Istorija, Kultūros, kalbos, istorijos politika

Vidmantas Valiušaitis. Ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo valstybės vadovas?

Tiesos.lt siūlo   2018 m. lapkričio 22 d. 21:55

10     

    

Vidmantas Valiušaitis. Ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo valstybės vadovas?

delfi.lt

Seimui paskelbus, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio 26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties žūties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“, išsyk reagavo istorikas Alvydas Nikžentaitis.

Lapkričio 20 d. Info TV žinių laidoje jis pareiškė neradęs „nė vieno pokario rezistencijos specialisto, kuris tokiam Seimo sprendimui pritartų“, o Seimo nariai esą naudojasi partizanų vado atminimu vien tam, kad „pasirodytų didesniais patriotais“.

A. Nikžentaitis jau ne pirmąsyk šaunasi kalbėti visos istorikų bendruomenės vardu ir rausti konfrontacijos griovį tarp „istorikų ir politikų“. Pastaruosius traktuoja „atlaidžiai“ – lyg „nevykėlius“ ir „neišmanėlius“, besibraunančius į sritį, priklausančią tarsi vien jo paties ir draugų išskirtinei kompetencijai.

„Istorikų kuriama realybė yra viena, politikų kuriama – kita“, – tvirtino A. Nikžentaitis toje pačioje laidoje, o balsas „už kadro“ sielojosi, esą „Seimo nariai sėdi užsidarę „dramblio kaulo bokšte“ ir mokslininkų nuomonės neklauso“.

Pradėkime nuo to, kad tokios „vieningos mokslininkų nuomonės“ niekada nebuvo, jos nėra ir vargu ar kada bus, jeigu Lietuva išsilaikys laisva, demokratinė, pažiūrų laisvę gerbianti šalis.

Dar daugiau: Europos Parlamento 2010 m. priimtoje rezoliucijoje „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“ aiškiai pabrėžiama, kad „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“, tačiau „nepaisant to profesionalūs istorikai, remdamiesi mokslinėmis priemonėmis, studijuoja istoriją ir stengiasi būti kuo nešališkesni“; dokumente taip pat pažymima, kad niekas neturi privilegijos aiškinti, kad kas nors, įskaitant A. Nikžentaitį, istoriją „interpretuoja objektyviai“.

Problema yra ne ta, kad A. Nikžentaitis turi nuomonę ir ją skelbia. Negerai tai, kad jis atvirai demonstruoja savo nepasitenkinimą tais, kurie turi skirtingą nuo jo nuomonę, o savo pozicijas gina ne profesionalaus istoriko kompetenciją patvirtinančių argumentų svarumu, bet paviršutiniškai publicistikai būdingu kalbėjimu bendrybėmis, bandymais šaipytis iš oponentų tikro ar tariamo nemokšiškumo bei reikalauti nuomonės pripažinimo vien rodant savo „žvaigždutes antpečiuose“.

Skųstis politikų „trukdymu“ – nenauja

Jau prieš dešimtmetį esu atkreipęs dėmesį į A. Nikžentaičio panašaus pobūdžio pretenzijas, kai jis tuo pačiu „politikų nekompetencijos“ ir „kišimosi į istorikų daržą“ pretekstu bandė apginti ir pateisinti politinio vištakumo motyvuotą bendrą su Rusijos istorikais projektą, kurio Estijos ir Latvijos istorikai apdairiai atsisakė.

Jiems išsyk buvo aišku, kad ligi šiol Baltijos valstybių okupacijos nepripažįstančios autoritarinės valstybės istorikai nebus laisvi nešališkai traktuoti istorinių faktų, todėl bendradarbiavimą jie toleruos tik tiek, kiek tai tarnaus oficialiai dabartinės Rusijos pažiūrai į istoriją Baltijos valstybėse.

„Mūsiškiams“, vadovaujamiems A. Nikžentaičio, atrodė kitaip. Jie „pabandė“.

Nors privačiai A. Nikžentaitis džiaugėsi, kad jie rusus girdi, „apžaidė“, o estai ir latviai esą dabar mums „pavydi“ pasiekimų, rezultatas išėjo toks, kuris visiškai atliepia A. Diukovo propagandinei platformai.

