Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Demokratija ir valdymas

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis: „Vienų vieni, ačiū Dievui, nebuvome“

Tiesos.lt redakcija   2017 m. sausio 15 d. 9:45

6     

    

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis: „Vienų vieni, ačiū Dievui, nebuvome“

Siūlome 1991 m. sausio įvykius dar kartą prisiminti per Vidmanto Valiušaičio tekstus, parašytus tomis dienomis ar po dvidešimt metų, dar ir darkart apmąstant tai, ką tą lemtingąjį sausį išgyveno Lietuva.

Pirmasis iš jų parašytas naktį iš sausio 12 į 13-ąją, kai sprendėsi Lietuvos laisvės byla, antrasis – dieną, kai paaiškėjo, kokių aukų ji pareikalavo.

Kaip savo Veidaknygės paskyroje rašo autorius, atsišaukimas buvo paskelbtas per Lietuvos televiziją – nenutildytą ir kiaurą parą veikusią Kaune – ir jau kitą dieną atspausdintas Kauno laikraštyje „Laisvasis Kaunas“, o tą pačią dieną rašytą straipsnį  „Dar kartą „vienų vieni“?“ sausio 19-ąją išspausdino savaitraštis „Šiaurės Atėnai“. Trečiasis tekstas parengtas pagal pranešimą, perskaitytą konferencijoje „Laisvo žodžio galia prieš agresiją“ minint dvidešimtąsias Lietuvos pergalės metines ir 2011 metų sausio 13-ąją paskelbtą „Lietuvos žiniose“.

* * *

 

* * *

Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą „vienų vieni“?

„Šiaurės Atėnai“ | 1991 m. sausio 19 d.

Nedėkingas uždavinys šiomis valandomis rašyti apie įvykius Lietuvoje savaitraščiui – padėtis keičiasi kas valandą ir jau rytoj šios akimirkos informacija bei samprotavimai gali būti pasenę, nebeaktualūs laiko ženklai.

Kai šis straipsnis išvys dienos šviesą, Lietuvos nepriklausomybės byla, galimas daiktas, jau bus vienaip ar kitaip išspręsta. O šiandien esam sukrėsti tragiškų įvykių: 14 žuvusių, 165 sužeisti (tarp jų 26 – sunkiai), 64 dingę be žinios. Užgrobti Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamentas, Policijos akademijos korpusas, Lietuvos radijas ir televizija, Vilniaus TV bokštas, kiti svarbūs valstybiniai objektai.

Iškilusios barikados aplink parlamento ir Vyriausybės rūmus. Parlamentarai posėdžiauja su paltais, per petį persimetę dujokaukes. Po Vilniaus gatves zuja kariniai patruliai, laikas nuo laiko pasirodo tankai ir šarvuočiai. 500 Lietuvos savanorių, Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjų, atviros agresijos akivaizdoje iškilmingai prisiekė Lietuvos Respublikai.

Parlamento rūmai šiomis valandomis primena Smolnį – smėlio maišais, baldais, kitais sunkiais rakandais užgrioztas vestibiulis, įėjimai bei patalpų angos. Visa tai liudija, kad 1940 m. kapituliacija nepasikartos. Suprantama, pasipriešinimas būtų labai skaudus ir tik simbolinis, o „nugalėtojai“ vėl imtų piktai priekaištauti, esą žūti visiškai „neapsimokėjo“ – baigtis vis vien aiški.

Kadaise filosofas Juozas Girnius rašė: „Savaime aišku, kad mirti „niekada neapsimoka“. Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl, užuot arogantiškai svarstinėjus tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojasi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti“.

Lietuvos Respublikos vadovybė informavo visuomenę, kad [1991 m.] sausio 8, 9 ir 10 dienomis yra suplanuotos akcijos prieš teisėtą Lietuvos valdžią. Latvijoje pulkininkas Alksnis formulavo tai labai atvirai: bus pasinaudota kainų pakėlimu, o Lietuva taps pirmąja auka. Vėliau scenarijus pasikartos Latvijoje ir Estijoje.

