Verta prisiminti. Stasys Šalkauskis: „Turime mokytis laisvės meilės ir verguvės neapykantos“

Tiesos.lt redakcija   2015 m. gegužės 7 d. 13:20

7     

    

Verta prisiminti. Stasys Šalkauskis: „Turime mokytis laisvės meilės ir verguvės neapykantos“

Šiemet sukanka 151 metai, kai po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Šis draudimas galiojo keturiasdešimt metų – iki 1904 m. gegužės 7 d.

Pirmiausia, 1864 m. birželio 5 d. (17) d., generalgubernatorius M. Muravjovas vadinamosiose europinės imperijos dalies gubernijose uždraudė lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, vėliau – ir kitus pasaulietinius leidinius. Kartu buvo uždrausta ir mokyti kitomis kalbomis – pradinėse mokyklose buvo mokoma tik rusų kalba. Nuo 1865 m. rudens įsigaliojo tvarka, pagal kurią lietuviški leidiniai galėjo būti leidžiami tik kirilica, uždrausta į Lietuvą įvežti leidinius lotyniškomis raidėmis. Spaudos draudimas lietuviškose gubernijose nebuvo išimtis – Rusijos imperijoje buvo uždrausta ir ukrainietiška, baltarusiška bei moldaviška spauda, tačiau jis įsidėmėtinas tuo, kad davė visai priešingus rezultatus, nei tikėjosi carinės Rusijos valdininkai.

Minėdamas šią sukaktį pilietinis portalas Tiesos.lt siūlo prisiminti profesoriaus Stasio Šalkauskio kalbą „Spaudos draudimo pamoka lietuvių tauta“*, sakytą 1929 metais minint 25-ąsias lietuviškos spaudos atgavimo metines. Šiame aktualumo neprarandančiame tekste lietuvių filosofas aptaria tautos pasipriešinimo prievartai prasmę ir įspėja, kad laisvės nebranginantys ir jos neginantys žmonės gali tapti vergais savoje valstybėje.

„Ten, kur verčiamasi prievarta, norima vergų. Ir galbūt niekados mums nebuvo tokio didelio dvasios verguvės pavojaus, kaip šiuo metu, kai šitas pavojus slenka nejučiomis, prisidengęs gražiais žodžiais ir savais tautiškais rūbais. Tokiu metu prisiminti mūsų kovotojų už spaudą pamokomą pavyzdį itin yra savo vietoje. Iš jų, kurie sykiu su knygomis nešė mums laisvę, mes turime šiandieną pasimokyti didvyriško pasiryžimo, nuoširdaus pasiaukojimo, nepalenkiamo patvarumo, laisvės meilės ir verguvės neapykantos“, – teigia St.Šalkauskis.

Publikaciją parengė Laura Molytė.

Įvairių esti iškilmių tautų gyvenime. Bet turbūt nedaug teatsiras tautų, kurios galėtų pasigirti tokios rūšies iškilme, kokią mes turime šiandieną. Tautų kentėjimai ir vargai esti įvairūs, todėl ir minėjimas atsivadavimo nuo šitų kentėjimų ir vargų turi dažniausiai labai nevienodą pobūdį. Mūsų tautinės martirologijos istorijoje spaudos uždraudimas buvo viena iš skaudžiausių dramų. Ir iš tikro buvo kuo sielotis, kad rusų despotiška vyriausybė, nesiskaitydama su švenčiausia prigimtąja tautos teise, uždraudė jai turėti savo lotynišką-lietuvišką spaudą. Įsivaizduokime tik gerai, kokiose aplinkybėse tai buvo įvykę.

Tauta, kultūriškai atsilikusi, tautiškai nesusipratusi, netekusi tradicinės savo inteligentijos, nes ši žuvo savo tautai, betarnaudama svetimiems dievams, – tokia tauta nustoja vienos iš svarbiausių priemonių užpildyti šitas spragas kaip tik tuo laiku, kai visame pasaulyje smarkiai eina tautinis atbudimas ir kilimas tose tautose, kurios buvo kultūriškai atsilikusios arba tautiškai nesusipratusios. Koks tat apmaudas turėjo graužti kiekvieną susipratusį lietuvį matant, kaip tautos budeliai plėšė iš tautos, rodos, paskutinę išganymo priemonę!