Po 1940 m. birželio 15-osios Sovietų Rusijos kariuomenei ir NKVD baudėjams šeimininkaujant Lietuvoje, grobiant bei terorizuojant žmones, masiškai „liaudies priešais“ skelbiant valstybės tarnautojus, vadovaujantį karininkijos personalą, šaulius, partijų lyderius, uždarinėjant draugijas, užvaldant spaudą, radiją, užimant visas strategines pozicijas valstybėje ir toje prievartos atmosferoje rengiant „liaudies seimo“ rinkimų inscenizaciją, šalis, A. Nikžentaičio supratimu, vis dar buvo „nepriklausoma“, o po savo nepriklausomybės nustojo tik 1940 m. rugpjūčio 3 d., kai tapo „priimta“ į SSRS sudėtį.

Tai yra pozicija, su kuria „projekte“ dalyvavę Lietuvos istorikai sutiko ir drauge su kolegomis iš Rusijos parengė du tomus dokumentų, skirtų aptarnauti Rusijos pažiūrą į „savanorišką Lietuvos įsijungimą“ į tarybinių tautų šeimą. Kai buvo atkreiptas į tai A. Nikžentaičio dėmesys, mūsų istorikas skundėsi, kad Lietuvos politikai „kišasi“ į istoriją ir „trukdo“ profesionalams dirbti…

Dabar pažvelkime į tuos „neišmanėlius“ politikus, kurie taip „susimovė“ paskelbę A. Ramanauską-Vanagą „kovojančios Lietuvos“ vadovu. Kas tie istorijos „diletantai“?

Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas – Arūnas Gumuliauskas. Istorijos profesorius, daugelio istorijos knygų autorius, įskaitant vieną geriausių naujausios Lietuvos istorijos veikalų „Lietuvos istorija 1795-2009“ (2010). Arvydo Anušausko pristatinėti, manu, nereikia.

Jo produktyvumas istorijos lauke, net ir dirbant politinį darbą, ypač per pastarąjį dešimtmetį, nenustebčiau, jei būtų didesnis už paties A. Nikžentaičio, triūsiančio vien istorijos mokslo baruose.

Eugenijus Jovaiša taip pat yra istorijos profesionalas, kapitalinių veikalų istorijos klausimais autorius. Kiti komisijos nariai taip pat yra plataus išsilavinimo žmonės, ne tik galintys, bet ir turintys konstitucinę pareigą svarstyti istorijos klausimus.

Kodėl prieš tuos žmones A. Nikžentaitis taip stengiasi parodyti savo, kaip profesionalo, „pranašumą“ – man neaišku. Juolab, kad to pranašumo nebuvo galima pajusti, kai klausimas š. m. spalio 23 d. buvo svarstomas tos komisijos posėdyje ir A. Nikžentaitis į jį buvo pakviestas pristatyti savo nuomonę.

Aš taip pat turėjau garbės tame posėdyje dalyvauti, todėl, manau, yra tinkama pristatyti ne vien A. Nikžentaičio, bet ir kitus argumentus, kuriais buvo grindžiamas komisijos, o vėliau – ir viso Seimo sprendimas.

Televizijos reportaže tie argumentai neatsispindėjo, tik buvo plačiai pristatyta kritiška vieno iš istorikų nuomonė.

Kas buvo TEISĖTAS vadovas?

Čia dera priminti, kad visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas vyko 1949 metų vasario 2–22 dienomis Prisikėlimo apygardoje tarp Radviliškio ir Baisogalos. Buvo patvirtintas naujas organizacijos pavadinimas: Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Partizanai pradėti vadinti laisvės kovotojais. Sąjūdis ėmėsi vadovauti tiek politinei, tiek karinei pasipriešinimo organizacijų veiklai.

Politinė programa buvo išdėstyta 1949 metų Vasario 16-osios deklaracijoje, kurioje skelbiama, kad LLKS Taryba okupuotoje Lietuvoje yra aukščiausias tautos politinis organas, o suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai.

LLKS Taryba įsipareigojo ne tik vadovauti išlaisvinimo kovai, bet ir atgavus nepriklausomybę iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų suformuoti laikinus valdymo organus – Tautos tarybą ir Laikinąją vyriausybę.

