Dienos aktualija, Istorija, Kultūros, kalbos, istorijos politika

Verta prisiminti. Valdas Rakutis. Kaip vertinti Birželio sukilimą?

Tiesos.lt siūlo   2021 m. vasario 9 d. 10:32

26     

    

Verta prisiminti. Valdas Rakutis. Kaip vertinti Birželio sukilimą?

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ | 2019 (3)

Jūsų dėmesiui siūlome prof. Valdo Rakučio pranešimą, skaitytą 2019 m. birželio 17 d. Seime, Konstitucijos salėje, vykusioje konferencijoje „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“.

Norėčiau pradėti nuo to, kad Birželio sukilimo vertinimas iš tikrųjų yra labai paprastas. Skaitykime dalyvių atsiminimus, pamatykime, kaip tuo metu atrodė pasaulis, palyginkime su šalia vykusiais įvykiais ir turėsime įvertinimą. Kur problema?

Mūsų problema egzistuoja, nes mes turime galvoje ne istorinį vertinimą. Mes galvojame, kad galime savo vertinimus apie tai, kas įvyko prieš 100 metų, nukelti į kokius nors viduramžius arba pabandyti dabartinės Lietuvos Konstitucijos pagrindu įvertinti Mindaugo veiksmus. Ką gausime? Pažvelgus į ilgesnį istorijos laikotarpį, tokio mąstymo absurdiškumas darosi akivaizdus. Neįmanoma vertinti tokių dalykų. Lygiai taip pat negalima vertinti ir XX a. istorijos. Per šį amžių pasikeitė daug įvairių dalykų, todėl žmonės pasimeta vertinimuose, nežino kaip elgtis, nebetiki istorikais, nesupranta, kas yra istorijos procesai. Pabandysiu pateikti keletą palyginimų, kurie padėtų Birželio sukilimą suorientuoti ir pasakyti, kas iš tikrųjų įvyko.

Pradėti reikėtų nuo to, kad paskutinėmis 1918 m. gruodžio dienomis Vilniuje, vokiečių kariuomenei besitraukiant iš Lietuvos, paskui ją atėjo bolševikų kariuomenė. Vilniuje organizuojamas pasipriešinimas, kurio vadovas iš lenkų pusės yra generolas Vladislovas Veitko (Władysław Wejtko). Jis siūlo jungtis lietuviams ir lenkams ir bendromis pastangomis imtis visokių veiksmų. Galų gale lietuviai nusprendžia nekovoti, nes tam esą per anksti, nesą tikslinga. Tiesą sakant, tai dar tik pirmieji Lietuvos kareiviai. Ir štai jie, Kazys Škirpa su savo komanda, iškelia Gedimino kalne Lietuvos vėliavą, tai mes ir iki šiol švenčiame sausio 1-ąją kaip Lietuvos vėliavos dieną.

Tas iškilmingas vėliavos iškėlimas tokiu pereinamuoju laikotarpiu yra pabandymas sukurti bent menkus Lietuvos valstybingumo ženklus. Tai pirmasis ir labai rimtas įvykis, kurį visi atsiminė 1941 metais. Suvokta, kad tuo pereinamuoju laikotarpiu reikia ką nors daryti ir kokiu nors būdu įtvirtinti Lietuvos egzistavimą. Skaitant 1920 metų lenkų propagandinius tekstus matyti, kad lenkai akivaizdžiai teigia, esą lietuviai „lašo kraujo už Vilnių nepraliejo“, o tai reiškia, kad lietuviai nekovojo, nedalyvavo, taigi jie neturi teisės į Vilnių. Visa ši retorika 1940–1941 m. gyvavo ir visi tvirtino, neva 1940-aisiais metais mes ne tik nesipriešinome, bet gal ir 1919 m. sausio pirmomis dienomis mums reikėjo kažką padaryti.