Tiesa, rusų valdžia tarsi paliko lietuvių tautai išeitį iš šitos keblios padėties, leisdama, ir ne tik leisdama, bet ir proteguodama, lietuviškų knygų spausdinimą rusų raidėmis, vadinamąja „graždanka“. Rusų valdžios užmačios buvo visai permatomos: rusiškoji „graždanka“ turėjo tarnauti įrankiu lietuvių tautai iš pradžios suartinti su rusų kultūra, o paskui ir visai surusinti.

Tokiu būdu prieš lietuvių tautą buvo atsistojusi šitokia tragiška alternatyva: arba išsižadėti legalios savo spaudos, bet tuomet dar labiau pagilinti taip pavojingą tautai kultūrinį atsilikimą, arba prisiimti rusiškąją „graždanką“, bet tuomet šituo oportunistišku žygiu pastūmėti tautą eiti tuo klastingu keliu, kurį buvo jai paruošusi rusų despotija. Pirmuoju atveju perspektyva negalėjo būti labai viliojanti jau todėl, kad spaudos uždraudimas atėjo tuoj po lenkų nevykusio sukilimo, kai rusų reakcija ir teroras itin siautė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Sunku tat buvo tikėtis greit ir lengvai atkovoti savo spauda. Žodžiu tariant, tamsi ateitis turėjo tuomet slėgti lietuvių sielą tarsi paniuręs dangus, kuriame nematyti nė vieno vilties spindulėlio, pranašaujančio artimą giedrą.

Antruoju, t. y. oportunizmo, atveju perspektyva buvo ne geresnė. Tarkime, kad lietuvių tauta būtų nuėjusi rusų siūlomo kompromiso keliu. Ar tai reiškė, kad ji iš tikro būtų pasinaudojusi savo spauda taip, kaip jai būtų pageidaujama? Visų pirma, rusų cenzūra žymiai būtų aprėžusi spaudos naudojimosi laisvę, o antra vertus, patyrusi, kad lietuviai naudoja rusų „graždanką“ kultūriniam savo kilimui ir tautiniam susipratimui, rusų valdžia neabejojant būtų radusi savo despotizmo arsenale tinkamų priemonių šitam judėjimui kliudyti. Bet kas svarbiausia, lietuvių tauta būtų atsistojusi į tautinių kompromisų kelią, kas būtų reiškę susilpnėjimą tautos pasiryžimo būti kultūriškai nepriklausomai, būti moraliai nepalenkiamai, apsaugoti savo valią į pergalę, į laimėjimą. Žodžiu tariant, oportunistiškas kompromisas su rusų valdžia ne tik būtų buvęs nesėkmingas, bet jis dargi būtų buvęs tautos nusižengimu prieš savigarbos pareigą ir prieš savo nepriklausomą ateitį.

Lietuvių tauta garbingai pasirinko pirmąjį erškėčiais nuklotą kelią, – kelią, žadėjusį iš pat pradžios didvyrišką kovą, prometėjiškus kentėjimus, bet ir galutinio išsivadavimo viltį, nes kiekvienas tvirtas pasiryžimas laimėti yra iš esmės laimėjimo pradžia. Ir mes galime būti dėkingi Apvaizdai, nulėmusiai mūsų tautai šitą kovos bei skausmo kelią. Minėdami šiandieną spaudos atgavimą, įvykusį prieš 25 metus, mes iš tikrųjų turime minėti ir pagerbti tuos, kurie kovojo už spaudos laisvę, nenorėdami nurimti brutalios prievartos atmosferoje. Jie pirmi stojo į aktyvią kovą už nepriklausomą tautos gyvenimą ir savarankišką kultūrinį reiškimąsi, duodami mums nepamirštiną pavyzdį ir palikdami tautai garbingos ateities testamentą.

