Verta prisiminti. Vytautas Daujotis. Gelbstint Konstituciją nuo teisininkų

Tiesos.lt redakcija   2014 m. liepos 23 d. 21:48

6     

    

Verta prisiminti. Vytautas Daujotis. Gelbstint Konstituciją nuo teisininkų

Pilietinis Tiesos.lt portalas tęsia svarstymus apie Lietuvos Konstitucinio Teismo keliamas grėsmes krašto demokratijai.

Šį kartą siūlome skaitytojams prisiminti profesoriaus Vytauto Daujočio 2008 metų straipsnį, kuriame pasirėmus R.J.Spitzerio atlikta Konstitucijos iškraipymų ir pažeidimų Jungtinėse Valstijose analize atskleidžiama, kaip teisininkai, pasitelkę darbo metodus, priešingus mokslinio pažinimo principams, ir savotiškai suprantamą „konstitucinės doktrinos“ sąvoką, iškraipo pačią Konstituciją, paversdami ją politinių kovų instrumentu.

„Lietuvos žinios“ | 2008 m. rugsėjo 4 d.

Buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris mėgdavo oponentus „triuškinti“ mįslinga fraze – Konstitucinis Teismas (KT) kuria konstitucinę doktriną.

Teisės doktrina – tai išplėstas kokios nors teisės teorijos, skyriaus ar principo aiškinimas. Aiškinant terminą „teisės doktrina“ pabrėžiama, kad ji kuriama remiantis moksliniu metodu (duomenų rinkimas stebint ir eksperimentuojant, hipotezių formulavimas bei tikrinimas). Ir lietuviškoje Vikipedijos versijoje rašoma, jog teisės doktrina apima teisės mokslininkų darbus, veikalus, teisėtyros mokslinius straipsnius. Taigi buvęs KT pirmininkas tvirtina, kad KT moksliškai aiškina Konstitucijos nuostatas.

Knyga tarsi apie Lietuvą

2008 metais Kembridžo universiteto leidykla išleido R.J.Spitzerio knygą, kurios pavadinimas panaudotas šio straipsnio antraštėje. Jos autorius, analizuodamas JAV teisės mokyklos santykį su šalies Konstitucija, įtikimai parodo, kad teisinis išsilavinimas (visi teisininkai rengiami kaip advokatai) ir teisinio darbo pobūdis suformuoja teisininkų darbo metodus, priešingus mokslinio pažinimo principams. Šiuo neatitikimu R.J.Spitzeris argumentuoja Konstitucijos iškraipymus ir pažeidimus Jungtinėse Valstijose. Dabartinei Lietuvos Konstitucijai dar nėra nė dvidešimties metų, ir, atrodo, sunku jos istoriją lyginti su kitoje istorinėje ir kultūrinėje terpėje du šimtmečius gyvuojančia Konstitucija. Tačiau praktiškai visos minėtoje knygoje pateiktos bendresnės pastabos visiškai tinka ir Lietuvai, kurioje KT kuriamos konstitucinės doktrinos vis labiau tolsta nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos teksto ir esmės (doktrinos dėl aukštojo mokslo, pilietybės, Konstitucinio Teismo perkėlimo į teismų sistemą, teisėjų darbo užmokesčio ir pan.).

Knygoje nekalbama apie nesąžiningus teisininkus, kurie vienų ar kitų naudai piktavališkai iškraipo Konstituciją. Ne atskirų individų pastangos, o institucinės jėgos sukūrė situaciją, kad reikia gelbėti Konstituciją nuo teisininkų. Kitaip tariant, tai ne tas atvejis, kai „supuvę obuoliai gadina statinę“, – priešingai, problema yra pačioje statinėje. Tolesnis tekstas iki Lietuvos KT kuriamos aukštojo mokslo konstitucinės doktrinos aptarimo parengtas pagal šios knygos pirmąjį skyrių.

Teisininkai – melagiai?

Akivaizdu, kad teisininko elgesio kodeksas turi drausti ir draudžia sąmoningai iškraipyti įstatymą ar faktą. Kita vertus, teisininkas nėra įpareigotas žinoti tiesą ar daryti logiškas išvadas iš to, ką žino. Kadangi jis beveik niekada nebūna liudytojas įvykių, dėl kurių atsiranda teisminė byla, tad iš esmės yra laisvas spręsti, kurie argumentai geriausiai tinka klientui – asmeniui arba valstybei. Profesinis įsipareigojimas tiesai turi nusileisti didesniam įsipareigojimui ginti klientą. Dar daugiau, teisininko ir kliento privilegijos principas reiškia, kad teisininkas yra įpareigotas neatskleisti apie klientą informacijos, kuri gali būti jam nenaudinga ar net inkriminuojanti. Priešingu atveju būtų pažeistas rungimosi teisinis procesas.

