Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Demokratija ir valdymas

Verta prisiminti. Sigitas Geda. Žodis Lietuvai

Tiesos.lt redakcija   2018 m. sausio 31 d. 9:49

6     

    

Verta prisiminti. Sigitas Geda. Žodis Lietuvai

Šį savaitgalį, vasario 4-ąją, mano bičiuliui Sigitui Gedai būtų sukakę 75-eri.
Sakoma, kad kalba ne pats poetas, o per poetą kalba gilioji amžių išmintis. Sigitas ir buvo tas mediatorius, per kurį kažkas bylojo Lietuvos likimą.
Jei mes nuoširdžiai norime paminėti Lietuvos valstybės šimtmetį, tiesiog privalome prisiminti ir priminti dabarties bei ateities kartoms istorinę Sigito Gedos kalbą Vingio parke 1988 metų rugpjūčio 23 d.
Ši kalba, panašiai kaip Daukšos Postilės prakalba, yra tautos ir valstybės gyvasties šaltinis. Būtų labai gražu ir prasminga, jei šiais metais Sigito Gedos prakalba vėl nuskambėtų visose Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse, kur tik bus minimas Lietuvos valstybės šimtmetis.
Mes privalome atsitiesti, atgauti savo savigarbą.

Liudvikas Jakimavičius

1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parkas Vilniuje

* * *

Visa Sigito Gedos kalba „Žodis Lietuvai“

Mieli lietuviai ir kitos išdidžios tautos!

Šio vakaro kalbą aš norėčiau pradėti nuo to, kaip garsus šio amžiaus pradžios amerikiečių žurnalistas, romantikas ir utopininkas Džonas Ridas vaizduoja 1917 metų mitingą Petrograde, kur Vladimiras Leninas plačiai prasižiojusiai miniai skaito garsųjį „Kreipimąsi į visas kariaujančių šalių tautas ir vyriausybes“. Štai trumpa citata iš pamatinio Tarybų valstybės teksto:

„Aneksiją, arba svetimų žemių užgrobimą, pagal teisinį demokratijos supratimą ir ypač pagal darbo žmonių klasių supratimą, vyriausybė supranta kaip bet kurį mažos ar silpnos tautybės prijungimą prie didelės ar stiprios valstybės be šios tautybės tiksliai, aiškiai ir laisvai pareikšto sutikimo ir noro, nepriklausomai nuo to, kada šis prievartinis prijungimas padarytas, nepriklausomai taip pat nuo to, kiek yra išsivysčiusi arba atsilikusi prievarta prijungiama arba tam tikros valstybės ribose prievarta sulaikoma nacija. Pagaliau nepriklausomai nuo to, ar toji nacija gyvena Europoje, ar tolimose užjūrių šalyse.

Jeigu kuri nors nacija yra sulaikoma tam tikros valstybės ribose prievarta, jeigu jai, priešingai jos pareikštam norui – vis tiek, ar šis noras pareikštas spaudoje, liaudies susirinkimuose, partijų nutarimuose ar maištais ir sukilimais prieš nacionalinę priespaudą, – nesuteikiama teisė laisvu balsavimu, visiškai išvedus kariuomenę prijungiančiai arba apskritai stipresnei nacijai, be mažiausios prievartos išspręsti klausimą dėl savo valstybinio gyvavimo formų, tai jos prijungimas yra aneksija, t. y. užgrobimas ir prievarta“.

Dabar pat ar sugrįžę namo, susiradę šį tekstą, kiekvienas apmąstykite jį atskirai ir kiekvienas padarykite išvadas, pagal savo protą ir sąžinę, o man leiskite šoktelėti kitur.

Kada Levas Tolstojus ėmėsi rašyti „Karą ir taiką“, buvo praėję šešiasdešimt metų nuo didžiojo 1812 metų karo. Šešios dešimtys metų! Ką gi tai reikštų ir kodėl aš šįvakar noriu nuo šito pradėti? Todėl, kad kitąmet sukanka penkios dešimtys metų nuo lemtingų 1939-ųjų, dėl ko mes visi čia gedėt susirinkome. Ir – apytikriai iki 1999-ųjų, t.y. iki amžiaus ar pasaulio galo, turėtume bent surasti išeities tašką amžiaus vidurio įvykiuos susivokti. Po to gali būti jau per vėlu. Gali būti, kad išvis žemėje nieko neliks, t.y. pačios Žemės ir žmonijos nebus.

O dabar aš norėčiau kalbėti biblinės parabolės stiliumi arba šiaip alegorija.