Labai reikšmingas yra faktas, kad mūsų tautinio atgimimo pradžia yra įvykusi kaip tik spaudos uždraudimo laikotarpyje. Vadinasi, rusų prievarta neįstengė užgniaužti tautos atbudimo iš ilgo snūduriavimo. Greičiausiai rusų priespauda bus labiau sukiršinusi lietuvių tautos sąmonę ir pakėlusi tautinį susipratimą, iššaukdama pasipriešinimo reikalą lietuvių tautoje. Tai yra išrodymas to fakto, kad kiekviena prievarta neatsiekia savo tikslo ir suteikia net priešingų išdavų, jei jai sugebama pasipriešinti ir nesusidemoralizuojama oportunistiškame servilizme.

Apskritai spaudos draudimo istorija, su jos brutalia prievarta, iš vienos pusės, ir didvyriškomis kovomis, iš antros, yra mums labai naudinga pamoka, kurios mes neprivalome pamiršti nei dabar, nei ateityje. Šita istorija mus pamoko visos eilės tiesų moralinio ir praktiško pobūdžio.

Visų pirma, ji mums gyvu pavyzdžiu įrodo, kad brutalios nieku nepateisinamos prievartos atveju, ypač kai šita prievarta kėsinasi prieš švenčiausias prigimtąsias teises, serviliškas nusilenkimas prieš ją arba net kompromisas su jąja yra mažiau naudingas negu griežtas, pirmu net pažvelgimu visai nenaudingas pasipriešinimas. Tai įvyksta jau todėl, kad vergiškas nusilenkimas prieš brutalią prievartą demoralizuoja žmones moraliu atžvilgiu ir padaro juos bergždžius bet kuriai platesnei kūrybinei visuomeninei akcijai.

Šitos tiesos pripažinimas dar toli gražu nereiškia, kad apskritai visuomeniniame gyvenime bei veikime galima apsieiti be kompromisų. Ten, kur reikalingas yra suderinimas įvairių įvairiausių pažiūrų praktikos dalykuose ir sutaikymas priešingų interesų, kompromisai yra neišvengiami, tik reik gerai skirti, kad kompromisai tegali liesti žmonių interesus ir taktikos priemones, bet ne dorinius principus. Nusilenkimas prieš nieku nepateisintą brutalią prievartą, kuri užgauna prigimtąsias žmonių teises, yra iš tikrųjų šitos prievartos legalizavimas, kas yra nedora ir yra net nusižengimas.

Antra, ko moko mus mūsų spaudos draudimo istorija, yra tai, kad didelis įsitikinimas savo tiesoje ir tvirtas pasiryžimas laimėti kovą su despotiška prievarta turi anksčiau ar vėliau baigtis pergale ir triumfu. Bet žinoma, šitokis laimėjimas neapsieina be sunkaus darbo, be brangių aukų, be kentėjimo, be susigrūdimo su apginkluotu prievarta priešininku.

Ir dar mus moko spaudos draudimo istorija, kad tauta bręsta nepriklausomam gyvenimui arba šitą nepriklausomą gyvenimą sugeba išlaikyti tik tol, kol ji tikrai myli savo laisvę ir yra pasiryžusi ją ginti visomis savo pajėgomis. Tauta, nustojusi verguvėje laisvės meilės, yra, vieno istoriko pasakymu, sušunėjusi tauta, neverta nepriklausomo gyvenimo.

Atsiminti šitą mūsų istorijos pamoką, palaikyti ją savo dvasioje per visą gyvenimą ir padaryti iš jos prideramų išvadų yra mūsų prievolė, yra, taip sakant, atsilyginimo kaina atžvilgiu į tuos, kurie sudėjo brangias aukas kovoje už spaudos laisvę ir tuo pačiu už mūsų būsimą nepriklausomumą. Šita pamoka itin svarbi yra mums todėl, kad vergiško servilizmo pavojus dėl įvairių priežasčių yra mūsų tautai labai didelis.

