Visuomenės pokyčių analizė, Propagandos ir ideologijos analizė, Institucijų ir pareigūnų korupcija bei savivalė, Šeimos politika, Krikščionių pilietinis veikimas

Verta prisiminti. Vytautas Radžvilas. Kodėl pralaimime kovą dėl šeimos? (I)

Tiesos.lt siūlo   2018 m. lapkričio 20 d. 0:07

8     

    

Verta prisiminti. Vytautas Radžvilas. Kodėl pralaimime kovą dėl šeimos? (I)

Paskaita, skaityta Studentų ateitininkų rudens akademijoje „Santuoka, šeima ir kiti neliberalūs gėriai“, vykusioje Marijampolėje 2014 m. spalio 10–12 d.

Šiandien šeimos ir visais kitais esminiais žmogaus gyvenimo klausimais yra lengva kalbėti saviems, t. y. žmonėms, kurie apie tuos pačius dalykus mąsto panašiai, tačiau nepaprastai sunku yra ką nors pasakyti tiems, kurie paprasčiausiai priklauso kitam pasauliui ir kitai tikrovei.

Taigi, svarstydamas, ką aš galėčiau pasakyti, galiu, žinoma, pakartoti, kodėl šeima yra visuomenės pagrindas ir kodėl ją reikia saugoti, tačiau suprantu, kad tą patį gali pasakyti bet kuris kitas šnekėtojas ir netgi geriau, jei jis specialiai domisi ir yra įsigilinęs į šeimos problematiką. Lygiai taip pat būtų galima kalbėti šeimos klausimu ir iš kitokios perspektyvos – kaip mūsų šiuolaikiniame pasaulyje šeimą reikėtų stiprinti. Galiu bent teoriškai sieti šitą kalbėjimą ir su tuo, kad turime vadinamuosius Šeimos metus. Ir vis dėlto, liežuvis nesiverstų to daryti dėl paprastos priežasties – jeigu atidžiai pasižiūri į tai, kas vyksta mūsų dienomis, reikia pripažinti gana nemalonią tiesą, kad šitos kalbos iš esmės neveikia. Paskutinis pavyzdys yra mūsų kaimynai estai, kur faktiškai buvo įvykdyta net ne revoliucija, o tikras perversmas šeimos santykių srityje, iš esmės be pasipriešinimo. Taip, susirinko prie parlamento keli tūkstančiai protestuotojų. Galima konstatuoti, kad Estijos visuomenė yra suskaldyta, tačiau faktas yra daugiau nei akivaizdus – tai jau įvyko. Sakydamas, kad tai jau įvyko, turiu omenyje, kad radikaliai, be rimtesnio pasipriešinimo, pakeistas ir teisinis, ir politinis šeimos statusas. Jeigu žvelgi į tai, kas vyksta pasaulyje, viena vertus, matai tam tikrų viltį teikiančių ženklų. Kad ir tokioje šalyje, iš kurios kažko tarsi jau negalėtum ir tikėtis, Prancūzijoje, vyksta iš tikrųjų didelės protestų manifestacijos, bet, kita vertus, vadinamoji nauja ir pažangesnė šeimos samprata nuosekliai metodiškai yra įtvirtinama vis naujose valstybėse. Kyla paprastas klausimas, kodėl tai vyksta? Ir kitas klausimas – ar įmanoma tai sustabdyti?

Galbūt galima nemažai padaryti, bet tai, ką mes šiandien turime, yra iššūkis visai Bažnyčiai. Todėl, kad už dalinio šeimos padėties ir jos ateities klausimo slypi daug fundamentalesnis klausimas – koks yra ir turi būti Bažnyčios santykis su tuo, ką mes vadiname sparčiai modernėjančiu pasauliu? Nesigilindamas į šio santykio istoriją tik labai trumpai priminsiu, ką greičiausiai visi puikiai žinote. Iškart po XVIII amžiaus įvykių, po Prancūzijos revoliucijos, katalikų Bažnyčia iš esmės pateko į priverstinę, o iš dalies savanorišką savęs izoliaciją, kai ji nepriėmė vadinamojo moderniojo pasaulio naujovių. XIX amžiaus pabaigoje įvyko tai, ką galima būtų pavadinti pirmaisiais prisitaikymo prie šio pasaulio žingsniais, galiausiai, visa tai atvedė prie Antrojo Vatikano susirinkimo ir jo reformų. Su jomis buvo siejami dideli lūkesčiai, tačiau, ką mes matome šiandien? Matome labai keistą situaciją, kad nors tarsi į šitą modernųjį pasaulį yra integruotasi, tačiau esminiais klausimais yra prarandamos pozicijos. Ieškodamas savo pasisakymo atskaitos taško, pasklaidžiau autorių ir jo veikalą, kurį, manau, vis dėlto turėtų pastudijuoti kiekvienas, bent kiek norintis perprasti mūsų pasaulį žmogus. Tas autorius yra Aristotelis, o veikalas vadinasi „Politika“. Radau šiame veikale vieną fantastišką sakinį. Jame yra pasakyta, kad siela turi valdyti kūną šeimininko valdžia. Tačiau protas privalo valdyti troškimus pilietine arba karališkąja valdžia. Šito teiginio prasmę žinojau senokai, tačiau iš naujo apmąstant atėjo šioks toks suvokimas arba bent jau nuojauta, kuria ir norėčiau pasidalinti.