Mes turime suprasti, kad vertinant 1941 m. įvykius, privalome matyti to meto kontekstą. Sukilimas yra proga įtvirtinti, parodyti, kad mes esame kaip tauta ir valstybė, nes 1940 metais didžioji dalis žmonių, didžioji dalis kariuomenės išvis nesuprato, kas vyksta. Žmonės pro langus išvydo važiuojančius tankus ir tada sužinojo, kas įvyko. Viskas klostėsi šliaužiančios okupacijos metodu – po truputį. Esminiai įvykiai įvyko 1939 metais. Lietuviai vis sureikšmina 1940 metus, tačiau lūžis įvyksta 1939 m. tarp rugsėjo 1 ir spalio 28 d., kai lietuviai, Lietuvos valdžia apsisprendžia būti rusų pusėje. Įvardykime tą dalyką aiškiai, neturėkime jokių iliuzijų. Karinių bazių įsileidimas į kraštą reiškia tam tikros pusės – SSRS pusės – pasirinkimą. Ir jau po to mūsų sąjungininkų reikalas, kaip toliau tie procesai vyko. Kai tai vyko, visuomenė neturėjo galimybės dalyvauti, viskas buvo užmaskuota triumfuojančio žygio į Vilnių skraiste. Kad įvyko kažkas baisaus, visuomenė susivokė maždaug 1940 m. birželio–liepos mėnesį, kai žmonės pradėjo analizuoti, kas gi čia įvyko, ir suprato, kad Nepriklausomybė išslydo iš rankų. Kaip tik tuo metu prasidėjo sovietizacija, tad pradėta reaguoti į įvykius ir ieškoti, kaip tuose įvykiuose dalyvauti, ką daryti.

Labai svarbu, kad panašios idėjos plito kitose tautose, kitose vietose. Tai yra tų tautų tapatybės pavyzdys. Norėčiau pateikti keletą pavyzdžių. Pirmasis yra 1944 m. Varšuvos sukilimas. Jei kas buvote Varšuvoje ir lankėtės Sukilimo muziejuje, žinote, kad tai yra pagrindinis tautos formavimo naratyvas, artimas Antrojo pasaulinio karo naratyvui Rusijoje, kur didvyriška tautos kova dėl nepriklausomybės pateikiama kaip svarbi tautos stiprybės, vienybės apraiška.

Ir štai tuo pereinamuoju laikotarpiu lygiai tas pats įvyksta ir Lietuvoje. Tais pačiais 1944 m. Armija krajova organizuoja operaciją „Aušros vartai“ („Ostra Brama“), kurios metu bando paimti valdžią Vilniuje bent trumpam laikui, kad parodytų lenkų tautos aktyvumą šioje kovoje. Taigi sudėliokime šiuos dalykus, kurie vyko šalia mūsų, ir pamatysime, kad tas mūsų sukilimas yra visiškai logiškas ir subrendęs pasirinkimas.

Kitas labai svarbus klausimas, kaip iš tiesų elgėsi sukilėliai. Atsakant į jį, vėlgi prasminga klausti apie kontekstą: kaip elgėsi Belgija 1944–1945 m. su vokiečių kolaborantais Belgijoje? O kaip Nyderlanduose? Kaip prancūzai elgėsi Prancūzijoje? Užduokime šiuos paprastus klausimus. Visaip elgėsi. Ir labai spektakuliariai, ir koordinuojami, ir nekoordinuojami, nes tai ir yra sukilimas. Mes norime, kad sukilimai vyktų pagal vieno viršininko įsakymą iš anksto suderinta tvarka, pagal Konstitucijos straipsnius, ir pageidautina, kad dar pritartų visuotinis plebiscitas. Tačiau taip nebūna. Sukilimas yra sukilimas, jis yra rengiamas taip, kaip rengiami sukilimai. Jame būna organizacinis branduolys su tam tikrais rėmėjais ir su paskutiniu momentu prisijungiančiais žmonėmis. Ypač tai būdinga provincijai. Taip atrodo sukilimai visame pasaulyje, ir bandydami vertinti savąjį sukilimą, būtinai tuos sukilimus (ypač chronologiškai artimus) sudėkime vieną šalia kito mintiniam eksperimentui.

Dirbdamas trečiojoje kultūros paveldo vertinimo komisijoje Kaune visai neseniai sužinojau, kad Lietuvoje egzistuoja informacinės rodyklės su užrašais „Žydų sušaudymo vieta ir kapas“ ar panašiai, nors labai dažnai šitos iškabos žymi visai ne žydų sušaudymo vietą, o sovietinio aktyvo naikinimo vietą. Nereikia ir sakyti, kad ši aplinkybė iš esmės keičia situaciją. Specialistai patvirtino, kad esama nemažai tokių atvejų. Tokiose situacijose atsiranda savotiškas šešėlis, miglota zona, o šešėlis yra ta vieta, kur kovojamas informacinis karas.