Gyvena žmogus, tegul mažas ir silpnas, tačiau vis vien, paprastai tariant, laisvas žmogus, ir turi jis stogą viršum savo galvos, savo žemę ir savo moterį, ir kada iš abiejų jo pusių, abiejuos šio žmogaus šonuose, gyvena dar du dideli ir stiprūs, daug sykių už jį stipresni žmonės. Ir ateina šiedu tokį pat paūkavusį (ar giedrą) kaip šiandien rugpjūčio vakarą, ir sako šiam vienam žmogui: „Mes atimsime iš tavęs tavo stogą viršum galvos, mes atimsime iš tavęs tavo žemę ir tavo moterį, tavo vaikus… Mes išsidalysime tavo daiktus, viską, kas tau, tavo tėvams ir tavo protėviams čia priklausė, bet užtat tu būsi laimingas…“

Baimė jau ima purtyti šį mažą žmogų (kažkas viduje dar norėtų priešintis ar tikėti, kad viskas gerai), bet sykiu mažas ir silpnas žmogus ar kažkas stovintis už šito žmogaus, gal jį sergintis angelas, kiaurai permato anų dviejų klastą, – ką turi daryti mažas ir silpnas?

Tai, beje, ne tik mano vieno, ne tik mūsų visų, bet daugelio nedideliuos plotuos gyvenančių ir negausių tautų klausimas 1936, 1937, 1938 ar 1939 metais.

„Gintis“, – tarsite jūs, neužuosdami kraujo ir parako kvapo, ir būsite teisūs.

„Pulti“, – tarsite jūs, net neįsivaizduodami, kokie kalėjimai jums paruošti, ir būsite teisūs.

Mažas žmogus nelyg kokia žebenkštis turėtų išdrėksti akis šiems klastautojams, tačiau jis suvokia ir kitką. Jis jaučia turįs sukaupt visą savo virpančią gyvastėlę, visą Viešpaties jam duotą dvasinę jėgą, valią ir išmintį tam, kad išliktų. Ir jis, ir jo stogas viršum galvos, ir jo žemė, laikanti protėvių kaulus, ir jo vaikai, kurie dar maži ir kuriuos reikia saugoti.

Pabandykim suprast šitą žmogų, per 49metų senumo amžinybėje tvyrančią miglą pabandykime įžiūrėti jo šlakuotą, stambiais prakaito lašais nubertą veidą, – tada mes pajusime, kas buvo lemtingi 1939-ieji, kas buvo prieš tai ir po to, kaip jautėsi mūsų tėvai, broliai ir seserys, seneliai prie Metelių ir Dusios ar Žemaitijoje po Mačernio obelimis susėdusios gyvos ir mirusios mūsų senolės.

Palikim dabar mūsų pramotes, nusileidusias nuo Himalajų ar iškilusias iš nuskendusių Kretos salų, palikim visus garbingus mūsų kilmės iš Palemono mitus, užmirškime mums priklausančią Europos protėvynių šviesą ir pabandykime pabūt anų dviejų, pradžioje minėtų stiprių žmonių kailyje. Arba dar geriau – tegul tiedu stipruoliai, pasidaliję mažojo lobį, ūmai atsitoki ir išvysta viršum jų pačių tvyrant dar dviejų dešimtkart stipresnių ir klastingesnių pabaisų šešėlį, ir tegul jos dabar griebia juos su tokia pat „tėviška meile“, kurią jiedu tik ką žadėjo mažesniam savo broliui.

Kokį išgąstį ir kokį siaubą išvysim tada šių – dviejų – akyse?

Aš nesakau, kad šita alegorija ką nors pataisys netobulam mūsų pasauly, tačiau tegu didelę jėgą ir didelę galią pasaulyje turintys žmonės ir tautos pabando pabūti kaily lietuvio.

Aš tenoriu priminti jėgos ir galios reliatyvumą, pergalės ir pralaimėjimo paradoksus, visų aneksijų, išvadavimų ir prijungimų tariamumą ir regimybę. Ir einant toliau: ką laimėjo tie, kurie mus apgavo, ir ką laimėjome mes, sūnūs ir dukterys tų, kurie beveik penkias dešimtis metų gyvenom sukandę dantis?

Nieko jie nelaimėjo ir nieko mes nesam pralošę! Šitą tiesą suvokti mums trukdo tiktai kvailos iliuzijos ir silpnumas; sielų gelmėj tos ilgai blėsavusios ugnys, mūsų tautos laisvės ir savarankiškumo žarijos ėmė vėl įsidegti. Ir mažas šlakuotas žmogutis žiūri į mus iš 1939 metų blunkančios fotografijos, ir prie Laptevų jūros išprievartautos jo dukros, ir Lietuvon parbėgę jo vaikai galop įtiki, kad buvome teisūs, kad šitas kelias buvo gal net vienintelis tautai, žemei ir kalbai išlikti. Ir prisikelti.