Aukščiausiuoju valdžios organu tapo LLKS Tarybos Prezidiumas. Jo pirmininku buvo išrinktas vieningos vadovybės iniciatorius Jonas Žemaitis-Vytautas. Jam suteiktas aukščiausias partizanų generolo laipsnis. Vyriausiuoju gynybos pajėgų vadu 1949 metų rudenį paskirtas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, jam suteiktas pulkininko laipsnis.

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

nuomonė       2018-11-25 21:27

Džeikui pasiskaitykit Teherano,Jaltos ,Potsdamo konferencijų nutartis,įneš daugiau aiškumo Jums.

S, LOZORAITIS. nes       2018-11-24 16:23

1) Artėjant sovietų okupacijai, tuometinis LR užsienio reikalų  Juozas Urbšys 1940 m. birželio 2 d. visoms Lietuvos pasiuntinybėms išsiųstoje telegramoje paskyrė Stasį Lozoraitį užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) šefu. Šiuo aktu J. Urbšys sukūrė naują Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo instituciją. Sovietų okupacijos laikotarpiu LDT šefas buvo aukščiausias legalus Lietuvos valstybės pareigūnas de jure. LDT šefo veikla apėmė dvi pagrindines sritis: Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir tolimesnį Lietuvos bei jos piliečių teisių ir interesų gynimą.
  2) 1940 m. pabaigoje A. Smetonos pasirašytais „Kybartų aktais“ S. Lozoraitis paskirtas prezidento pavaduotoju ir Ministru pirmininku. Kaip LDT šefas dalyvavo bendrose LDT ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto konferencijose (1946 m. Berne ir 1947 m. Paryžiuje) bei vėlesniuose jų susitikimuose. LDT šefo pareigas su ne didele pertrauka (1941 m. gruodžio 2 d. – 1945 m. lapkričio 15 d. jį pavadavo diplomatas Jurgis Šaulys, tuo metu rezidavęs Šveicarijoje) ėjo iki pat mirties – 1983 m. gruodžio 24 d
  3) a) Yra “Žinių radijo” spalio 5 d. A. Perednio diskusija su istorikais.
    b) Prieš porą metų aš irgi skaičiau J. Lelešiaus -Grafo , kad iš Paryžiaus S. Lozoraitis ir A. Bačkis perdavė jog nereikia žudymų, bet svarbu išlaikyti vidinį nusistatymą, kad atėjus tinkamam laikui atsikovoti nepriklausomybę, Kadangi J, Lelešius žuvo 1947m. tai reiškia, kad partizanai tai žinojo, Kodėl nenutraukė ginkluotos kovos ????

Dzeikas       2018-11-24 15:04

Ir kas tie “horizontai”? Kodel ju NUOMUONE turetu daugiau svorio negu mano ar bet kieno is musu?
Pareiskete , kad Jaltos konferencijos NUTARIMAI pripazino Baltijos saliu okupacija - tai prasom tu nutarimu nuorasus.

nuomonė       2018-11-24 14:07

Džeikui.Citata…“Bet svarbiausia-Ruzveltas ir Čerčilis atidavė savo sąjungininkui Stalinui Baltijos valstybes ir vos ne pusę Europos.Taigi Jaltos konferencijoje buvo ilgiems dešimtmečiams nulemtas šių valstybių likimas…”šaltinis:Horizontai 2005m.