Didesni reikalavimai keliami tik prokurorui, nes jo „klientė“ yra valstybė (valstybė daug galingesnė už individą, todėl prokuroras turi atskleisti jam žinomą informaciją, naudingą priešingai šaliai). Ar visa tai reiškia, kad teisininkams leistina meluoti kliento naudai? Aišku, ne. Tačiau tai reiškia, jog teisininko prioritetų sąraše profesijos vertybės ir normos yra viršesnės už tiesą. Visa tai gali nuskambėti kaip antausis teisininko profesijai, bet taip nėra.

Teisininkai ir teisinės etikos specialistai jau kelis šimtmečius diskutuoja dėl tokių teisinės sistemos principų ir savybių kaip rungimosi teisinė sistema (priešingos šalys pasikliauja joms atstovaujančių advokatų įgudimu pristatyti argumentus jų naudai, o sprendimą priima nešališkas asmuo – teisėjas arba prisiekusieji), teisininko ir kliento privilegijos principo, kliento interesų iškėlimo aukščiau už tiesos sakymą. Tačiau nieko geresnio iki šiol nesukurta. Šie principai visiškai pateisinami, nes būtent jie užtikrina teisinės sistemos veiksmingumą. Tačiau daug abejonių kelia tokių principų perkėlimas į sritis, kurios priskirtinos mokslinių tyrimų pasauliui, ir toliau į platesnę valstybinę bei politinę realybę.

Apibendrinant galima teigti, jog minėtos teisinės sistemos vertybės ir principai veikia efektyviai ir tinkamai, kai teisininkai verčiasi teisine praktika – kai jie savo išsilavinimą bei įgytą specialybę pritaiko civilinės ir baudžiamosios teisės ar panašiose tradicinėse teisės srityse. Tačiau kai individai, turintys tokius principus ir išsilavinimą, įsivelia į Konstitucijos akademinę mokslinę analizę, rezultatai gali būti tiesiog priešingi tiksliam konstitucinės prasmės supratimui. Teisinis išsilavinimas puikiai tinka taikant teisės aktus, bet netinka, yra net neetiškas vykdant akademinius ir mokslinius tyrimus.

Teisinis mąstymas

Teisės veikaluose pabrėžiama, kad teisinio išsilavinimo pagrindinė ašis yra mokėjimas „teisiškai protauti“. Teisinis protavimas taikomas priimant sprendimus dėl vienokių ar kitokių veiksmų. Šiuo požiūriu toks protavimas panašus į kitus taikomuosius ar praktiškus menus ir mokslus. Tačiau jis labai skiriasi nuo protavimo, taikomo nustatant bendruosius principus.

Teorinių mokslų pagrindinis tikslas yra siekti tiesos, praktinių – teisingo veiksmo. Teisinis išsilavinimas suteikia tam tikrą kompetenciją teisės aktų srityje ir sprendžiant atitinkamas problemas. Įgydami tokį išsilavinimą teisininkai kartu išsiugdo pretenziją į sunkiai pagaunamą ir ezoterinį (prieinamą tik išrinktiesiems) protavimo stilių, vadinamą teisiniu mąstymu. Teoriniai socialiniai mokslai sudaro labai mažą teisės studijų programų dalį. Teisės mokyklose dažniausiai iš viso nėra arba yra labai mažai nuolatinių dėstytojų, turinčių mokslo laipsnį teorinių socialinių mokslų kryptyse. Kitaip tariant, tradicinės teisės studijos apibūdinamos kaip įstatymų mokymasis, įstatymų sisteminimas ir įstatymų taikymas.

Rungimosi teisinė sistema, advokatūra ir tiesa

Rungimosi teisinė sistema grindžiama tikėjimu, kad per teisinį ginčą geriausias būdas nustatyti tiesą yra, kai priešingos šalys pateikia savo stipriausius galimus argumentus nešališkam ir pasyviam arbitrui. Iš tikrųjų rungimosi teisinė sistema siekia ne tiek nustatyti tiesą, kiek išspręsti ginčą. Rungimosi teisinėje sistemoje teisininkai neturi įsipareigojimų kitiems dalyviams, tik savo klientams. Atitinkamai teisingumas ar teisingas rezultatas nėra nė vieno iš teisininkų atsakomybė.

