Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Demokratija ir valdymas

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Kodėl Lietuva nesipriešino 1940-aisiais?

Tiesos.lt siūlo   2020 m. birželio 16 d. 23:59

15     

    

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Kodėl Lietuva nesipriešino 1940-aisiais?

DELFI.lt | 2011 m. birželio 15 d.

Lygiai prieš 71 metus – 1940 m. birželio 15 d. – Lietuvoje baigėsi du dešimtmečius trukęs nepriklausomos valstybės gyvenimo tarpsnis ir prasidėjo naujas istorinės dramos veiksmas: pusę šimtmečio užtrukusi svetimųjų okupacija.

Vakar, šios sukakties išvakarėse, Seimas priėmė dėmesio vertą rezoliuciją. Ji vadinasi „Dėl du šimtmečius trukusių kovų už laisvę“. Dokumentas išryškina nepertraukiamą tautos pastangą su pasigėrėtinu atkaklumu siekti laisvės, už ją kovoti ir aukotis. Antra vertus, jis suteikia progą ir susimąstyti: per tuos du šimtus metų vos 40 metų tebuvome laisvi, o likusieji ženklina vien pastangas – mirtiną riziką, kančias, praradimus ir aukas, sudėtus ant laisvės aukuro.

Kada laikas mirti?

Kodėl istorija taip apsti mums buvo nelaisvės amžiais, o laisvės dienų turėjome tiek nedaug?

Įprasta sakyti, kad iš istorijos mokomasi. „Žinote, kada tauta pasirodo išmokusi istorijos? – klausia išeivijos mąstytojas Feliksas Jucevičius ir čia pat atsako: – Kada ji žino, kada gyventi ir kada mirti. Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu esame menki istorijos žinovai ir kaip tik dėl to menki politikai.“

Vertinimas griežtas, bet pagrindo turi. Argi ne paradoksas: lietuviai nėjo ginti laisvės kai turėjo savo valstybę, vadovybę, organizaciją, parengtą kariuomenę, tam tikrų išteklių, bet išėjo kovoti už laisvę, kai jau buvo nuginkluoti, dezorganizuoti, be resursų ir be vadovybės…

Ar tada buvo pats tinkamiausias laikas mirti?

Skendo neturte, bet pinigų negailėjo

Štai skaitau kun. Justino Lelešiaus-Grafo dienoraštį, rašytą 1947 metais. Jį rado enkavedistai bunkeryje, prieš tai nukovę Tauro apygardos partizanų kapelioną.

J.Lelešius-Grafas rašo: „Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?

Prieinu išvadą, kad biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. [...] Darbininkas su savo šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą visą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis į didesnius ratelius. Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą. [...] Jeigu mūsų nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę.“

Atidavė ginklus ir beginklius žmones

Jei nežinotum kieno ir kada tai rašyta, nebūtų lengva suprasti apie kurią Lietuvą rašoma. Kapelionas tęsia: „Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri – į Berlyną, o treti – į Varšuvą. [...] Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties. [...] Nereikia Lietuvai elgetų, nes visiems pakanka duonos, nereikia taip pat ir ponų, kurie valgytų kitų prakaitu uždirbtą duoną.

Gal daugelis sakys: o iš kur valstybė viskam gaus pajamų. Tik prisiminkime, kiek valstybė skyrė Ginklų fondui, kokias dideles algas mokėjo karininkams. Visa buvo skiriama ir skelbiama, kad, jeigu tik priešas bandys pulti mūsų šalį, mes mokėsime ją apginti. Tai buvo gražu, kažkas tokio šventa, idealu. Ginti savo tėvų žemę ir už ją žūti.

Bet praktika parodė visai ką kita. Kur dingo tie ginklai? Kur šiandien tie diginalais pasipuošę karininkai? Kai tėvynei pavojus – jų nėra. Tai kam reikėjo apgaudinėti mūsų tautą, kuri tikėjosi ir turėjo teisę reikalauti, kad tas ginklas būtų atkreiptas į priešą, kad ponai karininkai stotų kartu su tais kaimo artojėliais ginti Tėvynės. Šiandien Lietuvos klausimas pasaulinėje politikoje stovėtų kitaip, jeigu būtume pasipriešinę keturiasdešimtais metais rusams. O dabar atidavėme ir ginklus, ir beginklius žmones.

