie žydų tautybės gyventojų iškeldinimą į Vilijampolę 1941 m., priedas prie autoriaus 1974 m. rugpjūčio 30 d. laiško J. Brazaičiui.)

Čia reikia pridurti, kad karo sąlygomis, siekiant užsitikrinti užnugario saugumą, vokiečių praktika nebuvo išskirtinė. Panašiai elgėsi ir kitos kariaujančios pusės: sovietai suėmė ir deportavo į Vidurinę Aziją Pavolgio vokiečius, Krymo totorius, amerikiečiai, iš visų Pacifiko pakrantėje esančių valstijų – Kalifonijos, Oregono ir Vašingtono, surinko ir uždarė į „perkėlimo centrus“ 112 tūkstančių japonų, kurių du trečdaliai jau buvo gimę Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Nepaisant viso to, o taip pat ir kraupios lietuvių patiries dėl žvėriško besitraukiančios sovietų administracijos elgesio (nuo masinių areštų ir trėmimų buvo praėjusios vos dvi savaitės, o nuo sadistiškų žudynių Pravieniškėse, Rainiuose, Panevėžyje ir kitur – savaitė) lietuviai bandė priešintis nacių reikalavimams. Komendantas pulk. Bobelis generolui von Pohl pareiškė, kad „žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės, – pasak Mackevičiaus,– gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Gen. Pohl atsakė, kad tas reikalas nedelsiant turi būti sutvarkytas.“

M. Mackevičius toliau liudija, kad kabinetas svarstė Vidaus reikalų ministerijos parengtą projektą, bet tai buvęs tik projektas – pasiūlymas vokiečių karo komendantui gen. Pohl. „Gerai prisimenu, – tęsia LLV ministras, – kad buvo ilgai tas projektas svarstomas. Buvo įvairių nuomonių. Prisimenu, kad buvo sustota ties klausimu: kokį savo turtą žydai gali pasiimti su savimi. Žinau, atsimenu, kad buvo iškilęs klausimas dėl liuksusinių daiktų, pav., pianinų. Šiaip, buvo nuomonė, kad žydai turi su savimi pasiimti viską, nors administraciniai, vietos, patalpų atžvilgiu, tas nebuvo taip paprasta ir lengva.“

Projektui, pasak Mackevičiaus, vyriausybės buvo pritarta ir jis tuojau „įteiktas žymesniems žydų bendruomenės atstovams“.

Klausimas nebuvo LLV kompetencijos

„Prisimenu kaip šiandien, – rašo liudijimo autorius, – kai pas mane, kaip teisingumo ministerį, atvyko, į mano kabinetą-istaigą, buvęs mano profesorius (pas kurį rašiau diplominį teisininko darbą) ir geras, artimas mano uošvio Mykolo Sleževičiaus draugas – prof. adv. S. Bieliackinas, žydas. Kalbėjau su juo neoficialiai. Pasikviečiau jį atsisėsti į fotelį, nuošalioj vietoj, kaip aš elgiausi su garbingais ir reikšmingais mūsų tautai žmonėmis-asmenimis. Pasikeitus žodžiais apie esamą tragišką padėtį, prof. S. Bieliackinas išsiėmė iš kišenės minėtą projektą, atsistojo, priėjo prie manęs (ir aš atsistojau) ir pareiškė: „Kolega Mackevičiau (tuojau bereikalingai pasitaisė „pone ministeri“), jeigu tas projektas praeis ir bus vykdomas, tai Lietuva bus laisva, turėsime savo vyriausybę, valdžią [išskirta Mackevičiaus – V.V.].“ Jis tuo projektu buvo labai patenkintas, nes jis gerai suprato ir žinojo nacių Vokietijos nusistatymą ir elgesį su žydų mažuma.“

Mackevičius pažymi, kad ministrų kabinete svarstytą ir aprobuotą projektą pulk. Bobelis pristatė gen. Pohl štabui. Komendantas gen. Pohl, tuo metu vyriausiasis Reicho atstovas Lietuvoje iki įsikūrė čia civilinė vokiečių valdžia, tiesioginių ryšių su LLV neplaikė, tik su Kauno komendantu. Pulk. Bobelis, kaip nurodo Mackevičius, „pirmą kartą prie gen. Pohl, jo štabe, rado du ar tris SS aukštesnio rango karininkus. Pulk. Bobelis turėjo referuoti projektą. Jis buvo išverstas į vokiečių kalbą. Jis pradėjo jį skaityti. Ir perskaičius įvadinius projekto paragrafus, vienas iš SS karininkų jį, pulk. BobeIį, pertraukė ir pareiškė: „Matau, kad Jūs žydų reikalą nesutvarkysite. Mes sutvarkysime [išskirta Mackevičiaus – V.V.]. Tas projektas ir pasiliko tik popieriuje. Greit atvyko vokiečių civilvervaltungas, su dr. von Renteln priešaky, ir vokiečių gestapas perėmė žydų tvarymo-genocido šiurpų reikalą.“

Šią įvykių eigą patvirtina ir kitas LLV narys, pramonės ministras dr. Adofas Damušis: „Kiek aš atsimenu, dėl ghetto Laikinoji Vyriausybė nebuvo priėmusi jokio nutarimo. Klausimas buvo iškilęs, bet nesvarstytas, kadangi nebuvo Laikinosios Vyriausybės kompetencijoje.“ (A. Damušio 1974 m. gegužės10 d. laiškas J. Brazaičiui.)