Tokių lentelių užrašai yra neteisingi, nes jeigu žudė ne vien žydus, o žudė asmenis, kurie dirbo sovietinės valdžios struktūrose, tai šaudė ir lietuvius, tiesa, ne tiek daug jų ten buvo. Todėl pirmiausia mes patys turime atsirinkti ir suvokti, kad tai ne žydų, o kolaborantų žudynių vieta. Nes jeigu ten buvo sovietinis aktyvas, vadinasi, mes drąsiai galime juos statyti į vieną gretą su, tarkime, Belgijos kolaborantais, bendradarbiavusiais su vokiečiais. Tai yra visiškai tas pats dalykas. Ypač jeigu kalbame apie tuos kolaborantus, kurie yra padarę konkretaus blogio. Tokių pavyzdžių pilna visoje Europoje.

Be šio kolaborantų baudimo reiškinio, vyko ir tikras genocidas, žmonės buvo šaudomi, naikinami dėl tautybės. Vyko tikras žydų naikinimas. Bet ne sukilimas tai darė! Man teko bendrauti su 1941 m. sukilimo organizacijos, turbūt, jau paskutiniuoju gyvu vadovu, kuriam tada buvo 92 metai. Jis kalbėjo: „Aš tuoj mirsiu, aš tau turiu pasakyti paskutinius dalykus. Kai man buvo 18 metų, per sukilimą, mes buvome Šančiuose. Atbėgo į mūsų štabą žmonės ir sako, kad ten ir ten lietuviai prievartauja žydes, šaudo. Mes, išgirdę apie šitą baisųjį atvejį, pranešėme mūsų vadui, kuris tuo metu organizavo geležinkelio tilto gynybą Šančiuose, o jis su ašaromis akyse atsakė, kad neturi žmonių pasiųsti ką nors daryti.“ Visa tai yra baisus dalykas ir šiandien tai panaudojama diskredituojant visą laisvės kovą.

Taigi yra ir vienokių, ir kitokių atvejų, juos reikia atskirti, reikia daryti tyrimus. Tik tada mes pamatysime tikrąjį visų šitų reiškinių mastą ir po truputėlį atskirsime, kur yra tiesa, o kur yra melas. O palyginamieji tyrimai mums leis suprasti, kodėl 1941 m. sukilimas buvo toks, o ne kitoks, ir kaip tai vyko kiekviename rajone. Jokie normalūs tyrimai regione nebuvo daromi. Dėl įvairių priežasčių, o pirmiausia dėl to, kad buvome sovietų arba vokiečių okupuoti. Negalima tikėti tuo, ką kas nors okupacijos sąlygomis parašė laikraščiuose.

Galiausiai norėčiau pasakyti keletą pastabų dėl to, ką būtų galima pavadinti „neskaniomis temomis“. Kas Lietuvoje nustato, kurios temos yra „skanios“, o kurios – „neskanios“? Keletas pavyzdžių.

Prieš keletą metų su kolega Pauliumi Pacevičiumi Širvintų, Molėtų ir Ukmergės rajonuose pradėjome kalbėti, kad artėja Nepriklausomybės kovų šimtmetis ir kad reikia ką nors daryti dėl jų įamžinimo. Susirinko merai, pasirašė ketinimų protokolą, bet po kelių dienų iš užsienio reikalų viceministro gavo skambučius, nurodančius neremti šio projekto. Kyla klausimų. Kas valdo Lietuvą? Kaip yra skiriami žmonės, kurie siekia sujungti visus lituanistinius institutus, kad galima būtų juos kontroliuoti? Kokie kriterijai lemia, kas tampa institutų direktoriais? Labai daug klausimų. Molėtų meras po to skambučio sako: „Darome, bet labai atsargiai, kad neužgautume ko nors.“