Ar gulėtų šiauduose?

Esu tikras, kad daugiau kraujo nebūtų pralieta ant Lietuvos žemės karo metu negu dabar, kada nuklojome Sibiro ir Altajaus kalnus tremtinių kaulais. Kiek žuvo partizanų, kiek išmirė žmonių kalėjimuose, kuriuos sadistai nukankino.

Mes, partizanai, savo vadovybėje pasigendame karininkų. Jie davė iškilmingą priesaiką Tėvynę ginti ir jos neapleisti. Kur jie dabar, kaip drįso tautos akivaizdoje sulaužyti duotą priesaiką? Mes visur jų rasime – ir užsienyje, ir rusų bei vokiečių armijoje, ir tarnaujant bolševikams, net dirbančių enkavėdė organuose, tik maža yra partizanų eilėse, nes čia gresia kiekviena minutę mirtis.

O jeigu ponai tautininkai pramatė, kad jie nedrįs pakelti ginklo prieš išorės priešus, tai kuriam galui jie mulkino tautą? Tą pinigų dalį, kurią išleido kariuomenei, galėjo skirti tautos auklėjimui, švietimui, socialinei padėčiai pakelti, darbininkų ir ūkininkų būklei pagerinti, žemės kultūrai pakelti, o dabar visko netekome. [...]

Ar šiandien mes, partizanai, turėtume gulėti šiauduose, slapstytis miškuose, jeigu visa tauta būtų priauklėta, jeigu biednuomenė ir darbininkija nebūtų Smetonos ministerių kabineto apvilta. [...] Negalima dovanoti tautos duobkasiam, kurie dirba bolševikų naudai, bet nemažai yra kalti ir tie, kurie ruošė kelią bolševizmui Lietuvoje.

Už ereziją ketino nušauti

Turėdamas galvoje pavojingą Lietuvos geografinę padėtį ir žinodamas didžiųjų kaimynų apetitą, niekuomet nemaniau, kad mūsų nepriklausomybė bus ilgai toleruojama, – autobiografijoje rašo geografas, įžvalgus geopolitikos žinovas prof. Kazys Pakštas. – Todėl ir kalbėdavau studentijai, o protarpiais ir vyriausybės nariams, kad reikia darbų programą tvarkyti, atsižvelgiant į naujo karo artėjančią tikrenybę. Man aišku buvo, kad viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą. O kadangi tie abu kaimynai turi totalitarinius režimus, tai Lietuvos žmonių ir turtų naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu. Ne tik [kaimiečiai] bus apvogti, dar didesniu įnirtimu bus naikinami dvasiniai turtai ir bus stengiamasi užmušti kiekvieną lietuvių dvasios ir kūrybos spindulėlį.“

Savo profesijos kolegai geografui prof. Steponui Kolupailai 1960 m. vasario 4 d. laiške K. Pakštas rašė: „1938 m. rudenį pradėjau valdžios atstovus įtikinėti (tik žodžiu, gan intymiai) susirūpinti planinga ir ne vieša evakuacija kai kurių kultūrinių turtų ir studentų, iš kurių turėtų būti paruošti kandidatai į būsimus diplomatus tam 25 metų (ar net ilgesniam) periodui, kai Lietuva bus Rusijos kolonija. Siūliau savas sugestijas tiems žygiams gerai užmaskuoti, kad nekiltų panika. Bet kai kurie ministeriai ir tada jau sakė, kad reikėtų mane areštuoti už panikos kėlimą“.