Visų pirma, mes dar nesuskubome visai išsiemancipuoti nuo tos nelaisvės, kuri slėgė mūsų tautos dvasią ir varžė jos kūną per keletą šimtmečių. Iš pradžios lenkų politikos įtaka, ėjusi sumužikinimo linkme, paskui rusų biurokratinio despotizmo jungas, turėjęs nukultūrinimo tendencijos, laikė mūsų tautą žiauraus pavergimo stovyje. Baudžiava, taip dar neseniai pasidariusi praeities faktu, negali dar šiaip ar taip nesireikšti mūsų tautos būde ir įpročiuose. Servilizmui palanki dirva istorijoje susidarė dar todėl, kad mes neturėjome joje tikrai riteriško periodo ir kad tie mūsų visuomenės sluoksniai, kurie savo socialine padėtimi buvo pašaukti atsispirti miesčioniškumo dvasiai ir sudaryti moraliai ir intelektualiai laisvos inteligentijos kadrą, nutauto, pasidavę svetimoms kultūrinėms įtakoms.

Bet ir dabartis sudaro nemaža pavojų laisvam mūsų tautos apsisprendimui ir išsiemancipavimui iš dvasios verguvės. Apsupti didelių ir žymiai stipresnių, agresyviai nusiteikusių kaimynų, mes nuolatos turime drebėti už savo nepriklausomumą ir kartais esame verčiami daryti kompromisų, užuot stojus į nelygią kovą. Tokiose aplinkybėse susidaro labai palanki atmosfera servilizmui augti.

Servilizmo pavojus dar labiau didėja todėl, kad visa valdymo linkmė šiuo laiku ne saugoja tautą nuo vergiško servilizmo, bet kaip tik šiam pataikauja. Pakanka tik įsisąmoninti, kokia oficialinė ideologija aidėte aidi mūsų visuomenės gyvenime, kad įsitikrintume, jog mes einame į dvasios verguvę. Ar mums neįrodinėja oficiozo skiltys, kad tikrai laisvos yra tik laukinės tautos ir kad kultūringos tautos yra labiau suvaržytos negu kokios kitos? Ar mums neskelbiama, kad kultūrinė autonomija, pagrįsta laisvu kultūriniu apsisprendimu, yra susiskaldymo veiksnys? Ar mums neskiepijama nepasitikėjimo įvairiomis visuomeninės savivaldybos lytimis ir ar ne labiau propaguojama biurokratinė nuožiūra negu visuomenės savarankiškumas ir veikli iniciatyva? Ar mes neįskaitome kasdieną oficialaus pasibaisėjimo aiškia nuoseklia aktyvia katalikų pasaulėžiūra ir savarankišku katalikų susiorganizavimu, nepalenktu biurokratinei priežiūrai ir liberalizmo aprobatai?

Išvada iš čia tegali būti viena: ten, kur verčiamasi prievarta, norima vergų. Ir galbūt niekados mums nebuvo tokio didelio dvasios verguvės pavojaus, kaip šiuo metu, kai šitas pavojus slenka nejučiomis, prisidengęs gražiais žodžiais ir savais tautiškais rūbais. Tokiu metu prisiminti mūsų kovotojų už spaudą pamokomą pavyzdį itin yra savo vietoje. Iš jų, kurie sykiu su knygomis nešė mums laisvę, mes turime šiandieną pasimokyti didvyriško pasiryžimo, nuoširdaus pasiaukojimo, nepalenkiamo patvarumo, laisvės meilės ir verguvės neapykantos. Minėdami mūsų tautos knygnešius, mes tuo pačiu ryžtamės eiti jų garbingomis pėdomis ir pasižadame niekados nevergauti dvasios servilizmui. Rinkdamiesi šitą kelią „per skausmą į garbę“, mes drįstame kiekvienam mūsų tautos dvasios pavergėjui pasakyti sykiu su poetu: „Kad tu, gude, nesulauktum, ne taip, kaip tu nori, bus, kaip Dievas duos, ne tavo priesakai nedori!“

* Kalba, pasakyta per iškilmingą ateitininkų susirinkimą, įvykusį Kaune 1929 m. gegužės 9 d. Spausdinta „Židinyje“, 1929 m. Nr. 5–6, p. 462–465. – St. Š.