Mackevičius priduria, kad Laikinojoje Vyriausybėje, svarstant minėtą projektą, „nebuvo jokio kiek ryškesnio odijumo, neapykantos, o tuo labiau užmačių sunaikinti žydų mažumą. Ir buvo nelengva atsispirti prieš sporadinius antižydiškus pasireiškimus, nes jų atstovai patiekdavo daug pavyzdžių iš žydų pasireiškimo per pirmąją okupaciją. Tie pasireiškimai buvo akivaizdūs ir žiaurūs. Aš pats buvau suimtas dviejų žydų – enkavedistų įrankių, kurie mane terorizavo, dar namuose, kratos metu, kad rado daug tuščių saldainių dėžučių. Jų nuomone ir supratimu, aš buvau liaudies priešas, išnauduotojas ir prispaudėjas. Aš esu laimingas, kad iš to nedariau bendrinių išvadų apie visą žydų bendruomenę. Ir taip galvojau ne aš vienas. Deja, dabar žydai mato tik neigiamus sporadinius faktus, bet nenori suprasti lietuvių tautos, istorinėje plotmėje, animus (sielos – V.V.). Bet, tai yra politika, konjunktūrinė pažiūra ir filosofija. Suprantu, kad yra reikalas į tai reaguoti ir pasisakyti.“

Kas atsitiko su minėtu projektu vėliau? Mackevičius nurodo, kad Generalinio tarėjo gen. Petro Kubiliūno „istaiga-biuras sugalvojo išleisti Laikinosios Vyriausybės ir kitų potvarkių rinkinį. Jis buvo išspausdintas, kiek prisimenu, rotaroriumi. To rinkinio tarpe buvo paskelbtas ir anksčiau minėtas dėl žydų projektas, kaip priimtas įstatymas. Bolševikai ant to arkliuko dabar ir joja. Gaila, kad mes čia neturime to projekto teksto. Bolševikinė gi nuomonė, įvykių ir faktų interpretacija, visiems žinoma: melas, visokeriopas faktų falsifikavimas ir subversyvinė mintis – tikslas.“

Protingam – pakaks.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

to JOTVINGIS       2017-06-28 9:39

O kodėl Jūs išskiriate tik vienas skerdynes, kai pasaulio istorijoje, oho, kiek jų būta, nežinai? O Hamburgas, o Kelnas, Berlynas, pagaliau Dresden’as ir t.t., Japonijos miestai, a? Ko nemini, deziuk, kitų skerdynių, a?

JOTVINGIS       2017-06-27 22:42

Liaukimės sakralizuoti pronacinį birželio sukilimą, pasibaigusį žydų skerdynėmis.
To “sukilimo” apologetams patarčiau perskaityti Tomo Venclovos publicistikos knygą “Prarasto orumo beieškant”.

Jules       2017-06-25 9:50

Pone Palmaiti, aš nors ir švilpukas, lyginant su Jumis, viso labo tik kiemsargio padėjėjas, elektrikas, bet visgi norėčiau ir Jūsų paklausti, kodėl Jūs taip drąsiai kalbate apie Klaipėdą, Mažąją Lietuvą, prūsus, kuršius, bet pritrūksta drąsos aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakyti dėl grynai lietuvių etninių žemių Lenkijoje ir Gudijoje, dėl Suvalkų, Augustavo, Punsko, Gardino, Lydos ir pagaliau dėl mūsų deimančiuko Naručio, prie kurio galėjo įsikurti vienas gražiausių Europoje kurortų šiame regione, tiesa? Kurie buvo seniai Lietuvos valstybėje ir ne taip kaip Klaipėda lyg ir Lietuvoje prieš 700 su viršum metų, a? Klaipėda, Kuršių marios, kuršiai, Gumbinės apskritis mums turėtų priklausyti pagal tautų apsisprendimo teisę, pagal istorinę teisę, radus bendrą interesą, bendrą ateities patikimą ir saugų vardiklį su būsima Vokietija. Ateity Europa keisis, nori kas to ar nenori. Dirbtinę, konspiratorių suplanuotą Europos islamizaciją, afrikanizaciją kažkas turės pradėti stabdyti, tiesa? Vokiečiai pasinaudojo lenkų kvietimu, Konrado kvietimu, kad padėtų lenkams mus, anuometinius lietuvius, pribaigti ir pasielgė negarbingai pasinaudodami proga – mes irgi pasinaudojome panašia proga ir turime Klaipėdą. Vadinasi, lyg ir atsiskaitę vieni su kitais, tiesa? Garbingai ar ne – kitas klausimas, bet Klaipėdą, kuršių žemę, kuršius, kaip mūsų gentį ir pan., atgavome visgi būtent slapta pritariant tam pačiam Berlynui, tiesa? Į Narutį, kaip būsimą kurortą, vokiečiai, berods, jau buvo pradėję tiesti siauruką būsimai Lietuvai anuomet, tiesa? Taigi pradėkite drąsiau kalbėti apie Narutį, Suvalkus, Gardiną, o ne apie vien kuršius, apie kuriuos leidžia be baimės akiplėšiškai, o įtariu, dar ir su nemažomis piniginėmis premijomis mūsų neosovietikams, “ Former Bolsheviks‘ams ir kitiems kolchoznikams laisvai kalbėti Maskva ir Varšuva bendru sutarimu , ką manote? Manau, kad ne be mažos piniginės injekcijos ir pasikabinimo senu kagėbistiniu įpročiu taip plėšytųsi 2K už Žečpospolitą, už tą buvusį Lietuvių pragarą joje, anot N.Davies? Kas galėtų paneigti tokią galimybę, a? Pagarbiai, - Jules

Al.       2017-06-25 1:14

,,Tai paaiškina, kodėl su tokiu įniršiu ir stebėtinu ištvermingumu nenustojami pulti iškiliausi Birželio sukilimo žmonės ir Laikinoji Lietuvos Vyriausybė (LLV)”. Žemkalnis, visgi, nebuvo puolamas.