Dzeikas       2018-11-24 10:40

Nuomuonei: maniau sis saitas koloradiniams-vatnikiniams neidomus. Galime didziuotis - susidomejo!
Is ko atpazinau? Is to, kad tarsi “uz Lietuva” , bet apie Laisvojo pasaulio lyderius kalbedami priklijavote vampyro varda, atseit tapatus. Dezinformuojate idedami i Jaltos susitarimus to ,del ko jie nesitare. Na taip, tarsi tarp kitko. Vienzo veikiate kaip musu tautinis kagebistinis parlamentas - ka nors iskilaus girdamas shudinomis rankomis papleksnojate.Prikergiate laisvuju saliu lyderiams totalitariniu rezimu elito mentaliteta.Atseit uzsiunde lietuvius priesintis TSRS , ne negalvodami vaduoti kaip zadejo.
Jaltoje nebuvo aptartas Baltijos valstybiu statusas, ir jokiu juridiniu pasekmiu jos nutarimai neturejo. Tu saliu atzvilgiu buvo nutarta palikti status quo padeti palikus klausima atvira. T.y. inkorporavimo nepripazino tuo metu ne viena susitarianciuju saliu(isskyrus savaime aisku okupanta).
Partizaninis pasipriesinimas butu buves bet kuriuo atveju, nes nepalauztos dvasios zmones net neisivaizdavo savo buties totalitariniame rezime, o kai po ranka buvo daug ginklu tai tas buvo neisvengiama.
galime zavetis partizanu dvasios tvirtybe ir vertinti ju indeli ateitin, taciau ivardinti ju vada juridiskai salies vadovu neteisinga. Sklandaus perdavimo is legaliu strukturu nebuta. Lietuvos valstybe buvo elementariai sutraiskyta grubios fizines jegos. Ir jos vadovai(pabegusio Smetonos kamarile) paveikti fiziskai(arba tokio poveikio gresme) butu pasirase kokius nori popierius, O TODEL Lietuvos valstybes pabaiga(II respublikos) laikytina Merkio atsakymas ultimatumui.

nuomonė       2018-11-24 9:15

Jaltoje Ruzveltas,Stalinas{Džiugašvilis},Čerčilis aptarė Europos pasidalijimą.Jis buvo patvirtintas įvairiais dokumentais.Pabaltijis liko TSRS sudėtyje.Lietuvai buvo 2 keliai:eiti visiems į miškus,tai ragino ir “Amerikos balsas”,jame dirbo lietuviai pabėgėliai,arba paklusti,dirbti ir susitelkus slapčia išlaikyti tautiškumą,auklėti vaikus patriotiškai.Mokyklose buvo laikomasi vienos ideologijos,namuose kitos:ir Velykos ,ir Kalėdos buvo švenčiamos ir vasario 16d.Autorius žino daugiau,galėtų priminti,ar Amerikos senatas,ar kongresmenai svarstė Lietuvos klausimą,išlaisvinimą karine jėga,{išvadavimą}.Kuo virto pasipriešinimas miške?Tautos tragedija,nesutariama šiuo klausimu ir dabar.Einantys kita kryptimi išsaugojo Lietuvą,tautiškumą,patriotizmą ir tinkamu momentu visa tauta,solidariai susitelkė iš taikiu būdu išėjo iš galingos sąjungos sudėties į Laisvę.Susitelkimą ir meilę Lietuvai parodo ir parlamento gynimas ir stovėjimas Baltijos kelyje,tai buvo pakilusi visa tauta.yra skaudu,kai šie žmonės yra žeminami,pravardžiuojami,pamirštant ,kad tai TAUTA.Šaltu protu ir gudrumu galima daugiau laimėti,nei ginklu.Tarp kito.Rusija,Lietuvos nepriklausomybę pripažino anksčiau,negu Amerika.Tą patvirtina dokumentai.

nuomonė       2018-11-23 23:55

manau,kad tašką dėti šioje istorijoje yra per anksti,ir Valiušaičio rašinyje yra neaiškių momentų.

Ekspertas       2018-11-23 16:16

Istorija yra ne mokslas o literatūros žanras, tiesa atspindintis visuomenės psichinę būklę, kas jau tikrai yra mokslo objektas. Šiaip vadovas yra ne tas kuris kažkieno yra išrinktas, turintis titulą ar pavadintas. Vadovas yra tas, kuris sugeba praktiškai realizuoti savo vadovavimą.