Iš tiesų scenarijus buvo vykdomas, bet ne itin sėkmingai. Kai nepavyko sukelti įspūdžio, kad gyventojai yra nepatenkinti valdžia ir reikalauja ją pašalinti, agresorius ginklu puolė beginklius, dainuojančius ir skanduojančius žmones, traiškė juos tankų vikšrais, kirto automatų salvėmis…

Pakartotinė Lietuvos ir turbūt Latvijos bei Estijos okupacija sinchronizuojama su bręstančiu karu Artimuosiuose Rytuose. Rytoj, sausio 15-ąją, baigiasi Jungtinių Tautų ultimatumas Irakui. Ar bepastebės kas kraujuojančius Baltijos kraštus, kai šimtai gyvybių bus aukojama arabų dykumose? O jei ir pastebės, tai greta anos tragedijos ar bus galima tikėtis bent politinės paramos?

Į Vakarų žurnalistės klausimą, ar nuvylė Vakarų laikysena Lietuvos atžvilgiu, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis atsakė neslėpdamas kartaus sarkazmo: „Ne, aš jais žaviuosi. Žaviuosi jų principingumu, tiesumu, solidarumu ir ištikimybe idealams, kuriems jie tariasi atstovaują“.

Esame „vienų vieni“ prieš nežabotą jėgą, kaip ir prieš pusę amžiaus, kada ta pati galybė užgniaužė mūsų valstybingumą, kada vėliau likome priešintis prievartai ir neteisybei miške…

Teisus Juozas Brazaitis: „Keitėsi pasipriešinimo žmonės ir organizacijos. Keitėsi pasipriešinimo formos bei metodai. Keitėsi net pozicijos, kuriose pasipriešinimas aštriausiai reiškėsi ar tebesireiškia. Nepakitusi betgi liko dvasia, iš kurios tekėjo pasipriešinimo veiksmai; dvasia, kuri reiškė pasiryžimą gintis nuo smurtu primesto svetimo gyvenimo turinio ir stiliaus, pasiryžimą gyventi ir kurti savitai, lietuviškai“.

Kokia grėsmė yra pakibusi virš Lietuvos, o kartu ir virš kitų Sovietų Sąjungos tautų, gal net Europos, pasaulio, šią akimirką nesame pajėgūs įvertinti. Galimas daiktas, jog įvykiai Lietuvoje – tai tik karinio perversmo visoje Sovietijoje pradžia. To perversmo, apie kurį dar Kalėdų išvakarėse pasitraukdamas iš pareigų įspėjo E. Ševardnadzė. Šį vakarą į Vilnių atvyko generolas V. Varenikovas, su kurio vardu susijusios ne vienos tautos tragedijos ir didelės nelaimės. Ir tai vargu ar žada mums ką nors gero.

Betgi yra ir viltingų ženklų. Užgrobus Vilniaus televiziją, štai jau 44 valandas be perstojo veikia Kauno televizija. Jos programą mato visa Lietuva, išskyrus Vilniaus kraštą. Tebėra neužimta stipri retransliacijos stotis Sitkūnuose netoli Kauno, kurios dėka girdime balsą ir iš parlamento rūmų. Iki šiol veikia telefono tinklai. Nors Spaudos rūmai ir užgrobti, greitai persiorientuota ir kai kuriuos laikraščius imta spausdinti kitose Vilniaus ir Kauno spaustuvėse.

Teisėta Lietuvos valdžia nėra atkirsta nuo visuomenės, ji vis dar kontroliuoja padėtį, turi priemonių informuoti visuomenę. Vilniuje šiuo metu dirba apie 70 Vakarų žurnalistų. Jiems leista pasilikti, nors blokados metu visi buvo išprašyti.

Pagaliau SSSR parlamentinės komisijos atvykimas, B. Jelcino ryžtingi žingsniai ir pareiškimai, Rusijos žmonių greita reakcija teikia vilties. Žinoma, jeigu visa tai nėra, kaip jau minėjome, didelio plano – karinio perversmo visoje Sovietų Sąjungoje pradžia.

Kiekvienu atveju gyvenimas patvirtina geografijos profesoriaus Kazio Pakšto įžvalgą: Lietuva yra kraštas, kuriame labai pavojinga gyventi.

Kaunas, 1991 m. sausio 14 d.

 

* * *

Vidmantas Valiušaitis. Nebuvome „vienų vieni“

„Lietuvos žinios“ | 2011 m. sausio 13 d.

„Jei nėra nieko, dėl ko verta, net mirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta ir gyventi“, – yra sakęs filosofas Juozas Girnius. Tokia mintis smelkė kiekvieną mūsų, kuris sąmoningai išgyveno Sausio dramą ir buvo kruvinų įvykių liudininkas.