Jules       2017-06-24 12:36

Kam Jums šiandien vis dar reikalinga ta dvigubų standartų maniakystė? Kam žaisti vėl tuos įkyrėjusius dezistinius triukus? Ne vokiečiai pasuko į Vakarus, o Anglija ir Prancūzija skėlė karą Vokietijai dėl Lenkijos. Kodėl dėl Baltijos šalių okupacijos ir Suomijos niekas nė piršto nepajudino – neskelbė karo, nes mes antrarūšiai žmogėnai, ane? O va kažin kodėl Lenkijai net neprašant buvo suteiktos akivaizdžiai antivokiškos ir provokacinės karo garantijos. Slapta uždrausta Lenkijai sėsti prie derybų stalo su Vokietija dėl geležinkelio ir greitkelio į Rytų Prūsiją, dėl Danzig‘o miesto ir kalinčių vokiečių kilmės piliečių Lenkijos konclageriuose, lietuvių, ukrainiečių ir gudų taip pat – tai viena. Šiandien Rusija darda Lietuvos keliais ir geležinkeliais į Rytų Prūsiją ir nieko – viskas čiki piki, tiesa? Kita – iš esmės Europą dalijosi teritorijomis ir pasaulį įtakos zonomis kas tokie Potsdame, Jaltoje, Kryme ir okupuotame Teherane, a? Lenkija buvo jau pažeminusi Lietuvą su tuo pulkininkų chuntos gėdingu ultimatumu, pamenate? Mes buvome pirmąja lenkų auka pasaulinio karo išvakarėse. Pats Viniukas(Winnie) gi, priremtas anglų nacionalistų, prisipažino, kad šis jo išprovokuotas pasaulinis karas buvo „Bereikalingas karas“, kad paskerdė ne tą kiaulę, kaip rašo Patrick Buchanan ir su kuriuos sunku nesutikti, nes taip okupacijos metais ir pokary manė ir mūsų senoliai, varomi mirčiai į Sibirą ir į kolchozus. Bereikalingas karas ne tik sudaužė Britų imperiją, Jūsų žiniai, bet ir sudavė mirtiną smūgį Vakarų civilizacijai ir visuotinai moralei šiandien, tiesa? Kas tokie pirmieji pradėjo bombarduoti Vokietijos didmiesčiuose būtent darbininkų klasės gyvenamuosius kvartalus Europos didmiesčiuose pirmas, o ne turtingųjų rajonus ir karinius -pramoninius objektus, kai taip mėgstama žaisti tuo, kas ką pirmas užpuolė, užmirštant tuo metu visas galiojusias Hagos ir Ženevos konvencijas? Iki karo Sovietija buvo nugalabijusi devynias galybes savo ir ne savo piliečių įvairiausių rasių ir tautų. Stambių bankų ir kompanijų kredituojama, industrializuojama, elektrifikuojama Sovietija jau buvo okupavusi Baltijos šalis, Besarabiją ir užpuolusi, ir bombardavusi Helsinkį, suverenią Suomiją ir nieko. Kada VU docentai pradės iš esmės skaityti ne transformuotą į liberalijas TSK(b)P istoriją, o, sakykime, „The Forestal Diaries“, Viniuko šešiatomį ar tą patį dabartinį Patrick Buchanan(White House Director of Communications) ir jo „Churchill, Hitler and the Unnecessary War: How Britain lost its Empire and the West Lost the World“? Ar dar teks kažkam laukti šimtą metelių kol tiesa ir VU studentams pagaliau vienąkart paaiškės, ne tik melžėjoms, kurių darbas garbingesnis ir naudingesnis šiandien, nesvarbu, automatizuotas jis ar ne, skaitė jos Viniuko šešiatomį ar ne, nei mintinai nemąstant dezi klišes kalančių studentų? Tyčia neskaitote Edwin Black „The Transfer Agreement: The Dramatic Story of the Pact Between the Third Reich and Jewish Palestine“, kodėl? Visos didžiosios nacijos yra rasistinės ir elgiasi netinkamai ir nesąžiningai nykštukų atžvilgiu, ir Vokietija ne išimtis, bet jos elgesys su mumis nepalyginamai geresnis nei lenkų ir rusų, o Rytų Prūsijoje išsigelbėjo mūsų kalba, lietuviška civilizacija, pagaliau Vokietijos dėka atsikūrėme 1918-1920 metais, o Versalyje buvome žiauriai pažeminti – LDK palikimas sugrūstas iki Kauno Lietuvos, mažesnės nei Latvijos, tiesa, ponai-eks draugai ir oligarchijos dvaro docentai? Birželio sukilėliai yra bebaimiai mūsų tautos didvyriai, kuriuos niekina nusipenėjęs pseudo elitas iš kieno malonės, a?