Jeigu vokiečiai netiki tuo, tegul tad jie prisimena amžių brėkšmoj išdidžiai traukiančius Julijaus Cezario ir Marko Aurelijaus legionus ir prie Reino suklupusius pilnom siaubo akim dabartinių vokiečių protėvius.

Jeigu rusai netiki tuo, tegul jie prisimena dvyliktąjį amžių, iš Azijos debesim nelyg skėrių pulkai besiplečiančius Temučino mongolus.

Dviejų gentkarčių reikėjo po to, kol žodis „totorius“ liovėsi kėlęs paniką slavų gentims, dviejų gentkarčių, o gal kiek mažiau reikėjo ir mums. Taip, gerokai baimės buvo įvaryta šlakuotam Švendubrės žmogeliui ir jo vaikams, bet nebijokime pataisyti po šimtmečio mūsų šviesųjį Vincą Kudirką, gąsdinusį, esą iš kinkų drebėjimo atpažinsi lietuvį…

Jeigu imsim visą istoriją, jeigu imsim bent ilgesnį jos tarpsnį, žmonių plėtrą erdvėj ir laike, galop Dievo ar amžinybės erdvėj, – nė kiek ne mažiau už lietuvius yra drebinę kinkas ir skaitlingosios tautos.

„Jedem das Sein“, – ant konclagerių vartų mėgo rašyt į refleksiją linkstantys vokiečiai.

„Taip geidauja Alachas!“ – ragino pasirašyt melagingus parodymus siauraakiai Stalino kareivėliai.

Taip, visi mes atsiimam savo. Nei daugiau, nei mažiau. Tiktai tiek, kiek atseikėta, atmatuota, pasverta. Šitas amžius jau pakankamai atmatavo lietuviams ir lenkams, žydams, rusams ir vokiečiams, Kaukazo ir Vidurinės Azijos tautoms. Atmatavo ir dar tebematuoja – ligi pat Afganistano, užspringdamas dabar jau mūsų pačių gimdytų sūnų ašarom ir krauju.

Tad – ar dar neatėjo didžiojo susitaikymo metas? Ar mes neturime to pasakyti tautoms, kurios turi jėgą, galią ir valdžią? Pasakyti tą – Europai ir Azijai – iš šitos Pabaltijo vėjų pagairės. Iš tos vietos, kur stovime.

Negi mūsų kaltės ir mūsų nuodėmės neturi bendro matmens? Negi nesurasime bendrojo atskaitos taško – atgailos?

Jeigu ne, tada dvidešimt pirmojo amžiaus nebus. Nebus to, ką pranašavo senieji judėjų išminčiai, Vergilijus, šventas Pranciškus ar Joachimas Fiorietis.

Nebus Naujojo testamento, vadinamo Meilės testamentu, ir neišauš niekados naujas amžius, pranašautas kaip amžius Lelijų.

Ne sąskaitų suvesti ir ne kerštauti čia susirinkome, o apgailėti to, kas įvykę. Lietuvos, Lenkijos ir viso ne tokio jau didelio, kaip atrodė, pasaulio akivaizdoj.

Kaip jie dalijosi mus, kaip jie norėjo mus palaidoti, kaip, Antano Baranausko žodžiais, nasrus kamšė kulokais ir kraujo klanan merkė! Kaip jie dalijos pasaulį!

Išdidusis Nyčė, anot šveicarų vyskupo Valterio Mušgo, nutaręs nuverst Dievą nuo sosto (kad patsai atsisėstų jo vieton), savimi besigrožintys rusų mesianistai, kipšai, kuriuos prieš gerą šimtmetį kiaurai permatė Fiodoras Dostojevskis, – kur jie dabar? Jų nėra. Vietoj jų atėjo „jefreitorius Adolfas iš Austrijos“ ir „kavkazkij chitriec“ su tarakoniškais ūsais, lig pakaklės užsegiotu kiteliu (ką pasigavo Mao Dzedungas).

Apgailėkime juos, nes ir jie buvo gimę iš tokių pat dvikojų – tėvo ir motinos. Mes likom gyvi. Jie ištrėmė jus, o jūs grįžote, jie kankindavo, tačiau mes atlaikėm.

Apgailėkime tuos (ir jų gyvos ar mirusios motinos ligi pat Vladivostoko tegul juos apgaili) – visus tuos, kurie norėtų tą tęsti. Apgailėkim tuos Hitlerio, Stalino, Berijos, Molotovo ir Ribentropo teisėtus ir neteisėtus vaikus, darbų, kankinimo įnagių paveldėtojus. Didžiojo būrų mokytojo žodžiais, ir šitie, „bostrais būdami, į tokį pat patalą mežė“! Jie norėtų laikyti mus apgaulėj, klastoj, neteisybėj. Grįžę, nemigos naktį – pasimelskim už juos. Taip būsime stipresni.