Dar daugiau: „Karininkams pasakydavau, kad mūsų kariuomenė nepriklausomybės negins, nes jai tokios progos net nebus. Ketindavo karštesnieji mane nušauti už tą ereziją. Bet nežinau ką jie manė vėliau, kai nė vienas šūvis nebuvo priešui paleistas.“

Visą 1939 m. pavasarį, – rašė K. Pakštas 1941-aisiais, jau būdamas Amerikoje, – sem>slankiojau po ministerių kabinetus, įkalbinėdamas pradėti pasiruošimą nelaimei sutikti, ruošti naują Lietuvos prisikėlimą. Pradėjau nuo [vėl naujo ministro] pirmininko gen. Jono Černiaus (pareigas ėjo 1939 kovą-balandį – V.V.). Jis maloniai pakalbėjo ir mane pasiuntė pas finansų ministerį, irgi generolą (Joną Sutkų). Tas pas savo direktorių (Mikalojų Lipčių). Panašiai kitose ministerijose. Teorinio pritarimo buvo ir šen, ir ten; bet visi buvo nusistatę darbus pavesti mažesniems, kurie yra įpratę savo valia nieko nedaryti. Rezultatai žinomi.“

„Patys prie duobės neisim“

Tuo „blogu pranašu“ netikėjo net ik politikai, bet ir įtakingi finansininkai. Antai, Jonas Vailokaitis, vienas turtingiausių prieškario Lietuvos žmonių, Ūkio banko direktorius, K. Pakštui sakė: „Jei žinočiau, kad Tavo šiurpi pranašystė išsipildys, duočiau Tau vieną milijoną“ (lietuviškai akcijai Vakaruose remti – V.V.).

„Bet jis netikėjo, nedavė, viską prarado, buvo išvežtas Sibiran, kur žuvo“, – rašo Juozas Eretas.

Būdingas Gerardo Binkio, poeto Kazio Binkio sūnaus, 1941 m. sukilėlio ir pokario rezistento, vėliau – gulago kalinio, man pareikštas liudijimas: „Valstybės žlugimas be pasipriešinimo, pirmoji sovietų okupacija, 1941 m. sukilimas, po to užgriuvusi nacių okupacija paliko skaudų pėdsaką to meto jaunimo sieloje. 1944 m. antrąsyk sugrįžus bolševikams, daugumai jaunimo buvo aišku: priešintis reikia, negalima pasiduoti be šūvio, šūvis reikalingas.

Bet kaip priešintis? Kai nėra nei organizacijos, nei vadų, nei užtektinai ginklų, nei išteklių, nei aiškesnių perspektyvų? Ko tikėtis, ko laukti, kaip veikti? Nėra nė su kuo pasitarti – aukštieji politikai, vyresnieji karininkai, žymesnieji valstybininkai suimti, žuvo, pasitraukė į Vakarus arba stojo tarnauti okupantui. Nieko nebėra. Ką daryti, kuo pasikliauti? Atsidūrėme vakume. O jaunimas narsus, siekia ginklo. Bandau aiškinti kaip suprantu: svarbiausia išlikti, vengti kautynių.

Man atsako: „Kokios kautynės? 30-čiai vyrų turim tik 3 šautuvus, paskui juos valkiojamės. Bet mes ne žydai, patys prie duobės neisim. Ginsimės.“

Tai buvo jų pozicija. Žalio kaimo jaunimo pozicija…

Štai tokia buvo Lietuva. Pokarinė. Tokia buvo palikta…“

„Kaip paaiškint vakariečiui, kad 10 kartų daugiau etninių lietuvių žuvo po karo, negu karo metais? – klausia Millersvilio universiteto (JAV) istorijos prof. Saulius Sužiedėlis, ir čia pat priduria: – Jiems tai tiesiog netelpa galvoje.“

Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jonas Gediminas       2020-06-19 18:26

Puikus straipsnis. Realistiškas.

Dzeikas       2020-06-19 15:30

Skirtumas tas, kad Lenkijos kariuomenes (likuciai) judejo. Sovietai trukde jiems judeti, bande nuginkluot, todel ivyko susidurimai perauge i kautynes. Gardino atvejis aplamai stovi nuosaleje, nes tenykscio garnizono vadovybe aplamai nusispjove ant valdzios isakymu (tie jau buvo uz Lenkijos ribu) ir isitvirtine mieste 3 dienas neleido sovietams kontroliuot miesto.
Lietuvos kariuomene gi aplamai nesikiso.Sedejo kareivinese (su retom isimtimis, vienas garnizono vadas, berods Marijampoles pulko, “nesuprato partijos politikos” ir isvede pulka is kareiviniu. Na toks Smetonlaikio Pociunas) ir placa slave.
Jokio prestaravimo nera. Lenkija karo veiksmus iformino. Ir netgi pavyko isplesti is sovietu nelaisves Anderso kariuomene.