Pikc       2017-06-24 3:38

Kaip visada, po tokiais straipsniais suropoję koloradai ir specifiniai žydai “telniažkes plėšosi”. :D Praėjo jūsų laikas, atmatos - tad nesikankinkite, čiuožkite velniop iš tos “fošystynės” Lietuvos - rasieja jūsų laukia, priims kaip savus. “Čemodan-vokzal-...” - na, supratot. wink

Marginalas Palmaitis PS       2016-07-4 14:32

PS Taigi LR pilkietis dingo neturėdamas daugiau “argumentų. O aš dar turiu ką pridėti, todėl atsakau komentaru prie šios V. Valiušaičio publikacijos III dalies (žr. ten).

Marginalas P. pilkiečiui dėl pakraščių       2016-07-3 15:27

Lyginti žiemgalių pavadinimą su ukrainiečių nekorektiška. Žiemgaliai taip pavadinti kaimynų, nes gyveno žiemiuose (plg. dar galindus). Tačiau kokio krašto pakraštys buvo Kijevo Rusia? Pavadinimas Ukraina (jį vartojo Tarasas Ševčenka) atsirado tada, kada maskoliai jau buvo pasivogę Rusios vardą. Maksva, jei patikėsime ruskių falsifikatoriais, pirma minima neva 1147 m., o tai XII a. Kijevas - IX a., t.y. 300 metų anksčiau, jokios Maksvos mokšų žemėje tada nė būti nebuvo. Kaip tad Rusia galėjo tapti maskolių pakraščiu? Jei barbarų vėžinis navikas plinta principu [užėmiau, apšikau—> tėvynė!] + [užėmiau, apšikau—> tėvynė!] + [užėmiau, apšikau—> tėvynė!] t.t., tai tokiu būdu jiems ir visas pasaulys jų “pakraštys” (светлое будущее всего человечества - Десятый Рим).
Jei vagys teikėsi apibūdinti Ukrainą kaip neva “savo mažarusišką” pakraštį, o ukrainiečiai nuolankiai pasidavė šiam smurtui, tai visai ne Žiemgalos atvejis, nes pastaroji iš pat pradžių ir buvo žiemiuose.
Na ką Jūs ten dar “įrodėte”? Kad “vietiniai finougrai ištirpo rusuose”? Kuo paremta ši tezė? Nurodykite mokslinius tyrimus, pasakykite, kada ten kėlėsi ruskiai, iš kur.
Pagaliau tai, nuo ko pradėjome. Ačiū už užuojautą, kad skaitau Belinskį. Jis nėra profesionalas, viena kita klaidelė ar netikslumas yra neišvengiami net ir profesionalų darbuose. Prašom atsiųsti man nuorodą į profesionalią mokslinę Belinskio knygos kritiką.

Marginalas Palmaitis pilkiečiui       2016-07-3 1:31

Paties pozicija atitinka ruskišką šovinizmą ir logiškai turėtų remti Klaipėdos krašto grąžinimą Vokietijai. 750 metų tame krašte plito vokiška kultūra, davusi pasauliui žymių asmenų, tiek vokiškos, tiek lietuviškos kilmės. Iki vokiečiams ateinant šis kraštas buvo baltiškas, bet pavadinti jį tada buvus lietuvišku būtų anachronizmas: tai kuršių ir skalvių lamatų kraštas. Vienus ir kitus kalbininkai laiko vakarų baltais (lietuviai - rytų baltai). Vokiečiai tame krašte ateiviai. Vokietijos plitimą į Rytus galėjo sustabdyti tik aktyvus baltų pasipriešinimas, nes kad ir kokia “pažangi” būtų buvusi vokiečių kultūra, jos tolesnis plitimas būtų mirtinas visiems baltams. Be to, vokiečiai buvo miestų gyventojai (kaip kapitalizmo laikais jau ir lietuviai), bet žemę dirbo vietos baltai, kurie su laiku visi sulietuvėjo. Visi tikri krašto pavadinimai baltiški. Žlugus Vokiečių Reichui lietuvių uždavinys buvo atgauti šią žemę, nes be jos (vien su Palanga) lietuviai nebūtų buvę jūros tauta. Pagal Patį išeina, kad lietuviai užėmė svetimą žemę, nes ji 750 metų “priklausė” “Vokietijai”. Tačiau Rytų Karelija atiteko ruskijai tik po Stolbovo sutarties, tai ne 750 metų, bet tik 300 metų iki bolševikinio perversmo. Jei vokiečiai per 750 metų sukūrė Klaipėdos krašte klestinčią Vakarų kultūrą, tai ruskiai per 300 metų (nepakeitę daugumos gyventojų) sukūrė sau įprastą degtinę ir matą. Kokiu pagrindu Karelija turėjo didžia dalimi “priklausyti” pasmirdėlei? Paminėjote (bravo!) tą bolševikinę “Karelo-finskaja SSR” (kuri ir dabar ruskijos “respublika”), nes ją sukūrė bolševikų remiami raudionieji banditai su tikslu visą Suomiją vėliau “grąžinti” į degtininę materinę Ordą. Vos pavyko juos sustabdyti Tartu sutartimi, bet ar tauta galėjo susitaikyti su savo dalies praradimu? Kuo tai skiriasi nuo Klaipėdos krašto?
MAŽA TO: gudriai neatsakėte, kad Sanktepeterburgo (“Rusijos”) imperija sujungė abi Karelijas ir pripažinusi viena, įtraukė jas į Suomijos Didžiąją Kunigaikštystę. Aleksandras II vadino Suomiją valstybe, už tai Helsinkyje iki šiol gražiausioje vietoje jam paminklas. Suomiai tad 1941 m. užėmė tiek, kiek jų tautai istoriškai priklausė (savo “Klaipėdos kraštą”) ir toliau su naciais nėjo, nuo jų teoriškai siūlomo Peterburgo net atsisakė (beje, jei vokiečiai būtų laimėję, šis atsisakymas būtų reiškęs visišką miesto sugriovimą pagal nacių planą). Tai rodo, kad suomiai nelaikė Ingermanlando savo valstybės dalimi (o gaila!)
Kad neva neskiriu ingrų nuo suomių, išlaužėte iš piršto: iš mano teksto šitaip neišeina. Nematau reikalo čia aiškinti niekam nežinomų ir neįdomių vardų, kaip inkeriai (inkeriläiset, daugiskaita) ir ingrai. Ingrais aš pats siūlau vadinti visus SPb autochtonus, įskaitant suomius, o inkeriais - tik pačius inkerius (kuriuos neva “painioju”), nors tai tas pats žodis. Jūs nesiteikėte pažiūrėti mano paties svetainės http://www.sanctpeter.com kur v,iskas aiškiai aprašyta.
Įžūlokas Jūsų melas, neva aš tvirtinu, kad iki 1917 m. Peterburge nebūta ruskių. Priešingai, po industrializacijos jie sudarė absoliučią gyventojų daugumą (todėl ir buvo įmanomas perversmas), susitelkę proletarų rajonuose (pvz, kaip dainuota, “За нарвскою звставою” ir kt. “Dostojevskio Peterburge”). Ruskių sezoninių darbininkų būta jų slabadoje tik XVIII a. pirmajame ketvirtyje. Bet aplink miestą iki bolševikinio genocido iš šiaurės ir pietvakarių iki pat Estijos nebuvo ruskiškų kaimų, ruskiai ateiviai menkai gyveno ingrų kaimuose maišydamiesi su autochtionais pravoslavais (šiaurėje suomiai liko liuteronai), bet ir autochtonai per pravoslavinimą beveik visi turėjo ruskiškus vardus. Kalba nyko, bet gyventojai nesikeitė. Jei dar ne pabaiga, šis kraštas dar sugrįš Baltijos finams.
PS “Priklausymas” Novgorodui neva XI a. - tai duoklės mokėjimas ir pravoslavijos plitimas, visiems sėdint savo vietose ir kalbant sava kalba, o be to, Novgorodo Respublikos Večėje (pr. “vaityje”) kalbėta ir vadiškai.