Juozas Brazaitis, literatūrologas, kultūrologas, įtaigus publicistas ir žurnalistas, antisovietinės ir antinacinės rezistencijos ideologas, vienas pasipriešinimo okupacijoms bei 1941 birželio sukilimo organizatorių, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės švietimo ministras ir ministrų kabineto vadovas, prieš pusantrų metų prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas (po mirties) aukščiausiu valstybės apdovanojimu – Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi – savo garsiojoje knygoje „Vienų vieni“ apie tautos rezistenciją ir permanentinį lietuvių tautos laisvės siekį istorijos tėkmėje rašė: „Sukilimai susiklosto vienas paskui kitą laiko eigoje kaip, sakytum, piliakalniai teritorinėje erdvėje. Ir vieni, ir antri byloja apie žmones, kurie buvo tokie patys, kaip ir dabar. Su tais pačiais džiaugsmo, geresnio gyvenimo siekimais. Tačiau atėjo tokios gyvenimo dienos, kada tie žmonės rizikavo savo laime ir savo gyvybe vardan aukštesnio ir bendresnio tikslo – tautos ir tautiečių laisvės. Rizikavo savo laisva valia, nepriversti, nemobilizuoti. Laisvas savęs aukojimas aukštesniam idealui – tai aukštesnio prado laimėjimas žmoguje, tai asmens moralinis kilimas, kuris vienus gali nuvesti į šventuosius, kitus į herojus.

Tokie asmenys yra visos tautos moralinės didybės manifestacija, dvasinis lobynas, nes tautą, pasak Auguste Comte, sudaro gyvieji ir mirusieji. Juo gyvieji yra sąmoningesnė tautos dalis, juo labiau jaučia ir supranta savo egzistencinį ryšį su praeitimi. Jiems natūralu saugoti piliakalnius ir kitas tautos darbo, kūrybos, gyvenimo vertybes.“

Sausio 13-oji yra vėliausių laikų žygio už laisvę piliakalnis, natūraliai iškilęs toje teritorijoje, kurioje stūkso 1972-ųjų, vadinamųjų „kalantinių“, dešimtmetį trukusios pokario rezistencijos, 1941-ųjų birželio sukilimo, 1919–1920 metų nepriklausomybės kovų, 1905-ųjų revoliucijos, 1893-ųjų Kražių skerdynių, 1863-ųjų ir 1831-ųjų sukilimų laisvės siekio pylimai. Tai visos tautos pastangų nusikratyti svetimųjų priespaudos, gyventi laisvai ir nepriklausomai manifestas, rašytas daugiau nei 170 okupacijos metų, kaskart su nauja karta, kas 20–30 metų supilant vis naują tautos atminties kalną.

Lietuviai yra viena tų tautų, kurių rezistencijos tradicijos yra senos ir gilios, palikusios pėdsakus daugumos atmintyje. Gal todėl naujų ir naujų kartų žmonės jaučia asmeninę atsakomybę ir pareigą ginti laisvę. Jų moralinius nusiteikimus atitinka filosofo Juozo Girniaus žodžiai: „Jei nėra nieko, dėl ko verta net mirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta ir gyventi.“

Panaši mintis, manau, bent akimirkai galėjo perskverbti kiekvieną, kuris sąmoningai išgyveno Sausio 13-osios dramą ir buvo to meto įvykių liudininkas. Kaip„ Laisvosios Europos“ radijo korespondentas, sekiau įvykius. Rengdamas šią publikaciją, pasikėliau senus užrašus ir garso įrašus. Daug detalių jau išdilę iš atminties. Kai kurias jų verta prisiminti.

Pasisakymą J.Brazaičio citata pradėjau ne veltui. Mano 1991 metų sausio 14-osios reportažo, vėliau išspausdinto „Šiaurės Atėnų“ savaitraštyje, antraštė – susijusi. Tekstas vadinosi „Dar kartą „vienų vieni“?“ Sausio 13-osios rytą, išvydus pralieto kraujo mastą, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, į Vakarų žurnalistės klausimą, ar jis nusivylė Vakarų laikysena Lietuvos atžvilgiu, atsakė beveik pro sukąstus dantis: „Ne, aš jais žaviuosi. Žaviuosi jų principingumu, tiesumu, solidarumu ir ištikimybe idealams, kuriems jie tariasi atstovaują.“