Šaltinis: Šalkauskis, Stasys, 1886–1941. Raštai. T. 5, 1996, p. 124–128.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jurgis       2015-05-8 6:12

vienas pamatinių mūsų tekstų.
Tik gaila, jog tekstai nieko nekeičia…
Keičia tik apsisprendimai.
Deja, visuotinės psichozės atveju tai neįmanoma.

Jota       2015-05-7 22:18

Supainiojau, maniau, kad kalbama apie netoliese esantį R. Ozolą, nors tai beveik nieko nekeičia. Nieko nepėduoju, tik norėjau atkreipti dėmesį, kad gal nereikėtų skubėti pasodinti mirusiojo šalia Dievo, - jeigu jau jis ten, tai ir melstis už jį nebėra reikalo. Na, gal Vilnietė iš geros širdies parašė. S. Šalkauskis iš tiesų didis vyras. Nepykit.

Jotai       2015-05-7 21:45

koks tikslas taip “pripėduoti”?

Jota Vilnietei       2015-05-7 20:03

O ar už tą “didingą žmogų” dar reikia melstis?

internauts        2015-05-7 17:10

Kartais atrodo, kad mūsų nacionalizmas neranda savo kelio.
Jis blaškosi, čia gindamas valstybinį tęstinumą, čia atmesdamas bet kokį tęstinumą — praeitį, tradicijas, vertybes. Tautininkai įpuola į eilę prieštaravimų: nusigręždami nuo religinio tikėjimo ir sureligindami tautiškumą; neprisiimdami krikščionybės dėl jos universalumo ir susirišdami su liberaliniu tarptautiškumu; niekindami “sistemines”  partijas ir prieš jas kovodami partiškomis formomis. Tų prieštaravimų  tiek gausu, kad sunku būtų viską išvardinti.

va va va        2015-05-7 16:55

nieko naujo po saule. Neišmanėliai istorijos linkę kartoti tas pačias klaidas.
Pirmiausia ką reika nuo vergystės išlaisvinti, tai protą.
Gal dėl to ir Uspaskis taip atakuoja Švietimo sistemą?

Vilniete       2014-07-2 10:37

Sis didingas zmogus siandien,budamas salia DIEVO,siuncia mums vilti ir drasa.


Rekomenduojame

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Liudvikas Jakimavičius. Kultūrininkai ar „kultūrininkai“?

Rolandas Kačinskas. Susipažinkime: Graikijos garbės pilietis Zygmantas Mineika – sukilėlis, kuriam motina antrąkart padovanojo gyvenimą

Vladas Vilimas. Klausiate: ar pasitikime teismais? Bet apie kokius teismus kalbate, p. Šedbarai?

Arkivysk. Gintaras Grušas: Žinia, kurią mums skelbia prieš dvejus metus atrasti sukilėlių palaikai

G. Nausėda: „Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo mūsų tautų atsivėrimą modernybei“

Iškilmingai palydėti amžinojo poilsio Rasų kapinėse atgulė Lietuvos žemės didžiavyriai – 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai

Algimantas Rusteika. Prisiminimai apie ateitį

Ramūnas Aušrotas. Apie Laisvės partijos atstovų iniciatyvas, siekiant varžyti laisvę šeimose

Vytautas Matulevičius. Iš JAV galime prašyti tik kareivių ir tankų, bet ne teisėjų. O gaila

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (I)

Kviečiame į konferenciją–diskusiją apie gender ideologiją!

Mindaugas Buika. Tikėjimo sklaida statistikos veidrodyje

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pilietinė ir politinė visuomenė

Diana Nausėdienė: Kodėl mes išskiriame moteris? Pakalbėkime, ką patiria vyrai

Apie 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių gyvenimą ir mirtį, arba Lietuvos žemė grąžina savo didžiavyrius

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.