Nors etika draudžia teisininkams meluoti ar leisti meluoti jų klientams, teisininkai gali sąmoningai duoti iškraipytus parodymus, o per kryžminę apklausą taip apklausti teisingus liudytojus, kad būtų suabejota jų parodymų patikimumu. Teisininko reikalas – ne nuspręsti, bet įtikinti. Iš jo viliamasi, kad narpliojant bylą jis bus ne bespalvis ir ne šališkas, elgsis taip, kaip palankiausia klientui. Kaltė ar nekaltumas neturi ryšio su vaidmeniu, kuris skiriamas advokatui. Pasyvus ir nešališkas teisėjas arba prisiekusieji įvertina advokatų pateiktus argumentus ir priima nutartį.

Iš rungimosi teisinio proceso konkurencinės prigimties paaiškėja, jog laimėjimas yra ne tik svarbiausias dalykas, bet ir vienintelis siekiamas tikslas. Nenuostabu, kad bylinėjimasis dažnai lyginamas su žaidimu, ritualu ar sportinėmis varžybomis. Rungimosi teisinėje sistemoje advokatūra susideda iš dviejų elementų – uolumo ir lojalumo klientui, o juos sutvirtina įsipareigojimas saugoti teisininko ir kliento santykių konfidencialumą.

Taip įvertintas ir rungimosi teisinis procesas, ir teisinis išsilavinimas gali pasirodyti drakoniškas bei amoralus. Nesunku suprasti, kodėl stebint iš šalies kartais susidaro įspūdis, kad teisininkas yra tiesos priešas. Rungimosi teisinis procesas dažniausiai kritikuojamas dėl dviejų dalykų. Pirma, jis sulėtina teisingumo ratų sukimąsi. Antra, skiria pernelyg mažai dėmesio tam, kad būtų nustatyta tiesa. Kritika teisinga, bet antroji kritika atremiama kontrargumentu, jog ši teisinė sistema kaip visuma duoda teisėtą rezultatą, kuris tikrai ne mažiau teisingas nei rezultatas, gaunamas naudojant bet kurią kitą teisinę sistemą. Su tuo reikia sutikti. Tačiau dar kartą būtina pabrėžti, kad rungimosi teisinė sistema sukelia žalingų pasekmių, kai yra naudojama už tradicinės teisinės praktikos (civilinės, baudžiamosios ir pan.) ribų.

Teisinė veikla ir moksliškumas

Nė kiek neabejojama, jog rungimosi teisinė sistema, kad ir kokia netobula ji būtų, teisinėje praktikoje yra vienas efektyviausių ir sąžiningiausių būdų vykdyti teisingumą. Tačiau naudojant tokį metodą per akademinius tyrimus, gaunami rezultatai labai skiriasi nuo siekiamų tikslų, net su jais kertasi. Teisinis išsilavinimas ir teisinė praktika formuoja skeptišką ir indiferentišką teisininko požiūrį į objektyvią tiesą. Galiausiai, kas gali žinoti tiesą?.. Teisininkas nelaiko savęs istoriku, įgaliotu atkurti tikrą įvykių eigą. Teisininkas įsitikinęs, kad jo vaidmuo – sužinoti, ką liudytojas pasakys ar gali pasakyti, kokių yra įrodymų, kas atskleis ar neatskleis įrodymus, kas ir kokią istoriją papasakos, kiek gali būti atskleista ir kas neturi būti atskleista, pagaliau, kaip byla atrodys.

Jokioje kitoje akademinių tyrimų srityje, ar tai būtų gamtos, ar socialiniai, ar humanitariniai mokslai, vertybė siekti tiesos nėra pavaldi vertybėms, kurios sudaro teisinio išsilavinimo pagrindą: laimėti ginčą, iškelti kliento/darbdavio interesus aukščiau už tiesą, išsaugoti konfidencialumą, kad ir kokios būtų to pasekmės.

R.J.Spitzerio knygoje pateikiamos ištraukos iš pačių teisininkų raštų: „Mokslinių tyrimų tikslas yra tiesa. Advokatūra, priešingai, suinteresuota tik įtikinti“; „Fizinių ir socialinių mokslų tyrimai koncentruojasi į hipotezių sudarymą ir jų patikrinimą naudojant tinkamus duomenis… Dauguma akademinių teisės raštų, priešingai, koncentruojasi į teisinius klausimus ir įvertina juos taip pat kaip teisėjai, rašantys teismo nutarties išvadas“; „Teisininkai vien dėl jų parengimo būti advokatais – užimti vienos ar kitos šalies atstovo poziciją – susiduria su ypač sunkia užduotimi, kai iš jų prašoma atsisakyti savo išsilavinimo (ir praktikos) įpročių rašant moksliniams žurnalams… Apie jokią kitą profesiją ar discipliną, išskyrus teologiją, negali būti pasakyta, kad pati tiriama sistema trukdo ieškoti tiesos.“