Visos ligšiolinės šnekos apie šeimą, taip pat ir iš krikščioniškos pozicijos, klausimą kelia ne toje plotmėje, kur jis iš tiesų yra sprendžiamas. Šitas klausimas iš tiesų yra sprendžiamas politinėje plotmėje, o teigdamas, kad jis yra keliamas ne toje plotmėje, turiu omenyje, kad šitas, iš esmės politinis klausimas, dažniausiai yra keliamas ir nagrinėjamas iš esmės kaip asmens moralinio apsisprendimo ir pasirinkimo klausimas. Tai reiškia, kad pavojingai painiojamos moralė ir politika. Todėl klausimas, kuriam išspręsti reikia visai kitų priemonių, sprendžiamas ne taip. Kai Aristotelis sako, kad siela valdo kūną, jis turi omenyje, kad kiekvienas žmogus privalo turėti elementarią savi-discipliną. Kaip sakytų klasikinė, jau Platono išskleista sielos teorija – kas, galiausiai, mes esame? Mes esame būtybės, kurių sielos gyvenimas iš esmės yra nuolatinė trijų pradų kova. Mes turime protingąjį, aistringąjį ir geidžiantį sielos pradus. Geidžiantysis ir aistringasis sielos pradai mus daro savo troškimus norinčiais patenkinti aistrų kamuoliukais. Tuo tarpu šita teorija teigia, kad protingasis pradas tam ir duotas, kad mes vis dėlto tuos kitus du sielos pradus suvaldytume ir taptume vientisais asmenimis. Ir čia daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Galbūt ne viskas, bet labai daug, nes tai yra saviugdos klausimas. Šis klausimas yra labai teisingai akcentuojamas kalbant apie krikščionišką šeimą, nes vargu ar reikia įrodinėti, kad negali būti normalios ir sveikos šeimos ten, kur ją, bent jau formaliai sudaro, pasakysiu gal kiek šiurkštokai, egoistiški, savotiškos rūšies žmogaus pavidalą turintys žvėreliai. Kitaip tariant, padarai, kurie nepajėgia savęs valdyti taip, kaip dera turinčiam proto ir moralinio sprendimo galią žmogui. Tai svarbu, bet Aristotelis neatsitiktinai kalba ir apie tai, kad vis dėlto protas privalo valdyti troškimus remdamasis pilietine, arba karališkąja, valdžia.

Neretai primenu studentams taikliąją Heideggerio įžvalgą, kad žmogus ne yra, o egzistuoja. Skirtumas tarp paprasto buvimo ir egzistavimo yra fundamentalus vienu atžvilgiu ir jį suprantant darosi aiškiau, kuo mes skiriamės nuo gyvūnų. Pasakysiu labai paprastai – gyvūnas tiesiog yra todėl, kad jo prigimtis yra „uždara“, nes ji yra tam tikra duotybė. Šitoks „uždarumas” arba duotumas reiškia tai, kad jeigu zoologijos sode ar kažkur kitur aš matau tigriuką, galiu būti visiškai tikras, kad matau tigrą. Jis mažesnis už suaugusį tigrą, turi mažiau medžioklės ar kitų išgyventi padedančių įgūdžių, bet kodėl tai yra neabejotinai tigras? Dėl labai paprastos priežasties – visą jo buvimą nuo atsiradimo šiame pasaulyje iki pabaigos valdo instinktyvi elgesio programa. Jis yra užprogramuotas. Tuo tarpu žmogaus prigimtis yra atvira ir todėl jis egzistuoja. Mes, žmonės, instinktų neturime. Mes turime tik instinktų užuomazgas, todėl esame ne tiek instinktyvios, o veikiau tik instinktoidinės būtybės. Tai reiškia, kad mes neturime iš anksto užduotos elgesio programos. Ir todėl didžioji mūsų, žmonių, problema yra šitą programą turėti, ją įgyti, o tai reiškia, kad turime padaryti vieną mažytį, bet labai sunkų darbą - sugalvoti, kas mes esame kaip žmonės.