Dzeikas       2018-11-23 12:31

Palaukite, palaukite.
Tai visu pirma apsispreskime, kuo remiantis mes teikiame partizanu vadui toki tesini statusa.
1) Jurisprudencija.
ar
2) Pagal fakta.
—————————————
1) Nes jeigu JURISPRUDENCIJA, t.y. iseidami is teisiniu mechanizmu, tada(TADA!) turime priimti ta juridini ivyki, kad Lietuva buvo TEISETAI inkorporuota i TSRS. Nes JURIDISKAI viskas iforminta buvo teisingai: Smetona pries pasiplaudamas iteike igaliojimus p.m. Merkiui, o sis prieme TSRS 1940m birzelio 14d. ultimatuma(jis negincijo Ultimatumo teisetumo, o PRIEME ji) ir pasirase likusius popieriukus del TSRS okupacijos ir Liaudies Seimo rinkimu.Tad gaunasi teisinis nonsensas. Juridiniu pagrindu Lietuvos 1940m inkorporavimas teisetas ir savanoriskas. Kokios dar velniop “vyriausybes pogrindyje”? Tada Vanagas banditas-teroristas kovojes pries teiseta valdzia, o ne partizanas.
PS. Sakantiems ,kad LEP Merkys neturejo igaliojimu kazka pasirasineti Teises fakulteto studentas atsakys, kad Force Majeure situacijoje LEP Merkys kaip auksciausias valstybes pareigunas buves tuo metu TUREJO tokia teise. Nepuskit miglos tautai.
2) Jeigu remiames pagal FAKTA - tada neteisetas ir Merkio pasirasyta okupacijos legalizacija po “savanorisko isijungimo” padazu, ir “Liaudies Seimas” su visais jo sprendimais.Nes pagal fakta tai buvo okupacija ir aneksija.
O pagal FAKTA realios valdzios Vanagas Lietuvoje neturejo.Buvo laikina dvivaldyste(kaimuose) kol okupantu jegos strukturos buvo pernelyg silpnos , o partizanu stiprios.
Todel klijuodamas Vanagui “Lietuvos respublikos vadovo, prezidento” etikete Seimas PATS kisa galva i potencialaus okupanto ruosiama virve Lietuvos nepriklausomybei. Nes tai reiskia popieriuko virsenybe pries fakta ir popieriuko ATSIEJIMA nuo tikroves.
Lietuviu tauta toleruodama tokius valdovus tik liudyja savo idotizma paslepta po kaimiecio gudrumu.

Janina       2018-11-23 8:22

Pagarba p. Valiušaičiui už puikius mūsų Tautos istorinio teisingumo apibūdinimus! Tokių “visažinančių” diletantų, Nikženčių, netrūksta ir kiekviename kolektyve ir kiekvienoje LB, neišskiriant ir dabartines užsienio LB-nes.
Ar nuo tokių nemotyvuotų paistymų bus tvirtesnė ir aiškesnė mūsų Tautos istorija?
Rašau seniai ir nuoširdžiai, kaip yra pasielgta su Šveicarijos išeivijos istorija, kai po 60 metų, po pirmosios teisinės LB įkūrimo pokario metais Šveicarijoje atvykusi komjaunimo sekretorė, aršių komunistų palikuonė,  veda negailestingą kovą, kad padarytų ŠLB bendruomenę tarytum įsikūrusią nelegaliai, (kaip sovietų pripažintą buržuazinių nacionalistų gaują), nes ji išeivius taip vadino savo visoje komjaunuoliškoje veikloje okupuotoje Lietuvoje.

Lietuvą išgelbės tik tie piliečiai, kurie nepabijos tokiems “netikriems pranašams” užčiaupti burnas.


Rekomenduojame

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Pagaliau. Vygantas Malinauskas. Katalikų jaunuoliai neleido nugriauti šv. Junipero Serra statulos Kalifornijoje

Ramūnas Aušrotas. Hipsteriai, į Seimą!

Česlovas Iškauskas. Smėlis pro pirštus. Ironiškos pastabos

Iš propagandos frontų: LRT atsiskaito visuomenei: birželio 29 d. 16 h per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt. rengia spec. laidą, kviečia klausti

Ne juokas. Tadas Skukas vilniečių vardu: mere Š., pasitikrink sveikatą!

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Heraklio beieškant

Gedimino Jankaus kreipimasis į TS-LKD atstovus Vilniaus Taryboje: Kodėl jūs veidmainiaujate, kolaboruojate su mankurtais?

Algimantas Rusteika. Riba, kurią peržengus jūsų neišgelbės jokia jėga, policija ar vandens patrankos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nebūkime aukos

Nida Vasiliauskaitė. Miesto valdžios akimis esate infantilūs buzzwordais valdomi pampersiniai

Arūnas Bubnys. 1941 m. birželio sukilimas Vilniuje

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.