Moksliniai tyrėjai, kitaip nei besibylinėjančioms šalims atstovaujantys teisininkai, neteikia argumentų, jei žino, kad jie yra klaidingi, nesivadovauja taisyklėmis, padedančiomis atmesti teisingą ar faktinę informaciją, nesinaudoja privilegija nutylėti tiesą. Moksliniai tyrėjai nerengia asmeninių išpuolių prieš kitus tyrėjus, kuriančius kitokias ar konkuruojančias teorijas, kad sukeltų abejones dėl tų teorijų patikimumo, nesiekia pateikti informacijos taip, kad ji būtų priimtina jų klientams. Aišku, yra išimčių – pavyzdžiui, farmacijos kompanijose dirbantys mokslininkai kartais nuslepia tyrimų duomenis, kurie nepalankūs jau gaminamiems produktams. Tačiau visuotinai sutariama, jog tai šiurkščiai pažeidžia mokslinių tyrimų taisykles ir normas.

Lyginant tradicinę mokslinių tyrimų metodologiją su teisine veikla, pastebima, kad jos veikia priešingomis kryptimis. Moksliniai tyrėjai, nagrinėdami problemą, pirmiausia renka informaciją ir tik paskui daro išvadas. Teisininkų veikla nukreipta priešinga kryptimi – jie iš anksto žino pageidaujamą rezultatą ir renka tik tokius argumentus, kurie gali pagrįsti tą rezultatą. Moksliniuose tyrimuose priešingų įrodymų atmetimas laikomas profesinės etikos pažeidimu. Teisininkams niekas netrukdo atmesti įrodymų, kenkiančių jų byloms, – tai priešingos šalies reikalas.

Anksčiau išdėstyti argumentai nerodo, kad žmonės, turintys teisinį išsilavinimą, nėra pajėgūs atlikti nuodugnių ir patikimų mokslinių tyrimų. Tai taip pat nereiškia, jog kitų disciplinų moksliniai tyrėjai turi defektyvių mokslinių tyrimų imunitetą, kurį įskiepija kokios nors ypatingos dorybės, įgytos studijuojant šias disciplinas per aukštesnės pakopos universitetines studijas. Tačiau teisės ir kitų disciplinų vertybių, principų bei išsilavinimo skirtumai yra akivaizdūs ir nepaneigiami. Trumpai tariant, teisininkui, kuris traktuotų klientą kaip hipotezę, būtų uždrausta verstis advokato praktika. Mokslų daktaras, ginantis hipotezę kaip klientą, būtų ignoruojamas.

Socialiniai mokslai ir mokslinių tyrimų taisyklės

Socialinių ir gamtos mokslų moksliniai tyrimai yra gana skirtingi. Didžiausias skirtumas atsiranda dėl to, kad socialinių mokslų tyrimų objektas yra žmonės, kurie gali reflektuoti, o tai reiškia, kad jie gali apmąstyti reiškinius, nujausti įvykius ir jiems užbėgti už akių. Žmonės gali dirbti siekdami pakeisti savo materialinę bei socialinę aplinką, jie turi ilgalaikių ketinimų, neatidėliotinų poreikių bei norų. Dėl to, lyginant su gamtos moksluose nustatytais dėsniais, socialiniuose moksluose nustatomi dėsningumai yra mažiau bendri, siauresni, labiau sąlyginiai bei labiau susieti su konkrečia vietove ir laiku. Gamtos mokslų teorijos aiškina, numato procesus bei rezultatus, o tuo tarpu socialinių mokslų teorijos dažniausiai aiškina, bet retai numato. Tačiau ir socialiniuose, ir gamtos moksluose yra giliai įsišakniję tie patys kokybiniai mokslinių tyrinėjimų principai: objektyvumas, skepticizmas, smalsumas, įrodymų rinkimas ir analizė, išvadų darymo taisyklės. Tie patys principai naudojami mokant šių disciplinų tyrinėjimo metodų, išskyrus teisę – teisininkų rengimo principai iš esmės skiriasi nuo paminėtųjų.

Jungtinėse Valstijose buvo atlikta 1990–2000 metais teisės žurnaluose publikuotų straipsnių, kurių pavadinimuose buvo žodis „empirinis“, metodologinė analizė – iš viso buvo 231 straipsnis. Nustatyta, kad visuose be išimties straipsniuose buvo pažeistas mažiausiai vienas empirinių tyrimų principas. Tai buvo susieta su teisininkų rengimo prigimtimi: „Kai mokslų daktaras yra mokomas tikrinti savo keliamas hipotezes atliekant visus įmanomus bandymus, naudojant visus įmanomus duomenų šaltinius ir ieškant visų galimų įrodymų, prieštaraujančių jo ar jos teorijai, teisininkas yra mokomas rinkti visus įrodymus, patvirtinančius jo ar jos hipotezę, ir atitraukti dėmesį nuo bet ko, kas atrodo kaip prieštaraujanti informacija… Teisininkai, teisėjai ir teisės profesoriai specializuojasi įtikinėti. Teisininkai turi įtikinti teisėjus ir prisiekusiuosius būti palankius jų klientams, o įtikinėjimo taisyklės rungtyniaujančioje teisės sistemoje skiriasi nuo empirinių tyrimų taisyklių.“