Štai kodėl taip svarbu visada turėti omenyje fundamentalią aplinkybę, kad esama daug skirtingų žmogaus sampratų, arba atsakymų į klausimą, kas yra žmogus. Skirtingas žmogaus sampratas turi krikščionybė, budizmas, islamas. Skirtingas žmogaus sampratas pateikia įvairūs filosofai. Ir šitas klausimas yra ne tik teorinis, bet ir praktinis todėl, kad mano minėtas žmogaus prigimties atvirumas reiškia tai, kad yra baisi praraja tarp šv. Pranciškaus ir, pavyzdžiui, kokio „mielo bičiulio“ Džeko Skerdiko. Šis skirtumas toks didelis, kad leidžia anaiptol ne retoriškai kelti klausimą, ar apskritai egzistuoja toks dalykas, kaip vieninga žmonių rūšis. Į šitą klausimą, kuris yra labai specifinis, aš čia neketinu gilintis, bet noriu pasakyti, kodėl jį paliečiau ir kodėl jis toks svarbus.

Norėdami būti žmonės, mes privalome patys sau apsibrėžti, ką reiškia būti žmogumi. Ir nuo šito apsibrėžimo priklauso labai konkretūs dalykai. Pirmiausia, kokį žmogaus tipą, o dar tiksliau, kokį sielos tipą mes įkūnijame. Priklausomai nuo to, mes atitinkamai ir elgiamės. Didis Antikos metafizikas Plotinas yra pasakęs, kad žmogaus siela tampa tuo, ką ji kontempliuoja. Nusileidžiant šiek tiek žemiau, į kasdienybę, galima pasakyti: žmogus elgiasi taip, kaip jis save suvokia. Pati žmogaus samprata yra normatyvinė, nes tavo veiksmai ir poelgiai plaukia iš to, kaip tu supranti, ką reiškia būti tikru žmogumi. Taigi skirtumas tarp tigriuko ir žmogaus yra tas, kad šito klausimo tigriukas nekelia ir nesvarsto. Mums, deja, jį tenka svarstyti. Ir čia iškyla didžioji bėda, apie kurią jau užsiminiau, būtent kad esama daug ir įvairių žmogaus sampratų. Ką tai reiškia? Norėdamas būti visaverčiu žmogumi, tu negali apsiriboti tik savąja „ką reiškia būti žmogumi“ samprata. Kol tu tik turi supratimą arba įsivaizduoji, ką reiškia būti žmogumi, tol tavoji samprata yra privati. Ji galioja pirmiausia tau pačiam. O privatūs arba grynai individualūs dalykai turi nemalonią savybę – kitiems jie neįdomūs. Kodėl? Nes jie aktualūs tik tau. Iš tikrųjų, kitiems įdomus esi tada, kai gali pasakyti, kas įdomu, svarbu ir aktualu ne tik tau, bet ir kuo didesnei žmonių bendrijai, o potencialiai – ir visai žmonijai.

Šita situacija yra didžiai svarbi krikščioniškos, o ypač katalikiškos savivokos požiūriu, tad turėtų būti giliai apmąstyta ir įsisąmoninta. Gyvename pasaulyje, kuriame egzistuoja vadinamasis žmogaus sampratų pliuralizmas. Viduramžių laikais daugybė šių dienų krikščioniui kylančių savivokos problemų paprasčiausiai nebuvo ir iš principo negalėjo būti todėl, kad Viduramžių krikščionija buvo ne moderniai pliuralistinė, bet be galo vientisos ir nuoseklios pasaulėžiūros saistoma tuo pačiu tikėjimu gyvenanti bendrija. Ją „cementuojanti“ karališka žmogaus – jo prigimties, gyvenimo tikslo ir prasmės - samprata buvo laikoma nelygstamai objektyviu ir visuotinai galiojančiu žmogaus modeliu. Kitaip tariant, buvo manoma, kad toks modelis įkūnija objektyvų žmogiškumą, arba, pasakant kitaip, tobuliausiai atsispindi ir įkūnija tikrąją žmogaus prigimtį. Šitoje epochoje jis buvo įtvirtintas ir politiškai – viešojoje erdvėje.