Runkelis       2016-07-2 13:14

O kas bėgo pas rusus kad lenkai atiduotų Vilnių? Kada, iš ko, už kiek rusai nusipirko Suvalkijos - Vilkaviškio regioną - Butkevičiaus vienmandatę? 
Ar turėtume Vilnių jei ne rusai?  Ir aplamai kodėl istorikai nepasikuičia     “aukštaitininkų” ( aukštaitijos)  žodžio kilme ir reikšme? O gal ant tiek nepalanku kad geriau galvą laikyti smėlyje užpakalį paliekant varnoms kapoti?

lietuvis, LR pilietis       2016-07-2 0:36

Aha, jau distanciniu būdu mano darbovietę nustatėte… Ačiū, tik patvirtinote, kad esate marginalas ir frykas. Ir istorijos netgi nežinote: neskiriate ingrų ir Ingermanliandijos suomių. Taip, Karelija nėra Suomija ir niekada nebuvo. Jau paaiškinau, kad po fraze Karelija naudoju tai kas buvo Karelijos TSR, net iki 1939 metų sienų. Taip, aš žinau kad ir Suomijoj yra tokios sritys: šiaurės Karelija ir pietų Karelija, bet tai suomių žemės, gyventojai suomiai, save identifikuoja suomiais ir su tikrąją Karelija neturi jokio ryšio. Na o kai rašote girdi iki 1917 metų Peterburge nebuvo rusų - tai išvis yra kliedesiai.
Taip, ir Suvalkija nebuvo Lietuva, pvz., 14 amžiuje ir anksčiau, bet tada apskritai toks terminas Suvalkija neegzistavo. Apskritai pats terminas Suvalkija atsirado tik 19 amžiuje. Viską aš pagrindžiau, na bet kai pseudoistorijos prisiskaičius, suprantu, kad sunku priimti realybę.