Palyginimui vėl pasižiūrėkime į Lenkiją, kur yra Tautos atminties institutas (Instytut pamięći narodovej). Tai labai rimta organizacija, kuri iš esmės daro įtaką ir vadovėlių tekstams, ir Lenkijos paramai Lietuvos tautinėms bendrijoms, ir Polonijos judėjimui, ir kitiems dalykams. Šio instituto veikla aiškiai rodo, kaip oficialiai veikianti organizacija gali turėti ypač didelę reikšmę XX a. istorijos įvykių vertinimui. Ji nusprendžia, ką ir kaip reikia daryti norint įamžinti istoriją, organizuoja įvairius renginius, net ir Lietuvos Seime. Galiu pateikti vieną konkretų pavyzdį. Praėjusieji metai buvo Tado Kosciuškos metai ir Seime buvo rengiama jam skirta konferencija. Bebaigiant jai rengtis, Seime pasirodė ir paroda apie T. Kosciušką, kurią organizavo lenkų Tautos atminties institutas. Paroda parengta gerai, įdėta ir pastangų, ir lėšų. Istorikų buvo paprašyta įvertinti, ar tie plakatai tinkami kabėti Seime, ir jie pasakė, kad ne, nes niekur toje parodoje nebuvo parašyta, kad T. Kosciuška susijęs su Lietuva, kad jis yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. Tačiau paroda įvyko ir keliavo per Lietuvą. Tokia tad istorijos politikos įtaka.

Mes labai norime, kad kas nors ką nors susitartų dėl istorijos vertinimo, bet susitarti įmanoma tada, kai žmonės turi vieną tikslą – rasti teisybę. Tik tada toks susitarimas galėtų būti pasiektas – gal ne iš karto, bet iš tikrųjų. Negali susitarti dėl istorijos žmonės, kurių vieni ieško teisybės, o kiti turi užduotis. Turime suprasti, kad mes nesame izoliuotoje operacinėje, kurioje viskas labai sterilu ir aišku. Lietuvą supa labai daug labai įvairių interesų ir poveikio priemonių. Jeigu mes norime, kad Lietuvos valstybė vykdytų istorijos politiką ir kovotų informacinį karą, ypač Vakaruose, o dar geriau – Rytuose, valstybė turi tam skirti išteklių.

Karas reikalauja išteklių. Jeigu istorikas rašo knygą ir dar turi gyventi iš universiteto dėstytojo atlyginimo, kuris yra mažesnis negu mokytojo alga, ir už savo pinigus važinėti į konferencijas, susirasti pinigų savo knygos išleidimui, tai tokios ir jo galimybės. Visai kas kita, kai yra valstybinė programa, numatanti įtvirtinti Lietuvą Vakaruose ir skirianti lėšų konkrečiai tokių knygų parengimui. Tada nebereikia ieškoti pinigų fonduose. Kalbu, gerbiamieji, apie valstybės užsakymą. Lietuvos valstybė šiandien tokių užsakymo nedaro. Toks užsakymas yra Istorijos instituto ilgalaikėje programoje, bet faktiškai mes tokio dalyko neturime.

Kokios viso to pasekmės? Jeigu jūs, pavyzdžiui, norėtumėte rašyti ką nors Holokausto tema arba apie lyčių lygybę, jūs iš karto rasite europinių fondų, kurie finansuoja tokius tyrimus, ten nesunku teikti paraiškas, o jeigu dar ir su geromis rekomendacijomis, problemų nėra. Tačiau daugeliu svarbių temų fondų nėra. Ir taip valstybės intelektinės pajėgos per pačios valstybės abejingumą yra nukreipiamos į tas kelias mums primetamas temas, stumiamos tolyn nuo temų, kurių reikalauja informacinis karas.

Lietuvos istorijos institutas suvokiamas kaip vykdytojas, ne kaip užsakovas. Lietuvoje nėra istorijos mokslo užsakovo. Kadangi nėra aiškaus užsakovo, mūsų tyrėjai patenka į bendrą kitų užsakovų lauką. Tie užsakovai gali veikti labai įvairiais būdais – tiek tiesmukai duodami pinigų, tiek per užsienio įtaką – leidžiama suprasti, kad norint turėti konkrečių draugų, reikia „teisingai“ šnekėti, ir tada būsi kviečiamas į konferencijas, gausi mokslininkui svarbius tarptautiškumo taškus. Toks važinėjimas į Lenkiją sėkmingai vyksta ir tą darantys pasiduoda lenkiškajam naratyvui. Vienam jau mirusiam draugui, kuris tą darydavo, tiesiai sakiau: „Nejau tu nesupranti, kad tu ne tik kalbi lenkiškai, tu ir mąstai kaip lenkas? Ne žodžiai, bet mintys, turinys jau lenkiški.“ Tačiau žmonės tiek perima svetimą mąstymą, kad nebesupranta problemos.