Kodėl yra labai svarbus įtvirtinimas viešojoje erdvėje? Todėl, kad jeigu tam tikri dalykai yra neįtvirtinti viešojoje erdvėje, jie tėra, kalbant paprastai, subjektyvūs asmens arba siauro bendratikių ir bendraminčių būrelio įsitikinimai, tad už jo ribų jie gali būti lengvai kvestionuojami, atmetami ir net pasmerkiami bei persekiojami. Jeigu šitaip yra, tai, geriausiu atveju, tu arba tavo grupelė, esate privati ir uždara bendruomenė, gyvenanti savo gyvenimą. Tačiau žodis „uždaras“ šiuo atveju yra fundamentalus. Uždara bendruomenė reiškia, kad jos išpažįstama šeimos samprata galioja tik jos nariams. Jos statusas viešojoje erdvėje gali būti labai įvairus. Ji gali būti marginalizuota – ignoruojama, niekinama ar uždrausta ir naikinama. Čia glūdi didžiausia, iki galo neįsisąmoninta ir atvirai neįvardijama problema, kurios neišsprendus tradicinės šeimos pozicijos tik silpnės, o tokius pralaimėjimus, kokį jos šalininkai ir gynėjai patyrė Estijoje, pratęs virtinė panašių pralaimėjimų. Jų priežastis yra ta, kad šeimos gynimo nesugebama perkelti į tą plotmę, kurioje šeima gali natūraliai egzistuoti, klestėti ir būti apsaugota – į viešąją politinę erdvę. Jeigu toje erdvėje dominuoja jėgos, kurios tiesiogine šio žodžio prasme nori siekia pakirsti ar net nušluoti tradicinės šeimos modelį, alternatyva tampa aiški: arba randamos tinkamos priemones grumtis su tokiomis jėgomis ir užkirsti kelią jų užmačioms, arba jos pasieks savo tikslą ir triumfuos.

Tad turėtų kelti nerimą dabartinis kalbėjimas apie šeimos padėtį ir perspektyvas, nes jis atrodo šiek tiek siaurokas ir vienpusiškas. Šeimos problema vis dar pirmiausia suvokiama ir keliama kaip asmeninis, o ne kaip viešasis reikalas. Nors ir kalbama apie blogį, kurį visuomenei neša šeimos institucijos griovimas, vis dėlto nėra iki galo įsisąmoninta, kad šeima pirmiausia puolama ir griaunama kaip institucija. O žodis „institucija“ reiškia, kad jos statusas privalo būti viešai ir visuotinai įtvirtintas. Štai kodėl šeimos institucijos griovimas gali tam tikromis sąlygomis puikiai sugyventi ir derėti netgi su tam tikra tolerancija jos atžvilgiu. Šitos tolerancijos esmė – palikti krikščionišką šeimos modelį grynai privačiu asmeninio gyvenimo reikalu. Realiai tai reikštų, kad visos visuomenės mastu šitas modelis galės gyvuoti ir būti pripažįstamas tik tiek, kiek jam bus leista reikštis viešojoje erdvėje.

Kokia šiuolaikinėje visuomenėje atsivėrė praraja tarp privačios ir viešos erdvių, leidžia įsivaizduoti kad ir šitoks paprastas pavyzdys. Tokioje visuomenėje bus pasakyta – nešiok kryželį, jei patinka, namie, bet nepasirodyk su juo darbe, nes būsi atleistas. Tai iš tiesų fundamentalu ir verčia susimąstyti: šitokią visko, kas krikščioniška, naikinimo strategiją lengva pavadinti „pliuralizmo“ ir „tolerancijos“ principų gynimu ir šitaip ją tariamai pateisinti. Privačiai daryk ką nori. Bet koks yra šio naikinimo principas? Daroma viskas, kad krikščioniškos pažiūros nieko nereikštų viešajame gyvenime ir būtų išstumtos į jo užribius. Lygiai taip pat visos piliečio namuose gali kabėti Nukryžiuotojo atvaizdas, bet šiukštu nevalia jo matyti mokyklos klasėje. Taigi šiuolaikinėje sekuliarizuotoje visuomenėje žaidžiamas didelis ir klastingas žaidimas. Ir tik jį aiškiai perpratus bei pavadinus dalykus tikraisiais vardais įmanoma geriau suvokti, kas daroma ne taip arba ne visai taip ir ginant šeimą.