Vienaakis, vos girdintis, vienu dančiu, kur mielaširdingai paliko jam – gliaudyti riešutus – enkavedistai, antai stovi žmogus iš Palangos, Krokialaukio, Lazdijų, jo rachitikas vaikas, jo šešiolikmetė dukra, kurios jis nematė, kuri neišmoks kalbėt tarp Pabradės prieglaudos debilų…

Tokia kaina, kuria sumokėta, kuria dar mokėsim, bet Lietuva jau atbudo, keliasi ir prisikels. Nauja, visiškai neregėta, didelė, galbūt tik sapnuota. Niekis jai dabar visos mūsų kalbos, pamokymai ir nurodymai. Ji pati, ramiai ir išmintingai pamąsčius, žinos, ką toliau čia daryti. Su kuo, kur ir kaip šiam pasauly keliauti. Patikėkime tuo visi ir kiekvienas.

Netikėti šiandien Lietuva reikštų netikėti protu, sąžine, laisve ir garbe.

Atgimimas, 1988, IX, 16, Nr. 1, p. 12–13.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

LKP jau nėra       2018-02-1 7:12

Yra išverstaskūriai konservatoriai ir prie jų prisišlieje libderastai.

O ko Jūs tikėjotės???       2018-01-31 18:47

Pažiūrėkite ,kas stovi priešaky - LKP viršūnėlė.Tai ir turime tokį gyvenimą,kokį
mums sukūrė šitie draugai-ponai,išsivertę kailinius.

Didž.pagarba poetui S.Gedai       2018-01-31 18:43

patologiškai jo nevirškino komunistinis-kgbistinis klanas.
Už talentą, už tiesą.
Ir suėdė...
——-
už tą patį nevirškina net mirusių: A.Maceinos pvz.
o istorijos klastotoją j.marcinkevičių kelia į padanges…

Kitas: Ar žino istorikai?        2018-01-31 18:42

Teko skaityti, kad Adomas Mickevičius Paryžiuje Universitete skaitė paskaitą apie lietuvių tautą. Jis sakė maždaug taip (vertimas) “tai baisiai keista tauta, baisiai keista. Jie miega miega miega, prabunda, padaro didelį darbą ir vėl užmiega”.

Ar žino istorikai?       2018-01-31 15:43

Ar žino atvejį, kada atgimusi, išsilaisvinusi, su didelėmis viltimis ir tikėjimu, valstybė taip greitai pasigavo puvinį, kuris skverbiasi į visas kertes, o labiausiai žaloja tautos ateitį ir žiedą - jaunimą. Valstybė tapo laivu, neturinčiu tikslo kažkur nuplaukti.Tačiau sąžiningai prisipažinkime: tai mūsų visų kaltė, mūsų didžiausia kaltė. Kaip tada, taip ir dabar galėtume kurti SAVO valstybę. Tačiau…

Ačiū Liudvikui Jakimavičiui       2018-01-31 10:33

už prikeltus Poeto žodžius. Net nesitiki, kokie tada buvom, kaip tikėjom, ir kaip vėliau buvom klastingai apgauti. Kartu ačiū už įžiebtą viltį. Viltis miršta paskutinė.


Rekomenduojame

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Audrius Bačiulis. Sunkus tas LRT leftistinių propagandistų gyvenimas

Laimonas Kairiūkštis. Kiekybė ar kokybė, arba Kiek iš jūsų perskaitote 600 romanų per metus?

„Northwest Herald“: „Gyvenimas po ekstradicijos“ – Karolio Venckaus apžvalga

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma – kodėl nesusikalbame?

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Mark Regnerus. Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Vidmantas Valiušaitis. Demokratija įsitvirtino pas mus tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ švogerių krašte

Vygandas Trainys apie Mokytojos ir Policininkės konfliktą dėl Trispalvės ir jo teisinį vertinimą: per 30 m. niekas nepasikeitė – dabar pakuotų „savi“

Algimantas Rusteika. Apie grėsmes grėsmėms

Nuo bačkos. Andrius Navickas: mūsų didžiausias politinis koziris yra Ingrida Šimonytė ir jos apsisprendimas yra svarbesnis nei visa politinė programa

„Žygis už gyvybę“ ir socialinių platformų cenzūra

Chad Pecknold. Brexitas – daugiau nei populistų maištas prieš globalizmą

Vidas Rachlevičius. Gal nemokykim britų gyventi

Mūzos ir ginklo broliai: Atmintis gyva. Konferencija skirta rašytojo, partizano Mamerto Indriliūno 100-osioms gimimo metinėms

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.