Apibendrinant – mes turime suprasti, kad Lietuva yra valstybė ir jeigu Lietuvoje vyksta informaciniai karai, turime juos ir kariauti, gerbiamieji, kaip ir priklauso – gynyba, puolimas, operacijos, apėjimas, sąjungininkai ir visi kiti dalykai. O karui, kaip jūs gerai žinote, reikalingi trys dalykai – pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai.

Vertindami Birželio sukilimą, mes turime didžiuotis, kad jis buvo, pagerbti didvyrius, kurie jame dalyvavo ir jokiu būdu nepainioti tų žmonių su tais, kurie šaudė Lietuvos žydus. Reikia atskirti sukilėlius nuo nacių kolaborantų – tai yra du visiškai skirtingi dalykai. Susitvarkykime tuos reikalus ir bus daugiau aiškumo valstybės viduje. Tam reikia dviejų dalykų – organizacinio centro, kuris organizuotų istorinius tyrimus, ir valstybinio užsakymo sistemos bei išteklių, nes be išteklių mes šito karo nelaimėsime ir neįtvirtinsime tiesos apie mūsų istoriją Vakarų visuomenėse.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Sušikta "darbo inteligentijai"       2021-02-11 18:30

Kad įmynusi į šūdą nesigeba išlipti.

Ona       2021-02-11 17:49

Paskutinieji įvykiai istorijos baruose kažkaip į vėlyvesniojo pokario represijas panėši. Partija šalina ir persekioja visus, nesilaikančius darbo inteligentijai nužymėtų gairių

Kodėl niekas nepaviešino       2021-02-11 17:43

Sausio 30 d. profesorius Povilas Gylys savo FB puslapyje parašė:

„FAINA KUKLIANSKI TURI ATSISTATYDINTI. Faina Kuklianski savo keistais pareiškimais ir neetišku politiniu spaudimu provokuoja tautinę neapykantą Lietuvoje. Po savo viešo pareiškimo “aš jums pasakysiu labai atvirai: žydai nekenčia lietuvių daugiau, negu lietuviai žydų”, ji turėjo iš karto atsistatydinti iš žydų bendruomenės vadovės pareigų.

Meira       2021-02-11 17:23

Kokie jie homofobai…

Klausimėlis       2021-02-10 20:56

Nuo kada pasaulyje tautoms uždrausta gintis nuo užpuolikų visomis tomis konkrečiomis to meto aplinkybėmis joms įmanomomis priemonėmis ir būdais?

stasys       2021-02-10 9:35

Valdai Rakuti .pinigai svarbūs tai sričiai jokių abejonių , bet yra didelė rizika su jais pamiršti svarbiausia tikslą , kam jie tarnauja .Sotus alkano niekada nepavis ir čia kaltas ne tik tas nukaręs pilvas .Viskam ką rasote pritariu ,bet propagandos karai negali pamainyti to jausmo suradus Tiesa ir faktus. Prisiminkite kaip jausmingai buvo sutikta žinia suradus įvairių laikotarpių paslėptai palaidotus Lietuvai svarbius asmenys ? Istorija galima klastoti užsimiršus ir pasirinkus lengviausia kelią ..kariauti ..o juk čia reikia visai ko kitko ,..suradus siūlo galą vynioti kamuolį iki galo ,kol rasite atsakymus .

Al. Tomui J.       2021-02-9 20:57

Birželio sukilimas buvo tam, kad t e i s i š k a i Vokietija okupuotų nepriklausomą Lietuvą, o ne Sovietų Sąjungos dalį. Net jei po karo į tai nebūtų atsižvelgta (ir, kaip žinom, nebuvo), tai būtų juridinis faktas ateičiai. Ir kartu tai buvo argumentas kartojantiems ,,Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,O varge jo vieno tu pasigedai…”. Pagaliau, tai, ką vadini kerštu, buvo ženklas Lietuvos budeliams, kad bausmės gali sulaukti ir šiame gyvenime. Tačiau, bet koks ,,kerštas” nekaltiems yra ne kerštas, o nusikaltimas - bet sukilimo rengijai tokio ,,keršto” neplanavo. O jei kas nors nusikalto, turi atsakyti asmeniškai pats, o ne lietuvių tauta.