Daug kam tada galėjo atrodyti, kad ir vėl esame „vienų vieni“. Nuo savęs tą valandą pridūriau: „Galimas daiktas, jog įvykiai Lietuvoje – tai tik karinio perversmo visoje Sovietų Sąjungoje pradžia. To perversmo, apie kurį Kalėdų išvakarėse pasitraukdamas įspėjo Eduardas Ševardnadzė. Šiandieninis atvykimas į Vilnių generolo Varenikovo, su kurio vardu susijusios ne vienos tautos tragedijos ir didelės nelaimės, irgi mums nieko gero nežada.“

Dar daugiau. Pabrėžiau, kad agresija Vilniuje klastingai sinchronizuojama su bręstančiu karu Artimuosiuose Rytuose: „Rytoj, sausio 15-ąją, baigiasi Jungtinių Tautų ultimatumas Irakui. Ar bepastebės kas kraujuojančius Baltijos kraštus, kai šimtai gyvybių bus aukojama arabų dykumose? O jei ir pastebės, tai, palyginti su ana tragedija, ar bebus įmanoma tikėtis bent politinės paramos?“

Priminsiu, kad 1940 metų Lietuvos okupacija irgi turėjo kai kurių „atsitiktinių“ sutapimų: tą pačią birželio 15-ąją, kai Raudonosios armijos „neribotas kontingentas“ užplūdo Lietuvą, nacių vermachtas savo vėliavą su svastika iškėlė virš Paryžiaus…

Bet drauge pažymėjau ir keletą viltingų ženklų: užgrobus Lietuvos televiziją, antra para be perstojo veikia Kauno televizijos stotis; iki šiol veikia telefono tinklai; nors užgrobti Spaudos rūmai, greitai persiorientuota ir kai kuriuos laikraščius imta spausdinti kitose Vilniaus ir Kauno spaustuvėse; Vilniuje dirba apie 70 Vakarų žurnalistų, jiems leista pasilikti, nors blokados metu visi buvo išprašyti; pagaliau SSSR parlamentinės komisijos atvykimas, Boriso Jelcino ryžtingi žingsniai ir pareiškimai, Rusijos žmonių greita reakcija palieka vilties. Viename radijo pranešimų citavau Vilniaus karinės įgulos vado generolo Uschopčiko pareiškimą: „Lietuvoje vidaus reikalų ministerija yra suirusi, civilinė gynyba – suirusi, KGB – beveik suirusi. Pagrindinė SSSR prezidento atrama liko tik armija.“

Vakarų žurnalisto klausiamas, ar sovietinių tankų ir desantininkų panaudojimo Lietuvoje grėsmė nėra praėjusi, V.Landsbergis 1991-ųjų vasarį atsakęs: „Yra tokia galimybė, bet ji nepriklauso nuo mūsų. Priklauso nuo to, kas vyks Maskvoje.“ Vos mėnesiui praėjus po tragiškų įvykių Vilniuje, perdaviau pranešimą, pavadintą „Imperija jau apimta irimo procesų“. Tai buvo vasario viduryje, iškart po Rusijos Aukščiausiosios tarybos pirmininko B.Jelcino kalbos per televiziją, kai jis metė atvirą iššūkį Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui. „Perestroiką sužlugdė tas pats žmogus, kuris ją ir pradėjo“, – jaudindamasis, gal net nelabai sklandžiai iš popieriaus skaitė B.Jelcinas. Pagrindine savo klaida jis manė esant parodytą per didelį pasitikėjimą M.Gorbačiovu. „Gorbačiovas privedė šalį prie diktatūros, gražiai vadindamas tai prezidentiniu valdymu“, – tvirtino B.Jelcinas ir paskelbė atsiribojantis nuo prezidento politikos, pasisakantis už nedelsiamą jo atsistatydinimą ir valdžios perdavimą kolektyviniam valdymo organui.

Brežnevinis šaltojo karo stilius buvo juntamas ir sovietų užsienio politikos srityje. Į Islandijos pareiškimą apie jos pasirengimą užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerija (URM) reagavo aštriausia diplomatinio protesto forma – pasiuntinio atšaukimu iš Reikjaviko ir grasinimais nutraukti vilnos ir žuvies pirkimo sutartis.

Aukštą Amerikos kongresmenų delegaciją, kuri lankėsi Baltijos kraštuose ir su simpatija atsiliepė apie šių valstybių nepriklausomybės siekius, M.Gorbačiovas atsisakė priimti Maskvoje, o sovietų URM’as – suteikti patalpas spaudos konferencijai.