To Dzeikas       2020-06-19 9:29

Puikūs logikos viražai.Rašai: ” Lenkijos kariuomene gavo isakyma vengti susidurimu su Sovietais,...”. Ką tai reiškia? Tik tai, kad vadovybė įsako nekovoti ir be pasipriešinimo leidžia svetimai kariuomenei okupuoti savo kraštą. Tokį pat kariuomenės vado, generolo V. Vitkausko įsakymą 1940-06-15 ryte gavo Lietuvos kariuomenė.

Dzeikas       2020-06-18 14:41

Deiviui:
tu linki kitiems blogo.
Alviui:
nesamones kalbi, gal ir meluoji. Lenkijos kariuomene gavo isakyma vengti susidurimu su Sovietais , jeigu tie nebando ju nuginkluoti. Taciau tie, visai nesiruose nieko “laisvinti” , jei atejo vokieciams talkon pribaigt Lenkija. Todel nereikia svilpt apie Lenkijos nesipriesinima RKKA. Vien musis uz Gardina ko vertas kai lenkai pridauze desimtis tanku miesto gatvese. Sovietu tankai beje gerokai uz vokiskus (tu laiku) geresni buvo. Vyko musiai ir uz Lvova. Ir tai nepaisant jau palauztos Lenkijos gavo tokia graza.
Danijos kariuomene stojo musin. Bet gavus isakyma karo veiksmai vyke ketvirti ar kiek daugiau valandos buvo sustabdyti. Norvegijos kranto apsaugos virsininkas negaves isakymo atidenge ugni i vokieciu kreiseri Bliuheris ir paskandino ji paemes visa igula, kuri issigelbejo nelaisven.Is mazuju saliu neblogai olandai pasirode.Nepaisant XIX amz ginkluotes ir visisko karo veiksmu patyrimo neturejimo prisaude nemazai vokieciu lektuvu ir iveike vokieciu desantininkus bandziusius netiketai paimt karaliene i nelaisve. Hitlerius netgi susinervijo bene pirma karta per IIPK.
Na Smetona ...matyt skolingas buvo sovietams uz apmoketas zmonos skolas pridarytas bekortuojant. Nykus snargliu kramtytojas ir tiek.

Deivis       2020-06-18 13:21

Džeikui: Košmariškas šitos kvazivalstybės egzistavimas, žlugimas tegu būna komiškas smile

Gyvenimiškos išvados       2020-06-18 10:19

J. Lelešius – Grafas: “Mes, partizanai, savo vadovybėje pasigendame karininkų. Jie davė iškilmingą priesaiką Tėvynę ginti ir jos neapleisti. Kur jie dabar, kaip drįso tautos akivaizdoje sulaužyti duotą priesaiką? Mes visur jų rasime – ir užsienyje, ir rusų bei vokiečių armijoje, ir tarnaujant bolševikams, net dirbančių enkavėdė organuose, tik maža yra partizanų eilėse, nes čia gresia kiekviena minutę mirtis.”
SMETONINĖJE LIETUVOJE, kas gyveno turtingai, pokaryje nėjo į miškus ir partizanauti, bet gana dažnas pasitraukė į Vakarus arba netgi kolaboravo su okupantais; kas gyveno vargingai ir buvo labai nepatenkinti materialiniu nepritekliu, dažnas kolaboravo su okupantais arba taip pat pasitraukė į Vakarus; kas gyveno vargingai, tačiau buvo pasitenkino tuo ką turėjo, dažnas nepasitraukė į Vakarus ir nuėjo į miškus partizanauti. Išvada: godus turtui negali būti tikru tautos patriotu ir aukotis savo valstybei.
P.S. Dėl intelekto. Intelektas ir apsiskaitymas mažai prisideda prie patriotinių jausmų ugdymo. Net virš 90% pokario partizanų buvo kaimiečiai ir nebuvo baigę netgi vidurinių mokyklų.