T0mas J. -> 19:53       2021-02-9 20:48

“vokiečių “nusikaltimai” yra pasaulinės žydaujos IŠGALVOTI” -
-

Tai hitlerininkai nekalino Balio Sruogos Štuthofo kankinimų kalėjime?!
1941 m. birželio 23 d. vokiečių kariai nesušaudė 42 Ablingos kaimo civilių?

T0mas J. -> Al.       2021-02-9 20:14

Birželio sukilimo nelygink su Vasario 16-ąja, nes Vasario 16-ąją jokio sukilimo neįvyko.
Birželio sukilimo dalyviai žinojo, kad turi laiko tik 3 dienas, o po to šimtus kartų stipresnį už Lietuvą priešą - kruvinąją TSRS - pilnai pakeis šimtus kartų už Lietuvą stipresnis priešas - kruvinoji Vokietija, - nes visi žinojo, kaip Vokietija (ir TSRS) pasielgė 1939 m. rugsėjį su Lenkija. Visi buvo nepamiršę 1939 pavasario Vokietijos ultimatumo Lietuvai dėl Klaipėdos krašto.
Todėl kartoju: Birželio sukilimo dalyviai žinojo, kad turi laiko tik tris dienas. O jei keli naivuoliai ir turėjo truputį vilties, kad Vokietija jiems yra draugas - tai dėl tų naivuolių naivumo negaliu jų veiklos vertinti labai rimtai. Lietuvių norą atkurti savo valstybę vertinu kaip teisėtą norą, bet jų naivumo nematyti negaliu.
Per tris dienas galima tik šiokį tokį nedidelį kerštą įvykdyti.

istoriją visada rašo būtent NUGALĖTOJAI        2021-02-9 19:53

Praktiškai visi to meto vokiečių “nusikaltimai” yra pasaulinės žydaujos IŠGALVOTI ir masiškai sufalsifikuoti:

sunaikinta-tiesa.jimdofree.com/blog

Prašalietis       2021-02-9 19:30

  Jaunas juristas Mykolas Naujokaitis, 1940 metų žiemą gestapas jam padėjo palikti Raudonosios Armijos okupuotą Lietuvą. Naujokaitis norėjo vykti pas savo brolį į JAV, bet gavo darbą Berlyne LAF-e. Greitai gavo uždavinį grįžti atgal, rinkti lietuvius ir organizuoti LAF-o skyrius Kaune, Vilniuje, Panevėžyje ir Utenoje. Su savim Naujokaitis turėjo portfelį su LAF-o lyderių paruoštais atsišaukimais. Deja, kertant sieną Naujokaitis buvo pastebėtas, buvo sužeistas, bet pabėgo palikęs portvelį. Tiesa. Po kelių dienų Naujokaitis buvo sugautas ir suimtas.
LAF-o Birželio sukilimui skirti lozungai būsimų sukilėlių kovinės dvasios pakėlimui:Visiem lietuviams, perskaičius perduoti kitam.
  Šalin žydus
Gedimino laikais žydai užtvindė Lietuvą
Lenkiškos dvarininkijos laikais lietuviai tapo baudžiauninkais ir vergais, o žydas-krautuvininkas, pirkliu.
Caro Rusija okupavo Lietuvą-žydas ir toliau klestėjo.
Lietuvis neturėdamas laisvės neturėjo ir savo spaudos.
Didžiojo karo audroje sutrūksta geležiniai Rusijos pančiai, bet pasilieka pats aršiausias mūsų nacijos parazitas – žydas…
Lietuvos okupuota bolševikų -žydai visi kaip vienas su rodonais skudurais davė jiems sutikimą: žydai džiaugėsi ir pasmerkė mus komunistinei žydiškai vergovei.
LIETUVI, šiandien jūsų artimieji ir draugai naikina šią bandą šlykščių išsigimėlių. Visa Lietuva skęsta savo geriausių sūnų kraujyje…