Natūralu, kad teisinės advokatūros, kaip mokslinių tyrimų metodo supratimas, turi daug šalininkų teisininkų visuomenėje. Jie teigia, kad tai gali būti pranašumas, o ne trūkumas: atskiros „tiesos versijos“ gali būti tendencingos, bet, kai jos viešai varžosi, galima priartėti prie tiesos. Tačiau teisinė advokatūra, atvirai arba užmaskuotai atmetanti tradicinį įsipareigojimą atsižvelgti į priešingus įrodymus bei argumentus, nėra ir negali būti mokslinis metodas. Bandymai pateikti vienpusius, klaidinančius įrodymus arba įspūdingais retoriniais išraitymais apeliuoti į prisiekusiųjų emocijas, siekiant laimėti bylą, nėra mokslinis pažinimas.

Išvada

R.J.Spitzeris anksčiau išdėstytus teiginius iliustruoja pateikdamas trijų konkrečių JAV formuojamų konstitucinių doktrinų analizę. Ši analizė akivaizdžiai rodo patologinę Konstitucijos interpretaciją, kuri deformavo intelektualinį diskursą, politinius debatus ir net viešosios politikos rezultatus. R.J.Spitzeris išvadoje pabrėžia, kad jo knygos tikslas nėra aptarti, gera ar bloga yra viena ar kita konstitucinė doktrina. Dėl visų jų galima pagrįstai diskutuoti viešojoje ir akademinėje erdvėje. Tačiau visiškai nepagrįsta ir neteisėta siūlyti šališkas teisininkų parengtas nutartis kaip mokslinę Konstitucijos analizę, argumentuoti ir tvirtinti naudojant akivaizdžiai iškraipytus ir klaidinančius įrodymus, teikti išvadas, padarytas neva remiantis įrodymais, nors jų nuodugnesnė analizė veda prie priešingų išvadų.

Konstitucinės doktrinos Lietuvoje

Visi ankstesnės pastraipos teiginiai atrodo, lyg būtų rašyti turint galvoje būtent Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) kuriamas ir plėtojamas konstitucines doktrinas. Panagrinėkime vieną pavyzdį. Šį pavasarį KT priėmė nutarimą, kuriame rašoma: „Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kad ir kokiomis sąlygomis jie buvo priimti studijuoti“, nors Lietuvos Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje vienareikšmiai sakoma: „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.“ Vienintelė Konstitucijoje esanti papildoma išlyga dėl studijų aukštojoje mokykloje yra to paties straipsnio toje pačioje dalyje: „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus.“ Akivaizdu, kad prieinamumas turi priklausyti nuo sugebėjimų studijuoti, o ne nuo sugebėjimo susimokėti už studijas. Tačiau KT savo doktrinoje sukūrė išlygas, kurių nėra Konstitucijoje ir, kaip toliau glaustai parodyta, neišplaukia iš jos: nemokamas mokslas nelaiduojamas „gerai besimokantiems piliečiams,... nepatekusiems į vietas, kurių... skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimtiems studijuoti toje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis“; „Konstitucijos nuostata (41 straipsnio 3 dalis) aiškintina kaip įtvirtinanti valstybės pareigą savo biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoti tik tiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį.“

Iš čia visiškai logiškai išplaukia paradoksali išvada, kad valstybinėje aukštojoje mokykloje už savo lėšas studijuoja tokie piliečiai, kuriems nėra valstybės poreikio (matyt, rengiami emigracijai, darbui už Lietuvos ribų).