(Bus daugiau)

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

kodėl       2018-11-20 14:15

reklamuojama,kad ta kova pralaimima.To nereiktų daryti.Žmones reik sustiprinti,ne traukti į neviltį.

Raigerdas        2018-11-20 13:30

Taip, gerbiamas prof. V. Radžvilas rašo teisingai:”Šiandien šeimos ir visais kitais esminiais žmogaus gyvenimo klausimais yra lengva kalbėti saviems, t. y. žmonėms, kurie apie tuos pačius dalykus mąsto panašiai, tačiau nepaprastai sunku yra ką nors pasakyti tiems, kurie paprasčiausiai priklauso kitam pasauliui ir kitai tikrovei”. Labai išmintingi palyginimai. Toliau, gerbiamas profesorius užduoda klausimą:“Kyla paprastas klausimas, kodėl tai vyksta? Ir kitas klausimas – ar įmanoma tai sustabdyti?” Taip, gerbiamas profesoriau, įmanoma. Bet vien krikščionybė šito padaryti negali, nes ji pati yra dalis to, kas jau įvyko. Ji pati yra šitų pasekmių priežastis. Sutikite, kad žmogus, davęs įžadus celebatui, kiek gražiai nesuoktų apie šeimą, bet jis niekaip neįtikins bent jau daugumos žmonių, kad jam ta šeima rūpi. Yra toks dalykas, kaip vientisumas. Ką nepaimsi, visur yra ta vientisa ir užbaigta sistema. Kodėl tai vyksta su daugeliu žmonių, kad jų mąstymo sistema nepasižymi vientisumu? Todėl, kad pats žmogus randasi paradokso būsenoje: iš vienos pusės jis turi tą dvasią, kuri yra gal nuo Dievo, o iš kitos pusės jis yra paveldėjęs tą kūną, kuris yra ir pas gyvūnus. Taigi, dvi skirtingos substancijos egzistuoja žmoguje: viena yra dieviška dalelytė ir kita yra žemiškos civilizacijos kūrinys. Jeigu jūs sunaikinsite visas religijas, o paliksite tik krikščionybę (kaip nekeista, bet šito nori daugybė krikščionių), tai žmogui išlikti šitoje planetoje beveik būtų neįmanoma. Ir šiuo atveju neišgelbėtų žmogaus net Dievas. Yra labai naivu galvoti, o tiksliau net tikėti, kad žmogus Visatų galybėje yra vienintelė gyvybės forma. Krikščioniškasis tikėjimas neleidžia giliau pažvelgti į žmogaus vidų ir į jo praeitį. Ir tame yra šito tikėjimo ribotumas. Bet kitose religijose jau yra atlikti daug gilesnį darbai dvasios pažinimo srityje, ir šie tyrimai parodo, kad žmogus yra gyvenęs ir aukštesnio lygio civilizacijose, nei ji egzistuoja šioje Planetoje, gyvenimas kurioje daugiau primena kalėjimą žmogui ar net katorgą. Galimai jis tikrai turi kažką išpirkti ir tik sumokėjęs tą kainą, galės grįžti prie daug civilizuotesnių tarpusavio santykių. Čia šiek iš fantazijos srities. Ką galima būtų padaryti? 1) Lygiai taip pat, kaip Rusijai yra sunku atsisakyti nuo savo tokios politikos apiplėšinėti kaimynus ir nuo tokio noro valdyti pasaulį, taip ir krikščionybei yra sunku atsisakyti nuo to priešiškumo kitų religijų atžvilgiu, jų menkinimo ir savęs iškėlimo virš kitų, kad tai net kelia juoką ir sukeia netgi gėdos jausmą, kad religija gali šitaip save kvailai pozicionuoti; 2) Pradėti pagaliau aiškintis, kas yra mūsų šeimininkas, kurio dėka, mes esame kartais net nepanašūs į žmones, nes ruošiamės karui, kad sunaikinti žmogus žmogų, ir svarbiausia naikinti turės tas, kuris tiek vienoje, tiek kitoje barikadų pusėje, norėjo turėti laimingą šeimą ir laimingai gyventi; 3) Neišsiaiškinus, kas yra sveikas protas (o jeigu jūs šitą dalyką pradėsite aiškintis, tai jūs gausite ne tokį puolimą, koks buvo jūsų atžvilgiu, o tūkstančius kartus stipresnį), nieko iš esmės pakeisti neįmanoma; 4) Ar jums neatrodo keista, kad egzistuoja ne pirmus ir ne antrus metus tokia sritis, kaip psichologija ir psichiatrija, kuri NEŽINO, kas yra sveikas protas, bet “ŽINO”, kas yra nesveikas protas; ar jums neatrodo, kad tai neįmanomas dalykas “ŽINOTI” apie nesveiką protą ir visiškai nieko nežinoti apie SVEIKĄ PROTĄ? Tai, ką veikia šita psichologų ir psichiatrų gvardija? Kokias funkcijas atlieka valstybėje? Ir kodėl tos funkcijos nėra matomos žmonėms, tame tarpe ir jums? 5) Pagal kieno rekomendacijas yra ardoma šeimos modelis? Ar ne pagal psichologų ir psichiatrų patarimus? Ar žinote, kiek tam reikalui yra išnaudojama net ne milijonų, milijardų? Išvada: šita šeimos ardymo sistema yra suplanuotas dalykas. Ir tie, kurie tai suplanavo, nieko nedaro, kad iš to nebūtų jiems naudos. Bet kas yra klaikiausia šitų milijardų išeikvojime, kad ta nauda yra padiktuota jų patologinės baimės. Jų Dievas yra gobšumas ir patologinė baimė visa tai prarasti. Ir milijardai žmonių yra jų baimės aukos.   