Prašalietis       2021-02-9 19:29

“Begalę kompetencijų turintis, profesorius” Rakutis, kurį “mažiau žinantys labai puola”, savo straipsnelyje apie Birželio sukilimą ir “mitų sklaidymą” parašė “daug”. Žvelgė “kur galėtų būti problema, žvelgiant iš Mindaugo laikų”, skaitė lenkų 1920 metų propagandinius tekstus, pamatė, kad ” Viskas klostėsi šliaužiančios okupacijos metodu – po truputį. Esminiai įvykiai įvyko 1939 metais. Lietuviai vis sureikšmina 1940 metus, tačiau lūžis įvyksta 1939 m. tarp rugsėjo 1 ir spalio 28 d., kai lietuviai, Lietuvos valdžia apsisprendžia būti rusų pusėje”, “žiūrėjo kontekstus, kaip elgėsi sukilėliai Varšuvos sukilimo metu,kaip elgėsi Belgija 1944–1945 m. su vokiečių kolaborantais Belgijoje? O kaip Nyderlanduose? Kaip prancūzai elgėsi Prancūzijoje?”... Apie patį sukilimą tokių “kompetencijų profesoriui” kaip Rakutis konkrečiai ką nors parašyti nėra reikalo. Jis ir be konkrečių parašinėjimų gali lengavi duoti savo “kompetentingą ir mokslinį vertinimą” cituoju: “Vertindami Birželio sukilimą, mes turime didžiuotis, kad jis buvo, pagerbti didvyrius, kurie jame dalyvavo…”
Trumpas ekskursas:
Padėtis Europoje. Sutartys su Hitlerine Vokietija: 1938 rugsėjis Anglija- Nepuoloimo sutartis; 1938 gruodis Prancūzija -Nepuolimo sutartis; 1939 kovas Rumunija-Ekonominio bendradarbiavimo sutartis; 1939 kovas Lietuva- Nepuolimo sutartis; 1939 gegužė Italija- sąjungos ir draugystės sutartis; 1939 gegūžė Danija - Nepuolimo sutartis; 1939 birželis- Latvija-Nepuolimo sutartis; 1939 birželis Estija- Nepuolimo sutartis; 1939 rugpjūtis TSRS- Nepuolimo sutartis.
Trupinėlis iš LAF-o veiklos:

Deivis        2021-02-9 19:00

Pagarba birželio 23 sukilėliams.

Žemyna       2021-02-9 18:56

Keistas klausimas, kaip vertinti: Kaip įžūlų Tautos priešinimąsi okupanto įgeidžiui pavergi ją ir jos Žemę! Jei taip ir kiti sau leis, tai kas bus? Kaip okupantas taps Kremliuje įsitaisiusiu DIDŽIU „Dievo misijos vykdytoju”?

ah1       2021-02-9 18:01

...prie vandens pasilenkė žmogus ir pamatė smilkinius žilus…žmogui metų  dvidešimt pirmi, jis prisiekė keršyt mirtimi.Už tėvus,už brolius už draugus… Kas šiam žmogui priekaištauti drįs jeigu kovoje jis bus žiaurus?...(A.Z.)

Al. Tomui J.       2021-02-9 17:54

Mūsų priešai bando visus tuo įtikinti - kad sukilimas buvo ,,keršto proveržis”. Vasario 16-tos aktas taip pat buvo keršto proveržis ? O visi sukilimai tuo labiau. Kodėl kitų tautų bandymai atgauti laisvę yra teisėti ir protingi, tik lietuvių kovos yra tiesiog kerštas prieš ,,teisėtą šeimininką”?

T0mas J.       2021-02-9 15:27

Birželio sukilimas buvo tik keršto prieš engėjus proveržis, ne daugiau.
Nyčė yra pasakęs: “Kerštas yra žmogiškiau nei keršto nebuvimas”.
Sukilimo dalyvius suprantu, bet negaliu jų vertinti iš 1940 m. pozicijų, nes aš žinau, kas buvo po to, o jie - nežinojo. Tad vertinu iš šio laikmečio, 2021 m.: praktinės reikšmės sukilimas neturėjo, nes vieną žiaurų okupantą pakeitė kitas okupantas, priešas. Prie vokiečių lietuviai sprendimo teisės neturėjo, o kolaboravimas su abiem priešais šiandien atrodo amoralus.
O kad maža dalis sovietinių kolaborantų sukilimo metu gavo ko nusipelnę - gaila.
Gaila, kad ne visi.

Rachelė       2021-02-9 14:07

Meira, Sara renkamės pas mane…
Jascha irgi bus…

Sara       2021-02-9 14:05

Taip Meira. Kaip taip galima.

Meira       2021-02-9 14:04

Labai pasipiktinusi…
Net kava apkarto…

Nuomonė       2021-02-9 13:23

Pritariu visoms šiame pranešime gerb.prof.V.Rakučio išsakytoms mintims. Jos itin aktualios ir šiandien, kuomet stebime susivienijančių priešiškai Lietuvai nusiteikusių jėgų puolimą prieš Genocido centrą, šviesius teisingai istoriją vertinančius mokslininkus. Norisi mums visiems priminti himno žodžius “Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi”.