Letas Palmaitis pilkiečiui       2016-07-1 21:39

Ar esu rusas, ar ne, ne Pačiam spręsti ir ne Paties reikalas. Iš šios temos matau, kuriai tarnybai priklasusote. Jei žinote istoriją, vadinas, sąmoningai iškraipote. Kad Ingrija įėjo į Novgorodo sudėtį, tai įėjo ir kitos žermės, o kad ten slavai sudarė daugumą - tai kas tie slavai? Rusų kalba buvo paplitusi, bet jei už Lenigrado ribų (kur jau čia Stolbovo sutartis!) dar iki stalino valymų kalbėta ingriškai ir vadiškai, koks čia surusėjimas? Žinoma, kalbėta ir rusiškai - bet tai tų pačių kalbiškai rusifikuotų autochtonų. Į patį miestą atvykdavo sezoniniai rusai darbininkai, bet vietos gyventojai buvo valstiečiai ir žvejai. Esu iš ten kilęs ir žinau geriau. Net po šio karo mieste dar pasitaikydavo ingriškai ir vadiškai kalbančių žmonių (turėjau tokią kaimynę savo komunalkoje), o iš kur rusams rastis prieš 1917 metus? Neturiu laiko ginčytis su VSD, rasite bibliografiją, taip pat straipsnius apie autochtonus čia: http://www.sanctpeter.com Ten p.at be vargo rasite ir visą mano genealogiją. Net mano tėvas, senelis ir prosenelis vyriška linija nebuvo gimę ruskijoje, bet tik Ingrijoje, t.y. mieste.
Dėl Karelijos nesugebėjote atsakyti. Jei Karelija ne Suomija, tai ir Suvalkija ne Lietuva. Tai Didžiosios Kunigaikštystės dalis, ne Ingrija ir ne Vatlandas. Tiesa tik ta, kad būta kovų dėl šių finiškų žemių, kad vienu metu užėmė Novgorodas, Novgorodą - Maksva, paskui atėjo švedai, paskui buvo “окно”, t.y. ėjo iš rankų į rankas, tai kur čia surusėjimas? Ir be to, ko džiaugiatės, neva ėmė “priklausyti” tai j… ruskijai? Panašiai būta ir su latviais, lyviais, estais. Tik jiems pavyko ištrūkti, o ingrams ir vadžiams ne.
Ką ukrainiečiai pasirinko, tai jau buvo neoficialiai, šalia Malorosijos, dar anksčiau. Negi būtų pasirinkę “Rusija”, kai tokia jau egzistavo pripažinta? O kas norėjo būti “Mažrusia”, kai iš tikrųjų Rusia?
Dabartinis karas niekuo dėtas.

puikus tekstas       2016-07-1 18:52

Ačiū Autoriui!

lietuvis, LR pilietis       2016-07-1 17:11

Tamsta Летас Палмайтис, aš senai esu susidaręs nuomonę apie jus kaip apie trenktą marginalą, bet pasirodo esate dar ir pseudoistorijos apologetas. Prašau nerašyti kliedesių, tipo: “ukrainiečių etnonimas kilo ne iš termino pakraštys”, tame ir bėda, kad kilo. Tai nėra žeminantis vardas, daugybė genčių turėjo pakraštiečio vardą ir kitose kultūrose, pvz., žiemgaliai - tie kurie gyvena šiauriniame (žiemių) pakraštyje, arba Markomannen - tie kurie gyvena prie pakraščio (markos). Tad ukrainiečiai jokia išimtis, ar išskirtinis atvejis. Beje termino rusai, atsisakė patys ukrainiečiai dar apie 1918 metus, jie patys laisva valia atsižadėjo kitų etnonimų: chocholai, rusai, rusinai ir pasirinko vardą ukraineičiai. Ingrija, Vodų žemė, Karelija priklauso Rusiai nuo senų laikų ~1000 metų. Ir šios žemės net etninėmis rusiškomis tapo senai, jau keli šimtai metų atgal, vietiniai finougrai ištirpo rusuose. Negalvok, kad nežinau istorijos.
Rašydamas kliedesius jūs tik patvirtinate kad esate giliai kompleksuotas rusas, marginalas ir neišmanėlis, kuris savo kompleksus kompensuoja rusofobiniais kliedesiais. Tai kad Rusija dabar yra kariauja su Ukraina, dar nereiškia kad jūsų kliedesiai tampa tiesa, ir kad pseudoistorija taps istorija.

Letas Palmaitis piliečiui       2016-07-1 15:19

Dėl Ordos istorijos tą patį rasite ne vien Belinskio, bet ir kitų autorių, nes čia jokios paslapties nėra, reikia tik pastangų. Ukrainiečiai (t.y. ne “pakraštininkai”, bet tikrieji rusai, iš kurių ir pavogtas vardas) čia niekuo dėti. Užtat kur “piliečio” argumentai? Yra tik teiginiai be nuorodų. Tegu pasako, kur ėjo Aleksandro II (sakiusio, kad Suomija yra VALSTYBĖ) pripažinta Suomijos Didžiosios Kunigaikštystės siena) ir kokiais argumentais Karelija turi būti ruskija?
Beje, kiek metų Ingrija yra исконно-русские земли? Beje, kas byvo Водская Пятина dar Didžiojo Novgorodo laikais? Beje, nuo kada ir Novgorodo žemė tapo исконно-русская, ir tegu pasako bent vieną senovinį upės pavadinimą Novgorodo srityje. O kas tokie tie “slavai” Riurikas su Olegu? Beje, tegu pasako bent vieną senovinį slavišką upės ar gyvenvietės pavadinimą vadinamoje Ленинградская область, įskaitant net ir paties miesto teritoriją. Beje, tegu pasako, kodėl Peterburge (“rusų” mieste) XVIII amžiuje buvo Русская слобода. Beje, tegu pasako, o kodėl ir Lietuva ne исконно-русские земли?
O dar porina apie Kareliją!
Jei pačiu laiku prolerariato išvaduotojai bolševikai nebūtų gavę per snukį Lietuvoje, tai ir čia dabar būtų ruskių “tėvynė”. Nepavyko ir čečėnų palaužti, AL AKBAR! Bus Kaukazas laisvas! Kas liks nuo “Didžiosios Rusijos”? Nė balutei vietos nebus, nes nieko istoriško nėra, viskas prikurta svetimose žemėse ir prigalvota kalnai melų.