Misteris       2018-11-20 12:03

Tam,kad rasti bendrą vardiklį,reiktų įkurti TĖVŲ partiją.
Partijos programoje esmė būtų išdėstyta detalizuotai.
Kam to reikia?
Nepriėję prie įstatymų leidybos-nieko iš esmės nepakeisime.

Mix       2018-11-20 11:53

Ačiū, labai ačiū gerb. V.Radžvilui. Atidžiai skaitau jo straipsnius, vertinimus įvairiais klausimais. Tai padeda perprasti dabarties virsmą. Lauksime tąsos.

Mes nemušam savo       2018-11-20 9:55

vaikų ir jaučiamės Šakalienės apšmeižti,nes laiko mus potencialiais žudikais.Turėtume teismus,tai reiktų ją duoti į teismą.

Vakar per TV       2018-11-20 9:48

rodė vieną tokią globėją,kuri visaip gyrė šį įstatymą.Ir glostė bekalbėdama šunį,nors šalia gulėjo globotinis.Niekas neatstos mamos…

Kai būsim patriotai,kaip       2018-11-20 8:44

estai,niekas vaikų neatiminės.Ar nebūtų svarbu būsimame mitinge Vilniuje akcentuoti patriotizmą,pagarbą savo šaliai,tautai,kuriai brangus kiekvienas žmogus.Geras K.Girniaus straipsnis apie patriotizmą delfyje.

Al.       2018-11-20 0:39

Redakcija, nusistatykit laikrodį.


Rekomenduojame

Vygantas Malinauskas. Pliažas ir liberalioji laisvė

Panaikinus abortą draudusį įstatymą pernai Airijoje atlikti 6 666 abortai

Kun. Nerijus Pipiras. Gyva tauta, kol atmintis gyva

Romualdas Žekas. Ar gali kvailiai turėti valstybę?

Laurynas Kasčiūnas. Raštas prieš J.Lukšą-Daumantą tėra istorijos neišmanymas ir klaida?

Vytautas Sinica. „Lietuvos žydų bendruomenė daro viską, kad būtų verta ir teisinga paskelbti ją antivalstybine organizacija“

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vidmantas Valiušaitis. „Blondinas su peruku“ į J.Lukšą nepanašus nė iš tolo. O štai į Hamanną – labai panašus

Algimantas Rusteika. Apie gerus ir paklusnumą

Per atvirai. Faina Kukliansky ir rabinas Andrew Baker: „Manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų Juozo Lukšos-Daumanto metais“

Lietuvos teismai nusprendė: Darbo partija atgaus neišmokėtą dotaciją – 1,8 mln. eurų, arba Kam ir vėl prireikė Darbo partijos?

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.