Vidaus politikos reakcingiausi sluoksniai manifestavo intencijas: „Pilietinis karas neišvengiamas, mes per toli nuėjome, taikiu būdu santarvės nebepasieksime“, – tvirtino latvių kilmės sovietinis pulkininkas Alksnis. Susikompromitavusio, net M.Gorbačiovui nebenaudingo, nes susikruvinusio „nacionalinio gelbėjimo komiteto“ veikėjas Juozas Jermalavičius per užgrobtą radiją skelbė, kad jo atstovaujama struktūra vis dar „turi perspektyvų“, ypač jei „nacionalistinės jėgos, antisocialistiniai, antiliaudiniai sluoksniai įtrauks Lietuvą į pilietinį karą“.

Išliko reportažas iš pirmųjų nepriklausomybės metinių minėjimo Kaune, Šaulių sąjungos būstinėje, 1991 metų kovo 11 dieną. Vytautas Landsbergis kalbėjo apie XX amžiaus Lietuvos valstybės socialinės sanklodos kilmę, išplaukusią iš tam tikros kultūros tradicijos. Citavo beveik šimtmečio senumo Vlado Putvinskio, Šaulių sąjungos įkūrėjo, laišką, atsispindintį toje šeimoje vyravusią dvasią.

Kai atėjo pietų metas, sakoma aname laiške, prie stalo susėdo visi, kartu su samdyta šeimyna. Visi kartu, kaip to paties ūkio darbininkai, kaip bendradarbiai, kaip viena šeima. Ir kalbėjo apie reikalus lietuviškai. Visa tai vyko dar praėjusio amžiaus pradžioje, gerokai prieš Lietuvos valstybės atkūrimą. Tai yra kultūra, – tąsyk kalbėjo V.Landsbergis, – kurią šiandien galėtume suvokti kaip būsimosios piliečių visuomenės užuomazgą, kurioje neturi reikšmės luominiai, turtiniai skirtumai, žmonės randa savo vietą valstybėje, yra draugiški, suvokia kitas kitą krikščioniškai, kaip artimas artimą.“

Iš tokios dvasios, anot jo, kilo savanorių ir šaulių demokratinė Lietuvos Respublika, kurios geriausias tradicijas derėtų plėtoti. Šita humaniška, gilia tolerancijos dvasia persmelkta tradicija, ateinanti iš Lietuvos valstybės gelmių, jos valdovo Gedimino laikų, teikia dvasinės jėgos, Lietuvos valstybės vertės pajautimo ir šiandien. Kodėl ir po 20 metų apie tokią valstybę tegalime svajoti – jau atskira, vargu ar šios dienos tema. Čia tik pridursiu, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, per pirmąsias nepriklausomybės metines, kurios buvo pažymėtos nepraėjus nė dviem mėnesiams po kraujo praliejimo, pabrėžė, jog vienas žmogus arba ir daug žmonių, bet po vieną, nepaneš tos naštos, kurią skiria Lietuvai likimas ir šis istorijos tarpsnis. „Po vieną galima garbingai mirti, – sakė kalbėtojas, – bet nugalėti galime tik kartu.“

Šiandien turime pagrindo džiaugtis, kad ta kova vis dėlto pasibaigė Lietuvos laimėjimu. Buvo parodyta daug ryžto ir aukos dvasios. To reikėjo. Tačiau pervertinti viso to irgi nederėtų. Skirtingai nuo Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikų, šįsyk nebuvome „vienų vieni“. Turėjome ištikimų draugų ir ištvermingų sąjungininkų tiek Rytuose, tiek Vakaruose.

Kas atsitinka tiems, kurie išties lieka „vienų vieni“, liudija nelaimingosios Čečėnijos likimas. To niekada neturėtume užmiršti, vertindami savo pačių pastangas.

Ir dar. Net ir po dvidešimties metų nuo tų tragiškų įvykių pasigirsta keistų svarstymų „vertėjo“ ar „nevertėjo“, „apsimokėjo“ ar „neapsimokėjo“ Sausio 13-osios auka. „Savaime aišku, kad mirti niekada „neapsimoka“, – sako jau cituotas filosofas J.Girnius. – Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl užuot arogantiškai svarsčius tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojosi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti.“

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

wqwq       2017-11-14 2:53
Apmokamam doleriais 14:48        2017-01-14 20:27

Kas per paukštis yra $+$ ir kokia jo tendencingų komentarų paskirtis,
atvirai pasako jo komentaro du paskutiniai sakiniai.
Begėdžiui nė motais, kad emigracija - ankstesnių “sisteminių” partijų politikos padarinys ir kad kito pasirinkimo per šiuos rinkimus, tikintis permainų,
iš esmės ir nebuvo, net jei išrinktieji nepateisintų vilčių.