Kas suteikė valstybinei aukštajai mokyklai teisę imti iš gerai besimokančių studentų mokestį, prilygstantį visai studijų kainai? KT doktrina aiškina: „Jeigu valstybinė aukštoji mokykla turi galimybių... aukštąjį išsilavinimą suteikti… ir tiems, kurie aukštojo mokslo… siekia ne valstybės lėšomis, negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma ar apskritai draudžiama priimti tokius asmenis mokytis šioje aukštojoje mokykloje.“

Kodėl negali būti tokio teisinio reguliavimo? KT konstitucinės doktrinos aiškinimai 1) „riboja Konstitucijos garantuojamą aukštųjų mokyklų autonomiją“ ir 2) „sudaro prielaidas nepagrįstai riboti Konstitucijoje įtvirtintą aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus“. Jau artėjame prie pradžios taško. Kodėl tai riboja autonomiją? Nors autonomija KT doktrinoje minima keliasdešimt kartų, pateikiamas tik toks „įrodymas“: „Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai… nustatyti… studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus…“ Šis įrodymas dar sutvirtinamas Seimo narių grupės nuomone, kuriai KT pritaria: „Pakankamų argumentų, pagrindžiančių valstybinių aukštųjų mokyklų galimybių teikti studijų paslaugas ir užsidirbti papildomų pajamų... ribojimą, nėra.“

Taškas. Atėjome į loginės grandinės pradžią – prie pagrindinio įrodymo, kuriuo KT grindžia visą aukštojo mokslo konstitucinę doktriną. Tačiau pagrindinis įrodymas nėra savaime aiškus. Argumentų, neigiančių KT aukštojo mokslo konstitucinės doktrinos pagrindinį įrodymą ir tuo pat metu iš jo daromas išvadas, yra daug, bet nė vienas iš jų nėra ne tik analizuojamas, bet ir nepaminėtas. Pavyzdžiui, absoliutinama aukštosios mokyklos autonomija iškeliant ją virš kitų Konstitucijos nuostatų ir suprantant ją tik kaip istorinę tradiciją (tokios sampratos ribotumas akivaizdžiai parodytas šiuolaikinėje teisės teorijoje), visiškai ignoruojama šiuolaikinė autonomijos kaip subsidiarumo principo įgyvendinimo samprata, ignoruojami proporcingumo principas ir kriterijai. Naudojant šiuos principus ir kriterijus nesunku parodyti, kad yra pakankamų argumentų, pagrindžiančių, kodėl toje pačioje aukštojoje mokykloje studentai negali būti skirstomi į mokančius ir nemokančius už studijas. Dar vienas argumentas, prieštaraujantis tokiam skirstymui, slypi konstitucinėje nuostatoje dėl aukštojo mokslo prieinamumo pagal sugebėjimus (pabrėžiant vienodą prieinamumą, ji užfiksuota ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, prie kurios Lietuva yra prisijungusi ir kurios ji privalo laikytis).

Savo išvadoms pagrįsti KT naudoja ir klaidinamus teiginius. Jau buvo minėtas KT teiginys, kad draudimas valstybinei aukštajai mokyklai kartu su valstybės finansuojamais studentais priimti ir studijuojančius savo lėšomis, „sudaro prielaidas nepagrįstai riboti Konstitucijoje įtvirtintą aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus“. Tačiau toks draudimas ribojo prieinamumą ne pagal sugebėjimus, bet pagal turtinę padėtį, o KT teiginys ir galutinė išvada iš tikrųjų yra konstitucinės nuostatos dėl vienodo prieinamumo pagal sugebėjimus pažeidimas. Studentui, mokančiam už studijas, aukštasis mokslas yra mažiau prieinamas nei jo kolegai, studijuojančiam tą pačią programą, bet valstybės finansuojamoje vietoje. Jis didesnę ar mažesnę savo laiko ir energijos dalį turi skirti kitam darbui – užsidirbti lėšų mokėjimui už studijas. Jau iš šio pavyzdžio aišku, kad Lietuvos KT, plėtodamas konstitucinę doktriną, ne tik neatsiriboja nuo anksčiau minėtų teisinės advokatūros principų, bet ir naudoja juos vietoj mokslinių tyrimų principų. KT nevengia klaidinančių teiginių ir išvis nutyli įrodymus bei argumentus, prieštaraujančius KT kuriamoms konstitucinėms doktrinoms. Dar kartą galima prisiminti R.J.Spitzerį, kuris advokatūros, kaip mokslinio metodo, sampratą pavadino oksimoronu.

Reforma

R.J.Spitzeris siūlo reformuoti teisininkų rengimą aukštosiose mokyklose įvedant į studijų programą gerokai daugiau tokių dalykų ir praktinių užsiėmimų, kurie lavintų būsimųjų teisininkų ne tik teisinį protavimą, bet ir mokslinį mąstymą. Lietuvos teisės sistema daug laimėtų, jei priimtų tokią rekomendaciją.

Kita reformos kryptis būtų Lietuvos KT sudėties kokybinis pakeitimas. KT nariai ar bent didesnė jų dalis turėtų būti ne teisininkai, bet politinės filosofijos, politikos mokslų ir pan. profesionalai, kurių išsilavinimas ir praktinė veikla leistų tikėtis, kad konstitucinės doktrinos bus kuriamos ir plėtojamos naudojant mokslinį metodą. Tai nėra pasaulinė naujovė. Pavyzdžiui, Prancūzijoje Konstitucinio Teismo funkcijas vykdo Konstitucinė Taryba, sudaroma iš iškilių visuomenės veikėjų, kuriems nekeliamas reikalavimas turėti teisinį išsilavinimą.