Vytautas M       2016-07-1 13:30

Komentuotojams rekomenduoju perskaityti Gintaro Lučinsko knygą “Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį”. Joje aprašyti nacistinės Vokietijos okupacinės kariuomenės įvykdytų civilių asmenų žudynių mastai Alytuje ir Alytaus apskrityje 1941 m. birželį pirmosiomis karo dienomis. Siekiama išsiaiškinti, kas (sukilėliai, raudonarmiečiai, sovietiniai aktyvistai, komjaunuoliai, žydai) tyčia ar netyčia, ar provokuodami šaudė į vokiečių karius. Kerštaudami vokiečiai sušaudė apie 300 alytiškių.
Sušaudytiems žydams ir rusų belaisviams pastayti paminklai ir obeliskai, o lietuviams pakako smėlio kauburėlių ir medinių kryžių.

lietuvis, LR pilietis       2016-07-1 13:17

Matai anonime (2016-06-30 22:43) esi visiškas neišmanėlis. Ką jau telepatiniu būdu į mano pasą pažiūrėjai ir nustatei kokia mano tapatybė? Gi ne. Todėl priedo dar esate visiškas niektauza. Taip, Karelija nėra Suomija. Po terminu Karelija turiu omeny tai kas tilpo po fraze Karelijos ATSR. Suomija 1941-44 metais užėmė tai kas niekada Suomijai nepriklausė. Faktas.

Kitam neišmanėliui (2016-06-30 22:20), esate patologinis rusofobas-fantazierius klystantys jau į pašalius, į visiškai kitas temas. Rusija nėra Orda. Jūs turbūt mazochistas nes skaitote ukrainiečių pseudoistorinius kliedesius? Taip, matau skaitote. Užjaučiu.

Realių kontrargumentų kurie parodytų mano pozicijos klaidingumą nepateikėte. You’ve lost. Tiesos.lt portalui gėda ir mano finasinės paramos negausite, tol kol publikuosite lietuviškuosius nacių talkininkus pateisinčius straipnius.

Arkašai 2016-06-30 16:48       2016-06-30 23:43

Melas, pradedant nuo vardo: lietuvis. Suomija Žiemos kare neteko apie pusės Karelijos, o Arkaša mala apie tai, kad suomiai kažką užėmė, kas jiems nepriklausė. Kokios žinios, tokia ir moralė. O remtis naciais prieš bolševikus, ar remtis bolševikais prieš nacius, tai yra daugeliu atžvilgiu lygiaverčiai dalykai. Arkašai tai baisi idėja. Arkašai Hitleris - tai jau kaip absoliutaus blogio įsikūnijimas (Arkašos padermės ateistai Dievu netiki, bet tiki šėtoną, kurį vadina kažkodėl Hitleriu), o štai Stalinas - na tai toks truputį blogas, bet ir truputį geras, kuriuo remtis kartais apsimoka.

LP lietuviui,LRpiliečiui       2016-06-30 23:20

Esu komentatorius, ne autorius, jokios miglos nepučiu, bet sakau savo nuomonę.
Ačiū, kad paaiškinai, jog Karelija ne Suomija. Kadangi suomiai, Paties manymu, negerbė 1938 m. sienų, išeina, kad reikėjo gerbti Karelijos užgrobimą, nes juk Karelija, savaime aišku, - yra исконно-русские земли, “tikra Rusija”, o ne Suomija, kurios literatūrinės kalbos pagrindą sudaro karelų kalba.
Jei taip, tai aišku, jog suomiai (fašistai!) negeri: pasinaudoję karu, atstatė ne prieš Žiemos karą buvusią sieną, bet net Suomijos Didžiosios Kunigaikštystės (autonomijos Rudijos imperijoje) etninę sieną (koks įžūlumas!)
Matyt neturėjo to daryti, turėjo dėtis prie Stalino Ordos prieš Vokietiją, kad laimėjęs karą, osetinų tarakonas būtų juos apdovanojęs TSRS “respublikos” statusu!
Dar Orda iki šiolei teisinasi, kad suomiai ketino ją atkirsti nuo “tarptautinių vandenų”. Problemos čia iš viso nebūtų buvę, jei Orda dar anksčiau nebūtų užgrobusi Ingrijos (ar bent žinai, kas tai yra?) ir nebūtų прорубила окно per svetimus kaulus. Bet neužteko to окно - mat ir Terijoki, keliasdešimt kilometrų nuo Peterburgo, nepatiko, nes irgi исконно-русские земли, todėl užgrobė ir pervadino Zelinogorsku (panašu į Kranz “išvertimą” į Zelenogradsk, ar ne? - plg. исконно-проклятые земли užgrobtoje šiaurinėje Rytų Prusijoje, ir po šiai dienai pervadintoje degenerato Kalinino vardu).
Ak ateis dienelė, kai visos tos prakeiktos окна vėl bus užtrenktos ir kiekvienam pasimatys, kad tokios vadinamos “Rusijos” išvis niekad nėra buvę, o vardas yra mongoloidus užvaldžiusios vokiškos dinastijos pavogtas iš Kijevo, kad būtų jų valdoma ne kažkokia barbariška pasmirdusi Maskolija, bet “didinga Reussen, beveik kaip ir Preussen” (šliundra Katarina II)!
http://yp.lviv.ua/velikoross/index.htm
PS Žydai turi tokią pat teisę būti komunistais, nacionalistais, monarchistais ar kuo tik nori, kaip ir visi kiti. Nedarau iš to problemų nei apibendrinimų, kaip pačiam knieti pavaizduoti.

lietuvis, LR pilietis       2016-06-30 17:48

Matot autoriau (iš jūsų entuziastingo atsakymo tai matyti), jūs pučiate miglą į akis ir neatsakote, bet užtvindote demagogija va tokia: “jei ir buvo pronacinis, tai kas”, “mes maža tauta, tad mums buvo galima pasiremti naciais”, “gal ir būta antisemitizmo, bet žydų tarpe komunistų buvo daug”, praktiškai kartojate nacių mantrą “žydas = komunistas”. Dėl suomių jūs neteisus, jei suomiai išties būtų sustoję ties senomis sienomis, tai gal ir būtų moralu, tačiau to nebuvo. Karelija ne Suomija, suomiai užėmė tai kas net nepriklasė Suomijai iki 1938 metų. Ir sustojo ne todėl kad geri buvo, o todėl, kad Tarybų Sąjunga jiems neleido toliau eiti. Jums elementariai trūksta žinių ir moralės.

ruta        2016-06-30 16:37

Puikus straipsnis , aciu Autoriui uz drasa ,jus visikai teisus , protingam , kuris turi istorine atminti ir sveika prota ir taip aisku .