$+$       2017-01-14 14:48

Atsakymus mes seniai turime. 1992 ir 1993 metų rinkimai parodė kiek ir ko esame verti, visa kita - idealizavimas to, ko neturime arba savęs apgaudinėjimas.
Nepriklausomybė buvo atkurta, bet valstybės atkurti nepavyko. Tas milijonas emigravusių tikrai neturi už ką Lietuvoje mirti. Kai britai išsiurbs medikus išmirsime nenorėdami ir nesiaukodami. Vaikus galėsime laidoti su tautiniais kostiumais. Ačiū išrinkusiems tokią dėmesingą valdžią.

NorKūno mintį plėtojant       2017-01-14 13:36

Mafija, klanai taip pat v i e n i n g i - tik juos vienija nusikaltimai.
Kiekviena tauta - tai daugybė paprastų vargo žmonių ir tautos paprastai nenori kariauti, nes instinktyviai žino, kad būtent jiems, paprastiems piliečiams, pirmiesiems teks guldyti galvas už savanaudžio ir ciniško, gražbyliaujančio politinio “elito” tikslus, visam gyvenimui likti suluošintiems, po to atstatinėti karo nualintą šalį. Karo psichozės, nuolatinės baimės kurstymas dažniausiai yra politiškai motyvuotas - taip lengva manipuliuoti išgąsdintais, nušalintais nuo galimybės tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme savo piliečiais:
darykite, valdžią turintieji, ką norite, “kad tik nebūtų karo”. 
Informacijos visuotinės sklaidos laikais tapo žinoma, kiek ir kaip (amoraliai) praturtėjo ir toliau lobsta “elitas” ir jį aptarnaujantys samdiniai (iš teisėsaugos, žurnalistikos ir pan.). [Lietuvoje socialinė skirtis - gniuždanti].
Todėl tapo aišku, kad jų valdomos (dez)informacijos priemonės imsis visko,
kad žinių vartotojų dėmesys būtų perkeltas į “elito” samdinių konstruojamas įvairiopo pobūdžio naujas grėsmes (ir prasimanytas, ir tapusias realiomis). Antraip politinė bendruomenė imtųsi šalinti atskleisto neteisingumo tarp jos narių priežastis, imtis konstitucijos garantuotos realios savivaldos, teismų kontrolės.

NorKūnas Vienybei       2017-01-13 23:45

Ne dėl lietuvio, todėl kad jis lietuvis, turime kovoti ir “būti kaip kumštis visur
ir visada”, bet tik dėl lietuvio nesąlygiškai mylinčio Lietuvą.
Vadinasi, dėl lietuvio, kuris myli ir kiekvieną kitą garbingą tautą.
Tik tai pasiteisina ilgalaikėje politinėje perspektyvoje ir išlikimo požiūriu,
o ne pataikūniškas ir aklas galingųjų interesų aptarnavimas.
Amoralus veiksmas (pataikavimas), pirmiausiai, kaip prieštaraujantis gyvojo Dievo valiai, po to, kaip politiškai netoliaregis, visiškai atmestinas.

Vienybės,vienybės ,vienybės.       2017-01-13 20:57

Dėl materialių dalykų galim ginčytis,kad perkūnijos ir ugnys eitų,bet dėl amžinų dalykų,dėl kiekvieno gero ir negero lietuvio turim kovoti,turim būti kaip kumštis visur ir visada.Tada būsim stiprūs ir visada norėsis grįžti namo.


Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Naujienos iš Karabacho fronto

JT piktnaudžiavimas žmogaus teisėmis (I)

Vytautas Sinica. Švedija: multikultūralizmo grimasos

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai, kvailiai – valdžioje

Agnė Širinskienė. Kas būna, kai prišneki apie svainio partiją

Popiežius Pranciškus apie neoliberalizmą

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai ir kvailiai – valdžioje

Švedija keičia kursą – jungiasi prie rytų europiečių: policija prabilo apie „grėsmę sistemai“, griežtinti įstatymus reikalauja net buvęs ABBA narys

Eidamas 101-uosius metus mirė partizanas Jonas Svilainis-Liūtas

Liudvikas Jakimavičius. Papolitikuokim

Tikėjimo mokymo kongregacija: Tikintieji turi žinoti – ant kortos statoma moralinės tvarkos esmė, susijusi su visapusiška žmogaus gerove

Geroji Naujiena: būti Jo

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.