Nors Konstitucija reikalauja, kad KT nariai turėtų teisinį išsilavinimą, tai išsprendžiamas uždavinys arba keičiant Konstituciją, arba reikalaujant, kad minėti profesionalai turėtų ir teisinį išsilavinimą, o dirbtų ne teisės, bet politinės filosofijos, politikos mokslų ir pan. srityse.

Tokia KT reforma neprieštarauja pačiai Konstitucijos esmei, pagal kurią KT nėra teismų sistemos dalis. KT paskirtis nėra vykdyti teisingumą (tai daro teismai – Konstitucijos IX skirsnis). Jo paskirtis – remiantis moksliniais, o ne advokatūros principais spręsti, „ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“ (Konstitucijos VIII skirsnis). Tokiam uždaviniui spręsti vien teisinis išsilavinimas ir patirtis ne tik nėra pakankami, bet dažniausiai ir trukdo.

lzinios.lt: ČIA ir ČIA

Siūlome prisiminti ir kitus prof. Vytauto Daujočio straipsnius apie Konstitucinį Teismą:

Prof. Vytautas Daujotis: Konstitucinis Teismas įvykdė perversmą

Vytautas Daujotis: Atsisakiusi Konstitucinio Teismo Lietuva daug laimėtų

Prof. Vytautas Daujotis: „Lietuvos teismų sistema save saugos iki galo“

Daugiau apie Lietuvos Konstitucinio Teismo keliamas grėsmes krašto demokratijai skaitykite kitose Tiesos.lt publikacijose:

Verta prisiminti. Aleksandras Štromas. Neteisingas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu (I ir II dalis)

Spaudos konferencija Seime: Ar apginsime Konstituciją nuo Konstitucinio Teismo? (papildyta video)

Vytautas Rubavičius. Konstitucinio Teismo sprendimu Lietuvoje įtvirtintas „Gyvulių ūkis“

Artūras Račas. Kaip D.Žalimas konstitucinę doktriną keitė ir Tautos galias Zeniui ir Justinui perdavė

Tiesos.lt skaitytoja Emilija: Ar dar galioja 1994 m. Konstitucinio Teismo nutarimas?

Zita Šličytė. Toks Konstitucinis Teismas – tiesiog nelaimė

Povilas Urbšys. Konstitucinis Teismas įteisino partokratinę diktatūrą

Konstitucinis Teismas išsprendė referendumų klausimą

Konstitucinis Teismas verčia Lietuvos Respubliką prezidentės viešpatyste

Konstitucinio teismo išdavystė

Povilas Urbšys. Nutylėtas Konstitucinio Teismo nutarimas

Patirties sambūris: Konstitucinis Teismas kėsinasi į valstybės santvarką

Konstitucinio Teismo pirmininkas R. Urbaitis: Mes papildom Konstituciją

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

StasysG       2014-07-26 4:15

Ačiū, įdomus straipsnis. Gal Redakcija galėtų finansuoti (rasti rėmėjų) bendrą Rubavičiaus, Stanciko, Daujočio darbą šiuo klausimu ir jį paskelbti visuomenei visais informaciniais kanalais? laikas bėga…

Juozapas       2014-07-24 22:51

“Mūsų” vietinės chuntos režimas vienu iš savo kertinių pamtų akmenų laiko išpūstai sakralizuotą tezę apie “teisinės valstybės” pagrindu esančia įstatymo viršenybę.
Ši tezė yra pateikinėjama visuomenei kaip aksioma, šia teze paremtas teisės dėstymas studentams visokiuose riomeriuose ir pan.
Šia teze rementis siunčiami robokopai į garliavas, šia teze prisidengiant iš namų prievarta plėšiami vaikai ir išsiunčiami į imbierinę nebūtį.
Tik maža smulkmena:
Plačiai išreklamuotas teisinės valstybės apibrėžimas yra paprasčiausias pigus, vulgarus, bet ttuo pačiu nusikalstamai didelis melas.
Taigi kas yra Teisinė Valstybė?
Imame bet kurioje laisvoje šalyje išleistą chrestomatinių teisės pagrindų vadovėlį ir įvade skaitome:
TEISINĖ VALSTYBĖ yra tokia valstybė kurioje viešpatauja ...sic!... TEISINGUMO viršenybė.
Ne įstatymo, o Teisingumo.
Tik Stalino sovietija, tiek Hitlerio reichas ar ta pati Šiaurės Korėja - visiškai, beveik absoliučiai įgyvendinusios įstatymo viršenybę.
Ar mūsų nekrošiai ir kūriai su savo dvasiomis nori pasakyti, kad minėti režimai yra tobulos teisinės valstybės?
Ne, jie šito nesako.
Jie mano klausimo “negirdi”.
Labai nepatogus klausimas.
Užmušantis demagogiją.
Belieka tylėti ir bezdėti.
Tačiau viskam ateina galas.
Sirpsta metas išvėdinti pribezdėtą rūmą.
Sirpsta.