Alvis       2020-06-18 6:45

Lietuva nesipriešino ir tai nebuvo išimtis. Sovietams nepasipriešino ir Estija bei Latvija.Jiems nesipriešino ir daug gausesnė Rumunijos kariuomenė, kai sovietai pareikalavo atiduoti jiems Besarabiją (dabartinę Moldovą)Jiems nesipriešino ir su vokiečiais kovojanti Lenkija,kai rugsėjo 17 d. sovietai peržengė rytinę siena. Lenkijos daliniai iš vakarų Baltarusijos ie Ukrainos pasitraikė per kelias dienas.(Lenkija tada netgi nepaskelbė karo sovietams). Nerikia užmiršti, kad ir Vokietijai nesipriešino moderniškas kariuomenes turėjusios Austrija, Čekoslovakija, Danija ir t.t. Kodėl? Todėl,kad jėgos buvo labai nelygios. Valstybių vadovai tada suprato,kad neimanoma patiems apsiginti ir nėra iš kur sulaukti jokios pagalbos ar paramos (Prancūzija jau sumušta ir kapituliavo,o Anglijos ekspediciniai korpusai beveik sunaikinti ir apsupti prie Diunkerko). Taigi paspriešinimas buvo visiškai beviltiškas.

Kaip nesipriešins       2020-06-18 4:26

ir dabar elitas, kai ateis tokia valanda, o ji ateiti gali laisvai, kai Amerika pasitrauks iš Europos ir bus panaikintas Kanclerio aktas. Visas dabartinis elitas sovietų ir jų vaikų bei anūkų suformuotas - nieko naujo nebūtų.

Jonas       2020-06-17 20:07

Lygiai taip pat nesipriešintu ir dabar.

Dzeikas       2020-06-17 20:05

Deiviui:
Nezinau dziaugtis ar liudeti, bet ne kosmariskas, o komiskas.
Istorines dramos, jeigu kartojasi, tai komiska forma.

Deivis        2020-06-17 19:54

Dabartinės kvazivalstybės galas bus ne mažiau košmariškas.

Dzeikas       2020-06-17 15:02

PS.Atsiprasau uz nenuosekluma. Uzkirsdamas romantiku sapaliojimus apie “partizanu auka” , atsakysiu, kad partizanai suteikia mums moralini pasiteisinima.
Taciau JURIDINIU poziuriu tai vistos kuriai nukirto galva skeryciojimasis. Antanas Smetona jeigu nebutu NKVD sudegintas savo name Niujorke (mano spejimas, irodymu deja neturiu), turetu pats nusisauti pamates kokias beprasmiskas ir tragiskas zutis sukele jo kaprizai - “manes neklauso, as isvaziuoju atostogu!”

Dzeikas       2020-06-17 14:56

Nesipriesinimas Sovietiniai okupacijai nera pats blogiausias dalykes atsitikes Lietuvai 1940m.
Blogiausias dalykas Smetonos nusikalstamas neveiklumas ir jo aplinkos isdavyste. A. Smetona gi savo PASYVIA reakcija irgi stoja i isdaviku gretas, nes valstybes vadovas NEGALI kaip vaikas teisintis - “as norejau priesintis. Man nepakluso”.
Antanas Smetona post faktum turi buti teisiamas ne uz tai, kad jis esa norejo(gal ir norejo, negincyju), o todel ,kad atsisakius valdiniams vykdyti jo isakymus PABEGO tuo sukeldamas juridini pagrindima Lietuvos respublikos aneksijai.
Legalus salies vadovas nepriestaravo. Perdave igaliojimus MP, o sis Paleckiui. Paleckis “Liaudies Seimui”, “Liaudies Seimas” isirase i Sovietija.
Juridiskai apiforminta pagal istatymo raide. Juridiniai nesklandumai, - Konstitucijos norma neleidzianti LEPui (MP Merkiui t.y.)perdavineti igaliojimus lengvai permusama Force Majeur aplinkybiu principu NESANT agresijos ivardinimo.Ko Smetona nepadare ir UZ KA turi buti teisiamas.

To ah1       2020-06-17 14:28

Ir šaukštai buvo po pietų. Vadinamųjų partizanų išpuoliai iš miško prieš beginklius tik skatino okupantą žudyti ir tremti, ir pasiteisinti prieš pasaulį...

ahh       2020-06-17 13:33

prieš vėją nepapūsi.


Rekomenduojame

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.