Al. Jaschai       2021-02-9 12:19

O tu jas parašei?

Ne jašoms       2021-02-9 11:54

vertinti rakučius. Kai įvertins savuosius, tada galės kalbėti ir apie lietuvius.

Jascha       2021-02-9 11:14

ne rakučiams vertinti tokius įvykius. Kaip rakučiai parašys porą trejetą monografijų tada galės kažką jau ir pasakyti. O kol kas gali tik protingai patylėti… Žinia, jei sugeba.

matas        2021-02-9 11:06

Pranešimas skaitytas prieš dvejus metus bet padėtis nepasikeitė,netgi pablogėjo.

tik teigiamai       2021-02-9 10:58

paklausinėkite, pasiskaitykite - ką tauta jautė per/po baisiojo birželio - po masinio geriausių žmonių trėmimo į mirtį, į sibirą.
natūralu, kad tik pasitaikius progai lietuviai išėjo pyškinti komuniagų ir okupantų.
o jeigu tarp kolaborantų ir okupantų buvo įvairių tautybių - jų problema, o ne tų, kurie gynė savao šeimas, savo žmonės, savo žemes, savo Tėvynę.

Rekomenduojame

Karas Ukrainoje. Du šimtai devintoji (rugsėjo 20 diena)

Ramūnas Aušrotas ir Rengimo šeimai asociacija. Niekam, net įstatymo teikėjams, nėra aišku, kokias teises įgis, partnerystę sudarę asmenys

Karas Ukrainoje. Fronto linijos pokyčiai 2022 metų vasaris-rugsėjis

COVID-19 finansų tyrimas: influencerių palankumas valdžiai ne už dyką?

Karas Ukrainoje. Du šimtai aštuntoji (rugsėjo 19 diena)

Vengrija nebegali būti laikoma visiškai demokratiška šalimi, tvirtina ES įstatymų leidėjai paskutiniame išpuolyje prieš Orbano vyriausybę

Linas Karpavičius. Oi neteisus jūs Arestovičiau, neteisus…

Karas Ukrainoje. Du šimtai septintoji (rugsėjo 18 diena)

Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Sunkus pasirinkimas – XXV eilinis sekmadienis

Ramūnas Aušrotas. Pamatėme, kad problema ne tokia jau išsigalvota

Karas Ukrainoje. Du šimtai šeštoji (rugsėjo 17 diena)

Dominykas Vanhara. Maksimaliai užkardyta galimybė vietos politikams dalyvauti savivaldos rinkimuose ne per partijas

Demografinio sprogimo mitas

Česlovas Iškauskas. 1939 – ųjų rugsėjis: ko mus moko istorija?

Karas Ukrainoje. Du šimtai penktoji (rugsėjo 16 diena)

Briuselis nori 70% sumažinti ES vykdomą Vengrijos finansavimą

Ramūnas Aušrotas. Vienos lyties asmenų sąjungos kaip būdas paneigti šeimos instituto prigimtinį pobūdį

Vengrų politikai: Europos Parlamentas atvirai šantažuoja mūsų šalį

Elektros krizė arba kaip sutaupyti 3 milijardus eurų. Šarūnas Andriukaitis-Sutkus

Karas Ukrainoje. Du šimtai ketvirtoji (rugsėjo 15 diena)

Andrius Gudaitis. Vartotojų interesų gynimo imitavimas

Lenkija planuoja statyti šešis branduolinius reaktorius

Vygantas Malinauskas. Ar vienalytės santuokos yra žmogaus teisė?

Vidmantas Janulevičius. Verslas stoja dėl elektros kainų

Karas Ukrainoje. Du šimtai trečioji (rugsėjo 14 diena)

Švedijos vidurio dešinysis sparnas pirmauja įtemptuose ir intriguojančiuose rinkimuose

Vytautas Sinica. Elektros krizė: vartotojai paskutinėje vietoje

„Už balos“. Karalienė-Trumpas-JAV ekonomika

Edvardas Čiuldė. Nutylėjimo subkultūros Lietuvoje ypatumai

Energetinės krizės akivaizdoje estai atnaujina naftingojo skalūno gavybą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.