Irė teisininkams ir prokurorams       2014-07-24 17:03

ateis jiems Rusija.

teisininkai - teisėti nusikaltėliai       2014-07-24 9:46

kaip tikras nusikaltėlis, nežinantis kas yra dorovė ir moralė - tik ieškantis kaip būtų galima nedirbant apvogti, apiplėšti, apgauti, išprievartauti - taip ir Lietuvos teisininkai…

Kritikas Pikčiurna       2014-07-24 8:47

Nuostabus straipsnis, parašytas ne tik iš teisininko, bet svarbiausia, iš mokslininko ir piliečio pozicijų.
Jį būtina perskaityti visiems ir kiekvienam, kurie tikisi teisme rasti, išaiškinti ar apginti Tiesą, bent tą jos dalį, kuri prieinama duotu istoriniu momentu.
Tiesa teisme yra naikinama, skandinama, ja prekiaujama, nes viską lemia rungtyniaujančių pusių gebėjimai įtikinti, o, kaip žinoma, pats įtikinamiausias argumentas yra pinigai, ypač dideli pinigai…
Tad dar nuo Romos laikų kartojama sentencija “Justitia est fundamentum regnorum!” (Teisė yra valstybės pamatas!) reiškia, kad valstybės pamatai remiasi ne Tiesa ir net ne teisingumu, bet pinigais ir įtikinančiai iškalbinga apgaule grįstu TEISĖTUMU.
Tik lietuvių kalboje yra žodžių žaismas, leidžiantis supainioti tris visiškai skirtingus dalykus - Tiesą, teisingumą ir teisėtumą.
Štai kodėl mokslas valstybėje išgirstamas vėliausiai, tiktai, kai suteikia galių ar pinigų, o kovotojai už Tiesą dažniausiai lieka už įstatymų ribų ir yra teisiami.
Tai ar dar tebenorite gyventi tokioje teisinėje valstybėje?
Ir kiek demokratija dera su teisine sistema?
Atsakau - tik tiek kiek teisės sistema padeda apgauti liaudį (demos) ir baigti ginčus bei Tiesos paieškas.
Ar to mes, kaip piliečiai, laukiame?

Tadas       2014-07-24 3:04

pasakyta visa esmė - teisininkams rūpi ne tiesą atrasti, o įtikinti savo variantu.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Laiko liko nedaug

Geroji Naujiena: Laimingi, kurie pagal Dievo įsakymus eina, kas iš širdies Jojo ilgis

Eglė Mirončikienė. Ryžtingi kovotojai su vėliavnešiais, performeriais ir lipdukų klijuotojais, plečia puolimo frontą

Ramūnas Aušrotas. Sąžinės laisvę apribojo ir šveicarai, referendume sugriežtinę bausmes už seksualinių mažumų diskriminaciją ir neapykantos kurstymą

Pro Patria jaunimas kviečia į eitynes – Vasario 16-osios Liepsnų maršą

Vytautas Sinica. Vyksta stiprus nuprotėjimas

Algimantas Rusteika. Dėl vieno dėdė Marksas buvo teisus: naujieji jo bendražygiai viską verčia farsu

Algimantas Rusteika. Šią dieną

Ramūnas Aušrotas. Norite sumažinti ne(si)skiepijimo keliamą riziką? Nustokime skiepiję konvejeriu

Clotilde Armand. Rytų Europa Vakarams duoda daugiau, nei gauna

Verta prisiminti. Kazys Škirpa: mintys apie valstybę

Kroatijos teismas pripažino tos pačios lyties šeimoms teisę tapti vaiko globėjais

Algimantas Rusteika. O ką daryti, jei šeimos neturi, bet susirgai?

Neringa Venckienė. Apie teismų ir jų sprendimų nešališkumą

Kardinolas V. Sladkevičius siunčiamas į užmarštį?

Andrius Švarplys. Kaip artes liberales galėtų būti salele?

Ramūnas Aušrotas. Statistika kalba už save

SAS antiskandinaviška reklama sulaukė atoveiksmio: ar perlenkta lazda gali virsti bumerangu?

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.