LP lietuviui,LR piliečiui ir kt.       2016-06-30 16:35

Ką reiškia “LAF pronacinis”? Jei būtų buvęs pronacinis, būtų propagavęs ne Lietuvos valstybę, bet Didžiąją Vokietiją iki Uralo, šlovinęs vokiečius, kaip aukštesnę rasę. Mažai tautai, suspaustai tarp didelių, reikia vikriai orientuotis ieškant optimalaus būdo išlikti: kai reikia, jungtis prie vienų, kai reikia - prie kitų. Plg. suomius, kurie pasinaudoję karu atsiėmė iš ruskių Kareliją, bet sustojo ir toliau nė žingsnelio su vokiečiais! Bet atėjus valandai, privalėjo pasukti ginklą prieš vokiečius ir šiaip taip išsaugojo nepriklausomybę per “finliandizaciją”. Spjauti jie norėjo ir į vienus, ir į kitus, bet turėjo tikslą išgyventi.
Lietuvai nebuvo kitos išeities, kaip atsiremti į nacius išvarant mongoloidinius žudikus: gal turėjo šaudyti į vokiečius?
Maža to, Lietuva pasielgė labai išmintingai, kai anksčiau nepasidavė nacių vilionėms prisidėti prie Lenkijos triuškinimo, bet internavo lenkų karių likučius. Tai buvo krikščioniška ir dora.
Todėl negalima vadinti sukilimo ir antisemitų inspiruotu. Deja, čia tikrai pasireiškė nemažas keršto troškimas žydams, kuriuos dėl tikrai tarp žydų buvusio aktyvaus prosovietinio jaunimo (žydams irgi reikėjo skubiai rinktis savo išlikimo taktikos) suplakė su komunistais. Kvaila po laiko kaltinti save ir kitus, kai šėtoniškoje sumaištyje tik protingi individai gebėjo susigaudyti. Bet kuri tauta nėra Asmuo, susideda daugiausiai iš primityviai mąstančių vidutinybių.

lietuvis, LR pilietis       2016-06-30 13:56

Straipsnis ištisinė demagogija. Gėda. Ar Škirpa buvo susjięs su LAF? Taip. Ar LAF buvo pronacinis? Taip. Tad baigit aiškinti, kad birželio sukilėliai nebuvo nacių talkininkai. Taip, 1941 birželio sukilimas buvo už nepriklausomą Lietuvą ir tuo pačiu buvo žudomi žydai. Abu veiksmai ėjo ranka rankon. Šaudė ir besitraukčiančius raudonarmiečius (bepigu drąsą rodyti kai traukiasi) ir tuo pačiu šaudė savo kaimynus žydus. Pasiskaitykite amžininkus, liudininkus.
Beje, autoriau, Tarybų Sąjungos kariuomenė Lietuvoje atsirado Lietuvos sutikimu dar 1939 metais, frazę: “Vilnius - mūsų, o mes - rusų” sugalvojau ne aš.

Dušanskis Rachelei       2016-06-30 11:08

Teisingai, gerbiama Rachele, duok atkirtį buržuazinių nacionalistų idėjų platintojams.

Rachele       2016-06-30 9:22

čia atsiskleidžia visa sofistinė moralė..... visa žurnalistinė etika ir istorijos išmanymas ..... Jau daug metų varoma propaganda: sukilimas sukilimas… o kokie jo realūs rezultatai, prasmė? Vokiečių karo mašinos puolimui jis praktiškai reikšmės neturėjo - ji sovietų valdomą Lietuvą ir taip perėjo per 5-6 d. O sukilėliai ką veikė:  medžiojo pavienius bėgančius, sužeistus, persigandusius, dezertyravusius sovietų karius???? O kiek ta pačia proga įvyko sąskaitų suvedinėjimo, nekaltųjų žudymo, ypač žydų tautybės??? Ponuli, paskaityk ir pacituok Lietuvos žydų atsiminimus apie 1941 birželio ,sukilimą’.... Pacituok vokiečių karo ir civilinės valdžios dokumentus, pacituok vokiečių istorikų veikalus….. pagaliau pacituok LCVA saugomus dokumentus Ir pagaliau baik malti ir malti išvedžiojimus apeidamas realius faktus.  Tik kvailys 1941 m. galėjo galvoti, kad sovietų okupuotą Lietuvą išvaduos naciai ir Hitleris ir pulti jį liaupsinti sveikinti (Prapuolenio kreipimasis…)

na ir kas?       2016-06-30 6:10

pedofilai - kgbistai vis tiek valdo Lietuvą ir toliau naikina geriausius ir klastoja istoriją.
konservatoriai, nekalbant apie komunistus - su jais.


Rekomenduojame

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.